2016-05-04 Nr. AB-9714-3-61-3-00837-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-534-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00837-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–11), prašydama:

1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) viršininko 2013 m. gruodžio 30 d. pavedimą tikrinti Nr. AU2-31;

2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 68-193;

3) panaikinti Kauno AVMI 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-542;

4) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. S-28(7-283/2015);

5) panaikinti Kauno AVMI 2015 m. birželio 9 d. patikrinimo aktą Nr. (13.2)FR0680-423;

6) pripažinti 76 071 Lt sumą (45 200 Lt vidaus apdailos darbai, 26 871 Lt medžiagos ir 4 000 Lt komisinis atlyginimas) prie buto įsigijimo išlaidų;

7) panaikinti visus paskaičiuos delspinigius ir baudą;

8) grąžinti pareiškėjos sumokėtą 3 131,08 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) sumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi (b. l. 66–67) priėmė pareiškėjos skundą dalyse, kuriose ji prašė panaikinti VMI 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 68-193, Kauno AVMI 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-542 ir MGK 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. S-28(7-283/2015), o skundą dalyse, kuriose pareiškėja prašė panaikinti Kauno AVMI viršininko 2013 m. gruodžio 30 d. pavedimą tikrinti Nr. AU2-31 ir Kauno AVMI 2015 m. birželio 9 d. patikrinimo aktą Nr. (13.2)FR0680-423, pripažinti 76 071 Lt sumą (45 200 Lt vidaus apdailos darbai, 26 871 Lt medžiagos ir 4 000 Lt komisinis atlyginimas) prie buto įsigijimo išlaidų, panaikinti visus paskaičiuos delspinigius ir baudą, taip pat grąžinti pareiškėjos sumokėtą 3 131,08 Eur GPM sumą, teismas atsisakė priimti.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą.

Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Remdamasis šiomis teisės normomis, teismas atkreipė dėmesį, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie veikia asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo.

Taigi, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes nagrinėdamas tokius skundus teismas asmens teisių ar įstatymo saugomų interesų apginti negalėtų, skundo tenkinimo atveju asmens teisinė padėtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008).

Be to, teismas akcentavo, kad nereikšdamas savarankiško reikalavimo dėl tarpinio (procedūrinio) sprendimo, mokesčių mokėtojas įstatymų nustatyta tvarka gali ginčyti galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą, priimtą atlikus šią mokesčių administravimo (administracinę) procedūrą (rėmėsi LVAT 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundžiami Kauno AVMI viršininko 2013 m. gruodžio 30 d. pavedimas tikrinti Nr. AU2-31 ir Kauno AVMI 2015 m. birželio 9 d. patikrinimo aktas Nr. (13.2)FR0680-423 negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, todėl reikalavimus panaikinti šiuos aktus atsisakytina priimti.

Dėl pareiškėjos reikalavimo pripažinti 76 071 Lt sumą (45 200 Lt vidaus apdailos darbai, 26 871 Lt medžiagos ir 4 000 Lt komisinis atlyginimas) prie buto įsigijimo išlaidų teismas nurodė, kad aplinkybių pripažinimas yra tik faktinių aplinkybių konstatavimas (teismo išvada), kurios pagrindu teismas gali priimti vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje nustatytų sprendimų, todėl teismas šį pareiškėjos reikalavimą taip pat atsisakė priimti. Tuo tarpu pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti visus paskaičiuotus delspinigius ir baudą, taip pat grąžinti jos sumokėtą 3 131,08 Eur GPM sumą, teismas pabrėžė, kad šie pareiškėjos suformuluoti reikalavimai bus vykdomi, jeigu teismas patenkins reikalavimus panaikinti skundžiamus aktus.

Dėl likusios pareiškėjos skundo dalies teismas nurodė, kad ji iš esmės atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, todėl priimtina.

III. Pareiškėja S. S., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 69–72), prašydama išnagrinėti, ar nebuvo pažeistos jos, kaip mokesčių mokėtojos teisės, ir priimti atitinkamus sprendimus dėl Kauno AVMI viršininko 2013 m. gruodžio 30 d. pavedimo tikrinti Nr. AU2-31 bei Kauno AVMI 2015 m. birželio 9 d. patikrinimo akto Nr. (13.2)FR0680-423, taip pat dėl galimybės pripažinti 76 071 Lt sumą (45 200 Lt vidaus apdailos darbai, 26 871 Lt medžiagos ir 4 000 Lt komisinis atlyginimas) prie buto įsigijimo išlaidų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties dalies, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dalyje dėl reikalavimų panaikinti Kauno AVMI viršininko 2013 m. gruodžio 30 d. pavedimą tikrinti Nr. AU2-31 ir Kauno AVMI 2015 m. birželio 9 d. patikrinimo aktą Nr. (13.2)FR0680-423, pripažinti 76 071 Lt sumą (45 200 Lt vidaus apdailos darbai, 26 871 Lt medžiagos ir 4 000 Lt komisinis atlyginimas) prie buto įsigijimo išlaidų, panaikinti visus paskaičiuos delspinigius ir baudą, taip pat grąžinti pareiškėjos sumokėtą 3 131,08 Eur GPM sumą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies turinį, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl minėtų pareiškėjos reikalavimų.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.).

Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Kartu pabrėžtina, kad nors MAĮ 144 straipsnis nustato, jog mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurios daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m., p. 254–263). Taigi, MAĮ 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė nėra absoliuti (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-145/2011), o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010).

Kita vertus, nurodyta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., LVAT 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006, 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008 ir kt.). Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jo pavadinimas. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010 ir kt.).

Atitinkamai pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamų Kauno AVMI viršininko 2013 m. gruodžio 30 d. pavedimo tikrinti Nr. AU2-31 ir Kauno AVMI 2015 m. birželio 9 d. patikrinimo akto Nr. (13.2)FR0680-423, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog mokestinis patikrinimas yra viena iš mokesčių administratoriaus vykdomos (atliekamos) mokesčių mokėtojo (jo veiklos) kontrolės formų. Skirtingai nuo kitų kontrolės formų (pavyzdžiui, mokestinio tyrimo), kurį mokesčių administratoriaus pareigūnai paprastai atlieka be atskiro pavedimo atlikdami savo tiesiogines darbo funkcijas (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 135 str. 1 d.), mokestinio patikrinimo pradžia yra aiškiai apibrėžta MAĮ 120 straipsnio 1 dalyje ir yra siejama su konkretaus sprendimo jį atlikti priėmimu (pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą surašymu).

Taigi pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimo tikrinti) surašymas yra būtina sąlyga mokestiniam patikrinimui pradėti bei jį vykdyti. Tuo tarpu mokestiniu patikrinimu iš esmės yra siekiama patikrinti, ar konkretus mokesčių mokėtojas yra teisingai apskaičiavęs, deklaravęs ir sumokėjęs mokesčius už atitinkamą mokestinį laikotarpį. Tačiau, nors pradedant mokestinio patikrinimo procedūrą, privaloma surašyti pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą, pats pavedimas tikrinti niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.

Konkrečias teisines pasekmes mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės srityje, atliekant mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojui paprastai sukelia sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnai nustato mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 132 str. 1 ir 2 d.). Taigi akivaizdu, jog pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti) yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m., p. 254–263, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-593/2011 ir kt.).

Todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks pavedimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdama su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėja šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydama galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą šioje mokesčių administravimo procedūroje. Būtent nagrinėdamos pastarąjį ginčą ikiteisminės institucijos ar (ir) teismas įvertina ir tokius tarpinius (procedūrinius) sprendimus (veiksmus), kaip pareiškėjos ginčijamas pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti), bei šiais procedūriniais (tarpiniais) sprendimais (veiksmais) galbūt padarytų pažeidimų įtaką galutinio aptariamos mokesčių administravimo procedūros sprendimo teisėtumui.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad MAĮ 128 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog patikrinimo aktu įforminti mokestinio patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo pažyma. Patikrinimo aktas, vadovaujantis MAĮ 130–132 straipsnių nuostatomis, turi būti tvirtinamas mokesčių administratoriaus sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo pažyma ir mokėtojui yra privalomi vykdyti. Taigi, kol patikrinimo aktas nėra patvirtintas įstatymo nustatyta tvarka, tol jis neturi juridinės galios ir neliečia pareiškėjos teisių ir pareigų (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-504/2010).

Atsižvelgiant į tai, remiantis aktualia bei dominuojančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks dokumentas taip pat negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad tokia išvada negali būti vertinama ir kaip mokesčių mokėtojo teisės į teisminę gynybą apribojimas, kadangi ginti su mokestinio patikrinimo atlikimu susijusias bei tikrai ar tariamai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, kaip minėta, mokesčių mokėtojas gali ginčydamas galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą šioje mokesčių administravimo procedūroje, ką nagrinėjamu atveju pareiškėja ir padarė, o jos skundas šioje dalyje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo priimtas.

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–91 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 97 str.) (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009).

Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, 2011 m.).

Kitaip tariant, skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, nagrinėjimas.

Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A469-261/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 11). Taigi, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taip pat teisėtai ir pagrįstai atsisakė kaip savarankišką priimti pareiškėjos reikalavimą pripažinti 76 071 Lt sumą (45 200 Lt vidaus apdailos darbai, 26 871 Lt medžiagos ir 4 000 Lt komisinis atlyginimas) prie buto įsigijimo išlaidų, kadangi šis pareiškėjos reikalavimas iš esmės yra tik dėl faktinių aplinkybių konstatavimo.

Pareiškėja skunde taip pat prašė panaikinti visus jai paskaičiuos delspinigius ir baudą bei grąžinti jos sumokėtą 3 131,08 Eur GPM sumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi šiuos pareiškėjos reikalavimus atsisakė priimti, argumentuodamas tuo, jog jie bus vykdomi, jeigu teismas patenkins reikalavimus panaikinti pareiškėjos skundžiamus aktus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Šiame kontekste pažymėtina, kad MAĮ, be kita ko, yra numatyti savarankiški mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindai (MAĮ 100, 141 str.), kurie nesusiję su pareiškėjos skundžiamų aktų panaikinimu / nepanaikinimu, o nuo delspinigių ir baudų mokesčių mokėtoją mokestinio ginčo metu gali atleisti mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija (MAĮ 100 str. 2 d., 141 str. 3 d.). Tuo tarpu pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui, prašydama panaikinti jai paskaičiuos delspinigius ir baudą, rėmėsi būtent minėtais MAĮ 100 ir 141 straipsniais. Be to, teismui patenkinus pareiškėjos reikalavimus panaikinti jos skundžiamus aktus, tai savaime nereiškia, kad bus vykdomas ir pareiškėjos reikalavimas grąžinti jai sumokėtą 3 131,08 Eur GPM sumą, kadangi teismas, tenkindamas pareiškėjos reikalavimus dėl jos skundžiamų aktų panaikinimo, inter alia gali perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, o pastarasis, be kita ko, gali panaikinti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą (MAĮ 154 str. 4 d. 5 p.). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodytais motyvais minėtus pareiškėjos reikalavimus panaikinti visus jai paskaičiuos delspinigius ir baudą, taip pat grąžinti jos sumokėtą 3 131,08 Eur GPM sumą atsisakė priimti nesant tam teisinio pagrindo.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą dalyje dėl reikalavimų panaikinti Kauno AVMI viršininko 2013 m. gruodžio 30 d. pavedimą tikrinti Nr. AU2-31 ir Kauno AVMI 2015 m. birželio 9 d. patikrinimo aktą Nr. (13.2)FR0680-423 bei pripažinti 76 071 Lt sumą (45 200 Lt vidaus apdailos darbai, 26 871 Lt medžiagos ir 4 000 Lt komisinis atlyginimas) prie buto įsigijimo išlaidų, tačiau pareiškėjos skundo priėmimo stadijoje nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodytais motyvais atsisakė priimti pareiškėjos skundą dalyje dėl reikalavimų panaikinti visus jai paskaičiuos delspinigius ir baudą, taip pat grąžinti jos sumokėtą 3 131,08 Eur GPM sumą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dalyje dėl reikalavimų panaikinti visus jai paskaičiuos delspinigius ir baudą, taip pat grąžinti jos sumokėtą 3 131,08 Eur GPM sumą, naikinama ir pareiškėjos skundo dalyje dėl minėtų reikalavimų priėmimo klausimas grąžinamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos S. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos S. S. skundą dalyje dėl reikalavimų panaikinti visus jai paskaičiuos delspinigius ir baudą, taip pat grąžinti jos sumokėtą gyventojų pajamų mokesčio sumą, panaikinti ir pareiškėjos S. S. skundo šioje dalyje priėmimo klausimą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius