2020-12-16 Nr. AB-23931-3-61-3-03224-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3646-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03224-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo)) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K, pažeidžiant teisės aktų nuostatas, buvo laikomas nuo 1995 m. iki 2019 m. birželio 25 d., t. y. nesilaikyta nustatyto minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimo, sanitarinis mazgas neizoliuotas nuo kameros ploto, dušo patalpose nebuvo užtikrinamas privatumas. Dėl šių aplinkybių patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus. Kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti, pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis įstatymų reikalavimais. Pareiškėjui tenkantis plotas kamerose atitiko įstatymu nustatytus reikalavimus – 3,6 kv. m. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Šiuo aspektu aktualus Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintuose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.2 papunktyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę. Tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę atitinka nustatytus reikalavimus, dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais, prašymais ar pareiškimais, susijusiais su privatumo pažeidimu naudojantis dušu, nesikreipė.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundą atmetė.

8. Teismas, vadovaudamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį bei nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. rugsėjo 11 d., atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo taikė trejų metų senaties terminą ir vertino galimus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. birželio 25 d.

9. Teismas, akcentuodamas CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas), pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais ploto normos užtikrinimo kalinamiems asmenims aspektu, atkreipdamas dėmesį, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir laikomų asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta Įsakyme nustatyta ploto norma.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ 14.5 papunkčiu, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais privatumo naudojantis kamerose esančiu sanitariniu mazgu kalinamiems asmenims užtikrinimo aspektu, nustatęs, kad pareiškėjas kamerose Nr. 29 ir Nr. 89 buvo kalinamas vienas, o šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas, nekonstatavo pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu kamerose pažeidimo.

11. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais privatumo naudojantis dušu kalinamiems asmenims užtikrinimo aspektu, iš bylos medžiagos nustatęs, kad dušų patalpose buvo įrengtos pertvaros, pabrėždamas, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais šiuo klausimu, sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais.

12. Teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III. 13. Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą ir atnaujinus bylos nagrinėjimą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti skundą.

14. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnį objektyviai neištyrė aplinkybių, vadovavosi tik atsakovo atstovo pateikta medžiaga, o skunde nurodytų aplinkybių nevertino. Pirmosios instancijos teismas pagal ABTĮ 57 straipsnį nevisapusiškai vertino įrodymus, todėl byla išnagrinėta neteisingai, šališkai.

15. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos. Neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas G. B. kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas po reorganizavimo – Vilniaus PN) veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, kad teismas buvo neobjektyvus, skundžiamą sprendimą priėmė šališkai, atsakovo naudai, vertindamas tik atsakovo atstovo pateiktą medžiagą.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, pabrėžia, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos turėtų būti pripažintos neteisingomis.

22. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos medžiaga pagrįstų argumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir netinkamai ištyrė bylos įrodymus, taip pat nedetalizuoja, kurie skundo argumentai liko teismo nepatarti ar neįvertinti. Akcentuotina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo nusiskundimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų ir bylos įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.

24. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia argumentais, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė atsakovo naudai, vertindamas tik atsakovo argumentus ir pateiktą medžiagą, t. y. pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019). Be to, akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nekonkretizuoja, kokie atsakovo atstovo pateikti duomenis, kuriuos vertino pirmosios instancijos teismas, jo nuomone, yra neteisingi ir dėl to egzistuoja pagrindas priimti byloje kitokį sprendimą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nekartodama ir pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan