2022-03-23 Nr. AB-6989-3-62-3-02966-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1628-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02966-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. M. A. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. M. A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. M. A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 21S28678 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6K-1586; 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, dėl dalyvavimo demonstracijose susilaukė persekiojimo. 2019 m. spalio 25 d., būdamas 3 kurso studentu universitete, dalyvavo demonstracijose. Minėtos dienos vakare buvo sustabdytas grupės asmenų, kurie užsirašė demonstracijose dalyvavusių asmenų duomenis. Pareiškėjas demonstracijose dalyvavo ir vasario mėnesį, po to prasidėjo grasinimai, jis buvo sumuštas, o nuo gegužės mėnesio grasinimų sulaukė ir jo šeimos nariai. Pareiškėjas, bijodamas dėl šeimos narių saugumo, demonstracijose nebedalyvavo ir nusprendė išvykti, į Lietuvą pateko keliaudamas lėktuvu iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), po to kirto sieną.

Pareiškėjas teigė nežinojęs, kad gali prašyti prieglobsčio (duomenys neskelbtini), stengėsi pakliūti į Europos Sąjungą, pateikė tiek informacijos, kiek galėjo. Pareiškėjo patirtis gali būti ne įvairiapusė, kaip informacija surinkta iš kitų šaltinių, tačiau tai nepaneigia jo pasakojimo. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad civilių gyventojų protesto akcijos prieš korupciją ir nefunkcionalią struktūrą yra tapę kasmetiniu (duomenys neskelbtini) fenomenu. Protestuotojai patiria grasinimus, gąsdinimus, jie grobiami, suimami be orderio ir net nužudomi.

Persekiojant, grobiant ir žudant protestuotojus dalyvauja (duomenys neskelbtini) valdžios struktūros. Ginkluotos grupuotės, tokios kaip (duomenys neskelbtini), kuri buvo išformuota ir prijungta prie (duomenys neskelbtini) karinių dalinių, išlaiko didelę įtaką šalyje, nuo 2019 m. daug protestuotojų buvo nužudyti ar sužeisti. Taip pat veikia ir dar viena grupuotė (duomenys neskelbtini) kuriai buvo nurodyta malšinti demonstracijas ir protestus, jos nariai žudė žmones. Minėtos grupuotės pasižymi smurtiniais veiksmais prieš civilius (protestuotojus) ir didele įtaka (duomenys neskelbtini), todėl visiškai tikėtina, kad pareiškėją persekiojo, jam grasino šios grupuotės. Pareiškėjas nesutinka su Komisijos sprendimo argumentais, jog jo baimė yra hipotetinio pobūdžio, jis nurodė išsamias aplinkybes, kodėl bijo dėl savo gyvybės – jis buvo užpultas kaukėtų vyrų, sumuštas, vėliau buvo apšaudytas jo namas, šios aplinkybės suteikia pagrįstą pagrindą pareiškėjui bijoti dėl savo gyvybės. Komisija nepagrįstai nurodo, kad visi nukentėję asmenys buvo tik organizatoriai ir aktyvūs dalyviai, visi protesto dalyviai turėtų būti priskiriami prie padidintos rizikos asmenų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, o pareiškėjo pasakojimas apie tariamai patirtą persekiojimą (grasinimai nužudyti) ir persekiojimo priežastis (dalyvavimas demonstracijose) buvo atmestas dėl patikimumo stokos.

Pasakojimas nėra nei savaime detalus, nuoseklus ar patvirtintas patikimais įrodymais. Be to, pareiškėjo pasakojimas iš dalies nesuderinamas su kilmės valstybės informacija. Pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė yra pagrįsta ir, atsižvelgęs į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas sprendė, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje, tikėtina, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Migracijos departamento 2-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija (toliau – ir Komisija), nagrinėdama pareiškėjo prieglobsčio prašymą, įvertino būtent pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Pareiškėjui tenka pareiga įrodyti jam kylančią realią grėsmę, šiuo atveju tai, kad jis bus persekiojamas už dalyvavimą demonstracijose, tačiau iš pareiškėjo pasakojimo turinio matyti, kad jo už tai nepersekiojo, jis nebuvo sulaikytas, areštuotas, jo laisvė nebuvo suvaržyta.

Pareiškėjas, remdamasis savo subjektyviu įsitikinimu, išvyko į (duomenys neskelbtini) ir nenurodė, kad ten gyvendamas sulaukė valdžios pareigūnų dėmesio dėl dalyvavimo demonstracijos. Surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad demonstracijų metu buvo daug dalyvaujančių asmenų, tačiau ne visi sulaukė valdžios pareigūnų dėmesio ir ne prieš visus buvo nukreipti suvaržymai, sulaikymai, susidorojimas. Pareiškėjas nėra nei žurnalistas, nei viešai kritikuojantis valdžią ar karines grupuotes, nėra opozicijos lyderis ir protestų organizatorius, t. y. neatitinka valdžios susidomėjimo sulaukiančių asmenų profilio, todėl nei surinkta kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad jis turi būti priskiriamas prie padidintos rizikos asmenų profilio bei jam dėl to negresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo A. S. M. A. T. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 6K-1586 (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, likusią skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nurodė, jog yra persekiojamas dėl savo politinės veiklos ir aktyvumo, protestų organizavimo. Pareiškėjas teigė, kad 2020 m. baigė (duomenys neskelbtini) studijas, buvo studentų atstovas, 2019 m. prasidėjus demonstracijoms prie jų prisidėjo. Dalyvaujant proteste, atėjo civiliai apsirengę asmenys ir pareikalavo asmens tapatybės kortelių, išsigandęs davė dokumentus. Grįžęs namo pareiškėjas papasakojo apie įvykį tėvams, kurie prašė demonstracijose nebedalyvauti, tačiau jis nesutiko.

Pareiškėjo draugai, kurie kartu dalyvavo demonstracijose, buvo nužudyti (duomenys neskelbtini) mieste. 2019 m. spalio 25 d. prasidėjo demonstracija, pareiškėjas buvo demonstracijos organizatorius. Grupėje buvo 12–14 universiteto atstovų, kurie pranešdavo savo studentams ir eidavo į demonstraciją. Milicija įterpdavo savo žmones į minią, kurie provokuodavo konfliktus. Demonstracijos prasidėjo 2019 m. spalio 25 d. ir truko iki kitų metų sausio – kovo mėn., buvo nutrauktos dėl COVID-19 pandemijos. Atnaujintos demonstracijos lapkričio – gruodžio mėnesiais, tačiau tuo laikotarpiu pareiškėjas demonstracijose nedalyvavo, nes ieškojo, kur galėtų išvykti.

Po kurio laiko, kai pareiškėjas jau buvo pasitraukęs iš dalyvavimo demonstracijose, buvo šaudoma į pareiškėjo namus, be to, jis buvo sumuštas namuose. Pareiškėjas persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) ir kurį laiką ten gyveno. Susisiekus su tėvais jis buvo informuotas, kad negali grįžti, nes bus nužudytas, grasinimai pasiekė ir tėvus, nurodant, kad jie kentės dėl pareiškėjo veiksmų. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu 2021 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 21S28678 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje.

Taip pat atsakovas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas panaikinti 2021 m. spalio 4 d. sprendimą, įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

Komisija 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 6K-1586 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas aptarė aktualias Įstatymo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, teismų praktiką.

8. Teismas vertino, kad Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi nurodyti argumentai, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į pareiškėjo kilmės valstybę. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiama informacija (2021 m. parengtomis gairėmis), šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, teismui tokių įrodymų taip pat nepateikta. Bylos medžiaga nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjas studijavo universitete. Nors pareiškėjas nurodė, kad buvo demonstracijų Najaf mieste organizatorius ir dalyvis, tačiau dokumentų, patvirtinančių tokius teiginius, nepateikė. Pareiškėjo pateiktos foto nuotraukos ir vaizdo įrašas nėra informatyvus, iš jų negalima spręsti, jog pareiškėjas buvo minėtų demonstracijų organizatorius ar aktyvus jų dalyvis. Be to, pats nurodė, jog 2020 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais atsinaujinusiose demonstracijose nedalyvavo. Pareiškėjas negalėjo tiksliai įvardinti, kas jį 2020 m. vasarį sumušė, apšaudė namą, nenurodė, kas galėtų jį persekioti grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju. Pareiškėjas tik po 1 metų 5 mėn. išvyko iš kilmės valstybės.

10. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

11. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekils pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jo baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Tokiu būdu atsakovas nustatė, kad pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, kilmės valstybėje pareiškėjui negresia kankinimai ar mirtis, todėl jis neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų.

12. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, nedetalizuotas. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Todėl, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimo formos ir turinio trūkumus, atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti teismo įvertinta kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas taip pat sutiko su Departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

14. Teismas aptarė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas ir nurodė, kad jos 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai dėl aukščiau aptartų argumentų buvo atmestas, įvertinus tai, kad jis į Lietuvą atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą, bei yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, gali pasislėpti.

15. Teismas nurodė, kad Sprendime taip pat nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Įvertinęs aplinkybių visumą, ypatingai prieglobsčio prašytojo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Migracijos departamentas paskyrė maksimalų draudimo atvykti terminą bei laikė jį proporcingu.

16. Teismas aptarė Įstatymo, Tvarkos ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) nuostatas ir pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgdamas į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą, taip pat, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų.

17. Teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti tikslą užkirsti kelią nelegaliai migracijai būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

18. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

19. Teismas, aptaręs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436, nuostatas dėl duomenų iš Nacionalinio sąrašo teikimo centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir C. SIS II), taip pat 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas, sprendė, kad atsižvelgus į tai, jog Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dviejų metų, yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Teismas, atsižvelgęs į Tvarkos aprašo 222 punkto nuostatas, nurodė, kad pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Be to, pareiškėjas savo skunde nenurodė, o Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

21. Teismas dėl kitų pareiškėjo argumentų dėl Komisijos sprendimo atskirai nepasisakė, kadangi jie yra iš esmės analogiški į pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo.

22. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas 2021 m. spalio 4 d. sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Tačiau, teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu nepagrįstai buvo parinktas laikotarpis dėl uždraudimo atvykti. Teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir sumažino laikotarpį iki dvejų metų, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”. Taip pat teismas pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį. Netenkinęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

III. 23. Pareiškėjas A. S. M. A. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Aptartos aplinkybės yra reikšmingos, pagrindžiančios pareiškėjo skundą, todėl yra pagrindas jį tenkinti.

25. Pareiškėjo nuomone, teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo surinka informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo pasakojimu, jo pateiktomis detalėmis, nepasisakė apie tai, kokios pavojingos grupuotės veikia (duomenys neskelbtini), kurios persekioja ir pareiškėją. Pareiškėjas realiai gyveno (duomenys neskelbtini) ir iš esmės žino tikrąją šios šalies situaciją, o atsakovo pateikti bendri duomenys, neatspindi pareiškėjo kilmės valstybės realijų. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

26. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

27. Pareiškėjas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, plačiau nepaaiškina kokių pareigų Migracijos departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Apeliacinio skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi tiek iš Migracijos departamento Sprendimo, tiek iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei Sprendime, išvadas, pareiškėjas skunde nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai, kad sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis tariamai neaktualia informacija, laikytini gynybine pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą. Be to, pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 21S28678 ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 6K-1586, kuriuo pareiškėjo skundas netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjo prašymo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingai ilgus terminus, kuriais pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvestas perspėjimas į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo į C.SIS II įvedimo terminus iki 2 metų.

32. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reikalavimus, teigia teismo išvadas dėl jo neatitikimo Įstatymo reikalavimams, keliamiems pabėgėlio statusui įgyti, taip pat papildomai apsaugai gauti esant nepagrįstas dėl netinkamo jo nurodytų aplinkybių išnagrinėjimo ir informacijos apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno ir žino tikrąją padėtį, vertinimo.

33. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniuose (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

34. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

35. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2374-629/2021).

36. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

37. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs. Pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų, su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d. ir priedo 19 p.), 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė;

e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas. Pažymėtina, kad šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

38. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento Sprendimo išvada, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo nurodyta prašymo suteikti prieglobstį priežastis – baimė būti persekiojamam asmenų, priklausančių milicijoms, dėl jo dalyvavimo demonstracijose – neatitinka visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlygos: pareiškėjo paaiškinimai ir pateikti įrodymai tiek apie persekiojimo priežastis, tiek apie patirtą persekiojimą – dalyvavimą demonstracijose, prisidėjimą prie jų organizavimo, tėvų namo apšaudymą, nežinomų asmenų jo sumušimą gatvėje, grasinimus – teisėjų kolegos manymu, įvertinti informacijos apie pareiškėjo nurodytų įvykių kilmės valstybėje kontekste, pagrįstai atmesti dėl patikimumo stokos: nors EPPB ir kitų atsakovo Sprendime nurodytų šaltinių duomenimis, (duomenys neskelbtini) dėl protesto akcijų, vykusių eilėje regionų ir 2019 m. spalio mėn., kada pareiškėjas teigia jose dalyvavęs, buvo persekiojami žinomi aktyvistai, šių protesto akcijų organizatoriai ar jose reikšmingai išsiskyrę asmenys, kurie buvo nužudyti ar sužaloti šiose akcijose, areštuoti ar dingo pagrobti ginkluotų grupuočių, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra priskirtinas tokio profilio asmenims, dėl ko jo paaiškinimai apie patirtą persekiojimą ir smurtą (sumušimą, tėvų namo apšaudymą 2020 m. gegužės mėnesį, grasinimus), kuriems patvirtinti patikimų įrodymų nepateikė (pareiškėjas nebuvo areštuotas; dėl sumušimo į medikus jis nesikreipė; iš statinio sienos, galimai apgadintos šaunamuoju ginklu, fotonuotraukos nėra galima spręsti koks ir kur yra šis statinys).

39. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuris įsteigtas siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. EPPB 2021 m. sausio mėnesį paskelbtos bendros situacijos (duomenys neskelbtini) analizės ir rekomendacinių gairių ((duomenys neskelbtini)) duomenimis spręstina, kad nurodytos ataskaitos rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Vėliau skelbtuose EPPB pranešimuose ((duomenys neskelbtini)), kuriuose dėl saugumo situacijos (duomenys neskelbtini) taip pat pasisakoma, nėra nurodoma, kad beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) yra tokio aukšto lygio, kaip iš esmės yra teigiama apeliaciniame skunde. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

40. Apeliaciniame skunde atskiri argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nespręsta dėl ginčijamo atsakovo Sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjo išsiuntimu, uždraudimu atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimu į C.SIS II, teisėtumo ir pagrįstumo nėra nurodyti, pagrindai manyti šią teismo sprendimo dalį esant neteisėta bylos nagrinėjimo metu nenustatyti.

41. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris buvo išspręstas 2022 m. kovo 10 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

42. Nagrinėjamoje byloje išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, nėra. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkintas.

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas, nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. M. A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Arūnas Sutkevičius Milda Vainienė