2022-04-13 Nr. AB-9014-3-61-3-00024-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1958-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00024-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. I. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 21S42740 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas), Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 6K-2523 (toliau – ir Komisijos sprendimas), įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjo įsitikinimu, jis atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso, jam turėjo būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Teigė, kad jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis privalėjo bėgti iš (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas atlikęs tyrimą apie pareiškėjo kilmės valstybę, nustatė, kad pareiškėjas negali grįžti į savo kilmės valstybę, nes po tėvo mirties pareiškėjas paveldėjo sektos vadovo pareigas, kurios jam nėra priimtinos. Pareiškėjas nurodė, kad, bandydamas išvengti po tėvo mirties paveldėtų pareigų religinėje sektoje, išvyko iš šalies. Religinės sektos dalyviai, sužinoję apie pareiškėjo pabėgimą iš šalies, pagrasino nužudymu, nes tik nužudžius asmenį yra galimybė išrinkti naują sektos vadovą. Taigi pareiškėjas, bėgdamas nuo realaus pavojaus gyvybei, buvo priverstas išvykti iš savo šalies.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo persekiojimas yra grindžiamas religinio nepakantumo aspektu, kurio nepaneigė Migracijos departamento tyrimo išvados. Pareiškėjas nurodė, kad savo kilmės šalyje būtų persekiojamas, grasinama jį nužudyti. Pareiškėjas negalėjo pasinaudoti tinkama teisine pagalba ir prašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nuomone, jam taip pat suteiktina papildoma apsauga (Įstatymo 87 straipsnis), nes prieglobsčio prašytojui kyla reali grėsmė, kad, sugrįžus į savo kilmės šalį, jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės šalyje politinis susidorojimas – nužudymas yra normalus reiškinys. Valstybei nesugebant suvaldyti jos teritorijoje vykstančių ne tik karinių, bet ir ekonominių interesų grupuočių konfliktų, pareiškėjas negalėjo pasinaudoti savo kilmės valstybės tinkama apsauga ir pagrįstai bijo sugrįžti į savo kilmės šalį. Manė, kad pareiškėją galima priskirti socialinei asmenų, kurių atžvilgiu gali būti taikomas Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos, grupei.

4. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Teigė, kad šis terminas nėra proporcingas, pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko, siekdamas apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo asmenybė identifikuota, savo elgesiu jis niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis dėl prieglobsčio motyvų nustatymo, nebuvo padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nebuvo jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis neišvyktų iš šalies savanoriškai. Atsakovo sprendimai negalėjo būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nors ir surinko dalį aktualios kilmės valstybės informacijos, bet neteisingai ją įvertino.

5. Pareiškėjas nesutiko, kad jis skunde nepateikė pagrįstų motyvų žodiniam skundo nagrinėjimui. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašė, kad būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašė atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pažymėjo, kad asmens teisė į tiesioginį ir teisingą procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negalėjo būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

6. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad turėjo bėgti iš šalies dėl persekiojimo, jautėsi nesaugus kilmės šalyje ir nori išgyventi. Teigė, kad yra (duomenys neskelbtini), buvo sunaikinta jo nuosavybė, o Baltarusijoje prieglobstis jam nesuteiktas. Kilmės šalies valdžia yra korumpuota, jis negavo pagalbos.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog jis išvyko iš kilmės valstybės bei atvyko į Lietuvą, kad išvengtų po tėvo mirties paveldėtų pareigų religinėje sektoje, nes jis yra (duomenys neskelbtini), o jam primetamos pareigos, susijusios su religine sekta, yra nepriimtinos. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo istorija savaime nesąlygojo pabėgėlio statuso jam suteikimo, kadangi pareiškėjo įvardijamas persekiotojas – religinė sekta ir giminaičiai – nėra valstybinis subjektas. Pažymėjo, kad kilmės valstybė turi pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Be to, pareiškėjo teiginiai apie grėsmę gyvybei jo kilmės šalyje buvo deklaratyvūs, nepagrįsti nei įrodymais, nei turima informacija apie kilmės šalį. Nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, kuris buvo su esminiais trūkumais (abstraktus, nedetalus ir nenuoseklus) ir dėl to įvertintas kritiškai, nei iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima identifikuoti tariamo pareiškėjo persekiotojo ar jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją bei pagrįsti rizikos pareiškėjui patirti persekiojimą tikimybę.

9. Atsakovas pažymėjo, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turėjo būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias ginčijamame bei skundžiamame sprendimuose daromas išvadas. Be to, pabėgėlių teisės nuostatos nenustatė pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėjui ateityje dėl kokių nors priežasčių nekils grėsmė kilmės valstybėje), kas būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.

10. Atsakovo nuomone, Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, nesudarė pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo nustatyta reali rizika, suponuojanti tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, pažymėjo, kad, pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalėjo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, tai numato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 42 punktas, prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka) 5 punktas nustato, kad, įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga.

Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Migracijos departamentas nurodė, kad pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

12. Atsakovas pažymėjo, jog vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudarė pagrindo vertinti, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. teismas pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti M. I. I. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo M. I. I. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Taip pat teismas atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad:

14.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. liepos 6 d. sulaikė neteisėtai sieną kirtusį pareiškėją. Jis prisistatė esantis (duomenys neskelbtini) pilietis. Su savimi neturėjo tapatybę patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad traukiasi nuo religinio persekiojimo (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) ir nuo 2018 metų, kai juo tapo, yra persekiojamas kitų klano / kaimo narių.

14.2. Apklausos metu 2021 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas nurodė, kad paliko savo šalį dėl religijos. Jis buvo priverstas garbinti (duomenys neskelbtini) religiją. Prieglobsčio prašytojas buvo verčiamas užimti tėvo vietą. Tai buvo (duomenys neskelbtini) kaime. Jis buvo priverstas atsisakyti savo pagrindinės religijos, nes sekta prieštaravo (duomenys neskelbtini). 2019 metų gruodį jo tėvas mirė ir nebegalėjo atlikti apeigų, todėl sekta norėjo, kad jo tėvo vietą užimtų ir apeigas atliktų prieglobsčio prašytojas. Tėvui mirus, jis privalėjo atlikti tam tikras apeigas, aukojimą jų religinėje sektoje, bet atsisakė ir to nepadarė.

Jis pabėgo iš kaimo su savo žmona. Jie slėpėsi (duomenys neskelbtini). Galėjo slėptis neilgai, nes juos rado. Jų ieškojo dar ir todėl, kad jis paėmė ir tėvo žemės nuosavybės dokumentus. Juos persekiojo kaimo žmonės, jaunimas ir vyresnieji, nes jie labai tiki savo (duomenys neskelbtini) ir jiems religija yra svarbiausia, o prieglobsčio prašytojas bei jo šeima yra matomi kaip blogi žmonės, nes, atsisakydami dalyvauti religijoje, jie sukėlė jiems dvasinių ir fizinių problemų. Pagal tradicijas, prieglobsčio prašytojas dabar yra jų religinis lyderis ir kol jis yra gyvas, niekas negali užimti jo vietos, todėl jie siekia jį nužudyti.

Jo giminaičiai, dėdės yra tikintys, jie nesutinka, kad jis nesilaiko tradicijų, todėl nori jį nužudyti. Visi kaimo gyventojai ar jų giminės jį seka, stebi ir jų ieško, nes jiems religija yra ypatingai svarbi, o prieglobsčio prašytojas yra laikomas išdaviku. Religijos, sektos pavadinimas yra (duomenys neskelbtini). Kol tėvas buvo gyvas, prieglobsčio prašytojas gyveno kaime ir turėjo fermą, dirbo mikrofinansų sektoriuje, banke, kuris išduodavo nedideles paskolas žmonėms. Dėl jiems pabėgus iškilusios grėsmės, jie nebegalėjo lankytis fermoje ir gyventi normalaus gyvenimo.

Kaime jis turėjo (duomenys neskelbtini) fermą, visas jo pragyvenimas buvo iš jo ūkio bei darbo su paskolomis, to daryti jis nebegalėjo. 2020 metais dėl žmonos ir sūnaus saugumo jis paprašė, kad jie persikraustytų į jo mamos kaimą, o jis suprato, kad turi ieškoti šeimai saugumo kitur. Jis išvyko į (duomenys neskelbtini) ir ten vienas draugas jį supažindino su ponu (duomenys neskelbtini), juos supažindino ponas (duomenys neskelbtini) iš jo kaimo. 2020 metais jis bandė pritapti mieste, bet negalėjo, nes jo ieškojo dėl paimtų tėvo nuosavybės dokumentų ir dėl to, kad jis nenorėjo užimti tėvo vietos sektos apeigose. (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti statybose.

Tuo pat metu žmona pranešė, kad laukiasi. Jis nerimavo dėl jų saugumo ir prašė, kad jie liktų mamos kaime. 2020 metų liepą ponai (duomenys neskelbtini) sakė, kad gal pavyks suorganizuoti jam kelionę, kur jis ir jo šeima būtų saugūs. Jie taip pat sakė, kad gali parduoti žemę ir jis davė dokumentus ponui (duomenys neskelbtini). Tai yra ne prieglobsčio prašytojo žemė, o kaimo žemė, bet jo tėvas buvo kaimo vyresnysis, kuris turėjo dokumentus ir jis juos perėmė iš tėvo. Kai kaimo žmonės negalėjo rasti nei jo, nei šeimos, jie absoliučiai sunaikino ir jo ūkį, ir jo žmonos paukščių fermas, jie neteko visko, o kiti žmonės neteko pinigų, nes jis finansuodavo paskolas iš savo ūkinės veiklos.

Buvo akistata su kaimo žmonėmis. Prieglobsčio prašytojas pasirašė pono (duomenys neskelbtini) jam duotą pasižadėjimą, kad jis parduos žemę. Vis dėlto kaimo žmonės nenustojo jam grasinti. Jis norėjo išvykti, bet negalėjo sumokėti. Jis perdavė žemės dokumentus ponui (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojas neturėjo paso, bet (duomenys neskelbtini) pažadėjo viską sutvarkyti. Jis ieškojo bet kokios vietos, kur jis galėtų būti saugus ir paprašyti prieglobsčio. Jam rūpėjo tik saugumas, jis net nežinojo, kur išvykti. (duomenys neskelbtini) jis nebuvo saugus, nes buvo žmonių, iš kurių jis buvo paėmęs pinigų savo ūkiui ir, jį sunaikinus, jis nebegalėjo jų grąžinti.

Jis eidavo dirbti naktimis, kad niekas jo nepažintų. 2021 metų birželio pabaigoje jis paliko (duomenys neskelbtini) (tikslios datos neprisimena, nes buvo labai sunkus laikotarpis). Kilmės šalyje prieglobsčio prašytojui yra nepriimtinas (duomenys neskelbtini), kuriame jis yra verčiamas dalyvauti. Jis nenori dalyvauti kruvinuose ritualuose, nes yra (duomenys neskelbtini). Dėl to, kad jis nedalyvauja, nori jį nužudyti.

14.3. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (tris) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14.4. Migracijos departamentas padarė tokias išvadas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą jo kilmės valstybės informacijos kontekste. Migracijos departamentas konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

14.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento sprendimu, su skundu kreipėsi į Komisiją dėl Migracijos departamento sprendimo panaikinimo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo skundo.

15. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas itin bendrais bruožais grindė savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Šiuo atveju pareiškėjo nurodyta baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ir pan. ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais.

16. Teismui padarius išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas apklausų metu nebuvo nei išsamus, nei nuoseklus, nei patikimas, konstatuota, kad Migracijas departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo pasakojimas negalėjo būti pagrindas pabėgėlio statusui gauti, nes iš jo nebuvo galima padaryti išvados, kad pareiškėjui gresia persekiojimas jo kilmės valstybėje. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad yra pagrindas suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą. Nėra jokių faktinių duomenų, leidžiančių manyti, jog prieglobsčio prašytojas kilmės valstybėje galėjo būti persekiojamas, kankinamas.

17. Teismas darė išvadą, kad ginčijamu Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas, nes nenustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas (Įstatymo 86 str. 1 d.). Migracijos departamentas, surinkęs duomenis apie pareiškėjo kilmės valstybę ir nenustatęs pagrindų, dėl kurių gali būti suteikiama papildoma apsauga, pagrįstai nesuteikė pareiškėjui ir papildomos apsaugos (Įstatymo 87 str. 1 d.).

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jo kilmės šalyje, jam aktualiame regione, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

19. Teismas taip pat nesutiko su skundo argumentais dėl galbūt netinkamo apklausos metu pateiktų duomenų įvertinimo, kadangi pareiškėjas posėdžio metu nekonkretizavo konkrečių netinkamai įvertintų aplinkybių ir nepateikė teismui jokios naujos informacijos.

20. Teismas nurodė, kad, atsižvelgdamas į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje, taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės, bei į tai, kad, kaip nustatyta, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, šiuo konkrečiu atveju sprendė, kad nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. (duomenys neskelbtini) valstijoje, kurioje, kaip nurodė prieglobsčio prašytojas, jis gyveno prieš išvykdamas į Europą, nevyksta karinis konfliktas. Įvertinus surinktą informaciją, prieglobsčio prašytojas nebuvo pažeidžiamas asmuo. Jis yra jaunas darbingo amžiaus vyras, turintis gyvenimo (duomenys neskelbtini) patirties, asmuo yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Asmuo nenurodė realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, o, įvertinus asmens pasakojimą, buvo pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, asmuo galėtų susirasti darbą savo gyvenamojoje vietovėje ir ten gyventi saugiai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

21. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio posėdžio. Pažymėjo, jog Tvarkos aprašo 222 punktas nustato, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi teisės aktai numatė skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Be to, pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis jo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausų metu ir teismo posėdyje. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjo pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Taigi pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, juos jis pateikė ne vieną kartą, vieną kartą juos pateikė teismui. Taigi pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) buvo visiškai užtikrinta.

22. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė bei adekvati jo padarytam pažeidimui. Pažymėjo, kad, pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 punktas).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl, teismo vertinimu, toks terminas negalėjo būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Migracijos departamento sprendime nebuvo pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau nebe pirmą kartą.

24. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Nagrinėjamu atveju, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką keistina ir laikotarpis trumpinamas iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 (tris) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą, kadangi teismas nenustatė pagrindų panaikinti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, ir Komisijos sprendimą. Teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

28. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjo persekiojimas yra grindžiamas religinio nepakantumo aspektu, kurio nepaneigė Migracijos departamento tyrimo išvados.

30. Pareiškėjo teigimu, atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas visapusiško įrodymų ištyrimo.

31. Pareiškėjas nurodo, kad jis yra paprastas žmogus, užaugęs neeuropietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas, atvykęs ir paprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui, tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Atsakovo specialistai yra kvalifikuoti, apmokyti, taigi būtent jiems tenka pareiga įvertinti pasakojimą, prieglobsčio prašymo faktines aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikuoti, priimti sprendimą dėl gauto prašymo.

32. Pareiškėjo nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog, atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, yra tikimybė, jog, pareiškėją išsiuntus, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

33. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Be to, panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

34. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

35. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto teiginio, kad Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausimą, turėjo atsakyti ar pareiškėjas gali laisvai reikšti savo nuomonę dėl (duomenys neskelbtini) režimo, ar tai gresia sankcijomis ir rizikomis tiek tiesiogiai iš vyriausybės, tiek iš sukarintų ir jėgos politiką vykdančių politinių partijų, atsakovas nurodo, kad su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, kadangi pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo negrindė tuo, kad jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl jo politinių įsitikinimų ar jo tėvo aktyvios politinės veiklos, nukreiptos prieš vyriausybę. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog jis išvyko iš kilmės valstybės bei atvyko į Lietuvą, kad išvengtų po tėvo mirties paveldėtų pareigų religinėje sektoje, nes jis yra (duomenys neskelbtini), o jam primetamos pareigos, susijusios su religine sekta, jam yra nepriimtinos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta informacija nėra susijusi su individualia pareiškėjo situacija. Be to, nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o, nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį, vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią bei pakankamą su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją.

36. Atsakovo nuomone, Migracijos departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos ir pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

37. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

40. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra, nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pareiškėjui atstovavo advokatas. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas, o byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

42. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas, skaičiuojamas nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra neproporcingas, šį terminą sutrumpino iki 2 metų, taip pat iki 2 metų sutrumpino duomenų įvedimo (perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi) į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą terminą.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir laikosi pozicijos, kad pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo surinkti informaciją iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

44. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo tėvo aktyvia politine veikla, nukreipta prieš vyriausybę, nuomonės reiškimą dėl režimo, aplinkybes apie politines partijas ir jų veiklą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde trūksta argumentų dėl ryšio su istorija, kuri buvo pateikta Migracijos departamentui bei pirmosios instancijos teismui, nurodomi nauji faktai, kurie negali būti vertinami. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

46. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018 ir kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017 ir kt.).

48. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

49. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

50. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvas – siekis išvengti po tėvo mirties religinėje sektoje paveldėtų pareigų, kadangi, pareiškėjo teigimu, jis yra (duomenys neskelbtini), o jam primetamos pareigos, susijusios su religine sekta, yra nepriimtinos (šios Nutarties 14.1–14.2 p.).

51. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas sprendime, vadovaujantis aktualia pareiškėjo kilmės valstybės informacija, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) yra įvairių lygių „tradicinių“ vadovų, o kai kurie yra valstybės administracinės sistemos dalis ir yra skiriami valstijos vyriausybės; vaidmuo yra gerbiamas ir geidžiamas; šiais laikais iniciacijos apeigos neapima dalyviams pavojingų elementų; dėl tam tikrų vadovų titulų vyksta didelė konkurencija, jų atsisakoma retai, tačiau kai kurie žmonės jų atsisako; atsisakius titulo teisės, pasekmių nėra; įsivaizduojama, kad asmuo bus priverstas tapti vadovu, bet tai mažai tikėtina; nėra informacijos apie veiksmus, kurie prilygtų persekiojimui; išskirtiniu atveju galima pagrįsta persekiojimo baimė arba pats persekiojimas gali būti dėl (priskirtų) politinių pažiūrų. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje (jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime, šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

52. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas grindžia savo persekiojimo tikimybę itin bendrais bruožais, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Šiuo atveju pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl grasinimų būtų kreipęsis į policiją ar kitas valstybės institucijas. Pareiškėjui nesikreipus į kilmės šalies institucijas, nėra pagrindo dalyti išvadą, kad kilmės šalyje pareiškėjui nesuteikta apsauga. Be to, iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad vietos bendruomenė gali turėti teisėtų pretenzijų pareiškėjui dėl pasisavintų bendruomenės žemės dokumentų ir / ar žemės perleidimo. Turtinio pobūdžio ginčai tarp privačių asmenų ir / ar jų bendruomenių nėra priežastis dėl pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos taikymo.

53. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

54. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Nors pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, Migracijos departamentas racionaliai, visapusiškai, objektyviai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis ir pagristai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.

56. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime nurodytą laikotarpį uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėją išsiųsti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta sutrumpinti terminą dėl pareiškėjo išsiuntimo ir uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėtos Migracijos Sprendimo ir pirmosios instancijos sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

58. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. I. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Virginija Volskienė