8e0bdd0077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1644/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01952-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant Vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

pareiškėjai J. V.,

pareiškėjos atstovei advokatei Evai Jankovskai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. V. pareiškimu (b.l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistus terminus pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo V. Š. turėtą iki nacionalizacijos Buchta kaime žemę bei nuosavybės teises, pilietybę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Nurodė, kad jos tėvas V. Š. (W. S.), gimęs (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo 12 dešimtinių žemės Buchta kaime, Vilniuje. Iki šiol pareiškėja nėra pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę bei kitų reikalingų dokumentų. Mano, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kurios yra susijusios su ligomis ir artimųjų žmonių netekimu. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) autoavarijoje žuvo jos dukra Č. S., o šią tragediją pareiškėja sunkiai išgyveno. Dėl nervinės įtampos 1998 metais vyras E. V. (E. V.) susirgo piktybiniu naviku, o pareiškėja susirgo akių liga. Vyrui sparčiai vystėsi liga ir (duomenys neskelbtini) E. V. mirė. Pareiškėja iki mirties prižiūrėjo sergantį vyrą. Taip pat nurodė, kad ji privalėjo rūpintis ir nuo vaikystės tuberkulioze sergančiu sūnumi. 2004 metais pablogėjo pareiškėjos sveikata, o 2007 metais pareiškėja visiškai apako. Pažymėjo, kad dėl išvardintų aplinkybių, ji negalėjo nustatytais terminais Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikti nei prašymo grąžinti žemę, nei reikiamų dokumentų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškimą (b.l. 108–110) nurodė, kad tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis pripažins svarbiomis ir objektyviomis, trečiasis suinteresuotas asmuo neprieštarauja, kad pareiškėjos praleistas terminas būtų atnaujintas bei būtų pateikti reikiami dokumentai.

Pažymėjo, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik nuo pareiškėjos valios nepriklausančios objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios paduoti prašymą per įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėja svarbiomis termino prašymui paduoti praleidimo priežastimis nurodo aplinkybes, susijusias su ligomis ir artimųjų žmonių netekimu, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (administracinės bylos Nr. AS403-219/2006, A556-680/2008, A146-423/2010 ir kt.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjos J. V. pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), kurio 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais, šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Minėtojo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas, pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai.

Piliečiams, praleidusiems minėtus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis teismas gali pripažinti objektyvias, nuo pareiškėjų valios nepriklausančias aplinkybes, sutrukdžiusias pretendentui laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Tokios aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sutrukdė realizuoti savo subjektines teises, nors jis savo valiniais veiksmais siekė šių teisių realizavimo, yra pagrindas pripažinti jas svarbiomis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas nustato, ar pareiškėjų nurodomos aplinkybės laikytinos svarbiomis. Pažymėjo, kad pareiškėja svarbiomis termino prašymui paduoti praleidimo priežastimis nurodo aplinkybes, susijusias su ligomis ir artimųjų žmonių netekimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės, iš esmės susijusios su liga ir artimųjų netektimis, negali būti laikomos priežastimis, kurios pateisintų terminų praleidimą (terminas praleistas beveik 20 metų) ir būtų pagrindas atnaujinti praleistus terminus.

Terminai buvo praleisti dėl pačios pareiškėjos neveikimo ir nesidomėjimo, o byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių į tėvo V. Š. iki nacionalizacijos turėtą žemę Buchta kaime atkūrimo ar tinkamai pasinaudoti atstovavimo institutu.

III. Pareiškėja J. V. pateikė apeliacinį skundą (b.l. 132–135), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistus terminus pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo V. Š. iki nacionalizacijos turėtą žemę Buchta kaime bei pateikti nuosavybės teises, pilietybę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius duomenis. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais motyvais kaip ir pareiškimas pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie apeliacinio skundo argumentai:

1. Akcentuoja, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. ji negalėjo kreiptis į žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises, nes po vyro mirties visiškai apako, todėl negalėjo užpildyti reikiamų prašymų ir surinkti reikiamus dokumentus. Be to, pareiškėja neturėjo galimybės kreiptis pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, objektyvi priežastis, kuri sutrukdė pareiškėjai tinkamai įgyvendinti savo teises, atsirado iki termino prašymui pateikti pabaigos, t. y. iki 2001 m. gruodžio mėnesio 31 d. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad ji yra neraštinga bei nemoka valstybinės kalbos.

2. Nurodo, kad apie žemės reformą ir galimybę atkurti nuosavybės teises sužinojo tik 2009 metais iš trečiųjų asmenų. Sužinojusi apie galimybę atkurti nuosavybės teises, pareiškėja kreipėsi pagalbos į atsitiktinius asmenis, tačiau tinkamos ir reikiamos pagalbos nesulaukė (vėliau jai reikiamus veiksmus atlikti padėjo kaimynės duktė). Minėtieji faktai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėja bandė realizuoti savo teises, t. y. prašė pagalbos, o tai buvo vieninteliai veiksmai, kuriuos pareiškėja galėjo atlikti.

3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad buvo objektyvių kliūčių, kurios sutrukdė jai pasinaudoti atstovavimo institutu, nes byloje yra pateikti visi įrodymai, susiję su pareiškėjos sveikatos būkle, šeimos narių mirtimis ir ligomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b.l. 140–142), kuriuo prašo apeliacinio skundo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

Pažymi, kad, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, svarbių ar nesvarbių priežasčių, dėl kurių įstatymo nustatytu terminu nebuvo pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, nustatymas bei praleistų terminų atnaujinimas yra teismo prerogatyva.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjos prašymas atnaujinti jos atžvilgiu terminus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus žemėtvarkos skyriui pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo V. Š. iki nacionalizacijos turėtą žemę Buchta kaime bei nuosavybės teises, pilietybę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004-10-12 įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Įstatyme nenurodytos priežastys, kurioms esant turėtų būti atnaujinamas terminas prašymui ir dokumentams pateikti. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A261-912/2008, A63-529/2009, A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (administracinė byla Nr. A525-18/2010).

Pareiškėja prašymą atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus prašymui ir kitiems dokumentams pateikti iš esmės grindė tuo, kad šie terminai praleisti dėl pareiškėjos ir jos artimųjų sveikatos būklės. Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl terminų atnaujinimo, turėjo atsižvelgti į tai, kad ji neraštinga, nemoka valstybinės kalbos, negalėjo kreiptis pagalbos, o apie galimybę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą sužinojo tik 2009 metais.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, bylos Nr. AS403-219/2006, A556-680/2008), tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, ji gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina pareiškėjos nurodomas aplinkybes dėl jos sveikatos būklės pablogėjimo, tačiau, bylos duomenimis, pareiškėjos sveikata pablogėjo 2004 metais, t. y. tuo metu, kai jau buvo pasibaigę Įstatymo nustatyti terminai. Todėl net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatytas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjos sveikatos būklė buvo tokia, jog pareiškėja apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jos fizines galias tokiu laipsniu, jog ji pati negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, toks pareiškėjos sveikatos pablogėjimas negali būti vertinamas kaip Įstatymo termino eigos metu egzistavusi aplinkybė, kuri kliudė jai laiku ir tinkamai įgyvendinti savo teises. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su jos artimųjų sveikatos būkle, taip pat negali būti vertinamos kaip objektyvios ir svarbios priežastys, konkrečiai susijusios su pareiškėjos galimybe tinkamai įgyvendinti savo teises ir realiai sutrukdžiusios pareiškėjai pačiai ar per atstovus nustatyta tvarka kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pastebėtina ir tai, jog nors pareiškėja teigia, kad ji negalėjo kreiptis dėl pagalbos į kitus asmenis, šie jos teiginiai nėra patvirtinti byloje esančių įrodymų visuma.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A525-480/2009), vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas yra neraštingas ar neturi reikiamų teisinių žinių, dar nereiškia, kad egzistuoja svarbi ir objektyvi priežastis terminui atnaujinti, kadangi asmuo, net ir neturėdamas pakankamai teisinių žinių, gali pasitelkti trečiuosius asmenis, siekdamas tinkamai įgyvendinti savo teises. Atitinkamai ir nagrinėjamu atveju pareiškėjos argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ji yra neraštinga, nemoka valstybinės kalbos, negali būti pagrindu pripažinti, jog prašomus atnaujinti terminus ji praleido dėl svarbių, objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių.

Kaip jau minėta, pareiškėja teigia, kad ji apie galimybę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą sužinojo tik 2009 metais.

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant dėl Įstatyme nustatytų terminų atnaujinimo, pažymima (pavyzdžiui, byla Nr. A11-646/2004), jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Todėl minėti argumentai negali sudaryti pagrindo atnaujinti pareiškėjos prašomus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams pateikti. Be to, byloje pateikti įrodymai – pareiškėjos 1991m. gruodžio 24d. prašymas atkurti nuosavybės teises į motinos turėtą žemę (b.l. 103), prašymas tarpininkauti gaunant dokumentus iš archyvo (b.l. 105), Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo (b.l. 103), pareiškėjos 2003m. kovo 28d. prašymas (b.l. 68), Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-29 sprendimas Nr. 01-845 (b.l. 71) patvirtina, jog pareiškėja 1991-2003 metų laikotarpiu žinojo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarką ir sugebėjo šia tvarka sėkmingai pasinaudoti, nes jai nuosavybės teisės buvo atkurtos. Šios aplinkybės apskritai paneigia pareiškėjos teiginius dėl nežinojimo apie galimybę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei kliūtis dėl sveikatos būklės siekti nuosavybės teisių atkūrimo.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, bylos medžiagą, administracinių teismų praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, konstatuotina, kad pareiškėja nenurodė svarbių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, objektyviai sukliudžiusių jai Įstatyme nustatytais terminais pateikti prašymą ir kitus dokumentus dėl nuosavybės teisių į jos tėvui V. Š. priklausiusią žemę atkūrimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas