2017-01-24 Nr. AB-2084-3-61-3-03731-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-34-602/2017

Teisminio proceso

Nr. 3-61-3-03731-2015-5

Procesinio

sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I

S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo

Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos

pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio

proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G.

L. (G. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje

pagal pareiškėjo G. L. (G. L.) skundą

atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo

izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. L. (toliau

– ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (I t., b. l. 1–11) dėl

150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo

2009 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 11 d. ir skundu (I t., b. l.

53–64) dėl 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo

2013 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 15 d., prašydamas žalos atlyginimą

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo

izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K).

Pareiškėjas nurodė, kad jis minėtais

laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant teisės aktus: buvo

kalinamas ilgą laiką vienas, kameroje esantis klozetas sudaužytas ir užkimštas,

buvo tarakonų, žiurkių. Kamerose buvo per mažas plotas, tenkantis vienam

asmeniui, tualetas atskirtas maža sienele, nutolęs nuo stalo vos 1,5 m, dėl ko

juo pasinaudojus kildavo konfliktai su kitais nuteistaisiais. Kartu buvo

laikomi rūkantys asmenys, todėl buvo priverstas kvėpuoti dūmais, nors pats

nerūko. Kamerose nebuvo spintų asmeniniams daiktams susidėti, vienas stalas,

prie kurio gali sėdėti tik du asmenys, buvo tik vienas nedidelis langas, dėl ko

neužtikrinamas natūralus vėdinimas ir dienos šviesa, kaip nustatyta higienos

normų. Buvo perkeliamas daugiau nei 30 kartų į vis kitas kameras, dėl ko jam

buvo sukelti itin dideli nepatogumai. Nurodė, kad buvo laikomas kameroje Nr.

228, esančioje cokoliniame aukšte, kur asmenys kalinami kalėjimo režimu arba

nuteisti iki galvos, o pareiškėjas turėjo būti laikomas tardymo izoliatoriuje,

o ne kalėjimo režimu. Buvo laikomas kameroje Nr. 201, esančioje cokoliniame

aukšte, kurioje daug pelėsio, grybelio, nėra laisvo ploto, nes viską užima

stalas, sanitarinis mazgas ir lovos. Šiuos pažeidimus pareiškėjas vertino kaip

kankinimą, nes nuolat patirdavo emocinių, psichologinių ir dvasinių išgyvenimų,

sutriko nervų sistema, nuolat jautė orumo žeminimą, kančią. Pareiškėjas kaip garbės

ir orumo pažeidimus nurodė nepakankamai užtikrinamą asmens privatumo apsaugą

naudojantis sanitariniais įrenginiais (tualetu). Nurodė, kad turėtų būti

užimtas 8 val. per parą, o ne suteikiama tik viena pasivaikščiojimo valanda.

Buvo vedamas praustis tik kartą per savaitę ir ne dažniau, nors pagal

tarptautinės teisės normas turėtų būti suteikiama galimybė nusiprausti ne

rečiau kaip du kartus per savaitę. Ventiliacija neveikė, kamerose, esančiose

pusrūsyje, vidutinis drėgnumas viršijo 70 procentų, lauko oro kiekis patalpose

neatitiko nustatytų normų. Neužtikrintas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa

į kamerą pateko silpnai, įrengtas elektrinis apšvietimas per stiprus, nuo jo

skauda akis ir galvą, išjungti šviesos negalima, nes kamerose nėra jungiklių.

Žiemą neužtikrinamas šilumos kiekis – temperatūra būdavo nuo 10 iki 14 laipsnių

Celsijaus, o vasarą per karšta – iki 35 laipsnių Celsijaus, Lukiškių TI-K

administracija atsisakė matuoti temperatūrą. Nurodė, kad maistas neskanus, jo

energinė vertė per maža pagal pareiškėjo kūno sudėjimą.

Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2015 m. liepos 22 d. nutartimi administracinės bylos pagal pareiškėjo

skundus buvo sujungtos.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su

pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l.

92–108), skundui taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių

TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. vasario 15 d., o

skundą teismui parašė tik 2015 m. liepos 16 d. Atsakovo atstovas teigė, kad

Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį,

sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka,

koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės

reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad

Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų

bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių

laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į

laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija

nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas

inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir

graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams

atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius,

finansinius ir darbo resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės

(suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos reikmenims susidėti.

Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele,

kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra

pritaikyti. Laikomiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15

minučių nusiprausti duše ir tai atitinka galiojančias higienos normas,

suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname

ore. Suteikiama galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programoje: sportuoti,

dalyvauti religinio pobūdžio renginiuose, veikia biblioteka, organizuojami

koncertai ir kt. Pareigūnai pagal galiojančius teisės aktus turi teisę

kiekvieną dieną vykdyti perkėlimus iš vienos kameros į kitą. Pareiškėjui

nurodžius, kad jis nerūkantis, jis buvo laikomas kameroje kartu su nerūkančiais

asmenimis. Pagal atliktus laboratorinius tyrimus, paros maisto energinė vertė

atitinka nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis

nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas

prašė skundus tenkinti, netaikyti ieškinio senaties termino ir priteisti

bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m.

spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundus tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui

iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 300 Eur

bylos nagrinėjimo išlaidų. Likusią skundų dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje

administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės

civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K. Vadovaujantis atsakovo

atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas suimtas

2009 m. gruodžio 29 d. – 2011 m. sausio 13 d., 2011 m. sausio 19 d. – 2011 m.

birželio 9 d., 2011 m. birželio 14 d. – 2011 m. liepos 18 d., 2011 m. liepos 20

d. – 2011 m. rugpjūčio 29 d., 2011 m. rugsėjo 6 d. – 2011 m. lapkričio 2 d.,

2011 m. lapkričio 4 d. – 2012 m. liepos 10 d., 2012 m. liepos 13 d. – 2013 m.

sausio 15 d., 2013 m. sausio 18 d. – 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 1 d.

– 2015 m. vasario 27 d. laikotarpiais (I t., b. l. 92–101).

Teismas pažymėjo, jog, pagal CK 1.125 straipsnio 8

dalį, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties

terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo

dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą

dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo suformuota teismų praktika, paprastai pareiškėjas per

visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus

pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013;

2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013),

todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas per visą suėmimo vykdymo Lukiškių

TI-K laikotarpį suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos.

Pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. liepos 17

d. (b. l. 5), todėl teismas laikė, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties

terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos laikant jį

Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2012 m. liepos 16

d., atlyginimo.

Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131

straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino

pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju

atsakovo atstovas teismui pateiktame atsiliepime į skundą tokį prašymą

pareiškė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki ieškinio

senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo

galimai pažeistas teises, dėl objektyvių priežasčių. Atsižvelgiant į tai,

pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų gyvenimo

sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu iki 2012 m. liepos 16 d., atlyginimo priteisimo

teismas taikė ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmetė (CK 1.131 straipsnio 1

dalis). Pareiškėjo nurodyti gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimai vertinti

už 2012 m. liepos 17 d. – 2015 m. vasario 27 d. laikotarpį.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo suėmimo vykdymo

Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami

reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos

teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124

„Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų

skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus

ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki

Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių

2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m.

rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam

asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje

negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo nurodytų

duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus.

Teismas taip pat nematė pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo

pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais 2012 m. liepos 17 d. – 2013 m.

sausio 15 d., 2013 m. sausio 18 d. – 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 1 d.

– 2015 m. vasario 27 d. buvo laikomas kamerose Nr. 105, 121, 126, 130, 137,

147, 155, 159, 175, 176, 180, 223, 280, 283, 291, 292, 294, 299, 301, 328, 333,

345, 368, 373, 379, 381, 383, 386, 398, 404, 405. Vienam asmeniui tenkančio

ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2012 m. liepos 20 d.

vakare, 2012 m. liepos 21 d. – 2012 m. liepos 25 d., 2012 m. liepos 26 d.

vakare, 2012 m. liepos 27 d. – 2012 m. rugpjūčio 2 d., 2012 m.

rugpjūčio 3 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 9 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 10 d. –

2012 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 29

d. – 2012 m. rugsėjo 12 d., 2012 m. rugsėjo 13 d. vakare, 2012 m. rugsėjo 14 d.

vakare, 2012 m. rugsėjo 15 d. – 2012 m. rugsėjo 19 d., 2012 m. rugsėjo 20

d. vakare, 2012 m. rugsėjo 21 d. – 2012 m. spalio 1 d., 2012 m. spalio 7

d. ryte, 2012 m. spalio 9 d. vakare, 2012 m. spalio 10 d. vakare, 2012 m.

spalio 11 d., 2012 m. spalio 12 d. vakare, 2012 m. spalio 13 d. – 2012 m.

gruodžio 4 d., 2012 m. gruodžio 5 d. ryte, 2012 m. gruodžio 6 d. – 2013 m.

sausio 15 d., 2013 m. sausio 19 d. vakare, 2013 m. sausio 20 d. – 2013 m.

sausio 21 d., 2013 m. sausio 22 d. ryte, 2013 m. sausio 25 d. vakare, 2013 m.

sausio 26 d. – 2013 m. sausio 29 d., 2013 m. vasario 1 d. vakare, 2013 m.

vasario 2 d. – 2013 m. vasario 10 d., 2013 m. vasario 15 d. vakare, 2013

m. vasario 16 d. – 2013 m. vasario 20 d., 2013 m. vasario 21 d. vakare,

2013 m. vasario 22 d. – 2013 m. vasario 25 d., 2013 m. kovo 5 d. vakare, 2013

m. kovo 6 d., 2013 m. kovo 7 d. vakare, 2013 m. kovo 8 d. vakare, 2013 m.

kovo 9 d. – 2013 m. kovo 10 d., 2013 m. kovo 11 d. ryte, 2013 m. kovo 12

d. vakare, 2013 m. kovo 14 d., 2013 m. kovo 13 d. vakare, 2013 m. kovo 15

d. ryte, 2013 m. kovo 18 d. vakare, 2013 m. kovo 19 d. – 2013 m. kovo 24 d.,

2013 m. kovo 25 d. vakare, 2013 m. kovo 26 d. – 2013 m. balandžio 1 d.,

2013 m. balandžio 2 d. vakare, 2013 m. balandžio 3 d. vakare, 2013 m. balandžio

4 d. – 2013 m. balandžio 21 d., 2013 m. balandžio 22 d. vakare, 2013 m.

balandžio 23 d., 2013 m. balandžio 24 d. vakare, 2013 m. balandžio 25 d. –

2013 m. gegužės 5 d., 2013 m. gegužės 6 d. vakare, 2013 m. gegužės 7 d., 2013

m. gegužės 8 d. vakare, 2013 m. gegužės 9 d. vakare, 2013 m. gegužės 10 d.

vakare, 2013 m. gegužės 11 d. – 2013 m. birželio 4 d., 2013 m. birželio 5

d. vakare, 2013 m. birželio 6 d. vakare, 2013 m. birželio 7 d. vakare,

2013 m. birželio 8 d. – 2013 m. birželio 11 d., 2013 m. birželio 12 d., 2013 m.

birželio 13 d. – 2013 m. liepos 7 d., 2013 m. liepos 9 d. – 2013 m. liepos

18 d., 2013 m. liepos 21 d., 2013 m. liepos 22 d., 2013 m. liepos 24 d.,

2013 m. liepos 27 d. – 2013 m. liepos 29 d., 2013 m. rugpjūčio 1 d., 2013 m.

rugpjūčio 3 d., 2013 m. rugpjūčio 4 d., 2013 m. rugpjūčio 7 d., 2013 m.

rugpjūčio 10 d., 2013 m. rugpjūčio 11 d., 2013 m. rugpjūčio 15 d., 2013 m.

rugpjūčio 17 d. – 2013 m. rugpjūčio 26 d., 2013 m. rugpjūčio 29 d. –

2013 m. rugsėjo 4 d., 2013 m. rugsėjo 6 d. – 2013 m. rugsėjo 8 d., 2013 m.

rugsėjo 10 d., 2013 m. spalio 3 d. – 2013 m. spalio 6 d., 2013 m. spalio 9 d. –

2013 m. spalio 15 d., 2013 m. spalio 17 d. – 2013 m. spalio 27 d., 2013 m.

spalio 29 d. – 2013 m. lapkričio 6 d., 2013 m. lapkričio 9 d., 2013 m.

lapkričio 10 d., 2013 m. lapkričio 12 d., 2013 m. lapkričio 14 d. – 2013 m.

lapkričio 17 d., 2013 m. lapkričio 20 d. – 2013 m. lapkričio 24 d., 2013 m.

lapkričio 26 d., 2013 m. lapkričio 28 d. – 2013 m. gruodžio 4 d., 2013 m.

gruodžio 6 d. – 2013 m. gruodžio 10 d., 2013 m. gruodžio 13 d. – 2013 m.

gruodžio 27 d., 2013 m. gruodžio 28 d. – 2014 m. sausio 2 d., 2014 m. sausio 8

d. – 2014 m. sausio 16 d., 2014 m. sausio 18 d. – 2014 m. sausio 23 d., 2014 m.

sausio 25 d. – 2014 m. vasario 12 d., 2014 m. vasario 16 d. – 2014 m.

vasario 19 d., 2014 m. vasario 22 d. – 2012 m. vasario 24 d., 2014 m.

vasario 26 d., 2014 m. vasario 28 d. – 2014 m. kovo 9 d., 2013 m. kovo 11 d. –

2014 m. kovo 16 d., 2014 m. kovo 18 d. – 2014 m. kovo 23 d., 2014 m. kovo 25 d.

– 2014 m. kovo 28 d., 2014 m. balandžio 1 d., 2014 m. balandžio 3 d. –

2014 m. balandžio 14 d., 2014 m. balandžio 16 d. – 2014 m. balandžio 23 d.,

2014 m. balandžio 25 d. – 2014 m. gegužės 6 d., 2014 m. gegužės 8 d. –

2014 m. gegužės 27 d., 2014 m. gegužės 28 d. – 2014 m. birželio 8 d., 2014 m.

birželio 10 d. – 2014 m. birželio 17 d., 2014 m. birželio 19 d., 2014 m.

birželio 21 d., 2014 m. birželio 22 d., 2014 m. birželio 24 d., 2014 m.

birželio 27 d. – 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 11 d., 2014 m. liepos

16 d., 2014 m. rugsėjo 11 d. – 2014 m. rugsėjo 14 d., 2014 m. gruodžio 18 d. –

2015 m. sausio 2 d., 2015 m. sausio 9 d., 2015 m. sausio 13 d. – 2015 m.

sausio 15 d. laikotarpiais (I t., b. l. 92–101).

Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 580 parų

ir 39 nepilnas paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo

mažesnis, nei nustatytas minimalus. Įvertinus pareiškėjo nepertraukiamo laikymo

tokiomis sąlygomis laikotarpius, aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai

mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo

praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas pripažino, jog pareiškėjas buvo

laikomas pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo

įstatymo 5 straipsnio 3 dalį sąlygomis. Teismas atmetė atsakovo atstovo

argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir

nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus kaip teisiškai

nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi

pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją valstybė

turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina,

kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų

šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra

neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d.

sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.).

Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei

finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų

gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimą byloje Choukhov

prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00, ir kt.).

Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę

žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti

reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų

asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama

nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui

aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes,

pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų

reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu,

paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose

tualetas tik iš vienos pusės buvo atskirtas sienele, todėl nebuvo užtikrinamas

privatumas. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji

sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010)

21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas

sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo

sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto

reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo

gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos

Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu

Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių

14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo

likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta

lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant

galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros

ploto. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais

neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos

3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas

prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Atsakovo atstovas atsiliepime į

skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas

1,5 metro aukščio pertvara, tačiau, teismo vertinimu, tai neužtikrina asmens

privatumo, todėl laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų

išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į

privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas nurodė, kad jo buvimo Lukiškių TI-K metu

unitazas kameroje buvo sudaužytas ir užkimštas, juo negalima buvo naudotis.

Tačiau iš atsakovo atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro

patikrinimo aktų teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo

šalta ir drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos, sienos ir lubos pasidengusios

pelėsiu, vietomis ištrupėjusios, apšvietimas netinkamas.

Teismui atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės

sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus, iš kurių matyti, kad kamerose,

kuriose buvo laikomas pareiškėjas, panašiu į pareiškėjo laikymą metu buvo

tikrinamas HN 76:2010 reikalavimų laikymasis. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos

centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus,

taigi vėdinimo būdas atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Iš 2014 m. kovo

14 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 404 (pareiškėjas joje buvo

laikomas 2014 m. gruodžio 6 d. – 2015 m. sausio 15 d.) oro temperatūra ir

santykinė drėgmė atitiko HN 76:2010 reikalavimus (I t., b. l. 191–192).

Pareiškėjas 2012 m. liepos 17 d. – 2012 m. liepos 19 d. laikotarpiu buvo

laikomas kameroje Nr. 379, kurioje nustatyti naktinio apšvietimo pažeidimai

buvo pašalinti 2012 m. lapkričio 21 d. (I t., b. l. 128–131). Kameroje Nr. 328

pareiškėjas buvo nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d., joje

pagal 2012 m. spalio 2 d. patikrinimo aktą nebuvo nustatyta HN 76:2010 pažeidimų

(I t., b. l. 136). Kameroje Nr. 301 pareiškėjas buvo 2012 m. spalio 7 d. – 2012

m. lapkričio 13 d., joje 2012 m. rugsėjo 6 d. patikrinimo aktu buvo nustatyti

naktinio apšvietimo pažeidimai (I t., b. l. 137). Kameroje Nr. 223 pareiškėjas

buvo nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. kovo 4 d., joje 2013 m. liepos 2 d. ir

2013 m. rugsėjo 17 d. patikrinimo aktais pažeidimų nenustatyta (I t., b. l.

159–160). Kameroje Nr. 175, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2013 m. birželio 4 d. iki

2013 m. liepos 1 d., 2013 m. gruodžio 10 d. pažeidimų nenustatyta (I t., b. l.

171–172). Kameroje Nr. 398, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2015 m. sausio 16 d.

iki 2015 m. vasario 27 d., 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo aktu buvo nustatyti

HN 76:2010 pažeidimai – grindų nelygumai (II t., b. l. 1–5).

Pareiškėjas į bylą pateikė savo ir kitų kartu kamerose

buvusių asmenų surašytus ir pasirašytus raštus su nurodytais temperatūros

matavimais kamerose (I t., b. l. 32–3), tačiau teismas šių dokumentų nelaikė

objektyviais, nes matavimai nėra atlikti kompetentingos, turinčios įgaliojimus

tokius matavimus atlikti įstaigos. Be to, teismas pažymėjo, kad neturi duomenų,

kokiais prietaisais matavimai atlikti, ar šie prietaisai yra metrologiškai

patikrinti, todėl nematė pagrindo pripažinti, kad matavimai yra tikslūs.

Pareiškėjas teigė, kad vienos valandos

pasivaikščiojimo laikas kiemelyje buvo per trumpas. Teismas rėmėsi Pagal HN

76:2010 11 punktu ir pažymėjo, kad atsiliepime į skundą Lukiškių TI-K nurodė,

kad suimtiesiems asmenims yra leidžiama pasivaikščioti kiemelyje, šios

aplinkybės neneigė ir pareiškėjas, kita vertus, galiojantys teisės aktai

ilgesnio pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenumato, todėl teismas neturėjo

pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo, suteikiant vieną valandą

pasivaikščiojimui kiemelyje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad turėtų būti

užimtas 8 valandas per parą, tačiau Lukiškių TI-K jam nebuvo sudaromos jokios

užimtumo programos, kaip numato tarptautiniai teisės aktai, o vienintelis

užimtumas – 1 valandos apsilankymas vieną kartą per savaitę fizinės

reabilitacijos kambaryje. Atsakovo atstovas teigė priešingai – kad sudaromos

galimybės pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline

televizija, socialinės reabilitacijos specialistų paslaugomis. Pareiškėjas

nepateikė į bylą duomenų apie tai, kad jis prašė nurodytomis galimybėmis

pasinaudoti ir jos jam nebuvo suteiktos, todėl teismas laikė šias aplinkybes

neįrodytomis.

HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo

vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po

šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Suėmimo vykdymo įstatymo 44

straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę

suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo

paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pareiškėjas rėmėsi

Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl

Europos kalėjimų taisyklių“ ir manė, kad jo teisės pažeidžiamos, nes jis

vedamas praustis tik vieną kartą į savaitę. Šių taisyklių 19.4 punktas numato,

kad turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų

praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma,

kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip du kartus per savaitę (arba dažniau, jei

reikalinga) tam, kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai. Atsižvelgiant į

Lietuvos klimatines sąlygas, tai, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai su

tekančiu vandeniu (dėl to ginčo byloje nėra), minėtoje nuostatoje nėra kalbama

apie viso kūno prausimą po vandeniu, teismas laikė, kad šioje skundo dalyje nei

Lietuvos, nei tarptautiniai teisės aktai nėra pažeidžiami, be to, šios

taisyklės yra rekomendacinio pobūdžio.

Pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti

graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų

administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo

pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys,

turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo

profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas).

Byloje esančios Lukiškių TI-K sudarytos paslaugų teikimo sutartys su kenkėjų

kontrolės paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (UAB „Vilniaus profilaktinės

dezinfekcijos stotis“, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“) (II t.,

b. l. 25–43), Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (II t., b.

l. 171–172) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinamas kenkėjų

prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir

buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes

patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro

patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas, todėl

nėra pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo

fakto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m.

sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma

nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose

– vienam asmeniui per parą turi tekti 2 298 kcal. Atsakovo atstovas į bylą

pateikė Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2014

m. sausio 13 d. tyrimų protokolą Nr. 9749Ch (I t., b. l. 113), kuriame

nurodyta, kad nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinys

– 2 380 kg, 100 g energetinė vertė – 120 kcal, todėl bendra asmeniui

tenkančio maisto davinio energetinė vertė – 2 856 kcal. Tai atitinka

nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas, teigdamas, kad jam tenkančio maisto

energetinė vertė buvo 1 300–1 500 kcal, šio argumento nepagrindė,

nenurodė, kaip apskaičiavo maisto energetinę vertę, todėl šis argumentas atmestas

kaip neįrodytas.

Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu galiojusio Lietuvos

Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numatė, kad

Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose

gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali

būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 76:2010 14 punkte yra

nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti

laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu

nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant

į tai, Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys

kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji

nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K

rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Iš atsakovo atstovo 2015

m. liepos 30 d. pažymos (I t., b. l. 114) matyti, kad pareiškėjas, būdamas

Lukiškių TI-K, buvo laikomas su nerūkančiais asmenimis. Kitų objektyvių

duomenų, įrodančių priešingas aplinkybes, byloje nėra. Taigi nėra įrodytas

minėtų teisės normų, susijusių su nerūkančių asmenų sveikatos apsauga,

pažeidimas.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai per

dažnai naudojosi teise jį perkelti į kitas kameras. Iš Suėmimo vykdymo įstatymo

10 straipsnio nuostatų matyti, kad tardymo izoliatoriaus administracija,

spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti

suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo

reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai

teisės aktuose nėra nustatyti. Taigi tardymo izoliatoriaus administracijai

suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose.

Atsakovo atstovas paaiškino, kad suimtieji apgyvendinami atsižvelgiant į vidaus

tvarkos reikalavimus, siekiant užkardyti konfliktines situacijas, ypatingų

įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį,

atvykusį į Lukiškių TI-K, miegamąja vieta. Be to, suimtieji, atsiradus

galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Teismo vertinimu, šie atsakovo

atstovo nurodyti kriterijai objektyviai pateisinami, siekiant tinkamai atlikti

įstatymu pavestą suėmimo vykdymo funkciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas

nenurodė, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10

straipsnyje nustatyti izoliavimo reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per

dažno perkėlinėjimo į kitas kameras paremtas tik subjektyvia pareiškėjo

nuomone. Kaip minėta, ne pareiškėjui, o Lukiškių TI-K administracijai suteikta

diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Be to,

pareiškėjo teiginiai dėl dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, neatitinka

faktinių duomenų. Iš atsakovo atstovo pateiktos informacijos matyti, kad

pareiškėjo perkėlimai į kitas kameras itin dažnai nevyko. Pareiškėjas Lukiškių

TI-K praleido gana ilgą laiką, be to, jis buvo išvežamas ir į kitas įkalinimo

įstaigas (pvz., į Šiaulių tardymo izoliatorių), buvo paleistas į laisvę.

Matyti, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas vienoje

kameroje net keletą mėnesių (I t., b. l. 92–101). Taigi negalima pripažinti,

kad atsakovo atstovas, pareiškėją apgyvendindamas konkrečiose Lukiškių TI-K

kamerose, jį perkeldamas, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar viršijo teisės

aktais suteiktus įgaliojimus.

Pareiškėjas teigė, kad stalai Lukiškių TI-K kamerose

nebuvo pritaikyti valgyti tokiam skaičiui žmonių, kiek jų būdavo apgyvendinta,

nes prie stalo gali atsisėsti tik du asmenys, nebuvo spintų, kuriose suimtieji

galėtų laikyti savo daiktus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo

ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.6 punkte nustatyta,

kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova

gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atsiliepime į skundą

nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti stalai, lentynos maisto

produktams ir higienos priemonėms sudėti. Teismas nematė pagrindo nesivadovauti

šiais duomenimis. Paties pareiškėjo į bylą pateikti kamerų brėžiniai įrodo, kad

spintelės maistui sudėti kamerose buvo (I t., b. l. 31, 48). Kita vertus, teisės

aktai nereglamentuoja gyvenamojoje kameroje esančio stalo dydžio, todėl teismas

nematė pagrindo pripažinti pažeidimo fakto Lukiškių TI-K neužtikrinus

pareiškėjui tinkamo dydžio stalo ar spintų daiktams susidėti.

Pareiškėjas nurodė, kad ilgą laiką buvo kalinamas

vienas, ir tai jam padarė didelį psichologinį poveikį. Teismas nustatė, kad

pareiškėjas vienas buvo kalinamas nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m.

sausio 5 d. Kitais atvejais jis vienas kameroje būdavo retai, pvz., 2013 m.

sausio 23 d. – 2013 m. sausio 24 d., 2013 m. vasario 13 d. – 2013 m.

vasario 14 d. arba ne visą parą (I t., b. l. 97–98). Pagal Suėmimo vykdymo

įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatas, asmenys, laikomi tardymo izoliatoriuose,

gali būti izoliuojami ir laikomi atskirai, tai yra vienas pagrindinių suėmimo

vykdymo režimo reikalavimų.

Pareiškėjas teigė, kad laikomas kamerose Nr. 208 ir

Nr. 201 patyrė ypatingai nemalonius psichologinius išgyvenimus ir kančias dėl

to, kad šalia buvo laikomi patys pavojingiausi, įkalinti iki gyvos galvos

nuteistieji ir dėl prastų gyvenimo sąlygų: grybelio, pelėsio, mažo ploto,

žiurkių ir kt. Teismas nustatė, kad kameroje Nr. 228 pareiškėjas buvo laikomas

nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m. liepos 8 d., kameroje Nr. 201 – nuo 2010

m. liepos 9 d. iki 2011 m. kovo 22 d. (I t., b. l. 92–93), tačiau šie

laikotarpiai teismo nevertinti dėl ieškinio senaties taikymo.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas

konstatavo, kad 580 parų ir 39 nepilnas paras pareiškėjas buvo laikomas

perpildytose kamerose, sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį,

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo

įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patyrė

diskomfortą ir psichologinę kančią. Toks perpildymas trukdė naudotis privatumu

kasdieniniame gyvenime, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino

pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Pareiškėjo laikymo sąlygas papildomai blogino

privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimas, kai kurių HN 76:2010

reikalavimų pažeidimas. Teismas konstatavo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų

pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų

patyręs, jei būtų laikomas suimtas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą,

todėl kilo atsakovo civilinė atsakomybė. Teismas vertino, kad pareiškėjo

patirti neigiami išgyvenimai buvo tokio intensyvumo, jog yra pagrindas juos

įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos

neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pakankamai ilgą pažeidimų trukmę ir pobūdį,

į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus ir nuolatinio pobūdžio. Tačiau

pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes,

nepataisomas pasekmes. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės

buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio

išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas

nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir

nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus

galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė

pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės

reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Byloje esantys grįžtamojo

patikrinimo aktai patvirtino, kad Lukiškių TI-K kamerose nustatyti pažeidimai

pagal galimybes yra šalinami. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus

neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 300 000 Eur suma teismas

nematė pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems

neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos

teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja

prasme) neigiamiems veiksniams.

Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgė į naujausią

teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose. Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje

Nr. A-858-56/2015 pareiškėjui priteisė 2 765 Eur neturtinės žalos atlyginimą

383 paras neužtikrinus minimalaus ploto reikalavimų, 2015 m. rugpjūčio 6 d.

nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2015 pareiškėjui priteisė 1

250 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose

kamerose 204,5 paras, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje

byloje Nr. A-1326-575/2015 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos

atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 185 paras.

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs minėtų

reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus,

paminėtą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, Lietuvoje egzistuojančias

ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad

pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 4 000 Eur sumos

priteisimas.

Pareiškėjas skundu prašė priteisti bylos nagrinėjimo

išlaidas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis,

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio

2 dalimi ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos

Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85

patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už

advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus

dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami

priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines

paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus,

kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio

ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be

individualiųjų įmonių). Vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento

duomenimis, 2015 m. antrojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo

užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) sudarė 713,9 Eur.

Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už advokato teikiamas teisines

paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už ieškinį,

priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį yra apskaičiuojami taikant

2,5 koeficientą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kartu su skundu pateikė

teismui advokato Bogdan Chranovskij 2015 m. liepos 16 d. išrašytą orderį

atstovauti pareiškėją Vilniaus apygardos administraciniame teisme (I t., b. l.

14) bei advokato už teisines paslaugas išrašytą 2015 m. liepos 16 d. pinigų

priėmimo kvitą už teisines paslaugas (I t., b. l. 15) 300 Eur sumai. Byloje yra

parengti du skundai teismui, kurių apimtis yra po 11 lapų. Pareiškėjo atstovas

advokatas Bogdan Chranovskij teismo posėdyje nedalyvavo, daugiau duomenų apie

patirtas išlaidas į bylą nepateikta. Kadangi šiuo atveju skundai iš esmės

patenkinti, pareiškėjui priteista 300 Eur bylos nagrinėjimo išlaidų suma už

procesinių dokumentų parengimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

III. Pareiškėjas G. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo

skundą tenkinti visiškai arba dalį bylos, kuria pareiškėjo skundas atmestas,

grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašoma

priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas

nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu. Mano, jog pagal Konvencijos 3

straipsnio nuostatas senatis nėra numatyta. Be to, mano, jog tai tęstinis

pažeidimas, kuris truko laikotarpiu 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. vasario 15

d. Pažymi, kad anksčiau negalėjo kreiptis, nes EŽTT nutarimai nėra išversti į

lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti. Akcentuoja, jog

pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktais įrodymais,

nekreipė dėmesio į pareiškėjo paaiškinimus, nevertino pareiškėjo pateiktų

rašytinių liudytojų paaiškinimų. Dėl priteistos sumos sumažinimo pažymi, kad

pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT

praktika. Lietuvos teismai dažnai priteisia mažesnes sumas nei EŽTT, o tai yra

diskriminacija.

Atsakovas Lukiškių TI-K, atstovaujantis Lietuvos valstybę,

pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime kartoja argumentus,

išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, pažymi,

kad asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną

asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų, dėl to kameros ploto normos vienam

asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai. Mano, jog pareiškėjo reikalavimas

atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti

valstybės sąskaita. Akcentuoja, jog prašomos atlyginti išlaidos yra

nepagrįstos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo

dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta,

kad pareiškėjas G. L. kreipėsi į teismą dėl 150 000 Eur

neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių

TI-K už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 11 d. ir

150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m.

spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 15 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m.

spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundus tenkino iš dalies. Priteisė

pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 300 Eur

bylos nagrinėjimo išlaidų. Likusią skundų dalį atmetė.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su

priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas

nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, rėmėsi tik atsakovo pateikta

klaidinga informacija, o ne pareiškėjo pateiktais įrodymais ir rašytiniais

liudytojų paaiškinimais, nesivadovavo EŽTT praktika spręsdamas dėl priteistinos

sumos dydžio.

Kiek tai susiję su ieškinio

senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog, pareiškėjo vertinimu, pirmosios

instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias

nuostatas, nes, pareiškėjo manymu, ieškinio senatis nėra taikoma iš Konvencijos

pažeidimo atsirandantiems reikalavimams.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio

senaties terminu, EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti,

tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į

teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo

įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę,

tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai

ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą

byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT

yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir

ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio

senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks

senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo

nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali

būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996

m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę

Karalystę, pareiškimų Nr. 22083/93 ir 22095/93). Kita vertus, EŽTT tik

išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu (žr.

EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą byloje Howald Moor ir kiti prieš

Šveicariją, pareiškimų Nr. 52067/10 ir 41072/11).

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus

argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios

instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti,

EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis

nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas

pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu

yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi ieškinio senaties terminai iš

principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai,

kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1

dalies pažeidimą (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Stagno

prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 1062/07).

Nagrinėjamos administracinės bylos

kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su

neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Ginčui aktualiu laikotarpiu

galiojęs Lietuvos teisinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant tokius administracinius

ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu

padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271

straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio

11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Teisėjų

kolegija taip pat pabrėžia, jog CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio

senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų

atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Iš nurodyto

reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių

neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų

nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš

asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek

turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d.,

1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį

civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje

byloje Nr. 3K-3-170/2010). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas šiuo atveju

siekia neturtinės žalos atlyginimo, darytina išvada, jog nagrinėjamam ginčui

ieškinio senatis pagal pirmiau minėtą reguliavimą yra taikoma.

Pažymėtina, kad CK 1.125

straipsnio 8 dalis konkrečiai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties

terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio

1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo

dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba

turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis

nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną,

ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą

dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio

2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio

senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį

(CK 1.131 str. 1 d.).

Nagrinėjamos administracinės bylos

kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su

tuo, kad jis nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 11 d. ir nuo 2013 m.

spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, kurios

neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, dėl šių neteisėtų

veiksmų jis patyrė dvasinius, emocinius sukrėtimus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais

neteisėtais veiksmais, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, kurios

neatitiko reikalavimų, ir šie veiksmai vyko laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 11

d. iki 2013 m. rugsėjo 11 d. ir nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario

15 d., teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas

skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių, šių

neteisėtų veiksmų atlikimo jis jautė baimę, nerimą, emocinę depresiją,

pažeminimą, stresą ir kitus nepatogumus, taigi spręstina, kad nurodytų

galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie

savo teisių pažeidimą. Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių

kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis

asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas

tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai

(CK 6.271 str. prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas

nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą

žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą, jų taip pat nenustatė ir teisėjų kolegija.

Šiuo atveju pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepagrindė, kad jo teisių

pažeidimo metu, atsižvelgus į neteisėtų veiksmų pobūdį, jais sukeliamą žalą,

diskomfortą, negalėjo, neturėjo suvokti apie jo galimai pažeidžiamas teises.

Šiame kontekste teisėjų kolegija

pažymi ir tai, kad EŽTT yra pabrėžęs, jog taikant ieškinio senatį, be kita,

atsižvelgtina į tęstinį situacijos, iš kurios kildinama žala, pobūdį. Tais

atvejais, kai žala yra siejama su netinkamomis kalinimo sąlygomis, pavyzdžiui,

netinkama kamerų sanitarine būkle, temperatūros neatitikimu teisės aktų

numatytiems reikalavimams, kameros perpildymu ir kt., kurios egzistavo visą

kalinimo laikotarpį, teismas inter alia atsižvelgia į tokios situacijos

tęstinumą (žr. EŽTT 2008 m. birželio 26 d. sprendimą Seleznev prieš

Rusiją, pareiškimo Nr. 15591/03, 34–36 p., 2008 m. liepos 10 d. Sudarkov

prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 3130/03, 40 p., 2012 m. liepos 24 d.

sprendimą Iacov Stanciu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 35972/05,

136–38 p., 2015 m. sausio 27 d. sprendimą Neshkov ir kiti prieš Bulgariją,

pareiškimų Nr. 36925/10, 21487/12, 72893/12, 73196/12, 77718/12, 9717/13).

„Tęstinė situacija“ reiškia tęstinį veiksmą, dėl kurio pareiškėjas tampa auka

(žr. EŽTT 2003 m. gegužės 21 d. sprendimą Posti ir Rahko prieš Suomiją, pareiškimo

Nr. 27824/95, 39 p.). Tačiau tokiomis situacijomis nepripažįstami tie atvejai,

kai inter alia pareiškėjai yra kalinami skirtingose kalinimo įstaigose,

skirtingais režimais, sąlygomis (žr. EŽTT 2008 m. birželio 26 d. sprendimą Seleznev

prieš Rusiją). Šiame kontekste aktualu yra tai, kad pareiškėjas

ginčo laikotarpiu iš Lukiškių TI-K 2013 m. rugsėjo 11 d. buvo išleistas į

laisvę ir pareiškėjas nepagrindė, nenurodė aplinkybių, leidžiančių vertinti jo

atžvilgiu vykusią situaciją kaip tęstinę, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų

kolegija. Atsižvelgusi į nurodytus motyvus, pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų

pobūdį, jų kaitą, tai, kad pareiškėjo atžvilgiu daromas pažeidimas nebuvo iš

esmės tapatus, tęstinis, siekdama nepaneigti pirmiau nurodyto ieškinio senaties

instituto tikslo ir prasmės, teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo

pareiškėjo atžvilgiu netaikyti ieškinio senaties termino ir (ar) kitaip

vertinti ieškinio senaties pradžios momentą.

Atitinkamai, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas

skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Lukiškių

TI-K nurodytomis netinkamomis sąlygomis, kuris vyko laikotarpiu nuo 2009 m.

gruodžio 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 11 d. ir nuo 2013 m. spalio 1 d. iki

2015 m. vasario 15 d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. liepos

17 d. (b. l. 1), atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina

išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti

apie tai, kad jis buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų

reikalavimų, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015

m. liepos 17 d. (b. l. 1). Pagal

CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas

taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje

atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo

atstovas (b. l. 92), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos

teismas pagrįstai nurodytų motyvų pagrindu taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį

dėl pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų.

Vertinant nurodytą aspektą dėl

pirmiau minėtų neteisėtų veiksmų ir ieškinio senaties, teisėjų kolegija

pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas

pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties,

pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas

atnaujinamas.

Kiek tai susiję su ieškinio

senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose

ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti,

kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai

vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos

konkrečios situacijos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų

atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti

įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju

pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad EŽTT sprendimai, kuriuose yra

aktualūs nagrinėjamai bylai išaiškinimai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis

negalėjo su jais susipažinti.

Iš pareiškėjo pateikto skundo

matyti, kad savo teisių pažeidimus pareiškėjas sieja su nacionalinių teisės

normų pažeidimu, be kita ko, bendrai papildant, kad tokiu kalinimu buvo

pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis. Konvencija yra viešai paskelbtas teisės

aktas, be to, analogiškos nuostatos Konvencijos 3 straipsnyje garantuojamoms

teisėms yra numatytos ir Konstitucijos 21 straipsnyje, kuri taip pat yra viešai

paskelbtas teisės aktas, su kuriuo gali susipažinti visi subjektai. Be to,

lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai,

reglamentuojantys konkrečias konvojavimo sąlygas, įskaitant ir CK,

reglamentuojantį neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti

kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas

lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka

kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos

teisinės pagalbos teikimo ir pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos

tokios kliūtys. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo

įvardytos aplinkybės vertintinos kaip subjektyvios, nesudarančios pagrindo

atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas

nenustatė ir aplinkybių, kurios leistų ex officio atnaujinti praleistą

ieškinio senaties terminą, ir teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka.

Atsižvelgusi į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia,

kad, taikęs ieškinio senatį ir nesant pagrindo praleisto termino atnaujinti,

pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Lukiškių TI-K neteisėtus

veiksmus laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2015 m. vasario 27 d.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas

nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, rėmėsi tik atsakovo

pateikta klaidinga informacija, nevertino pareiškėjo pateiktų rašytinių

liudytojų paaiškinimų.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą,

administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus,

konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra

nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje

byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis

įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą,

pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto

išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo

kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik

remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant

teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų

pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų

duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57

straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios

tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu

įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta,

o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada

išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos,

įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo tik

abstrakčius teiginius, kad buvo laikomas kameroje, kuri neatitiko minimalaus

vienam asmeniui tenkančio ploto ir higienos normų reikalavimų. Teisėjų kolegija

atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės,

kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti

tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas,

pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo

sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas

apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas

galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik

pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui

aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes,

pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų

reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka

atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo

30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013

m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013,

2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-3358-624/2016 ir

kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių,

susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi

nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.

A261-1802/2013). Pareiškėjas savo teiginių dėl kamerų neatitikimo

higienos normų reikalavimams nedetalizavo, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių

patvirtinti įrodymų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios

instancijos teismo išvada, kuris šiuos pareiškėjo paaiškinimus dėl netinkamų

kalinimo sąlygų vertino kaip nepagrįstus.

Aptartos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia ir tai, kad

būtent atsakovui tenka pareiga pateikti pareiškėjo teiginius dėl netinkamų

kalinimo sąlygų paneigiančius įrodymus. Be to, natūralu, jog laisvės atėmimo

vietos administracija disponuoja tokiais įrodymais. Tai lemia, kad dauguma

teismo vertinamų įrodymų šio tipo administracinėje byloje bus pateikti

atsakovo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai

detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų

nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų,

susijusių su netinkamomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, ir juos įvertino.

Todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas remiantis tik atsakovo

paaiškinimais, nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Pareiškėjo argumentas, jog teismas be pagrindo nevertino pareiškėjo

pateiktų rašytinių liudytojų paaiškinimų, nepagrįstas. Pažymėtina, jog ABTĮ

nėra numatyta galimybė remtis liudytojų paaiškinimais, kurie yra pateikiami

raštu. Rašytiniai liudytojų

paaiškinimai nelaikytini leistinais įrodymais (ABTĮ 60 str.). Todėl teismas neturėjo pareigos remtis

pateiktais rašytiniais liudytojų paaiškinimais.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog

pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių

Teismo praktikai, formuojamai tokio pobūdžio bylose, nes priteistas per mažas

neturtinės žalos atlyginimas. Pažymi, kad kituose sprendimuose

EŽTT, konstatavęs analogišką pažeidimą, iš Lietuvos valstybės pareiškėjų

naudai priteisė didesnius žalos atlyginimus.

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia,

kad pačios Konvencijos priėmimu buvo siekta

garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui

teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos

1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta

Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog

pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms

valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian

Linguistic prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 4464/70). Konvencijos 10

straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros

laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar

laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės

interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste

pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų

susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų

laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside

prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 5493/72, 2007 m. gruodžio 4 d.

sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę

Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti

kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo

pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą,

neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai

būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus

(žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją,

pareiškimo Nr. 17621/91), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų

efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o

pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių

apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006

m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo

Nr. 64886/01). Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad sprendžiant šios

kategorijos ginčus turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į

Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-1783-858/2015).

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš

Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį

priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos

pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo

susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus

nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr.

EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos

atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41

straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d.

sprendimą Dubjaková prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 67299/01).

EŽTT šioje byloje akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo

vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“

pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama

atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą

atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į

tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir

išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos

41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjaková prieš Slovakiją).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus ir subsidiarumo doktriną

darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi

pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama

pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą

nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti

įvardijamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti

pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą,

be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime

įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT

išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti

vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones

March Gallego S.A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/95). Šiuo atveju

EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato

fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų

valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra

paliekama nacionaliniams teismams.

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala,

kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai

individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę

žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra

apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai,

nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos

pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti

pinigais.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad priteisdamas konkrečią

neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus

žalos nustatymo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį

teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo

turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės

bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad

kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra

individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių

konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio

nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas

konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus

kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens

patirtą žalą.

Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT

bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių

priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT

vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis

sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai

pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m, kartais – 1,16

kv. m arba 1,3 kv. m, 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo

įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė

5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas

prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Kitoje byloje EŽTT vertino

situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos,

kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m, pareiškėjui

nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas

iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir

patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000

Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius

prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos

2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją (pareiškimo Nr.

41653/05) vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko

23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m kameros

ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos

sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje.

EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui

priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo. Taigi EŽTT neformuoja bendrų atlygintinos

sumos fiksuotų dydžių ir atsižvelgus į šios kategorijos bylų specifiką dėl

priteistinos žalos sumos yra sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta,

teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino

administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam

siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl

pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo

sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pažymėtina, jog

apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai patirtas

bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios

naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų

atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti

tenkinamas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias

su bylos apeliaciniu procesu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos

1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G.

L. (G. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti

nepakeistą.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai Ričardas

Piličiauskas

Veslava

Ruskan

Arūnas

Sutkevičius