2013-06-13 Nr. AB-2393-3-61-3-01091-2010-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1113/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01091-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. O. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. O. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Taip pat prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu nustatyti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies nuostatos nepažeidžia atitinkamų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nurodė, kad 1994 m. lapkričio 18 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 69/12789 jam buvo paskirta 926,06 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija 2010 m. vasario 28 d. išmokėjo sumažintą, t. y. 360,89 Lt dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, todėl pareiškėjas 2010 m. kovo 5 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti trūkstamą pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. balandžio 14 d. raštu atsisakė grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. gruodžio 9 d. priėmus Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d., pareiškėjui valstybinė pareigūnų ir karių pensija vasario mėnesį sumažinta 565,17 Lt. Laikinojo įstatymo nuostatos, numatančios valstybinio socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo tvarką, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimų išaiškinimais, įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys atitinkantys įstatyme numatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų pensiją ir ją mokėtų. Neteisėtais valstybės veiksmais, pasireiškusiais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus antikonstitucinį įstatymą, pareiškėjui padaryta turtinė žala. Pareiškėjas negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei nebūtų nustatytas neteisėtas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės pensijos dalis nebuvo sumokėta dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos kaltės, ši turėtų atsakyti už pareiškėjui padarytą žalą solidariai su Lietuvos valstybe.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą (b. l. 17–18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ministro pirmininko 2010 m. gegužės 4 d. potvarkiu Nr. 162 „Dėl įgaliojimo atstovauti teismuose“ šioje byloje valstybę turėtų atstovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 129–131) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Rėmėsi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo B. O. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 14 228,89 Lt, kitoje dalyje pareiškėjo skundo netenkino.

Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismas vertino, kad aplinkybė, kai pareiškėjui mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (toliau – ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas), įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kuriuo asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirtos pensijos dydis (926,06 Lt) buvo sumažintas iki 781,32 Lt pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius pensijos perskaičiavimo koeficientą, nustatytą pagal šio įstatymo 1 priede esančią formulę. Atsižvelgus į tai, kad 2010 m. pareiškėjas turėjo draudžiamų pajamų, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę apskaičiavus pensijai taikytiną koeficientą, pareiškėjo pensijos dydis sumažintas dar kartą ir 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjui išmokėta 360,89 Lt pareigūnų valstybinė pensija, kurios dydis kito atsižvelgiant į pareiškėjo gaunamų pajamų dydžius.

Teismas vertino, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjui, kaip dirbančiam pensininkui, paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo sumažintas nepagrįstai. Nustatyta, kad nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, susidarė 14 228,89 Lt nepriemoka (25 002,24 - 10 773,35 = 14 228,89). Kadangi ši pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos kaltės, nes jis, priimdamas sprendimus, taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 14 228,89 Lt priteista pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kuri turi užtikrinti, kad priimamais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės, tuo pačiu ir pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko asmens teisių lygiateisiškumas, dirbančių ir nedirbančių pensininkų nediskriminavimas, užtikrinant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu.

Nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjui mokama 781,32 Lt dydžio pareigūnų pensija, kuri atitinka Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka sumažintos pensijos dydį, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotą koeficientą – 0,8437 (926,06 Lt x 0,8437 = 781,32 Lt), todėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėta 14 228,89 Lt pareigūnų valstybinė pensija pareiškėjui yra priteisiama už 2010 sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. periodą.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 155–156) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.), todėl negali būti taikomas nagrinėjamam ginčui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pateikto apeliacinio skundo (b. l. 162–163).

Pareiškėjas B. O. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 165–167) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A12-219/2004) ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, laikytina, jog atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. Kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, todėl jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Valstybinių pensijų mažinimas ignoruojant Konstitucinio Teismo nutarimus pažeidžia teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą.

2013 m. balandžio 22 d. prašymu (teisme gautas 2013 m. balandžio 24 d.) (b. l. 168) pareiškėjas B. O. taip pat prašo jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas: 500 Lt – advokato paslaugos, 200 Lt – kelionės iš Kauno į Vilnių ir atgal išlaidos, 20,20 Lt – pašto išlaidos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui B. O. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo.

Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 69/12789 nuo 1994 m. lapkričio 18 d. neterminuotai pareiškėjui buvo paskirta 596,65 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 8). Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), atsižvelgiant į pensijos indeksavimą, pareiškėjas gavo 926,06 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 134, 136). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuotas ir sumažintas pareiškėjui mokamos pareigūnų ir karių pensijos dydis. 2010 m. kovo 5 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti dėl valstybinės pensijos sumažinimo susidariusią nepriemoką, tačiau Vidaus reikalų ministerija 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu, įformintu raštu Nr. 1D-2688-(2) (b. l. 10–11), atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo B. O. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 14 228,89 Lt, kitoje dalyje pareiškėjo skundo netenkino.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis), su tokia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės sutinka.

Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 24 d. pažymos „apie 2010-2012 m. pensijos dydį“ Nr. 11D(P)-4989 (b. l. 134) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. rašto Nr. 1D-2688-(2) (b. l. 10–11), nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, buvo apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientas (K = 0,8437), kurį pritaikius pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydis sumažintas nuo 926,06 Lt iki 781,32 Lt (926,06 Lt x 0,8437 = 781,32 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais (imtinai) pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų (b. l. 141–143), pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui paskirtos ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka sumažintos pensijos dydis apribotas dar kartą. Už 2012 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjui jau išmokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį neapribota pensija (b. l. 136). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nors skunde (b. l. 1–6) ir patikslintame skunde (b. l. 135) B. O. iš atsakovų prašė priteisti neišmokėtos pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjo pensijos ribojimą, taikytą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis, kuri, be kita ko, buvo taikoma perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Vadinasi, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. B. O. turėjo būti išmokėta 29 633,92 Lt paskirtos pensijos, tačiau įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pareiškėjo atžvilgiu pritaikius šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, pareiškėjui išmokėta suma sumažinta iki 25 002,24 Lt. Ši suma perskaičiuota ir dar kartą sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, todėl pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu faktiškai išmokėta 10 773,35 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kadangi Konstitucinis Teismas minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Konstitucijai prieštarauja tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas taikytas pagrįstai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinus pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, susidarė 14 228,89 Lt (25 002,24 Lt – 10 773,35 Lt = 14 228,89 Lt) nepriemoka, kuri priteisiama iš Lietuvos valstybės, turinčios užtikrinti, jog priimtais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės, taip pat ir pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko teisė laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu.

Šiame kontekste būtina pažymėti, kad teismo sprendimas vykdomas pagal teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą teismo nurodymą ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje privalu išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį (ABTĮ 88 str. 5 d. 1 p.), o tai turi būti padaryta itin aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to, kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas (žr., pvz., 2008 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3017/2011; 2011 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011). Kadangi Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti patikslinta, nurodant, kad susidariusi nepriemoka priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, taip pat nurodant laikotarpį, už kurį priteisiama neišmokėta pensijos dalis.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 priimtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Tačiau apeliantai nepateikė jokių duomenų, kad šiuo atveju patenkinus pareiškėjo reikalavimą ir tokiu būdu apgynus jo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/13). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmetamas.

Pareiškėjas B. O. pateikė prašymą jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas: 500 Lt – už advokato paslaugas, 200 Lt – kelionės iš Kauno į Vilnių ir atgal išlaidų, 20,20 Lt – pašto išlaidų. Kaip matyti pareiškėjo prašymo (b. l. 168) iš tikrųjų prašoma atlyginti pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. AS525-422/2009, AS8-83/2007, AS14-1/2007, AS11-53/2006), prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme, tačiau tuo atveju, jeigu prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą, toks prašymas turi būti paduodamas pirmosios instancijos teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis Nr. A525-897/2011).

Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Pagal ABTĮ 96 straipsnio 2 dalį, apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą. Kadangi teismui nepateikta jokių teismo išlaidas, turėtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patvirtinančių įrodymų, pareiškėjo B. O. prašymas paliekamas nenagrinėtu. Pareiškėjas turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą ir ABTĮ 44 ir 45 straipsniuose nustatyta tvarka prašyti atlyginti pirmosios instancijos teismo proceso metu patirtas išlaidas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo B. O. prašymą atlyginti išlaidas, susijusias su bylinėjimusi, palikti nenagrinėtu.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinės dalies antrą pastraipą išdėstyti taip:

„Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, B. O. naudai 14 228,89 Lt (keturiolika tūkstančių du šimtus dvidešimt aštuonis litus, 89 centus) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė