2022-05-18 Nr. AB-12835-3-62-3-00560-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2485-781/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00560-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. M. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. M. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas C. M. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 22S54730 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pateikęs prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teigė, kad 2019 metais mirė jo tėvas, kuris paliko keletą žemės sklypų. Pareiškėjo giminaičiai pradėjo iš jo reikalauti šių žemės sklypų, kilo konfliktas, jam buvo grasinama, todėl pareiškėjas buvo priverstas išvykti iš kilmės šalies.

3. Atsakovas Sprendimu nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje argumentuodamas, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o taip pat ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

4. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pernelyg kritiškai vertino jo pasakojimą, smulkius neatitikimus traktuodamas kaip pasakojimo trūkumus, nors pareiškėjas visų aplinkybių gali tiesiog neatsiminti, kadangi jau praėjo nemažai laiko nuo jo tėvo mirties 2019 metais. Be to, bėgdamas iš savo kilmės šalies, pareiškėjas galėjo ir neturėti galimybės su savimi pasiimti įrodymų ar jų išsaugoti kelionės metu. Dėl (duomenys neskelbtini) auginamų eksportuojamų produktų, žemė yra vertingas turtas, todėl tai leidžia manyti, kad pareiškėjo giminaičiai gali jį persekioti vien tam, kad gautų žemės sklypą. Dėl šių priežasčių pareiškėjas pagrįstai bijo dėl savo sveikatos ir gyvybės. Atsakovas net neatliko tyrimo, ar pareiškėjui jo kilmės šalyje yra saugu.

5. Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pateiktas pasakojimas atitiko kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio.

6. Draudimas pareiškėjui atvykti yra maksimalus ir visiškai neproporcingas jo lūkesčiui gauti prieglobstį, pernelyg ilgas draudimas atvykti sudarytų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kuomet, pablogėjus situacijai, pareiškėjui būtų uždrausta atvykti ir prašyti prieglobsčio.

7. Pareiškėjo teigimu, jam prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, surinkti naujausią informaciją apie kilmės valstybę, todėl skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad jis nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

10. Tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje ginkluoti konfliktai nevyksta. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas pripažino, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėjo istorija apie jo konfliktą su giminaičiais dėl turto taip pat savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Visų pirma, tariamas persekiotojas (giminaičiai) nėra valstybinis subjektas. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Atsakovas papildomai pastebėjo, kad pareiškėjo pasakojimas apie konfliktą su giminaičiais buvo abstraktus, nedetalus, bendro pobūdžio. Bandant išsiaiškinti daugiau detalių, užduodant patikslinančius klausimus, pareiškėjas teikė abstrakčius paaiškinimus, vengė detalumo, nuolat kalbėjo bendromis frazėmis.

12. Pasisakydamas apie pareiškėjo skunde išdėstytą nesutikimą su ginčijamo sprendimo dalimi, kuria jis išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ir nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas Šengeno erdvės valstybes, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sienos, kadangi skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime.

13. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

15.1. Pareiškėjas asmens tapatybę patvirtinančių ar kelionės dokumentų nepateikė, prisistatė C. M. T, turinčiu (duomenys neskelbtini) pilietybę, nurodė, kad gimęs (duomenys neskelbtini) Teikiamame prašyme dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjas nurodė, kad iš kilmės šalies išvyko, nes gyvybei grėsė pavojus dėl tėvo brolių, kurie po tėvo mirties norėjo pasisavinti jo turtą, todėl teko su motina išvykti, nes tėvo broliai vis grasino jį nužudyti. Dėl šios priežasties jis išvyko į Baltarusiją, nes tuo metu tikrai turėjo išvykti, kitaip grėsė mirtis. Atvykęs į Baltarusiją suprato, kad vis tiek nėra saugus. 2021 m. gruodžio 7 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste. 2019 m. mirė jo tėvas, kuris paliko keletą žemės sklypų (dirbamos žemės plantacijų). Palikimas turėjo atitekti jo motinai ir jam, tačiau velionio tėvo broliai pradėjo reikalauti, kad jis atiduotų jiems minėtus žemės sklypus. Dėl paveldėjimo tarp jo bei giminaičių kilo konfliktas, kurio metu jam buvo grasinama fiziniu susidorojimu. Į policiją pareiškėjas kreipėsi du kartus, tačiau policija informavo, kad ginčai tarp giminių yra civiliniai santykiai ir būtina kreiptis į teismą. To pareiškėjas padaryti negalėjo dėl lėšų stygiaus. Į Migracijos departamento atstovo klausimą, kaip pareiškėjas atvyko į Lietuvą, jei neturėjo lėšų advokatui, atsakyta, kad turėjo susitaupęs pinigų. Pareiškėjas paaiškino, kad pasą pametė miške.

16. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Konvencijos, UTPĮ, Direktyvos 2008/115/EB, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Tvarka) nuostatomis, Europos žmogaus teisių teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuluota prieglobsčio bylose.

17. Teismo vertinimu, byloje neginčytinai nustatyta, kad asmens išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė ekonominė situacija (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos ir nuolatinių pajamų trūkumas bei turtinis konfliktas su giminaičiais. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Prieglobsčio prašytojo istorija apie jo konfliktą su giminaičiais dėl turto savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo, kadangi tariamas persekiotojas (giminaičiai) nėra valstybinis subjektas, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojas nepateikė.

18. Teismas atkreipė dėmesį į pareikėjo pasakojimo nenuoseklumą. Pareiškėjas nurodė, kad teisiniam atstovavimui ginče su šeimos nariais jis neturėjo lėšų, o į Migracijos departamento atstovo klausimą apklausos metu nurodyta, kad kelionei į Baltarusiją pareiškėjas buvo sutaupęs, kadangi užsiėmė korepetitoriaus veikla ir gavo pajamų. Pareiškėjo pasakojimas apie konfliktą su giminaičiais yra abstraktus, nedetalus, bendro pobūdžio. Bandant išsiaiškinti daugiau detalių, užduodant patikslinančius klausimus, prieglobsčio prašytojas teikė abstrakčius paaiškinimus, vengė detalumo, nuolat kalbėjo bendromis frazėmis. Prieglobsčio prašytojo istorija nėra nei pagrįsta kitais (be pasakojimų) įrodymais, nei savaime sklandi, dėl to nėra tikėtina. Tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį šalyje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės.

19. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

20. Teismas konstatavo, kad tyrimo metu pagrįstai ir argumentuotai nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atitinkamai, nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento tyrimo metu surinkta informacija, prieglobsčio prašytojo nurodytoje kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pagrįstai konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

21. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nepateikta. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

22. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas klaidino tyrimą atliekančius pareigūnus teikdamas duomenis apie jo amžių (nepilnametis). Pareiškėjas iš esmės nei skunde, nei teismo posėdžio metu nepateikė argumentų, kuriais būtų grindžiamas specialisto išvados dėl amžiaus nustatymo nepagrįstumas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos 2021 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvadoje Nr. MK-0 227/2021 (01) nurodyta, kad pareiškėjo biologinis amžius apie 20 +/- 2 metai, t. y. 18 – 22 metų intervale imtinai. Taigi pareiškėjas yra sulaukęs pilnametystės.

23. Apskųstame sprendime nurodyta, kad užsienietis, kuriam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko nelegaliai kirtęs sieną, neturėjo kelionės dokumentų, buvo sulaikytas pareigūnų; prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Todėl teismas konstatavo, kad Sprendimas dalyje, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra pagrįstas ir atitinkantis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

24. Spręsdamas, ar pareiškėjo atžvilgiu taikomas penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis yra proporcingas bei teisėtas, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką nelegaliai kirsdamas sieną, tapatybę patvirtinantis dokumentas nepatvirtino jo tapatybės ir anketinių duomenų; turėdamas galimybę pateikti duomenis apie tapatybę, pareiškėjas jų nepateikė, svarstant prašymą suteikti prieglobstį klaidino Migracijos departamentą nurodydamas, jog yra nepilnametis, prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė tik sulaikytas pasienio užkardos pareigūnų. Teismas, įvertinęs nurodomas aplinkybes, penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpį pripažino pagrįstu ir proporcingu, atitinkančiu Tvarkos kriterijus ir neviršijančiu UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti termino.

25. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką terminas teismo pripažintas pagrįstu ir teisėtu, teismo nuomone, nėra pagrindo keisti ir kitos Sprendimo dalies, kurioje nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes, skundo, teikto teismui, argumentus, susijusius su tyrimo neišsamumu, esminiais jo trūkumais (neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), nors, kaip kompetentinga institucija, yra įpareigotas surinkti naujausią ir aktualią informaciją apie kilmės valstybę), panaudota sena informacija (2020 m.), ir nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų.

29. Pareiškėjas teigia, kad skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių kilmės šalyje. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmenims pragyventi, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., Prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais, išvykdamos iš šalies. Atsakovas neatliko informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, tokiu būdu netinkamai taikė Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso 62–63 punktuose nustatytas vertinimo gaires. Pareiškėjo vertinimu, tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste.

30. Atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėją ir taikyti jam draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo, teikto į skundą, argumentus, ir akcentuoja, kad:

32.1. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybė.

32.2. Pareiškėjas nenurodė konkrečių duomenų, kurie galėtų būti patikrinti surinkus specifinę kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kad kilmės valstybė kaip nors pažeidžia jo teises ar atsisako jas ginti. Migracijos departamentas surinko bendrą informaciją apie (duomenys neskelbtini) ir saugumo padėtį joje. Nustatyta, kad ginkluoti konfliktai šioje valstybėje nevyksta, todėl pareiškėjo argumentai, kad (duomenys neskelbtini) jam nesaugu gyventi, nėra pagrįsti.

32.3. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su Migracijos departamento priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

32.4. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

36. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes jis nori pateikti paaiškinimus, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

37. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

38. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja UTPĮ 86 bei 87 straipsnių nuostatos. UTPĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

39. UTPĮ 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

40. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

41. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti UTPĮ 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pareiškėjo situacijos, jo pateikto pasakojimo, informacijos apie kilmės valstybę vertinimu, kas, pareiškėjo teigimu, sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos medžiagą, nepritaria pareiškėjo argumentams. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus duomenis, pripažįsta, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą. Įvertinus pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį (jį persekioja giminaičiai dėl paveldėtų žemių), padaryta pagrįsta išvada, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prieglobsčio prašytojo baimę dėl jam gresiančio individualaus pobūdžio persekiojimo ar diskriminacijos jo kilmės valstybėje. Pritartina atsakovui, kad pareiškėjo tariamas persekiotojas (giminaičiai) nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjo nurodytu atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojas nepateikė. Aplinkybė, kad pareiškėjas, pasikreipęs į policiją, gavo nurodymą kreiptis į teismą, tačiau dėl tam tikrų priežasčių to nebuvo padaręs, negali būti vertinama kaip kilmės valstybės atsisakymas ginti pareiškėjo teises. Taigi, pareiškėjas disponuoja galimybę reikalauti apsaugos savo kilmės šalyje panaudojant teisines priemones.

45. Šiuo atveju nėra nustatyta, kad prieš pareiškėją būtų panaudoti veiksmai, kurie būtų prilyginti persekiojimui. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad nėra prielaidų išvadoms, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia smurto ir / ar kitokio pobūdžio persekiojimo pavojus, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Nei atsakovas, nei teismas nenustatė individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį. Šią išvadą patvirtina ir atliktas pareiškėjo pasakojimo vertinimas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepašalino jo išdėstytų aplinkybių trūkumų, neįvardino detalių, galinčių pagrįsti pasakojimą.

46. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę (teisinės gynybos priemonės, ekonominė situacija) nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame sprendime. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą Departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip būtų palankiau pareiškėjui, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su įrodymų vertinimu, nepagrįsti (ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis).

47. Pareiškėjas, kritikuodamas atsakovo, pirmosios instancijos teismo priimtus sprendimus, teigia, kad nagrinėjamu atveju būtina atskirti ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo statusą. Jo manymu, atsakovas, neištyręs pareiškėjo kilmės valstybės ekonominės padėties, netinkamai taikė 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso 62-63 punktuose nustatytas vertinimo gaires. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais išvykdamos iš šalies. Atsakovas neanalizavo ekonominio migranto bei pabėgėlio takoskyros, kas sąlygojo netinkamą prieglobsčio prašymo motyvų vertinimą.

48. Teisėjų kolegijos manymu, šis pareiškėjo argumentas neįrodo atsakovo, pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų neteisėtumo bei nepagrįstumo. Pareiškėjas nenurodė, kad jis realiai buvo patyręs spaudimą, grasinimus kilmės valstybėje, jis taip pat neįrodinėjo tam tikrų ekonominių sankcijų jų atžvilgiu taikymo, kas galėtų suponuoti išvadą apie pareiškėjo diskriminaciją, jo patiriamą nesaugumo jausmą. Nenustačius šių aplinkybių ir prielaidų pareiškėją vertinti kaip pabėgėlį, t. y. esant išvadai, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, suponuojančių pareiškėjo galimybę pasilikti Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie kilmės šalies ekonominę padėtį tyrimas nepagrįs jo, kaip pabėgėlio, statuso.

49. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju, kadangi šiuo metu joje nevyksta kariniai konfliktai. Atitinkamai, nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Taigi, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

50. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų padarytas išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės šalį buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo, atsakovo sprendimus ir jo skundą tenkinti visiškai, tačiau argumentų, susijusių su pareiškėjo atžvilgiu taikomais draudimo atvykti ir įrašyti į sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi terminais, jų proporcingumu apeliaciniame skunde nepateikia. Pareiškėjas tik nurodė, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

52. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, pritaria pozicijai, kad egzistuoja tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis, dėl ko buvo nuspręsta vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

53. Tačiau teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo ir Departamento išvadoms, kad sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejiems metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra teisėtos ir pagrįstos.

54. UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui.

55. Tvarkos 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Tvarkos 44 punkte nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 2 metai, jeigu užsienietis buvo grąžintas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas ir nustatoma viena iš šių aplinkybių (Tvarkos 44.3. punktas): pateiktas prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka (Tvarkos 44.3.1. papunktis); užsienietis buvo pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ir / arba pilietybę arba naudojosi neteisėtai įgytu, netikru, suklastotu ar padirbtu dokumentu (Tvarkos 44.3.2. papunktis); prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu užsienietis neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir buvo atsiimtas iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės 2013 m. birželio 26 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (nauja redakcija) (OL 2013 L 180, p. 31), nustatyta tvarka (Tvarkos 44.3.3. papunktis); per pastaruosius 2 metus iki prašymo suteikti prieglobstį pateikimo Lietuvos Respublikoje dienos užsienietis buvo grąžintas arba išsiųstas iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kur buvo pateikęs prašymą suteikti prieglobstį (Tvarkos 44.3.4. papunktis); antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje galioja kitos Šengeno valstybės užsieniečio atžvilgiu pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais (Tvarkos 44.3.5. papunktis); užsienietis savo veiksmais ar neveikimu tikslingai vilkino ar klaidino tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar jis atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus (Tvarkos 44.3.6. papunktis).

Tvarkos 44.4. punktas numato 3 metų taikymą, jeigu užsienietis buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas ir: nustatomos dvi ar daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje (Tvarkos 44.4.1. papunktis); arba per pastaruosius 2 metus iki prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos jis jau buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas arba išsiųstas (Tvarkos 44.4.2. papunktis).

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau nebe pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų daryti įtaką maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Priešingos išvados nesuponuoja ir pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką nelegaliai kirsdamas sieną, tapatybę patvirtinantis dokumentas nepatvirtino jo tapatybės ir anketinių duomenų, turėdamas galimybę pateikti duomenis apie tapatybę jų nepateikė, svarstant prašymą suteikti prieglobstį klaidino Migracijos departamentą nurodydamas, jog yra nepilnametis, prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė tik sulaikytas pasienio užkardos pareigūnų. Teisėjų kolegijos manymu, šios aplinkybės yra svarbios nustatant draudimo atvykti termino trukmę (Tvarkos 44 punktas), tačiau nesudaro prielaidos jas pripažinti kaip besąlygiškai suponuojančios maksimalaus termino taikymą nesant duomenų apie anksčiau išvardintus maksimalaus termino skyrimo pagrindus.

57. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atsižvelgus į tai, kad Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, darytina išvada, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į dvejus metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kitoje dalyje pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo ir Departamento sprendimų dalys dėl draudimo atvykti ir duomenų įvedimo į SIS sistemą keistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo C. M. T. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo C. M. T. skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. Nr. 22S54730 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstyti taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vilija Mikuckienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Jūratė Varanauskaitė