2017-07-31 Nr. AB-14594-3-62-3-00309-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1909-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00309-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. S., J. L., D. M., D. T., I. Ž., R. G., R. M., S. P., I. M., D. P., A. M., M. A. R., R. Ž., I. S., K. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. S., J. L., D. M., D. T., I. Ž., R. G., R. M., S. P., I. M., D. P., A. M., M. A. R., R. Ž., I. S., K. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai B. S., J. L., D. M., D. T., I. Ž., R. G., R. M., S. P., I. M., D. P., A. M., M. A. R., R. Ž., I. S., K. D. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus (toliau – ir atsakovas) pareiškėjams negrąžintą darbo užmokesčio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dalį, atskaičiavus grąžintiną dalį, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas): pareiškėjai B. S. – 2 237,85 Eur; J. L. – 1 755,82 Eur, D. M. –1 409,63 Eur, D. T. – 1 891,18 Eur, I. Ž. – 1 234,06 Eur, R. G. – 1 719,62 Eur, R. M. – 1 715,42 Eur, S. P. – 1 965,35 Eur, I. M. – 2 122,49 Eur, D. P. – 2 190,75 Eur, A. M. – 183,07 Eur, M. A. R. – 2 361,32 Eur, R. Ž. – 1 410,50 Eur, I. S. – 787,40 Eur, K. D. – 2 070,43 Eur.

Pareiškėjai nurodė, jog jie ginčo laikotarpiu dirbo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus karjeros valstybės tarnautojais, tačiau nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. jiems, sumažinus nustatytų priedų už suteiktas kvalifikacines kategorijas dydžius ir taikant darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, buvo sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjų teigimu, jų darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai ir nepagrįstai, t. y. pažeidžiant konstitucinį teisinės valstybės principą, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir aiškumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo principus. Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, teigė, kad pareiškėjams taikytos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonės buvo neproporcingos, priimtos pažeidžiant lygiateisiškumo, teisinio tikrumo principus.

Taip pat pareiškėjai prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas kompensavimo mechanizmas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai bei 23 straipsniui.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Grąžinimo įstatymu dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti pareiškėjų praradimai yra kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis. Atsakovas akcentavo, kad skunde pareiškėjai nėra pateikę argumentų, kodėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kodėl kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas. Atsakovas teigė, kad šios administracinės bylos aplinkybės yra panašios į jau anksčiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtų bylų aplinkybes, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos panašiose bylose.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dirbo valstybės tarnautojais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriuje. Pareiškėjams teisės aktų, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, nustatyta tvarka nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Teismo vertinimu, ginčas kilo dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi pareiškėjams turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Teismas pažymėjo, jog šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016). Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose. Pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas sprendė, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Teismas, aiškinamas teisės normas, reglamentuojančias teismų teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodė, jog ši teisė suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ji nėra siejama su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas bei atsižvelgęs į aktualius Konstitucinio Teismo nutarimus, konstatavo, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjų prašyme nurodytos aplinkybės, kad sumažinus valstybės tarnautojų atlyginimus 2009–2013 metais pagal Gražinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą formulę, susidaro situacija, kai vieniems valstybės tarnautojams grąžinama proporcingai didesnė prarasta dalis, kitiems – mažesnė dalis, o tam tikrais atvejais valstybės tarnautojai lieka skolingi, nes yra mėnesių, kai grąžintini dydžiai yra neigiami. Šias aplinkybes, pareiškėjų teigimu, patvirtina pareiškėjos A. M. rašytinis įrodymas – pažyma Nr. (13.37) VT-5096.

2. Nesupranta, dėl kokių aplinkybių teismas atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjai neginčija, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintų teisės normų atitikties Konstitucijai suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau mano, jog teismas atsisakymą privalėjo pagrįsti aiškiais teisiniais argumentais, motyvais, kurie pareiškėjams būtų aiškūs ir suprantami.

3. Pareiškėjai pagal galiojantį teisinį reguliavimą pagrįstai tikėjosi, jog atgaus neišmokėtą darbo užmokestį, todėl, pareiškėjų teigimu, teismas, nepriteisdamas pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, pažeidė pareiškėjų teises, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principus.

4. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylomis, kurios nėra nei panašios, nei analogiškos su jų padėtimi. Teismo minėtose bylose nebuvo keliamas klausimas, kad įstatymo leidėjas yra nustatęs neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl, pareiškėjų vertinimu, teismas negalėjo remtis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

5. Teismas, nurodydamas, kad jo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo, pažeidė Konstitucijoje saugomas vertybes ir pareiškėjų teises, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sprendimai gali būti skundžiami per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, jog teismo padarytos išvados yra pagrįstos jau suformuota aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas. Pareiškėjų darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo apskaičiuojamas pagal tuo metu galiojusius įstatymus, o dėl ekonomikos krizės patirti praradimai bus kompensuoti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų argumentu, jog teismas netinkamai nurodė sprendimo apskundimo terminą (14 dienų), ir atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai nepaaiškina, kokios Konstitucijoje saugomos vertybės ir pareiškėjų teisės buvo pažeistos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo nurodyti, jog sprendimas skundžiamas apeliacinės instancijos teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo (ABTĮ 132 str. 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), nes sprendimas priimtas įsigaliojus naujos redakcijos ABTĮ, tačiau šis formalus dalykas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (karjeros valstybės tarnautojams) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėjai skunde laikėsi pozicijos, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, nes pagal Grąžinimo įstatymą bus grąžinta tik maža neišmokėto darbo užmokesčio dalis arba praradimai iš viso nebus kompensuoti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą) ir nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjams negrąžintinų pagal Grąžinimo įstatymą pinigų sumų. Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes pareiškėjams nėra atlyginamas visas darbo užmokestis už faktiškai atliktą darbą, o jie yra įgiję teisę į darbo užmokestį, todėl turi lūkesčius ir pagrindą tikėtis apmokėjimo už darbą. Apeliaciniame skunde ypač akcentuojama pareiškėjos A. M. teisinė padėtis, nes šiai pareiškėjai iš viso nėra grąžinami praradimai.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų skundo reikalavimus priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemokas, pirmiausia akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjų pozicija, kad jiems turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams.

Kaip jau minėta, pareiškėjai šioje byloje savo reikalavimus priteisti teismo sprendimu darbo užmokesčio nepriemoką grindė tuo, kad Grąžinimo įstatyme yra nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį jiems bus grąžinta tik dalis ginčo laikotarpiu susidariusios atlyginimo nepriemokos arba praradimai iš viso nebus kompensuoti. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjams teko pareiga įrodyti, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir dėl to darbo užmokesčio nepriemoka (jos dalis) turėjo (turi) būti priteista teismo sprendimu.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad nagrinėjant pareiškėjų skunde išdėstytas aplinkybes (skundo pagrindas), kuriomis buvo grindžiami reikalavimai (skundo dalykas), išsamiai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų (karjeros valstybės tarnautojų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, įvertino visus pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose ginčas kilo nei dėl panašių, nei dėl analogiškų santykių su nagrinėjama byla. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad nurodytose bylose ir pareiškėjų skunde suformuluoti reikalavimai skiriasi iš esmės, nes visais atvejais buvo suformuluoti reikalavimai priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokestį (jo dalį). Pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, kad nei vienoje iš pirmosios instancijos teismo nurodytų bylų pareiškėjai neginčijo Grąžinimo įstatymo teisėtumo ir atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar grąžintinų sumų dydžio, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, nepagrįstai rėmėsi nurodytose bylose suformuota praktika. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai be teisėto pagrindo tvirtina, jog nagrinėjamu atveju negalima remtis ankstesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Kaip jau minėta, pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo priteisti jiems ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Dėl to pareiškėjai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos, kuriomis ribojami dėl ekonomikos krizės pareiškėjų patirti praradimai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjai, siekdami pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų išdėstyti deklaratyvūs teiginiai apie teisę į teisingą atlygį nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad nutartyje jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjų pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina / negrąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams ir nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-2188-552/2016; Nr. A-1177-575/2017; Nr. A-1629-575/2017; kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų B. S., J. L., D. M., D. T., I. Ž., R. G., R. M., S. P., I. M., D. P., A. M., M. A. R., R. Ž., I. S., K. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė