2019-06-12 Nr. AB-12689-3-61-3-00759-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4362-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00759-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. M. S A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. M. S A. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. M. S A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2019 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (15/6-12)15PR-20 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo iš esmės ir Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu atsakovas nusprendė: 1) nenagrinėti Jordanijos piliečio H. M. S A. Z. prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje; 2) atlikti tyrimą, siekiant nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už Jordanijos piliečio H. M. S A. Z., pašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą; 3) išduoti Jordanijos piliečiui H. M. S A. Z. užsieniečio registracijos pažymėjimą; 4) leisti Jordanijos piliečiui H. M. S A. Z. prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu apsigyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai nustatė faktinės aplinkybės bei pritaikė teisės normas, todėl Sprendimas naikintinas. Su Lietuvos Respublika jį sieja glaudūs socialiniai ir ekonominiai ryšiai, nes jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, bendrovė yra pasirašiusi negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ji nuomojasi patalpas savo veiklos vykdymui, atliko eilę veiksmų, siekiant plėtoti savo verslą: rado patalpas, įdarbino buhalterį, darbuotoją ir pan. Atsisakymą nagrinėti pareiškėjo prašymą Migracijos departamentas motyvavo tik tuo, kad Ispanijos ambasadoje pareiškėjui buvo išduota Šengeno C tipo viza Nr. ES014547073, galiojusi nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. Šį motyvą Migracijos departamentas grindžia 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 (toliau – ir Reglamentas) 12 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą gali būti atsakinga Ispanija.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Reglamento 3 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Jei remiantis šiame Reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas. Taigi, iš įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad Reglamento III skyriuje yra įtvirtinti kriterijai, kurių pagrindu nustatoma už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, taip pat nustatoma šių kriterijų tarpusavio hierarchija. Kita vertus, Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybės narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame Reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Iš esmės tokią galimybę numato ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas) 73 punktas, nustatantis, kad net nustačius, jog kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje.

5. Pareiškėjas vertino, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo jau sukurtus socialinius ir ekonominius ryšius turėjo galimybę pasinaudoti Reglamentu nustatyta diskrecine išlyga ir nagrinėti pateiktą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. vasario 5 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) gavo pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, atlikęs tyrimą ir atsižvelgęs į surinktą informaciją (Ispanijos ambasada Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai) išdavė pareiškėjui Šengeno C tipo vizą Nr. ES014547073, galiojančią nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d.), nustatė, kad yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymo iš esmės, nes už jo prašymo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į aukščiau minėto tyrimo rezultatus ir vadovaudamasis Reglamento 12 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 72 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 78 straipsnio 1 dalimi, 79 straipsnio 2 dalimi, Aprašo 35 punktu, 36.3 papunkčiu, 48 punktu ir 57 punktu, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, nes už jo prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. Sprendimu taip pat nuspręsta nustatyti ES valstybę narę, atsakingą už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamu sprendimu nebuvo nuspręsta nei kad „Lietuva nėra atsakinga už pareiškėjo prašymo nagrinėjimą“, nei kad kita valstybė yra atsakinga už šio prašymo nagrinėjimą. Ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta atlikti tyrimą, kurio paskirtis – nustatyti valstybę, atsakingą už pareiškėjo prašymo nagrinėjimą. Šio tyrimo rezultatas gali būti tiek tai, jog už prašymo suteikti prieglobstį atsakinga kita valstybė, tiek tai, jog už šio prašymo nagrinėjimą atsakinga Lietuvos Respublika.

Neatlikus tokio tyrimo, esant tokioms aplinkybėms, kaip šioje byloje, neįmanoma nuspręsti dėl atsakingos valstybės. Reglamentas nereglamentuoja tarpinių nacionalinių administracinių sprendimų, susijusių su šio Reglamento taikymu, priėmimo. Kitaip tariant, Reglamento tekste nėra nuostatos, kuri nustato pagrindus atlikti atsakingos valstybės nustatymo procedūrą, nes pats Reglamentas bei jo nustatomas režimas, savaime ir visa apimtimi, įpareigoja valstybes nares atlikti atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą. Remiantis Reglamento 20 straipsnio 1 dalimi atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra prasideda, kai tik valstybei narei pirmą kartą pateikiamas tarptautinės apsaugos prašymas.

Atitinkamai, valstybės, atsakingos už pareiškėjo prašymo nagrinėjimą, nustatymo procedūra prasidėjo, kai pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį, o ginčijamu sprendimu šios procedūros pradžia tiesiog buvo formaliai įforminta, kaip to reikalauja nacionalinė teisė. Atsižvelgus į tai, kad ginčijamu sprendimu atsakingos valstybės nustatymo procedūra buvo tik pradėta, bet ne užbaigta, bei į tai, kad tokios procedūros pradžia nėra tapati atsakomybės priskyrimui konkrečiai valstybei, Migracijos departamentas laikėsi nuomonės, kad tokio pobūdžio tarpinis sprendimas, kurio priėmimą Reglamentas nereglamentuoja bei kuris savaime tik apibrėžia atsakingos valstybės nustatymo procedūros pradžią, iš viso neprivalo būti grindžiamas tam tikru konkrečiu Reglamente nurodytu atsakingos valstybės nustatymo kriterijumi.

Tokio konkretaus kriterijaus identifikavimas bei susirašinėjimas su kita valstybe nare dėl jo taikomumo yra tolesnės atsakingos valstybės nustatymo procedūros objektas, o ne būtinoji sąlyga pradėti tokią procedūrą. Pasibaigus atsakingos valstybės nustatymo procedūrai bei nustačius, kad jokia kita valstybė narė nėra atsakinga už prašymo nagrinėjimą, toks prašymas, vadovaujantis Įstatymo 76 straipsnio dalimi, būtų nagrinėjamas iš esmės Lietuvos Respublikoje. Tačiau, jeigu gavus duomenų iš Ispanijos, kad ji sutinka priimti prieglobsčio prašytoją, vadovaujantis Įstatymo 74 straipsnio 1 dalimi, bus priimtas atitinkamas sprendimas dėl pareiškėjo perdavimo arba neperdavimo, pasinaudojant Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta diskrecijos išlyga.

9. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Reglamentas numato diskrecijos teisę nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį net tuo atveju, kai ji pagal Reglamente nustatytus kriterijus nėra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą. Tačiau Reglamente nenurodomi kriterijai tokiam sprendimui priimti bei nenustatoma pareiga pasinaudoti šia diskrecijos išlyga. Todėl pareiškėjo argumentas, jog atsakovas privalėjo įvertinti jo pateiktus argumentus ir ištirti, ar jie pakankami, kad būtų galima pasinaudoti Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išlyga, nėra teisiškai pagrįstas.

10. Atsakovas nurodė, kad procedūrai, nustatyti valstybę, atsakingą už pareiškėjo prašymo nagrinėjimą, pradėti Įstatyme nustatytas imperatyvus 48 valandų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo prieglobsčio prašymo pateikimo. Per tokį trumpą laiką neįmanoma tinkamai įvertinti, ar pareiškėją sieja kokie nors ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, ar nesieja ir, ar gali būti taikytina Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta diskrecijos teisė ar ne, kadangi nėra žinoma, ar Ispanijos Karalystė ar Lietuvos Respublika yra atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Be to, tiek Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, tiek teismų praktikoje išaiškinta, kad diskrecijos išlyga pasinaudojama tada, kai valstybė narė neatsako už tokį nagrinėjimą, t. y., kai yra žinoma, kad už prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį yra atsakinga kita valstybė. Pareiškėjo atveju dar nėra aišku, ar už jo prašymą yra atsakinga Ispanija ar Lietuvos Respublika, todėl negali būti ir pasinaudota diskrecijos išlyga. Tik gavus sutikimą ar nesutikimą iš Ispanijos Karalystės dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo, bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo perdavimo Ispanijos Karalystei ar, pasinaudojant diskrecijos išlyga, nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš esmės Lietuvos Respublikoje, t. y. bus priimtas atskiras sprendimas. Diskrecinės išlygos taikymas galimai bus svarstomas, gavus Ispanijos Karalystės sutikimą nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir pareiškėjui pateikus duomenis apie jo glaudžius socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Tol, kol nėra aišku, ar Ispanijos Karalystė ar Lietuvos Respublika yra atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, bei negavus iš pareiškėjo duomenų dėl jo ryšių su Lietuvos Respublika, negali būti svarstomas klausimas dėl diskrecinės išlygos, numatytos Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje, taikymo.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad 2019 m. vasario 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. 2019 m. vasario 7 d. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą. Pareiškėjui Ispanijos ambasadoje buvo išduota Šengeno C tipo viza Nr. ES014547073, galiojusi nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d., todėl buvo nuspręsta atlikti tyrimą, siekiant nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už Jordanijos piliečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

13. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi, 73 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 35.1, 36.3 papunkčiais, Reglamento 7 straipsnio 2 dalimi, 8–14, 16 straipsniais ir 17 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 18 straipsnio 1 dalies b–d punktais, 20 straipsnio 5 dalimi, 22 straipsnio 3 dalies a ir b punktais, akcentavo, kad Reglamento 17 straipsnio nuostata leidžia nukrypti nuo Reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo pagal Reglamento III skyriuje numatytus kriterijus, nustatymo tvarkos – valstybei narei suteikiama diskrecijos teisė nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį net tuo atveju, kai ji pagal Reglamente nustatytus kriterijus nėra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą. Reglamente nenurodomi kriterijai tokiam sprendimui priimti bei nenustatoma pareiga pasinaudoti šia diskrecijos išlyga.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad procedūrai, nustatyti valstybę, atsakingą už pareiškėjo prašymo nagrinėjimą, pradėti Įstatyme nustatytas imperatyvus 48 valandų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo prieglobsčio prašymo pateikimo. Per tokį trumpą laiką neįmanoma tinkamai įvertinti, ar pareiškėją sieja kokie nors ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, ar nesieja ir, ar gali būti taikytina Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta diskrecijos teisė ar ne, kadangi nėra žinoma, ar Ispanijos Karalystė ar Lietuvos Respublika yra atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Be to, tiek Reglamente 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, tiek teismų praktikoje išaiškinta, kad diskrecijos išlyga pasinaudojama tada, kai valstybė narė neatsako už tokį nagrinėjimą, t. y., kai yra žinoma, kad už prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį yra atsakinga kita valstybė. Pareiškėjo atveju dar nėra aišku, ar už jo prašymą yra atsakinga Ispanija ar Lietuvos Respublika, todėl negali būti ir pasinaudota minėta diskrecijos išlyga. Visų pirma, būtina nustatyti valstybę narę, atsakingą už prašymo dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo nagrinėjimą. Jei bus gautas sutikimas iš Ispanijos Karalystės dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo, bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo perdavimo Ispanijos Karalystei, arba bus pasinaudojama diskrecijos išlyga ir bus nuspręsta nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš esmės Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie jo glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika (darbas ir gyvenimas Lietuvoje, nuomos santykiai) bus nagrinėjamos ir vertinamos nustačius, kad Lietuvos Respublika yra atsakinga už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą nagrinėjant iš esmės šį pareiškėjo prašymą.

15. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė teisės normas, priėmė pagrįstą sprendimą, procedūrinių pažeidimų nepadarė. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo diskrecijos teisei taikyti, t. y. kol nėra nustatyta valstybė, atsakinga už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimą nagrinėjimą.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės.

17. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas neobjektyvus, priimtas netinkamai pritaikius teisinį reguliavimą ir netinkamai įvertinus faktines aplinkybes.

18. Pareiškėjas nurodo, kad Reglamento 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame Reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Reglamento 17 straipsnio nuostata leidžia nukrypti nuo Reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo pagal Reglamento III skyriuje numatytus kriterijus, nustatymo tvarkos – valstybei narei suteikiama diskrecijos teisė nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį net tuo atveju, kai ji pagal Reglamente nustatytus kriterijus nėra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą. Reglamente nenurodomi kriterijai tokiam sprendimui priimti bei nenustatoma pareiga pasinaudoti šia diskrecijos išlyga. Sistemiškai aiškinant Reglamento Nr. 343/2003 nuostatas darytina išvada, kad bendros taisyklės dėl kriterijų, kurių pagrindu yra nustatoma už prieglobsčio prašymą atsakinga ES valstybė narė, yra įtvirtintos šio reglamento III skyriuje, o 3 straipsnio 2 dalis suvoktina kaip šių bendrų taisyklių išimtis.

19. Pareiškėjo teigimu, su Lietuvos Respublika jį sieja glaudūs socialiniai ir ekonominiai ryšiai, nes jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Bendrovė yra pasirašiusi negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ji nuomojasi patalpas savo veiklos vykdymui, atliko eilę veiksmų, siekiant plėtoti savo verslą: rado patalpas, įdarbino buhalterį, darbuotoją ir pan. Atsisakymą nagrinėti pareiškėjo prašymą Migracijos departamentas motyvavo tik tuo, kad Ispanijos ambasadoje pareiškėjui buvo išduota Šengeno C tipo viza Nr. ES014547073, galiojusi nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. Šį motyvą Migracijos departamentas grindžia Reglamento 12 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą gali būti atsakinga Ispanija. Reglamento 3 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.

20. Pareiškėjas pažymi, kad jei remiantis Reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už prašymo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas. Taigi, iš įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad Reglamento III skyriuje yra įtvirtinti kriterijai, kurių pagrindu nustatoma už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, taip pat nustatoma šių kriterijų tarpusavio hierarchija.

21. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo jau sukurtus socialinius ir ekonominius ryšius, turėjo galimybę pasinaudoti Reglamentu nustatyta diskrecinė išlyga ir nagrinėti pateiktą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės. Teismas turėjo įvertinti šias aplinkybes ir priimti bent jau dalinį sprendimą dėl to, kas ir kaip turi nagrinėti klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, o ne visa apimtimi netenkinti asmens skundo bei prašymo.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismui atsiliepime išdėstytais argumentais prašo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2019 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. (15/6-12)15PR-20 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo iš esmės ir Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nustatęs, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą gali būti atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad atsakovas nemotyvuotai ir nepagrįstai netaikė diskrecinės išlygos.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad šiuo atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties ir Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, pakeitusio Reglamentą Nr. 343/2003, jį išdėsčius nauja redakcija, taip pat Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, nuostatos.

28. Įstatymo 72 straipsnio 1 dalis numato, jog Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus bei įrodymus, per 48 valandas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento priima sprendimą dėl valstybės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo. Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika, šis prašymas nagrinėjamas iš esmės (Įstatymo 72 str. 3 d.). Migracijos departamentas atlieka tyrimą, siekdamas nustatyti valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Atlikdamas šį tyrimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją (Įstatymo 73 str. 1 d.). Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį iš esmės nenagrinėjamas (Įstatymo 73 str. 2 d.). Mechanizmai ir kriterijai, kurių pagrindu nustatoma konkreti Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra įtvirtinti Reglamente Nr. 604/2013.

29. Reglamento (ES) Nr. 604/2013 3 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas. Taigi iš įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad Reglamento Nr. 604/2013 III skyriuje yra įtvirtinti kriterijai, kurių pagrindu nustatoma už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, taip pat nustatoma šių kriterijų tarpusavio hierarchija.

30. Kita vertus, Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybės narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Iš esmės tokią galimybę numato ir Tvarkos aprašo 73 punktas, nustatantis, kad net nustačius, jog kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje. Reglamento (ES) Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktas nustato, kad pagal šį reglamentą atsakinga valstybė narė įpareigojama 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybes, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje.

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 4 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui Ispanijos ambasadoje buvo išduota Šengeno C tipo viza Nr. ES014547073, galiojusi nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d., nusprendė, kad yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymo iš esmės, nes už jo prašymo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, t. y. Ispanija, ir 2019 m. vasario 7 d. priėmė ginčijamą Sprendimą. Ginčijamu Sprendimu taip pat nuspręsta atlikti tyrimą, siekiant nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą.

32. Kiek tai susiję su Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje normoje nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą, taip nukrypstant nuo 3 straipsnio 1 dalies net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Tačiau remiantis Reglamento (ES) Nr. 604/2013 nuostatomis galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente (ES) Nr. 604/2013 įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Reglamentą (ES) Nr. 604/2013, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas). (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-858-833/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016).

33. Pareiškėjas poreikį taikyti jo atžvilgiu minėtas nuostatas grindė Lietuvos Respublikoje sukurtais socialiniais ir ekonominiais ryšiais. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Taip pat pažymėtina tai, kad Ispanijos karalystė yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė. Todėl neturint jokio pagrindo abejoti Ispanijos Karalystės kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės bei atlikti tyrimą, siekiant nustatyti atsakingą Europos sąjungos valstybę narę.

34. Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus spręstina, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, turintis teisę, o ne pareigą pasinaudoti Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, įvertino pareiškėjo situaciją, tačiau nenustatė pagrindų pateiktą prašymą nagrinėti iš esmės. Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalis neįtvirtina asmens teisės reikalauti, ir atitinkamai – atsakovo pareigos pasinaudoti savo teise nagrinėti šio asmens prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente (ES) Nr. 604/2013 įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė.

35. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas ginčo išsprendimui svarbias faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. M. S A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius