2020-05-13 Nr. AB-9573-3-61-3-02904-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1789-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02904-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.1; 12.13.1.2; 12.15.1; 12.15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. S-126 (7-95/2018) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (21.63-32)FR0682-143.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu VMI nusprendė patvirtinti 2018 m. kovo 28 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-132 (toliau – ir Patikrinimo aktas), surašytą atlikus pareiškėjo gautų pajamų ir sumokėtų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpį ir jame papildomai apskaičiuotą 36 950,91 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 21 393,71 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), 10 139,07 Eur GPM delspinigių ir 7 666,56 Eur PVM delspinigių bei paskirtą 11 085 Eur GPM baudą ir 6 388 Eur PVM baudą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad skunde MGK dėl ginčijamo VMI sprendimo nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nebuvo surinkta duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog jo sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai buvo sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, o tai reiškia, kad mokesčių administratorius neturėjo taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto turinio viršenybės prieš formą principo. Be to, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui skirtinus mokėti mokesčius, neįvertino visų reikšmingų šio klausimo išsprendimui aplinkybių bei turimos informacijos ir tuo pažeidė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI savo sprendime padarė išvadą ir šiai išvadai pritarė MGK, jog pareiškėjas 2013 metais įsigijęs žemės sklypą, 2014 metais pastatęs dviejų butų pastatą ir pardavęs butus bei 2015 metais įsigijęs ir perleidęs 1/2 dalį 0,1000 ha ploto žemės sklypo, vykdė ekonominę veiklą ir iš tos veiklos gavo pajamų, kurios apmokestinamos PVM, tačiau VMI nenustatė ir tam nėra objektyvių įrodymų, kad šių sandorių vienintelis tikslas buvo gauti mokestinę naudą. VMI ir MGK neteisingai įvertino nekilnojamojo turto įsigijimo bei perleidimo aplinkybes ir be pagrindo pareiškėjo veiksmus prilygino Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (toliau – ir PVMĮ) apibrėžtai ekonominei veiklai, nes jo veiksmai neturi tokiai veiklai būdingų požymių, t. y. savarankiškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo. Pareiškėjo realizuoti nekilnojamojo turto objektai buvo naudojami pareiškėjo ir jo šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti.

5. Pareiškėjas, akcentuodamas 2015 m. lapkričio 23 d. paaiškinime mokesčių administratoriui nurodytas aplinkybes, pažymėjo, kad dėl nepalankiai susiklosčiusių asmeninių aplinkybių, atsiradus didelėms skoloms, buvo priverstas realizuoti turimą nekilnojamąjį turtą, todėl jo veiksmuose nėra ekonominės veiklos požymių. Jis, kaip nekilnojamojo turto savininkas, pats asmeniškai realizavo savo turimą turtą, tačiau, įvertinus sunkią finansinę padėtį bei kitas paaiškinime VMI nurodytas aplinkybes, galima teigti, jog jis buvo priverstas pasirinkti šį elgesio variantą. Be to, šios aplinkybės rodo, kad sudaryti sandoriai parduodant gyvenamojo namo dalis, buvo atsitiktiniai sandoriai, kurių iš anksto sudaryti pareiškėjas neketino.

6. Pareiškėjas teigė, kad skundžiamuose sprendimuose konstatuotas ekonominės veiklos požymių buvimas nepagrįstas tokiai veiklai būdingų požymių visuma, o turinio viršenybės prieš formą principas pritaikytas nesurinkus objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo sandoriai buvo sudaryti siekiant mokestinės naudos.

7. Pareiškėjas vertino, kad VMI, nustatydama jo išlaidas, patirtas įsigyjant nekilnojamąjį turtą, be pagrindo neįskaitė 243 500 Lt sumos, kuri buvo sumokėta pareiškėjo už statybos darbus keturiems fiziniams asmenims, nurodydama, jog šie asmenys neatliko darbų pareiškėjo objektuose. Šią išvadą VMI grindė išimtinai tik šių asmenų paaiškinimais. MGK pritarė tokiai VMI išvadai. Pareiškėjas teigė, kad mokestinio patikrinimo metu nebuvo išsiaiškinta, kaip fizinių asmenų išrašyti mokėjimą patvirtinantys dokumentai atsirado pas pareiškėją, kas juos išrašė, pasirašė ir nurodė juose atliktus darbus bei jų kiekius. Akivaizdu, kad pareiškėjas patyrė išlaidas statydamas nekilnojamojo turto objektus. Jis neprivalėjo saugoti medžiagų įsigijimą, įrenginių panaudojimą statybos šiuose objektuose metu patvirtinančių dokumentų, todėl reikalavimas juos pateikti pažeidžia mokesčių mokėtojų lygybės bei apmokestinimo aiškumo principus. O pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti dokumentai, kuriuose kaip darbų vykdytojai figūruoja keturi fiziniai asmenys, turi visus reikalingus tokiems dokumentams privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus ir nėra jokių duomenų, kad jie suklastoti.

8. Pareiškėjas ginčijo VMI išvadas, padarytas įvertinus pareiškėjo paaiškinimus dėl UAB „OPsta“ jam išmokėtų 67 668,99 Eur lėšų ir jų panaudojimo aplinkybių. Pareiškėjas nurodė, kad minėti pinigai tai piniginės lėšos, kurias įmonė kaip avansinius mokėjimus pervesdavo į jo atsiskaitomąją sąskaitą ir jos visos buvo panaudotos atsiskaitymams už įmonei suteiktas paslaugas, perkant įvairias medžiagas, prekes. Svarbu yra tai, kad visi šių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms patvirtinantys dokumentai buvo perduoti bankrutuojančios UAB „OPsta“ administratoriui kartu su kitais įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, todėl pareiškėjas pats negalėjo pagrįsti tokių savo paaiškinimų, o atgaminti kokiems paslaugų tiekėjams, prekių pardavėjams buvo panaudotos lėšos, yra neįmanoma.

9. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamuose sprendimuose 67 668,99 Eur sumos traktavimu, kaip pajamų, nesusijusių su darbo santykiais ar individualia veikla, ir mokestinės naudos iš to turėjimu. Tokios naudos gavimą VMI ir MGK susiejo su Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartimi iškelti UAB „OPsta“ bankroto bylą, nes, neva, dėl to nebus galimybės išieškoti mokesčius iš šios įmonės. Pareiškėjas teigė, kad ši išvada yra prieštaringa, kadangi iš vienos pusės ji patvirtina, jog mokestinę prievolę mokėti mokesčius MAĮ nustatyta tvarka turėtų įmonė, tačiau, pasikeitus situacijai, ši prievolė perkelta pareiškėjui, nepaisant to, kad ta pati įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, galėtų reikalauti minėtos piniginės sumos grąžinimo.

10. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

11. Atsakovas nurodė, kad atlikęs pareiškėjo 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpio mokestinį patikrinimą, patikrinimo akte pareiškėjui apskaičiavo mokėtinas GPM ir PVM sumas. Apskaičiuodamas 2014‒2015 metų GPM bazę, taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 69 straipsnio nuostatas. Vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstatuota, kad pareiškėjas, pateikdamas keturių fizinių asmenų išrašytus prekių (paslaugų) pirkimo‒pardavimo kvitus už statybos darbus, kurių šie asmenys neatliko, 243 500 Lt sumai bei įsigydamas iš UAB „OPsta“ nekilnojamąjį turtą ir su bendrove sudarydamas sutartį 350 000 Lt sumai, nors faktiškai patyrė 244 999,98 Lt išlaidas, fiktyviai padidino patirtas statybos išlaidas, siekdamas išvengti GPM mokėjimo. Taip pat vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio nuostatomis, nuo pareiškėjui UAB „OPsta“ išmokėtų 67 668,99 Eur kitų pajamų prievolė sumokėti pajamų mokestį perkelta pareiškėjui, nes, priešingu atveju, pareiškėjas būtų atleistas nuo GPM sumokėjimo, tuo pažeidžiant mokesčių mokėtojo lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus.

12. Atsakovas, akcentuodamas tyrimo eigoje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo 2014‒2015 metų laikotarpiu vykdyta nekilnojamojo turto pardavimo veikla, nurodė, kad ši pareiškėjo veikla atitinka PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtai ekonominei veiklai būdingus požymius, t. y. savarankiškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo požymius. Todėl 2014‒2015 metais pareiškėjo gautos pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo laikytinos pajamomis, gautomis vykdant ekonominę veiklą.

13. Atsakovas paaiškino, kad ekonominės veiklos pajamomis yra laikomos gautos pajamos pardavus nekilnojamąjį turtą ir žemės sklypo dalis pagal: 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis Nr. 1) už 280 000 Lt; pagal 2014 m. rugpjūčio 21 d. 2014-08-21 pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis Nr. 2) už 301 500 Lt; pagal 2014 m. lapkričio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis Nr. 3) už 200 000 Lt; pagal 2015 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis Nr. 4) už 17 956,44 Eur.

14. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pagal nurodytas sutartis už parduotą turtą gautos piniginės lėšos tikrinamuoju laikotarpiu sudarė pagrindinę pareiškėjo gautų pajamų dalį, kas suponuoja išvadą dėl ginčo sandorių tikslo gauti nuolatinių pajamų. Mokesčių administratorius nenustatė, kad pagal sutartis parduotas turtas būtų naudojamas pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti, nurodytais adresais nebuvo deklaruojama pareiškėjo (ir / ar jo šeimos narių) gyvenamoji vieta, butai (jų dalys) buvo parduoti greitu laiku po statybos darbų užbaigimo. Be to, pats pareiškėjas nurodė, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) g., įsigijo investavimo tikslais, nekilnojamuoju turtu nesinaudojo ir jį pardavė, nes buvo reikalingi pinigai.

15. Atsakovas pažymi, kad priešingai, nei teigia pareiškėjas, ne tik įvertino, bet ir atsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes dėl siekio įsigyti (pasistatyti) nekilnojamąjį turtą ir jame apsigyventi. Ta aplinkybė, kad faktiškai iš keturių butų mokesčių administratorius pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti pripažino tik vieno buto įsigijimo / perleidimo sandorius, negali būti pagrindu teigti, kad mokesčių administratorius neteisingai įvertino ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo aplinkybes.

16. Atsakovas, akcentuodamas pareiškėjo patirtas išlaidas pagal UAB „OPsta“ išrašytą 2014 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą OP Nr. 229, pabrėžė, kad pareiškėjas, vykdydamas ekonominę veiklą 2014–2015 metų laikotarpiu gavo pajamas iš nekilnojamojo turto (naujos statybos butų bei žemės sklypų) pardavimo sandorių ir pareiškėjo gautos pajamos nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. viršijo 155 000 Lt ribą (nuo 2015 m. – 45 000 Eur), todėl pajamos gautos pagal Sutartį Nr. 1 už dalį buto ir pajamos gautos pagal Sutartis Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 yra apmokestintos PVM.

17. Atsakovas, įvertinęs 2013 m. spalio 31 d. rangos darbų sutarties Nr. OP1310-005, sudarytos su UAB „OPsta“ bei 2014 m. rugpjūčio mėn. UAB „OPsta“ atliktų darbų priėmimo akto Nr. 1 turinį, sprendė, kad pareiškėjas pagal rangos darbų sutartį faktiškai patyrė 455 840 Lt statybos išlaidų. Mokesčių administratorius atlikto tyrimo metu pateiktų paaiškinimų pagrindu nustatė, kad keturi asmenys statybos darbų už 243 500 Lt sumą neatliko. Trys iš keturių asmenų apskritai paneigė paslaugų suteikimo faktą pareiškėjui. Vieno iš jų paaiškinimai dėl atliktų statybos darbų pateiktų paaiškinimų kontekste abejotini. Buvo prieita prie išvados, kad 243 500 Lt sumai išrašyti ginčo kvitai, kurių pagrindu pareiškėjas grindžia namo statybos išlaidas, neatspindi realiai vykusių ūkinių operacijų.

18. Atsakovas, akcentuodamas pareiškėjo patirtas statybos išlaidas statant butus bei įsigyjant iš UAB „OPsta“ turtą, sprendė, kad pareiškėjo patirtos išlaidos 2014 metais viršijo gautas pajamas 283 938 Lt. Pareiškėjas nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių lėšų, panaudotų išlaidoms padengti šaltinių, todėl konstatuota, jog patirtoms išlaidoms padengti turėjo kitų, įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų, pajamų. Mokesčių mokėtojas siekė nuslėpti pajamas ir išvengti GPM mokėjimo nuo gautų kitų pajamų, todėl mokesčiai nuo pareiškėjo gautų kitų pajamų apskaičiuoti pagal MAĮ 70 straipsnį, taikant išlaidų metodą.

19. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nedeklaravo gautų kitų pajamų 2014 metais – 283 938 Lt ir nuo jų neapskaičiavo bei nesumokėjo GPM. Todėl VMI, vadovaudamasi GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo 2014 m. gautas 283 938 Lt kitas pajamas pagrįstai apmokestino 15 proc. tarifu.

20. Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjant pareiškėjo bankų sąskaitų išrašus buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „OPsta“ įvairiomis sumomis pareiškėjui pervedė 138 882 Eur (paskirtis – skolos grąžinimas). Į pareiškėjo banko sąskaitą pervesta 67 668,99 Eur suma (paskirtis – skolos grąžinimas) nėra apskaityta UAB „OPsta“ buhalteriniuose registruose ir UAB „OPsta“ nedeklaravo 2015 metais iš pareiškėjo gautos 67 668,99 Eur paskolos. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo UAB „OPsta“ vienintelis akcininkas ir direktorius. Pareiškėjo teiginiai dėl bendrovės buhalterės galimai netinkamos veiklos vertintini tik kaip gynybinė pozicija, siekiant savo paties pareigų nevykdymą pateisinti kito asmens netinkamu pareigų vykdymu.

21. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjo iš UAB „OPsta“ gautos pajamos (67 668,99 Eur) priskirtos A klasės pajamoms, kurias išmokėdama, UAB „OPsta“, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, privalėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį. Šiuo atveju nuo gautos sumos neapskaičiavus ir nesumokėjus pajamų mokesčio, pareiškėjas gavo 10 150,35 Eur dydžio mokestinę naudą. Kadangi mokestinę naudą gavo pareiškėjas, o UAB „OPsta“ nevykdė prievolės sumokėti į biudžetą GPM nuo pareiškėjo gautų kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, be to, nustačius, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 11 d. nutartimi byloje Nr. eB2-4983-794/2016 UAB „OPsta“ iškėlė bankroto bylą, o nuo 2017 m. vasario 28 d. UAB „OPsta“ yra bankrutavusi ir išieškoti mokesčius MAĮ nustatyta tvarka nebus galimybės (pareiškėjas žinojo bendrovės finansinę padėtį), mokesčių administratorius pagrįstai prievolę mokėti GPM perkėlė pareiškėjui, o ne paliko vykdyti bankrutavusiai bendrovei.

II. 22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

23. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjui nurodyta papildomai sumokėti 36 950,91 Eur GPM ir 21 293,71 Eur PVM bei su šiais mokesčiais susijusias sumas (delspinigius ir baudas). Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto ekonominę veiklą. Be to, mokesčių administratorius skundžiamuose sprendimuose konstatavo, kad pareiškėjas fiktyviai padidino patirtas gyvenamojo namo statybos išlaidas 243 500 Lt suma pagal keturių fizinių asmenų išrašytus prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus. Mokesčių administratoriaus vertinimu, įsigydamas iš UAB „OPsta“ nekilnojamąjį turtą už 350 000 Lt sumą, pareiškėjas faktiškai patyrė tik 244 999,98 Lt dydžio išlaidas, pareiškėjo išlaidos grynaisiais pinigais 2014 metais viršijo gautas pajamas grynaisiais pinigais 283 938 Lt (82 234,13 Eur) suma, pareiškėjas iš UAB „OPsta“ gavęs 67 668,99 Eur pajamas, nesusijusias su darbo santykiais ir ne individualios veiklos pajamas, šių gautų (turėtų) pajamų (82 234,13 Eur + 67 668,99 Eur) nedeklaravo, pajamų mokesčio neapskaičiavo ir nesumokėjo.

24. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad 2018 m. kovo 28 d. patikrinimo aktu Nr. (21.60-32)FR0680-132 VMI papildomai apskaičiavo pareiškėjui mokėtinas 21 293,71 Eur PVM ir 36 950,91 Eur GPM sumas. 2018 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (21.63-32)FR0682143 VMI patvirtino 2018 m. kovo 28 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)FR0680-132 ir jame papildomai pareiškėjui apskaičiuotą 36 950,91 Eur GPM ir 21 293,71 Eur PVM sumą bei paskaičiavo 10 139,07 Eur GPM ir 7 666,56 Eur PVM delspinigių ir paskyrė 11 085 Eur GPM bei 6 388 Eur PVM baudą. 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. S-126(7-95/2018) MGK patvirtino VMI 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (21.63-32)FR0682143.

25. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutikimą su ginčijamais sprendimai grindžia šiais pagrindiniais argumentais: mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas; mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjo veiklą prilygino PVMĮ apibrėžtai ekonominei veiklai; mokesčių administratorius be pagrindo neįskaitė 243 500 Lt sumos, sumokėtos už statybos darbus R. S., R. M., K. M. ir Ž. K.; mokesčių administratorius nepagrįstai 67 668,99 Eur sumą, pareiškėjo gautą iš UAB „OPsta“, įvertino pajamomis, nesusijusiomis su darbo santykiais ar individualia veikla.

26. Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtinus mokesčius, taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 69 straipsnio 1 dalį. MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytos nustačius, kad pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo iš mokesčių administratoriui žinomų šaltinių pareiškėjo gautas pajamas. MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytos nustačius, kad pateikdamas keturių fizinių asmenų išrašytus prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus už statybos darbus, kurių šie asmenys neatliko, bei su UAB „OPsta“ sudarydamas sutartį dėl nekilnojamojo turto įsigijimo didesnei sumai, nei faktiškai patyrė išlaidų, pareiškėjas fiktyviai padidino savo išlaidas, siekdamas išvengti GPM mokėjimo. VMI nuo UAB „OPsta“ pareiškėjui išmokėtų 67 668,99 Eur kitų pajamų prievolę sumokėti GPM perkeldama pareiškėjui taip pat vadovavosi MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi.

27. Teismas, akcentuodamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje, 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, sprendė, kad mokestinio patikrinimo metu, nustatęs, kad R. S., R. M. ir K. M. paaiškinimuose paneigė teikę statybos darbų paslaugas pareiškėjui ir pareiškėjas nėra jiems už tokias paslaugas mokėjęs, o Ž. K. vykdo veiklą pagal verslo liudijimą tik nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d., nors apšiltinimo darbai, kuriuos šis fizinis asmuo nurodo atlikęs ginčo objekte, buvo atlikti iki 2014 m. liepos 31 d., mokesčių administratorius padarė faktinėms aplinkybėmis pagrįstą išvadą, kad tokiu būdu pareiškėjas siekė padidinti patirtas statybos išlaidas, siekiant išvengti GPM mokėjimo, t. y. tokiais veiksmais siekė gauti mokestinę naudą. O tai suponuoja išvadą, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą mokesčius pareiškėjui apskaičiuoti vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies ir 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

28. Teismas pažymėjo, kad taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas mokesčių administratorių įgalino ir nustatytos faktinės aplinkybės, jog pareiškėjo patirtos išlaidos 2014 metais viršijo gautas pajamas 283 938 Lt (82 234,13 Eur) suma. Pareiškėjui nepateikus juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių lėšų, panaudotų išlaidoms padengti šaltinių, mokesčių administratorius padarė teisiškai ir faktais pagrįstą išvadą, jog patirtoms išlaidoms padengti pareiškėjas turėjo kitų, įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Todėl GPM nuo pareiškėjo gautų kitų pajamų buvo apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str. 1 d.), taikant išlaidų metodą (Taisyklių 4.1 p., 6.3.3 p.). Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant mokestinį ginčą pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie paneigtų tokias mokesčių administratoriaus išvadas (dėl išlaidų viršijančių apmokestintas pajamas). Atsižvelgiant tai, mokesčių administratorius, nustatęs, jog pareiškėjo išlaidos viršijo jo gautas pajamas, turėjo pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį ir apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą.

29. Teismas, vadovaudamasis PVMĮ 2 straipsnio 8 dalimi, nustatė, kad VMI, įvertinusi pareiškėjo sandorius, susijusius su nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo) (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), įsigijimu ir perleidimu, konstatavo, kad ši pareiškėjo veikla atitinka ekonominei veiklai būdingus požymius, t. y. savarankiškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo požymius. Šią išvadą mokesčių administratorius pagrindė faktinėmis aplinkybėmis, jog šis turtas nebuvo naudojamas pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti, šiuo adresu nebuvo deklaruota jo gyvenamoji vieta, turtas parduotas (2014-08-13, 2014-08-21, 2014-11-28) greitai po statybos užbaigimo (2014-07-09), o pirkėjų imta ieškoti keletas mėnesių iki statybos užbaigimo (t. y. balandžio mėnesį), žemės sklypas taip pat parduotas po septynių mėnesių nuo jo įsigijimo (2015-03-06 ir 2015-10-22). Visų šių aplinkybių kontekste mokesčių administratorius kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, jog jis planavo apsigyventi statomame dvibučiame name kartu su mama, tačiau dėl vėliau kilusių nesutarimų šio plano vertinimu mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, paneigiančių pareiškėjo poziciją, jog realizuoti ginčo turto objektai buvo naudojami pareiškėjo ir jo šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti.

30. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pareiškėjo pajamomis, gautomis vykdant ekonominę veiklą, pripažino pareiškėjo nekilnojamojo turto pardavimo pajamas pagal 2014 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2014 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2014 m. lapkričio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2015 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Pareiškėjo už parduotą nekilnojamąjį turtą gautos piniginės lėšos tikrinamuoju laikotarpiu sudarė pagrindinę jo gautų pajamų dalį, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl ginčo sandorių tikslo gauti nuolatinių pajamų. Mokesčių administratoriaus nustatytos ir mokestinio ginčo nagrinėjimo metu įvertintos faktinės aplinkybės suponuoja, jog pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu (dveji metai) vykdyta nekilnojamojo turto pardavimo veikla atitinka PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtai ekonominei veiklai būdingus požymius, t, y. savarankiškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo požymius. Iš dalies tai yra pripažinęs ir pats pareiškėjas 2018 m. kovo 9 d. paaiškinimuose nurodęs, kad žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g. įsigijo investavimo tikslais, nekilnojamuoju turtu nesinaudojo ir jį pardavė, nes buvo reikalingi pinigai.

31. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius tinkamai įvertino ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo aplinkybes. Teismas pritarė MGK nuomonei, jog nagrinėjamu atveju neįtikinama, kad asmuo (pareiškėjas) keturis butus (dviejų butų dalis) statytųsi asmeniniams poreikiams. Tokią pagrįstą išvadą leidžia daryti aplinkybės, kad pareiškėjas nėra įrodęs ketinimų parduoti mamos butą, o dviejų jo parduotų butų pirkėjos nurodė, jog apie parduodamą nekilnojamąjį turtą sužinojo dar iki butų įregistravimo pareiškėjo vardu.

32. Teismas pažymėjo, jog nustačius, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto pardavimo ekonominę veiklą, jo pajamos viršijo 155 000 Lt (nuo 2015 m. – 45 000 Eur), pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai buvo apskaičiuotas mokėtinas PVM, dėl kurio dydžio (tarifo ir / ar sumos) ginčo pareiškėjas nekelia.

33. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, be kitų namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, mokesčių administratoriui pateikė iš viso šešių fizinių asmenų (K. M., R. S., R. M., D. Ū., V. K., Ž. K.) išrašytus prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus, pagal kuriuos minėti asmenys atliko statybos darbų (paslaugų) už 373 500 Lt. Tačiau, įvertinęs mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad keturi asmenys statybos darbų už 243 500 Lt sumą neatliko (R. S. neatliko darbų už 68 750 Lt, R. M. – už 15 000 Lt, K. M. – už 68 750 Lt, Ž. K. – už 91 000 Lt).

34. Teismas akcentavo, kad tiek mokesčių administratorius, tiek MGK ypač detaliai aptarė mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, todėl teismas jų nekartojo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad trys iš keturių asmenų (R. S., R. M. bei K. M.) apskritai paneigė paslaugų suteikimo faktą pareiškėjui, o Ž. K., nors ir nepaneigė pareiškėjui atlikęs statybos darbus, tačiau kiti objektyvūs įrodymai (pvz. šis asmuo paaiškinime nurodė, kad neišsaugojęs jokių statybinių medžiagų pirkimo dokumentų, neprisiminė, kiek sunaudojo statybinių medžiagų ir kiek išleido piniginių lėšų perkant statybines medžiagas, taip pat nežino, kas atliko darbų eigos, kokybės, terminų ir medžiagų kontrolę, vykdė veiklą pagal verslo liudijimą tik nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d., pateiktas prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitas jo vardu išrašytas 2014 m. rugsėjo 26 d., nors ginčo butai buvo apšiltinti jau iki 2014 m. liepos 31 d.) leidžia pagrįstai abejoti šio asmens paaiškinimais apie atliktus darbus.

Teismas pritarė MGK padarytai išvadai, kad patys savaime šių keturių asmenų išrašyti kvitai, nesant jokių šiuose dokumentuose nurodytų darbų atlikimą patvirtinančių objektyvių įrodymų (pavyzdžiui, medžiagų, įrengimų įsigijimą patvirtinančių dokumentų; statybinių medžiagų poreikį pagrindžiančių skaičiavimų ir pan.), taip pat šiuos dokumentus išrašiusiems asmenims neigiant šiuos darbus atlikus ir gavus pinigus ar išrašius dokumentą apie darbų atlikimą ir įsigijus verslo liudijimą daug vėlesne data, nei atlikti patys darbai, negali pagrįsti pareiškėjo patirtų statybos išlaidų 243 500 Lt sumai.

Mokesčių mokėtojo pateikti dokumentai, kuriais jis grindžia savo išlaidas, turi ne tik turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme (toliau – ir BAĮ) bei kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, tačiau ir realiai atspindėti (patvirtinti) pačią ūkinę operaciją. Nustatytos prieštaringos aplinkybės dėl keturių fizinių asmenų vardu išrašytuose prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvituose nurodytų statybinių darbų realaus atlikimo, byloje nesant (pareiškėjui nepateikus) jokių kitų įrodymų dėl kvituose nurodytų paslaugų atlikimo įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių pagrįstumo, kartu ir nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų bei jų pagrindu padarytų išvadų apie tai, jog 243 500 Lt sumai išrašyti ginčo kvitai, kurių pagrindu pareiškėjas grindžia namo statybos išlaidas, neatspindi realiai vykusių ūkinių operacijų.

35. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu ir mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. į asmenines banko sąskaitas iš UAB „OPsta“ gavo 268 750 Eur. Mokesčių administratorius nustatė, kad į pareiškėjo banko sąskaitą pervesta 67 668,99 Eur (paskirtis – skolos grąžinimas) suma nėra apskaityta UAB „OPsta“ buhalteriniuose registruose, taip pat akcentavo, jog UAB „OPsta“ nepateikė FR0711 formos ir nedeklaravo 2015 m. iš pareiškėjo gautos 67 668,99 Eur paskolos.

36. Teismas iš MGK sprendimo nustatė, jog MGK, vertindama pareiškėjo argumentus dėl šios sumos, t. y. kad visi šių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms patvirtinantys dokumentai buvo perduoti BUAB „OPsta“ administratoriui kartu su kitais įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, todėl jis (pareiškėjas) negalėjo pagrįsti savo paaiškinimų, nurodė, kad už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas (BAĮ 21 str.). Juridinių asmenų vadovų atsakomybė už MAĮ nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą taip pat nustatyta MAĮ 143 straipsnyje (mokesčių mokėtojų pareigos, iš jų – teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus, laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus – nustatytos MAĮ 40 straipsnyje). Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo UAB „OPsta“ vienintelis akcininkas ir direktorius. MGK vertinimu, pareiškėjo, kaip vienintelio akcininko ir direktoriaus, nerūpestingas požiūris į UAB „OPsta“ ūkinės ir finansinės veiklos priežiūrą ir / ar jos kontrolę, jos (pareiškėjo) iš UAB „OPsta“ gautų piniginių lėšų dydis (67 668,99 Eur) ir nenaudojimas UAB „OPsta“ reikmėms, žinojimas apie sunkią bendrovės finansinę padėtį sudaro pakankamą pagrindą suabejoti pareiškėjo sąžiningumu ir padaryti išvadą, kad tokiu elgesiu (be jokių apskaitos dokumentų iš bendrovės sąskaitos pervesdamas į savo asmeninę sąskaitą 67 668,99 Eur) pareiškėjas sąmoningai pasirinko pasinaudoti UAB „OPsta“ lėšomis, išvengiant mokestinių prievolių. MGK pritarė mokesčių administratoriaus sprendimo išvadai, kad pareiškėjas iš UAB „OPsta“ gavo kitas su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas, nuo kurių pajamų mokestis nebuvo sumokėtas.

37. Teismas sprendė, kad mokestinio patikrinimo metu objektyviai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „OPsta“ pareiškėjui įvairiomis sumomis pervedė 138 882 Eur (paskirtis – skolos grąžinimas), iš kurių tik 71 213,01 Eur panaudota kaip atskaitingam asmeniui. Šios sumos atvaizduotos įmonės atskaitingo asmens registruose. O likusi pervesta 67 668,99 Eur suma UAB „Opsta“ buhalteriniuose registruose nėra apskaityta. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas į bylą pateikė UAB „OPsta“ banko sąskaitų išrašus, kasos pajamų orderius, kurie nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų, kad iš UAB „Opsta“ gautų sumų tik dalis piniginių lėšų buvo panaudota bendrovės reikmėms.

38. Teismas pažymėjo, kad MGK, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl mokestinės GPM prievolės perkėlimo nuo UAB „OPsta“ pareiškėjui, be kita ko, rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad, nesant mokesčių įstatymuose nustatytų specialių nuostatų, taikant MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą ir (ar) mokėtinus mokesčius apskaičiuojant pagal to paties įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, mokesčių teisės aktuose nustatyta mokestį išskaičiuojančio asmens prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą gali būti perkelta atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytam mokesčio mokėtojui tuo atveju, jei toks neperkėlimas pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ir (ar) neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma ir mokesčių administratoriui administruojant mokesčius. Šis vertinimas atliekamas atsižvelgiant į konkrečiame mokestiniame santykyje susiklosčiusias individualias aplinkybes. Galimybė reikalauti mokestinės prievolės, kylančios iš A klasės gyventojo pajamų, įvykdymo tiesiogiai iš mokesčio mokėtojo, o ne iš mokestį išskaičiuojančio asmens, yra administracinių teismu praktikoje pripažįstama išimtis iš bendros taisyklės, įtvirtintos GPM įstatymo 23 straipsnyje. Ši išimtis gali būti taikoma tik išskirtiniais atvejais.

39. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ne tik minėtos bendrovės (mokestį išskaičiuojančio asmens) akcininkas, bet ir direktorius, galėjo daryti ir, vertinant ginčui aktualias aplinkybes, darė įtaką bendrovės sprendimams. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas (kaip UAB „OPsta“ direktorius) pervesdamas į savo asmeninę sąskaitą banke 67 668,99 Eur sumą, paskirtyje nurodydamas – paskolos grąžinimas, tačiau šios sumos neapskaitydamas UAB „OPsta“ buhalteriniuose registruose ir nepateikdamas mokesčių administratoriui FR0711 formos (UAB „OPsta“ nedeklaravo 2015 m. iš pareiškėjo gautos 67 668,99 Eur paskolos) bei nepateikdamas šių piniginių lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms dokumentų, veikė išimtinai savo (kaip fizinio asmens) interesais. Šiuo atveju nuo gautos 67 668,99 Eur sumos neapskaičiavus ir nesumokėjus 15 proc. dydžio pajamų mokesčio (GPMĮ 6 str. 1 d.), pareiškėjas gavo 10 150,35 Eur dydžio mokestinę naudą (67 668,99 Eur x 15 proc.). Kadangi mokestinę naudą gavo pareiškėjas, o UAB „OPsta“ nevykdė prievolės sumokėti į biudžetą GPM nuo pareiškėjo gautų kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, be to, nustačius, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 11 d. nutartimi UAB „OPsta“ iškėlė bankroto bylą Nr. eB2-4983-794/2016, o nuo 2017 m. vasario 28 d. UAB „OPsta“ yra bankrutavusi ir išieškoti mokesčius MAĮ nustatyta tvarka nebus galimybės (pareiškėjas žinojo bendrovės finansinę padėtį), mokesčių administratorius pagrįstai prievolę mokėti GPM perkėlė pareiškėjui, o ne paliko vykdyti bankrutavusiai bendrovei. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame sprendime, priešingu atveju pareiškėjas gautų ne tik mokestinę naudą, t. y. 67 668,99 Eur įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas, bet ir būtų atleidžiamas nuo GPM sumokėjimo, tuo pažeidžiant mokesčių mokėtojo lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus. Teismas tokiam situacijos vertinimui pritarė, pabrėždamas, kad pareiškėjas skunde nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kurie galėtų lemti kitokias teisines išvadas.

III. 40. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti.

41. Pareiškėjo nuomone, teismas neįvertino esminių ir bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, pažeidė materialiosios teisės normas, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius mokesčių apskaičiavimo tvarką.

42. Pareiškėjas vertina, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo atlikto patikrinimo metu nebuvo surinkta duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog jo sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai buvo sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, o tai reiškia, kad mokesčių administratorius neturėjo taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto turinio viršenybės prieš formą principo. Be to, teismo išvada yra neteisinga ir dėl to, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui skirtinus mokėti mokesčius, neįvertino visų reikšmingų šio klausimo išsprendimui aplinkybių bei turimos informacijos ir tuo pažeidė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, patikrinimo metu nebuvo surinkta duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjo sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai buvo sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą.

43. Pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai įvertino ir taikė pareiškėjo akcentuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą.

44. Pareiškėjas nurodo, kad VMI ginčijamame sprendime padarė išvadą ir šiai išvadai pritarė MGK bei teismas, jog pareiškėjas 2013 metais įsigijęs žemės sklypą, 2014 metais pastatęs dviejų butų pastatą ir pardavęs butus bei 2015 metais įsigijęs ir perleidęs 1/2 dalį 0,1000 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vykdė ekonominę veiklą ir iš tos veiklos gavo pajamų, kurios apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu (PVMĮ 92 str.). Tačiau byloje nenustatyta ir tam nėra objektyvių įrodymų, kad šių sandorių vienintelis tikslas buvo gauti mokestinę naudą. Šiuo atveju buvo neteisingai įvertintos nurodyto nekilnojamojo turto įsigijimo bei perleidimo aplinkybės ir be pagrindo pareiškėjo veiksmai prilyginti PVMĮ apibrėžtai ekonominei veiklai, nes jo veiksmai neturi tokiai veiklai būdingų požymių, t. y. savarankiškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo. Pareiškėjo realizuoti nekilnojamojo turto objektai buvo naudojami pareiškėjo ir jo šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti. Šį teiginį patvirtina pareiškėjo VMI 2015 m. lapkričio 23 d. paaiškinime nurodytos aplinkybės.

45. Pareiškėjo įsitikinimu, iš jo VMI pateiktų paaiškinimų akivaizdu, kad dėl nepalankiai susiklosčiusių asmeninių aplinkybių, atsiradus didelėms skoloms, pareiškėjas buvo priverstas realizuoti turimą nekilnojamąjį turtą, todėl jo veiksmuose negalima įžvelgti ekonominės veiklos požymių. Jis, kaip nekilnojamojo turto savininkas, pats asmeniškai realizavo savo turimą turtą, tačiau įvertinus sunkią finansinę padėtį, bei kitas nurodytas aplinkybes, galima teigti, jog jis buvo priverstas pasirinkti šį elgesio variantą. Be to, sudaryti sandoriai parduodant dvibučio gyvenamojo namo dalis, buvo atsitiktiniai sandoriai, kurių iš anksto sudaryti pareiškėjas neketino.

46. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, pareiškėjo ekonominę veiklą be pagrindo grindžia pareiškėjo 2018 m. kovo 9 d. paaiškinimuose VMI nurodyta informacija dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nes šis žemės sklypas pareiškėjo buvo įsigytas 2015 m. kovo 6 d. už 17 956,44 Eur ir už tokią pat sumą 2015 m. spalio 22 d. buvo perleistas kitam asmeniui, t. y. neturint jokios finansinės naudos.

47. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teismo sprendime konstatuotas ekonominės veiklos požymių buvimas nepagrįstas tokiai veiklai būdingų požymių visuma, o turinio viršenybės prieš formą principo taikymas nėra galimas, kadangi nėra surinkta objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo sandoriai buvo sudaryti siekiant mokestinės naudos.

48. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai konstatavo, kad atsakovas, nustatydamas pareiškėjo patirtas išlaidas įsigyjant butus, be pagrindo neįskaitė 243 500 Lt sumą, kuri buvo sumokėta pareiškėjo už statybos darbus keturiems fiziniams asmenims – R. S., R. M., K. M. ir Ž. K. Teismas sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad šie asmenys tiesiog neatliko darbų pareiškėjo objektuose. Ši išvada pagrįsta išimtinai šių asmenų paaiškinimais. Pareiškėjas akcentuoja, kad patikrinimo metu nebuvo išsiaiškinta, kaip nurodytų asmenų išrašyti mokėjimą patvirtinantys dokumentai atsirado pas pareiškėją, kas juos išrašė, pasirašė ir nurodė juose atliktus darbus bei jų kiekius. Akivaizdu, kad pareiškėjas patyrė išlaidas statydamas objektus. Jis neprivalėjo saugoti medžiagų įsigijimą, įrenginių panaudojimą patvirtinančių dokumentų, todėl reikalavimas juos pateikti pažeidžia mokesčių mokėtojų lygybės bei apmokestinimo aiškumo principus. Teismas, pakartodamas skundžiamuose sprendimuose nurodytus teiginius, ignoravo MAĮ 6 straipsnyje įtvirtintus pricipus.

49. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu jo paaiškinimų dėl UAB „OPsta“ jam išmokėtų 67 668,99 EUR lėšų ir jų panaudojimo aplinkybių įvertinimu. Pareiškėjas pažymi, kad buvo nurodęs, jog minėti pinigai tai piniginės lėšos, kurias įmonė kaip avansinius mokėjimus pervesdavo į jo atsiskaitomąją sąskaitą ir jos visos buvo panaudotos atsiskaitymams už įmonei suteiktas paslaugas, perkant įvairias medžiagas, prekes. Pareiškėjas ne tik paaiškino, bet pateikė teismui ir šiuos paaiškinimus pagrindžiančius rašytinius įrodymus, kurie akivaizdžiai patvirtina, kad bendrovės reikmėms buvo panaudota net gi daugiau pinigų, nei skundžiamuose sprendimuose minima suma. Nepaisant to, teismas atmetė juos kaip nepagrįstus, motyvuodamas šią išvadą pareiškėjo nerūpestingu požiūriu į UAB „OPsta“ ūkinės ir finansinės veiklos priežiūrą ir / ar jos kontrolę.

50. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą nurodytais argumentais prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 51. Šioje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjui nurodyta papildomai sumokėti GPM ir PVM bei su šiais mokesčiais susijusias sumas (delspinigius ir baudas), dėl to, kad asmuo tikrinamuoju laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto ekonominę veiklą, be to, fiktyviai padidino patirtas gyvenamojo namo statybos išlaidas, asmens išlaidos grynaisiais pinigais viršijo gautas pajamas grynaisiais pinigais, asmuo iš įmonės gavęs pajamas, nesusijusias su darbo santykiais ir ne individualios veiklos pajamas, šių gautų pajamų nedeklaravo, pajamų mokesčio neapskaičiavo ir nesumokėjo.

52. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

53. Iš apelianto argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu, jo nuomone, nebuvo surinkta duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjo sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai buvo sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą. Apelianto nuomone MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti mokesčio apskaičiavimą taikant turinio viršenybės prieš formą principą, ir MAĮ 70 straipsnis taikyti nepagrįstai.

54. Apeliantas taip pat ginčija teismo įrodymų vertinimą dėl 243 500 Lt sumos, kuri buvo sumokėta pareiškėjo už statybos darbus keturiems fiziniams asmenims – R. S., R. M., K. M. ir Ž. K., įskaitymo, bei UAB „OPsta“ jam išmokėtų 67 668,99 Eur lėšų ir jų panaudojimo aplinkybių.

55. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

56. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas (duomenys neskelbtini) statė dvibutį gyvenamąjį namą ‒ dviejų butų pastatą, t. y. 5 kambarių butą Nr. 1 ir 6 kambarių butą Nr. 2. Šio turto apeliantas faktiškai asmeniniams poreikiams nenaudojo. Statybos vyko greitai, butai (jų dalys) buvo parduoti greitu laiku po statybos darbų užbaigimo, o ginčo butų pirkėjos Ž. D. ir I. G. skelbimus apie parduodamą turtą rado dar statyboms nepasibaigus. Byloje neegzistuoja jokie objektyvūs įrodymai apie apelianto ketinimus parduoti mamos butą, apelianto paaiškinimai apie eilės butų ketinimą naudoti asmeninėms reikmėms yra neįtikinami. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas veiklą nekilnojamojo turto srityje vykdė ilgą laiką, nekilnojamojo turto pardavimo pajamos buvo jo pagrindinės pajamos, ši veikla buvo vykdoma intensyviai, turėjo tęstinumo pažymius. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes vertina, kad byloje įrodyta, jog apeliantas vykdė ekonominę veiklą, o jo gautos pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo laikytinos pajamomis, gautomis vykdant ekonominę veiklą.

57. Pažymėtina, kad dalis buto buvo pripažinta apelianto asmeniniu turtu ir už jo pardavimą gautos pajamos nepripažintos ekonominės veiklos pajamomis. Taigi, mokesčių administratorius, priešingai, nei teigia pareiškėjas, atsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes dėl siekio įsigyti (pasistatyti) nekilnojamąjį turtą ir jame apsigyventi.

58. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad trys iš keturių asmenų (R. S., R. M. bei K. M.) paneigė paslaugų suteikimo faktą pareiškėjui, o Ž. K., nors ir nepaneigė pareiškėjui atlikęs statybos darbus, tačiau kiti objektyvūs įrodymai leidžia pagrįstai abejoti šio asmens paaiškinimais apie atliktus darbus. Patys savaime šių keturių asmenų išrašyti kvitai, nesant jokių šiuose dokumentuose nurodytų darbų atlikimą patvirtinančių objektyvių įrodymų, taip pat šiuos dokumentus išrašiusiems asmenims neigiant šiuos darbus atlikus ir gavus pinigus ar išrašius dokumentą apie darbų atlikimą ir įsigijus verslo liudijimą daug vėlesne data, nei atlikti patys darbai, negali pagrįsti pareiškėjo patirtų statybos išlaidų 243 500 Lt sumai.

59. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs byloje esančius įrodymus dėl UAB „OPsta“ apeliantui išmokėtų 67 668,99 Eur lėšų ir jų panaudojimo aplinkybių sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo UAB „OPsta“ vienintelis akcininkas ir direktorius. Be jokių apskaitos dokumentų iš bendrovės sąskaitos pervestos į asmeninę sąskaitą 67 668,99 Eur UAB „OPsta“ lėšos pagrįstai buvo priskirtos su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis, nuo kurių pajamų mokestis nebuvo sumokėtas. Būtent pareiškėjo, vienintelio akcininko ir direktorius veiksmai, lėmė, kad jis gavo mokestinę naudą, todėl yra teisinga, kad užtikrinant mokesčių mokėtojo lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus jis ir sumokėtų mokesčius, o ne bankrutavusi įmonė.

60. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad VMI teisingai taikė tiek MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, tiek 69 straipsnio nuostatas yra teisingos ir pagrįstos.

61. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratoriui taikant MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuojant mokesčius bei su jais susijusias sumas, irgi yra taikomos MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės. Šioje byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, o mokesčių mokėtojas, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, pareigos įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas, neįvykdė.

62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan