2016-02-17 Nr. AB-3662-3-64-3-01534-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1212-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01534-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Dirvono ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–10), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), 360 500 Lt (104 408,02 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis laikotarpio 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. liepos 1 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr.101, Nr.27, Nr.44 nežmoniškomis sąlygomis. Kamerose per maži langai, netinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, nebuvo karšto vandens, unitazo, tik skylė grindyse, sienos padengtos pelėsiu, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nuolat buvo drėgna, išskalbti rūbai nedžiūdavo, o pradėdavo pūti, buvo žiurkių, tarakonų ir kitų parazitų. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, o vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą išaiškinimui. Tualetinio popieriaus duodavo tik vieną ruloną, kuris buvo labai prastos kokybės, jo užtekdavo tik trims dienoms, buvo draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos grotuvus, maisto energinė vertė nuo 1 300 iki 1 500 kcal, kai pareiškėjo svoris 84 kg, ūgis 182 cm. Pastato konstrukcijose buvo asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjui buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai su sugyventine dėl to nutrūko jo socialiniai ryšiai, jam nebuvo leista išvykti į namus. Lietuvos valstybė jo atžvilgiu pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pasak pareiškėjo, ilgametė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija numato, kad minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv.m. Pareiškėjas teigė, kad nežmoniškos kalinimo sąlygos Šiaulių TI jam sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, padarė didelę žalą. Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų konvojavimo sąlygų Šiaulių AVPK transportu. Teigė, kad 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. liepos 1 d. jis 34 kartus buvo konvojuojamas automobiliais į kuriuose nebuvo saugos diržų, šildymo ar kondicionavimo sistemos, ventiliacijos, kartu buvo vežami asmeniniai daiktai, kartais reikėjo važiuoti stovint, trūko oro, vemdavo. Į teismą dėl žalos atlyginimo anksčiau nesikreipė, nes nemokėdamas prancūzų kalbos apie EŽTT sprendimus, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, tačiau nėra išversti neišversti į lietuvių kalbą, žinojo tik iš nuogirdų, todėl nesuprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 107–117; II t., b. l. 29–42) paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. spalio 28 d. skirtingose kamerose vienas arba su 1–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,56 iki 10,7 kv. m. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visada turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pareiškėjas Šiaulių TI per laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, iš viso buvo laikomas 11 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu jo laikymo kamerose Visuomenės sveikatos centro patikrinimas dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams nebuvo atliktas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir resursus. Kameros vėdinamos natūraliu būdu, atidarius langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo šios įstaigos pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė, pasivaikščioti vedami visi kameroje esantys suimtieji. Ant įstaigos pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis ( nuo 17,31 iki 22,44 kv. m). 2011 m. birželio 15 d. patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimų nepagrįstos.

Higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas (4.20), t.y. pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas (toliau – ir MBA normos). Pareiškėjas, teigiantis, kad jam buvo išduodama per mažai tualetinio popieriaus, būtiniausiomis higienos priemonėmis buvo aprūpintas pagal nustatytas normas.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių TI tinkamai įgyvendina suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančias teisės normas. Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Šiaulių TI patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui. Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Šiaulių VSC) 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte konstatavo, kad deratizacija apgyvendinimo kamerose vykdoma mechaniniu ir cheminiu būdu ir pažeidimų nenustatė. Pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jam nebuvo leidžiama naudotis muzikos grotuvu, nepagrįstos, nes jis tokia teise nepasinaudojo. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto įtakos jo sveikatai, nurodė tik asbesto tariamą buvimą pastato konstrukcijoje bei šiferio stogą, tačiau vien tokių aplinkybių nurodymas nelaikytinas neteisėtais pareigūnų veiksmais ar neveikimu.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir kiek įmanoma jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologinėmis mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (toliau – ir Fiziologinės mitybos normos) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Maitinimas Šiaulių TI atitinka minėtus teisės aktus, todėl pareiškėjo reiškiamoms pretenzijoms dėl netinkamo maitinimo nėra jokio teisinio pagrindo ir jos laikytinos nepagrįstomis. Teisės aktuose numatyta galimybė patiems suimtiesiems/ nuteistiesiems įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalį nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbus kardomojo kalinimo vietose, kuriose nėra galimybės suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas 3 trumpalaikiais pasimatymais, o pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVT taisyklės) 65 punktą pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu su prašymu suteikti pasimatymus bei išvyką į namus, į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, todėl jo pretenzijos nepagrįstos.

Pareiškėjas savo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu. Siekiant nustatyti reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, įvertinti žalą pagrindžiantys įrodymai, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą. Todėl pareiškėjo teiginiai nepagrįsti. Dėl gyvenamojo ploto normos įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir neveikė išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas neužtikrinant minimalaus ploto buvo periodinis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime (I t., b. l. 55–57) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas būdavo konvojuojamas specialios paskirties automobiliais, pritaikytais vežti žmones, atitinkančiais techninius reikalavimus. Šiuose automobiliuose saugos diržai neįrengti, nes šioms transporto priemonėms taikoma išimtis, tačiau vėdinimo ir šildymo sistemos įrengtos. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamų asmenų asmeninių daiktų pervežimo. Pareiškėjas nebuvo vežamas specialiais automobiliais viršijant leidžiamą pervežti asmenų skaičių. Manydamas, kad jo teisės pažeidžiamos, pareiškėjas konvojaus metu galėjo pateikti skundus žodžiu arba raštu, tačiau nepateikė. Pareiškėjo pretenzija Šiaulių AVPK nepagrįsta ir teisinio pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti nėra.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo V. L. skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pirmiausia išsprendė atsakovo atstovo reikalavimą taikyti senaties terminą. Nurodė, kad pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str. 1 d.), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo ir konvojavimo sąlygų, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas atitinkamais laikotarpio 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. spalio 28 d. periodais (I t., b. l. 92), į teismą kreipėsi 2014 m. birželio 16 d. (pagal spaudą ant voko – I t., b. l. 29). Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, pateisinančių tokį ilgą delsimą, todėl teismas, atsakovo atstovo reikalavimu, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. birželio 15 d. taikė ieškinio senatį.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Šiaulių TI 2014 m. liepos 2 d. ir 2015 m. gegužės 20 d. pažymų (I t. b. l. 92, II t., b. l. 44) teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. spalio 28 d, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 30 dienų. Kameroje Nr. 44 buvo laikomas nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. birželio 17 d. ir nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 1 d. su 4–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,56 iki 3,58 kv. m. Kameroje Nr. 79 buvo laikomas nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. liepos 15 d. vienas ir jam teko 6,56 kv. m. Kameroje Nr. 70 buvo laikomas nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2011 m. liepos 26 d. su dar vienu asmeniu ir vienam asmeniui teko 4,76 kv. m. Kameroje Nr. 29 buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 24 d. iki 2011 m. spalio 25 d. su dar vienu asmeniu ir vienam asmeniui teko 10,74 kv. m. Kameroje Nr. 37 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 25 d. iki 2011 m. spalio 28 d. vienas arba su dar vienu asmeniu ir jam teko nuo 3,84 iki 7,68 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas per laikotarpį dėl kurio netaikoma ieškinio senatis, 13 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nė 3,6 kv. m (teko nuo 2,56 iki 3,58 kv. m), o 17 dienų buvo laikomas sąlygomis, kai kameros plotas (nuo 3,84 iki 10,74 kv.) atitiko reikalavimus. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas paprastai būna užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui tenkantis plotas tam tikru laikotarpiu buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Iš Šiaulių VSC patikrinimo aktų (II t., b. l. 49–72) teismas nustatė, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, nebuvo atlikta, kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės byloje nėra, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo išvadoms, jog Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančioje Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir TIVT taisyklių 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas. Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkte nurodyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai.

Teismas nustatė, kad vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių TI direktorius 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę. Šiaulių TI 2015 m. gegužės 19 d. pažymoje Nr. 62/08-603 (II t., b. l. 45–48) nurodyta, kad šioje įstaigoje įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m.), kurių plotas – 422,35 kv. m., pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Šiaulių VSC 2011 m. birželio 15 d. tikrindamas Šiaulių TI atitiktį Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudarytos galimybės kasdien būti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemai įrengti ant pastato stogo, ketvirtame aukšte, jų yra 21, pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, juose atliktas einamasis remontas, objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, žymos apie valymą yra, sergantiems tuberkulioze yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis (II t., b. l. 59–63). Įvertinęs šiuos duomenis, teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pasivaikščiojimo trukmės ir kiemelių įrengimo pripažino nepagrįstomis.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę (II t., b. l. 45–48). Šiaulių VSC 2011 m. birželio 15 d. atlikęs Šiaulių TI patalpų atitikties Higienos normai HN 76:2010 patikrinimą, esminių pažeidimų nenustatė, konstatavo, kad prausimosi – švarinimosi patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais, dušo patalpų durys dengtos skarda, dušo patalpos Nr. 1 durų paviršius nelygus, sunkiai valomas, durys labai surūdijusios (HN 76:2010 VII sk. 39.1 p. pažeidimas), patalpose pelėsių nėra, kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu ir muilu, dušinių, prausyklų valymui ir dezinfekcijai naudojami dezinfekciniai tirpalai „Sokrena“ 1 % ir Mikrobac forte 1,5 % (II t, b. l. 59-63). Įvertinęs minėtus duomenis, teismas pareiškėjo teiginius dėl naudojimosi dušu pripažino nepagrįstais.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5 punktas numato, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Pagal Šiaulių TI duomenis (2015 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. 62/08-603), sanitarinio mazgo patalpa gyvenamosiose patalpose atitverta nuo kito kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisė aktai nenumato (II t., b. l. 45-48). Teismas konstatavo, kad atsakovo pateikti duomenys paneigia, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, tačiau tuo pačiu patvirtina, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI ) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatytų reikalavimų, nes kamerose nebuvo įrengti unitazai.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Karšto ir šalto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje varykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpose. Tos pačios Higienos normos 2 punkte įtvirtinta nuostata, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI dėl pastato statuso (Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Higienos normos HN76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo pretenzijas dėl karšto vandens ir ventiliacijos nebuvimo kamerų sanitariniuose mazguose pripažino nepagrįstomis.

Pagal MBA normas suimtieji ir nuteistieji vieną kartą per mėnesį turi būti aprūpinami skalbiamuoju ir tualetiniu muilu (200 g skalbiamojo ir 100 g tualetinio), tualetiniu popieriumi (1 rulonas), dantų šepetėliu (1 vnt.), dantų pasta (50 ml), vienkartiniais skustuvais (4 vnt.). Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog mėnesiui gaudavo 1 ruloną tualetinio popieriaus, todėl jo pretenzijos dėl netinkamo aprūpinimo tualetiniu popieriumi nepagrįstos.

TIVT taisyklių 83 punkte numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenoms ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės.

Lietuvių kalbos žodyne numatyta, jog patalynė yra visas lovos paklojimas (paklodė, antklodė, priegalvis, patalai); žodis „pledas“ aiškinamas kaip didelė skara, vartojama kaip apdangalas. Vertinant sąvoką „pledas“ lingvistiniu metodu darytina išvada, kad pledas nelaikytinas tokio pobūdžio patalynės vienetu, kurio naudojimą leistų pirmiau nurodytos normos ir apskritai nėra priskirtinas leidžiamų naudoti daiktų kategorijai. Pareiškėjo pretenzijos dėl leidimo naudotis muzikos grotuvu yra bendro pobūdžio, teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo leista naudotis kokiu nors konkrečiu prietaisu, jam nebuvo perduotas konkrečių asmenų atneštas muzikos grotuvas ar kitoks aparatas, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada jis patyrė, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.

Iš Šiaulių TI pažymos Nr. 62/08-603 teismas nustatė, kad kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu (II t., b. l. 45-48). Iš Šiaulių TI patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos 2011–2012 m. grafiko teismas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose, tualetuose, kamerose dezinsekcija ir deratizacija atliekama kiekvieną darbo dieną esant reikalui (I t. b. l. 101-102). Iš minėto patikrinimo akto teismas nustatė, kad įstaigoje atliekamas profilaktinis aplinkos nukenksminimas, vykdomas mechaninis ir cheminis apdorojimas, dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos žurnalas yra, kamerose deratizacija atliekama mechaniniu būdu (II t., b. l. 59–63), pažeidimų dėl netinkamos kamerų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos Šiaulių VSC nenustatė, todėl pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalį nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbus kardomojo kalinimo vietose, kuriose nėra galimybės suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. TIVT taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Teisės aktai ilgalaikių pasimatymų suteikimo tardymo izoliatoriuose nenumato. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo draudžiami ir trumpalaikiai pasimatymai, neleista išvykti į namus, tačiau konkrečiai nenurodė, kada jis kreipėsi dėl tokių pasimatymų ar išvykimo, kada buvo atsisakyta tokį pasimatymą suteikti, ar jis skundė atsisakymą suteikti pasimatymą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo pretenzijas dėl pasimatymų teismas pripažino abstrakčiomis, nesudarančios galimybės konstatuoti netesėtus veiksmus.

Higienos normos HN 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Iš Šiaulių TI 2015 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 62/08-603 (II t., b. l. 45–48) teismas nustatė, kad iki 2011 metų nuteistieji ir suimtieji asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius skalbėsi kamerose patys, tam tikslui kamerose buvo virvės skalbiniams džiovinti, išduodamos vonelės ir ūkinis muilas. Nuo 2011 m. rugsėjo mėn. jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai, o nuo 2011 m. spalio mėn. teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu santykinė oro drėgmė kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų viršijusi higienos normų reikalavimus, be to, pareiškėjas šiuo laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas tik 30 dienų, o atvykęs 2011 m. spalio mėnesį jau turėjo galimybę pasinaudoti Šiaulių TI teikiama drabužių skalbimo ar valymo paslauga.

Pagal Fiziologines mitybos normas vidutinė fiziologinė energinė norma nedirbantiems vyrams yra 2 298 kcal per parą. Patiekalai Šiaulių TI turi būti gaminami pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr.4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimų nuostatas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui Šiaulių TI būtų buvęs tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energinės vertės maitinimas. Šiaulių VSC 2011 metais atlikęs patikrinimus Šiaulių TI dėl suimtųjų (nuteistųjų) maitinimo taip pat nepasisakė, pareiškėjas rašytinių įrodymų (laboratorijos cheminių tyrimų rezultatų ar kitų duomenų), iš kurių būtų galima spręsti, kad dienos maisto davinio praktinė energinė vertė buvo deficitinė, mažesnė nė 2 298 kcal per parą, nepateikė, todėl, teismas priėjo prie išvadų, kad konstatuoti, jog dienos maisto normos energinė vertė jo laikymo laikotarpiu neatitiko reikalavimų nėra pagrindo.

Vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI konstrukcijose panaudotas asbestas ir jo dirbiniai, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl asbesto tiesioginės įtakos sutriko jo sveikata, todėl pareiškėjo argumentus dėl asbesto poveikio atmetė kaip nepagrįstus.

Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (I t., b. l. 24–27, 34–53, II t., b. l. 6–28) teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu įrašų apie pareiškėjo nusiskundimus sveikatos būkle nėra, oftalmologo įrašas apie pablogėjusį pareiškėjo matymą padarytas tik 2014 m. vasario 26 d. (I t. b. l. 26), taigi byloje esantys medicininiai dokumentai pareiškėjo teiginių nepatvirtina ir nesudaro pagrindo teigti, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI pablogėjo jo sveikata.

Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo etapuotas tris kartus automobiliu „Renault Midlum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitinkančiu techninius reikalavimus (I t. b. l. 76–78, 79–80). Konvojaus vado tarnybiniame pranešime Šiaulių AVPK viršininkui nurodyta, kad specialiajame automobilyje „Renault Midlum“ patalpos, skirtos asmenims konvojuoti, yra suskirstytos į tris skyrius, skyriuose įrengta viena trylikos vietų kamera, viena devynių vietų kamera, viena keturvietė kamera, viena dvivietė kamera ir trys vienvietės kameros bei patalpa konvojuotojams, automobilyje yra avariniai liukai, kurie atlieka oro ventiliavimo funkcijas, oro ventiliavimo angos veikia šiuo metu, veikė ir 2010–2011 metais, 2010 metais buvo atlikta specialaus automobilio kapitalinė renovacija. Kiekvieną dieną prieš vykdant planinį konvojų atliekama specialiųjų transporto priemonių inžinerinė-techninė apžiūra, patikrinamos šildymo, vėdinimo sistemos, kamerų apšvietimas (I t. b. l. 85–87). Specialiuosiuose automobiliuose saugos diržai konvojuojamiems asmenims neįrengti, nes šioms transporto priemonėms taikoma išimtis, vadovaujantis Motorinių transporto priemonių, priekabų ir šių transporto priemonių sudedamųjų dalių atitikties įvertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2009 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 3-169. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamų asmenų asmeninių daiktų pervežimo. Įvertinęs minėtus duomenis, teismas priėjo prie išvadų, kad į bylą pateikti dokumentai paneigia pareiškėjo teiginius dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų nepateikė jokių nusiskundimų nei konvojavimo metu, nei vėliau, todėl byloje esančių duomenų nepakanka, kad dėl pareiškėjo konvojavimo galima būtų konstatuoti neteisėtus Šiaulių AVPK pareigūnų veiksmus.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. kamerose, kuriose jam būtų užtikrinta minimali ploto norma, buvo pažeista Nustatė, kad šis pažeidimas buvo trumpalaikis ir nebuvo nepertraukiamas: pareiškėjas kameroje Nr. 44, kurioje jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, buvo laikomas 2 dienas (2011 m. birželio 16 ir 17 d.), po to 11 dienų (nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. liepos 1 d.), pareiškėjui tenkanti ploto norma kito nuo 2,56 iki 3,58 kv. m. Nenustatyta, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Atsižvelgdamas į EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba ir į teismą kreipėsi tik 2014 m. birželio 16 d., teismas nusprendė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas V. L. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (II t., b. l. 105–107). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas delsė kreiptis į teismą, nes EŽTT sprendimai, kuriuose aptarti europietiški kalinimo standartai, neišversti į lietuvių kalbą. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio terminio šio straipsnio pažeidimui konstatuoti.

2. Teismas neteisingai apskaičiavo laikymo nežmoniškomis sąlygomis laikotarpį, nes šis laikotarpis buvo ilgesnis, nepagrįstai taikė 3,6 kv.m ploto minimalią normą, nes pareiškėjas neprašė taikyti byloje Lietuvos teisę, kuri prieštarauja EŽTT praktikai, o prašė skaičiuoti, kad vienam asmeniui turi teisę į minimalų 4 kv.m. plotą, neįskaitant užstatyto baldais.

3. Teismas neteisingai vertino pareiškėjo nusiskundimus. Regėjimo pablogėjimą apeliantas sieja su prastu kamerų apšvietimu Šiaulių TI, nes anksčiau tuo nesiskundė. Tai, kad jo regėjimas patikrintas 2014 m. vasario 26 d., nereiškia, kad apeliantas tuo nesiskundė po laikymo Šiaulių TI. Šiaulių VSC 2011 m. sausio 13 d. patikrinimo aktu Nr. EP-1 nustatė natūralaus apšvietimo pažeidimą. Šiaulių TI nuo duodamo maisto apeliantui nuolat skaudėdavo skrandį. Asbesto poveikis pasireiškia ne iš karto, o po 20-30 metų. Šiaulių TI pastatų stoguose yra asbesto, taigi asbesto poveikį sveikatai apeliantas gali pajusti ateityje. Nagrinėdamas pareiškėjo pretenzijas dėl teisės naudotis pledais ir muzikos grotuvais, atsižvelgė tik į atsakovo argumentus. Teismas nemotyvavo kodėl nesivadovavo EŽTT praktika. Teismas neįvertino nežmoniškų konvojavimo sąlygų.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 117–119) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovo nuomone, teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė įstatymų ir aplinkybių, kuriomis gali būti grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 115–116) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovo nuomone, teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, ištyrė byloje esančius duomenis ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, vadovaujantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas 2014 m. birželio 16 d. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpio nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. liepos 1 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis, o Šiaulių AVPK per tą patį laikotarpį 34 kartus jį konvojavo automobiliais netinkamomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. spalio 28 d., kuriam netaikytina ieškinio senatis reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, iš viso 13 dienų buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr.V-124 1.3 punkto reikalavimą, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamosios patalpos. Įvertinęs, kad pažeidimas buvo trumpalaikis, nebuvo nepertraukiamas, atsižvelgdamas į kitas aplinkybes (minimalaus ploto neužtikrinimo atvejais gyvenamasis plotas kameroje Nr.44 kito nuo 2,56 kv.m. iki 3,58 kv.m.; duomenų apie kitus pažeidimus nėra; neigiamas poveikis nebuvo intensyvus, Šiaulių TI administracija nesiekė pažeminti pareiškėją; pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba)teismas nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, o pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, atitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto normą, nes pareiškėjas neprašė taikyti Lietuvos teisę, o prašė skaičiuoti, kad gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui yra 4 kv.m., neįskaitant baldų. Apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino ir kitas jo nurodytas aplinkybes (dėl regėjimo pablogėjimo, maisto, asbesto galimo poveikio sveikatai ateityje, naudojimosi pledu, muzikos grotuvu, konvojavimo sąlygų), nesivadovavo EŽTT praktika. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą skriaudą ir prašo priteisti jo nurodytą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis neprašė taikyti Lietuvos teisę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Apelianto argumentai, kad jis neprašė taikyti byloje Lietuvos teisę, kuri, pasak apelianto prieštarauja EŽTT praktikai, o prašė vertinti, kad minimali gyvenamojo ploto vienam kalinamam asmeniui norma yra 4 kv.m., neįskaitant baldų, atmestini kaip prieštaraujantys minėtam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai (žr. LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atsižvelgusi į EŽTT jurisprudenciją nėra pagrindo išvadoms, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nacionalinėje teisėje nustatyta ieškinio senatimi reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, ar kitais ginčui aktualiais nacionalinės teisės aktais. Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamą iš netinkamų suėmimo sąlygų Šiaulių TI, teismas vertino, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau pažeidimo nenustatė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo atstovauja dvi institucijos, t.y. Šiaulių TI, vykdžiusi pareiškėjo suėmimą šioje įstaigoje, ir Šiaulių AVPK, atlikusi pareiškėjo konvojavimus automobiliu iš Šiaulių TĮ į kitas įstaigas ir atgal, tačiau reikalavimą taikyti byloje ieškinio senatį pareiškė tik Šiaulių TI. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimo daliai dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš suėmimo vykdymo sąlygų Šiaulių TI. Teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui 2014 m. birželio 16 d. pateikus skundą teismui dėl žalos atlyginimo, ieškinio senatis taikytina dėl suėmimo vykdymo laikotarpio Šiaulių TI periodų nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. birželio 16 d., tačiau atsakovo atstovui Šiaulių AVPK nereikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį dėl šio laikotarpio konvojavimo sąlygų (31 atvejo). Reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo daliai dėl konvojavimo sąlygų ieškinio senatis byloje netaikytina. Spręsdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų Šiaulių TI teismas pagrįstai nustatė, kad ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2011 m. birželio 16 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas Suėmimo vykdymo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Higienos norma HN 76:2010 ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar sulaikymo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pabrėžė, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui ir kt.), vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis (LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis Nr. A822-1395/2013). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas netinkamas suėmimo sąlygas siejo ne tik su minimalios gyvenamojo ploto normos Šiaulių TI kameroje vienam asmeniui neužtikrinimu, o ir su kitų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, teismas pagrįstai vertino, ar ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. spalio 28 d.) periodais, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, Šiaulių TI administracija užtikrino pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančias kitas kalinimo sąlygas.

Dėl kalinimo kameroje Nr.44 sąlygų pareiškėjas skunde teismui išdėstė nusiskundimus ne tik dėl ploto, bet ir dėl šios kameros įrengimo ir higienos (nepakankamo natūralaus apšvietimo, sanitarinio mazgo būklės, pelėsio, geros ventiliacijos nebuvimo, žiurkių ir tarakonų), asmens higienos (dušu buvo šalima naudotis kartą per savaitę po 15 minučių, iš 8 purkštuvų veikdavo 6; pareiškėjas gaudavo vieną ruloną prastos kokybės tualetinio popieriaus), pastato įrengimo (konstrukcijose yra asbesto, kuris kėlė pavojų sveikatai), maitinimo (maisto energetinė vertė nuo 1300 iki 1500 kcal, sportuojančiam pareiškėjui neužtekdavo maisto), draudimų turėti atitinkamus daiktus (pledus, muzikos grotuvus) bei pasimatyti su artimaisiais, teisės pasivaikščioti 1 valandą neatitikimo Europos komiteto prieš laikymą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimams. Pareiškėjas nė vienos savo pretenzijos dėl suėmimo Šiaulių TI sąlygų nepagrindė teisės normomis.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išnagrinėjo visų pareiškėjo nusiskundimų dėl suėmimo vykdymo sąlygų Šiaulių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu pagrįstumą, įvertindamas juos pagal pateiktų į bylą įrodymų visumą (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) ir bylai aktualų teisinį reguliavimą, t.y. aiškinosi kalinimo sąlygų visumos galimą kumuliacinį poveikį pareiškėjui. Pagal EŽTT jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo pretenzijų, susijusių su suėmimo vykdymo Šiaulių TI sąlygomis už laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su teismo sprendimo motyvais dėl suėmimo sąlygų vertinimo, tais pačiais klausimais iš naujo nepasisako, išskyrus kai kuriuos aspektus, kuriais, teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pasisakyta papildomai.

Teismas nustatė, kad laikotarpio nuo 2011 m. birželio 16 d. iki 2011 m. spalio 28 d. atitinkamais periodais pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 30 dienų, iš jų 13 dienų neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos (3,6 kv.m), t.y. šiuo laikotarpiu institucija neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Minėtas 13 dienų (2 dienos + 11 dienų po 3 dienų intervalo) pareiškėjas buvo laikomas 17,92 kv.m. ploto kameroje Nr.44, kurioje asmenų skaičius svyravo nuo 5 iki 7, o vienam asmeniui tenkantis plotas kito nuo 2,56 iki 3,58 kv. m. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nors šis plotas nuo minimalios gyvenamojo ploto normos nutolęs nežymiai, tačiau jį mažino kameros užstatymas baldais. Nors apeliantas teigia, kad pažeidimo laikas yra ilgesnis, tačiau nenurodo jokių savo skaičiavimų ir konkrečių nesutikimo su teismo sprendimu argumentų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui (1 t., b.l.2-10) pateikė turėdamas Šiaulių TI 2014 m. sausio 29 d. rašte (atsakyme į pareiškėjo 2014 m. sausio 20 d. paklausimą, 1 t., b.12-17) pateiktą konkrečią informaciją dėl suėmimo vykdymo šioje įstaigoje 2010-2011 m. laikotarpių ir gyvenamųjų patalpų (kamerų Nr.44, Nr.79, Nr.70, Nr.29, Nr.37). Šioje informacijoje, be kita ko, nurodyta kuriais laikotarpio nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. spalio 28 d. periodais pareiškėjas buvo laikomas minėtose kamerose. Iš minėtų duomenų nustatyta, kad po 2011 m. liepos 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr.79, Nr.70, Nr.29, Nr.37 (plotai 6,56, 9,53, 21,48 ir 7,68 kv. m) vienas arba dviese, t.y. nepažeidžiant minimalios gyvenamojo ploto vienam asmeniui normos. Pareiškėjas skunde teismui dėl laikymo kamerose Nr.79, Nr.70, Nr.29, Nr.37 sąlygų nusiskundimų nepareiškė. Taigi už ginčui aktualų laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, teismas pagrįstai nustatė, kad pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą pareiškėjas buvo laikomas iš viso 13 parų kameroje Nr.44. Atsižvelgiant į tai , apelianto argumentai esą šio pažeidimo laikotarpis yra ilgesnis, atmesti kaip nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas laikymo Šiaulių TI kameroje Nr.44 laikotarpiu buvo suimtasis. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Panevėžio apygardos ir Biržų rajono apylinkės teismai, išnagrinėję dvi baudžiamąsias bylas pirmąja instancija, pareiškėjo atžvilgiu atitinkamai 2011 m. liepos 1 d. (teisminis procesas Nr.54-1-00230-10) ir 2011 m. liepos 25 d. (teisminis procesas Nr.1-54-1-00162-2010-3) priėmė apkaltinamuosius nuosprendžius, paskirdami atitinkamas laisvės atėmimo bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, nuteisti terminuoto laisvės atėmimo ar iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Minėti teismų nuosprendžiai įsiteisėjo 2011 m. lapkričio 11 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. Taigi ginčui aktualiu pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjo teisinę padėtį (suimtasis), jo teises ir pareigas įstatymo lygmenyje nustatė Suėmimo vykdymo įstatymas. Šis teisinis reguliavimas svarbus pareiškėjo pretenzijų dėl pasimatymų suteikimo aspektu, nes Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtiesiems pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytą leidimą pasimatyti (to neteigia ir pareiškėjas), o Šiaulių TI neleido. Taigi pareiškėjo (suimtojo) teisės pasimatyti ginčo laikotarpiu Šiaulių TI nepažeidė.

Nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimus dėl kameros netinkamo įrengimo ir higienos, teismas pagrįstai atsižvelgė į Šiaulių VSC atliktus Šiaulių TI patalpų patikrinimus dėl atitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Į bylą atsakovo atstovas pateikė 2011 m. sausio 13 d. – 2012 m. liepos 9 d. laikotarpiu atliktų patikrinimų aktus. Artimiausias ginčo laikotarpiui patikrinimas buvo atliktas 2011 m. birželio 15 d. (Šiaulių VSC 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-242). Pirmosios instancijos teismas šio patikrinimo duomenis įvertino įrodymų visumos kontekste. Nors ginčui aktuali kamera Nr.44 nebuvo tikrinta, tačiau 2011 m. birželio 15 d. be kita ko, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų aspektu buvo patikrintos Šiaulių TI laikomų asmenų prausimosi pašalpos (dušinės), sanitarinės švaryklos, bendrojo naudojimo ir gyvenamųjų patalpų valymo, dezinfekavimo, deratizacijos būklė. Prausimosi patalpose reikalavimų, nurodytų Higienos normos HN 76:2010 39 punkte, pažeidimų nenustatyta. Užfiksuota, kad patikrinimo metu 2 dušinėse veikė visi (8) dušo rageliai. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad veikė 6 dušo rageliai (kada nenurodyta) savaime nereiškia, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo suteikta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu (Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 d.). To paties patikrinimo metu Šiaulių VSC konstatavo, kad Šiaulių TI kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, pagalvių, antklodžių), lovos skalbiniai (čiužiniai, antklodės ir kt.) peržiūrimi ir, jei reikia, nurašomi kartą per mėnesį, švarių ir nešvarių skalbinių srautai nesusitinka. Dėl apgyvendinimo patalpų valymo, dezinfekavimo pažeidimų nenustatyta. Be to, konstatuota, kad įstaigoje atliekamas profilaktinis aplinkos nukenksminimas, tai fiksuojama dezinfekcijos, deratizacijos registracijos žurnaluose. Šie Šiaulių VSC patikrinimo duomenys atitinka nurodytus Šiaulių TI pažymose, kurias teismas taip pat įvertino.

Dėl apelianto argumento, kad Šiaulių VSC 2011 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-1 nustatė natūralaus apšvietimo pažeidimą, teisėjų kolegija pažymi, kad šis patikrinimas yra ženkliai nutolęs nuo ginčui aktualaus laikotarpio ir nėra susijęs su ginčo laikotarpiui aktualiomis kameromis. Byloje nėra pagrindo išvadoms, kad tarp fakto, jog pareiškėjo asmenins sveikatos istorijoje Lukiškių TI-K 2014 m. vasario 17 d. užfiksuotas pareiškėjo nusiskundimas akių skausmu, pablogėjusiu regėjimu, o 2014 m. vasario 26 d. oftalmologo paskirti akiniai, ir pareiškėjo suėmimo vykdymo Šiaulių TI ginčui aktualiu laikotarpiu yra priežastinis ryšys. Apelianto regėjimo pablogėjimas į bylą pateiktuose medicininiuose dokumentuose užfiksuotas praėjus daugiau kaip 2 metams po išvykimo iš Šiaulių TI. Pateiktoje į bylą asmens sveikatos istorijoje, kuri pradėta 2011 m. sausio 3 d., nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi dėl virškinimo sistemos sutrikimų. Todėl apelianto argumentai, kad jam nuo maisto Šiaulių TI skaudėdavo skrandį, neįrodyti.

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo daliai dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nepagrįstai taikė ieškinio senatį, išskyrus 3 paskutinio konvojavimo atvejus (2011 m. birželio 17 d., 2011 m. birželio 21 d., 2011 m. liepos 1 d.), kuriais Šiaulių AVPK neteisėtų veiksmų nenustatė. Pagal pateiktus į bylą įrodymus Šiaulių AVPK pareigūnai laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 8 d. iki 2011 m. liepos 1 d. konvojavo pareiškėją specialios paskirties automobiliais iš Šiaulių TI į Biržų PK bei Panevėžio AVPK areštines, o praėjus atitinkama laikui atgal į Šiaulių TI, iš viso 34 kartus.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus konvojavimui buvo naudojami specialiosios (konvojavimo) paskirties, konvojavimo taisykles ir techninius reikalavimus atitinkantys automobiliai, skirti vežti žmones: „Renault Midlum“ (32 sėdimos vietos kovojamiesiems) ir Mersedes Benz“ (12 sėdimų vietų kovojamiesiems). Šiaulių AVPK dėl 34 pareiškėjo konvojavimo atvejų pateikė į bylą 18 kelionės žiniaraščių, t.y. 2011 metų žiniaraščius, nes šių dokumentų saugojimo terėminąs yra 3 metai, taigi pareiškėjo skundo teismui padavimo metu 2010 metų kelionės žiniaraščiai buvo sunaikinti.

Iš pateiktų 2011 metų žiniaraščių nustatyta, kad konvojuojant iš Šiaulių TI į Biržų PK areštinę paprastai į konvojavimo maršrutą buvo įtraukiamas ir Pasvalio PK, o konvojuojant į Panevėžio AVPK areštinę – Radviliškio PK. Taigi konvojuojamų asmenų skaičius iki galutinės paskirties vietos keisdavosi. Kiekvienas konvojuojamų asmenų perdavimas ir priėmimas įrašytas atskirtai ir patvirtintas atsakingų pareigūnų parašais ir policijos įstaigų antspaudais, todėl abejonių dėl to, kad konvojuojamų asmenų skaičius galėjo būti nurodytas tiksliai, nekyla.

Iš byloje esančių kelionės žiniaraščių (1 t. b. l. 81-78) nustatyta, kad minėtais 18 atvejų pareiškėjas 6 kartus buvo konvojuotas automobiliu „Mersedes Benz“ ir 12 kartų automobiliu „Renault Midlum“, konvojuojamų asmenų skaičius tarp atitinkamų maršruto paskirties taškų nė karto neviršijo šiuose automobiliuose įrengtų sėdimų, skirtų kovojamiesiems vietų skaičiaus. Iš 6 atvejų, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas automobiliu „Mersedes Benz“ (12 sėdimų vietų kovojamiesiems), didžiausias konvojuojamų asmenų skaičius buvo 6 asmenys.

Iš 12 konvojavimo automobiliu „Renault Midlum“ (32 sėdimos vietos kovojamiesiems) atvejų, du kartus buvo konvojuojama 30 asmenų, kitais atvejais 15-29 asmenys. Vienu atveju žiniaraštyje (2011 m. kovo 29 d. kelionės žiniaraštis) yra konvojaus pareigūno įrašas, kad jis nepriėmė konvojavimui iš Šiaulių TI 6 asmenų dėl vietos stokos (priėmė 30 asmenų), t. y. nepriėmė konvojavimui daugiau asmenų nė galėjo priimti pagal konvojavimo taisykles. Šie rašytiniai įrodymai suteikia pakankamą pagrindą pripažinti pagrįstais Šiaulių AVPK paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, kad konvojuojant pareiškėją asmenų skaičius niekada, tame tarpe ir 2010 metais, neviršijo minėtuose automobiliuose įrengtų sėdimų skirtų kovojamiesiems vietų skaičiaus.

Specialiųjų konvojavimo automobilių įrengimo aspektais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad konstatuoti neteisėtus Šiaulių AVPK pareigūnų veiksmus konvojuojant pareiškėją nėra pagrindo. Taigi ieškinio senaties termino netaikymas pareiškėjo reikalavimo daliai, susijusiai su konvojavimo sąlygomis, Šiaulių AVPK veiksmų vertinimui neturi įtakos, nes konstatuoti šios institucijos neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad dėl pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų, kurios 13 dienų neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų, konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra pagrindo, tačiau nesutinka, kad byloje vien tik nustatyto nacionalinės teisės akto pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą (neturtinę žalą). Atsakovo atstovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, t.y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kameros perpildymo sukeltus esminius nepatogumus ir dvasines kančias), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai, jog ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi galimybės suimtam (kalinamam) asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusią neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį Nr. A858 -890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį Nr. A858-1655/2013). Spręsdama dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija atsižvelgia į trumpą pažeidimo trukmę (per du kartus iš viso 13 parų), į tai, kad byloje nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai kitais suėmimo vykdymo bei suimtojo teisių aspektais ir byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą, ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, todėl šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu už patirtą neturtinę žalą laikytina 100 Eur suma.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 (vienas šimtas) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrtūnaitė

Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys