2018-11-27 Nr. AB-21722-3-61-3-04308-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-808-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04308-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 53.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kultūros paveldo centras) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja R. G. 2017 m. gruodžio 22 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2008 m. balandžio 22 d. aktą Nr. KPD-RM-687 (toliau – ir Aktas); 2) įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) išregistruoti Žaslių dvarvietę iš Kultūros vertybių registro.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą taip pat prašė jį atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 10 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-1308-561/2018 pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovams Departamentui ir Tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kultūros paveldo centras) nutraukė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja žemės sklypo savininke tapo 2017 m. lapkričio 27 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties pagrindu (toliau – ir Dovanojimo sutartis) (b. l. 70–74). Pareiškėjai priklausančiam žemės sklypui nuo 2011 m. lapkričio 8 d. galioja specialioji žemės naudojimo sąlyga „nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zona“ (b. l. 35–37), o nuo 2017 m. rugpjūčio 24 d. galioja juridinis faktas – „nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje)“ (b. l. 35). Teismas pažymėjo, jog pareiškėja skunde nedetalizavo skundo padavimo teismui termino ir jį siejo su sudarytos Dovanojimo sutarties data. Atsakovai teigė, kad toks termino skaičiavimas negali būti pagrįstas, nes kiekvieną kartą perleidus žemės sklypą, naujam jo savininkui atsinaujinęs terminas skųsti Tarybos aktą būtų nesuderinamas su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalies nuostata.

Teismo vertinimu, pareiškėjai apie skundžiamą Aktą turėjo būti žinoma dar iki 2017 m. lapkričio 27 d. Dovanojimo sutarties sudarymo, t. y. vėliausiai nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. (Dovanojimo sutartis Nr. 3-3195). Iš pateiktos teismui 2017 m. lapkričio 27 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties Nr. 8102 (b. l. 70–74) matyti, kad A. J. (buvusi sklypo savininkė) ir pareiškėja sudarė Dovanojimo sutartį, kuria žemės sklypas buvo padovanotas. Svarbu tai, kad žemės sklypas pareiškėjos dukters (A. J., buvusi sklypo savininkė) buvo padovanotas savo motinai R. G. (pareiškėjai). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad A. J. (pareiškėjos dukra) dar 2016 m. gruodžio 5 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl to paties Tarybos Akto panaikinimo, tačiau teismas pareiškėjos prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo netenkino ir atsisakė A. J. skundą priimti. Minėta teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. kovo 8 d. Teismas atkreipė dėmesį tai, kad tiek pareiškėją A. J., tiek R. G. atstovavo tas pats atstovas advokatas A. J..

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, sprendė, kad pareiškėja ir buvusi savininkė, kurias sieja labai artimi ryšiai (dukra ir mama) apie Akto priėmimą žinojo (turėjo žinoti) vėliausiai, kai buvusi savininkė A. J. tapo žemės sklypo savininke, t. y. 2012 m. rugpjūčio 30 d. Teismas nevertino Dovanojimo sutarties teisėtumo, tačiau pastebėjo, kad šalys galimai siekė pateisinti praleistą skundo padavimo terminą dėl Akto ginčijimo. Dar daugiau, pareiškėja, priimdama dovaną ir veikdama kaip pakankamai atidus ir rūpestingas civilinių teisinių santykių dalyvis, turėjo būti susipažinusi su į jos nuosavybę pereinančio žemės sklypo teisiniu statusu, tarp jų – ir šiam žemės sklypui taikomais veiklos apribojimais. Pareiškėja neginčijo aplinkybės, kad ketindama žemės sklype atlikti žemės darbus, ji žinojo, kad pagal Kultūros vertybių registro duomenis teritorija, į kurią patenka žemės sklypas, Kultūros vertybių registre yra įregistruota kaip Žaslių dvarvietė, taip pat pareiškėja teigė žinojusi ir tai, kad pagal Kultūros vertybių registro duomenis, teisinės apsaugos suteikimo Žaslių dvarvietė pagrindas – Aktas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kreipdamasi į teismą su skundu dėl Akto panaikinimo, praėjus beveik dešimt metų nuo jo priėmimo, esant kultūros paveldo objekto statuso išviešinimui, sudarydama Dovanojimo sutartį žinojo (turėjo žinoti), kad žemės sklypas turi teisinę apsaugą, todėl, teismo vertinimu, prisiėmė visas teises ir pareigas, susijusias su žemės sklypu. Teismas pritarė Departamento pozicijai, kad situacija, jog kiekvieną kartą perleidus žemės sklypą naujam savininkui atsinaujintų terminas skųsti Tarybos aktą, negalima. Kaip jau minėta, asmuo, sudarymas sandorį, turi būti atidus ir rūpestingas, pasidomėti įsigyjamu daiktu ir tam daiktui taikomais ribojimais.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos R. G. skundas, kuriuo prašoma panaikinti Tarybos 2008 m. balandžio 22 d. aktą Nr. KPD-RM-687 ir įpareigoti Departamentą išregistruoti Žaslių dvarvietę ir Kultūros vertybių registro, teismui yra paduotas praleidus terminą šiam skundui paduoti. Kadangi pareiškėja neprašė atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl teismas administracinę bylą nutraukė remdamasis ABTĮ 103 straipsnio 8 punktu.

III. Pareiškėja R. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja teigia, kad teismas netinkamai aiškino įstatymo nuostatas ir nukrypo nuo formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiuo atveju skundžiamas Aktas buvo priimtas 2008 m. balandžio 22 d., tačiau apie jį pareiškėja sužinojo tik 2017 m. lapkričio 27 d. dovanojimo sutartimi įgijusi žemės sklypą, kuriam skundžiamu Aktu nustatyti teisiniai ribojimai. Taigi terminas skundui dėl skundžiamo Akto paduoti šiuo atveju suėjo 2017 m. gruodžio 27 d. Šio termino pareiškėja nepraleido.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Departamento nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai taikė ABTĮ nuostatas, atsižvelgė į suformuotą pratiką, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį. Departamentas pažymi, kad tiek buvusiems žemės sklypo savininkams, tiek pareiškėjai neabejotinai buvo žinoma apie žemės sklypo statusą, nes buvusi žemės sklypo savininką A. J. (pareiškėjos dukra) dar 2016 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl to paties Akto panaikinimo, tačiau teismas pareiškėjos prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo netenkino ir atsisakė skundą priimti. Pažymi, kad tiek pareiškėją A. J., tiek R. G. atstovavo tas pats atstovas advokatas A. J..

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Tarnybos atsiliepimas išdėstytas tais pačiais argumentais kaip ir Departamento atsiliepimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo centras atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos nutartį palikti nepakeistą. Kultūros paveldo centro atsiliepime išdėstyti tie patys argumentai kaip ir Departamento atsiliepime.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutarties, kuria, be kita ko, nutarta administracinę bylą pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovams Departamentui ir Tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kultūros paveldo centras) nutraukti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 103 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) buvo priimtas praleidus nustatytus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Tarnyba 2008 m. balandžio 22 d. priėmė aktą Nr. KPD-RM-687, kuriuo nutarta žemės sklypui suteikti teisinę apsaugą. Pareiškėja R. G. 2017 m. gruodžio 22 d. pateikė teismui skundą dėl Akto panaikinimo.

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Aiškindamas nurodytą ABTĮ nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas skundo padavimo termino eigos pradžią sieja ne tik su pačiu fiziniu veiksmu – akto įteikimu asmeniui, bet ir su sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie skundžiamą aktą momentu. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-75-492/2015).

Pažymėtina, kad pareiškėjos dukra A. J. dar 2016 metais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl to paties Akto panaikinimo, tačiau teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 8 d. pirmosios instancijos nutartį paliko nepakeistą (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04635-2016-0). Taigi terminą Aktui ginčyti buvo praleidusi jau ankstesnė savininkė, todėl pareiškėja Dovanojimo sutarties pagrindu įgijo žemės sklypą, kuriam taikomi suvaržymai, kylantys galiojančio, teisme nenuginčyto akto pagrindu, ir vien Dovanojimo sutartie sudarymas negali būti laikomas priežastimi iš naujo skaičiuoti terminą skundui paduoti. Naujajam nekilnojamojo daikto savininkui atitenka visos su šiuo turtu susijusios teisės ir pareigos, kurias turėjo ankstesnis savininkas, tai reiškia, kad jam atitenka ir dėl ankstesnio savininko veiksmų ir/ar neveikimo kilusios pasekmės (CK 4.48 str. 2 d.). Tiek A. J., tiek jos mamą pareiškėją R. G. atstovauja tas pats advokatas A. J., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus bylos faktines aplinkybes (artimus ryšius tarp pareiškėjų ir tą patį atstovą), pagrįsta teismo išvada, kad apie Akto priėmimą buvo žinoma ankstesnei savininkei A. J.; pareiškėja R. G. tapusi žemės sklypo savininke Dovanojimo sutartimi perėmusi teises, yra praleidusi terminą skundui dėl Akto panaikinimo pateikti. Kadangi pareiškėja neprašė atnaujinti praleistą terminą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė bylą nutraukti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis pareiškėjos atskirojo skundo argumentais skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė