2020-04-09 Nr. AB-7012-3-61-3-03882-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-345-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03882-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. V. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis 2017 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 4 140,40 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2015 m. birželio 1 d.–2015 m. spalio 4 d. jai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Ginčo laikotarpiu pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 112,73 Eur, tačiau jai buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis – 65,68 Eur ir dėl to susidarė priteistinas 4 140,40 Eur motinystės pašalpos skirtumas.

3. Taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne dienos kompensuojamąjį uždarbį, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Taip pat buvo pažeisti ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Pareiškėjos manymu, šiuo atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Ministerijos neveikimas pažeidė Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją. Ministerija, turinti pareigą rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) teisės aktų projektus dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo, turėjo žinoti oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau jokių veiksmų, kad teisinis reguliavimas užtikrintų pareiškėjos teisę gauti Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuojamą pašalpos dydį, nesiėmė. Dėl tokio Ministerijos neveikimo pareiškėjai buvo padaryta 4 140,40 Eur nuostolių.

4. Pareiškėja nurodė, kad Konstitucinis Teismas dar 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laikotarpį iki gimdymo bei po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Konstitucija reikalauja, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

5. Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

6. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 94 straipsnis ir Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 6 punktas nustato, kad Vyriausybė rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 8.2.5 punktas įtvirtina, kad ši ministerija rengia ir teikia Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės teisinio reguliavimo.

7. Pareiškėjos teigimu, Ministerijai turėjo būti žinomos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau ji nepaisė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, dėl to nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Taigi, taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros principai, tarp jų pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principas. Valstybės institucijoms neveikiant taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos privalėjo elgtis, o tai reiškia netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus dirbančioms motinoms ir neužtikrinus tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, buvo pažeisti tiek teisingumo, tiek konstitucinis teisinės valstybės principai. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėja teigė patyrusi nuostolių, nes jai neteisėtai buvo apribota teisė ginčo laikotarpiu gauti uždarbį atitinkančias motinystės išmokas.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, jog Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad motinystės pašalpa neskiriama, jeigu moteris nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, nes jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Priešingai, nei teigia pareiškėja, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką turi nustatyti įstatymų leidėjas, kuris turi paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

10. Pareiškėja taip pat vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimas skirti pareiškėjai motinystės pašalpą priimtas, vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėtas ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, priešingai, nei teigia pareiškėja, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjai tiesiogines pasekmes, kurias ji įvardija kaip žalą, sukėlė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus sprendimai, tačiau pareiškėja nustatyta tvarka jų neginčijo.

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovo atstovas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 11 d. sprendimui Nr. 6-24-9124 apskųsti nustatytas vieno mėnesio terminas, tačiau šis sprendimas nebuvo apskųstas ir buvo įvykdytas, todėl jo teisėtumas negali būti teisminio nagrinėjimo objektas. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos turėjo būti pakeistos ne po 2017 m. sausio 2 d., kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, bet po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalies) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad jis atitinka Konstituciją ir jo pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra teisėti. Todėl po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo paskelbimo įstatymų leidėjas neturėjo pareigos keisti ar naikinti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatą. Ši pareiga įstatymų leidėjui atsirado 2017 m. sausio 2 d., įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimui.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nurodė, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (neveikimas), 2) žala ir 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

15. Teismas nustatė, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) buvo įtvirtinta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms (įskaitant moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu mokamas motinystės pašalpas) apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis minėta įstatymo nuostata, 2015 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 6-24-9124 „Dėl A. V. teisės į motinystės pašalpą“ (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas) pareiškėjai apskaičiavo motinystės pašalpą nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d., mažindamas jos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 112,73 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 65,68 Eur, todėl taikant maksimalų kompensuojamąjį dienos uždarbį motinystės pašalpa sumažėjo 4 140,40 Eur suma. Pareiškėja šią sumą vertina kaip jai atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytą turtinę žalą, manydama, jog atsakovo atstovas Ministerija po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo turėjo inicijuoti Įstatymo pakeitimus, kuriuose nebūtų nustatytas maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimas.

16. Teismas apžvelgė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. ir 2016 m. kovo 15 d. nutarimus ir su jais susijusius Įstatymo pakeitimus:

16.1. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą „Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas“, nurodė, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia (liet. be kita ko), konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

16.2. Teismo vertinimu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta. Teismas darė išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė atsakovo atstovui pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu, todėl tai nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovo atstovas, nesiėmęs šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

16.3. Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas nusprendė šį nutarimą oficialiai paskelbti 2017 m. sausio 2 d.

16.4. Įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XII-2501, kuriame išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtinusios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti. Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 pakeitė šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas.

16.5. Įstatymų leidėjas iš teisinės sistemos nuo 2017 m. sausio 1 d. pašalino Konstitucijai prieštaravusį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nusprendė kompensuoti turtinius praradimus tų asmenų, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad tik nuo 2017 m. sausio 1 d. nebegalėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija).

17. Teismas nurodė, kad pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendime jai apskaičiuota motinystės pašalpa pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka jo neapskundė, todėl jis liko galioti ir laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Teismo vertinimu, šiuo metu nebėra teisinių prielaidų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo vertinti kaip dar neįvykdyto Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpų mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dar galutinai nesusiklostę. Teismas sprendė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas mokėti pareiškėjai motinystės pašalpą yra pagrįstas tuo metu galiojusiu ir, preziumuojama, teisėtu teisiniu reglamentavimu, jis laikytinas teisėta šio teisinio reglamentavimo pasekme, todėl pareiškėjos apskaičiuota negauta motinystės pašalpos suma negali būti vertinama kaip turtinė žala.

18. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų ir turtinės žalos, padarytos šiais veiksmais, todėl pareiškėjos skundo reikalavimus priteisti turtinę žalą ir palūkanas atmetė kaip nepagrįstus.

III. 19. Pareiškėja A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

20. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo pakeitimų pareiškėjos nurodomu aspektu, nes tokia išvada paneigia oficialiosios konstitucinės doktrinos svarbą ir sudaro įspūdį, kad valdžios institucijos turi paisyti tik Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucinės dalies.

21. Būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytas išaiškinimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai susiejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatant motinystės pašalpos dydį, įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo jokios diskrecijos teisės, priešingai, jiems teko pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nėštumo ir gimdymo atostogų metu motinoms būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Įstatymų leidėjo bei kitų teisėkūros subjektų diskrecija pasireiškė nustatant nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, bet ne išmokų dydį.

22. Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad pareiškėjos apskaičiuota negauta motinystės pašalpos suma negali būti vertinama kaip turtinė žala. Jeigu Ministerija būtų laiku reagavusi į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje pateiktą Konstitucijos nuostatų išaiškinimą ir būtų pasinaudojusi galimybe prevenciškai išvengti konstatavimo, kad Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa nebūtų sumažinta.

23. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjos argumentų, kad būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo. Ministerijai taip pat priskirta kompetencija formuoti politiką šioje srityje bei analizuoti, ar socialinio draudimo teikiamos garantijos atitinka valstybės, apdraustųjų asmenų ir socialinių išmokų gavėjų interesus, ir teikti dėl to pasiūlymus. Būtent Ministerija inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į šiame nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo, t. y. nepasinaudojo galimybe išvengti vėlesnio Konstitucinio Teismo išaiškinimo (2016 m. kovo 15 d.), kad Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Tokius Ministerijos veiksmus pareiškėja vertina kaip atsakingo valdymo principo pažeidimą.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

25. Ministerija pažymi, kad pareiškėjos cituojami teisės aktai apibrėžia Ministerijos kompetenciją ir darbo procesus, tačiau patys savaime neįpareigoja rengti atitinkamo turinio teisės aktų projektus. Dėl teisės aktų turinio sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju pagal esamas faktines aplinkybes, Lietuvos Respublikos pasirinktus prioritetus, valstybės finansines išgales ir kitus konkrečiu atveju svarbius faktorius.

26. Ministerija nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta tik tiek, kad dirbančioms motinoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi būti mokamas iki atostogų gauto atlyginimo vidurkis, t. y. jų kompensuojamasis uždarbis, tačiau Konstitucinis Teismas nepasisakė, kad kompensuojamasis uždarbis šių atostogų metu negali būti apribotas iki teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžių sumos, taip pat nesuformulavo aiškinimo, kad esamas teisinis reguliavimas yra ydingas, nepripažino, kad kompensuojamojo uždarbio maksimumo nustatymas prieštarautų Konstitucijai. Priešingai, minėtame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, įskaitant valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones. Jeigu Konstitucinis Teismas nutarimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kad kompensuojamojo uždarbio apribojimas iki 3,2 teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos yra negalimas, tai reiškia, kad toks reguliavimas nėra prieštaraujantis Konstitucijai ir neturi būti pašalintas iš teisinės sistemos.

27. Išvada dėl minėto reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai padaryta tik Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime, kuris pareiškėjai netaikytinas, nes įsigaliojo to po, kai buvo įvykdytas sprendimas dėl motinystės pašalpos pareiškėjai skyrimo.

28. Ministerijos teigimu, pareiškėja neįrodė atsakovo atstovo neteisėto neveikimo, o 2012 metais Ministerija veikė taip, kaip jai buvo nustatyta teisės aktais ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

29. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. VSDFV palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus bei nurodo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teismo sprendimo neteisėtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Ginčas byloje kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėja teigia patyrusi dėl to, kad Ministerija po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo neinicijavo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo, nustačiusio maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimą, pakeitimų, kuriais nebūtų nustatytas toks ribojimas, ir palūkanų priteisimo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėja neįrodė būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų ir turtinės žalos. Teismas vertino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) normos prieštaravimas Konstitucijai nustatytas ne Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, o 2016 m. kovo 15 d. nutarimu; Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nebegalėjo būti taikomas tik nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas Ministerijai nesukūrė pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neskundė VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo motinystės pašalpa jai apskaičiuota pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, todėl jis liko galioti ir laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

32. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina, susijusi su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai siejo su iki motinystės atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl, nustatydamas motinystės pašalpos dydį, įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo diskrecijos šioje srityje. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo ir kad būtent Ministerija šiuo atveju inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Resbublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo konstatuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų ((inter alia) (be kita ko)), konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

35. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, kuriais būtų panaikintas maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymas, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančiuosius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi, nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma.

36. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teisėkūros subjektai privalo vadovautis ne tik Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucinėje dalyje padarytomis išvadomis, bet ir motyvuojamojoje dalyje pateiktais argumentais bei konstitucinių nuostatų išaiškinimais.

37. Pritartina pareiškėjos argumentams, kad teisėkūros subjektai privalo vadovautis ne tik Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucinėje dalyje padarytomis išvadomis, bet ir motyvuojamojoje dalyje pateiktais argumentais bei konstitucinių nuostatų išaiškinimais, tačiau pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. spalio 28 d., 2013 m. kovo 13 d. sprendimus). Kitaip tariant, Konstitucinio Teismo nutarimo ar kito baigiamojo akto motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentai negali būti vertinami atsietai nuo toje konkrečioje konstitucinės justicijos byloje vertintų aplinkybių (ginčo dalyko).

38. Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu buvo sprendžiamas klausimas dėl tam tikrų darbinės veiklos pajamų įtraukimo į draudžiamąsias pajamas, o ne dėl paties motinystės pašalpos dydžio ir įstatymų leidėjo įgalinimų jį riboti. Konstitucinė doktrina šiuo klausimu buvo išplėtota tik Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime, kuriame Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) prieštaravimą Konstitucijai Konstitucinis Teismas, be kita ko, siejo su aplinkybe, kad įstatymuose nėra įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad be Įstatymu nustatytos riboto dydžio pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogos būtų apmokamos paskyrus dar kokią nors kitą (papildomą) išmoką, kurią mokant kartu su minėta riboto dydžio pašalpa būtų pasiektas per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkis. Taigi, Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime nekonstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) prieštaravimas Konstitucijai pripažintinas, remiantis 2012 m. vasario 27 d. nutarime jau suformuotu išaiškinimu, o tokią išvadą padarė, sistemiškai apžvelgęs ir įvertinęs motinystės atostogas reglamentuojančių, nacionalinių, tarptautinių bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. Aplinkybę, kad konstitucinės justicijos bylų, kuriose buvo priimti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. bei 2016 m. kovo 15 d. nutarimai, dalykas nebuvo tas pats, patvirtina tai, kad prašymai ištirti skirtingų redakcijų Įstatymo ir jį įgyvendinančiųjų teisės aktų atitiktį Konstitucijai buvo priimti ir išnagrinėti, dėl jų priimti atskiri Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, nė viena administracijos justicijos byla nenutraukta (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 str. 1 d. 3 p., 3 d.).

39. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms/šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į plačią valstybės diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

40. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos per tam tikrą konkretų laiką inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjos nurodomu aspektu. Taigi, negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

41. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti.

42. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas pareiškėjai skyrimo buvo priimtas 2015 m. birželio 11 d., todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas šiuo atveju netaikomas, nes sprendimai dėl motinystės pašalpos pareiškėjai skyrimo buvo priimti, įsiteisėjo ir buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo (2017 m. sausio 2 d.).

43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog Ministerija neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Ministerija Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta, netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo.

44. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose analogiško pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nėra neteisėtų Ministerijos veiksmų (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1843-822/2019; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1638-552/2020, 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-630-520/2020 ir kt.).

45. Pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesines palūkanas) yra išvestinis reikalavimas, todėl atmetęs pagrindinį reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir šį reikalavimą.

46. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė