2016-10-24 Nr. AB-20178-3-61-3-04300-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2737-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04300-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. V. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), neturtinę žalą po 15 Eur už kiekvieną pasivaikščiojimo Ligoninės kiemelyje dieną laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad LAVL kiemeliai, esantys prieš psichiatrijos skyrių, po 6–9 kamerų langais, pagaminti iš „sietinės“ tvoros, t. y. prie pastato sienos pritvirtintos dvi metalinės dėžės, kurių ilgis yra 5 m, plotis – 2 m. Konstrukcija pagaminta iš metalinių lovų korpusų, kurie yra surūdiję. Kiemelio grindys asfaltuotos, tačiau danga labai sena, sutrūkinėjusi, duobėta (duobės gylis apie 5–7 cm), todėl vaikštant sukelia nepatogumų, ypač lietingu oru. Jeigu į kiemelį išvedami 5–6 nuteistieji, pasivaikščioti neįmanoma dėl per mažo kiemelio ploto, todėl priversti stovėti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje laisvai judėti dėl mažo ploto nėra galimybių, o išėjus į kiemelį jis yra priverstas stovėti dėl per mažo kiemelio ploto, negali pasimankštinti. Šie nepatogumai pareiškėjui sukėlė nepasitikėjimą savimi, baimės prieš kitus asmenis jausmą. Tokiu būdu pareiškėjas buvo psichologiškai traumuojamas bei žeminamas, dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina po 15 EUR už kiekvieną pasivaikščiojimo kiemelyje dieną.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. vidaus ligų skyriaus 29 (15,45 kv. m, 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d. vidaus ligų skyriaus 18 (7,33 kv. m, 4 lovos) ir 27 (21,25 kv. m ,7 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 27 d. vidaus ligų skyriaus 17 (7,33 kv. m, 4 lovos) ir 24 (21,25 kv. m, 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2015 m. birželio 26 d. vidaus ligų skyriaus 23 (8,80 kv. m, 4 lovos) kamerų tipo palatoje.

LAVL nuteistiesiems pasivaikščiojimą gryname ore suteikia vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - ir BVK) 103 straipsniu. Ligoninės paskirtis - pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas suimtiesiems ir nuteistiesiems, t. y. įstaiga teikia pirmenybę pacientų gydymui. Todėl pasivaikščioti pacientai vedami po gydytojų vizitacijų, medikamentų išdavimo ir kitų nustatytų medicinos procedūrų. Medicininės paslaugos gali užtrukti iki vakaro, todėl pasivaikščioti pacientai vedami pagal galimybę, t. y. pasivaikščiojimai vyksta visą dieną.

Atsakovė taip pat nurodė, kad Ligoninė turi tik du savo pasivaikščiojimo kiemelius (18,92 kv. m ir 19,21 kv. m), taip pat naudojasi Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K) kiemeliais. Ligoninė pacientus veda pasivaikščioti po Lukiškių TI-K suimtųjų ir (arba) nuteistųjų pasivaikščiojimo. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 3 d., 2015 m. kovo 27 d., 2015 m. birželio 21 ir 24 d. nebuvo išvestas į lauką, kadangi eiti pasivaikščioti kiemelyje atsisakė, apie tai yra įrašai Budėjimų režiminiame korpuse perdavimo ir priėmimo žurnale.

Atsakovė atkreipė dėmesį, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistė 2015 m. rugsėjo 9 d. įvertino Ligoninėje įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių techninę ir higienos normų reikalavimų atitikimo būklę ir jokių pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas į LAVL administraciją su skundais dėl pasivaikščiojimų kiemeliuose nesikreipė. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė ar neveikė, tačiau būtina nustatyti ar toks veikimas (neveikimas) turėjo įtakos pareiškėjo nurodytai žalai kilti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, prašoma priteisti neturtinės žalos suma niekuo nepagrįsta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo I. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu LAVL buvo gydomas iš viso 35 dienas. Ligoninė turi du savo pasivaikščiojimo kiemelius, kurių plotas 18,92 kv. m, ir 19,21 kv. m, taip pat naudojasi ir Lukiškių TI-K kiemeliais. LAVL kiemeliai sujungti su pastatu, sienos iš plytų, skiriamoji perdanga – metalinės grotos, stogas uždengtas taip pat metaliniu grotuotu rėmu, įrengtas stogelis nuo kritulių. Grindys padengtos kieta danga (asfaltu), kurioje matyti nelygumų, duobių. Kiemelių plotas apie 19 kv. m. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą pagal pareiškėjo skundą, 2015 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo akte Nr. 13 (15.3)-PA-2091 konstatavo, kad LAVL teritorijoje esantys pasivaikščiojimo kiemeliai asfaltuoti, patikrinimo metu buvo švarūs ir atitiko Higienos normos 76:2010 reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad LAVL kiemeliai nėra erdvūs, tačiau teisės aktai jų dydžio nereglamentuoja. Atsižvelgdamas į kiemelių plotą, taip pat į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog vienu metu pabūti gryname ore būtų vedamas neadekvatus skaičius nuteistųjų, teismas sprendė, kad kiemeliuose nuteistiesiems yra sudarytos galimybės judėti, tačiau LAVL kiemelių būklė neatitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkte numatyto reikalavimo užtikrinti lygias grindis. LAVL pateiktose fotonuotraukose užfiksuota, kad grindų danga susidėvėjusi, nelygi, duobėta. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti, t. y. neužtikrino, kad kiemelio grindys atitiktų Taisyklių 21 punkto reikalavimus, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankama valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Cituodamas ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad dėl nelygios pasivaikščiojimo kiemelių dangos pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo periodiškai su ilgomis pertraukomis (po du kartus per metus) ir trumpais laikotarpiais, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog patirti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas juos įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nustatyto pažeidimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų. Remdamasis bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pagrindu pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.

III. Pareiškėjas I. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą priteisiant neturtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisingas, kadangi teismas pripažino, jog pasivaikščiojimo kiemeliai netvarkingi, neužteko vietos 6-7 asmenims pasivaikščioti, dėl to kildavo konfliktinės situacijos. Patirtą žalą vertina 15 Eur už parą.

Atsakovė pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti galioti.

Atsakovė pateiktame atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovės Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų pasivaikščiojimo sąlygų Ligoninės kiemeliuose, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs, kad pareiškėjui atsakovės veiksmais buvo padaryta žala.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dėl to, kad teismas, nors ir pripažino, jog atsakovė neužtikrino pasivaikščiojimo LAVL kiemeliuose sąlygų, tačiau nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto argumento dėl neturtinės žalos priteisimo.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus LAVL veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju keliamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad LAVL neužtikrino Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkte numatyto reikalavimo, jog pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių ploto nereglamentuoja, o byloje nėra objektyvių duomenų, jog vienu metu į pasivaikščiojimo kiemelius vedamas neadekvatus asmenų skaičius. Be to, kaip atsiliepime nurodė atsakovė, asmenys pasivaikščioti vedami po gydytojų vizitacijų, procedūrų atlikimo ir kitų medicininių paslaugų jiems suteikimo, todėl asmenys pasivaikščioti vedami pagal galimybes ir tai iš esmės trunka visą dieną. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose dėl per didelio asmenų skaičiaus negalima pasivaikščioti, yra nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas periodiškai ir trumpą laiką, jokių duomenų apie tai, kad dėl nustatyto pažeidimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, taip pat tai būtų turėję neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėjas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo ar kt. kreipėsi į LAVL administraciją, o Visuomenės sveikatos centras, pagal pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 27 d. gautą skundą atlikęs operatyviąją visuomenės sveikatos kontrolę dėl higienos sąlygų Ligoninės pasivaikščiojimo kiemeliuose, 2015 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo akte nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo išvalyti, švarūs ir atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė žalos CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad kitais aspektais pareiškėjas teismo sprendimo neginčija.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir vertino bylai reikšmingas aplinkybes bei vadovavosi aktualiomis ginčui teisės aktų nuostatomis, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų ar kitų argumentų nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė