2023-01-04 Nr. AB-358-3-64-3-01335-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-39-1188/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01335-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 24 300 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. spalio 28 d.

3. Pareiškėjas teigė, kad jam Šiaulių TI kamerose teko per mažai gyvenamojo ploto, atėmus plotą, kurį užima sanitarinis mazgas. Vadovaudamasis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą Gyvenamojo ploto vienam kaliniui kalėjimo įstaigose: CPT standartais Nr. CPT/Inf(2015) 44 (toliau – ir Standartai), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), teigė, jog, atsižvelgiant į šiuose tarptautiniuose teisės šaltiniuose nurodytus kriterijus, sąlygos, kuriose pareiškėjas buvo laikomos, nebuvo orios, nes: kamerose trūko natūralaus apšvietimo, o dirbtinis apšvietimas nebuvo pakankamas, nors vargindavo akis; nebuvo ventiliacijos sistemos; kamerose nebuvo unitazo, o sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto; pasivaikščioti kiemeliuose buvo galima tik 1 val.; pasivaikščiojimo kiemeliai atitverti 3 m sienomis, o viršus uždengtas; pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės 8 val. per parą užsiimti naudinga veikla nei kameroje, nei už jos ribų. Kas patvirtina, jog pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą ginčo laikotarpiu buvo pažeista.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas ir ventiliacija. Kamerų langai yra maži, ant jų įmontuotos grotos, kas mažino natūralų apšvietimą ir ventiliacijos galimybes. Pareiškėjas tokiomis sąlygomis turėjo gyventi 23 val. per parą, per kurias skaitydavo, rašydavo, savarankiškai studijavo. Dėl šių priežasčių kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, natūralios apšvietos koeficientas turėjo siekti ne mažiau kaip 1,5 proc. Tačiau Seimo kontrolierius 2019 m. spalio 21 d. ataskaitoje Nr. NKP-2019/1-1 nustatyta, jog Šiaulių TI natūralios apšvietos koeficientas siekia nuo 0,08 proc. iki 0,48 proc. Tiek Seimo kontrolieriaus, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aptartos sąlygos nulėmė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo konstatavimą.

5. Pareiškėjas, vadovaudamasis Standartais, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, akcentavo, kad kamerose nebuvo unitazų, sanitariniai mazgai neatitverti nuo likusio kameros ploto, o atskirti tik sienele, vietoje durų naudojant plėvelę. Dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo jaučiamas blogas kvapas, nėra užtikrinamas pareiškėjo privatumas nuo kitų kameroje esančių asmenų, nei nuo pareigūnų, ypač siekiant pareiškėjui tenkinti savo lytinę aistrą.

6. Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nurodė, kad dušu buvo leidžiama naudotis tik vieną kartą per savaimę, skiriant nepakankamas 15 minučių nusiprausti. Pareiškėjas į dušą buvo vedamas kartu su kitais asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu nei nuo kitų asmenų, nei nuo pareigūnų.

7. Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI vyko diskriminacija, nes vienodos teisinės padėties asmenims buvo sudarytos skirtingos sąlygos, t. y. pasivaikščiojimo kiemelyje rūkantys asmenys galėjo būti tik 1 val., kai tuo tarpu nerūkantys asmenys pasivaikščiojimo kiemelyje galėjo būti 2 val. Pats kiemelis buvo atskiras 3 m aukščio sienomis, dėl ko buvo galima matyti tik dangų. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo jokių poilsiui skirtų priemonių (suoliukų), nebuvo įvairios sporto įrangos, dėl ko pareiškėjas negalėjo nei pailsėti, nei fiziškai išsikrauti. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismą, panašios sąlygos buvo įvertintos kaip Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimai.

8. Pareiškėjas, vadovaudamasis CPT standartais Nr. CPT/Inf/E (2002) 1 – Rev, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika akcentavo, kad ginčo laikotarpiu nevyko jokios socialinė reabilitacijos programos, nebuvo sudarytas aiškus pareiškėjo individualus socialinės reabilitacijos planas, dėl ko pareiškėjas buvo socialiai izoliuotas. Šiaulių TI nevyko jokie renginiai, susitikimai.

9. Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI telefonai buvo įrengti be kabinų, koridoriuose, šalia pareigūnų ir kitų kamerų. Dėl tokio telefonų įrengimo pareiškėjo pokalbiai buvo girdimi, dėl ko pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos bendrauti su artimaisiais privačiomis temomis, bendrauti su advokatu. Telefonų kiekis taip pat buvo per mažas, dėl ko pareiškėjas negalėjo pasinaudoti telefonu norimu laiku, dėl ko bendravimas apskritai prarasdavo prasmę. Tokios sąlygos pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą ir teisę į teisinę pagalbą, kas pripažinta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

10. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo sudarymo sąlygos ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, nes pareiškėjas neturėjo televizoriaus, kamerose nebuvo įrengtas radijo taškas, pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skaityti norimą literatūrą, o jam išduodami laikraščiai buvo 2–3 savaičių senumo, o dažniausiai pareiškėja apskritai negaudavo ne tik laikraščių, bet ir kitokio pobūdžio spaudos. Pareiškėjui nebuvo suteikta neribota prieiga prie internetinių resursų (socialinių tinklų, elektroninio pašto ir pan.).

11. Pareiškėjas dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė netinkamomis jo kalinimo sąlygomis, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą, socialinę izoliaciją.

12. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

13. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. spalio 28 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 6 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,66 kv. m iki 22,00 kv. m. Kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Kadangi minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose nevertinamas. Atsakovo atstovas teigė, kad Šiaulių TI pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes). Gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad tam, jog suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, kuriuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Ant Šiaulių TI pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 m2 iki 22,44 m2. Higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, prieš prižiūrėtojo pakylos, kuria jis vaikšto, stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 m pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą patenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

15. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 (galiojęs iki 2019 m. kovo 6 d.) ir Departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. V-109 (galiojantis nuo 2019 m. kovo 6 d.), suimtiesiems ir nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodologijos, pažymėjo, kad nenustatyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2020 m. spalio 28 d., ir už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d. dėl sąlygų, susijusių su dušo įrengimu ir naudojimosi sąlygomis, pasivaikščiojimų trukme ir sąlygomis pasivaikščiojimo kiemeliuose, dėl socialinės reabilitacijos, dėl telefono skambučių, dėl saviraiškos laisvės. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. spalio 28 d kamerose Nr. 3, 7, 27, 44, 58, 67, 89, 92, 100, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 6 asmenų. Pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,66 m2 iki 21,98 m2 ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto). Tai nustatęs, teismas konstatavo, jog tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs plotas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą) buvo mažesnis nei 3 m2. Nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, teismas pažymėjo, kad sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia papildomus nepatogumus.

17. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14, 15, 16, 17 punktais, Departamento 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 ir 13 punktais, nustatęs, jog pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose ir įvertinęs tai, jog Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, konstatavo, jog HN134:2015 aptarti reikalavimai netaikytini Šiaulių TI.

18. Teismas nustatė, kad 2019 m. 65 kamerose ar kitose patalpose buvo atlikti įvairūs statybos bei remonto darbai, santechnikos, elektros darbai, atlikti kiti darbai; 2020 m. 14 kamerų buvo atliktas pilnas lubų, sienų, pertvarų remontas, dalinis grindų remontas, el. instaliacijos, vandentiekio vamzdyno, sanitarinių prietaisų remontas, baldų remontas; kameroje Nr. 100 veidrodis sutrupėjęs, kameroje Nr. 89 išimti langų stiklai nesaugiai laikomi ant palangės (HN 134:2015 12 p. pažeidimas), kameroje Nr. 100 ant lubų yra vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p. pažeidimas) (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir Šiaulių departamentas) 2020 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo aktas Nr. PA-2905; patikrinimas atliktas 2020-08-13); kameroje Nr. 92 per lubas gausiai teka vanduo, o tai galimai didina nelaimingų atsitikimų riziką, taip pat kameroje Nr. 92 esantys apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, kameroje nedega 1 iš 4 šviestuvo lempų (HN 134:2015 12 p. pažeidimas) (Šiaulių departamento 2020 m. liepos 1 d. patikrinimo aktas Nr. PA-1855; patikrinimas atliktas 2020 m. birželio 30 d.); kameroje Nr. 44 esantys apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, kameroje nedega 2 iš 4 šviestuvo lempų, kameroje išimti langų stiklai nesaugiai laikomi ant palangės (HN 134:2015 12 p. pažeidimas; patikrinimas atliktas 2020 m. rugpjūčio 6 d.) (Šiaulių departamento 2020 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo aktas Nr. PA-2451, patikrinimas atliktas 2020 m. rugpjūčio 6 d.). Pažymėjęs, kad nors atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrintos, pažeidimų neužfiksuota, kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto nustatytą planą, teismas visgi konstatavo, kad detalios taisyklės, susijusios su kalinamų asmenų buitiniu aprūpinimu, nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose. Todėl teismas padarė išvadą, jog Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 12 ir 39 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinių mazgų įrengimo, vadovavosi naujausia ir vyraujančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, pagal kurią tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, privatumo pažeidimas nėra konstatuojamas. Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą aptariamu aspektu.

20. Teismas, vadovaudamasis HN 134:2015 18 punktu, padarė išvadą, kad karšto vandens privalomas tiekimas į apgyvendinimo kameras nėra nustatytas.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių, vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Taisyklių 21 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“, rėmėsi Šiaulių TI pateiktais duomenis apie Šiaulių TI įrengtus pasivaikščiojimo kiemelius. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad vienos valandos pasivaikščiojimo kiemelyje praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke, nustatęs, jog pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93) 12] 47 punkte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas neginčija, kad daugiau nei 8 valandas praleido ne savo kamerose, konstatavo, jog HN 134:2015 reikalavimai nebuvo pažeisti.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl užimtumo, vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsniu, Taisyklių 98 punktu, Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr.1/01-88, rėmėsi Šiaulių TI pateiktais duomenimis apie Šiaulių TI vykdomas veiklas, siekiant užtikrinti suimtųjų socialinį ir teisinį švietimą, užimtumo grafikus. Teismas, nustatęs, jog pareiškėjas nenurodė, kokia užimtumo veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti, kada ir dėl kokios veiklos kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ir jam buvo atsakyta tai suteikti, padarė išvadą, kad negalima teigti, jog pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis užimtumo veiklomis.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl naudojimosi dušu, vadovavosi HN 134:2015 28 ir 44 punktais, rėmėsi Šiaulių TI pateiktais duomenimis apie dezinfekciją prausimosi-švarinimosi patalpose, vidaus tvarką dėl vedimo į dušus, dušų įrengimą, Šiaulių departamento 2020 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo aktu Nr. PA-2905 (patikrinimas atliktas 2020 m. rugpjūčio 13 d.), kuriame konstatuotas HN 134:2015 12 punkto pažeidimas. Nors teismas padarė išvadą, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims galimybė nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę buvo sudaryta, tačiau kartu konstatavo, jog Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 12 punktą, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

24. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl telefonų aparatų įrengimo, vadovavosi BVK 102 straipsnio 23 ir 5 dalimis, Taisyklių 40–42 punktais, rėmėsi Šiaulių TI pateiktais duomenimis apie Šiaulių TI įrengtus telefonų aparatus. Įvertinęs tai, teismas atmetė šiuos argumentus.

25. Teismas, pažymėjęs, jog teismas neturi atsakyti į kiekvieną argumentą, įvertino pareiškėjo sveikatos istorijos įrašus ir padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui buvo diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių TI.

26. Teismas, vadovaudamasis BVK 7 straipsnio 1 dalimi, Konvencijos 3 straipsniu, šio straipsnio turinį aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, konstatavo, jog byloje nenustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjui dėl to kilo atitinkamos pasekmės, o atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

27. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį, periodiškai, jo buvimo metu jam tenkantis gyvenamasis plotas nebuvo mažesnis, nei nustatyta teisės aktuose, per ginčo laikotarpį pareiškėjui atitinkamai teko nuo 3,66 m2 iki 21,98 m2 gyvenamojo ploto. Įvertinęs tai, ką nustatė, ir atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sudaręs pareiškėjui ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip bloginęs jo kalinimo sąlygas, į tai, kad kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą yra pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus.

III. 28. Pareiškėjas V. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu, prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 24 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas, paduodamas apeliacinį skundą, siekia, kad apeliacinės instancijos teismas panaikintų pirmosios instancijos teismo spendimą, kurį pareiškėjas laiko šališku, nemotyvuotu ir neteisėtu, nes pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą pinigais.

30. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,66 m2 iki 21,98 m2 gyvenamojo ploto, yra neteisinga ir prieštarauja paties teismo nustatytiems faktams, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui kameroje Nr. 7 teko 3,30 m2 gyvenamojo ploto, o kameroje Nr. 89 – 3,56 m2 gyvenamojo ploto. Spręsdamas dėl gyvenamojo ploto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), nes nagrinėjamu atveju nacionaliniai teisės aktai nustatė didesnį gyvenamojo ploto reikalavimą nei pagal Konvenciją. Tačiau Standartuose nustatyta, jog 4 m2 gyvenamojo ploto norma viena kaliniui yra minimali. Atitinkamai ir nacionaliniai teismai, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas, ar vienam asmeniui tenka nuo 3 m2 iki 4 m2 gyvenamojo ploto, analizuoja šiuos kriterijus: remontas ir kameros švara; natūralus apšvietimas, ventiliacija ir šildymas; sanitarinis mazgas; veikla už kameros ribų; kita naudinga veikla. Šių kriterijų pirmosios instancijos teismas nevertino. Kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo suremontuotos (pro lubas tekėjo vanduo, netvarkingas apšvietimas, įsiveisęs pelėsis), nebuvo pakankamo natūralaus apšvietimo, ventiliacijos, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo likusio gyvenamojo ploto, pareiškėjui nebuvo jokios veiklos už kameros, kurioje tuo metu pareiškėjas buvo laikomas, ribų. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, kad visą ginčo laikotarpį, kai kamerų plotas buvo mažesnis už 4 m2, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

31. Pareiškėjas nurodo, jog Šiaulių TI kameros neatitinka higienos normų, kaip nustatyta į bylą pateiktuose Šiaulių departamento patikrinimo aktuose. Tačiau pirmosios instancijos teismas, akcentuodamasis tik į HN 134:2015 reikalavimus, visiškai netyrė kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus natūraliam apšvietimui, kuris turėjo būti užtikrintas kamerose, kuriose pareiškėjas skaitė, rašė, mokėsi. Seimo kontrolieriaus 2019 m. spalio 21 d. ataskaitoje Nr. NKP-2019/1-1 nustatyta, jog Šiaulių TI langai yra mažesni, nei nustatyta teisės aktuose, o natūralaus apšvietimo koeficientas yra nuo 0,08 proc. iki 0,48 proc. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, dėl jų nepasisakė, kas patvirtina, jog priėmė nemotyvuotą ir šališką sprendimą. Vietoje to pirmosios instancijos teismo argumentas, kad natūralus apšvietimas buvo kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu yra nepagrįstas, nes Šiaulių TI neužtikrino net ir dirbtinio apšvietimo.

32. Pareiškėjas pažymi, jog Šiaulių TI naudotis dušu buvo leista 1 kartą per savaitę, į dušą buvo vedamas drauge su kitais kameroje gyvenančiais asmenimis, o nusiprausti turėjo spėti per 15 minučių, stebimas ne tik kitų asmenų, bet ir pareigūnų. Kitų dušams nustatytų reikalavimų nesilaikymas konstatuotas Šiaulių departamento patikrinimo aktuose. Kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas 2012 m. sausio 10 d. sprendime byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, Nr. 60800/08) pripažino, kad tokios sąlygos yra nesuderinamos su asmens higiena, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo Konvencijos 3 ir 8 straipsnių pažeidimų.

33. Pareiškėjas nurodo, jog priešingai nei nurodė Šiaulių TI, pareiškėjo teisė į naujos ir aktualios informacijos gavimą buvo neužtikrinta, nes laikraščiai buvo seni, pareiškėjas neturėjo kur žiūrėti televizoriaus, kamerose neįrengtas radijo taškas. Pareiškėjui nebuvo leidžiama naudotis biblioteka, todėl negalėjo savo nuožiūra išsirinkti patinkančios literatūros. Knygos pareiškėjui būdavo tiesiog atnešamos į kameras ne tik pagal prašymą, bet ir pagal tai, kokias atrinkdavo bibliotekininkas. Nors pareiškėjas prašydavo 2 knygų, tačiau bibliotekos darbuotoja duodavo tik vieną, taip ribodama pareiškėjo teisę į savišvietą, skaitymą.

34. Pareiškėjas akcentavo, kad nors Šiaulių TI nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemelyje galima vaikščioti 2 valandas, pareiškėjui buvo užtikrintas tik valandos pasivaikščiojimas. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo tokio pat ploto kaip kameros, atskirti sienomis. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. spalio 9 d. sprendime byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) konstatavo, jog tokios sąlygos neatitinka orių ir sveikų kalinimo sąlygų. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo jokių priemonių poilsiui (suolelių), įrengtas tik skersinis, dėl ko nebuvo galima nei pailsėti, nei fiziškai išsikrauti. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nustačius, jog buvo užtikrinta galimybė mankštintis lauke tik vieną valandą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo bei Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo, nes pasivaikščiojimo kiemelyje rūkantiems asmenims buvo leidžiama pasivaikščioti vieną valandą, o nerūkantiems – 2 valandas. Šiaulių TI ne tik diskriminuoja, bet ir skatina rūkyti, nes pareigūnai rūko atvirai, rodydami blogą pavyzdį.

35. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismo argumentai, jog Šiaulių TI pastatai yra seni, niekaip nepaneigia nustatytų aplinkybių, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kurios neužtikrino jo orumo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Apeliacijos pagal apeliacinį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo V. Š. skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės 24 300 Eur neturtinei žalai atlyginti pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI buvo patenkintas iš dalies, pripažinus, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, pagrįstumas ir teisėtumas.

36. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, dėl kurio atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

37. Pirmiausia pažymėtina, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus. To siekdamas, administracinis teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 str. 1 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą administracinis teismas turi įvertinti teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismas, priimdamas sprendimą, kuriame visiškai nepasisako dėl esminių skundo argumentų, pažeidžia jam nustatytą pareigą motyvuoti savo sprendimą (ABTĮ 87 str. 4 d.).

38. Pirmosios instancijos teismo sprendimų peržiūrėjimo paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos.

39. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes būtent pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškėjo teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini.

40. Byloje nustatyta, kad Regionų apygardos administraciniame teisme Šiaulių rūmuose išnagrinėta administracinė byla Nr. I1-8635-257/2020 pagal pareiškėjo skundą atsakovo atstovui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje pareiškėjas skundėsi netinkamomis kalinimo sąlygomis (gyvenamojo ploto norma, kamerų įrengimo ir higienos būkle, sanitarinio mazgo įrengimu, asmens ir daiktų apžiūra). Regionų apygardos administracinis teismas Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu (įsiteisėjo 2020 m. gruodžio 8 d.) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių TI nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d. (ginčo laikotarpiu) buvo pažeista, konstatavęs, jog kameroje Nr. 92 (pareiškėjas buvo 10 dienų) ir kameroje Nr. 44 (pareiškėjas buvo 11 dienų) buvo HN 134:2015 12 punkto pažeidimas.

41. Pareiškėjas į teismą su skundu atsakovo atstovui dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi antrą kartą. Šį kartą pareiškėjas skundą grindė tuo, jog ginčo laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. spalio 28 d. buvo pažeista jo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą; kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas ir ventiliacija; sanitariniai mazgai neatitverti nuo likusio kameros ploto, dėl ko jautėsi blogas kvapas, o naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas jo privatumas nuo kitų kameroje esančių asmenų ir pareigūnų; jam buvo leista naudotis dušu tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių, nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis dušu; Šiaulių TIK vykdė diskriminaciją; pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neužtikrino orių kalinimo sąlygų; pareiškėjui nebuvo sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas, nevyko jokia socialinė reabilitacija; Šiaulių TI telefonų įrengimas ir skaičius neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą ir teisinę pagalbą; Šiaulių TĮ neužtikrino pareiškėjo saviraiškos laisvės įgyvendinimo (nebuvo televizoriaus, radijo taško, pareiškėjui patinkančių knygų, spauda pasenusi, nesuteikta neribota prieiga prie internetinių resursų).

42. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo (žr. šios nutarties 41 p.) priėmimo klausimą, įvertino aptartą Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimą (žr. šios nutarties 40 p.) ir priėmė 2021 m. liepos 8 d. nutartį (b. l. 9–10), kurioje nutarė: ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu atsisakyti priimti pareiškėjo skundą [dėl sąlygų] už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d. (išskyrus dėl sąlygų, susijusių su dušo įrengimu ir naudojimosi sąlygomis, pasivaikščiojimų trukme ir sąlygomis pasivaikščiojimo kiemeliuose, dėl socialinės reabilitacijos, dėl telefono skambučių, dėl saviraiškos laisvės), nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; priimti pareiškėjo skundą dėl sąlygų už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2020 m. spalio 28 d.; priimti pareiškėjo skundą už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d. dėl sąlygų, susijusių su dušo įrengimu ir naudojimosi sąlygomis, pasivaikščiojimų trukme ir sąlygomis pasivaikščiojimo kiemeliuose, dėl socialinės reabilitacijos, dėl telefono skambučių, dėl saviraiškos laisvės.

43. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, jog pareiškėjas ginčija netinkamas kalinimo sąlygas už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2020 m. spalio 28 d. ir sąlygas, susijusias su dušo įrengimu ir naudojimosi sąlygomis, pasivaikščiojimų trukme ir sąlygomis pasivaikščiojimo kiemeliuose, dėl socialinės reabilitacijos, dėl telefono skambučių, dėl saviraiškos laisvės už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d.

44. Įvertinus pareiškėjo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, turinį, į bylą pateiktus Šiaulių TI duomenis apie pareiškėjo kalinimo kamerose laikotarpius (b. l. 21–24), darytina išvada, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, be kita ko, dėl neturtinės žalos, kilusios, be kita ko, dėl sąlygų, susijusių su dušo įrengimu ir naudojimosi sąlygomis, pasivaikščiojimų trukme ir sąlygomis pasivaikščiojimo kiemeliuose, dėl socialinės reabilitacijos, dėl telefono skambučių, dėl saviraiškos laisvės, atlyginimo už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. spalio 28 d. Tačiau, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos, kilusios dėl aptartų aplinkybių, atlyginimo už trumpesnį laikotarpį, t. y. nuo 2020 m. birželio 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d.

45. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą išnagrinėjo neteisingai apsibrėžęs pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas laike, o kartu ir ribas, kuriose turėjo išnagrinėti bylą pagal pareiškėjo skundą, ir dėl to padarė proceso teisės pažeidimą, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

46. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais pareiškėjas nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino jo skundo argumentus, nustatė, kad pareiškėjas skunde aiškiai išdėstė konkrečius argumentus dėl aplinkybių dėl natūralaus apšvietimo, ventiliacijos, kvapo, sklindančio iš sanitarinio mazgo, dėl privatumo, naudojantis dušu, diskriminacijos, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, individualaus socialinės reabilitacijos plano neparengimo, neįrengto radijo taško, nesuteiktos neribotos prieigos prie internetinių resursų, tačiau dėl jų pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir jų nenagrinėjo.

47. Pažymėtina, kad tik tokiu atveju, kai sprendžiama dėl skundo pagrindų (argumentų ir aplinkybių) visa apimtimi, galima tinkamai nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį taikant kumuliatyvumo principą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2907-415/2018).

48. Įvertinus tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatlikęs visų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kuriais pareiškėjas grindė skundo pagrindinį reikalavimą, vertinimo ir nepateikęs dėl to motyvuotų išvadų.

49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal neteisingai apsibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas ir nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs, padarė proceso teisės pažeidimus, kurie negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis