2020-02-05 Nr. AB-2378-3-61-3-01639-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-612-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01639-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 645,62 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atlieka laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN. Nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. buvo priskirtas drausmės grupei ir buvo laikomas kamerų tipo patalpose teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis: kamerų tipo patalpose trūko ploto, kurį papildomai mažino šiose patalpose esantys baldai; dėl perpildytų kamerų buvo jaučiamas gryno oro trūkumas, nes įrengta mechaninė oro šalinimo sistema nebuvo jungiama taupant lėšas; nebuvo sporto salės, koplyčios, laisvalaikio kambario, kur galima būtų žiūrėti televizorių; nebuvo sudarytos sąlygos mokytis.

3. Pareiškėjas Vilniaus PN administracijos veiksmus neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų vertino žiauriu, nežmonišku, orumą žeminančiu elgesiu, kuris, pasak jo, patvirtina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, sudarantį pagrindą civilinei atsakomybei atsirasti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. atliko jam paskirtas nuobaudas už Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo pažeidimus šiose kamerų tipo patalpose: Nr. 17K (plotas – 14,99 kv. m., įrengta 3 miegamosios vietos), Nr. 21K (plotas – 13,82 kv. m., įrengta 3 miegamosios vietos). Šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno aukščiau minimose gyvenamosiose patalpose nėra galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nekaupiami. Atkreipia dėmesį į tai, kad net ir esant užimtoms visoms kamerų tipo patalpoms, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d.

įsakymu Nr. IR-85 (galiojanti redakcija nuo 2017 m. lapkričio 29 d.) 111.1 ir 111.2 papunkčių reikalavimus. Teigė, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus privalu būtų įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą. Pabrėžė, kad visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai, kuriuose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti kamerų patalpas. Patekimas į kamerų tipo patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti kamerų tipo patalpose atsiranda, padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Drausmės grupės nuteistieji patalpose, analogiškose kamerų tipo patalpoms, laikomi užrakinti visą laiką, išskyrus pasivaikščiojimui skirtą laiką (2 val.), kuomet yra išvedami į specialiai įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius.

Nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems religinėms apeigoms atlikti įrengta koplyčia, taip pat įrengtas poilsio ir laisvalaikio kambarys, kuriame yra televizorius, stalo teniso stalas bei stalo futbolas. Dėl pareiškėjo skunde nurodomos patalpos su sporto inventoriumi, teigė, kad tokios patalpos įrengimas šių kategorijų nuteistiesiems teisės aktuose nenumatytas. Vilniaus PN drausmės grupės nuteistiesiems bei nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, pasivaikščiojimų kiemeliuose sudarytos sąlygos sportuoti ir mankštintis gryname ore, juose įrengtas sporto inventorius.

Nuteistųjų bendrąjį ugdymą organizuoja savivaldybės, kurių teritorijoje yra pataisos įstaigos. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, kad jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado 645,62 Eur neturtinė žala.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo K. N. skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2018 m. gegužės 10 d.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl ploto trūkumo kamerų tipo patalpose, nesudarymą galimybės naudotis poilsio kambariu, sporto sale, lankytis koplyčioje, mokytis, nustatė, kad Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. nutarimu dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 28-103(1) pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą paskirta nuobauda – jis 10 mėnesių perkeltas į drausmės grupę; tos pačios dienos Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-64 pareiškėjas perkeltas iš 7-414-03 gyvenamosios patalpos į 17-03 gyvenamąją patalpą (perkeltas į drausmės grupę). Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. kovo 6 d. nutarimu dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 28-111 pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą paskirta dar viena nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 17K, kurios plotas yra 14,99 kv. m, (sanitarinio mazgo plotas – 1,69 kv. m), įrengta 3 miegamosios vietos, ir kamerų tipo patalpoje Nr. 21K plotas – 13,82 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,65 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos. Šiuos duomenis patvirtina ir byloje pateikta Vilniaus PN 1 aukšto kamerų tipo patalpų schema. Todėl teismas sprendė, kad net ir esant užpildytoms visoms miegamosioms vietoms šiose kamerų tipo patalpose, vienam asmeniui tenkančio ploto pagal teisės aktais nustatytą normą užteko (Nr. 17K vienam asmeniui teko apie 4,99 kv. m, o Nr. 21K – apie 4,60 kv. m).

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl gryno oro trūkumo patalpose, atsižvelgė į pateiktą informaciją, kad Vilniaus PN kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti kamerų patalpas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN administracijai jis reiškė pretenzijas dėl netinkamo vėdinimo, neveikiančios mechaninės vėdinimo sistemos. Pareiškėjas oro trūkumą siejo su nepakankamu gyvenamuoju plotu. Todėl teismas sprendė, kad nekonstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimo, byloje nesant objektyvių duomenų dėl oro trūkumo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo minėtu aspektu.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad ginčo laikotarpiu būdamas drausmės grupėje pareiškėjas negalėjo naudotis sporto sale, koplyčia, laisvalaikio kambariu, nebuvo sudarytos sąlygos mokytis, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktą informaciją, jog Vilniaus PN II-ame gyvenamajame korpuse, kurio pirmame aukšte yra įrengtos kamerų tipo patalpos, o antrame – drausmės grupės gyvenamosios patalpos, nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems religinėms apeigoms atlikti įrengta koplyčia, taip pat įrengtas poilsio ir laisvalaikio kambarys, kuriame yra televizorius, stalo teniso stalas bei stalo futbolas. Be to, Vilniaus PN drausmės grupės nuteistiesiems bei nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, įrengti visus tesės aktų reikalavimus atitinkantys pasivaikščiojimų kiemeliai, kuriuose įrengtas sporto inventorius, skirtas sportuoti ir mankštintis gryname ore. Šias aplinkybes patvirtina patalpų fotonuotraukos. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu patvirtinta Drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarka. Teismas pažymėjo, kad atlikti religines apeigas, lankytis laisvalaikio patalpose ar pasivaikščioti gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymais suteikti galimybę apsilankyti koplyčioje, poilsio kambaryje. Tokių duomenų nepateikė ir atsakovo atstovas. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus PN pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo sudarytos sąlygos lankytis koplyčioje, laisvalaikio kambaryje, sportuoti, taigi nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

11. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis, būdamas priskirtas drausmės grupei, ginčo laikotarpiu negalėjo mokytis, teismas nurodė, jog pareiškėjas nesukonkretino, pagal kokią mokymo programą jam nebuvo suteikta galimybė mokytis. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą buvo priskirtas drausmės grupei ir atliko drausminę nuobaudą. Todėl teismas sprendė, kad paties pareiškėjo elgesys lėmė teisės į mokymąsi ribojimą ir konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN administracijos veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Vilniaus PN administracija ginčo laikotarpiu pareiškėjo skunde dėl nurodytų aplinkybių (ploto trūkumo, oro trūkumo, neužtikrinimo sąlygų sportuoti, mokytis, naudotis laisvalaikio patalpomis) atliko neteisėtus veiksmus. Teismas nurodė, kad nesant vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų klausimą.

III. 13. Pareiškėjas K. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

14. Pareiškėjas vertina, kad teismas vadovavosi vien atsakovo atstovo pozicija. Prašo vadovautis byloje aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Nurodo, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, neįskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Mano, kad teismas šioje byloje negalėjo remtis EŽTT byla Muršič prieš Kroatiją. Teigia, kad šiuo atveju atsakovo atstovas neįrodė, kiek asmenų kalėjo ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju, todėl teismas šią aplinkybę turėjo vertinti pareiškėjo naudai. Be to, atsakovo atstovas nepateikė kameroje esančių baldų, inventoriaus išmatavimų.

15. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu dar nebuvo laisvalaikio kambario ir į jį pareiškėjas nebuvo vedžiojamas. Pareiškėjas teigia, kad gyvenamojoje patalpoje jis beveik neturėjo laisvos vietos, kad galėtų judėti.

16. Pareiškėjas teigia, kad jo buvimo laikotarpiu Vilniaus PN jam nebuvo suteikta galimybė dvi valandas vaikščioti pasivaikščiojimo kiemeliuose. Be to, tinkamų veiklos programų nebuvimas ypatingai yra svarbus kalinių gerovei. Pareiškėjas, pagrįsdamas prašomą priteisti žalos dydį, cituoja teisės aktų nuostatas bei LVAT praktiką.

17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir atskleidė bylos esmę. Mano, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

19. Pareiškėjas atsikirtimuose į atsakovo atstovo atsiliepimą prašo atsakovo atstovo atsiliepimą laikyti nepagrįstu ir priteisti jo prašomą neturtinę žalos. Teikia paaiškinimus dėl neteisingai apskaičiuoto ploto vienam asmeniui, netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, nesaugios aplinkos (apsauginių gaubtų ant lempų nebuvimo), drėgmės ir tamsos buvimo, cituoja teisinį reguliavimą ir teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2018 m. gegužės 10 d., atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog Vilniaus PN administracija ginčo laikotarpiu pareiškėjo skunde dėl nurodytų aplinkybių (ploto trūkumo, oro trūkumo, neužtikrintų sąlygų sportuoti, mokytis, naudotis laisvalaikio patalpomis) neatliko neteisėtų veiksmų.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi vien atsakovo atstovo pozicija. Teigia, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, neįskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, be to, atsakovo atstovas nepateikė kameroje esančių baldų, inventoriaus išmatavimų. Mano, kad teismas šioje byloje negalėjo remtis EŽTT byla Muršič prieš Kroatiją. Teigia, kad šiuo atveju atsakovo atstovas neįrodė, kiek asmenų kalėjo ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju, todėl teismas šią aplinkybę turėjo vertinti pareiškėjo naudai. Paaiškina, kad nebuvo laisvalaikio kambario, gyvenamojoje patalpoje jis beveik neturėjo laisvos vietos, kad galėtų judėti, jo buvimo laikotarpiu Vilniaus PN jam nebuvo suteikta galimybė dvi valandas vaikščioti pasivaikščiojimo kiemeliuose, o tinkamų veiklos programų nebuvimas ypatingai yra svarbus kalinių gerovei.

23. Pažymėtina, kad pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose (atsikirtimuose į atsakovo atstovo atsiliepimą) dėl atsakovo atstovo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą teigia, jog buvo netinkama ventiliacija ir apšvietimas, nesaugi aplinka (nebuvo apsauginių gaubtų ant lempų), patalpose buvo drėgna ir tamsu. Dėl nurodytų pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad šie teiginiai yra nauji, jie nebuvo reiškiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant minėtą nuostatą, nurodoma, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2406-624/2020 ir kt.).

24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas procesiniame dokumente (atsikirtimuose į atsakovo atstovo atsiliepimą) prie apeliacinio skundo nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. dėl netinkamos ventiliacijos ir apšvietimas, apsauginių gaubtų ant lempų nebuvimo, drėgmės ir tamsos patalpose, bei su jomis sieja reikalavimą atlyginti žalą. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad kamerų tipo patalpose trūko ploto, kurį papildomai mažino šiose patalpose esantys baldai; dėl perpildytų kamerų buvo jaučiamas gryno oro trūkumas, nes įrengta mechaninė oro šalinimo sistema nebuvo jungiama taupant lėšas; nebuvo sporto salės, koplyčios, laisvalaikio kambario, kur galima būtų žiūrėti televizorių; nebuvo sudarytos sąlygos mokytis. Taigi pareiškėjo atsikirtimuose į atsakovo atstovo atsiliepimą nė vienas iš minėtų argumentų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. šiais aspektais skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo argumentai, išdėstyti atsikirtimuose, apeliacinės instancijos teisme yra nenagrinėtini.

25. Dėl likusios pareiškėjo apeliacinio skundo dalies pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

26. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

27. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neteisėtai taikė 3,6 kv. m ploto standartą, be to, apskaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, turėjo būti atsižvelgiama į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, akcentuoja, kad pagal Taisyklių 111.2 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Pažymėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, jog minėtu EŽTT sprendimu Muršic prieš Kroatiją šioje byloje negalima vadovautis, nenurodė jokių tai pagrindžiančių argumentų ir motyvų.

28. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2242-624/2019).

29. Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose galimų laikyti asmenų didžiausią skaičių (pagal ten buvusių lovų skaičių) bei išskaičiavęs sanitarinio mazgo užimamą plotą, pagrįstai konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto (t. y. kameroje Nr. 17K – apie 4,99 kv. m, o Nr. 21K – apie 4,60 kv. m), todėl reikalavimas dėl minimalios gyvenamojo ploto normos, tenkančios vienam asmeniui, nebuvo pažeistas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos.

30. Nusiskundimą dėl oro trūkumo ir negalėjimo laisvai judėti gyvenamojoje patalpoje, pareiškėjas sieja su minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimu, todėl šiuo atveju konstatavus, kad ginčui reikšmingą laikotarpį teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas jam buvo užtikrintas, oro trūkumo pažeidimo, siejamo su minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimu, taip pat nebuvo pagrindo konstatuoti. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjas ir teigė, jog mechaninė oro vėdinimo sistema nebuvo jungiama taupant lėšas, pažymėtina, kad jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė ir niekaip nemotyvavo, kodėl patalpų vėdinimas per langus nebuvo galimas ar pakankamas. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis nenustatyta, pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN administracijai pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl netinkamo vėdinimo, neveikiančios mechaninės vėdinimo sistemos.

31. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo laikotarpiu nebuvo laisvalaikio kambario ir į jį pareiškėjas nepateko, taip pat jam Vilniaus PN nebuvo suteikta galimybė dvi valandas vaikščioti pasivaikščiojimo kiemeliuose, pažymi, kad bylos duomenys patvirtina priešingas nei teigia pareiškėjas išvadas, t. y. kad Vilniaus PN yra įrengtas poilsio ir laisvalaikio kambarys, kuriame yra televizorius, stalo teniso stalas bei stalo futbolas (b. l. 23–25); įrengti pasivaikščiojimų kiemeliai, kuriuose įrengtas sporto inventorius, skirtas sportuoti ir mankštintis gryname ore (b. l. 20–21), be to, atsakovo atstovas atsiliepime paneigė nurodytus pareiškėjo argumentus, pridėdamas minėtus įrodymus (fotonuotraukas) ir paaiškindamas laisvalaikio, pasivaikščiojimo kiemelių, koplyčios lankymo tvarką, todėl minėti pareiškėjo nusiskundimai vertintini kritiškai kaip deklaratyvūs ir neįrodyti.

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas yra pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas nepateikė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė