2013-11-13 Nr. AB-8141-3-61-3-02475-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1330/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02475-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija: 10.8.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno banga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno banga“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Klaipėdos teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Nemuno banga“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Nemuno banga“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. S-146 (7-122/2012); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas, MD) 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-172; 3) panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (LM18)-RŽ209-97; 4) atleisti pareiškėją nuo 771 069 Lt akcizo delspinigių ir 194 880 Lt PVM delspinigių bei 1 542 016 Lt baudos mokėjimo.

Paaiškino, kad pareiškėjas su Brazilijos kompanija „Tabacum Interamerican COM.E.EXP.DE Fumos LTDA“ (toliau – ir Brazilijos įmonė) sudarė 69 120 kg tabako žaliavos 2010 m. balandžio 20 d. pirkimo sutartį Nr. 30-4/10. Šios sutarties priede numatyta, kad įsigyjamos prekės vieneto (1 kg) kaina – 4,59 JAV doleriai, bendra sutarties suma – 1 317 260,80 JAV dolerių, klasė (rūšis) – 032/05. Taip pat pareiškėjas su Armėnijos įmone „SHAHUMYAN-VIN“ LLC (toliau – ir Armėnijos įmonė) 2010 m. balandžio 21 d. sudarė pardavimo sutartį Nr. 31-6/10, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo parduoti Armėnijos įmonei 69 120 kg tabako žaliavos už 240 537,60 EUR.

Brazilijos įmonė pareiškėjui išrašė 2010 m. gegužės 7 d. sąskaitą Nr. 0082/2010, kuria įformintas minėto kiekio prekių pardavimas. Tabako žaliava supakuota į 576 kartonines dėžes ir 2010 m. gegužės 16 d. išsiųsta iš Rio Grande (Brazilijos). Pateiktas 2010 m. gegužės 18 d. prekių kilmės sertifikatas Nr. VA 0148/10, kuriame prekės aprašytos kaip tabako žaliava (klasė (rūšis) – 032/05, nomenklatūros kodas – 24.01.20.90). Prekės 2010 m. birželio 14 d. atplaukė į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą konteineriuose, iš kur buvo nugabentos į UAB „Cautor“ muitinės sandėlį.

Prekėms (tabako žaliavai, TARIC kodas 24012085) buvo įforminta muitinio sandėliavimo procedūra (2010 m. birželio 16 d. BAD Nr. 10LTVK3000IM001271 ir 2010 m. birželio 17 d. BAD Nr. 10LTVK300IM001280), prekių gavėjas ir procedūros vykdytojas – UAB „Cautor“. 34 560 kg tabako žaliavos buvo parduota Armėnijos įmonei, išrašant PVM sąskaitas faktūras: 2011 m. kovo 2 d. NBF Nr. 002046, NBF Nr. 002047 ir NBF Nr. 002048. Prekės 2011 m. kovo 2 d. perduotos Armėnijos įmonės užsakytam vežėjui – Ukrainos bendrovei „Datex“ Ltd., kuris pagal CMR važtaraščius Nr. 876972, Nr. 039671 ir Nr. 876971, turėjo pristatyti krovinį į Odesos uostą (Ukraina).

Krovinys buvo gabenamas Ukrainos įmonei „Datex“ priklausančiomis transporto priemonėmis, kurios 2011 m. kovo 3 d. Lietuvos-Lenkijos pasienyje buvo sustabdytos patikrinimui ir krovinys sulaikytas įtariant, kad gabenamos ne to pavadinimo ir ne tuo kodu prekės, kuris nurodytas muitinei pateiktuose dokumentuose. Muitinės laboratorijos 2011 m. kovo 24 d. specialisto išvadoje Nr. 1C0012 nurodyta, kad gabenta prekė yra ne tabako žaliava, kaip nurodyta, o perdirbtas (apdorotas) rūkomasis tabakas. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra, tačiau pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad dalyvauja neteisėtai įvežant prekes į Europos Bendrijos teritoriją.

Pirkimo sutartis sudaryta 2010 m. balandžio 20 d., o ginčo prekės buvo išsiųstos iš Brazilijos jau 2010 m. gegužės 16 d., kas rodo, jog per tokį trumpą laiką (atsižvelgiant į atstumą tarp Lietuvos ir Brazilijos) nebūtų įmanoma suderinti mėginio tinkamumo klausimą. Pareiškėjas dėjo maksimalias pastangas, kad prekės būtų deklaruotos teisingai. MGK, visiškai nesigilinusi nei į faktines bylos aplinkybes, nei į pareiškėjo deklaruotu TARIC kodu klasifikuojamų prekių savybes, nei į tai, koks prekių aprašymo prekybos dokumentuose santykis su prekių klasifikavimu muitinės tikslais, padarė klaidingą išvadą apie tai, kad sutartyje ir kituose dokumentuose nurodytas terminas turėjo simbolizuoti pareiškėjui, kad jo importuojamos ginčo prekės yra klasifikuojamos neteisingai.

Pareiškėjui neturint prekės mėginių, vien iš prekės aprašymo lydinčiuose dokumentuose nebuvo galima nustatyti, kad realiai ginčo prekės turėjo būti klasifikuotos kaip rūkomasis tabakas, o ne kaip tabako žaliava.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad dalis jam apskaičiuotų delspinigių už laikotarpį, kai Klaipėdos teritorinė muitinė atliko pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, yra nepagrįsti, kadangi tai yra mokestinės prievolės užtikrinimo priemonė ir neturėtų būti skaičiuojami tuo laikotarpiu, kai viešojo administravimo subjektas, kaip Muitinės departamento buvo pripažinta, netinkamai atliko savo darbą. Taip pat manė, kad vidutinio dydžio – 30 proc. bauda jam paskirta nepagrįstai, neatsižvelgiant į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių proporcijas. Be to, atsakomybę sunkinančios aplinkybės nėra įrodytos. Atsižvelgiant į tai, į tai, kad pareiškėjas atliko visus tinkamus, protingus ir proporcingus veiksmus tam, kad tinkamai įgyvendintų savo, kaip deklaranto, pareigas, juo buvo pasinaudota vykdant nusikalstamo pobūdžio veiką, todėl prašo atleisti jį nuo baudos ir delspinigių mokėjimo.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45-44) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas dalyvavo neteisėtai įvežant į Europos Bendrijos muitų teritoriją rūkomąjį tabaką. Lapinio tabako specialistas A. R., susipažinęs su jam pateiktu sulaikyto tabako pavyzdžiu, paaiškino, kad tai visiškai paruoštas rūkomasis tabakas cigarečių gamybai. Be to, specialistas A. R., įvertinęs paminėtus Brazilijos įmonės „TABACUM INTERAMERICAN COM.E.EXP.DE FUMOS LTDA“ išrašytus dokumentus, paaiškino, kad prekės pavadinimas „Tobacco cut rag 2009 Crop Grade 032/05“ reiškia, kad šis tabakas yra 2009 m. derliaus smulkintas ir vytintas (džiovintas) „Virginia“ tipo tabakas, o 2010 m. balandžio 28/29 d. tabako kokybės sertifikatas Nr. 021/10 atspindi smulkinto tabako struktūrinę kokybinę sudėtį. Iš sertifikate deklaruojamų duomenų akivaizdžiai matyti, kad tai nėra tabako žaliava, o visiškai smulkintas tabakas (2011 m. gegužės 7 d. specialisto apklausos protokolas). Taigi, visos aukščiau paminėtos su tabako pirkimu, įvežimu į Bendriją, laikinuoju saugojimu muitinės sandėlyje bei pardavimu susijusios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas žinojo arba yra protingas pagrindas manyti turėjo žinoti, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežama ne tabako žaliava, bet rūkomasis tabakas. Pareiškėjas, tiesiogiai dalyvaudamas ginčo prekių pirkimo-pardavimo teisiniuose santykiuose, privalėjo elgtis atidžiai bei rūpestingai ir įsitikinti, jog muitinei pateikia teisingus duomenis apie visas gabenamas prekes, o to nepadarius ir nesant duomenų apie kitų asmenų savavališkus veiksmus, laikytina, jog pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad prekės yra įvežamos neteisėtai. Pareiškėjas, būdamas apdairi ir rūpestinga pirkimo-pardavimo sandorio šalis, prieš įsigydamas atitinkamą prekę, galėjo pasitelkti specialistų pagalbą ir įvertinti turimus dokumentus, juo labiau, kad įvežamų prekių kokybės sertifikate Nr. 021/10 aiškiai nurodyta tabako struktūrinė sudėtis. Be to, prieš įrašydamas duomenis į muitinės deklaracijas, pareiškėjas turėjo galimybę pasitikrinti gautų pakuočių turinį.

Atsakovas taip pat nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija tinkamai įvertino padaryto pažeidimo pobūdį bei atsakomybę sunkiančias ir lengvinančias aplinkybes, todėl 30 proc. dydžio bauda yra adekvati padarytam pažeidimui ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms baudos skyrimo taisyklėms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 56-57) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad sutinka su MGK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. S-146(7-122/2012) bei palaiko atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 108–115) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 14 d. laivu iš Brazilijos į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą konteineriuose Nr. SUDU6586388, Nr. CADU7024184 ir Nr. SUDU6787356 atgabeno krovinį (tabako žaliavą, svoris neto: 34 560 kg) (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 6.11-04 (7-25/2012) (toliau – ir Mokestinių ginčų komisijos byla), b. l. 56-66). 2012 m. birželio 15 d. įforminta bendroji deklaracija (BD) Nr. 100614LU95006003-005 (Mokestinių ginčų komisijos byla b. l. 68). 2010 m. birželio 15 d. įforminus Tl deklaracijas Nr. 10LTLU90001192B585, Nr. 10LTLU90001192A246 ir Nr. 10LU90001 192B189 minėtas krovinys buvo atgabentas į muitinės sandėlį (VA0405) ir 2010 m. birželio 16 d. deklaruotas muitinio sandėliavimo procedūrai, įforminant elektroninę importo deklaraciją Nr. 10LTVK3000IM001271.

Muitinės sandėlio savininkas – UAB „Cautor“. Užbaigiant muitinio sandėliavimo procedūrą, 2011 m. kovo 2 d. įformintos TIR knygelės (Mokestinių ginčų komisijos byla b. l. 59-63), pagal kurias deklaruotas krovinys (tabako žaliava) iki 2011 m. kovo 8 d. turėjo būti pristatytas į paskirties muitinės įstaigą (PL302060), o iš ten nugabentas į Ukrainą (Odesos jūrų uostą). 2011 m. kovo 3 d. Lietuvos-Lenkijos pasienyje buvo atlikta prekių apžiūra ir dokumentų patikrinimas bei sulaikytas krovinys, įtariant, kad gabenamos ne to pavadinimo ir ne to kodo prekės, kurios nurodytas muitinei pateiktuose dokumentuose.

Muitinės laboratorijos specialisto 2011 m. kovo 24 d. išvadoje Nr. 1C0012 (Mokestinių ginčų komisijos byla b. l. 24-26) nurodyta, kad gabenta prekė yra ne tabako žaliava, kaip buvo nurodyta dokumentuose, o perdirbtas (apdorotas) rūkomasis tabakas, kuris yra akcizų objektas (Mokestinių ginčų komisijos byla b. l. 24-26). 2012 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (LMJ8)-RŽ209-97 Klaipėdos teritorinė muitinė, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 20 straipsniu, 2006 m. spalio 17 d.

Komisijos reglamentu (EE) Nr. 1549/2006, iš dalies keičiančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, 2007 m. rugsėjo 20 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1214/2007, iš dalies keičiančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, 2008 m. rugsėjo 19 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1031/2008, iš dalies keičiančio Tarybos reglamento (EEB Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros, bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, 2009 m. rugsėjo 30 d.

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 948/2009, iš dalies keičiančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, 2010 m. spalio 10 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 861/2010, iš dalies keičiančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) 30 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsniu, apskaičiavo ir pripažino muito mokestį – 334 345,00 Lt, PVM – 969 548,00 Lt, akcizą – 3 836 160,00 Lt dėl neteisėtai į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežto rūkomojo tabako.

Taip pat Klaipėdos teritorinė muitinė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 97 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1K-052, 2010 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. IK-186, 2010 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1K-277, 2010 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1K-368, 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 1K-08I, 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 1K-288, 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu 1K-384, solidariesiems skolininkams, tarp jų ir pareiškėjui, už 634 uždelstas dienas apskaičiavo ir įregistravo 194 880,00 Lt PVM delspinigių ir akcizo delspinigių 771 069,00 Lt mokestinės nepriemokos muitinei.

Bet to, už neteisėtai įvežtas į Lietuvos Respublikos teritoriją prekes, rūkomąjį tabaką, atsiradus mokestinei prievolei muitinei, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalį, Klaipėdos teritorinė muitinė solidariesiems skolininkams, atsižvelgdama į sunkinančias aplinkybes ir nenustačius lengvinančių, skyrė maksimalią 50 proc. baudą nuo apskaičiuotos mokesčių (5 140 053,00 Lt) sumos – 2 570 027, 00 Lt. Klaipėdos teritorinė muitinė vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto ir 3 dalies nuostatomis, nes pareiškėjas, įveždamas į Europos Bendriją smulkintą rūkomąjį tabaką, tačiau dokumentuose nurodydamas neteisingą prekės kodą (deklaruodamas prekę kaip tabako žaliavą), žinojo (turėjo žinoti), kad privalo įvežtą prekę teisingai deklaruoti, teisingai nurodant TARIC kodą ir prekės pavadinimą.

Pareiškėjas 2012 m. balandžio 10 d. Muitinės departamentui pateikė skundą su 2012 m. gegužės 14 d. papildymu dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. (LMJ8)-RŽ209-97. Muitinės departamentas 2012 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 1A-172 pareiškėjo skundo netenkino ir paliko galioti Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. kovo 9 d. sprendimą.

Pareiškėjas Mokestinei ginčų komisijai pateikė 2012 m. birželio 11 d. skundą dėl Muitinės departamento 2012 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 1A-172. Mokestinė ginčų komisija 2012 m. rugpjūčio 17 d. priėmė sprendimą Nr. S-146 (7-122/2012) (b. l. 14-25) iš dalies partvirtinti skundžiamąjį Muitinės departamento sprendimą, t. y. patvirtino nurodymus sumokėti 334 344 Lt muito, 3 836 160 Lt akcizo, 969 549 Lt PVM, 771 069 akcizo delspinigių ir194 880 PVM delspinigių, o vietoj paskirtos 50 proc. dydžio baudos (2 570 027 Lt.) nurodė pareiškėjui sumokėti 30 proc. dydžio baudą (1 542 016 Lt). Šiame sprendime Mokestinė ginčų komisija konstatavo, jog ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjo pripažinimo skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antros įtraukos pagrindu pagrįstumo ir atitinkamai papildomai mokėtinų importo mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumo. Skola muitinei yra atsiradusi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto pagrindu, o vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalies antros įtraukos nuostatomis, pareiškėjas laikytinas skolininku muitinei. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Mokestinė ginčų komisija savo sprendime, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) (ESTT 2005 m. kovo 3 d. sprendimas byloje C-195/03) praktiką bei nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, nes pagal Bendrijos muitinės kodekso 40 straipsnį, jei pateikiant muitinei prekes pateikiama bendroji deklaracija arba muitinės deklaracija, kurioje nurodytas tikrovės neatitinkantis prekių rūšies apibūdinimas, laikoma, kad muitinei nėra pranešta apie jų pristatymą šio kodekso 4 straipsnio 19 dalies prasme. Mokestinė ginčų komisija nurodė, jog Muitinės departamento išvada, jog skola muitinei atsirado Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies punkto pagrindu, yra pagrįsta.

Teismas rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnių, 43 straipsnio, 44 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio antrosios įtraukos ir 202 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatomis. Taip pat vadovavosi ESTT formuojama praktika (ESTT sprendimu byloje C-195/03, sprendimu byloje Nr. C-454/10), pagal kurią, jei pateikiamoje muitinei deklaracijoje nurodomos tikrovės neatitinkančios prekės yra laikoma, jog muitinei nėra pranešta apie jų pristatymą; pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką muitinės skolininkai yra bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, todėl, siekiant asmenį pripažinti skolininku, reikia, kad asmuo dalyvautų įvežant prekes (objektyvi sąlyga) ir tai jis darytų sąmoningai (subjektyvi sąlyga); dalyvavusiais neteisėtai įvežant laikytini asmenys, kurie kaip nors prisidėjo prie šio įvežimo; atitinkamų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas, tiek šiose sutartyse nurodytų prekių tiekimas, sudaro vieno sandorio elementus, būtent šių prekių pirkimą ir pardavimą, todėl toks asmuo, kuris sudarant atitinkamų prekių pirkimo-pardavimo sutartis veikė kaip tarpininkas, turi būti laikomas kaip dalyvavęs įvežant šias prekes, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką; subjektyvi sąlyga – asmenys, kurie dalyvavo įvežant atitinkamas prekes, žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad jas įvežant padaryta pažeidimų, o tai reiškia, kad jie turėjo žinių arba, yra pagrindo manyti, privalėjo turėti žinių apie vieno arba kelių pažeidimų egzistavimą, todėl skolininku, atsakingu už skolą muitinei, atsiradusią dėl neteisėto prekių įvežimo į Europos Sąjungos muitų teritoriją, laikytinas asmuo, kuris dalyvavo kaip šių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo tarpininkas, jei šis asmuo žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, jog šis įvežimas bus neteisėtas; frazė „yra pagrindo manyti, turėję žinoti“, nurodo į rūpestingą ir apdairų ūkio subjektą.

Teismas pareiškėjo teiginius, jog jis nežinojo, kad į Bendrijos teritoriją bus įvežtas paruoštas tabakas, kuris yra akcizų objektas, nes nebuvo galimybės patikrinti prekių sudėties, vertino kaip pareiškėjo gynybinę pozicija, nes iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas ūkio subjektas, neabejotinai privalėjo išsiaiškinti, kad atgabenama prekė yra akcizų objektas, nes, kaip matyti iš byloje esančių pirkimo-pardavimo dokumentų, juose yra nurodyta perkamo tabako sudėtis ir rūšis, o kilus abejonėms dėl prekių rūšies, pareiškėjas galėjo patikrinti prekes joms jau atvykus.

Be to, pareiškėjas panašią veiką vykdė ilgą laiko tarpą, turėjo patirties bei privalėjo žinoti apie muitinės procedūras ir deklaravimo taisykles, tiekiant akcizais apmokestinamas prekes į Bendrijos teritoriją. Tai, kad pareiškėjas, kaip jis teigia, nenorėjo pažeisti pakuočių jas siusdamas Armėnijos įmonei, negali būti vertinama kaip pareiškėjo atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes pareiškėjas privalėjo patvirtinti ir sukontroliuoti duomenis, kuriuos jis įrašė į muitinės deklaraciją, nors turėjo galimybę kreiptis su prašymu į muitinę dėl prekių apžiūros, kad įsitikintų, jog atsiųstos aprašymą atitinkančios prekės, nes iš bylos duomenų nėra matyti, jog tabako žaliava apkritai buvo pristatyta į Bendrijos muitų teritoriją, nes šios prekės pavyzdžių nebuvo pateikta, o ir pats pareiškėjas nesiėmė priemonių patikrinti prekių autentiškumą.

Todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas žinojo, kad prekės deklaruotos ne tuo kodu, neteisingai nurodė muitinei duomenis, bei savo vardu pateikė ir neteisingai užpildytus prekės lydinčiuosius dokumentus. Pareiškėjas privalėjo nurodyti teisingus duomenis apie prekę, nes to nepadarymas jam užtraukia atsakomybę už pateiktų duomenų teisingumą, bei kyla atsakomybė už mokesčių apskaičiavimą ir prievolių įvykdymą. Pareiškėjo veiksmai neteisingai įforminant laikinąjį prekių saugojimą, Tl deklaracijas, neteisingai deklaruojant prekes muitinio sandėliavimo procedūrai, bei įforminant prekių gabenimo dokumentus (TIR knygeles), rodo, jog pareiškėjas savo veiksmais prisiėmė atsakomybę už paruošto rūkomojo tabako įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją, siekiant išvengti akcizo mokesčio sumokėjimo.

Teismas rėmėsi Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1B-329 34 punktu, kuriame nurodyta, jog pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą eksporto arba importo deklaraciją arba bendrojo administracinio dokumento 4-ąjį egzempliorių, asmuo, kuriuo vardu deklaruojamos prekės, pareiškia, kad jis deklaruoja minėtas prekes nurodytai muitinės procedūrai arba kitam muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti arba prekių turimam Bendrijos prekių muitiniam statusui įrodyti ir, neapribojant teisės taikyti teisės aktų nustatytas sankcijas, tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą, visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros arba kito muitinės sankcionuoto veiksmo taikymo pradžia, įvykdymą.

Todėl pripažino, jog pareiškėjas nesielgė kaip rūpestingas ūkio subjektas – nesiėmė veiksmų patikrinti ar iš Brazilijos įmonės realiai buvo atsiųstos akcizais neapmokestinamos prekės, t. y. tabako žaliava, neteisingai užpildė muitinės ir tranzito dokumentus, dėl ko pareiškėjui kilo solidari atsakomybė už neteisėtą prekių įvežimą, dėl to pareiškėjui atsirado skoliniai įsipareigojimai.

Teismas pažymėjo, jog iš byloje esančio kokybės sertifikato Nr. 021/10 (mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 19) pareiškėjas, kaip rūpestingas ir atidus ūkio subjektas, privalėjo matyti, jog Brazilijos įmonė atsiuntė ne tabako žaliavą, o smulkintą tabaką, kuris yra akcizo objektas. Iš 2011 m. gegužės 7 d. specialisto A. R. apklausos protokolo (mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 9) matyti, jog Brazilijos įmonės pateiktame kokybės sertifikate nurodyta prekė nėra tabako žaliava, o visiškai susmulkintas tabakas, kuris yra akcizo objektas. Be to, pareiga kontroliuoti deklaracijoje nurodomų duomenų teisingumą tenka deklaraciją pateikusiam asmeniui, kuris šiuo atveju turėjo pakankamai informacijos apie prekės sudėtį, kurią, kilus abejonėms, galėjo patikrinti.

Pareiškėjas 2010 m. balandžio 20 d. sutartį Nr. 30-4/10, pagal kurią įsigijo ginčo prekes, bei 2010 m. balandžio 21 d. sutartį Nr. 31-6/10, pagal kurią ginčo prekes pardavė, sudarė savo vardu, todėl pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąją įtrauką, gali būti laikomas asmeniu, kuris dalyvavo neteisėtai įvežant prekes.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antroje įtraukoje nustatytas objektyviąją ir subjektyviąją skolos muitinei atsiradimo sąlygas, todėl pareiškėjo teiginiai, jog subjektyvusis skolos muitinei atsiradimo elementas šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja ir yra neįrodytas, atmesti.

Teismas pažymėjo, jog nustačius objektyviąją ir subjektyviąją sąlygas, skola muitinei yra apskaičiuojama nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo eigos, nes pareiškėjas nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu bendrove buvo pasinaudota, vykdant nusikalstamo pobūdžio veiką. Tačiau atsakomybė už pateikiamų duomenų teisingumą šiuo atveju tenka pareiškėjui.

Nustačius pareiškėjo dalyvavimą įvežant ginčo prekes, bei tai, kad pareiškėjas, netinkamai deklaruodamas prekes, pažeidė Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, teismas konstatavo, jog papildomi importo mokesčiai pareiškėjui apskaičiuoti teisingai, be to, pareiškėjui pagrįstai buvo apskaičiuoti ir pridėtinės vertės mokesčio bei akcizo delspinigiai.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą delspinigių apskaičiavimui, visų pirma, yra reikšmingas tas faktas, ar patikrinimo metu nustatoma tikrinto mokesčių mokėtojo skola valstybės biudžetui, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Pareiškėjas pažeidė 2010 m. spalio 10 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 861/2010, iš dalies keičiančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros, bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 30 straipsnio 1 ir 3 dalis ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnį, ir neapskaičiavo už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą rūkomąjį tabaką 334 345 Lt muito, 3 836 160 Lt akcizų ir 969 548 Lt PVM. Dėl pareiškėjo veiksmų buvo neapskaičiuoti mokesčiai, kas sąlygojo žalos atsiradimą valstybei.

Pareiškėjas turėjo pareigą pats deklaruoti ir sumokėti akcizus dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu pareiškėjas laiku tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti mokestį, dėl jo nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti delspinigiai. Remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalies, 100 straipsnio 1 dalies, 141 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo negalima atleisti nuo paskirtos baudos ir apskaičiuotų delspinigių, nes buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Be to, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalį, 110 straipsnio 1 dalį delspinigiai yra skaičiuojami ir vykstant mokestiniam ginčui, todėl delspinigių skaičiavimas yra teisėtas.

Remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-214/2008; 2008 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑903/2008; 2010 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-916/2010; 2010 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-884/2010; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1546/2010), teismas konstatavo, jog Mokestinių ginčų komisija 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendime Nr. S-146 (7-122/2012) teisingai nurodė, kad pažeidimo nepripažinimas negali būti pripažintas atsakomybę sunkinančia (didesnę baudą lemiančia) aplinkybe, nes pažeidimo nepripažinimas paprastai yra susijęs su skirtingu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ar skirtingu teisės aktų nuostatų suvokimu, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi, buvo skirta 30 proc. dydžio bauda, kuri teismo manymu yra teisinga, nes buvo atsižvelgta tiek į lengvinančias, tiek į sunkinančias aplinkybes. Teismas pripažino, jog pareiškėjo bendradarbiavimas su Muitinės departamentu, vykdymas teisėtų nurodymų yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Spręsdama dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, Mokestinių ginčų komisija nustatė, jog pareiškėjas į Bendrijos teritoriją įvežė didelį kiekį rūkomojo tabako, kurį deklaravo neteisingu kodu. Teismo vertinimu, didelio kiekio sąvoka šiuo atveju Mokestinės ginčų komisijos vertinama teisingai, nes pareiškėjas, netinkamai deklaravęs, įvežė į Bendrijos teritoriją 34 560 kg apdoroto rūkomojo tabako, kas, atsižvelgiant į prekės pobūdį, laikytina dideliu kiekiu.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556‑364/2011 pateiktu išaiškinimu dėl Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo baudos (delspinigių) sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas jokių naujų duomenų teismui nepateikė.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Nemuno banga“ apeliaciniu skundu (b. l. 121–143) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal ESTT praktiką (pavyzdžiui, sprendimo byloje N. C-195/03 Merabi Papismedov ir kt. byloje, 39 punktas ir sprendimo byloje Nr. C-454/10 Oliver Jestel 15 punktas) tam, kad asmuo būtų pripažintas skolininku muitinei 202 straipsnio pagrindu, jis turi būti:

a) dalyvavęs neteisėtai įvežant prekes į Bendrijos muitų teritoriją ir b) žinojęs ar, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Šiuo atveju minėtos aplinkybės yra kumuliatyvios, t. y. vien dalyvavimas neteisėtai įvežant prekes į Europos Sąjungos muitų teritoriją pats savaime nelemia asmens pripažinimo skolininku muitinei. Turi būti įrodytas ir asmens žinojimas ar galimybė žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. ESTT, akcentuodamas šių dviejų sąlygų būtinumą, yra pažymėjęs, kad subjektyvi sąlyga reiškia, kad asmenys turi būti sąmoningai dalyvavę neteisėtai įvežant prekes.

Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo lieka neaišku, ar pirmosios instancijos teismas dalyvavimą neteisėtai įvežant prekes į ES muitų teritoriją prilygino žinojimui/turėjimui žinoti apie neteisėtą įvežimą, ar apskritai neanalizavo subjektyviosios pusės elementų egzistavimo, nors konstatavo subjektyvaus elemento būtinybę, siekiant pripažinti bendrovę skolininku muitinei nagrinėjamu pagrindu. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, nes neaišku, ar teismo nuomone, pareiškėjas žinojo, kad prekės įvežamos neteisėtai, t. y. deklaruojamos neteisingu kodu (pavyzdžiui, skundžiamo sprendimo 5 lapo viduryje nurodoma, kad „Todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas žinojo, kad prekės deklaruotos ne tuo kodu, neteisingai nurodė muitinei duomenis, bei savo vardu pateikė ir neteisingai užpildytus prekės lydinčiuosius dokumentus“), ar net siekė išvengti akcizo mokesčio (toje pačioje pastraipoje nurodoma, kad „Pareiškėjo veiksmai neteisingai įforminant laikinąjį prekių saugojimą, T1 deklaracijas, neteisingai deklaruojant prekes muitinio sandėliavimo procedūrai, bei įforminant prekių gabenimo dokumentus (TIR knygeles), rodo, jog pareiškėjas savo veiksmais prisiėmė atsakomybę už paruošto rūkomojo tabako įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją siekiant išvengti akcizo mokesčio sumokėjimo“), ar visgi nebuvo pakankamai rūpestinga (vėlgi to paties lapo toje pačioje pastraipoje nurodoma, kad „Taigi, kaip jau minėta aukščiau, pareiškėjas nesielgė kaip rūpestingas ūkio subjektas – nesiėmė veiksmų patikrinti ar iš Brazilijos įmonės realiai buvo atsiųstos akcizais neapmokestinamos prekės, t. y. tabako žaliava, neteisingai užpildė muitinės ir tranzito dokumentus, dėl ko pareiškėjui kilo solidari atsakomybė už neteisėtą prekių įvežimą, ko pasėkoje pareiškėjui atsirado skoliniai įsipareigojimai.“).

Taigi, neaišku, ar ginče įrodinėtinos aplinkybės – pareiškėjo žinojimas apie tai, kad jis dalyvauja neteisėtai įvežant prekes, kuriam iš esmės būdingas siekis neteisėtai įvežti prekes į ES muitų teritoriją, aktyvus ir sąmoningas dalyvavimas prisidedant prie neteisėto prekių importo; ar visgi pareiškėjo turėjimas ir galėjimas žinoti apie tai, kad dalyvauja tokiame neteisėtame prekių įvežime. Pastaruoju atveju pareiškėjo elgesys turėtų būti vertinamas per rūpestingo ir apdairaus ūkio subjekto prizmę ir jo elgesiui keliamus reikalavimus.

2. ESTT sprendime byloje Nr. C-454/10 Oliver Jestel akcentavo, kad, pirma, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antroje įtraukoje įtvirtinta frazė „yra pagrindo manyti, turėję žinoti“, nurodo į rūpestingą ir apdairų ūkio subjektą ir antra, kad visas pagrindines bylos aplinkybes turi įvertinti teismas, tačiau būtent jų pirmosios instancijos teismas ir neįvertino. Kaip vieną iš svarbių aplinkybių, sprendžiant, ar asmuo žinojo/galėjo žinoti apie tai, kad įvežimas yra neteisėtas, ESTT nurodė, jog pirmiausiai konstatuotina, kad asmuo, kuris sudarant prekių pirkimo-pardavimo sutartis veikė kaip tarpininkas, turėjo žinoti, jog tiekiant trečiųjų šalių kilmės prekes į Europos Sąjungą, reikia sumokėti importo mokesčius, ir visų pirma, ar jis informavo tiekėją apie jo pareigą deklaruoti šias prekes muitinei.

Taip pat reikia atsižvelgti į tarpininko turėtą informaciją arba kurią jis, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, pirmiausia atsižvelgiant į jo sutartinius įsipareigojimus [...]. Be to, galima atsižvelgti į laikotarpio, kuriuo tarpininkas atitinkamų prekių pardavėjui teikė savo paslaugas, trukmę. Jei tarpininkas savo paslaugas teikė ilgą laiką gali pasirodyti mažai tikėtina, kad jis negalėjo žinoti apie šio pardavėjo taikomą minėtų prekių tiekimo praktiką (22-26 punktai). Šiuo atveju pareiškėjui taip įvežant bet kokias prekes (taip pat ir rūkomąjį tabaką) į Europos Sąjungos teritoriją ir įforminant joms muitinio sandėliavimo procedūrą o vėliau ir tranzito procedūrą, jokių importo mokesčių mokėti nereikia.

Taigi, pareiškėjui šiuo atveju nebuvo jokio skirtumo, kokias prekes deklaruoti muitinei minėtoms procedūroms, nes jas įvežusi bendrovė žinojo, kad jai jokių importo mokesčių mokėti nereikės, netgi priešingai, pareiškėjas dėjo maksimalias pastangas dėl to, kad prekės būtų deklaruotos teisingai, nes priešingu atveju jis rizikuotų buti pripažintas skolininku muitinei dėl neteisėtų prekių įvežimo. Darytina išvada, kad pareiškėjui neturint prekės mėginių, vien iš prekės aprašymo lydinčiuose dokumentuose nebuvo galima nustatyti, kad realiai ginčo prekės turėjo būti klasifikuotos kaip rūkomasis tabakas, o ne kaip tabako žaliava.

Nagrinėjamoje byloje visuose prekes lydinčiuose dokumentuose buvo nurodomas prekės kodas su pozicija 2401 (sąskaitose, kilmės sertifikate, Bill of Landing), o pareiškėjas deklaravo prekes pagal lydinčius dokumentus. Neturėtų būti ignoruojamas ir faktas, kad Brazilija yra šalis, kuri taiko Suderintą sistemą (kurią taiko viso 206 pasaulio šalys), kuri yra ir Kombinuotosios nomenklatūros ES pagrindas (pirmi 6 skaitmenys sutampa). Taigi, vien tik tarpininkavimas sudarant atitinkamų prekių pirkimo-pardavimo sutartis pats savaime nėra pagrindas konstatuoti tarpininko žinojimą ar galėjimą žinoti, kad prekės įvežamos į Europos Sąjungą neteisėtai.

Siekiant nustatyti asmens žinojimą ar galėjimą žinoti, jog dalyvauja neteisėtame prekių įvežime į Europos Sąjungos teritoriją, reikia taikyti rūpestingo ir atidaus verslininko kriterijus, kurie gali būti susieti ne tik su asmens sudaromų sandorių dažnumu ar pakartotinumu, bet kurie identifikuoja tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, kaip asmens suvokimą, jog neteisingas prekių deklaravimas reiškia skolos muitinei neatsiradimą, o priešingas veiksmas reikštų skolos muitinei atsiradimą. Atitinkamai asmens veiksmai simbolizuoja prisiimamos rizikos ir rūpestingumo laipsnį.

Šiame kontekste akivaizdu, kad nė viena iš pareiškėjo, kaip deklaranto, taikytų muitinės procedūrų (muitinis sandėliavimas, tranzitas) neturėjo lemti jokių importo mokesčių atsiradimo, todėl ir pareiškėjo atidumo ir rūpestingumo lygmuo turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai.

3. Kad ginčo prekės nebuvo akcizų objektas Lietuvoje akivaizdu iš Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatų – ginčo laikotarpiu galiojusio Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes, o tos pačios dalies 1 punkte nurodyta, jog laikoma, kad akcizais apmokestinamos prekės importuojamos Lietuvos Respublikoje, kai ne Bendrijos prekės yra Lietuvos Respublikos teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Bendrijų teritoriją. Jeigu į Europos Bendrijų teritoriją įvežtos ne Bendrijos prekės ne išleidžiamos į laisvą apyvartą, o joms pradedama taikyti sąlyginio neapmokestinimo procedūra arba priemonė, laikoma, kad ne Bendrijos prekės yra importuotos Lietuvos Respublikos teritorijoje tuo atveju, jeigu, nustojus taikyti šias procedūras arba priemones, prekės yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Bendrijos muitinės kodekso 84 straipsnio 1 dalies a punkte išvardintos sąlyginio neapmokestinimo muitinės procedūros, tarp kurių nurodoma tiek muitinio sandėliavimo, tiek ir išorinio tranzito muitinės procedūra, kurios buvo taikomos nagrinėjamu atveju. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas, deklaruodamas ginčo prekes sąlyginio neapmokestinimo muitinės procedūroms, kurias įforminant jokių importo mokesčių mokėti nereikia, veikdamas kaip rūpestingas ir atidus ūkio subjektas, protingai ir sąžiningai rėmėsi prekių lydimuosiuose dokumentuose pateikta informacija, kuri aiškiai simbolizavo, jog deklaruojama yra tabako žaliava, o ne apdorotas tabakas. Netgi jeigu pareiškėjas ir būtų deklaravęs ginčo prekes kaip apdorotą tabaką, importo skola muitinei bei prievolė mokėti Lietuvoje importo PVM ir akcizus pareiškėjui nebūtų atsiradusi.

4. Pareiškėjas pagal pirkimo ir pardavimo sutartis nebuvo prisiėmęs jokios atsakomybės už prekių kokybę. Pirkimo sutarties 5.1. punkte yra aiškiai nurodyta, kad tabako žaliavos perėmimas kiekio požiūriu vyksta pirkėjo (t. y. pareiškėjo) sandėliuose, ne vėliau kaip po 5 dienų nuo prekių atvykimo į paskirties vietą Varėnoje, tačiau kokybės požiūriu prekių perdavimas vyksta galutinio prekių gavėjo sandėliuose. Vadinasi pareiškėjas, pažeidęs prekių pakuotes, iš esmės rizikuotų tapti atsakingas prieš galutinį prekių pirkėją už tabako žaliavos kokybę, nes prekių pardavėjas pagal sutarties nuostatas nebebus atsakingas už prekių kokybę (Pirkimo sutarties 5.5. punkte nurodyta, kad nepriimamos pretenzijos, jeigu nuo prekės perdavimo pirmajam vežėjui su preke buvo elgiamasi netinkamai).

Siekdamas išvengti tokio pobūdžio rizikos, joks rūpestingas ir atidus verslininkas, nesant jokių papildomų nerimo ženklų, nesiims atidarinėti ir plėšyti pakuočių. Elgimuisi atidžiai ir rūpestingai, išreikštam tuo tikslu atidarant prekių pakuotes (prašant muitinės leidimo apžiūrėti prekes) turėtų būti bent kažkokios prielaidos ar pagrįsti įtarimai, kurių nagrinėjamu atveju nebuvo, o pirmosios instancijos teismas jų taip pat neįrodė buvus. Taigi, būtų neprotinga iš asmens reikalauti neadekvačiai didelių ar konkrečioje situacijoje neracionalių, neproporcingų veiksmų atlikimo.

Be to, ginčo prekių kokybei labai svarbus buvo tinkamas jos drėgnumas, kuris privalėjo siekti 11-14 proc. ir kas buvo aiškiai nurodyta pardavimo sutarties 5.5. punkte, todėl pakuočių atplėšimas, nesant tam pagrindo ar kitų įtarimų, neabejotinai galėjo pakenkti tabako žaliavos drėgnumui (tuo pačiu ir kokybei) dėl pažeisto sandarių pakuočių mikroklimato. Tokie veiksmai, tikėtina, galėjo lemti vėlesnes Armėnijos kompanijos pretenzijas dėl kokybės, todėl galimybė ardyti ginčo prekių pakuotes, nesant tam pagrindo, net nebuvo svarstoma.

Suprasdamas, kad kiekvienu atveju veiksmų protingumas ir adekvatumas turi būti vertinamas atskirai, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo pasirinkti (su Muitinės departamento pasirinktais sutampantys) vertinimo kriterijai yra akivaizdžiai netinkami, nes neadekvatūs, neprotingi ir neproporcingi, taikomi jau žinant vėlesnes aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo požiūris į pareiškėjo veiksmus yra retrospektyvus, tuo tarpu pareiškėjo elgesys buvo atliekamas realiuoju laiku, t. y. nedisponuojant ta informacija, kurią apie trečiųjų asmenų veiksmus surinko muitinė patikrinimų metu.

Manytina, kad protingumo, rūpestingumo ir atidumo matas turėtų būti parenkamas būtent atsižvelgiant į situaciją realiuoju laiku, o ne retrospektyviai.

5. Faktas, jog pareiškėjas panašią veiklą vykdė ilgą laiko tarpą, priešingai, nei šią aplinkybę vertino pirmosios instancijos teismas, lemia didesnį pasitikėjimą savo verslo partneriu. Jeigu pareiškėjas pirko ir pardavė tabako žaliavą (bent jau turėjo tikslą pirkti ir parduoti būtent šią prekę), Armėnijos įmonė Brazilijos įmonės tiekiamam tabakui neturėjo jokių pretenzijų, neaišku kuo remdamasi pareiškėjas turėjo ir galėjo suabejoti, kad prekės yra ne tokios, kokios nurodytos lydinčiuose dokumentuose. Ilgalaikis sėkmingas bendradarbiavimas tarp šalių komerciniuose santykiuose lemia didesnį pasitikėjimą, o ne didesnį įtarumą. Be to, pareiškėjo atlikti veiksmai nuosekliai patvirtina, kad pareiškėjas rūkomojo tabako neįsigyja, nesandėliuoja ir neparduoda. Pareiškėjo pagrindinė veikla yra filtrų cigaretėms (ne akcizinė prekė) gamyba, tuo tarpu tabako produktų pirkimo ir pardavimo (tarpininkavimo) paslaugos yra daugiau atsitiktinės, nulemtos jo reputacijos rinkoje ir jo kontaktų rato, o pajamos iš šios veiklos sudarė apytiksliai 1-4 proc. pareiškėjo metinės apyvartos. Pareiškėjas neturi tokio pobūdžio darbuotojų, kaip apklaustasis tabako perdirbimo įmonėje dirbantis asmuo (A. R.), kurie iš prekės kodavimo ar aprašymo galėtų nustatyti tabako derlių ar pan. Pareiškėjas analizuojamu atveju buvo tarpininkas tarp žaliavos gamintojo ir žaliavos pirkėjo, jo vaidmuo šioje tiekimų grandinėje buvo išimtinai tarpininkavimas. Tarpininkavimas tabako rinkoje gali būti būtinas dėl ryšių, kontaktų, pasitikėjimo.

6. Mokestinių ginčų komisija sprendime nurodė, jog pareiškėjo sudarytoje pirkimo sutartyje įtvirtinta, kad prieš pristatant tabaką pagal šią sutartį, paruošiami kontroliniai pavyzdžiai (Sutarties 5.2.-5.6. punktai ir Sutarties priedas Nr. 1). Teigdama, kad pareiškėjas yra matęs tabako produkto mėginius prieš ginčo prekių įvežimą, MGK rėmėsi išimtinai pirkimo sutarties nuostata, kad tokie pavyzdžiai turi būti pateikiami. Tačiau byloje nebuvo ir nėra nustatyta (o ir negalėtų būti nustatyta) faktų, kad tokie pavyzdžiai realiai buvo siųsti ir pareiškėjas pagal šią sutartį turėjo ginčo prekių kontrolinius pavyzdžius. Pirkimo sutartis yra standartinė, todėl joje liko sąlyga dėl prekių mėginių siuntimo. Kad prekių mėginiai nebuvo siųsti ir derinti, akivaizdu ir iš tokių faktinių aplinkybių, kad pirkimo sutartis sudaryta 2010 m. balandžio 20 d., o ginčo prekės buvo išsiųstos iš Brazilijos jau 2010 m. gegužės 16 d., kas rodo, jog per tokį trumpą laiką (atsižvelgiant į atstumą tarp Lietuvos ir Brazilijos) nebūtų įmanoma suderinti mėginio tinkamumo klausimo.

7. Mokestinių ginčų komisija, teigdama, kad pareiškėjas galėjo identifikuoti importuojamas prekes net ir iš jų pavadinimo – „Tobacco cut rag“, remiasi jo vertimu, pateiktu, Laučkos A., Piesarsko B., Stasiulevičiūtės E. Anglų - lietuvių kalbų žodyne (Vilnius, „Mokslas“, 1978), ir nurodė, kad šis pavadinimas reiškia pjaustytą smulkintą skiautėmis tabaką. Tačiau MGK, vertindama byloje nustatytas aplinkybes, painioja tiesioginio žodžių junginio „Tobacco cut rag“ vertimą iš anglų kalbos su tarifiniu prekių klasifikavimu muitų teisės aktų taikymo prasme. Kombinuotosios Nomenklatūros paaiškinimuose, į kuriuos inter alia privaloma atsižvelgti, klasifikuojant prekes (kaip nurodyta 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo patvirtintose Kombinuotosios nomenklatūros bendrosiose aiškinimo taisyklėse), aiškinant TARIC 2403 10 90 subpozicijoje (kurioje ginčo prekes ir suklasifikavo Muitinės laboratorija) klasifikuotinų prekių požymius, yra nurodoma, kad joje klasifikuojamas rūkomasis tabakas, t. y. tabakas, kuris supjaustomas ar kitaip susmulkinamas, susukamas arba supresuojamas į blokelius, kuriuos galima rūkyti be tolesnio pramoninio apdorojimo. Tuo tarpu tabako pramonėje terminas „Tobacco cut rag“, arba „Cut rag tobacco“, arba trumpinys „C. R. T“ yra vartojamas apibūdinti tarpinį produktą, t. y. neparuoštą vartojimui (rūkymui), nes tam, kad „pjaustytas, smulkintas skiautėmis“ (pažodinis vertimas) tabakas būtų tinkamas vartoti, kitaip tariant, gaminti cigaretes, jis turi būti pakankamai trumpomis skiautėmis, atitinkamo drėgnumo, ir lengvai krentantis. Tabako skiaučių ilgis lemia galimybes jį panaudoti tiesiogiai cigaretėms, o drėgmė užtikrina savybių palaikymą, laikant mažais kiekiais, jo sąveiką su oru. Todėl vien pavadinimas, kurio bendrinis vertimas į lietuvių kalbą šioje byloje MGK buvo pripažintas pagrindu pareiškėjui suprasti, kad taip smulkintas tabakas yra klasifikuotinas KN 2403 pozicijoje kaip rūkomasis, nėra ir negali būti pakankamas pagrindas daryti tokią išvadą.

8. Nors Šveicarijos bendrovės „Philip Morris International managment S.A“ lapinio tabako specialistas A. R. 2011 m. gegužės 7 d. specialisto apklausos protokole paaiškino, kad tai visiškai paruoštas cigarečių gamybai, smulkintas, aromatizuotas, maišytas ne mažiau kaip iš trijų skirtingų rūšių tabako (tamsaus, šviesaus ir „sprogdinto“), daugiausia „Virginia“ tipo rūšių, rūkomasis tabakas, kad prekės pavadinimas „Tobacco cut rag 2009 Crop Grade 032/05“ reiškia, jog šis tabakas yra 2009 m. derliaus smulkintas ir vytintas (džiovintas) „Virginia“ tipo tabakas, o 2010 m. balandžio 28/29 tabako kokybės sertifikatas Nr. 021/10 atspindi smulkinto tabako struktūrinę kokybinę sudėtį, tačiau specialisto apklausos protokole A.

R. taip pat paaiškino, jog „<...> mūsų kompanija naudoja savo kokybės rūšies gradavimo sistemą kuri nesutampa su kitų gamintojų“. Taigi, šio specialisto teiginys, kad iš kokybės sertifikate deklaruojamų duomenų akivaizdu, jog tai nėra tabako žaliava, lieka abejotinas, todėl nėra pagrįstas. Be to, šis asmuo paaiškino apie jam pateiktą 2011 m. kovo 3 d. įvykio vietos apžiūros protokolu iš 2011 m. kovo 3 d. sulaikyto tabako krovinio kelio A5 Kaunas-Suvalkai 97 km, Salaperaugio kaime, Kalvarijos sav., paimtą tabako pavyzdį.

Iš visų ginčo prekių įsigijimo ir pardavimo sandorių aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas tokios galimybės, t. y. matyti gyvai ir įvertinti prekės fizines savybes, neturėjo. Juo labiau, kad minėtame apklausos protokole specialisto vertinimai dokumentų atžvilgiu (paskutinis klausimas) nebuvo konkretūs ir vienareikšmiški (specialistas nurodė negalintis konkrečiai paaiškinti, kadangi skirtingi gamintojai naudoja skirtingas gradavimo sistemas, nesimato, ar tabakas yra aromatizuotas, t. y. apdirbtas smulkintas ir pan.). Šis paaiškinimas, nors byloje vertinamas kaip vienas pagrindinių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas galėjo žinoti apie tai, kad netinkamai deklaruoja prekes, yra neaiškios įrodomosios galios.

Šio asmens, kaip specialisto, kvalifikacija apskritai nėra aiškiai įvardinta ir pagrįsta (vien tik pareigos, nurodytos protokole, toli gražu nelemia jo tinkamo išsilavinimo ar disponavimu tinkamomis specialiosiomis žiniomis), paaiškinimai ir subjektyvios interpretacijos nėra ir negali būti pagrindu teigti, kad iš sertifikate Nr. 021/10 deklaruojamų duomenų akivaizdžiai matyti, kad tai nėra tabako žaliava, o visiškai smulkintas tabakas. Be to, byloje apskritai ignoruotas faktas, kad TARIC 2401 20 85 subpozicijoje yra klasifikuojamas tabakas, iš kurio lapų iš dalies ar visiškai pašalintos vidurinės gyslos, kuris yra Virginia tabakas, vytintas dūmuose („Flue-cured“).

Pirkimo sutartyje yra nurodyta tabako rūšis: FCV Tobacco Cut Rag, kur trumpinys „FCV“ ir reiškia „Virginia Flue-cured“. Pažymėtina, kad išdėstytais argumentais pareiškėjas nesiekia pagrįsti, kad ginčo prekės nėra klasifikuojamos KN 2403 10 subpozicijoje, o pagrindžia, kodėl pareiškėjas negalėjo iš MGK nurodytų aplinkybių nustatyti, kad jo įvežamos prekės deklaruojamos neteisingu kodu.

9. Pareiškėjas sutinka, kad atsakomybė, kuri kyla pagal baudžiamuosius (ar administracinius) teisės aktus, nėra tapati atsakomybei, kylančiai pagal mokesčių teisės aktus, bei jam yra žinoma šia tema aktuali administracinių teismų praktika. Tačiau baudžiamojoje byloje (ikiteisminiame tyrime) tam tikrais atvejais nustatinėjami faktai, kurių buvimas ar nebuvimas turi esminės reikšmės konstatuojant, jog kilo atsakomybė pagal mokesčių įstatymus. Siekiant pagrįsti, jog pareiškėjas yra laikytinas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio pagrindu, būtina nustatyti pareiškėjo žinojimą ar galėjimą žinoti, kad jis dalyvauja neteisėtai įvežant prekes į Bendrijos muitų teritoriją, tačiau jeigu pareiškėjas kokiu nors būdu būtų žinojęs, kad dalyvauja tokiame neteisėtame prekių įvežime, jo ar jo darbuotojų atžvilgiu būtų atliekami tam tikri veiksmai ikiteisminiame tyrime. Taigi, faktas, kad minėti veiksmai nėra atliekami, patvirtina būtent pasyvų pareiškėjo dalyvavimą neteisėtame įvežime, t. y. aplinkybę, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie tokį įvežimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad baudžiamosiose bylose nustatomi faktai gali turėti reikšmės konstatuojant mokesčių teisės aktų pažeidimus. Tokiais atvejais yra sprendžiama dėl kitų institucijų (šiuo atveju – ikiteisminiame tyrime) nustatomų faktų reikšmingumo konstatuojant tam tikrą mokesčių įstatymų pažeidimui konstatuoti būtiną aplinkybę (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-749/2010) ar dėl tiriamų aplinkybių tapatumo mokestiniame procese aktualioms aplinkybėms (žr., pvz., 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-350/2009). Todėl pripažintina, kad Muitinės departamentas ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo argumentą dėl jo ar jo darbuotojų atžvilgiu atliekamų ikiteisminių tyrimų nebuvimą vertino formaliai, nesigilindami į esmę, o MGK šio argumento apskritai nenagrinėjo.

10. Byloje pateiktas Muitinės kriminalinės tarnybos (toliau – ir MKT) 2011 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. 3R-7.4/13-3577, kuriuo pateikta ikiteisminio tyrimo Nr. 04-1-205-11 medžiaga. Muitinės departamentas savo sprendime nurodė, kad MKT kartu su Vokietijos Federacinės Respublikos Berlyno Brandenburgo muitinės kriminalinės paieškos tarnyba, Lenkijos Centriniu tyrimo biuru, Europos kovos su sukčiavimu tarnyba bei kitų šalių teisėsaugos institucijomis dalyvauja jungtinėje tyrimo grupėje dėl tarptautinės nusikalstamos grupuotės, užsiimančios stambaus masto kontrabanda, vengimu mokėti akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius bei pinigų plovimu, veiklos.

Išvardijęs visus su minėtu MKT raštu pateiktus ikiteisminio tyrimo Nr.04-1-205-11 medžiagos dokumentus, Muitinės departamentas pažymėjo, kad Klaipėdos teritorinės muitinės sprendime nurodyti asmenys, tarp jų ir pareiškėjas, pasiskirstę vaidmenimis, dalyvavo neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją rūkomąjį tabaką. Tačiau iš MKT 2011 m. gruodžio 23 d. rašto Nr. 3R-7.4/13-3577 matyti, kad pareiškėjas nėra įvardijamas ir nurodomas, kaip skolininkas muitinei, priešingai, šiame rašte nurodyta, kad pil. M. G., R.

D. ir O. K. yra laikytini skolininkais muitinei, dalyvavusiais neteisėtai įvežant į ES smulkintą rūkomąjį tabaką bei galėjusiais žinoti, kad šios prekės įvežtos neteisėtai. Būtent dėl šios priežasties (t. y. nepakankamo skolos muitinei atsiradimo pareiškėjo atžvilgiu motyvavimo) Muitinės departamentas 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-408 ir pavedė Klaipėdos TM atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą. Muitinės departamento teigimu, Klaipėdos teritorinė muitinė sprendime nepateikė įrodymų ir nenurodė aplinkybių, kodėl pareiškėjas laikytinas dalyvavusiu neteisėtai įvežant prekes ir žinojusiu ar galėjusiu žinoti apie tai, kad prekės įvežtos neteisėtai.

Minėtame sprendime taip pat atkreiptas dėmesys, kad neatlikta konkrečių aplinkybių analizė, juo labiau, kad sprendime nurodytas skolininkų daugetas. Tačiau Klaipėdos teritorinė muitinė pakartotinio patikrinimo metu nenustatė jokių naujų faktų, kurių neturėjo ar nežinojo pirminio patikrinimo metu, o tik pateikė (lyginant su pirmuoju sprendimu) papildomus motyvus (kurie akivaizdžiai perrašyti iš MKT 2011 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. 3R-7.4/13-3515 ir MKT 2011 m. gruodžio 23 d. rašto Nr. 3R-7.4/13-3577). Taigi nepaisyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateikiamo aiškinimo, kad teisės pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją realizavimas siejamas su tais atvejais, kai būtina naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl mokestinio patikrinimo rezultatą, pašalinimu (pavyzdžiui, iš naujo pakartoti tam tikras administracines procedūras, surinkti papildomų įrodymų, ištirti nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan.) (žr., pvz., 2009 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-596/2009), o ne pateikti pakartotinę jau surinktų įrodymų analizę (žr., pvz., 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-158/2008).

Be to, Berlyno prokuratūros 2010 m. gruodžio 23 d. rašte nurodyta, kad „muitinės dokumentuose ir važtaraščiuose minėtos Lietuvos įmonės Nemuno Banga, UAB <...> buvo įtariamųjų panaudotos kaip siuntėjos arba pardavėjos <...>“. Taigi akivaizdu, kad rašte minimos įmonės ir Vokietijos pareigūnų yra laikomos tik įrankiais, atliekant nusikalstamus veiksmus. Taip pat iš visos pareiškėjui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad nusikalstamame susivienijime neveikė nė vienas pareiškėjo darbuotojas. Muitinės departamento apsiribojimas vien pasvarstymais ar teiginiais, sprendžiant dėl įrodinėjimo pareigos įgyvendinimo, nėra pakankamas pripažinti, kad kuri nors iš šalių (šiuo atveju – Klaipėdos teritorinė muitinė) tinkamai įvykdė savo įrodinėjimo pareigą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-76/2008).

11. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymų panaikinti dalį priskaičiuotų delspinigių už laikotarpį, kuomet buvo atliekamas pakartotinis pareiškėjo patikrinimas, sumažinti paskirtą baudą ir atleisti pareiškėją nuo 771 069 Lt akcizo delspinigių ir 194 880 Lt PVM delspinigių bei 1 542 016 Lt baudos mokėjimo, sprendime akivaizdžiai supainiojo delspinigių apskaičiavimo ir atleidimo nuo jų mokėjimo institutus, be to, pasisakė dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagrindo, kuriuo pareiškėjas nesirėmė ir jo neįrodinėjo.

12. Pareiškėjui dalis apskaičiuotų 194 880 Lt PVM delspinigių ir 771 069 Lt akcizų delspinigių apskaičiuota nepagrįstai, nes laikotarpiu, kuriuo Klaipėdos teritorinė muitinė atliko pakartotinį pareiškėjo patikrinimą (vykdydama Muitinės departamento 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-408), delspinigiai buvo skaičiuojami dėl Klaipėdos teritorinės muitinės nekokybiško ir nekompetentingo funkcijų atlikimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-3447/2011). Šiuo atveju Muitinės departamento sprendimas šiame mokestiniame ginče aiškiai identifikavo Klaipėdos teritorinės muitinės darbo trūkumus, dėl ko jai ir pavestas atlikti pakartotinis pareiškėjo patikrinimas. Dėl tokių veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamus padarinius padidėjusių delspinigių pavidalu. Todėl pareiškėjui už šį laikotarpį neturi būti skaičiuojami delspinigiai (PVM ir akcizų). Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalį ir 110 straipsnio 1 dalį delspinigiai yra skaičiuojami ir vykstant mokestiniam ginčui. Taigi, pareiškėjo nurodytos aplinkybės MGK pripažintos kaip nesudarančios juridinio pagrindo delspinigių skaičiavimą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjo argumento atskirai nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, tiesiog dėl paties pažeidimo egzistavimo patvirtindamas tokių delspinigių skaičiavimo teisėtumą ir nurodydamas tik į žalos valstybei atsiradimą. Atsižvelgiant į tai, jog delspinigiai, turėdami sankcijos elementų, nors Mokesčių administravimo įstatyme įvardijami kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221/2011, 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-319/11, 2010 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-438/2010), neturėtų būti skaičiuojami tuo laikotarpiu, kuomet viešojo administravimo subjektas netinkamai atliko savo darbą ir dėl to asmenys patyrė neigiamų pasekmių.

13. Pareiškėjui paskirta 30 proc. dydžio bauda yra per didelė. Pripažįstant, kad nustatyta pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, akivaizdu, kad vienintele jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintas didelis kiekis rūkomojo tabako, kuris deklaruotas neteisingu kodu. Tačiau visgi lieka neatsakytas klausimas, su kuo lyginant pareiškėjo įvežtas kiekis yra didelis? Ar su tabako gamintojais, įvežančiais rūkomąjį tabaką verslo tikslais, ar su kažkokiais kitokiais asmenimis, įvežančiais tabaką kitokiais tikslais? Tarpininkais? Nesant jokių nuorodų į tai, su kuo lyginant rūkomojo tabako kiekis yra didelis, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pareiškėjo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Neaišku, koks būtent prekės pobūdžio elementas pirmosios instancijos teismo pripažįstamas kriterijumi, konstatuojant didelį kiekį ir kodėl? Todėl pripažintina, kad pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra įrodyta, o atsakomybę švelninančių aplinkybių yra nustatyta. Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nuoroda į pažeidimo pobūdį inter alia simbolizuoja ir nuorodą į mokesčių mokėtojo kaltės formą (ką patvirtina ir PVM įstatymo 123 straipsnio 4 dalies nuostata). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kaltės formos klausimas, nors analizuotas nebuvo nei MGK, nei pirmosios instancijos teismo. Iš MGK sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio lyg ir ryškėja, kad pareiškėjo kaltės forma nėra tyčia (MGK nuomone, pareiškėjas galėjo suprasti, kad įvežama prekė nėra tabako žaliava, o smulkintas tabakas, kuriam taikomi importo mokesčiai; pirmosios instancijos teismas taip pat nurodo į rūpestingumo ir atidumo kriterijus, kurie niekaip nesusiję su tyčia), todėl atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui skirta 30 proc. mokesčių dydžio bauda yra per didelė, todėl mažintina.

14. Pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismui prašymo atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų mokėjimo Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (kai atskira mokesčių mokėtojo veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui) ir neįrodinėjo tokio pagrindo egzistavimo aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendime nagrinėjo ne to pagrindo, kuriuo pareiškėjas prašė atleisti nuo baudų ir delspinigių mokėjimo, egzistavimą.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 180-185) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinis skundas paremtas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo atmesti kaip nepagrįsti tiek Muitinės departamento, tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimu.

2. Sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas laikytinas asmeniu, neteisėtai įvežusiu prekes, ar dalyvavusiu neteisėtai įvežant prekes ir žinojusiu (privalėjusiu žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, būtina įvertinti pareiškėjo veiksmus, iš kurių būtų protingas pagrindas manyti, kad pareiškėjas atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje numatytus skolininko požymius. Bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas ir kiti Klaipėdos teritorinės muitinės sprendime nurodyti asmenys, pasiskirstę vaidmenimis dalyvavo neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją rūkomąjį tabaką.

Pagal 2010 m. balandžio 20 d. sutartį Nr. 30-4/10 pareiškėjas buvo sulaikytų prekių (rūkomojo tabako) pirkėjas, o Brazilijos kompanija „TABACUM INTERAMERICAN COM.E.EXP.DE FUMOS LTDA“ – pardavėjas. 2010 m. gegužės 7 d. pardavėjo išrašytoje sąskaitoje Nr. 0082/2010 ir jos pagrindu išduotame prekių kilmės pažymėjime Nr. VA 0148/10 nurodytas prekės pavadinimas - „Tobacco cut rag 2009 Crop Grade 032/05“. Tabakas pagal 2009 m. gruodžio 4 d. prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartį Nr. 87-2/09 buvo pristatomas į UAB „Cautor“ muitinės sandėlį, Pramonės g. 1, 65210, Varėna (įforminant EID Nr. 10LTVK3000IM001271).

Muitinės sandėlyje laikinai saugomas tabakas pagal 2010 m. balandžio 21 d. sutartį Nr. 31-6/10 ir 2011 m. kovo 2 d. sąskaitas (invoice) Nr. 002046, 002047, 002048 buvo parduotas įmonei „SHAHUMYAN-VIN“ LLC. Lapinio tabako specialistas A. R., susipažinęs su jam pateiktu sulaikyto tabako pavyzdžiu, paaiškino, kad tai visiškai paruoštas rūkomasis tabakas cigarečių gamybai. Be to, A. R., įvertinęs aukščiau paminėtus Brazilijos kompanijos „TABACUM INTERAMERICAN COM.E.EXP.DE FUMOS LTDA“ išrašytus dokumentus, paaiškino, kad prekės pavadinimas „Tobacco cut rag 2009 Crop Grade 032/05“ reiškia, kad šis tabakas yra 2009 m. derliaus smulkintas ir vytintas (džiovintas) „Virginia“ tipo tabakas, o 2010 m. balandžio 28/29 d. tabako kokybės sertifikatas Nr. 021/10 atspindi smulkinto tabako struktūrinę kokybinę sudėtį.

Iš sertifikate deklaruojamų duomenų akivaizdžiai matyti, kad tai nėra tabako žaliava, o visiškai smulkintas tabakas (2011 m. gegužės 7 d. specialisto apklausos protokolas). Taigi visos aukščiau paminėtos su tabako pirkimu, įvežimu į Bendriją, laikinuoju saugojimu muitinės sandėlyje bei pardavimu susijusios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas žinojo arba yra protingas pagrindas manyti turėjo žinoti, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežama ne tabako žaliava, bet rūkomasis tabakas.

3. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antra įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog prekių įvežimas yra neteisėtas. Šiuo atveju muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad prekių įvežimas yra neteisėtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, tiesiogiai dalyvaudamas ginčo prekių pirkimo-pardavimo teisiniuose santykiuose, t. y. sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartis, priimdamas prekes iš siuntėjo ir deklaruodamas bei pateikdamas jas muitinei, privalėjo elgtis atidžiai bei rūpestingai ir įsitikinti, jog muitinei pateikia teisingus duomenis apie visas gabenamas prekes, o to nepadarius ir nesant duomenų apie kitų asmenų savavališkus veiksmus, laikytina, jog pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad prekės yra įvežamos neteisėtai.

Tokio vertinimo negali paneigti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad iš prekės aprašymo lydinčiuose dokumentuose nebuvo galima nustatyti, kad prekių pardavėjas atsiuntė ne tabako žaliavą, bet rūkomąjį tabaką. Vien tai, kad kokybės sertifikate Nr. 021/10 atsispindi smulkinto tabako struktūrinė kokybinė sudėtis, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad įsigydamas didelį kiekį tabako, pareiškėjas turėjo suprasti, kad tai yra ne tabako žaliava, bet rūkomasis tabakas. Turėjimas žinoti šiuo atveju yra siejamas su asmens pareiga veikti atidžiai ir rūpestingai, t. y. taip, kaip tokioje pačioje situacijoje elgtųsi bonus pater familias.

Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, neabejotinai privalėjo išsiaiškinti, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežama ne tabako žaliava, bet rūkomasis tabakas, kuris yra akcizų objektas, nes, kaip matyti iš byloje esančių pirkimo-pardavimo dokumentų, juose yra nurodyta perkamo tabako sudėtis ir rūšis, o kilus abejonėms dėl prekių rūšies, pareiškėjas galėjo ir privalėjo patikrinti prekes joms jau atvykus. Be to, pareiškėjas, būdamas apdairi ir rūpestinga pirkimo-pardavimo sandorio šalis, prieš įsigydamas atitinkamą prekę, galėjo pasitelkti specialistų pagalbą ir įvertinti turimus dokumentus, juo labiau, kad įvežamų prekių kokybės sertifikate Nr. 021/10 aiškiai nurodyta tabako struktūrinė sudėtis.

Be to, prieš įrašydamas duomenis į muitinės deklaracijas, pareiškėjas turėjo galimybę pasitikrinti gautų pakuočių turinį. Pareiga kontroliuoti deklaracijoje nurodomų duomenų teisingumą nepriklausomai nuo to, ar juos surinko pats deklarantas, ar deklaracija buvo surašyta pagal krovinio siuntėjo pateiktus duomenis, tenka deklaraciją pateikusiam asmeniui. Tai patvirtina ir Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos, patvirtintos Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329, 34 punktas.

Būtent tokios pozicijos laikosi ir ESTT (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą byloje Nr. C-454/10 Oliver Jestel). Šiuo atveju pareiškėjas galėjo pasinaudoti norminiuose aktuose numatytomis teisėmis ir prieš pateikiant muitinės deklaraciją, pateikti muitinei prašymą leisti apžiūrėti prekes taip pat paimti jų pavyzdžius ir mėginius, tačiau to nepadarė.

4. Šiuo atveju tiek laikinojo saugojimo, tiek tranzito procedūros pažeidimai pasireiškė tuo, jog muitinei pateiktose deklaracijose buvo nurodomas neteisingas gabenamų prekių pavadinimas ir TARIC kodas. Tokiu būdu buvo siekiama išvengti ypatingos akcizinių prekių gabenimo kontrolės ir atitinkamų importo mokesčių apskaičiavimo, pateikiant reikiamo dydžio garantiją. Todėl pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad nė viena iš taikytų muitinės procedūrų neturėjo sąlygoti jokių importo mokesčių yra nepagrįsti. Būtent pareiškėjas nesilaikė nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, todėl jis yra atsakingas už skolą muitinei.

5. Remiantis administracinių teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-689/2007, 2007 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-238/2007), nustačius Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antroje įtraukoje nustatytą tiek objektyvųjį, tiek subjektyvųjį skolos muitinei atsiradimo elementą, nepriklausomai nuo to, baigtas ar ne ikiteisminis tyrimas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti importo mokesčių skolą muitinei. Nagrinėjamu atveju visi minėtieji skolos atsiradimo elementai nustatyti, todėl ikiteisminio tyrimo rezultatai neturės jokios teisinės reikšmės, sprendžiant pareiškėjo pripažinimą skolininku muitinei.

6. Tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino padaryto pažeidimo pobūdį bei atsakomybę sunkiančias ir lengvinančias aplinkybes, todėl 30 proc. dydžio bauda yra adekvati padarytam pažeidimui ir neprieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms baudos skyrimo taisyklėms.

7. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, todėl yra pagrindas atleisti jį nuo baudos ir delspinigių mokėjimo. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis, pažeisdamas 2010 m. spalio 10 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 861/2010, iš dalies keičiančiu Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 30 straipsnio 1 ir 3 dalių ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio reikalavimus, neapskaičiavo už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą rūkomąjį tabaką 334 345 Lt muito, 3 836 160 Lt akcizų ir 969 548 Lt PVM. Minėtų mokesčių neapskaičiavimas neabejotinai laikytinas mokesčių įstatymų pažeidimu, kuriuo padaryta žala valstybės finansiniams interesams. Šiuo atveju mokesčių mokėtojo kaltė visuomet preziumuojama, t. y. laikoma, kad dėl mokesčio įstatymo pažeidimo kaltas mokesčių mokėtojas, jeigu jis neįrodo priešingai. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad juo buvo pasinaudota vykdant nusikalstamo pobūdžio veiką neįrodo, jog jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, kadangi už tinkamą mokestinių prievolių vykdymą atsakingas tik pareiškėjas, kuris muitinei klaidingai deklaravo (nurodė neteisingą prekės pavadinimą ir TARIC kodą), jog į Bendrijos muitų teritoriją įveža ne rūkomąjį tabaką bet tabako žaliavą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas tapo atsakingas už muitinei pateiktos informacijos teisingumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijose nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad dėl mokestinio pažeidimo kaltas pareiškėjas, todėl pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą negali būti atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos mokėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 186-187) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris turi būti paliktas galioti, o apeliacinis skundas atmestas kaip nepagrįstas. Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, savo poziciją grindžia tais pačiais motyvais ir argumentais, kurie nurodyti Muitinės departamento atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatytomis apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos ribomis, patikrinusi visą bylą, konstatuoja, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų nekartoja, o tik, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, papildo teismo išvadas.

Ginčas kilo dėl pareiškėjo pripažinimo skolininku muitinei pagrįstumo.

Muitinės departamento 2012 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr.1A-172 pareiškėjas pripažintas solidariu skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 įtrauką. Šiuo reguliavimu nustatyta, kad skolininku muitinei laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas.

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dalyvavo neteisėtai įvežant rūkomąjį tabaką, o ne jo žaliavą, kuri buvo deklaruota pareiškėjo vardu. Minėtoje teisės normoje numatyta sąvoka „turėjo žinoti“ turi būti vertinama tuo aspektu, ar pareiškėjas, dalyvaudamas įvežant prekes, turėjo realią galimybę pasirinkti tokį elgesio variantą, kuris garantuotų teisėtą prekių įvežimą arba atsisakymą dalyvauti įvežant minėtas prekes.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas turėjo pakankamą pagrindą žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas.

Pareiškėjas galėjo pasirinkti įvežamos prekės atitikimo dokumentams patikrinimo momentą iki prekės deklaravimo muitinėje arba pasitikėti pardavėju ir prisiimti atitinkamą riziką. Todėl teiginiai, kad ūkinė operacija laike buvo atlikta taip, kad nebuvo galimybės dėl laiko stokos atlikti tabako mėginio paėmimą ir tyrimą, nėra pateisinami ir tokių galimybių visuma patvirtina pagrindą, kad pareiškėjas, dalyvaudamas įvežant į Europos Bendrijos muitų teritoriją prekes, turėjo žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas.

Pareiškėjo vėlesni ketinimai, susiję su įvežtos ir deklaruotos prekės disponavimu, nėra reikšmingi, nes skola muitinei atsiranda pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalį neteisėto prekių įvežimo momentu. Prekę įvežus į Europos Bendrijos muitų teritoriją, pirmiausiai atsiranda prievolė valstybei, o ne sandorio šalims.

Ginčo prekė Muitinės laboratorijos 2011 m. kovo 24 d. specialisto išvada Nr. 1C0012 buvo pripažinta perdirbtu (apdorotu) tabaku, kuris yra akcizo mokesčio objektas. Remiantis šia išvada, buvo pakeistas prekės klasifikavimo kodas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių 6 punktu nustatyta, kad taikant Kombinuotąją nomenklatūrą, Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūrą ir kitas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras Lietuvos Respublikoje, kai prekių klasifikavimui ir ekspertizei būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis.

Šio ginčo atveju Muitinės laboratorijos 2011 m. kovo 24 d. specialisto išvada Nr. 1C0012 nėra paneigta minėtų Taisyklių 6 punkte numatytu analogišku tyrimu, todėl pagrįstai atsakovas, priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą, ja vadovavosi.

Byloje pakanka faktų pripažinti pareiškėjo skolą muitinei. Pareiškėjas nenurodo, kokie konkretūs faktai gali lemti šį administracinį ginčą ir kaip gali paveikti mokestinę prievolę kitos nagrinėjamos bylos. Todėl nėra pagrindo laukti ikiteisminio tyrimo pabaigos ar kitų bylų nagrinėjimo rezultatų.

Dėl solidariosios muitinės skolininkų atsakomybės pažymėtina, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad, jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, sakydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Nr. C-414/02). Nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi pareiškėjas, kaip minėta, pagrįstai Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme buvo pripažintas skolininku muitinei, todėl atsakomybė nedalijama, neindividualizuojama ir laikoma solidaria.

Nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas neskaičiuoti delspinigių už laikotarpį, kuomet Muitinės departamento 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimu buvo pavesta Klaipėdos teritorinei muitinei atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, kadangi, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalimi, delspinigiai, kaip mokestinės prievolės užtikrinimo priemonė, taikoma ir už mokestinio ginčo laikotarpį.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalį skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis, skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Mokestinių ginčų komisija atsakovo paskirtą baudą pareiškėjui sumažino iki įstatymu nustatytos baudos vidurkio, tai yra iki 30 proc. nuo papildomai apskaičiuotų mokesčių. Baudos mažinimą Mokestinių ginčų komisija pagrindė, todėl nėra pagrindo dar kartą jos mažinti, remiantis tais pačiais argumentais.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, tinkamai rėmėsi nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno banga“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys