2025-06-18 Nr. AB-10475-2-68-3-36571-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-402-629/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36571-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.4; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dental Investments“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Dental Investments“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir periodinės kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dental Investments“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atlyginti žalą, t. y. priteisti 6 proc. (8 280 Eur) dydžio nuo žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), vidutinės rinkos vertės periodinę kompensaciją, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nustatant, jog žemės sklypo vertei pasikeitus, atitinkamai (taikant 6 proc. tarifą) mokėtinos kompensacijos dydis perskaičiuojamas.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Dental Investments“ skundą atmetė.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-44-575/2023 pareiškėjo UAB „Dental Investments“ apeliacinį skundą tenkino, VAAT 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

4. VAAT 2023 m. gegužės 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

5. LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2033-502/2023 pareiškėjo UAB „Dental Investments“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinis teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

6. Pareiškėjas UAB „Dental Investments“ pateikė patikslintą skundą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. A51-57205/17(2.14.2.12-MP8) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas nesutiko išpirkti iš pareiškėjo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) už vidutinę rinkos kainą, nes žemės sklypui yra nustatytas servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėms bet kuriuo paros metu; 2) priteisti iš atsakovo 535 000 Eur nuostoliams už jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatytą servitutą atlyginti, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7. Pareiškėjas patikslintą skundą grindė šiais argumentais:

7.1. Bendrovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. kadastro vietovėje (Perkūnkiemis) (toliau – ir Žemės sklypas). Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 30-509 „Dėl sklypų Nr. 26, Nr. 55, Nr. 56, Nr. 57, Nr. 58 ir Nr. 1G ties Perkūnkiemio, Leičių ir Bieliūnų gatvėmis duomenų nustatymo“ buvo nustatyti žemės sklypo Nr. 1G, esančio Perkūnkiemio, Leičių ir Bieliūnų gatvių dalyse, duomenys: 8 089 kv. m plotas ir ribos, suvestiniame skaitmeniniame Vilniaus miesto plane pažymėtos linijomis ir skaičiais 1–19, taip pat naudojimo būdas ir pobūdis – inžinerinės infrastruktūros (visų rūšių transporto ir pėsčiųjų judėjimo, inžinerinių statinių bei tinklų) teritorija susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių statybai, rekonstrukcijai ir eksploatacijai. Minėto įsakymo 13 punkte buvo siūloma nustatyti sklypui servitutą, suteikiantį teisę visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėms bet kuriuo paros metu, iki šis sklypas bus perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (toliau – ir Taryba).

7.2. Žemės sklypui Apskrities viršininko 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 2.3-1914-01 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas neatlygintinis servitutas (kiti servitutai), suteikiantis teisę visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo metu. Nurodyta, kad servitutas galioja nuo 2007 m. kovo 13 d. Taigi visam Žemės sklypui buvo nustatytas neatlygintinis servitutas. Pareiškėjas pateikė prašymą NŽT panaikinti nustatytą servitutą. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. liepos 5 d. raštu Nr. 49SDŽ-383-(14.49.22.) kreipėsi į Administraciją, prašydamas pateikti informaciją, ar Žemės sklype yra išlikusi būtinybė naudotis nustatytu servitutu. Administracijos Miesto plėtros departamentas pateikė 2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. A51-50116/17 (2.14.2.12-MP8) „Dėl servituto žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)“, kuriame teigiama, jog susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos naudojimo būdo Žemės sklype yra išlikusi būtinybė naudotis nustatytu servitutu, suteikiančiu teisę visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu. Žemės sklypas yra Perkūnkienio, Leičių ir Bieliūnų gatvių tinklo dalis, kuri būtina tolimesnei teritorijos plėtrai vystyti. Nurodoma, kad teritorijoje, kurioje yra Žemės sklypas, galioja Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp Gabijos gatvės ir Ukmergės plento detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ patvirtintas teritorijos tarp Gabijos g. ir Ukmergės pl. detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas), pagal kurio sprendinius yra suplanuota gatvės zona. Šiame sklype esančiai gatvei Tarybos 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-978 „Dėl gatvių pavadinimų ir ribų“ buvo suteiktas Leičių gatvės pavadinimas.

7.3. NŽT Vilniaus miesto skyrius pateikė 2017 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. 49SJN-1983-(14.49.105.), kuriuo išnagrinėjo 2017 m. gegužės 16 d. ir 2017 m. liepos 19 d. prašymus pateikti informaciją bei panaikinti Žemės sklypui nustatytą servitutą. NŽT rašte teigiama, jog atsižvelgiant į Administracijos 2017 m. liepos 27 d. rašte Nr. A51-50116/17 (2.14.2.12-MP8) „Dėl servituto žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)“ nurodytas aplinkybes, į tai, kad servituto būtinumas neišnykęs, į tai, kad Žemės sklype buvo ir yra atliekami susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų projektavimo darbai, atsisakoma panaikinti servitutą.

7.4. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į atsakovą su siūlymu iš Bendrovės nupirkti nuosavybės teise priklausant Žemės sklypą už šalių suderintą kainą. Administracijos Miesto plėtros departamentas ieškovui pateikė 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštą Nr. A51-57205/17 (2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Leičių g., Vilniuje“, kuriuo buvo išnagrinėtas ieškovo 2017 m. liepos 11 d. prašymas dėl siūlymo Vilniaus miesto savivaldybei išpirkti žemės sklypą už vidutinę rinkos kainą, nustatytą pasirinktų turto vertintojų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas buvo informuotas, jog Savivaldybė nesutinka išpirkti Žemės sklypo už vidutinę rinkos kainą, kadangi jam yra nustatytas servitutas.

7.5. Pareiškėjo nuomone, atsakovo pozicija prieštarauja teisiniam reguliavimui bei teismų praktikai. LVAT yra nurodęs, kad administracinio akto nenuginčijimas neužkerta kelio asmeniui reikalauti žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014). Be to, CK 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

7.6. Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 str.), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra; civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas, todėl nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas; viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai. Taigi nepriklausomai nuo to, kokie inžineriniai tinklai ar statiniai ieškovui priklausančiame žemės sklype yra / bus įrengti, servitutas privalo būti atlygintinis.

7.7. LVAT 2023 m. sausio 18 d. nutartyje atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad būtina vadovautis teismų praktika ir atsižvelgti į teismų išaiškinimus panašiose bylose.

7.8. Šiuo atveju servitutas nustatytas visam Žemės sklypui. Servituto turinys – itin platus: teisė visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu, be to, servitutas nustatytas neterminuotai. Nustatant kelio servitutą, be kita ko, buvo nurodyta, jog šis nustatomas iki servitutu užimtas plotas bus perduotas Tarybai. Tokio turinio kelio servitutas 2007 m. kovo 8 d. buvo įregistruotas ir viešajame registre. Servitutas Žemės sklype nustatytas neterminuotai. Žemės sklypo visa teritorija užimta gatvės, jos raudonųjų linijų, todėl pareiškėjas negali savo nuožiūra valdyti ir naudoti Žemės sklypu. Tai reiškia, kad jis faktiškai prarado sklypą, kurio vertė artima servituto nustatymo dienai Nekilnojamojo turto registro duomenimis buvo 535 000 Eur. Todėl žalą dėl prarasto turto sudaro 535 000 Eur. Pareiškėjas neturi tikslių duomenų, kokia Žemės sklypo vertė buvo servituto nustatymo dieną, t. y. 2007 m. kovo 2 d., bet turi duomenis apie turto vertę 2007 m. gruodžio 27 d. Dėl šios priežasties pareiškėjas kreipėsi į nekilnojamojo turto vertintojus, prašydamas nustatyti vidutinę rinkos kainą servituto nustatymo dieną, t. y. 2007 m. kovo 2 d. Taip pat, pareiškėjo nuomone, vienas iš įrodymų rinkimo būdų yra teismo eksperto išvada, todėl palaiko 2023 m. rugsėjo 29 d. prašymą skirti nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertizę.

8. Atsakovas Administracija atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti.

9. Atsakovas atsiliepime į patikslintą skundą nurodė:

9.1. Pareiškėjas kaip patikslinto skundo teisinį pagrindą nurodė LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2033-502/2023, pateiktus teisės aktų išaiškinimus ir joje cituojamą kitų teismų praktiką, tačiau taikant apeliacinės instancijos teismo nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes pareiškėjui bet kokiu atveju negali būti atlyginta už administraciniu aktu nustatytą servitutą, kadangi jis nėra patyręs jokių su tuo (su servituto nustatymu) susijusių nuostolių, kaip jie suprantami ginčui aktualių teisės aktų ir teismų praktikos kontekste.

LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartyje nurodyta, kad pagal CK 4.129 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Taigi įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartyje taip pat pažymėta, kad servitutų nustatymo administraciniu aktu, skirtingai nei jų nustatymą sandoriais ar teismo sprendimu, CK detaliau nereglamentuoja.

Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejus reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (toliau – ir ŽĮ). Kadangi žemės servitutą ginčo Žemės sklype nustatė Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. kovo 2 d. įsakymu, nagrinėjamoje byloje aktualios yra ŽĮ (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.) įtvirtintos teisės normos, skirtos su žemės servitutų nustatymu administraciniu aktu susijusiems santykiams reguliuoti. ŽĮ 23 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad kai servitutas nustatomas administraciniu aktu (kaip šiuo atveju – Apskrities viršininko įsakymu), tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį praradimo.

Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gruodžio 8 d iki 2010 m. rugpjūčio 29 d.) 2 punktą nuostoliai dėl žemės servituto, nustatyto administraciniu aktu tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui, atlyginami tik už: sunaikinamus pasėlius ir sodinius; iškertamą mišką; prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį.

Taigi, nors LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, remdamasis tuo, kad servitutai pagal savo teisinę prigimtį yra atlygintini, bei atsižvelgdamas į šioje byloje esančias faktines aplinkybes, jog ginčo servitutas nustatytas būtent administraciniu aktu (prieš savininko valią), kad jis taikomas privačios žemės sklypui, ir nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju Įsakymu nustatytas servitutas neturėtų būti atlygintas, tačiau tuo pačiu nurodė konkrečius (ankščiau paminėtus) teisės aktus ir kitas aplinkybes, pagal kurias turėtų būti nustatomi (įvertinami) servitutu apriboto turto savininko, t. y. pareiškėjo patirti nuostoliai.

9.2. Kaip matyti iš teisės aktų, kuriais rėmėsi 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį priėmęs LVAT, administraciniu aktu nustatyto servituto sukelti nuostoliai atlyginami tik tais atvejais, kai tarnaujančio daikto savininko žemės sklype sunaikinami pasėliai ir kiti sodiniai, iškertamas miškas arba tarnaujančio daikto (žemės sklypo) savininkas praranda galimybę žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį. Jokie kiti nuostoliai tarnaujančio daikto (žemės sklypo) savininkui, tais atvejais, kai servitutas yra nustatomas administraciniu aktu (Apskrities viršininko sprendimu), neatlyginami. Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika, kuria rėmėsi 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį priėmęs LVAT.

9.3. Nagrinėjamu atveju byloje pareiškėjas nei pirminiu, nei patikslintu skundu neįrodinėjo aplinkybių, kad Įsakymu nustačius servitutą Žemės sklype jame buvo sunaikinti pasėliai ir kiti sodiniai ar iškirstas miškas. Byloje iš esmės nėra įrodinėjamos ir aplinkybės, kad, nustačius servitutą Žemės sklype, pareiškėjas yra praradęs galimybę jį naudoti pagal tikslinę paskirtį ar naudojimo būdą. Patikslintame skunde pareiškėjas, teigdamas, kad yra praradęs galimybę naudotis Žemės sklypu, rėmėsi vien formalia aplinkybe, kad Žemės sklypui yra nustatytas servitutas. Tačiau iš byloje esančio iš Nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. 44/712035 matyti, kad Žemės sklypo kadastro duomenų nustatymas buvo atliktas 2006 m. lapkričio 27 d., išraše taip pat nurodyta, kad Žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorija. Tuo tarpu servitutas nustatytas 2007 m. kovo 2 d. Įsakymu, servituto turinys – teisė visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo metu. Taigi, iš šių duomenų matyti, kad servitutas buvo nustatytas po to, kai Žemės sklypui buvo atlikti kadastriniai matavimai, be kita ko, apibrėžiant ir konkrečią sklypo naudojimo paskirtį bei būdą, o servituto turinys iš esmės sutampa su paties Žemės sklypo naudojimo paskirtimi ir būdu. Tai reiškia, kad pareiškėjas nepatyrė nuostolių, susijusių su prarasta galimybe naudoti Žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį ar naudojimo būdą. Pagal aktualius kadastro duomenis pareiškėjas, net ir būdamas Žemės sklypo savininku, neturi (ir niekada neturėjo) teisės šio sklypo naudoti kitokia paskirtimi, nei inžinierinių tinklų ir kelių tiesimas, pavyzdžiui, jame statyti gyvenamosios paskirties statinius.

9.4. Tiek ginčo Žemės sklypo, tiek kitų gretimų sklypų savininko dabar jau bankrutavusios UAB „Rūmas“, iniciatyva ir buvo suformuotas pats Žemės sklypas (kaip gatvė), taip pat kiti trys gretimi sklypai, skirti vystyti komercinės ir gyvenamosios paskirties nekilnojamo turto projektus. Kitaip tariant, buvęs sklypų savininkas UAB „Rūmas“ nusprendė jį paversti kitus sklypus aptarnaujančiu daiktu (gatve) tam, kad kartu su gretimų sklypų bendraturčiais galėtų vystyti nekilnojamojo turto statybos projektus šalia esančiuose sklypuose, o servitutas nustatytas tik todėl, kad infrastruktūros ir gatvių tiesimas vykdomas per Vilniaus miesto savivaldybę, kaip miesto infrastruktūros plėtros organizatorių. Tai reiškia, kad visą naudą, susijusią su Žemės sklype esančio servituto nustatymu, kaip ir paties sklypo naudojimu pagal paskirtį, gavo išimtinai UAB „Rūmas“ (taip pat gretimų sklypų savininkai), dalį kurios teisių ir pareigų, susijusių su Žemės sklypu, perėmė pareiškėjas, įsigydamas minėtos bendrovės turtą.

9.5. Patenkinus patikslintą skundą ir įpareigojus Administraciją pareiškėjui atlyginti už nustatytą Žemės sklypo servitutą įvyktų netoleruotina ir nesąžininga situacija, t. y. pareiškėjui, kuris yra UAB „Rūmas“ teisių perėmėjas, būtų atlyginta už pastarosios ir kitų privačių asmenų išimtinai komercinį sprendimą vystyti naują gyvenamųjų namų rajoną ir su tuo susijusį būtiną inžinierinį sprendinį – šiam namų rajonui suformuoti atskirą gatvę (patekimą), panaudojant pačiam vystytojui priklausančio žemės sklypo dalį.

9.6. Vien tai, kad pradinis Žemės sklypo savininkas UAB „Rūmas“ niekada nereiškė pretenzijų dėl nustatyto servituto neatlygintinumo ir principinės nuostatos, kad servitutas galios iki bus perduotas Vilniaus miesto savivaldybei, patvirtina, kad toks sprendimas nekilnojamojo turto vystytojui buvo priimtas ir komerciškai atsiperkantis, kadangi patekimas į naują rajoną buvo būtinas tokio pobūdžio nekilnojamojo turto statybai ir eksploatavimui, o gatvės ir kitos inžinierinės infrastruktūros darbai jam priklausančiame Žemės sklype bus atliekami atsakovo lėšomis. Be to, ne visa teritorijų planavimo dokumentais, t. y. detaliuoju planu, suplanuota infrastruktūra yra vienodai svarbi Vilniaus miestui. Būtent Žemės sklypas patenka į vidinės kvartalo gatvės ribas, kas reiškia, jog nagrinėjamu atveju detaliuoju planu suplanuota inžinerinė infrastruktūra yra skirta aptarnauti tik suplanuotą (statomą) vidinį kvartalą, apribotą Vilniaus Vakarinio aplinkkelio, Ukmergės ir Pavilionių gatvėmis, tenkinti tik to kvartalo naudotojų interesus. Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju Žemės sklypas, apibrėžiant jį Detaliajame plane, Vilniaus miestui niekada nebuvo prioritetinė teritorija, t. y. šiame Žemės sklype buvo numatomi sprendiniai iš esmės naudingi ir reikšmingi tik paties sklypo savininkams, nes jame nebuvo numatyta svarbių miestui statinių statyba, reikšmingos infrastruktūros tiesimas. Žemės sklypas nejungia miesto (gyvenamųjų rajonų) centrų, t. y. ši gatvė neįsijungia nei į Vilniaus Vakarinį aplinkkelį, nei į Ukmergės gatvę, į šią gatvę patenkama iš kitos kvartalą aptarnauti skirtos – Perkūnkiemio gatvės. Dėl už šios teritorijos, kurioje yra ir žemės sklypas, tinkamą vystymą ir infrastruktūros įrengimą yra atsakingi planuojamos teritorijos sklypų savininkai (vystytojai), kurie, vystydami kitus planuojamoje teritorijoje esančius sklypus, prisiėmė jiems tenkančius įsipareigojimus dėl infrastruktūros įrengimo.

9.7. Detaliojo plano ištraukos reglamentinėse lentelėse išvardyti konkretūs sklypai, kuriems aptarnauti Žemės sklype yra statoma gatvė (Leičių gatvė), laikytini viešpataujančiais ginčo žemės sklypo, kuriam nustatytas servitutas, atžvilgiu. Todėl net ir pripažinus, kad Žemės sklype nustatytas servitutas turėtų būti kompensuojamas, atitinkamas išmokas už šį servitutą pareiškėjui turėtų mokėti ne Savivaldybė, kaip gatvės savininkė, o kitų gretimų sklypų savininkai.

9.8. Pareiškėjas Žemės sklypą nuosavybės teise įsigijo 2016 m. rugpjūčio 5 d., t. y. vėliau negu jam buvo nustatytas servitutas. Taigi Žemės sklypą pareiškėjas įsigijo jau su nustatytu servitutu ir atitinkamais teritorijų planavimo sprendiniais, lėmusiais dabartinį jo kartu su žemės sklypų įgyjamų teisių turinį. Todėl pareiškėjas, prieš įsigydamas Žemės sklypą, turėjo visas galimybes įvertinti patvirtintą naudojimo būdą ir pobūdį bei nustatytus apribojimus. Ta aplinkybė, kad, susipažinęs su esamais Žemės sklypui nustatytais ribojimais, pareiškėjas vis dėlto apsisprendė jį įsigyti, nenurodydamas pretenzijų ar pageidavimų, leidžia teigti, kad jis sutiko su savo įgyjamų teisių į žemės sklypą turiniu ir apimtimi, atitinkamai, suprato tikrąją šio sklypo naudojimo paskirtį, kuri sutampa su servituto paskirtimi.

9.9. Pareiškėjas nėra tinkamai įrodęs savo patirtų nuostolių, susijusių su jo nuosavybės teise valdomam Žemės sklypui servituto nustatymo, fakto ir dydžio. Pareiškėjas turi pateikti įrodymus, kad dėl nustatyto servituto jam yra apribota galimybė naudoti sklypą ar jo dalį pagal tikslinę paskirtį ir naudojimosi būdą. Tokie įrodymai į bylą nebuvo pateikti, atitinkamai, nėra pateiktas ir tokių nuostolių apskaičiavimas, dėl ko LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjo suformuluotas reikalavimas yra netikslus, todėl pirmosios instancijos teismo turėjo būti nepriimtas. Pastebėtina, kad patikslintame skunde pareiškėjas savo nuostolių dydį formaliai lygina su viso ginčo sklypo rinkos verte, o vien tai nepagrindžia jo nuostolių. Žemės sklypo rinkos vertė būtų aktuali tik tuo atveju, jeigu byloje būtų sprendžiamas nekilnojamo turto (Žemės sklypo) paėmimas visuomenės poreikiams klausimas.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti.

11. NŽT nurodė, Įsakymo 2 punkte yra nustatytas servitutas, suteikiantis teisę visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu. Šis administracinis aktas buvusio Žemės sklypo savininko nebuvo skundžiamas. Be to, pareiškėjas, 2016 m. įsigydamas Žemės sklypą, įvertino visus susijusius dokumentus bei duomenis apie jį ir nusprendė įsigyti ginčo Žemės sklypą su jame numatytais apribojimais (neatlygintiniu servitutu).

Pretenzijas dėl savo galimai pažeidžiamų teisių pareiškėjas įvairiais būdais ėmė reikšti perėmęs Žemės sklypą. Bylos rašytinių įrodymų visuma taip pat patvirtina, kad NŽT patikėjimo teise nevaldo jokios dalies Žemės sklypo. NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2017 m. gegužės 17 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas „Dėl servituto panaikinimo“, kuriuo prašoma panaikinti Žemės sklypui Įsakymu nustatytą servitutą. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. liepos 5 d. raštu Nr. 49SDŽ-383-(14.49.22) kreipėsi į Administraciją su prašymu informuoti, ar Žemės sklype yra išlikusi būtinybė naudotis nustatytu servitutu, suteikiančiu teisę visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu.

NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2017 m. liepos 31 d. gautas Administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. liepos 27 d. raštas Nr. A51-50116/17(2.14.2.12-MP8), kuriuo buvo informuotas, kad susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos naudojimo būdo Žemės sklype būtinybė yra išlikusi. Žemės sklypas yra Perkūnkiemio, Leičių ir Bieliūnų gatvių tinklo dalis, kuri būtina tolimesnei teritorijos plėtrai vystyti. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 49SJN-1983-(14.49.105) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėjo atstovą apie Administracijos Miesto plėtros departamento rašte nurodytas aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad servituto būtinumas nėra išnykęs, ir į tai, kad Žemės sklype buvo ir yra atliekami susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų projektavimo darbai, NŽT Vilniaus miesto skyrius atsisakė panaikinti servitutą.

NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2017 m. gruodžio 4 d. gautas pareiškėjo 2017 m. lapkričio 29 d. prašymas (Reg. Nr. 49GJ-6858) „Pakeisti servitutą“. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 49SDŽ-724-(14.49.22.) „Dėl prašymo persiuntimo“ pagal kompetenciją pareiškėjo prašymą perdavė nagrinėti Administracijai. Dėl šio rašto pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, kuri 2018 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 9R-520(AG-60/07-2018) skundą tenkino ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. 49SDŽ-724-(14.49.22.) panaikino bei įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių išnagrinėti iš esmės pareiškėjo 2017 m. lapkričio 29 d. prašymą „Pakeisti servitutą“.

Administracinė procedūra nebuvo tęsiama pareiškėjui pasikreipus į teismą (administracinė byla Nr. eI-2990-426/2019, teisminio proceso Nr. 2-68-3-31465-2018-9), kurioje, be kita ko, buvo prašoma panaikinti valstybinio žemės patikėtinio administracinį aktą, kuriuo nustatytas neatlygintinis servitutas. Perdavus bylą nagrinėti administraciniam teismui nutartimi buvo nuspręsta skundą (prašymą) atsisakyti priimti. Vėliau analogiško turinio reikalavimai buvo pareikšti civilinėje byloje (civilinė byla Nr. e2-3362-931/2020, teisminio proceso Nr. 2-68-3-36571-2019-3).

Pareiškėjas kreipėsi į antstolį dėl priverstinio Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 9R-520(AG- 60/07-2018) vykdymo. VAAT 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2990-426/2019 atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-315-656/2020 ieškovo UAB „Dental Investments“ apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Šioje byloje, nors nėra ginčijamas neatlygintinio servituto statusas (administracinis aktas, kuriuo buvo nustatytas neatlygintinis servitutas), tačiau UAB „Dental investments“ siekia prisiteisti kompensaciją už naudojimąsi Žemės sklypu, kuriam nustatytas neatlygintinis servitutas.

13. Pareiškėjas savo nuostolius grindė tuo, kad servitutas Žemės sklype nustatytas neterminuotai. Žemės sklypo visa teritorija užimta gatvės, jos raudonųjų linijų, todėl jis negali savo nuožiūra valdyti ir naudoti sklypu jokia apimtimi. Tačiau pareiškėjas Žemės sklypą nuosavybės teise įsigijo 2016 m. rugpjūčio 5 d., t. y. vėliau negu šiam Žemės sklypui buvo nustatyti pareiškėjo teises šiuo metu tariamai pažeidžiantys teritorijų planavimo sprendiniai. Pareiškėjas, prieš įsigydamas Žemės sklypą, turėjo visas galimybes įvertinti Žemės sklypui patvirtintą naudojimo būdą ir pobūdį bei nustatytus apribojimus. Ta aplinkybė, jog, susipažinęs su esamais Žemės sklypui nustatytais teritorijų planavimo sprendiniais, pareiškėjas vis dėlto apsisprendė šį Žemės sklypą įsigyti, leidžia teigti, kad jis sutiko su savo įgyjamų teisių į Žemės sklypą turiniu ir apimtimi.

14. Žemės sklype yra galiojantis ir nepanaikintas neatlygintinis servitutas, suteikiantis teisę visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu, todėl Administracija teisėtai, pagrįstai bei neatlygintinai turėjo teisę Žemės sklypo teritorijoje įrengti inžinerinę infrastruktūrą.

II. 15. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Dental Investments“ atmetė.

16. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

16.1. Įsakymu Žemės sklypui buvo nustatytas neatlygintinis servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinierinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėms bet kuriuo metu. Servitutas įsigaliojo nuo 2007 m. kovo 13 d.

16.2. Nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjui nuosavybės teise priklauso Žemės sklypas.

16.3. Pareiškėjas 2017 m. liepos 4 d. Administracijai pateikė prašymą, kuriuo pasiūlė išpirkti Žemės sklypą už vidutinę rinkos kainą, nustatytą pasirinktų turto vertintojų.

16.4. Administracija ginčijamu Sprendimu nesutiko išpirkti Žemės sklypo už vidutinę rinkos kainą, nes Žemės sklypui yra nustatytas servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėms bet kuriuo paros metu.

16.5. NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2017 m. gruodžio 4 d. gautas pareiškėjo 2017 m. lapkričio 29 d. prašymas „Pakeisti servitutą“. Prašyme pareiškėjas prašė pakeisti Įsakymu nustatytą servitutą (arba panaikinti ir nustatyti naujai), t. y. nustatyti atlygintinį Žemės sklypo servitutą. Taip pat pareiškėjas prašė nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui moka 6 proc. dydžio nuo Žemės sklypo rinkos vertės, periodines kompensacijas, mokamas vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d. ir nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu.

16.6. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 49SJN-631-(14.49.105.), kuriuo 2017 m. lapkričio 29 d. pareiškėjo prašymo nagrinėjimo administracinę procedūrą nutraukė.

16.7. Pareiškėjas, nesutikdamas su NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 49SJN-631-(14.49.105.), kreipėsi į teismą.

16.8. VAAT 2020 m. birželio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3102-1047/2020 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01212-2020-3) panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 49SJN-631-(14.49.105.) „Dėl informacijos pateikimo“ dalį dėl pareiškėjo reikalavimų pakeisti (arba panaikinti ir nustatyti naujai) servitutą; nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 29 d. prašymo „Pakeisti servitutą“ reikalavimus pakeisti (arba panaikinti ir nustatyti naujai) servitutą; nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu. LVAT 2021 m. liepos 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1820-789/2021 VAAT 2020 m. birželio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

16.9. Pareiškėjas taip pat kreipėsi į teismą su prašymu iš NŽT atlyginti žalą.

16.10. VAAT 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16.11. LVAT 2023 m. sausio 18 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, VAAT 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16.12. VAAT 2023 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16.13. LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, VAAT 2023 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17. Teismas atkreipė dėmesį, jog, pareiškėjo teigimu, Žemės sklype nustatytas servitutas yra atlygintinis, todėl prašo atlyginti žalą, atsiradusią dėl prarasto turto. Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjui patikslinus skundą, yra vertinamas Administracijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o ne nuostolių atlyginimas už nustatytą servitutą žemės sklypui klausimas.

18. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Žemės sklype nustatytas servitutas. Pareiškėjas Žemės sklypą įsigijo 2016 m. rugpjūčio 24 d., o servitutas yra įsigaliojęs nuo 2007 m. kovo 13 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas, įsigydamas Žemės sklypą, žinojo apie jame nustatytą servitutą bei sutiko su jame nustatytų teisių ir pareigų apimtimi. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. 44/712035 matyti, kad Žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorija. Įsakyme nurodytas servituto turinys – teisė visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo metu. Pareiškėjas patikslintame skunde patirtus nuostolius siejo vien su aplinkybe, jog Žemės sklype nustatytas servitutas, kurį prilygino Žemės sklypo vidutinei rinkos vertei, tačiau Sprendime nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo patirtų nuostolių. Sprendimu atsisakyta išpirkti Žemės sklypą už vidutinę rinkos kainą dėl nustatyto servituto, o servitutas nustatytas Įsakymu, kuris nėra nuginčytas. Kadangi Žemės sklype yra galiojantis servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu, todėl Administracija turėjo teisę nesutikti išpirkti tokio Žemės sklypo. Vien tai, kad Administracija nesutinka išpirkti Žemės sklypo, kuriam nustatytas servitutas, nereiškia, kad pareiškėjas dėl to patyrė nuostolius, ar, kad dėl to prarado Žemės sklypą, kurie grindžiami vidutine Žemės sklypo verte.

19. Be to, pareiškėjas, būdamas atsakingas ir apdairus, nepateikė jokių įrodymų dėl patirtų nuostolių, susijusių su jo nuosavybės teise valdomam Žemės sklypui servituto nustatymo, fakto ir dydžio. Pareiškėjo nuostoliai iš esmės grindžiami tik aplinkybe, kad Žemės sklypui yra nustatytas servitutas. Tačiau pareiškėjas turi pateikti įrodymus, kad dėl nustatyto servituto jam yra apribota galimybė naudoti sklypą ar jo dalį pagal tikslinę paskirtį ir naudojimosi būdą. Tokie įrodymai į bylą nebuvo pateikti, nebuvo pateiktas ir tokių nuostolių apskaičiavimas. Pareiškėjas tik patikslintame skunde pažymėjo, kad kreipėsi į nekilnojamojo turto vertintojus, prašydamas nustatyti vidutinė rinkos kainą servituto nustatymo dieną t. y. 2007 m. kovo 2 d., kad šiuo metu vyksta vertinimas, todėl mano, kad vienas iš įrodymų rinkimo būdų yra teismo eksperto išvada, ir palaiko 2023 m. rugsėjo 29 d. prašymą skirti nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertizę.

20. Teismo vertinimu, skirti ekspertizę šiuo atveju nėra tikslinga, nes ginčas nėra kilęs dėl sklypo vidutinės rinkos vertės nustatymo, patirtus nuostolius turi pateikti pats pareiškėjas, be to, administraciniams teismams nėra priskirta nagrinėti ginčus, kurie yra civilinio teisinio pobūdžio.

21. Bylos medžiaga patvirtina, kad tiek ginčo Žemės sklypo, tiek kitų gretimų sklypų savininko dabar jau bankrutavusios UAB „Rūmas“, iniciatyva ir buvo suformuotas pats Žemės sklypas (kaip gatvė), taip pat kiti trys gretimi sklypai, skirti vystyti komercinės ir gyvenamosios paskirties nekilnojamo turto projektus. Kitaip tariant, buvęs sklypų savininkas UAB „Rūmas“ nusprendė ginčo sklypą paversti kitus sklypus aptarnaujančiu daiktu (gatve) tam, kad kartu su gretimų sklypų bendraturčiais galėtų vystyti nekilnojamojo turto statybos projektus šalia esančiuose sklypuose, o servitutas nustatytas tik todėl, kad infrastruktūros ir gatvių tiesimas vykdomas per Savivaldybę, kaip miesto infrastruktūros plėtros organizatorių. Todėl visą naudą, susijusią su Žemės sklype esančio servituto nustatymu, kaip ir paties sklypo naudojimu pagal paskirtį, gavo išimtinai UAB „Rūmas“ (taip pat gretimų sklypų savininkai), dalį kurios teisių ir pareigų, susijusių su Žemės sklypu, perėmė pareiškėjas, įsigydamas minėtos bankrutuojančios bendrovės turtą.

22. Nustatytos aplinkybės tik parodo, kad pareiškėjas nuostolių dydį formaliai lygina su viso ginčo sklypo rinkos verte, nepagrindžia nuostolių, įrodinėjimo naštą perkeldamas teismui. Be to, pareiškėjo nurodama Žemės sklypo vertė, susieta su sklypo rinkos verte būtų aktuali tik tuo atveju, jeigu byloje būtų sprendžiamas nekilnojamo turto (Žemės sklypo) paėmimas visuomenės poreikiams klausimas. Šiuo atveju toks klausimas byloje nėra sprendžiamas, todėl pareiškėjui už nustatytą servitutą negali būti atlyginta visa Žemės sklypo rinkos vertė.

23. Kaip minėta, Įsakymas, kuriuo nustatytas servitutas nėra nuginčytas, jis galiojantis bei sukeliantis teisines pasekmes. Taigi Administracija turi teisę tokiame Žemės sklype neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu. Kadangi Administracija turi teisėtą pagrindą naudotis nustatytu servitutu, todėl ji teisėtai ir pagrįstai gali atsisakyti išpirkti Žemės sklypą.

24. Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis. Administracija išsamiai įvertino pareiškėjo 2017 m. liepos 5 d. prašymą, bei nustatė, kad Žemės sklypui nustatytas servitutas yra galiojantis, todėl Savivaldybė turi teisę visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėms bet kuriuo paros metu. Administracija nėra įpareigota įsigyti Žemės sklypą vien dėl jame esančio servituto. Ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami.

25. Kadangi pareiškėjas nepatyrė jokių faktinių nuostolių, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo įpareigoti Administraciją pareiškėjui atlyginti 535 000 Eur nuostolius už jam nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype nustatytą servitutą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

26. Pareiškėjas patikslintame skunde teigė, jog Žemės sklypui nustatytas servitutas yra atlygintinas, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Šiuo atveju pareiškėjo keliamas klausimas dėl servituto atlygintinumo nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teismo vertinimu, servituto atlygintinumas, t. y. tai, ar servitutas yra atlygintinas, ar neatlygintinas, bei klausimas dėl pareiškėjo galimai patirtų nuostolių, kurie grindžiami išimtinai vien tik vidutine Žemės sklypo verte, turi būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

III. 27. Pareiškėjas UAB „Dental Investments“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 16 d. sprendimą ir panaikinti Sprendimą bei priteisti iš Administracijos 535 000 Eur nuostoliams už jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatytą servitutą atlyginti, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei skirti nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertizę.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog, priešingai nei nurodė teismas, Bendrovė pateikė VĮ Registrų centro duomenis apie sklypo vertes ir šie duomenys yra nenuginčyti. Taip pat pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centrą atlikti vertinimą, tačiau gavo ir teismui pateikė atsakymą, jog reikia vadovautis VĮ Registrų centro skelbiamais duomenims. Nekilnojamojo turto registro duomenimis Žemės sklypo vertė yra 535 000 Eur. Pareiškėjas pažymi, kad servitutas yra nustatytas neterminuotai. Visa Žemės sklypo teritorija užimta gatvės, jos raudonųjų linijų, todėl jis negali savo nuožiūra valdyti ir naudotis šiuo Žemės sklypu. Taigi pareiškėjas faktiškai prarado žemės sklypą, kurio vertė servituto nustatymo dieną Nekilnojamojo turto duomenimis 2007 m. gruodžio 27 d. buvo 535 000 Eur.

29. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti nuostolių dydį prašė teismo skirti ekspertizę, nes neturi tikslių duomenų, kokia ginčo Žemės sklypo vertė buvo servituto nustatymo dieną, t. y. 2007 m. kovo 2 d., tačiau jo prašymas nepagrįstai buvo atmestas.

30. Pareiškėjo manymu, teismas pažeidė CK 6.249 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, jei šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

31. Teismas sprendė, jog Įsakymas, kuriuo nustatytas servitutas, nėra nuginčytas, galioja ir sukelia teisines pasekmes, tačiau tai prieštarauja teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai. LVAT yra nurodęs, kad administracinio akto nenuginčijimas neužkerta kelio asmeniui reikalauti žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės pagal CK 6.271 straipsnį (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014). LAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis ne tik tais atvejais, kai servitutas nustatytas teismo sprendimu, bet ir tais, kai servitutas nustatytas administraciniu aktu (žr., LAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010; 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K3-217/2011; 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2015). Žemės įstatymo 23 straipsnio 14 dalyje įtvirtina žemės sklypo savininko (naudotojo) teisė reikalauti atlyginti nuostolius, patiriamus dėl papildomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo. Žemės savininkams ir valstybinės žemės patikėtiniams nuostoliai dėl nustatytų servitutų (išskyrus nuostolius žemės savininkams dėl servitutų, nustatytų sandoriais, kai nuostoliai atlyginami šalių susitarimu) turi būti atlyginami viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko lėšomis (Žemės įstatymo 23 str. 7 d.). Taigi, nepriklausomai nuo to, kokie inžineriniai tinklai ar statiniai ieškovui priklausančiame žemės sklype yra / bus įrengti, servitutas privalo būti atlygintinis.

32. LVAT 2023 m. sausio 18 d. nutartyje nurodė, kad teismas turėtų apsvarstyti galimybę vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais 2021 m. vasario 11 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-377-881/2021 ir 2020 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-46-236/2020, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinas; Vilniaus apskrities viršininko įsakymo nuostata, kad nustatytas neatlygintinas servitutas, nereiškia, kad už nustatytą servitutą neturi būti atlyginta (taip pat žr., LAT 2019 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019). Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. vasario 11d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-377-881/2021, išnagrinėjo analogišką bylą, kurioje NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą buvo pateikta nuomonė, kad teisinėje valstybėje neturėtų susiklostyti tokia situacija, kai administracinis aktas (konkrečiai, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymas, nustatantis neatlygintinį servitutą) yra keičiamas, jo neginčijant. Nepaisant to, kad administraciniu aktu nustatytas neatlygintinis servitutas pakeistas nebuvo, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš Administracijos 195 105,08 Eur nuostoliams už jam nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype nustatytą servitutą atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 195 105,08 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 7 972,19 Eur bylinėjimosi išlaidas; paskirstė bylinėjimosi išlaidas valstybei. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. vasario 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-377-881/2021 minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

33. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui patikslinus skundą, buvo ir turi būti vertinamas Administracijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, taip pat nuostolių atlyginimo už nustatytą servitutą Žemės sklypui, o ne atlyginimo už Žemės sklypo paėmimą visuomenės poreikiams klausimas.

35. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. 44/712035, servitutas, suteikiantis teisę visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėms bet kuriuo paros metu, buvo nustatytas 2007 m. kovo 2 d. Įsakymu. Administracinio akto, kuriuo buvo nustatytas neatlygintinis Žemės sklypo servitutas, tuometinis žemės sklypo savininkas neginčijo, su šiuo administraciniu aktu sutiko, todėl nuo 2007 m. kovo 13 d. servituto faktas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre. Tuo tarpu, UAB „Dental Investments“ Žemės sklypą nuosavybės teise įsigijo tik 2016 m. rugpjūčio 5 d. (nuosavybės teisė išviešinta 2016 m. rugpjūčio 24 d.), t. y. pareiškėjas įsigijo jau su atitinkamais teritorijų planavimo sprendiniais.

36. Vadovaujantis teisės aktais (ŽĮ 23 str. 2 d. 4 p., 23 str. 7 ir 8 d., Metodikos 2 p.) administraciniu aktu nustatyto servituto sukelti nuostoliai atlyginami tik tais atvejais, kai tarnaujančio daikto savininko žemės sklype sunaikinami pasėliai ir kiti sodiniai, iškertamas miškas arba tarnaujančio daikto (žemės sklypo) savininkas praranda galimybę žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį. Jokie kiti nuostoliai tarnaujančio daikto (žemės sklypo) savininkui, tais atvejais, kai servitutas yra nustatomas administraciniu aktu (Apskrities viršininko sprendimu), neatlyginami. Tą patvirtina ir LAT praktika, kuria rėmėsi 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį priėmęs LVAT.

37. Šioje byloje pareiškėjas neįrodinėja aplinkybių, kad Įsakymu nustačius servitutą Žemės sklype jame buvo sunaikinti pasėliai ir kiti sodiniai ar iškirstas miškas. Byloje nėra įrodinėjamos ir aplinkybės, kad nustačius servitutą Žemės sklype pareiškėjas yra praradęs galimybę jį naudoti pagal tikslinę paskirtį ar naudojimo būdą. Servitutas buvo nustatytas po to, kai Žemės sklypui buvo atlikti kadastriniai matavimai, be kita ko, apibrėžiant ir konkrečią sklypo naudojimo paskirtį bei būdą, o servituto turinys iš esmės sutampa su paties žemės sklypo naudojimo paskirtimi ir būdu. Vien tai reiškia, kad pareiškėjas negali būti laikomas patyrusiu nuostolius, susijusius su prarasta galimybe naudoti Žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį ar naudojimo būdą.

38. Priešingai negu įrodinėja pareiškėjas, LVAT nutartyje tik nurodė, kad bylą nagrinėjantis teismas galėtų apsvarstyti galimybę nustatyto servituto, tačiau nutarties motyvacinėje dalyje jokia lingvistine išraiška nėra nurodyta apie tai, kad teismo būtų konstatuota neginčijamo servituto atlygintinumo aplinkybė.

39. Atsakovo manymu, patenkinus pareiškėjo skundą, susiklostytų netoleruotina teisinė situacija, kuri neabejotinai pažeistų teisinio stabilumo principą ir leistų atsirasti ypač ydingai praktikai, pagal kurią bet koks naujas nekilnojamojo turto savininkas įgytų teisę į retrospektyvų tariamų nuostolių atlyginimą. Nors logiška būtų manyti, kad nuostolius, jei patyrė, tai patirti turėjo nuo sklypo įsigijimo, o ne nuo servituto nustatymo, kadangi šiuose (servituto nustatymo) įvykiuose konkrečiai pareiškėjas nedalyvavo ir jiems įtakos nedarė.

40. Pareiškėjas teigė, kad Žemės sklypo vertė yra 138 000 Eur, bet neaišku, ar nurodyta suma turi ką nors bendra su tikslia rinkos kaina, už kurią įsigytas sklypas, ir su panašių sklypų, kurie naudojami tik kaip susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridorių teritorija, vidutine rinkos kaina. Pareiškėjas siekia pasipelnyti, kadangi jokių realių, objektyvių nuostolių nepatyrė.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

42. NŽT nurodo, kad pareiškėjas, 2016 m. įsigydamas Žemės sklypą, įvertino visus susijusius dokumentus bei duomenis apie jį ir nusprendė įsigyti ginčo Žemės sklypą su jame numatytais apribojimais (neatlygintiniu servitutu). Pareiškėjas Žemės sklypą nuosavybės teise įsigijo 2016 m. rugpjūčio 5 d., t. y. vėliau negu jam buvo nustatyti pareiškėjo teises šiuo metu tariamai pažeidžiantys teritorijų planavimo sprendiniai. Žemės sklypą pareiškėjas įsigijo jau su minėtais teritorijų planavimo sprendiniais, lėmusiais atitinkamą jo kartu su Žemės sklypu įgyjamų teisių turinį. Pareiškėjas, prieš įsigydamas Žemės sklypą, turėjo visas galimybes įvertinti šiam Žemės sklypui patvirtintą naudojimo būdą ir pobūdį bei nustatytus apribojimus. Ta aplinkybė, jog susipažinęs su esamais Žemės sklypui nustatytais teritorijų planavimo sprendiniais jis vis dėlto apsisprendė šį Žemės sklypą įsigyti, leidžia teigti, kad jis sutiko su savo įgyjamų teisių į Žemės sklypą turiniu ir apimtimi.

43. Žemės sklype yra galiojantis ir nepanaikintas neatlygintinis servitutas, suteikiantis teisę visame Žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu, todėl Administracija teisėtai, pagrįstai bei neatlygintinai turėjo teisę Žemės sklypo teritorijoje įrengti inžinerinę infrastruktūrą.

44. Pareiškėjas turi pateikti įrodymus, kad dėl nustatyto servituto jam yra apribota galimybė naudoti sklypą ar jo dalį pagal tikslinę paskirtį ir naudojimosi būdą. Tokie įrodymai į bylą nebuvo pateikti, nebuvo pateiktas ir tokių nuostolių apskaičiavimas. Pareiškėjas tik patikslintame skunde pažymėjo, kad kreipėsi į nekilnojamojo turto vertintojus, prašydamas nustatyti vidutinę rinkos kainą servituto nustatymo dieną, t. y. 2007 m. kovo 2 d., todėl NŽT palaiko 2023 m. rugsėjo 29 d. prašymą skirti nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertizę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo.

46. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, o pareiškėjo reikalavimas dėl servituto atlygintinumo nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl tokios aplinkybės, kaip servituto atlygintinumo klausimas, dėl pareiškėjo galbūt patirtų nuostolių, kurie grindžiami išimtinai vien tik vidutine Žemės sklypo verte, turi būti nustatinėjamos bendrosios kompetencijos teisme.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų būtinų faktinių aplinkybių ginčui teisingai išspręsti, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ir priėmė sprendimą po to, kai jau šioje byloje apeliacinės instancijos teismas panaikino 2021 m. rugsėjo 27 d. ir 2023 m. gegužės 25 d. priimtus pirmosios instancijos teismo sprendimus ir du kartus perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-44-575/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2033-502/2023).

49. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 148 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismui buvo privalomi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-44-575/2023 ir 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2033-502/2023 nurodyti teisės išaiškinimai.

50. Nagrinėjamo ginčo atveju pirmosios instancijos teismas 2024 m. sausio 16 d. sprendime ne tik, kad neatsižvelgė į ir nesivadovavo paminėtose nutartyse nurodytais teisės išaiškinimais, tačiau savo iniciatyva be faktinės ir teisinės argumentacijos išplėtė bylos nagrinėjimo ribas, t. y. įpareigojo pareiškėją tikslinti skundą ir ginčyti Administracijos 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. A51-57205/17(2.14.2.12-MP8), kuriuo atsakovas nesutiko išpirkti iš pareiškėjo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) už vidutinę rinkos kainą, nes žemės sklypui yra nustatytas servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėms bet kuriuo paros metu ir šį reikalavimą vertino atskirai nuo pirminių reikalavimų – servituto atlygintinumo ir pareiškėjo galbūt patirtų nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo, pastarųjų iš viso nenagrinėdamas, o tik nurodęs, jog šių klausimų sprendimas priklauso bendrosios kompetencijos teismams. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartimi priėmus patikslintą skundą, pareiškėjo reikalavimo dėl kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo nebeliko.

51. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-183-502/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4274-415/2019). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012; 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-982-552/2019).

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (žr., pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Skundas turi būti suformuluotas taip, kad aiškiai matytųsi, su kokiu konkrečiai skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo skundo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Pažymėtina, jog skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Pastebėtina, jog procesinio dokumento skundo trūkumai šalinami vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis normomis. Būtent trūkumų šalinimo institutas turi būti naudojamas skundo priėmimo stadijoje, jeigu teismui kyla abejonių, kad procesinio dokumento – skundo – dalykas pagal keliamo ginčo pobūdį suformuluotas ne visiškai teisingai, tačiau procesinė situacija, kai to paties ginčo nagrinėjimo metu staiga iš esmės pasikeičia bylos nagrinėjimo ribos teismo iniciatyva yra ydinga ir vertintina kritiškai.

53. Teisėjų kolegija pakartotinai akcentuoja būtinybę šioje byloje aiškiai ir tiksliai suformuluoti skundo dalyką (ABTĮ 24 str. 2 d. 8 p.), kadangi pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra aiški pareiškėjo keliamų reikalavimų apimtis, skundo faktinis pagrindas bei kokiais įrodymais yra grindžiamos nurodomos faktinės aplinkybės dėl nuostolių atsiradimo. Atkreiptinas dėmesys, jog reiškiant reikalavimą dėl ekspertizės skyrimo turi būti nurodomos aplinkybės, kurias pagrįsti tokios specialiosios žinios yra būtinos. Vadovaujantis ABTĮ 12 straipsniu, pagal kurį teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėtų pasiūlyti pareiškėjui galutinai ir tinkamai suformuluoti skundo dalyką, pagrindą bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius skundo faktinį pagrindą.

54. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį, kad teismas privalo vykdyti teisingumą tokiu būdu, kad būtų įgyvendinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-519-93/2021, kurios teisėtumą patikrino Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-999-852/2021, pagal teismingumą buvo persiųsta Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2019 m. kovo 20 d. nutartimi byloje Nr. T-24/2019 pažymėjo, kad „Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis nustato, kad, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui dydis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Šią teisės normą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad ir alternatyvieji papildyto ieškinio reikalavimai yra susiję su viešosios teisės normų taikymu ir yra teismingi administraciniams teismams“. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad galiojančiais teismų sprendimais nustatytas šios bylos teismingumas, į Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktiką panašiu klausimu, į proceso operatyvumo principą, bylos teismingumo klausimo nepersvarsto.

56. Kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo, UAB „Dental Investments“ ginčo žemės sklypą nuosavybės teise įsigijo tik 2016 m., t. y. gerokai vėliau, negu šiam žemės sklypui buvo nustatyti pareiškėjo teises šiuo metu tariamai pažeidžiantys teritorijų planavimo sprendiniai (t. y. žemės dydis, naudojimo būdas ir pobūdis, suvaržymas servituto pagrindu). Šioje byloje taip pat nėra aišku, kokius nuostolius patiria pareiškėjas UAB „Dental Investments“, įsigijęs sklypą, kurio naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorija. Jeigu būtų nustatytas nuostolių faktas, tai ar yra jų ryšys su savininko nuosavybės teisės suvaržymu. Atsakovas teigia, kad pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginami konkretūs nuostoliai, kurie turi būti įrodyti, taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda dėl servituto nustatymo, kad pareiškėjo piniginis reikalavimas nėra įrodytas, nėra pateikiami skaičiavimai. Iš skundžiamo Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 16 d. teismo sprendimo matyti, kad šiuo aspektu teismas įrodymų nerinko ir dėl jų nepasisakė.

57. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-44-575/2023 nurodyta, jog „<...> Pareiškėjas įsigijo žemės sklypą, kurio naudojimo būdas yra susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridorių teritorija. Tikėtina, kad tokio žemės sklypo rinkos vertė yra artima nuliui, kadangi neatrodo, kad žemės savininkas galėtų gauti apčiuopiamą naudą iš šio žemės sklypo. Pareiškėjas teigia, kad žemės sklypo vertė yra 138 000 Eur, bet nėra aišku, ar nurodyta suma turi ką nors bendra su tikslia rinkos kaina, už kurią įsigytas sklypas, ir su panašių sklypų, kurie naudojami tik kaip susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridorių teritorija, vidutine rinkos kaina. Nesant patikimų įrodymų apie ginčo žemės sklypo kainą arba vidutinę rinkos kainą, teismas turėtų naudotis savo teise pasiūlyti proceso dalyviams pateikti tokius įrodymus teismui.“ Be to, pažymėta, kad „Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-315-656/2020, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovo UAB „Dental Investments“ ieškinys atsakovams UAB „Anreka“ ir UAB „Didžioji statyba“ dėl nuostolių atlyginimo už naudojimąsi žemės sklypu, konstatavo, kad „atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, jog ginčo žemės sklypą Ieškovė įgijo už 100 EUR. Ši aplinkybė įrodo, kad Ieškovės teiginiai apie neva patirtus nuostolius neturi jokio objektyvaus pagrindo“. Teismas turėtų apsvarstyti, ar paminėtoje civilinėje byloje, nėra šiai bylai spręsti reikšmingų įrodymų, susijusių su to paties žemės sklypo verte, ir ar nėra tikslinga paminėtą civilinę bylą ar jos dalį pridėti prie šios bylos.“

58. Taigi šioje byloje nėra išreikalauti dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjas UAB „Dental Investments“ įsigijo žemės sklypą, nors ginčui spręsti yra reikšminga ne tik vidutinė žemės sklypo vertė, bet ir tiksli rinkos vertė, t. y. suma, už kurią buvo įsigytas žemės sklypas bei jo įsigijimo aplinkybės.

59. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nuosekliai teigia, kad ne Leičių gatvė, o būtent Detaliojo plano ištraukos reglamentinėse lentelėse išvardyti sklypai, kuriems aptarnauti ši gatvė statoma, yra viešpataujantys žemės sklype esančio servituto atžvilgiu ir periodines išmokas už šį servitutą pareiškėjui turėtų mokėti ne Vilniaus miesto savivaldybė, o būtent minėtų sklypų savininkai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šis teisės klausimas yra reikšmingas šiai bylai ir teismas dėl šių atsakovo argumentų privalo pasisakyti.

60. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. sausio 18 d. nutartyje atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad būtina vadovautis teismų praktika ir atsižvelgti į teismų išaiškinimus panašiose bylose. Minėtoje nutartyje nurodyta, kad teismas turėtų apsvarstyti galimybę vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais 2021 m. vasario 11 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-377-881/2021 ir 2020 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-46-236/2020, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinas; Vilniaus apskrities viršininko įsakymo nuostata, kad nustatytas neatlygintinas servitutas, nereiškia, kad už nustatytą servitutą neturi būti atlyginta (taip pat žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019).

61. Nustatant kompensacijos ar nuostolių dėl nustatyto servituto žemės sklypui dydį, atsižvelgiama į servituto nustatymo metu esančią žemės sklypo paskirtį ir naudojimo sąlygas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016 24, 25 punktai; 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-695/2018 39, 40 punktai). Taip pat vertinami dėl servituto nustatymo sumažėjęs be suvaržymų likęs žemės sklypo dydis ir vertė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015).

62. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

63. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, jog kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

64. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir / ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

65. Pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 56 str. 7 d., 80, 86 str.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo panaikinti teismo sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Šis apeliacinio skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes apeliacinės instancijos teisme pareiškėjo argumentų įvertinimas, nesant tokio įvertinimo pirmojoje instancijoje, reikštų, kad šalys (tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas) prarastų teisę į apeliaciją. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, perduodant bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

66. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė (ABTĮ 80 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d.).

67. Tais atvejais, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikina visą ar dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir perduoda bylą arba jos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos ar jos dalies nagrinėjimas nėra pasibaigęs. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui iš dalies patenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą ir perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, byla nėra užbaigta, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dental Investments“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

Virginija Volskienė