2016-09-12 Nr. AB-17344-3-61-3-05519-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4346-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05519-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.4; 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (15/6-12)-21PR-6 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjos papildomos apsaugos klausimą spręsti iš naujo.

Pareiškėja paaiškino, kad Migracijos departamentui ji buvo nurodžiusi, kad gyveno (duomenys neskelbtini) srityje ir iš kilmės šalies išvyko dėl karinių veiksmų. Yra žinoma, kad (duomenys neskelbtini) tiek pareiškėjai išvykstant, tiek ir šiuo metu vyksta konfliktas, kurio kariniai veiksmai yra susikoncentravę (duomenys neskelbtini) regionuose. Pareiškėja teigė, kad valstybės galimybes suteikti veiksmingą ir ilgalaikę pagalbą bei apsaugą asmenims, persikėlusiems iš konflikto zonų, turi būti vertinama vadovaujantis nešališkų organizacijų atliktais tyrimais.

Vienas iš pagrindinių dokumentų yra Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro valdybos (toliau – ir JTPVK) 2015 m. rugsėjo 24 d. paskelbta pozicija dėl vidinio persikėlimo galimybės (duomenys neskelbtini), kurioje įvardijamos problemos ir sunkumai, kylantys vidinio persikėlimo alternatyva pasinaudojusiems (duomenys neskelbtini) gyventojams. Teigė, jog įvertinus pareiškėjos asmeninių faktinių aplinkybių visumą, matyti, kad vidinio persikėlimo alternatyva jai būtų neproporcinga našta, nes, matant (duomenys neskelbtini) valdžios teikiamas apsaugos nepakankamą efektyvumą, svarbiomis tampa aplinkybės, kad pareiškėjos tėvai, kurie dėl senatvės ir sveikatos būklės nepasitraukė iš konflikto zonos, gyvena (duomenys neskelbtini) srityje, asmenų, galinčių padėti susirasti darbą ir būstą kitoje teritorijoje, nėra ir tai reiškia galimybių finansiškai išsilaikyti ir patenkinti minimalius būtinuosius poreikius nebuvimą.

O tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja negalės tinkamai ir oriai įsikurti toje teritorijoje, kurioje pasinaudotų vidinio persikėlimo alternatyva. Pažymėjo, kad pareiškėja su tėvais iki 1992 metų gyveno Panevėžyje, todėl jai nesunku buvo išmokti lietuvių kalbą. Lietuvoje ji turi daug pažįstamų ir tai jai padėjo įsilieti į darbo rinką. Pareiškėja nuo 2015 m. liepos 22 d. gauna valstybės paramą integracijai. Pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), kurioje ji turėtų pasinaudoti persikėlimo alternatyva, būtų neproporcinga našta bei jos besipildančių lūkesčių sugriovimas, nes valstybė, suteikusi jai paramą integracijai į Lietuvos Respublikos visuomenę, kartu išreiškė ir ilgalaikės perspektyvos požiūrį į pareiškėjos gyvenimą Lietuvoje.

Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamentas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (15/6-8)-12PR-94 suteikė jai papildomą apsaugą, todėl ji kėlė klausimą, kas (duomenys neskelbtini) pasikeitė. Kaip matyti iš žiniasklaidos, padėtis nepasikeitė, todėl jai nesuprantama ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad pareiškėja gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) dalyje, kurioje jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negrėstų pavojus dėl beatodairiško smurto ginkluoto konflikto metu.

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. liepos 15 d. parengė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie padėtį (duomenys neskelbtini). Vien remiantis šia pažyma daryti išvadą apie vidinio persikėlimo galimybę pareiškėjai jos kilmės šalyje nėra pagrįsta pirmiausia todėl, kad ši pažyma atspindi informaciją, kuri buvo surinkta ir pateikta atsakovo. Antra, informacija yra jau daugiau kaip pusės metų senumo. Pareiškėja manė, kad būtina vadovautis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnio taikymo byloje Sufi ir Elmi prieš Jungtinę Karalystę.

Pareiškėja manė, kad jos grąžinimas į kilmės šalį su menama galimybe pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva paneigtų tarptautiniu mastu ginamus principus bei nukryptų nuo EŽTT formuojamos praktikos.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 161 punktą Migracijos departamentas turi pareigą rengti informacinio pobūdžio pažymas apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje (jeigu tokia pažyma parengta). Paaiškino, kad ginčijamame sprendime nėra neigiamas karinio konflikto, vykstančio (duomenys neskelbtini) srityje, kurioje gyveno pareiškėja, egzistavimas ar jo keliama grėsmė minėtoje teritorijoje gyvenantiems asmenims.

Būtent dėl (duomenys neskelbtini) teritorijoje kilusio konflikto buvo inicijuota ir parengta Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. liepos 15 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie padėtį (duomenys neskelbtini), kurioje nagrinėjamos asmenų iš konflikto zonos galimybės persikelti kilmės šalies viduje. Pažymėjo, kad ši pažyma, kaip ir visos Migracijos departamento rengiamos pažymos, yra parengta pagal bendrąsias Europos Sąjungos informacijos apie kilmės šalis apdorojimo gaires, atsižvelgiant į jų reikalavimus, kad informacija būtų aktuali, tiksli, objektyvi ir patikima.

Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant prieglobsčio prašymus negalima remtis vienu šaltiniu dėl galimo informacijos neobjektyvumo. Renkant kilmės valstybės informaciją yra atsižvelgiama į tai, kas ir kokiu tikslu teikia informaciją, ar informacijos teikėjas yra nepriklausomas ir nešališkas, kokia yra informacijos surinkimo metodologija ir kiek tokia informacija yra aktuali. Pažymoje pateikiama visa vizito metu surinkta informacija, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs. Taigi nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento parengta pažyma ir laikyti ją neobjektyvia.

Pažymėjo, kad, skirtingai nei pareiškėja, Migracijos departamento darbuotojai priimdami ginčijamą sprendimą rėmėsi daugiau nei vienu šaltiniu, taip siekdami kuo objektyviau įvertinti situaciją. Kaip buvo konstatuota ginčijamame sprendime, šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra sudarytos galimybės užtikrinti būtinųjų poreikių tenkinimą, tačiau būtina atsižvelgti į kiekvieno asmens individualias savybes. Priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas taip pat nagrinėjo ir pareiškėjos minėtą 2015 m. rugsėjo 24 d.

JTPVK paskelbtą ataskaitą. Pareiškėja, vertindama JTPVK poziciją, interpretuoja faktus neatsižvelgdama į savo individualias savybes ir galimybes. JTPVK ataskaitoje taip pat pažymima, kad vidinio persikėlimo alternatyva turėtų būti netaikoma tik kai kuriems asmenims, t. y. asmenims, kuriems dėl jų individualių savybių ši alternatyva būtų neproporcinga našta. Šioje situacijoje pareiškėjos individualios savybės rodo, kad asmeniui nebus sudaryta neproporcinga našta vidinio persikėlimo atveju. Kaip Migracijos departamento išvadoje pažymi Tarptautinės migracijos organizacijos atstovas, neigiamas požiūris į viduje perkeltus asmenis (duomenys neskelbtini) nėra masinis reiškinys.

Nors tokių atvejų yra, tačiau toks neigiamas požiūris nėra neįveikiama kliūtis viduje asmenims pasinaudoti savo teisėmis į išsilavinimą, sveikatos apsaugą, darbą. (duomenys neskelbtini) Raudonojo kryžiaus draugija kaip pagrindines problemas identifikavo įsidarbinimo galimybę, sunkumus dėl vietų darželiuose, tačiau išsakė nuomonę, kad sudėjus valstybės ir paramos organizacijų teikiamą paramą pagrindiniai viduje perkeltų asmenų poreikiai yra patenkinami. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja yra jauna, darbingo amžiaus moteris, turinti išsilavinimą bei įgijusi papildomą specialybę integracijos Lietuvos Respublikoje laikotarpiu.

Pažymėjo, kad Migracijos departamentas atsižvelgė į individualias pareiškėjos savybes bei gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu įgytus įgūdžius. Šios savybės jai leis įsitvirtinti (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kurioje nevyksta karinis konfliktas ir negresia joks pavojus. Pareiškėjos integracijos Lietuvos Respublikoje vertinimas nėra Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus kompetencija, tačiau pažymėjo, kad integracija tarptautinę apsaugą suteikusioje valstybėje nėra kriterijus, sudarantis pagrindą gauti prieglobstį.

Asmuo, kuris yra integravęsis Lietuvos Respublikoje, turėtų pasinaudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytais leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindais. Atsakovas taip pat nurodė, kad EŽTT byloje Sufi ir Elmi prieš Jungtinę Karalystę yra nurodyta, kad EŽTK 3 straipsnis iš esmės nedraudžia valstybėms narėms leisti perkelti asmenį šalies viduje su sąlyga, kad į ją grįžęs asmuo sugebės saugiai išvengti tikrų pavojų, kad su juo gali būti netinkamai elgiamasi per jo kelionę, atvykus į paskirties vietą ir joje įsikuriant.

Pareiškėja interpretuoja EŽTT sprendimą byloje Sufi ir Elmi prieš Jungtinę Karalystę neatsižvelgdama į faktinius situacijų skirtumus Somalyje bei (duomenys neskelbtini). Nagrinėjant pareiškėjos kilmės valstybės bei Somalio situaciją, pastebimi skirtumai – (duomenys neskelbtini) konfliktas yra lokalizuotas ir neplintantis į kitus šalies regionus, be to, (duomenys neskelbtini) vyriausybė inicijavo reformas, susijusias su viduje perkeltų asmenų padėtimi, ir, kaip pažymima Migracijos departamento parengtoje pažymoje, užtikrina, kad būtų patenkinti būtiniausi poreikiai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas priėmė 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (15/6-12)-21PR-6, kuriuo panaikino pareiškėjai papildomą apsaugą. Šis priimtas remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 5 d. išvada Nr. (15/6-12) 14PR-6RN, kurioje konstatuota, kad, atsižvelgus į naujai surinktą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini) bei tai, kad pareiškėja yra jauna, darbingo amžiaus, turinti profesinį išsilavinimą, manytina, kad ji gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva kitoje (duomenys neskelbtini) vietoje, kur nevyksta ginkluotas konfliktas.

Teismas vadovavosi Įstatymo 87 ir 90 straipsniais. Pažymėta, kad minėtas Įstatymas įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomi iki įstatymo Nr. XII-1396 įsigaliojimo (nuo 2015 m. kovo 1 d.) galiojusio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012), EŽTT (pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07, 1997 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94) praktika.

Svarstant papildomos apsaugos pareiškėjai panaikinimo teisėtumo klausimą, yra vertinama, ar išnyko aplinkybės, dėl kurių jai buvo suteikta papildoma pasauga. Taigi, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar sugrįžus į kilmės valstybę, jai grės pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, taip pat ar pareiškėjai yra prieinama vidinio persikėlimo alternatyva. Ginčo dėl to, jog padėtis (duomenys neskelbtini) rytiniuose ir pietiniuose šalies rajonuose yra nestabili bei greitai kintanti ir ši teritorija dėl joje vykstančių karinių veiksmų pavojinga civiliams gyventojams, nėra. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, atsakovo paaiškinimų, papildoma apsauga panaikinta konstatavus, kad pareiškėjai yra prieinama vidinio persikėlimo alternatyva.

Pareiškėja ir jos atsakovas remiasi EŽTT suformuota praktika 2011 m. birželio 28 d. sprendime Sufi ir Elmi prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 8319/07 ir 11449/07 ir 2007 m. sausio 11 d. sprendime Salah Sheekh prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 1948/04 (toliau – sprendimas Salah Sheekh prieš Nyderlandus). Teismas darė išvadą, kad šie sprendimai vienas kitam neprieštarauja ir rodo nuoseklią EŽTT praktiką vertinant, ar asmeniui yra prieinama vidinio persikėlimo alternatyva kilmės valstybėje. JTPVK 2003 m. liepos 23 d. gairėse Nr. 4 dėl vidinio persikėlimo alternatyvos yra pažymėjęs, kad vertinant, ar asmuo gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, turi būti nustatyta, ar asmuo galės susirasti darbą, būstą, pasinaudoti medicinos pagalba ar gauti kitas socialines paslaugas tam tikroje šalies dalyje.

Vertindama savo galimybes persikelti šalies viduje, pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) gyventi negali, nes neturi jokių pajamų, vadinasi, negalės nuomotis buto ar kambario, o darbo rasti neįmanoma dėl didelio nedarbo ir nemažo persikėlusių šalies viduje žmonių skaičiaus. Pas seserį negalėtų gyventi, nes ten ir taip ankšta, be to, ji neturėtų jokių pajamų. Iš esmės tuos pačius argumentus nurodė ir 2015 m. spalio 1 d. paaiškinime. Pareiškėja tiek per apklausą, tiek ir 2015 m. spalio 1 d. paaiškinime, tiek skunde teismui ir teismo posėdyje akcentavo, kad Lietuvoje sėkmingai integravosi, todėl tai taip pat turi būti įvertinta.

Vertindamas pastarąją pareiškėjos nurodomą aplinkybę, teismas pripažino, kad jos ryšys su Lietuvos Respublika iš tiesų egzistuoja – ji integracijos laikotarpiu įgijo papildomų profesinių įgūdžių, darbo patirties, pramoko lietuvių kalbos ir turi užmezgusi socialinius ryšius. Vis dėlto, teismo nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste šios aplinkybės yra nereikšmingos vertinant papildomos apsaugos panaikinimo teisėtumą ir pagrįstumą. Papildoma apsauga nesuteikia asmeniui pagrįstų lūkesčių natūralizuotis valstybėje, kaip savaime ilgesnis valstybėje praleistas laikotarpis ir socialiniai ir ekonominiai ryšiai joje nėra pagrindas gauti prieglobstį. Teismas atkreipė pareiškėjos dėmesį, kad Įstatymas suteikia plačias galimybes jai ryšį su Lietuvos Respublika palaikyti kitais pagrindais (inter alia, žr., pvz., Įstatymo 40 straipsnį).

Pareiškėja vertindama savo galimybes gyventi saugioje (duomenys neskelbtini) teritorijoje nurodė, kad ji neturės galimybių gauti gyvenamąją vietą ir pajamų. Vertinant pareiškėjos vidinio persikėlimo galimybes, pažymėta, kad vidinis persikėlimas yra neatsiejamas nuo tam tikro lygio patiriamų sunkumų. Dažniausiai šie sunkumai ir yra surasti kitą gyvenamąją vietą ir kitą pajamų šaltinį, ypač jeigu pavojus kyla netikėtai. Minėti sunkumai būtų laikytini kliūtimi asmeniui pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva tik tuo atveju, jei jie nulemti valstybės toleruojamos arba skatinamos diskriminacijos arba humanitarinė padėtis regione būtų tokio lygio, kad reikalavimas asmeniui gyventi šiomis sąlygomis prilygtų žiauriam, nežmoniškam elgesiui (asmuo neturi jokių galimybių užtikrinti sau minimalų pragyvenimą).

2015 m. rugsėjo 24 d. JTPVK ataskaitoje nurodyta, kad 2014 m. spalio 20 d. buvo priimtas Įstatymas dėl šalies viduje perkeltų asmenų teisių ir laisvių užtikrinimo. Manoma, kad įstatymas nustato išsamią šalies viduje perkeltų asmenų apsaugos sistemą: palengvina galimybę naudotis pagrindinėmis teisėmis, saugo nuo diskriminacijos ir priverstinio grąžinimo bei užtikrina pagalbą grįžtant savo noru. Įstatymas leidžia paprasčiau naudotis įvairiomis socialinėmis ir ekonominėmis paslaugomis, įskaitant socialines ir bedarbio pašalpas bei gyvenamosios vietos registraciją, tačiau vyriausybė iki galo neįgyvendino kelių svarbių įstatymo nuostatų, o įgyvendinimo reglamentų priėmimo terminas jau praėjo. Vietoj to buvo priimta daug potvarkių, kai kurie iš jų neatitinka paties įstatymo nuostatų, o kitų valstybės institucijos faktiškai neįgyvendina, nes joms trūksta pridedamų nurodymų. Taip pat nurodo, kad (duomenys neskelbtini) vyriausybė ėmėsi vykdyti ribotos pagalbos programas, tačiau jų taikymo sritis ir mastas yra nepakankami, kad būtų patenkinti daugybės asmenų ir šeimų poreikiai, ypač asmenų, turinčių specialiųjų poreikių dėl amžiaus, lyties, sveikatos ar negalios. Smarkiai pakilusios maisto ir komunalinių paslaugų kainos kartu su ribotu darbo vietų skaičiumi kelia didelių sunkumų šalies viduje persikėlusiems asmenims. Net sveikiems ir darbingiems šalies viduje persikėlusiems asmenims gali nepavykti patenkinti pagrindinių savo ir šeimos poreikių dėl to, kad darbo rinkoje šalies viduje persikėlę asmenys yra diskriminuojami, o kai kurie darbdaviai juos išnaudoja. Dėl prisotintos būsto rinkos, vyriausybei neparūpinant būstų ir pakilus nuomos kainoms daugelyje priimančių teritorijų šalies viduje, persikėlusiems asmenims trūksta būstų. Kai kurie prieinami būstai yra labai prastos būklės ir kartais visiškai netinkami žiemos sąlygomis. Pranešama, kad valstybės teikiama finansinė parama yra nepakankama, kad galėtų padengti kylančias nuomos kainas, ir teikiama tik ribotą laiką.

Teismas, įvertinęs byloje esančią informaciją iš kilmės valstybės – (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad nors viduje persikėlę asmenys susiduria su įvairiomis problemomis susirasdami darbą ir gyvenamąją vietą, tačiau informacija nepatvirtina, kad su jomis susiduria visi viduje persikėlę asmenys, taip pat kad sunkumai, su kuriais susiduriama, būtų tokio lygmens, kad gyventi tokiomis sąlygomis prilygtų žiauriam, nežmoniškam elgesiui. Teismas konstatavo, kad ataskaita dėl padėties (duomenys neskelbtini) neabejotinai pabrėžia daugelį problemų, su kuriomis gali susidurti šalies viduje persikėlę asmenys, tačiau atsižvelgus į kilmės valstybės informaciją pareiškėjos asmeninės savybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad ji negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Pareiškėja yra jauna, turi paklausų profesinį išsilavinimą (maisto technologė), turi susijusios darbo patirties, taip pat ir kitos Lietuvoje įgytos darbo patirties teikiant kirpimo ir kosmetikos paslaugas, neturi nuo jos priklausančių ir kartu keliaujančių ir priežiūros reikalaujančių kitų asmenų (vaikų ir senyvo amžiaus žmonių), taip pat turi giminių saugiame regione, į kuriuos galėtų kreiptis ištikus nelaimei, todėl darytina išvada, kad jai nėra kliūčių pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo ir tai, kad saugūs regionai (duomenys neskelbtini) yra ne tik šalies sostinė (duomenys neskelbtini), kur pragyvenimo lygis yra aukštesnis nei kitur, tačiau ir kiti miestai vakaruose. Taip pat neatmestina galimybė persikelti ir į mažesnius miestelius.

Apibendrinat tai, kas išdėstyta, papildoma apsauga pareiškėjai panaikinta tinkamai taikant Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius papildomos apsaugos panaikinimo tvarką, sutiktina su Migracijos departamento išvada, kad, įvertinus kilmės valstybės informaciją ir pareiškėjos asmenines savybes, ji gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, ginčijamas Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. (15/6-12)-21PR-6 laikytas teisėtu ir pagrįstu, todėl skundas atmestas.

III. Pareiškėja G. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Nurodo, kad siekiant panaikinti pareiškėjai suteiktą papildomą apsaugą, reikėtų nustatyti, kad nebėra aplinkybių, dėl ko jai papildoma apsauga buvo suteikta, t. y. paneigti paties atsakovo nurodytas papildomos apsaugos suteikimo priežastis, būtent: kad (duomenys neskelbtini) srityje padėtis yra nesaugi dėl karinių veiksmų, sunkios ekonominės padėties. Vis dėlto, nei teismo sprendimu, nei Migracijos departamento sprendimu, nei 2015 m. lapkričio 5 d. Migracijos departamento išvada „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei G. K.“ Nr. (15/6-12)14PR-6RN šios aplinkybės paneigtos nebuvo; tuo labiau, faktas, kad (duomenys neskelbtini) esantis (duomenys neskelbtini) regionas vis dar yra užimtas separatistų, yra nesaugus civiliams gyventojams, yra visuotinai žinomas. Taigi aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai buvo suteikta papildoma apsauga, neišnyko (jos vis dar objektyviai egzistuoja). Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, vadovaujantis Įstatymo 87 ir 90 straipsniais, darytina išvada, kad nebuvo teisinio pagrindo panaikinti pareiškėjai suteiktą papildomą apsaugą.

Teigia, kad atsakovas, siekdamas panaikinti pareiškėjai suteiktą papildomą apsaugą bei teigdamas, kad pareiškėja gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini) turėjo įrodyti, kad pasikeitė aplinkybės, t. y. kad sprendimo suteikti papildomą apsaugą metu pareiškėja negalėjo pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, o tokia alternatyva objektyviai atsirado tik po papildomos apsaugos suteikimo ir pareiškėja ja pasinaudoti gali. Vis dėlto, jokios aplinkybės dėl pareiškėjos vidinio persikėlimo galimybių (duomenys neskelbtini) nepasikeitė.

Mano, kad vidinio persikėlimo alternatyva pareiškėjai būtų neproporcinga našta, nes (duomenys neskelbtini) valdžios teikiama apsauga iki šiol yra nepakankamai efektyvi, asmenys susiduria su problemomis, siekdami susirasti darbą bei būstą, o atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos tėvai dėl senatvės ir sveikatos būklės nepasitraukė iš konflikto zonos, gyvena (duomenys neskelbtini) srityje; asmenų, galinčių padėti susirasti darbą ir būstą saugioje (ne konflikto) teritorijoje, nėra, todėl pareiškėja, pasinaudojusi vidinio persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini), tikėtina, negalėtų patenkinti net minimalių būtinųjų poreikių. Tai reiškia, kad pareiškėja negalėtų tinkamai ir oriai įsikurti toje teritorijoje, į kurią persikeltų, pasinaudojusi vidinio persikėlimo alternatyva.

Teigia, kad tokie valstybės veiksmai, kai valstybė, pirma, pareiškėjai suteikė paramą integracijai į Lietuvos Respublikos visuomenę, o kartu išreiškė ilgalaikės perspektyvos požiūrį į šio asmens – pareiškėjos – gyvenimą Lietuvoje ir tapimą pilnateise visuomenes nare; ir, antra, po kelių mėnesių nuo tokio sprendimo priėmimo, priimant sprendimą pradėti papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą ir įpareigojant pareiškėją pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini), sukelia pareiškėjai neproporcingą naštą ir sugriauna besipildančius lūkesčius, susietus su gyvenimo sukūrimu Lietuvoje.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad priimant 2014 m. sprendimą suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą, tuo metu nebuvo pakankamai išsamios ir patikimos informacijos, kad būtų galima įvertinti pareiškėjos galimybę pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Remiantis šiuo metu esama ir viešai prieinama informacija, nuo 2014 m. per dvejus metus konfliktas neišplito po kitus (duomenys neskelbtini) regionus, jis yra lokalizuotas. Pareiškėjos teiginiai, kad nėra realios galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, yra tik jos pačios prielaidos ir niekuo nepagrįsti įsitikinimai. Skunde pateikti teiginiai apie pareiškėjos integraciją Lietuvos Respublikoje, nėra kriterijus, sudarantis pagrindą gauti prieglobstį, tarptautinę apsaugą suteikusioje valstybėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. (15/6-12)-21PR-6 „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei G. K.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjai, gyvenančiai (duomenys neskelbtini) dalyje, kurioje vyksta vidinis karinis konfliktas, gali grėsti pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, ir, atsižvelgiant į jos paaiškinimus ir turimus duomenis, neturinčiai galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, 2014 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-94 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei G. K.“, kuriuo suteikė G. K. laikiną apsaugą Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento byla Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir asmens byla), b. l. 52–53). Šio sprendimo pagrindu pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (asmens byla, b. l. 68). Pareiškėja 2015 m. rugsėjo 2 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (asmens byla, b. l. 60–65). Pareiškėja 2015 m. spalio 1 d. pateikė paaiškinimą, kad negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) sritis, kurioje gyveno, vis dar apibūdinama kaip karinių konfliktų erdvė. Taip pat teigė, kad persikėlimas šalies viduje nėra efektyvus, nes trūksta gyvenamųjų patalpų, nesuteikiama medicinos pagalba, viduje persikėlusiems asmenims nėra užtikrinamos orios gyvenimo sąlygos, be to, (duomenys neskelbtini) teikiama pagalba viduje persikėlusiems asmenims yra ne reali, o deklaratyvi. Migracijos departamentas priėmė 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (15/6-12)-21PR-6, kuriuo panaikino pareiškėjai papildomą apsaugą (asmens byla, b. l. 98). Šis sprendimas priimtas remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 5 d. išvada Nr. (15/6-12) 14PR-6RN, kurioje konstatuota, kad, atsižvelgus į naujai surinktą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini) bei tai, kad pareiškėja yra jauna, darbingo amžiaus, turinti profesinį išsilavinimą, manytina, kad ji gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva kitoje (duomenys neskelbtini) vietoje, kur nevyksta ginkluotas konfliktas.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-1396, įsigaliojusio 2015 m. kovo 1 d., 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu užsieniečiui papildoma apsauga buvo suteikta pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, jis toliau naudojasi jam suteikta papildoma apsauga. Šiam užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo nuostatas jam buvo suteikta papildoma apsauga, arba yra kitų panaikinimo pagrindų.

Pagal Įstatymo 90 straipsnio 2 dalį (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis: 1) gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga; 2) papildomą apsaugą gavo apgaulės būdu, išskyrus atvejus, kai jo pateikta informacija apie save neturėjo esminės įtakos priimant sprendimą suteikti jam tokią apsaugą; 3) gavo papildomą apsaugą, nors ji jam neturėjo būti suteikta, arba, suteikus papildomą apsaugą, paaiškėjo aplinkybės, numatytos šio Įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu G. K. papildoma apsauga buvo suteikta, kadangi remiantis tuo metu turėta informacija, tame tarpe – nurodyta Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2014 m. rugpjūčio 14 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta duomenų, leidžiančių manyti, kad G. K. (duomenys neskelbtini) gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (Migracijos departamento 2014 m. lapkričio 7 d. išvada Nr. (15/6-8)13PR-94RN).

Tuo tarpu šioje byloje skundžiamas Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas buvo priimtas jau atsižvelgus į naujai surinktus duomenis (Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. liepos 15 d. parengė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie padėtį (duomenys neskelbtini) (asmens byla, b. l. 89–94)) apie situaciją (duomenys neskelbtini) ir vidinio persikėlimo galimybes, kurių visuma, vertinant individualias pareiškėjos savybes (yra jauna, darbingo amžiaus, turi profesinį išsilavinimą, neturi kartu su ja keliaujančių vaikų, senyvo amžiaus ar sergančių asmenų), nebesudaro pagrindo manyti, kad pareiškėja negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.

Pažymėtina, kad pagal Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus parengtoje pažymoje surinktą informaciją, (duomenys neskelbtini) vyriausybė deda pastangas, kad neigiamos pastangos viduje persikėlusiems asmenims būtų kuo mažesnės. Nurodyta, kad 2014 m. spalio mėn. (duomenys neskelbtini) ministrų kabinetas priėmė rezoliuciją Nr. 509, kuri nustatė viduje persikėlusių asmenų teisinio statuso reglamentavimą, nustatė teisę į nemokamą būstą 6 mėnesių laikotarpiui, su teise jį pratęsti, tam tikroms socialinėms išmokoms ir pensijoms. Pažymoje nurodytos itin pažeidžiamų žmonių grupės, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėja galėtų būti priskiriama kuriai nors iš jų. Nors pareiškėja savo Migracijos departamentui pateiktuose paaiškinimuose teigė, kad persikėlimas šalies viduje nebūtų efektyvus, šis teiginys nėra pagrįstas konkrečiais ir individualią pareiškėjos situaciją apibūdinančiais faktais, nurodomi tik apibendrinti teiginiai dėl jai galinčių kilti ekonominių sunkumų. Vertindama tokią pareiškėjos poziciją, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro Gairių dėl vidinio persikėlimo alternatyvos (Guidelines on international protection: „Internal Flight or Relocation Alternative“ within the Context of Article 1A(2) of the 1951 Convention and/or 1967 Protocol relating to the Status of Refugees) 29 punktą, kuriame nurodyta, jog gyvenimo standartų sumažėjimas netraktuotinas kaip vidinio persikėlimo galimybės atmetimo pagrindas, atitinkamoje vietovėje sąlygos turi būti tokios, kad, atsižvelgiant į konkrečios kilmės valstybės kontekstą, būtų įmanoma gyventi reliatyviai normalų gyvenimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-205/2014). Socialiniai ir ekonominiai motyvai nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog vidinis persikėlimas pareiškėjai būtų neproporcinga našta, taip pat nesudaro pagrindo laikyti Migracijos departamento sprendimą nepagrįstu.

Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginys, kad (duomenys neskelbtini) regionas vis dar yra nesaugus, taip pat šiuo atveju nėra reikšmingas, kadangi karinis konfliktas vyksta ne visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kitose (duomenys neskelbtini) dalyse nėra grėsmės jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, pareiškėja, atsižvelgiant į jos individualią situaciją, nepriskirtina asmenų, kuriems vidinio persikėlimo galimybė yra apsunkinta, grupėms.

Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai dėl jos lūkesčių, atsiradusių priėmus sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo, nėra aktualūs, kadangi tai nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, jog šiuo metu pareiškėjai egzistuoja vidinio persikėlimo alternatyva. Pareiškėjos nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis individualiomis ir su prieglobsčio būtinybe susijusiomis priežastimis. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjai nebėra pagrindo suteikti papildomą apsaugą, kadangi šiuo metu turimi duomenys patvirtina, jog pareiškėjai nėra kliūčių pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, todėl išnyko aplinkybės, dėl kurių jai buvo suteikta papildoma apsauga.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai padarė išvadą, kad papildoma apsauga pareiškėjai panaikinta tinkamai taikant Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius papildomos apsaugos panaikinimo tvarką ir Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. (15/6-12)-21PR-6 yra teisėtas ir pagrįstas.

Kadangi apeliacinis skundą netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos G. K. (G. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan