A-756-357-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-357/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00075-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. K.,

atsakovo atstovui V. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. K. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. įsakymą Nr. (2.57) P-46 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamu įsakymu jam, kaip VSDFV Utenos skyriaus vyriausiajam specialistui (teisininkui), buvo skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintose Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklėse (toliau – ir Etikos taisyklės) įtvirtintų padorumo principo (5.2 punktas), pagarbos žmogui principo (2.1 punktas) ir pavyzdingumo principo (9.2, 9.4 punktai) pažeidimą. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta už tai, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 26 d. jo tarnybinės veiklos vertinimo komisijos posėdžio metu elgėsi nepagarbiai, neleido pradėti posėdžio, trukdė pasisakyti tiesioginiam vadovui, išėjo iš posėdžio ir atsivedė liudytoją, reikalavo, kad atsistatydintų komisijos pirmininkė D.

B. ir, baigus veiklos nagrinėjimą, išeidamas paliko įjungtą įrašymo priemonę, o komisijos pirmininkei paprašius ją išsinešti, nereagavo. Pareiškėjo nuomone, tarnybinė nuobauda jam skirta neteisėtai. Skundžiamo įsakymo priėmimą sąlygojo VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus V. M. ir jo pavaduotojos (įmokoms ir nedarbingumo kontrolei) D. B. asmeninis suinteresuotumas susidoroti su pareiškėju, kuris teisėtomis priemonėmis nurodė direktoriui ir direktoriaus pavaduotojai jų vadovaujamos įstaigos veiklos trūkumus. Pareiškėjas, VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus reikalavimu, 2010 m. spalio 20 d. pateikė tarnybinį pranešimą „Dėl rizikos valdymo“, kuriame nurodė skyriaus veiklos rizikas, kurias reikėtų įtraukti į rizikos valdymo priemonių planą.

Pareiškėjo nurodyti veiklos trūkumai sukėlė VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus ir jo pavaduotojos pasipiktinimą. VSDFV Utenos skyriaus direktorius 2010 m. gruodžio 15 d. surašė pareiškėjo tarnybinės veiklos už 2010 metus vertinimo išvadą Nr. (2.23) P4-7, kurioje pateikė tikrovės neatitinkančius faktus, siekdamas sumenkinti pareiškėjo veiklos rezultatus ir pakenkti jo, kaip teisininko, dalykinei reputacijai. Pareiškėjas, nesutikdamas su savo tiesioginio vadovo pateiktu vertinimu, 2010 m. gruodžio 21 d. parašė prašymą dėl tarnybinės veiklos vertinimo komisijoje, kuriame nurodė nesutikimo su vertinimo išvada motyvus ir pareiškė nušalinimą VSDFV Utenos skyriaus Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos (toliau – ir Vertinimo komisija) pirmininkei D.

B. Lietuvos Respublikos viešų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1-4 punktų pagrindu. Tačiau VSDFV Utenos skyriaus direktorius V. M. ir jo pavaduotoja D. B. į pareikštą nepasitikėjimą nereagavo, tuo sukeldami viešų ir privačių interesų konfliktą. 2011 m. sausio 26 d. posėdžio metu V. M., apibūdindamas pareiškėjo veiklą neigiamai ir nurodydamas tikrovės neatitinkančias aplinkybes, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir darė neleistiną spaudimą nuo jo priklausomiems komisijos nariams, kad jie neigiamai įvertintų pareiškėjo veiklą.

Vertinimo komisijos pirmininkė D. B., piktnaudžiavo savo, kaip vertinimo komisijos pirmininkės, padėtimi, nesilaikė objektyvumo, nešališkumo, teisėtumo principų, siekė neigiamai apibūdinti pareiškėjo tarnybinę veiklą, varžė jo teisę pasisakyti vienu ar kitu klausimu, gauti ir teikti paaiškinimus, susipažinti su bylos medžiaga. Vėliau, 2011 m. sausio 31 d., D. B. pateikė tarnybinį pranešimą Nr. (2.22) P8-5 dėl pareiškėjo neetiškų veiksmų. VSDFV Utenos skyriaus direktorius 2011 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. (1.2)V-6 sudarė komisiją (toliau – ir Komisija), kuri 2011 m. vasario 8 d. pranešimu Nr. (2.62) P14-5 informavo pareiškėją apie tai, kad jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau nenurodė teisės akto, kuriame yra apibrėžta elgesio taisyklė, kurią, Komisijos nuomone, pareiškėjas pažeidė, ir nenurodė, kuo pasireiškė pareiškėjo priešingas teisei veiksmas.

Nepaisant to, Komisija pareikalavo, kad pareiškėjas pateiktų pasiaiškinimą. D. B. ir V. M. veiksmai 2011 m. sausio 26 d. Vertinimo komisijos posėdžio metu galėjo išprovokuoti aštresnę diskusiją vienu ar kitu klausimu, tačiau pareiškėjas nepadarė jokio tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjo išsakyta kritika buvo įvertinta kaip valstybės tarnautojo veiklos etikos pažeidimas, kas laikytina įstatymo draudžiamu persekiojimu už kritiką. Nors tarnybinio nusižengimo aplinkybės buvo labai prieštaringos, Komisija 2011 m. kovo 2 d. pateikė išvadą Nr. (2.62) P14-12, kurioje konstatuojama, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą ir kad jam skirtina nuobauda – griežtas papeikimas.

Šios išvados pagrindu VSDFV Utenos skyriaus direktorius 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. (2.57) P-46 skyrė pareiškėjui nuobaudą – griežtą papeikimą.

Pareiškėjo nuomone, skiriant jam nuobaudą, nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29-30 straipsnių ir Taisyklių nuostatomis, tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ir paneigiančius tiriamo pažeidimo faktą, tarnautojo kaltę, patikrinti (tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje išvadoje.

Nustačius, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina jį kvalifikuoti, nurodant Valstybės tarnybos įstatymo straipsnį, dalį, punktą, nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo dieną, tarnautojo, kalto dėl padaryto nusižengimo, kaltės formą, nusižengimo padarinius, taip pat siūlomą konkrečią nuobaudą. Nagrinėjamu atveju įstaigos vadovo įsakymu sudaryta Komisija, aklai vykdydama neteisėtą vadovo nurodymą ir turėdama iš anksto suformuluotą vadovo užduotį – apkaltinti valstybės tarnautoją, pažeidė teisėtumo reikalavimus, nesilaikė valstybės tarnautojų etikos taisyklių, nustatytų terminų, tendencingai interpretavo iš konteksto ištrauktus pareiškėjo žodžius ir frazes, neįvertino visų svarbių bylos aplinkybių, šališkai ir netinkamai nustatė kaltą asmenį, netinkamai nustatė tarnybinio nusižengimo sudėtį, kaltę bei tarnybinio nusižengimo pasekmes, nepagrįstai ir netinkamai parinko nuobaudos rūšį, savo išvadas grindė ne objektyviais duomenimis, o tikrovės neatitinkančiais pamąstymais.

VSDFV Utenos skyriaus direktorius, priimdamas skundžiamą įsakymą, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, neveikė įstatymo nustatyta tvarka, pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, nesilaikė teisėtumo, nešališkumo, teisingumo, padorumo etinių principų. VSDFV Utenos skyriaus direktorius, kerštaudamas pareiškėjui už išsakytą įstaigos veiklos kritiką, sudarė sau pavaldžių tarnautojų komisiją ir davė jai neteisėtą nurodymą formaliai pagrįsti pavaldaus jam valstybės tarnautojo tariamą tarnybinį nusižengimą, nepaisydamas nustatytų terminų tarnybiniam nusižengimui tirti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A- 259/2004, buvo panaikinta tarnybinė nuobauda, paskirta valstybės tarnautojui už tai, kad tarnautojas kritikavo įstaigos, kurioje dirbo, veiklą. Teisėjų kolegija sprendime nurodė, kad teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą bei draudimas persekioti už kritiką yra žmogaus laisvės, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis, 33 straipsnio 2 dalis.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad VSDFV Utenos skyriaus direktorius V. M. 2010 m. gruodžio 15 d. surašė jam pavaldaus asmens – VSDFV Utenos skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) J. K. tarnybinės veiklos už 2010 metus vertinimo išvadą Nr. (2.23) P4-7, kurioje išsamiai išdėstė pareiškėjo 2010 metų veiklos rezultatus, paminėjo tiek teigiamus, tiek neigiamus veiklos aspektus ir pareiškėjo 2010 metų veiklą įvertino gerai. Pareiškėjas, nesutikdamas su savo tiesioginio vadovo vertinimu, 2010 m. gruodžio 21 d. pateikė prašymą jo veiklą už 2010 metus vertinti komisijos posėdyje. 2011 m. sausio 26 d.

Vertinimo komisijos posėdžio metu VSDFV Utenos skyriaus direktoriui pristatant komisijai pareiškėjo veiklą, pareiškėjas savo elgesiu ir nuolatinėmis replikomis neleido išsamiai pristatyti pareiškėjo veiklos, darė spaudimą komisijos nariams, įžeidinėjo tiek komisijos narius, tiek savo tiesioginį vadovą. Tokiu būdu pareiškėjas sutrikdė Vertinimo komisijos veiklą posėdžio metu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nesiderino su valstybės tarnautojų etikos principais, VSDFV Utenos skyriaus Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos pirmininkė D.

B. 2011 m. sausio 31 d. pateikė tarnybinį pranešimą Nr. (2.22)P8-5 dėl pareiškėjo neetiškų veiksmų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos posėdyje ir paprašė teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti tokį pareiškėjo elgesį. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. (1.2)V-6 buvo sudaryta Komisija įtariamam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui ištirti. Komisija buvo sudaryta iš 3 narių – VSDFV Utenos skyriaus Finansų ir apskaitos skyriaus vedėjos D.

M. (komisijos pirmininkė), vyriausiojo specialisto (informacinėms technologijoms) E. R. ir vyriausiosios specialistės (personalui) R. O.. Taisyklėse nėra nustatyta konkrečių reikalavimų komisijos nariams, todėl deleguoti į tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją galima bet kurį valstybės tarnautoją. Komisija teisės aktų nustatyta tvarka paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo, tačiau pareiškėjas per nustatytą terminą nepasinaudojo galimybe pateikti paaiškinimą. Komisija, tyrusi tarnybinį nusižengimą, išklausė 2011 m. sausio 26 d. vertinimo komisijos posėdžio garso įrašą.

Komisija nustatė, kad Vertinimo komisija pagrįstai neleido pareiškėjui atsivesti pašalinių asmenų (savo liudytojų), kadangi tokio asmenų dalyvavimo nenumato Valstybės tarnybos įstatymas ir Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintos Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklės (toliau – ir Tarnybinės veiklos vertinimo taisyklės). Vertinimo komisija, vadovaudamasi Tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių 18 ir 21 punktais, taip pat pagrįstai siekė, kad pirmiausiai pareiškėjo veiklą apibūdintų tiesioginis vadovas (direktorius).

Pareiškėjas Vertinimo komisijos posėdžio metu trukdė pirmininkei vesti posėdį, grubiai pertraukdavo pirmininkės kalbą, neleisdavo pasisakyti savo tiesioginiam vadovui, posėdžio metu neleistinai kalbėjo su kitais asmenimis. Toks pareiškėjo elgesys yra neetiškas ir netoleruotinas. Pareiškėjas nesilaikė valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių ir principų, kurių privalėjo laikytis vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktu: pagarbos žmogui principo (gerbti žmogų, jo teises ir laisves, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų); padorumo principo (būti lojaliam ir paslaugiam visuomenei, kuriai tarnauja, taip pat savo vadovybei, kolegoms ir pavaldiniams); pavyzdingumo principo (valstybės tarnautojas privalo būti mandagus, malonus, paslaugus, tolerantiškas, pagarbiai elgtis su kitais valstybės tarnautojais, kitais žmonėmis).

Valstybės tarnautojas, reikšdamas savo įsitikinimus ir kritikuodamas valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, turi nepažeisti minėtų principų (administracinė byla Nr. A-259/2004). Komisija, nepažeisdama Taisyklių nustatyto termino, 2011 m. kovo 2 d. pateikė VSDFV Utenos skyriaus direktoriui motyvuotą tyrimo išvadą, kurioje pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. gruodžio 15 d. pareiškėjo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo išvadoje Nr. (2.23)P4-7 buvo rekomenduojama atkreipti dėmesį į bendravimo su bendradarbiais ir vadovybe kokybę bei valstybės tarnautojo veiklos etiką, taip pat į tai, kad pareiškėjas turėjo galiojančią VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus įsakymu paskirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą, buvo pasiūlyta skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

VSDFV Utenos skyriaus direktorius, nepažeisdamas įstatymo nustatyto 1 mėnesio termino, kuris skaičiuojamas nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. (2.57) P-46 skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Su šiuo įsakymu pareiškėjas buvo supažindintas 2011 m. kovo 4 d., t. y. nepažeidžiant Taisyklių nustatytą 3 darbo dienų termino. Atsakovo nuomone, tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra nagrinėjamu atveju buvo atlikta ir tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 4 įsakymu Nr. (2.57)P-46 pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą pakeitė tarnybine nuobauda – pastaba.

Teismas sprendime nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį tarnybiniu nusižengimu laikomas valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Bendrąsias valstybės tarnautojo pareigas nustato Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 5 punkte yra įtvirtinta valstybės tarnautojo pareiga laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių. Pagrindiniai valstybės tarnautojų veiklos etikos principai, kurių turi laikytis valstybės tarnautojas, įgyvendindamas savo teises ir vykdydamas savo pareigas bei funkcijas, nurodyti Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, o detaliai reglamentuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintose Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklėse.

Įvertinus tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą, Vertinimo komisijos 2011 m. sausio 26 d. posėdžio garso įrašą, pareiškėjo ir atsakovo atstovų paaiškinimus, liudytojų D. M., E. R. parodymus ir kitus įrodymus, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, 2011 m. sausio 26 d. Vertinimo komisijos posėdžio metu neetiškai pasisakydamas VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus V. M. ir šio skyriaus direktoriaus pavaduotojos D. B. atžvilgiu, nesilaikė Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklėse įtvirtintų pagarbos žmogui (2.1 punktas), pavyzdingumo (9.2, 9.4 punktai), padorumo (5.2 punktas) principų ir taip pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Konkrečias pareiškėjo frazes Komisija pateikė Išvados 1, 2 punktuose ir įvertino, kad jų formuluotės, atsižvelgus į jų pasakymo toną, buvo nemandagios, nepagarbios, grubios, įžeidžiančios, menkinančios, žeminančios, pašiepiančios asmenis, kuriems joms buvo skirtos ir į kuriuos pareiškėjas kreipėsi. Komisijos parengtoje Išvadoje yra motyvuotai nurodyti visi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, nustatytas tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas, pasiūlyta tarnybinė nuobauda. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Vertinimo komisijos 2011 m. sausio 26 d. posėdyje nebuvo išspręstas ar buvo netinkamai išspręstas klausimas dėl komisijos pirmininkei pareikšto nušalinimo ir dėl to iškilo abejonių dėl pareiškėjo veiklos vertinimo nešališkumo, nesuteikė pareiškėjui teisės nesilaikyti Etikos taisyklių nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautojas, privalėjo gerbti Vertinimo komisijos narius ir posėdyje dalyvaujantį tiesioginį vadovą, posėdyje elgtis pagarbiai ir mandagiai. Pareiškėjas, nesutinkantis su Vertinimo komisijos veikla ir priimta išvada, savo pažeistas teises ir teisėtus interesus privalėjo ginti tik teisės aktų nustatyta tvarka ir leistinomis priemonėmis. Po Vertinimo komisijos 2011 m. sausio 26 d. posėdžio pareiškėjas pateikė skundą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, prašydamas įvertinti, ar VSDFV Utenos skyriaus direktorius V.

M. ir direktoriaus pavaduotoja D. B. nėra šiurkščiai pažeidę Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio, Etikos taisyklių, Viešų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1- 4 dalių, 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto. Tačiau Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, atlikusi tyrimą, nenustatė, kad V. M. ar D. B. būtų pažeidę Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas (b. l. 43-53). Pareiškėjo argumentai, kad jo elgesys Vertinimo komisijoje buvo suponuotas Utenos skyriaus direktoriaus V.

M. ir jo pavaduotojos D. B. užimtos pozicijos pareiškėjo veiklą vertinti tik blogai, taip pat yra nepagrįsti, kadangi iš tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo išvados Nr. (2.23)-04-7 ir kitų duomenų matyti, kad pareiškėjas, kaip teisininkas, buvo įvertintas visapusiškai, nurodant tiek teigiamus, tiek neigiamus jo veiklos aspektus (b. l. 9-12). Pareiškėjo teiginiai, kad aukščiau nurodyti asmenys savo veikloje yra supainioję viešus ir privačius interesus ar buvo šališki, nėra pagrįsti byloje esančiais duomenimis.

Teisę kritikuoti valstybės įstaigos VSDFV Utenos skyriaus vadovybę ir valstybės tarnautojus pareiškėjas realizavo kaip valstybės tarnautojas. Valstybės tarnautojo statusas ir jam keliami tarnybinės etikos reikalavimai apibrėžia tiek kritikos apimtį, tiek tvarką, kuria jis gali įgyvendinti konstitucinę piliečio teisę kritikuoti. Kritikuojant įstaigos, jos vadovybės ar kitų tarnautojų veiklą, svarbu, kad valstybės tarnautojo įsitikinimai ir jo pateikiama kritika atitiktų pagarbaus ir kultūringo elgesio normas, nekenktų valstybės valdžios institucijų prestižui bei neperžengtų lojalumo Konstitucijai ribų. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Etikos taisyklės įpareigoja valstybės tarnautoją gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas bei laikytis teisės aktų reikalavimų. Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, valstybės tarnautojas negali savivaliauti ir savo laisvėmis naudotis beatodairiškai, ignoruodamas ir pamindamas kitų asmenų teises ir laisves, todėl neatsakinga, kultūringo ir moralaus elgesio reikalavimų neatitinkanti, kryptingai reiškiama kritika yra nesuderinama su valstybės tarnautojams keliamais tarnybinės veiklos etikos principais (2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2561/2011). Įvertinus Išvadoje išvardintas V. M. ir D. B. skirtas pareiškėjo frazes bei jų pasakymo toną, darytina išvada, kad pareiškėjas, išsakydamas kritiką apie šių asmenų ir apskritai VSDFV Utenos skyriaus veiklą, vartodamas žeminančio pobūdžio, nepagarbią leksiką, elgėsi neetiškai, pažeidė tiek pagarbos žmogui, tiek padorumo principo suponuojamą lojalumą vadovybei.

VSDFV Utenos skyriaus direktoriui sudarant Komisiją, Komisijai atliekant pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimą ir rengiant Išvadą, pagrindinės procedūrinės taisyklės nebuvo pažeistos. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus bei liudytojų D. M. ir E. R. parodymus, nėra pagrindo teigti, jog Komisijos nariai buvo šališki ir, tirdami tarnybinį nusižengimą, veikė tendencingai. Liudytojais apklausti Komisijos nariai D. M. ir E. R. patvirtino, kad jokių nurodymų, kaip atlikti tyrimą, jie iš VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus ar jo pavaduotojos negavo, o Išvadą parengė po to, kai individualiai, o paskui – ir kolektyviai išanalizavo Vertinimo komisijos posėdžio įrašą bei rašytinius dokumentus.

Liudytojai taip pat patvirtino, kad su pareiškėju jie nėra konfliktavę ir jokio išankstinio nusistatymo jo atžvilgiu neturėjo. Pareiškėjui 2011 m. vasario 8 d. buvo pasirašytinai įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kurį parengė ir pasirašė visi trys Komisijos nariai, taip pat Vertinimo komisijos pirmininkės tarnybinis pranešimas ir prie jo pridėti dokumentai. Pareiškėjui įteikto pranešimo apie tarnybinį nusižengimą forma ir turinys atitinka Taisyklių 7 punkto reikalavimus. Pranešime informacija apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą ir paties tarnybinio nusižengimo esmę yra pateikta aiškiai ir suprantamai.

Pareiškėjas, žinodamas apie atliekamą tarnybinio nusižengimo tyrimą, buvo neaktyvus, nepasinaudojo Taisyklių 9 punkto suteikta teise pareikšti motyvuotą ir pagrįstą nušalinimą kuriam nors įgaliotos Komisijos nariui ar visiems jos nariams, taip pat nepasinaudojo teise pateikti Komisijai rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo bei teise teikti papildomą informaciją ir dokumentus, susijusius su tiriamo tarnybinio nusižengimo aplinkybėmis. Pareiškėjo teisė susipažinti su Komisijos parengta Išvada ir tarnybinio nusižengimo medžiaga buvo įgyvendinta, pareiškėjui pateikiant šiuos dokumentus bei posėdžio garso įrašą.

Komisija, vertindama pareiškėjo frazes, pasakytas VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus pavaduotojos D. B. ir šio skyriaus direktoriaus V. M. atžvilgiu, rėmėsi Vertinimo komisijos 2011 m. sausio 26 d. posėdžio garso įrašu, Vertinimo komisijos pirmininkės 2011 m. sausio 31 d. tarnybiniu pranešimu, Vertinimo komisijos 2011 m. sausio 27 d. posėdžio protokolu. Išvardinti duomenų šaltiniai, ypač garso įrašas, vertintini kaip suteikiantys pakankamai informacijos apie pareiškėjo pasakytas frazes, jų toną ir pasakymo aplinkybes.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnį, valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos, atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, Korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Nagrinėjamu atveju, priimant ginčijamą įsakymą, nebuvo praėjęs terminas skundui dėl VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymu pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos paduoti. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Etikos taisyklių nuostatas pažeidžiantis pareiškėjo elgesys pasižymėjo sistemiškumu ir kad dėl to jam turėjo būti taikoma griežtesnė poveikio priemonė. Be to, pareiškėjas VSDFV Utenos skyriuje iki ginčijamo įsakymo priėmimo buvo vertinamas kaip kūrybiškas, operatyviai, ekonomiškai ir efektyviai dirbantis valstybės tarnautojas, o jo tarnybinė veikla buvo vertinama gerai. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gali būti skiriama švelnesnė nuobauda – pastaba.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas VSDFV Utenos skyrius prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą ir palikti galioti pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda yra paskirta atsižvelgiant į pareiškėjo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir pasekmes, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, t. y. atsižvelgiant į visus Valstybės tarnybos įstatymo nustatytus reikalavimus ir griežtai laikantis Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Taisyklių numatytos tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros.

Pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – atitinka visus išvardintus kriterijus ir yra proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui. VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. (2.57) P-46 skiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, pareiškėjas turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą – papeikimą, skirtą jam VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m, kovo 1 d. įsakymu Nr. (2.57) P-45. Nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Taisyklės nenustato tarnybinių nuobaudų įsigaliojimo tvarkos.

Todėl šiuo atveju taikytina bendra individualių teisės aktų įsigaliojimo tvarka, nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų individualūs teisės aktai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Teisės aktai nenumato, kad kita tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti skiriama tik praėjus tam tikram laikotarpiui nuo prieš tai paskirtos nuobaudos.

Tai, kad valstybės tarnautojas turi teisę apskųsti jam skirtą tarnybinę nuobaudą, neturi įtakos kitos tarnybinės nuobaudos skyrimui. Todėl teismo teiginys, kad Etikos taisykles pažeidžiantis pareiškėjo elgesys nepasižymėjo sistemiškumu, nes nebuvo praėjęs terminas skundui dėl VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. (2.57)P-45 paskirtos tarnybinės nuobaudos paduoti, ir kad dėl to pareiškėjui neturėjo būti taikoma griežtesnė poveikio priemonė, yra nepagrįstas. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovo nuomone, teismo priimtas sprendimas keistinas.

Atsiliepimu (kuris nepasirašytas) į atsakovo VSDFV Utenos skyriaus apeliacinį skundą pareiškėjas J. K. prašo netenkinti atsakovo apeliacinio skundo ir panaikinti VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. įsakymą Nr. (2.57) P-46 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“. Savo prašymą pareiškėjas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjo skundas, paduotas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-1589-552-2011, panaikino VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. (2.57) P-45 pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Todėl, pareiškėjo nuomone, jo elgesys negali būti vertinamas kaip sistemingas valstybės tarnautojo etikos taisyklių pažeidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. (2.57) P-46 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu įsakymu pareiškėjui J. K. dėl neetiškų pasisakymų vertinimo komisijos posėdyje už Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 968 „Dėl valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių patvirtinimo“ įtvirtintų: padorumo principo (5.2 p.); pagarbos žmogui principo (2.1 p.); pavyzdingumo principo (9.2 p., 9.4 p.) paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad J. K., vertinimo komisijos posėdyje išsakydamas kritiką apie VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus V. M., šio skyriaus valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos pirmininkės D. B. ir apskritai Utenos skyriaus veiklą, vartodamas žeminančio pobūdžio, nepagarbią leksiką, elgėsi neetiškai, pažeidė tiek pagarbos žmogui, tiek ir padorumo principo suponuojamą lojalumą vadovybei. Tačiau, nesant pagrindo teigti, jog pareiškėjo elgesys, pažeidžiantis Etikos taisyklių nuostatas, pasižymėjo sistemiškumu bei atsižvelgiant į jo, kaip ekonomiškai ir efektyviai dirbančio valstybės tarnautojo, vertinimą, teismas pripažino skirtą nuobaudą per griežta ir ją pakeitė pastaba.

Pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnyje nurodyta, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį (2010 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. XI-811 redakcija) tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba kai jis gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką nustato Vyriausybė (30 str. 7 d.).

Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (byloje aktuali 2010 m. liepos 14 d. nutarimo redakcija Nr. 1029) patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse numatytą procedūrą, nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį. Taisyklių 13 punkte nurodyta, jog tais atvejais, kai motyvuotoje išvadoje teigiama, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas, nurodoma jo padarymo ar paaiškėjimo diena, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda.

Bylos duomenimis nustatyta, kad VSDFV Utenos skyriaus direktorius, gavęs Vertinimo komisijos pirmininkės 2011 m. sausio 31 d. tarnybinį pranešimą dėl vyriausio specialisto (teisininko) J. K. galimų neetiškų veiksmų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos posėdyje, 2011 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. (1.2) V-6 sudarė komisiją įtariamam tarnybiniam nusižengimui ištirti. Pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, kuriame išdėstyta jo esmė bei prašymas pateikti paaiškinimą iki 2011 m. vasario 15 d., pareiškėjui buvo įteiktas 2011 m. vasario 8 d. Komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti 2011 m. vasario 17 d. aktas Nr. (2.62) P14-6 patvirtina, jog pareiškėjas rašytinio paaiškinimo dėl tarnybinio nusižengimo per 5 darbo dienas komisijai nepateikė. Komisijos 2011 m. kovo 2 d. išvada Nr. (2.62) P14-12 surašyta ištyrus visas svarbias aplinkybes, joje detaliai aptartos pažeidimo padarymo aplinkybės (iš esmės ginčo dėl pareiškėjo išsakytų frazių Utenos skyriaus direktoriaus ir jo pavaduotojos atžvilgiu, byloje nėra) ir priežastys. Išvadoje konstatuoti pareiškėjo padaryti Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių pažeidimai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau aptartuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, tinkamai įvertino Komisijos išvadą dėl tarnybinio nusižengimo ir jos pagrindu priimtą atsakovo įsakymą, kuriuose atsispindi tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatai, taip pat kitus tarnybinio nusižengimo tyrimo duomenis, ir visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jokių esminių tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros reikalavimų pažeidimų padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas, 2011 m. sausio 26 d. vertinimo komisijos posėdyje neetiškai pasisakydamas direktoriaus V. M. ir direktoriaus pavaduotojos D. B. atžvilgiu, nesilaikė Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklėse įtvirtintų pagarbos žmogui (2.1 p.), pavyzdingumo (9.2, 9.4 p.) ir padorumo (5.2) principų. Pareiškėjo išsakytos frazės, jų formuluotės, atsižvelgiant į jų pasakymo toną, kas ypač akivaizdu iš posėdžio garso įrašo, teisingai įvertintos kaip nemandagios, įžeidžiančios, nepagarbios, menkinančios, pašiepiančios, žeminančios asmenis, kuriems jos buvo adresuotos. Todėl visiškai pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-286 redakcija) 1 dalies 5 punkte įtvirtintą reikalavimą laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų.

Komisija Išvadoje siūlydama skirti J. K. tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, nurodė atsižvelgianti į tai, kad jo elgesys turi kartotinumą (2010 m. gruodžio 15 d. valstybės tarnautojo J. K. tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo išvadoje Nr. (2.23) P4-7 jam buvo „rekomenduojama atkreipti dėmesį į bendravimo su bendradarbiais ir vadovybe kokybę, valstybės tarnautojo veiklos etiką <...>“) ir, kad turi 2011 m. kovo 1 d. VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus paskirtą galiojančią tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo bei į Korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo elgesys, pažeidžiantis Etikos taisyklių nuostatas, pasižymėjo sistemiškumu, kadangi priimant šioje byloje ginčijamą įsakymą dar nebuvo suėjęs terminas apskųsti 2011 m. kovo 1 d. įsakymu skirtą nuobaudą. Teismas, kaip jau buvo minėta, taip pat atsižvelgė ir į pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą iki nusižengimo. Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, atkreipia dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu panaikino VSDFV Utenos skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. (2.57) P-45, kuriuo J. K. buvo skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, šis sprendimas yra įsiteisėjęs. Duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs baustas už tarnybinį nusižengimą anksčiau ir/ar turėtų galiojančią nuobaudą, byloje nėra. Todėl, įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat ir pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, jo padarymo priežastis ir aplinkybes, pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, statusą ir jo tarnybinę veiklą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeisti atsakovo skirtą nuobaudą (griežtą papeikimą) švelnesne (pastaba) yra teisėtas ir pagrįstas, tokia nuobauda atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė