2017-04-03 Nr. AB-7712-3-61-3-02056-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1482-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02056-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1.; 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–8, 14–15), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 3 000 Eur turtinės žalos atlyginimą už 30 dienų trukusį pareiškėjo nuosavybės neteisėtą atėmimą (priverstinę nuomą), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintos teisės pažeidimą; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinto draudimo persekioti už kritiką pažeidimą, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konvencijos 13 straipsnio bei Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 1 straipsnio pažeidimus (2014 m. rugsėjo 2 d. skundo ignoravimas), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už VAĮ 1 straipsnio pažeidimą (dėl 2014 m. rugsėjo 5 d. prašymo ignoravimo); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konvencijos 13 straipsnio, VAĮ 1 straipsnio pažeidimą (dėl 2014 m. rugsėjo 4 d. skundo atmetimo).

Nurodė, kad jis Vilniaus PN 2014 m. rugsėjo 1 d. pateikė patikrinimui savo asmeninį kompiuterį ASUS F3Sr. Pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 2 d. pranešta, kad asmeninis kompiuteris nebus grąžintas, kadangi jame buvo rasta programa „CCleaner 64“. Pareiškėjas teigė, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-143-1732/2013 suformuota praktika, tokia programa galėjo būti instaliuota jo kompiuteryje. Apie tai informavo Vilniaus PN pareigūnus ir 2014 m. rugsėjo 2 d. pateikė skundą Vilniaus PN direktoriui.

Nesulaukęs Vilniaus PN direktoriaus sprendimo, 2014 m. rugsėjo 4 d. pateikė skundą Kalėjimų departamento direktoriui, tačiau atsakymo vėl nesulaukė. 2014 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas paprašė pataisos namų administraciją pateikti sprendimus, kurių pagrindu buvo paimta jo nuosavybė. Vilniaus PN direktorius 2014 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 42-888(1) pareiškėją informavo, kad jo nuosavybė laikoma sandėlyje ir nebus grąžinta, prašytų dokumentų nepateikė. Kompiuteris pareiškėjui grąžintas 2014 m. spalio 2 d., kai jis buvo pervežtas tolimesniam bausmės atlikimui į Kybartų pataisos namus.

Pareiškėjo nuomone, kompiuteris iš jo buvo paimtas, nes juo buvo rašomi skundai dėl neteisėtų Vilniaus PN administracijos veiksmų, todėl tai yra persekiojimas už kritiką, nuosavybės teisės neliečiamumo pažeidimas. Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnio 1 dalį nuteistieji turi teisę naudotis kompiuteriais, kurių techninius parametrus ir naudojimosi jais tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pareigos ir draudimai nuteistiesiems gali būti nustatyti tik įstatymu, jam taikyti draudimai nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-123. Pareiškėjo nuomone, Kalėjimų departamento direktorius, nustatydamas papildomus draudimus, veikė ultra vires, todėl šios nuostatos yra niekinės. Kalėjimų departamento direktorius 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 jam pavaldžius pareigūnus įpareigojo pažeisti pareiškėjo teisę į nuosavybės neliečiamumą, todėl kartu su Vilniaus PN pareigūnais pareiškėjui padarė žalą. Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento administracijos vadovaujantys pareigūnai neužkardė jiems pavaldžių pareigūnų neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą nagrinėjo atmestinai, ignoravo skunde išdėstytus prašymus, tuo pažeidė Konvencijos 13 straipsnyje garantuojamą teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone bei Viešojo administravimo įstatymo l straipsnio garantuotą teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų prašymų bei skundų nagrinėjimą.

Nurodė, kad jam priklausantis kompiuteris turi asmeniniais tikslais pagrįstą vertę, todėl priverstinę nuomą įkainoja 100 Eur už dieną.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (b. l. 42–45).

Nurodė, kad pareiškėjui priklausančiame asmeniniame kompiuteryje ASUS F3S (Nr. 7AN0AS125120) buvo rasta neteisėtai įdiegta kompiuterio darbo istoriją naikinanti programa „CCleaner 64“. Tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjas pažeidė Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Aprašas), 16 punktą, todėl Vilniaus PN direktorius 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 61-33, vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 4 dalies 1 punktu, pagrįstai nutarė 6 mėnesių laikotarpiui iš pareiškėjo paimti jo asmeninį kompiuterį. Kalėjimų departamentas Vilniaus PN direktoriaus nutarimą paliko galioti. Pareiškėjo teiginius dėl persekiojimo už kritiką atsakovo atstovas laikė abstrakčiais, neparemtais jokiais įrodymais, nurodė, kad Vilniaus PN administracija su visais įstaigoje esančiais nuteistaisiais elgiasi taktiškai ir pagarbiai. Į pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 2 d. ir 2014 m. rugsėjo 5 d. raštus buvo atsakyta Vilniaus PN 2014 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 42-888(1). Šis atsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas ir pagrįstas. Vilniaus PN administracijos veiksmai pareiškėjo atžvilgiu yra teisėti ir pagrįsti, nėra nustatyta Vilniaus PN ar pareigūnų veikos neteisėtumo kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, todėl tenkinti pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (b. l. 29–31).

Nurodė, kad pareiškėjo asmeniniame kompiuteryje ASUS F3S aptikus programą, naikinančią kompiuterio darbo istoriją, buvo konstatuotas Aprašo 16 punkto pažeidimo faktas. Vilniaus PN direktorius, 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 61-33 nusprendęs paimti pareiškėjo kompiuterį ir atiduoti jį 6 mėnesiams saugoti į sandėlį, elgėsi pagrįstai, pagal BVK 112 straipsnio ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punkto reikalavimus. Tai patvirtinta Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 2S-5090. Pareiškėjas skunde dėl Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimo Nr. 61-33 nenurodė jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių, leidžiančių abejoti šio nutarimo pagrįstumu ir teisėtumu. Į pareiškėjo skundą buvo atsakyta laiku, atsakymas atitiko VAĮ 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus. Vilniaus PN administracija elgėsi teisėtai ir pagrįstai, todėl žalai atsirasti nėra būtinų sąlygų ir Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę ir turtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu (b. l. 117–123) pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad iš pareiškėjo nešiojamas kompiuteris buvo paimtas dėl to, kad jame buvo aptikta kompiuterio darbo istoriją naikinanti programa „CCleaner 64“. Iš Vilniaus PN 2014 m. rugsėjo 17 d. rašto Nr. 42-888(1) matyti, kad nutarimas paimti iš pareiškėjo kompiuterį grindžiamas tuo, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Aprašo 16 punkto nuostatą, nustatančią, kad įrenginiai ir duomenų laikymas su juose esančia programine įranga, skirta ištrinti ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, neperduodami, jais naudotis draudžiama.

Teismas vadovavosi BVK 96 straipsnio (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) 1 dalies, 4 dalies 1 punkto, 2 dalies, 64 straipsnio, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 173 – 177 punktų (2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-68 redakcija), Aprašo 16 punkto nuostatomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymą (norminė administracinė byla Nr. I-9-261/2016), 2016 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 174 punkto 1 pastraipa (2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-68 redakcija) ta apimtimi, kuria suteikiami įgaliojimai Kalėjimų departamentui nustatyti kompiuterių tikrinimo tvarką, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir BVK 64 straipsniui bei 96 straipsnio 2 daliai (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija); pripažino, kad Aprašo 16 punktas tiek, kiek jame įtvirtinta, kad kompiuteriai turi būti be programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir BVK 64 straipsniui bei 96 straipsnio 2 daliai (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija).

Pareiškėjas skunde prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento, 3 000 Eur turtinės žalos atlyginimą už 30 dienų trukusį pareiškėjo nuosavybės neteisėtą atėmimą (priverstinę nuomą), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konstitucijos 23 straipsnio ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintos teisės pažeidimą. Pareiškėjas kildino jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą iš Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimo Nr. 61-33 neteisėtai iš jo paėmus nešiojamąjį kompiuterį ASUS F3S.

Teismas vadovavosi VAĮ 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 6.246, 6. 247, 6.249 straipsniais. BVK 96 straipsnio 4 dalies 1 punktas (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) suteikė įgaliojimus pataisos įstaigos direktoriui motyvuotu nutarimu paimti iš nuteistųjų šio straipsnio 1 dalyje nurodytus daiktus (tarp jų kompiuterius) šešiems mėnesiams, jeigu nuteistieji pažeidžia BVK 96 straipsnio (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) 2 dalyje nurodytą naudojimosi daiktais tvarką.

Byloje nustatyta, kad iš pareiškėjo paimtame nešiojamame kompiuteryje buvo įdiegta programa „CCleaner64“, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo. Vadovaujantis nurodytais teisės aktais tokios programos savo asmeniniame kompiuteryje pareiškėjas, atlikdamas bausmę Vilniaus PN, neturėjo teisės įdiegti ir laikyti. Esant kompiuteryje įdiegtai programai „CCleaner64“, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, Vilniaus PN direktorius, vadovaudamasis minėtais teisės aktais, turėjo įgaliojimus priimti 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimą Nr. 61-33 „Dėl televizorių, kompiuterių, vaizdo leistuvų ir garso grotuvų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų, muzikos instrumentų ir kitų daiktų paėmimo iš nuteistojo“ bei paimti iš pareiškėjo jo kompiuterį ASUS F3S Nr. 7AN0AS125120 šešiems mėnesiams ir šį nutarimą priėmė pagrįstai.

Pažymėtina, kad ši priemonė nėra nuobauda, kurių sąrašas nustatytas BVK 142 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.), ir yra proporcinga siekiant BVK nustatytos bausmių vykdymo įstatymų paskirties – nustatyti tokią bausmės vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 1 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. X-636 redakcija)), nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslų – nustatyti mažinti nuteistųjų nusikalstamo elgesio riziką (BVK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir Apraše nustatytą daiktų tikrinimo tikslą – užkardyti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją (Aprašo 2 punktas).

Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų priimtų aktų (veiksmų) paimant iš pareiškėjo kompiuterį ASUS F3S su jame įdiegta neleistina programa ir pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Teismas rėmėsi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė priteisti 3 000 Eur turtinės žalos atlyginimą už 30 dienų trukusį pareiškėjo nuosavybės neteisėtą atėmimą (priverstinę nuomą), nurodė, kad turtinės žalos dydis grindžiamas privačios nuosavybės savininko prerogatyva nustatyti savo nuosavybės priverstinės nuomos kainą, kad kompiuteris turi jam asmeniniais tikslais pagrįstą vertę, todėl priverstinę nuomą įkainojo 100 Eur suma už parą.

Teismas, atsižvelgdamas į CK nuostatas ir teismų praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė turtinės žalos padarymo jam fakto. Akivaizdu, kad pareiškėjas kompiuteriu naudojosi savo poreikiams tenkinti, jis neturėjo realių galimybių gauti nuomos pajamų, taigi, nurodomos negautos pajamos vertintos kaip hipotetinės. Pareiškėjas jam padarytos žalos negrindė tuo, kad jis būtų netekęs jam priklausančio kompiuterio ar jis būtų buvęs sugadintas. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti turtinės žalos padarymo fakto.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konstitucijos 23 straipsnio ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintos teisės pažeidimą. Pareiškėjo kompiuterio su draudžiama programine įranga laikinas paėmimas saugoti šiuo atveju negali būti vertinamas kaip nuosavybės atėmimas, tai yra laikino pobūdžio priemonė, įgyvendinama BVK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka siekiant aukščiau minėtų bausmių vykdymo įstatymų paskirties, nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir Apraše nustatytų daiktų tikrinimo tikslų. Taigi, Konstitucijos 23 straipsnis ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeisti, todėl pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nėra.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinto draudimo persekioti už kritiką pažeidimą, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konvencijos 13 straipsnio bei VAĮ 1 straipsnio pažeidimus (2014 m. rugsėjo 2 d. skundo ignoravimas), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už VAĮ 1 straipsnio pažeidimą (dėl 2014 m. rugsėjo 5 d. prašymo ignoravimo) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konvencijos 13 straipsnio, VAĮ 1 straipsnio pažeidimą (dėl 2014 m. rugsėjo 4 d. skundo atmetimo). Teismas rėmėsi BVK 183 straipsniu. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių su skundu, kuriuo prašė grąžinti jam tą pačią dieną paimtą jo asmeninį kompiuterį ASUS F3S, o 2014 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymą Vilniaus PN direktoriui, prašydamas padaryti dokumentų, susijusių su kompiuterio paėmimu, kopijas. Vilniaus PN 2014 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 42-888(1) pareiškėjui buvo atsakyta į minėtus skundą ir prašymą, paaiškinta, kokiu pagrindu iš jo buvo paimtas kompiuteris, paaiškintos Aprašo nuostatos bei nurodyta, kur saugomas iš jo paimtas kompiuteris, iš pareiškėjo parašo ant šio rašto matyti, kad jis jo kopiją gavo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 2 d. skundas ir 2014 m. rugsėjo 5 d. prašymas buvo ignoruoti, kaip teigia pareiškėjas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šis Vilniaus PN atsakymas, išnagrinėjus jo 2014 m. rugsėjo 2 d. skundą ir 2014 m. rugsėjo 5 d. prašymą būtų apskųstas BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka.

Pareiškėjas taip pat kreipėsi 2014 m. rugsėjo 4 d. su skundu į Kalėjimų departamentą, nurodydamas, kad Vilniaus PN direktorius nepagrįstai uždraudė naudotis kompiuteriu 6 mėnesiams. Kalėjimų departamentas šį pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir 2014 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 2S-5090 pareiškėjui atsakė, kad Vilniaus PN direktoriaus sprendimas uždrausti kompiuteriu 6 mėnesiams yra pagrįstas ir teisėtas. Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais dėl Vilniaus PN direktoriaus teisės paimti iš pareiškėjo kompiuterį 6 mėnesiams ir jo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 30 d. raštas Nr. 2S-5090 vertintas kaip teisėtas ir pagrįstas. Pažymėta, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad šis Kalėjimų departamento raštas BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka buvo apskųstas teismui, kaip ir Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimas Nr. 61-33 „Dėl televizorių, kompiuterių, vaizdo leistuvų ir garso grotuvų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų, muzikos instrumentų ir kitų daiktų paėmimo iš nuteistojo“. Nesant neteisėtų ir BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka pripažintų negaliojančiais Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento sprendimų ir veiksmų, nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 2 d. skundą, 2014 m. rugsėjo 4 d. skundą ir 2014 m. rugsėjo 5 d. prašymą, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš to kilusią neturtinę žalą atmestinas, o pareiškėjo teiginiai dėl persekiojimo už kritiką vertintini kaip neįrodyti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1732/2013 šioje byloje nėra aktuali, nes toje byloje buvo vadovaujamasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 174 punkto nebeaktualia šiai administracinei bylai redakcija, todėl minėtu sprendimu vadovautis šioje administracinėje byloje nėra teisinio pagrindo.

Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų (neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, teisės pažeidimu padarytos žalos), pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą ir grąžinti skundą iš naujo nagrinėti kitos sudėties pirmosios instancijos teismui arba tenkinti pareiškėjo skundą pilna apimtimi (b. l. 128–130).

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pripažino faktą, kad pareiškėjo privati nuosavybė (kompiuteris) buvo atimta, taigi, konstitucinės žmogaus teisės į nuosavybės neliečiamumą pažeidimo faktas byloje yra įrodytas. Mano, kad teismas turėjo diferencijuoti dvi specifinius teisinius statusus turinčių asmenų kategorijas: nuteistiesiems galioja tik įstatymai ir teismo nuosprendis, o pareigūnams – ir įstatymai, ir poįstatyminiai aktai bei įsakymai. Vienintelė įstatymus leidžianti institucija – Seimas, Aprašo 16 punkto nėra patvirtinusi. Aprašas nėra įstatymas, tai yra Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas jam pavaldiems pareigūnams, todėl Aprašas nėra susijęs su nagrinėjama byla, nes niekaip negali lemti Kalėjimų departamentui nepavaldaus asmens (pareiškėjo) teisių, laisvių ir pareigų. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas neturėjo teisės turėti ir naudoti laisvai platinamą programą „Cleaner64“. Nėra įstatymo, kuriuo tai būtų uždrausta pareiškėjui.

Tvirtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 174 punktas buvo tas pats tiek santykiui, dėl kurio Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1732/2013, tiek ir nagrinėjamos bylos ginčo santykiui.

Nurodo, kad jis turi teisę pasirinkti, ar skųsti administracinį aktą instancine tvarka, ar iš karto kreiptis į teismą reikalaujant žalos atlyginimo.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nekompetentingas ir faktams priešingas išvadas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 134–135).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 136–138).

Pareiškėjo motyvą, kad nuteistiesiems taikomas tik teismo nuosprendis ir įstatymai, tačiau netaikomi poįstatyminiai teises aktai, vertina kritiškai. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės aktus ir Kalėjimų departamento direktoriui suteiktą teisę reglamentuoti tvarką pagal kurią būtų tikrinami, peržiūrimi nuteistiesiems perduodami daiktai, kad juose nebūtų daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti nuteistiesiems. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pasirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos priimtu 2016 m. kovo 10 d. sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl to, kad buvo paimtas pareiškėjo kompiuteris, bei dėl pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 2 d. skundo ir 2014 m. rugsėjo 5 d. prašymo ignoravimo ir 2014 m. rugsėjo 4 d. skundo atmetimo, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs CK 6.271 straipsnyje numatytų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų (neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, teisės pažeidimu padarytos žalos), pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Byloje nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 1 d., patikrinus A. G. priklausančiame nešiojamame kompiuteryje ASUS F3S (Nr. 7AN0AS125120) įdiegtą programinę įrangą, buvo aptikta programa „CCleaner64“, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, ir kurią pagal Aprašo 16 punkto reikalavimus naudoti yra draudžiama (b. l. 36) Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 61-33, atsižvelgiant į tai, kad A. G. kompiuteryje buvo rasta įdiegta draudžiama programinė įranga, šis nešiojamasis kompiuteris iš jo buvo paimtas šešiems mėnesiams (b. l. 17).

Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu buvo atimta pareiškėjo nuosavybė bei pažeistas Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas, dėl ko jis prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais (1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktų techninius parametrus ir naudojimosi jais tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (2 d.).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 174 punkto (2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-68 redakcija) 1 pastraipoje numatyta, kad Kalėjimų departamento direktorius patvirtina tvarką, pagal kurią tikrinami, peržiūrimi, perklausomi ir laikomi nuteistiesiems perduoti ar įsigyti kompaktiniai diskai ir skaitmeninės informacijos ir duomenų laikmenos, taip pat šių Taisyklių 173 punkte nurodyti daiktai, kad juose nebūtų daiktų ir reikmenų, įrašytų į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priede pateiktą sąrašą.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 buvo patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašas, kurio 16 punkte nustatyta, kad kompiuteriai ir informacijos laikmenos turi būti be prisijungimo prie interneto programinės įrangos, programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, kurios pagalba galima bendrauti internetu, be užkoduotų ir kitaip paslėptų ar laisvai neprieinamų duomenų. Įrenginiai ir duomenų laikmenos su jose esančia programine įranga, skirta ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, neperduodami, jais naudotis draudžiama.

Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi (b. l. 69–73) nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 1731 punktas (2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-68 redakcija), ta apimtimi, kuria suteikiami įgaliojimai Kalėjimų departamento direktoriui nustatyti nuteistųjų naudojimosi kompiuteriais tvarką; taip pat ar Aprašo 16 punktas atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą ir BVK 64 straipsnį bei 96 straipsnio 2 dalį (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendime (b. l. 78–91) administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016 pripažino, kad: Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 174 punkto 1 pastraipa (2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-68 redakcija) ta apimtimi, kuria suteikiami įgaliojimai Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nustatyti kompiuterių tikrinimo tvarką, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 64 straipsniui bei 96 straipsnio 2 daliai (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija); Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo 16 punktas tiek, kiek jame įtvirtinta, kad kompiuteriai turi būti be programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 64 straipsniui bei 96 straipsnio 2 daliai (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija).

Taigi, šioje administracinėje byloje buvo inicijuota norminė administracinė byla ir joje vertintas būtent jai aktualus teisinis reglamentavimas, todėl turi būti vadovaujamasi nurodytoje norminėje administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016 pateiktu teisės aktų nuostatų aiškinimu, pagal kurį pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad Aprašu negalėjo būti uždrausta jam naudoti kompiuterio programinę įrangą, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1732/2013 priimta dėl ginčo, kuris kilo galiojant kitai Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 174 punkto redakcijai (punkto redakcijai, galiojusia iki 2012 m. balandžio 1 d.), todėl joje pateiktu teisės aktų nuostatų aiškinimu nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis.

BVK 96 straipsnio 4 dalies 1 punkte (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami iš nuteistųjų, pažeidusių šio straipsnio 2 dalyje nurodytą naudojimosi daiktais tvarką, – šešiems mėnesiams.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vertinti, kad Vilniaus PN direktorius, kuris 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 61-33, vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatomis, paėmė pareiškėjo kompiuterį šešiems mėnesiams, veikė neteisėtai, o pareiškėjo skundo teiginys, kad jo kompiuterio paėmimas yra persekiojimas už kritiką, yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė, nepagrįsta jokiais konkrečiais faktais, juo labiau, kad tai objektyviai negalėjo būti kliūtis reikšti kritiką žodžiu ar raštu.

Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti neturtinę žalą dėl, jo teigimu, pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 2 d. skundo ir 2014 m. rugsėjo 5 d. prašymo ignoravimo bei 2014 m. rugsėjo 4 d. skundo atmetimo.

Nustatyta, kad pareiškėjas su 2014 m. rugsėjo 2 d. skundu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių (b. l. 47) ir prašė grąžinti jam kompiuterį. 2014 m. rugsėjo 5 d. prašyme (b. l. 48) Vilniaus PN direktoriaus prašė padaryti visų dokumentų, susijusių su jo kompiuterio neteisėtu paėmimu ir padėjimu į sandėlį, kopijas. Vilniaus PN 2014 m. rugsėjo 17 d. raštas Nr. 42-888(1) surašytas atsakant į šiuos pareiškėjo skundą ir prašymą (b. l. 34), todėl pareiškėjo teiginiai, kad jo 2014 m. rugsėjo 2 d. skundas ir 2014 m. rugsėjo 5 d. prašymas buvo ignoruojami, nėra pagrįsti. Pažymėtina, kad BVK 183 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju atsakymas į pareiškėjo skundą ir prašymą nustatytu terminu buvo parengtas, iš įrašo ant Vilniaus PN 2014 m. rugsėjo 17 d. rašto matyti, kad jį pareiškėjas gavo (b. l. 34).

Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 4 d. teikė skundą Kalėjimų departamento direktoriui (b. l. 32–33), į kurį atsakant buvo priimtas Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 30 d. raštas Nr. 2S-5090 (b. l. 40). Nėra duomenų, kad pareiškėjas šį Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 30 d. raštą būtų apskundęs. Pareiškėjas nenurodė jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, atsakant į šį pareiškėjo skundą. Pagal BVK 183 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos. Vien tai, kad, kaip kad pareiškėjas nurodo savo skunde, jis atsakymo į skundą nesulaukė per jam priimtiną laiką, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Kaip minėta, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs vienos iš būtinų sąlygų – neteisėtų veiksmų – valstybės atsakomybei atsirasti, pareiškėjo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas ginčui reikšmingas aplinkybes bei tinkamai taikęs teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Virginija Volskienė