A-146-243-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-243/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00064-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Raimundui Lažauninkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) Panevėžio apygardos administraciniam teismui paduotu skundu (b. l. 2) prašė panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK, atsakovas) 2011 m. kovo 18 d. oficialų perspėjimą (toliau – ir Oficialus perspėjimas).

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro (toliau – ir ONTB) priimtas Oficialus perspėjimas yra nepagrįstas, šmeižiantis bei žeminantis ir formuoja apie jį neigiamą nuomonę visuomenėje. Jis jokių nusikalstamų veikų neatlieka ir nesiruošia ateityje jų atlikti. Ankstesni teistumai išnykę. Pareiškėjas akcentavo, kad jis turi šeimą, augina du vaikus, dirba, neremia jokio nusikalstamo susivienijimo, neatlieka jokių veiksmų, kurie varžytų žmonių teises ir laisves. Pareiškėjo nuomone, policijos pareigūnai yra nusiteikę prieš jį dėl jo praeities klaidų.

Atsakovas Panevėžio apskrities VPK atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą (b. l. 6-7) paaiškino, kad 2011 m. kovo 18 oficialus perspėjimas pareiškėjui pareikštas vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu (toliau – ir ONUĮ). Teigė, kad medžiaga, kurios pagrindu pareikštas Oficialus perspėjimas, yra įslaptinta. Surinkta operatyvinė medžiaga suteikia pagrindą manyti, kad pareiškėjas turi ryšių su nusikalstamomis organizuotomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, anksčiau yra teistas. Šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00112-11 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį, o šios informacijos atskleidimas galėtų pakenkti kitų žmonių teisėms ir laisvėms.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu (b. l. 33-35) pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Panevėžio apskrities VPK 2011 m. kovo 18 d. oficialų perspėjimą pareiškėjui.

Teismas nustatė, kad 2011 m. kovo 18 d. nutarimu, patvirtintu Panevėžio apskrities VPK vadovo (toliau – ir Nutarimas), nutarta S. B. taikyti prevencinę poveikio priemonę – Oficialų perspėjimą, kuris pareiškėjui buvo pareikštas tą pačią dieną – 2011 m. kovo 18 d. Oficialus perspėjimas S. B. paskirtas motyvuojant tuo, kad jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms, šiuos veiksmus įvertinant kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui. Nutarimas ir Oficialaus perspėjimas buvo priimti atsižvelgiant į Panevėžio apskrities VPK organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybinį pranešimą, kuriame pažymėta, kad įstatymų nustatyta tvarka yra gauti duomenys apie S. B. ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, yra pakankamas pagrindas manyti, kad S. B. gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, todėl būtina taikyti prevencines poveikio priemones, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Teismas pažymėjo, kad prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai ir tvarka numatyti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme. ONUĮ 4 straipsnis numato, kad šiuo įstatymu numatytos prevencijos poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmenų ryšiai su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais reiškia, jog vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti ONUĮ nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus. Teismas konstatavo, kad atsakovo teismui pateiktoje viešo pobūdžio medžiagoje, kuri, atsakovo teigimu, sudaro pagrindą taikyti pareiškėjui S. B. jo ginčijamą priemonę, yra duomenys apie tai, kad S. B. buvo teistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 2 dalyje (galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.), BK 294 straipsnio 2 dalį, tačiau teistumai yra išnykę. Administracinių nuobaudų S. B. neturi, ikiteisminiai tyrimai jo atžvilgiu nepradėti. Teismas nustatė, kad atsakovas savo poziciją grindžia jo turima įslaptinta medžiaga. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (konkrečiai – Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Toks draudimas nėra absoliutus, nes teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymais. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat akcentavo, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A756-425/2009, yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, turi ne tik nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta, bet ir spręsti, ar tokia informacija gali būti pripažinta (pakankamu) įrodymu administracinėje byloje bei ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra konstatavęs, jog pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų bei nekomunikavimas su pareiškėju (kaip nustatyta ir šiuo atveju) dėl turimos informacijos, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (EŽTT sprendimai: 2006 m. spalio 31 d. Güner Çorum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 punktai; 2006 m. spalio 31 d.

Aksoy (Eroğlu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 punktai). 2008 m. gruodžio 16 d. EŽTT sprendime G. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi „įslaptinta“ išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą.

Atsižvelgdama į aptartą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Kadangi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra reikšminga ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui, teisėjų kolegija konstatavo, kad ir nagrinėjamu atveju individo privatūs interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti, tai reiškia, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais, tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra.

Teismas nusprendė, kad iš aptartos bylos medžiagos matyti, jog ginčijamas Oficialus perspėjimas iš esmės yra grindžiamas tik slaptos operatyvinės medžiagos duomenimis, šie duomenys būtų vieninteliu įrodymu nagrinėjamojoje byloje. Atsakovas nepasinaudojo teismo siūlymu išslaptinti dalį ar visą su S. B. veikla susijusią medžiagą, ji nebuvo išslaptinta. Akcentavęs, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas vien įslaptinta informacija, tokia informacija nepripažintina pakankamu įrodymu ONUĮ 4 straipsnio prasme, teismas panaikino ginčijamą aktą.

III. Atsakovas Panevėžio apskrities VPK (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 57-62) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškiant Oficialų perspėjimą S. B. buvo patikrinta, ar yra visi ONUĮ 4 straipsnyje numatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai, t. y., ar duomenys apie asmenį yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar asmuo palaiko ryšį su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, ar gauti duomenys liudija asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais, ar jų nariais, ar šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog asmuo gali daryti sunkius (labai sunkius) nusikaltimus.

2. Apeliantas rėmėsi aplinkybėmis, kad 2004 m. spalio 28 d. į Panevėžio apskrities VPK kreipėsi Z. A. su pareiškimu, jog nuo 2002 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesio iki 2003 m. birželio 13 d. S. B., veikdamas bendrininkų grupėje su nežinomais asmenimis, panaudodamas psichinį smurtą prieš nukentėjusį ir jo sutuoktinę, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ir jo šeimos nariais, reikalavo perrašyti D. A. priklausančias 100 procentų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Aviameta“ akcijų jo vardu ir 2003 m. birželio 13 d. UAB „Aviameta“ patalpose Panevėžyje, privertė nukentėjusiuosius perrašyti šias akcijas nurodyto asmens (A. Š.) vardu. Panevėžio apskrities VPK ONTB buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-01458-04 pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu įtarimas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį buvo pareikštas N. V. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu S. B. buvo nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartimi šį nuosprendį pakeitė, nuteistojo S. B. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir paskyrė 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę. Į bausmės laiką įskaičius suėmimo laikotarpį nuo 2005 m. sausio 25 d. iki 2006 m. kovo 3 d., teismas konstatavo, kad paskirtą bausmę S. B. yra atlikęs. Apelianto nuomone, Panevėžio apygardos administracinis teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad S. B. teistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, tačiau teistumas yra išnykęs.

2004 m. gegužės 28 d. į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) Kėdainių rajono policijos komisariatą (toliau – ir Kėdainių rajono PK) kreipėsi J. Č. ir pareiškė, kad 2004 m. gegužės 28 d., 12 val., Kėdainių rajone, Labūnavos kaime, trys nepažįstami jaunuoliai jam į veidą papurškė dujų, nuvežė jį į mišką, lipnia juosta surišo rankas ir kojas, pagrobė auksinę grandinėlę, 2 500 eurų, 40 JAV dolerių, 12 850 Lt, mobilųjį telefoną. Kauno apskrities VPK Kėdainių rajono PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 66-1-00746-04 pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį. 2004 m. birželio 10 d. įtariant padarius šį nusikaltimą sulaikytas N. V., jam paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, 2004 m. birželio 17 d. sulaikytas M. Š. 2005 m. gegužės 16 d. Panevėžio apygardos prokuratūra priėmė nutarimą ikiteisminius tyrimus, (baudžiamąją bylą Nr. 50-1-01458-04 ir baudžiamąją bylą Nr. 66-1-00746-04) sujungti, suteikiant sujungtajai ikiteisminio tyrimo baudžiamajai bylai vieną bendrą Nr. 50-1-01458-04.

2009 m. rugsėjo 21 d. į Panevėžio apskrities VPK kreipėsi UAB „Olympic Casino Group Baltija“ krupjė grupės vadovė A. V. ir pranešė, kad 2009 m. rugsėjo 21 d., 22.30 val., šios įmonės patalpose Panevėžyje, konflikto metu tarp neblaivių lankytojų ir apsaugos darbuotojų, grupė jaunuolių sumušė apsaugos darbuotoją, sugadino turtą. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 45-1-00517-09. Įtarimai pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo pareikšti S. B. ir N. V.

2011 m. kovo 28 d. Panevėžio apskrities VPK ONTB buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00112-11 pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gavus duomenų, kad 2011 m. kovo 7 d., 18 val., UAB „Olympic Casino Group Baltija“ patalpose Panevėžyje, konflikto metu tarp neblaivių lankytojų grupių kilo muštynės viešoje vietoje, matant kitiems klientams bei darbuotojams. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad muštynėse dalyvavo S. B., N. V., Z. K., T. V., T. B. S. B. pareikštas įtarimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, dėl to atsakovas nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo argumentais, kad dėl S. B. ikiteisminiai tyrimai nepradėti. Šie vieši duomenys liudija apie galimus S. B. ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais. Be to, Panevėžio apskrities VPK ONTB atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00070-09 dėl T. R. tyčinio nužudymo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. 2009 m. balandžio 28 d. įtariant įvykdžius T. R. tyčinį nužudymą sulaikyti T. B., A. S., A. B., D. K., R. D. Vėliau įtarimai pagal BK 129 straipsnio 1 dalį buvo pareikšti E. B. ir R. G.

3.Vadovaujantis ONUĮ nuostatomis, S. B. prevencinės poveikio priemonės buvo taikomos ir anksčiau. 1999 m. Panevėžio miesto apylinkės teismas S. B. skyrė prevencinę poveikio priemonę - teismo įpareigojimus. 2000 m. balandžio 19 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas skyrė S. B. prevencinę poveikio priemonę - teismo įpareigojimus trijų mėnesių laikotarpiui. Vienas iš įpareigojimų – nepalaikyti ryšio su R. Č., Z. K., A. K., M. Š., T. V., A. Z., M. K., S. K., J. P., N. V., E. M. ir kitais asmenimis. 2001 m. ir 2002 m. pagal ONUĮ S. B. buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė - oficialus perspėjimas. 2003 m. liepos 25 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas skyrė S. B. prevencinę poveikio priemonę - teismo įpareigojimus trijų mėnesių laikotarpiui. Vienas iš įpareigojimų – nepalaikyti ryšio su N. V., A. K., M. Š., T. V., A. Z., M. K., T. B., A. S. ir kitais asmenimis. 2004 m. pagal ONUĮ S. B. buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė - oficialus perspėjimas. 2011 m. kovo 18 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas R. Č. skyrė prevencinę poveikio priemonę - teismo įpareigojimus šešių mėnesių laikotarpiui. Vienas iš įpareigojimų – nepalaikyti ryšio su S. B., N. V., A. P., E. A. ir kitais asmenimis. Šios informacijos turinys leidžia daryti išvadą, kad S. B. turi ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

4. Apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008 ir 2008 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-224/2008). Nurodo, kad Panevėžio apygardos administraciniam teismui buvo pateikta Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka įslaptinta operatyvinė medžiaga, kurios pagrindu S. B. buvo taikyta prevencinio poveikio priemonė. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentu, kad atsakovas nepasinaudojo siūlymu išslaptinti dalį ar visą su S. B. veikla susijusią medžiagą ir kad ši informacija nepripažinta pakankamu įrodymu ONUĮ 4 straipsnio prasme. Įslaptinta informacija gali būti išslaptinama, kai išnyksta įslaptinimo tikslingumas, taip pat, kai pasibaigia nustatytas įslaptinimo terminas. Nagrinėjamu atveju, operatyvinės informacijos dėl S. B. įslaptinimo tikslingumas neišnyko, šios informacijos įslaptinimo terminas nesibaigė. Išslaptinus šią informaciją, gali būti paviešintas operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimas, eiga ir rezultatai, priemonių bei metodų naudojimas, jų finansavimas, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu informacija, taip pat gali būti atskleista kita operatyvinių veiksmų metu gauta informacija, analitinė-informacinė medžiaga. Nepagrįstas, netikslingas bei ne laiku šių duomenų atskleidimas (išslaptinimas) gali sukelti realią grėsmę ne tik konkrečiam (-iems) su operatyvinės veiklos subjektais slaptai bendradarbiaujančiam (-iems) asmeniui (-ims), bet ir jo (-ų) šeimos bei (ar) artimiems giminaičiams. Įslaptinta operatyvinė informacija (jos dalis), susijusi su S. B., sudaro valstybės (tarnybos) paslaptį ir nebus išslaptinta. Išslaptinti pateiktos informacijos nėra pagrindo, nes neišnyko įslaptinimo tikslingumas bei nepasibaigė nustatytas įslaptinimo terminas (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 str. 1 d.).

Pareiškėjas S. B. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 75-76) teigia, kad atsakovas nenurodo jokių esminių materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių galima būtų suabejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad jo teistumas išnykęs, nes teistumas skaičiuojamas nuo bausmės atlikimo, o bausmę jis atliko 2006 m. kovo 3 d., todėl, vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalimi, teistumas jam išnyko 2009 m. kovo 3 d. Ikiteisminiai tyrimai Nr. 45-1-00517-09 ir Nr. 50-1-00112-11 pradėti dėl nesunkių nusikaltimų padarymo. Akcentuoja, kad tik 2011 m. birželio mėnesį jam buvo pranešta apie įtarimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu, tačiau jis nėra įtariamas nei sunkaus, nei labai sunkaus nusikaltimo padarymu. Įtarimas jam įteiktas tik po to, kai Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu jam buvo panaikintas šioje byloje ginčijamas Oficialus perspėjimas. Pareiškėjo nuomone, pranešimas apie įtarimą yra susijęs su atsakovo apeliacinio skundo padavimu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Baudžiamojoje byloje Nr. 45-1-00517-09, kurioje ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl 2009 m. rugsėjo 21 d. UAB „Olimpic Casino Group Baltija“ krupje grupės vadovės pareiškimo, įtarimai jam nepareikšti. Pareiškėjas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad prieš 7-8 metus jam buvo taikytos prevencinės poveikio priemonės pagal ONUĮ ir buvo nustatytas įpareigojimas nebendrauti su tam tikrais asmenimis (iš viso sąraše buvo apie 20 asmenų), tačiau atsakovui tai nėra pakankamas pagrindas manyti, jog jis šiuo metu su šiais asmenimis palaiko kokius nors ryšius ar yra susijęs su organizuotu nusikalstamumu, kelia grėsmę visuomenės bei valstybės saugumui, viešajai tvarkai, asmenų teisėms ir laisvėms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas apskundė teismui Panevėžio apskrities VPK 2011 m. kovo 18 d. oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos vardu, pareikštą vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1,4,5 straipsniais.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo, kuris nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (ONUĮ 1 str.), 3 ir 4 straipsniuose (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija) įtvirtinta, kad prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas gali būti taikoma asmenims esant tokiems pagrindams: 1) jei įstatymų nustatyta tvarka yra gauti duomenys apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais; 2) iš nurodytų duomenų yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus; 3) prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Oficialaus perspėjimo sąvoka yra atskleista šio įstatymo 5 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ir taikant įstatymus (ABTĮ 13 str. 1 d.) dėl Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio nuosekliai laikomasi pozicijos, kad šios įstatymo normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu policijos įstaigoje bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Teismas kiekvieno konkretaus ginčo dėl prevencinio poveiklio priemonių taikymo pagrindų buvimo (nebuvimo) turi patikrinti nurodytos informacijos gavimo teisėtumą (ar minėta informacija buvo renkama įstatymų nustatyta tvarka) (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2008 m. gegužės 20 d. Nr. A143-803/2008; 2008 m. liepos 11 d. Nr. A63-1338/2008; 2008 m. spalio 6 d. Nr.A 525-224/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. Nr. A442-1859/2008; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis Nr.A662-1387/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. Nr.A662-1094/2009; 2010 m. gruodžio 9 d. Nr.A146-1134/2010;2011 m. gruodžio 20 d. Nr.A143-3254/2011 ir kt.).

ON užkardymo įstatymo 4 straipsnio konstrukcija yra blanketinė. Šioje įstatymo normoje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta vadovaujantis specialiaisiais tokio pobūdžio informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos veiksmų metu gautą informaciją bei jos pagrindu parengtą analitinę informaciją. Atsižvelgdamas į šį teisinį reguliavimą bei remdamasis ON užkardymo įstatymo 5 straipsnyje pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2010 m. balandžio 19 d.A756-162/2010, 2010 m. liepos 30 d. Nr. A146-816/2010 ir kt.). Dėl minėtų įstatymų normų taip pat yra išaiškinta, kad nebūtina, jog nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. spalio 6 d. Nr. A523-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. Nr.A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. Nr. A442-1859/2008, 2009 m. lapkričio 30 d. Nr. A662-1094/2009, 2009 m. gruodžio 11 d. Nr. A662-1387/2009 ir kt.).

Nagrinėdamas ginčą dėl Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatytos prevencinės priemonės skyrimo pagrįstumo, teismas turi patikrinti, ar šios priemonės skyrimo pagrindai, numatyti šio įstatymo 4 straipsnyje, egzistavo tuo metu, kai buvo nuspręsta paskirti šią priemonę. Pareiškėjui Oficialus perspėjimas pateiktas 2011 m. kovo 18 d., todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai aiškinosi, ar buvo ONUĮ 4 straipsnyje numatyti Oficialaus perspėjimo skyrimo pagrindai būtent šios priemonės skyrimo metu. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme tam, kad įstatymu įgaliotas subjektas galėtų paskirti asmeniui šiuo įstatymu numatytą prevencinę poveikio priemonę, pakanka vien įstatymų nustatyta tvarka gautų neviešų duomenų, kurie suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad asmuo palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad asmuo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Tačiau kilus ginčui teisme dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo pagrįstumo ir teisėtumo, teismo sprendimas negali būti pagrįstas vien tik įslaptinta medžiaga. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT, kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr.A756-425/2009), Nr.A882-326/2009 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka EŽTT ir LVAT praktiką.

Apeliantas visiškai pagrįstai teigia, kad įslaptintai medžiagai keliami įstatymu nustatyti apsaugos reikalavimai ir jos išslaptinimui yra nustatytos atitinkamos sąlygos. Tačiau teismo pasiūlymas paslapčių subjektui, kuris taikė asmeniui prevencinio poveikio priemonę, pateikti į bylą išslaptintus duomenis neturėtų būti suprantamas kaip pasiūlymas imtis tokių priemonių, kurios nesuderinamos su įstatymu nustatytais operatyvinės veiklos tikslais ir uždaviniais, ar pateikti į bylą tokius duomenis, kurie atskleistų valstybės ar tarnybos paslaptį (operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, priemones, atitinkamų priemonių rezultatus ir pan.), nes tai draudžia įstatymas. Tai turėtų būti suprantama kaip pasiūlymas apsvarstyti ir kompetentingai nuspręsti kokia forma ir apimtimi gali būti viešai pateikti į bylą įslaptintos informacijos atitinkami duomenys, kuriais paslapčių subjektas rėmėsi skirdamas asmeniui prevencinio poveikio priemonę, kad paviešindamas tokią medžiagą nepakenktų operatyvinės veiklos tikslams ir uždaviniams, o kita vertus, pasinaudotų teise pateikti įrodymus bei sudarytų teismui sąlygas specifinio pobūdžio bylose užtikrinti asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pasiūlė atsakovui išslaptinti atitinkamą medžiagą, susijusią su Oficialaus perspėjimo pateikimu pareiškėjui, tačiau atsakovas atsisakė. Teismas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai nusprendė, kad priimdamas sprendimą vien įslaptinta medžiaga, pažeistų įstatymus bei asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Teismas pagrįstai vertino, kad atsakovo pateikta į bylą neįslaptinta medžiaga apie pareiškėjo praeityje padarytas veikas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme nėra reikšminga.

Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti kai kurie faktiniai duomenys apie pareiškėjui anksčiau taikytas prevencinio poveikio priemones ar teistumus arba pernelyg nutolę į praeitį (1999-2006 m.) nuo nagrinėjamam ginčui aktualaus Oficialaus perspėjimo ir jį apibūdina kaip asmenį, arba (2009-2010 m.) neįrodo Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymo pagrindų buvimo tuo metu kai pareiškėjui buvo pareikštas Oficialaus perspėjimas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas