2025-07-23 Nr. AB-12088-3-62-3-00781-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-727-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00781-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. P. (S. P.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. gegužės 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. (S. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 25S114311 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą.

Pareiškėjas prašymą grindė argumentais, kad atsakovo Sprendimas sukelia jam neigiamas pasekmes, nes įsiteisėjus Sprendimui pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos, o tai paveiks jo artimųjų ir jo paties asmeninį gyvenimą bei padarys didelę žalą. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, siekia sustabdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos, kol bus patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvados apie pareiškėjo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui dėl praeityje atliktos karinės tarnybos Rusijos Federacijos ginkluotose pajėgose ir darbo įmonėje, kuri veikė karinio dalinio teritorijoje, pagrįstumas. Pareiškėjas mano, kad jis turėtų likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip nesukeliant neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos jam (pareiškėjui) ir jo sutuoktinei, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjo vertinimu, šioje byloje yra pakankamas pagrindas kvestionuoti būtinumą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos teritorijos byloje nepriėmus baigiamojo teismo akto.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. gegužės 22 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika šių nuostatų taikymo ir aiškinimo aspektu, įvertino bylos ginčo dalyką ir pareiškėjo prašomų reikalavimų užtikrinimo priemonių turinį ir nurodė, kad prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė peržengia šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyką, kadangi Sprendimu nuspręsta tik nepakeisti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nurodytu teisiniu pagrindu, tačiau neformuluojami įpareigojimai išvykti, išsiųsti pareiškėją iš šalies.

Teismas pažymėjo, kad duomenų, jog nurodyti administraciniai sprendimai yra priimti pareiškėjo atžvilgiu, taip pat nėra, o pareiškėjo argumentai dėl socialinių garantijų, šeimos ryšių ir didelės žalos nelaikytini pagrįstais leistinais rašytiniais įrodymais.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. gegužės 22 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės tenkinti – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjo teigimu, teismas, netenkinęs prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tinkamai neišanalizavo padarytos išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui pagrįstumo bei individualių faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo padėtimi, prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išnagrinėjo formaliai.

Pareiškėjas paaiškina, kad jam pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2015 metais, o 2020 metais Leidimas buvo pakeistas. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2015 metais kaip šeimos narys (šeimos sujungimo pagrindu) – tiek jo dukra, tiek ir sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietės.

Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgus į individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ir jo sutuoktinės teisine padėtimi, amžiumi bei sveikatos būkle, iki byloje nagrinėjimo pabaigos nesant patvirtintai VSD išvadai dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, jis (pareiškėjas) turėtų likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip nesukeliant neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos jam (pareiškėjui) ir jo sutuoktinei, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, neįvertimo pareiškėjo socialinių ryšių su artimaisiais, dalyvavimo darbo rinkoje, gyvenimo Lietuvoje trukmės.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jis padeda Ukrainai ir Ukrainos žmonėms kare su Rusija, o iš viešų šaltinių žinoma, jog asmenys, kurie viena ar kita forma prisideda prie paramos Ukrainai jos kare su Rusija, Rusijoje yra teisiami kaip tėvynės išdavikai. Pareiškėjas teigia savo gyvenimą siejantis su Lietuva. Šiuo metu pareiškėjas tobulina lietuvių kalbos įgūdžius, ketina laikyti valstybinės kalbos egzaminą, savo ateitį mato tik Lietuvoje. Panaikinus Leidimą, pareiškėjas netektų galimybės bendrauti su savo žmona ir dukra, kurios nuolat gyvena Lietuvoje. Pareiškėjo sutuoktinei Lietuvoje mokama pensija, suteiktos kitos socialinės garantijos, nemokamos medicinos paslaugos, kurių ji negalėtų gauti Rusijoje, todėl visus šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius pareiškėjas ir jo šeima turi Lietuvoje.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Migracijos departamentas nurodo, kad nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, kad yra pradėta pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūra. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

VSD nurodo, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kad šioje byloje skundžiamo sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas ar neįmanomas. Pareiškėjas nėra įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos ir (ar) nėra pradėta vykdyti jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų neproporcingas.

Pareiškėjas 2025 m. liepos 23 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad VSD ir Migracijos departamentas nurodo klaidingą informaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. gegužės 22 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nustatęs, kad prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė peržengia šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyką, todėl šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra pagrįstas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad kol nėra patvirtinta VSD išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui yra pagrindas leisti jam pasilikti Lietuvoje, siekiant apsaugoti pareiškėjo ir jo šeimos narių interesus. Pareiškėjas pažymi, kad jam pavojinga grįžti į Rusiją, nes jis remia Ukrainą, be to, Rusijoje jo sutuoktinei nebus suteiktos tokios socialinės garantijos, kurias ji gauna Lietuvoje.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.).

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas prašo teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai stabdyti Sprendimo galiojimą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės argumentuoja tuo, kad laikinai nesustabdžius Sprendimo galiojimo ir išsiuntus jį į kilmės valstybę (Rusijos Federacinę Respubliką), tikėtina, jog būtų padaryta neatitaisoma ir / ar sunkiai atitaisoma didelė žala, nes pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 2015 metų šeimos susijungimo pagrindu; Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir pilnametė dukra (Lietuvos Respublikos pilietės); su Lietuva pareiškėją sieja šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai; Rusijoje pareiškėjo sutuoktinei nebūtų suteiktos tokios socialinės garantijos, kuria ji gauna Lietuvoje; pareiškėjui kyla grėsmė grįžti į Rusiją, nes jis remia Ukrainą, o Ukrainos rėmėjai Rusijoje vertinami kaip tėvynės išdavikai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jo nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė peržengia šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyką. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas yra realiai išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, ar, atsižvelgiant į ginčijamą Sprendimą, būtų priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo (įpareigojimo savanoriškai išvykti) iš šalies. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais, todėl nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eAS-236-502/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-616-575/2024; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis bus išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, todėl patirs didelę žalą – nukentėtų tiek jo, tiek ir jo šeimos narių interesai, atsižvelgiant į suvaržymų ir praradimų pobūdį, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos, nesant duomenų, jog atsakovas pradėjo pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę procedūrą, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, kad iš esmės panašios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-626-815/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-709-525/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-323-442/2025; 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-443-415/2025; kt.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su jam galbūt kilsiančia grėsme grįžimo į kilmės valstybę atveju dėl Ukrainos rėmimo, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nes leidimo nuolat gyventi išdavimas nebuvo susijęs su jam kilusia grėsme kilmės šalyje.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo skundo priėmimo stadijoje tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Pareiškėjo 2025 m. liepos 23 d. pateikti papildomi paaiškinimai nekeičia situacijos teisinio vertinimo.

Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimai netenkinami, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. P. (S. P.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis