2018-04-26 Nr. AB-8373-3-61-3-03474-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3689-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03474-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo byloje pagal pareiškėjo A. G. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. rugsėjo 12 d. raštą Nr. (15/4-10)10K-36804 (toliau – ir Raštas) bei įpareigoti Migracijos departamentą priimti pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą ir pridedamus dokumentus bei nagrinėti prašymą išduoti leidimus laikinai gyventi žmonai ir dukrai šeimos susijungimo pagrindu iš naujo.

2. Paaiškino, kad pareiškėjui yra suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, todėl dėl turimo ypatingo pareiškėjo statuso, šeimos susijungimui, teisės į šeimą įgyvendinimui yra taikomas specialus teisinis reguliavimas. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – ir Direktyva 2003/86) 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog jei pabėgėlis negali pateikti oficialių dokumentinių šeimos santykių įrodymų, valstybės narės atsižvelgia į kitus tokių santykių buvimo įrodymus, vertintinus pagal nacionalinę teisę; prašymą atmetantis sprendimas negali būti grindžiamas tik tuo, kad trūksta dokumentinių įrodymų.

Lietuvos nacionalinėje teisėje Direktyvos 2003/86 11 straipsnio 2 dalies nuostata nėra perkelta. Šia nuostata yra konkrečiai ir aiškiai apibrėžiama, kad nacionalinėje teisėje turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris, pirma, leistų pateikti kitus šeimos santykių buvimo įrodymus, o ne tik oficialius ir, antra, prašymo atmetimas negali būti grindžiamas tik dokumentinių įrodymų trūkumu. Todėl darė išvadą, kad yra tenkinamos visos sąlygos Direktyvos 2003/86 11 straipsnio 2 dalies tiesioginiam taikymui. Atsakovo atsisakymas, kuris grindžiamas vien dokumentinių įrodymų trūkumu, atitinkamai prieštarauja Direktyvos 2003/86 11 straipsnio 2 daliai, pažeidė pareiškėjos teisę į šeimos gyvenimą ir visiškai užkerta kelią įvykdyti šeimos susijungimą.

Pareiškėjui įvykdyti šeimos susijungimą visiškai neįmanoma, nes nėra galimybių gauti reikalaujamų dokumentų. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas yra atvykęs iš Eritrėjos, kurioje yra sistemingi ir masiniai žmogaus teisių pažeidimai, dėl ko Lietuvoje yra suteiktas pabėgėlio statusas. Kelionės dokumento gavimas Eritrėjoje yra itin ilgas ir sunkus procesas. Eritrėja taiko itin griežtą izoliacinę migracijos politiką, todėl, pavyzdžiui, vien norint išvykti iš šalies reikia įsigyti vizą, o išvykus mokėti vadinamą diasporos mokestį.

Visa eilė žmogaus teisių organizacijų ir įgaliotų valstybių institucijų, atsakingų už kilmės valstybės informacijos duomenų rinkimą, pripažįsta, kad teisėtai ir saugiai palikti Eritrėją yra itin sunku, jeigu apskritai įmanoma. Taigi pareiškėjo šeimos nariai susiduria su objektyvia kliūtimi, kaip teisėtai išvykti iš šalies ir gauti kelionės dokumentą. Asmeniui, gyvenančiam Eritrėjoje, vien naudojimasis laisvu judėjimu, išreikštas noras išvykti gali sukelti pavojų laisvei ir saugumui, kadangi, kaip jau buvo minėta, Eritrėja taiko itin uždarą migracijos politiką.

Dėl to, kad pareiškėjas, yra išvykęs ir jam suteiktas pabėgėlio statusas Vakarų valstybėje, pareiškėjo šeimos nariams gali kilti pavojus vien dėl bandymo gauti reikalaujamus leidimui laikinai gyventi dokumentus. Eritrėjoje vaikų gimimo liudijimai nėra privalomi ir tik 40 procentų naujagimių turi gimimo liudijimus, kadangi susiduriama su biurokratinėmis kliūtimis.

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad skundžiamame Rašte neginčijo pareiškėjo teisės į šeimos susijungimą, tuo labiau, ginčijamas Raštas neužkerta kelio pareiškėjui susijungti su šeima, tačiau pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas informavo pareiškėją, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turi būti pateiktas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d.

įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka. Nei Įstatyme, nei Apraše, nei jokiame kitame teisės akte nėra nustatyta išimčių, kurios leistų užsieniečiui pateikti kitokios, nei nustatyta, formos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi arba prašymą pateikti kitai, nei nustatyta institucijai. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašyme prašė Migracijos departamento jo laisvos formos surašytą prašymą „vertinti kaip pirmąjį“ jo šeimos narių prašymą išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir laikyti, kad jis paduotas nepraleidžiant trijų mėnesių laikotarpio nuo prieglobsčio jam suteikimo.

Atsakovo teigimu, teisės aktai ne tik nenustato kitokios prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo tvarkos (pateikimo vieta, forma, terminai ir kt.), bet ir nesuteikia Migracijos departamentui įgaliojimų laisvos formos prašymą „vertinti“ kaip prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir tokį laisvos formos prašymą nagrinėti bei priimti dėl jo sprendimą išduoti/neišduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Aprašo nuostatos suteikia teisę pareiškėjui, turinčiai leidimą nuolat gyventi ir esančiam Lietuvos Respublikos teritorijoje, užpildyti ir pateikti už šeimos narius prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau ši teisė neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos laikytis Aprašo nustatytos tvarkos ir teikti nustatytos formos prašymą įgaliotai tokį prašymą priimti institucijai.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų bandęs laikytis teisės aktų reikalavimų ir teikti užpildytą šeimos narių prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Priešingai, norėdamas išvengti visiems užsieniečiams taikomos tvarkos, pareiškėjas pasirinko priešingą teisės aktams elgesio variantą, taigi, turi prisiimti ir visas iš tokio elgesio kilusias pasekmes. Dar daugiau, byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas, gavęs Raštą, kuriame paaiškinta, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi turi būti pateiktas Aprašo nustatyta tvarka, šia tvarka bandė pasinaudoti.

Ginčijamas Raštas nesukelia ir negali sukelti pareiškėjui jokių teisinių pasekmių (tokias pasekmes galėtų sukelti tik migracijos tarnybos atsisakymas priimti pareiškėjo užpildytą nustatytos formos prašymą), Migracijos departamentas nebuvo atsisakęs atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl naikinti Raštą skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundo antrojo reikalavimo tenkinimas pažeistų galiojančių teisės aktų reikalavimus, prieštarautų teisingumo, teisinės valstybės, įstatymų viršenybės principams.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Rašto dalį dėl pareiškėjo prašymo ir įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą išduoti jo žmonai ir dukrai leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu nagrinėti iš naujo.

5. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Rašto, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti jo žmonai ir dukrai leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo. Nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 22 d. Migracijos departamente buvo gautas pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymas, kuriame prašoma: 1) vertinti šį prašymą kaip pirmąjį pareiškėjo šeimos narių (jo žmonos ir dukros) prašymą išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir laikyti, kad jis paduotas nepraleidžiant trijų mėnesių laikotarpio nuo prieglobsčio pareiškėjui suteikimo; 2) leisti pateikti turimų dokumentų kopijas ir nagrinėti prašymą išduoti leidimą šeimos susijungimo pagrindu. Migracijos departamentas Raštu atsakydamas į pareiškėjo prašymą, pranešė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti jo prašymo išduoti jo šeimos nariams leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnio 1 dalimi, 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 43 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis, Aprašo 6, 8, 12, 18, 40 ir 41 punktais sprendė, kad Migracijos departamentas turi pareigą nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl šeimos susijungimo iš esmės, vertinti pateiktus dokumentus, taip pat dokumentus, esančius pareiškėjo pabėgėlio byloje, prašyti paaiškinimų iš pareiškėjo, reikalauti dokumentų iš kitų institucijų, vadovautis gero administravimo principais bei priimti dėl jų sprendimus.

7. Teismas pripažino, kad Raštas laikytinas individualiu administraciniu aktu, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes, nes jame yra aiškiai suformuluotas administracinis sprendimas, priimtas dėl pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymo suteikti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, t. y. šis prašymas netenkintas, o ne vien atsakyta į pareiškėjo prašyme iškeltus klausimus, kaip teigė atsakovas. Teismas taip pat akcentavo, kad šis Raštas taip pat turėjo atitikti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, tačiau konstatavęs, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo, atsakovas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, trukdžiusių patenkinti prašymą, tik formaliai išvardijo teisės aktus, reglamentuojančius leidimų išdavimo sąlygas ir pagrindus. Be to, Rašte teigdamas kad pareiškėjo prašymas turi būti pateiktas Aprašo nustatyta tvarka, atsakovas nenurodė jokių konkrečių šio teisės akto nuostatų, kurių prašymas neatitiko. Apie prašymo formos ir jo pateikimo tvarkos nesilaikymą, darant nuorodą į Aprašo 6 punkto reikalavimus, Migracijos departamentas paaiškino ne skundžiamame sprendime, bet atsiliepime teismui. Nagrinėdamas Rašto turinį teismas vertino, kad atsakovas atliko pareiškėjo prašymo vertinimą ir Migracijos departamento direktorius priėmė Aprašo 108.3 punkte numatytą sprendimą neišduoti leidimo laikinai gyventi, todėl buvo atmesti atsakovo teiginiai, kad Migracijos departamentas pagal kompetenciją negali nagrinėti pareiškėjo prašymo ir jo nenagrinėjo, tik į jį atsakė.

8. Teismas, pasisakydamas dėl Rašte nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, kad šeimos santykiai egzistuoja, bei įvertinęs Direktyvos 2003/86 5 straipsnio 2 dalį, 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, nurodė, kad pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą negali būti paneigiama remiantis vien formaliais pagrindais, t. y. dokumentinių įrodymų nepateikimu, pateikimo tvarkos ar formos nesilaikymu, jeigu iš esmės pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašyme buvo išsamiai išdėstytos visos prašymui nagrinėti reikšmingos aplinkybės, paaiškintos priežastys, dėl kurių jis negali pateikti prašymą pagrindžiančių dokumentinių įrodymų, prašymas buvo pateiktas laiku ir tinkamo subjekto. Be to, Migracijos departamentas turėjo galimybę pareiškėjo prašymą vertinti atsižvelgdamas į pareiškėjo prieglobsčio byloje surinktus įrodymus, tačiau ja nepasinaudojo, kas taip pat neatitinka gero administravimo principo.

III. 9. Atsakovas Migracijos departamentas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

10. Apeliantas akcentuoja, kad Aprašas ir kiti teisės aktai nenumato jokių išimčių, kurios leistų užsieniečiui pateikti kitokios nei Apraše nustatytos formos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi arba prašymą pateikti kitai, nei nustatytai, institucijai, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių tiesinės padėties“ ir Aprašo nuostatomis gali būti nagrinėjami tik tokie prašymai, kurie yra pateikti šių teisės aktų nustatyta tvarka. Teisės aktai taip pat nesuteikia Migracijos departamentui įgaliojimo laisvos formos prašymą vertinti išduoti leidimą laikinai gyventi ir tokį laisvos formos prašymą nagrinėti bei priimti dėl jo sprendimą išduoti ar neišduoti leidimą laikinai gyventi (teigia, kad tokia teisė nesuteikta jokiai institucijai). Atitinkamai vertina, kad nei pareiškėjas, nei jo šeimos nariai nebuvo pateikę prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, todėl Migracijos departamentas neturėjo pareigos nei nagrinėti, nei priimti sprendimo dėl pareiškėjo pateikto laisvos formos prašymo. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Raštu Migracijos departamentas priėmė Aprašo 108.3 punkte nurodytą sprendimą – atsisakyti išduoti leidimą; teigia, kad šis Raštas nesukelia pareiškėjui jokių pasekmių.

11. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas A. G. H. prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

12. Pareiškėjas, remdamasis Aprašo 44 ir 67 punktais nurodė, kad pagal galiojantį reguliavimą, pareiškėjo prašymas net nebūtų priimtas migracijos tarnyboje, o iš karto grąžintas ir žodžiu paaiškintos grąžinimo priežastys (dokumentų trūkumas), kadangi migracijos tarnybai nėra suteikta kompetencija vertinti dokumentų nepateikimo priežastis ar persiųsti prašymą be trūkstamų dokumentų. Dėl to pareiškėjo vienintelė galimybė buvo kreiptis į Migracijos departamentą, kad šis įvertintų jų nurodomas objektyvias aplinkybes, dėl kurių negali pateikti reikalaujamų dokumentų ir leistų pateikti prašymą dėl šeimos susijungimo nepateikiant visų reikalaujamų dokumentų. Dėl to kritiškai turi būti įvertinti apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad pareiškėjas pasirinko priešingą teisei elgesio variantą. Pareiškėjas kreipėsi į sprendimus priimančią instituciją, nurodydamas objektyvias kliūtis, kodėl jis negali pateikti reikalaujamų dokumentų ir prašydamas leisti pateikti turimus dokumentus su trūkumais. Kadangi buvo nuspręsta tiesiogiai kreiptis į atsakovą su detaliais paaiškinimais, atitinkamai nebuvo tikslo naudotis Aprašo įtvirtintos formos prašymu. Nesutinka su apelianto vertinimu, kad Raštas pareiškėjui nesukėlė jokių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Atsakovo Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 12 d. rašto Nr. (15/4-10)10K-36804 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“, kuriuo, atsakydamas į pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą dėl galimybės gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, atsakovas nurodė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti šio prašymo.

14. Analizuodama skundžiamo rašto turinį, teisėjų kolegija pirmiausia nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, jog šiuo Raštu Migracijos departamentas neatsisakė tenkinti pareiškėjo prašymo išduoti leidimus jo nurodomiems šeimos nariams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Iš tiesų Rašte yra nurodyta, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo patenkinti prašymo išduoti pareiškėjo šeimos nariams leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, bei visiškai nėra nurodoma, kad kitokiu būdu yra išspręstas pareiškėjo prašymas (pvz., atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą, pan.). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo konkrečios Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Aprašo nuostatos, kuria remiantis būtų galima nustatyti, kad yra priimtas kitokio pobūdžio sprendimas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3686-520/2018).

15. Iš tikrinamo Rašto turinio, bylos medžiagos bei proceso šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jo šeimos nariams iš esmės remdamasis aplinkybėmis, jog: 1) kartu su pareiškėjo prašymu nebuvo pateikti Rašte nurodyti dokumentai, 2) pateiktas prašymas neatitiko Apraše nurodytos formos ir 3) prašymas buvo pateiktas ne per Apraše nurodytą migracijos tarnybą, o tiesiogiai Migracijos departamentui.

16. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, be kita ko, vertindamas, jog šis pažeidė Aprašo 6 punktą, nustatantį, kad „užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nustatytos formos prašymą išduoti leidimą lietuvių ar anglų (Aprašo 1 priedas) arba lietuvių ar rusų kalbomis (Aprašo 2 priedas) pateikia Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje (toliau – konsulinė įstaiga), o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, – apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos padaliniui (toliau – migracijos tarnyba), kurio aptarnaujamoje teritorijoje jis ketina deklaruoti gyvenamąją vietą <...>“.

17. Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad Rašte visiškai nėra nurodyti Aprašo 6 punkto ir (ar) jo 1 ir 2 priedo reikalavimai bei tai, kad pareiškėjas tam, jog jo prašymas būtų nagrinėjamas iš esmės, turi pateikti tokia forma, kuri yra nustatyta Apraše. Rašte iš esmės akcentuojamos Aprašo nuostatos, nustatančios, kokius dokumentus apskritai turi pateikti asmuo, prašantis išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Aprašo 6 punktą atsakovas konkrečiai nurodė (aiškiai įvardino) tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Kita vertus, net ir ši, atsakovo nurodoma nuostata neleidžia pripažinti, kad tikrinamas individualus administracinis aktas yra pagrįstas ir teisėtas.

18. Šiuo klausimu teisėjų kolegija pirmiausia sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, be kita ko, vadovaujantis Aprašo 54, 106–108 punktais, būtent Migracijos departamentas, o ne cituotoje nuostatoje minima migracijos tarnyba priima sprendimą dėl pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymo išduoti leidimus laikinai gyventi jo šeimos nariams. Aprašo 6 punkte minima migracijos tarnyba, priėmusi užsieniečio prašymą dėl aptariamo leidimo išdavimo, sutikrina, ar pateikti visi reikalingi dokumentai, patikrina bei surenka informaciją iš registrų ir kitų duomenų bazių, bei šiuos duomenis (užsieniečio bylą) kartu su prašymu persiunčia Migracijos departamentui (Aprašo 44, 48 ir 49 p.), t. y. atlieka iš esmės tuos pačius veiksmus, kuriuos gali atlikti ir, pavyzdžiui, Aprašo 61 ir 62 punktuose numatytais atvejais atlieka, pats Migracijos departamentas.

19. Įvertinusi pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašyme bei bylos nagrinėjimo teisme metu pateiktus argumentus, ypač susijusius su ribotomis galimybėmis kartu su prašymu dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jo šeimos nariams pateikti šeimos santykius patvirtinančius dokumentus, taip pat atsižvelgdama į minėtą migracijos tarnybų atliekamą, iš esmės formalų, kartu su prašymu pateikiamų dokumentų patikrinimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, tai, kad pareiškėjas prašymą dėl leidimų laikinai gyventi pateikė tiesiogiai tokius prašymus nagrinėjančiam viešojo administravimo subjektui, nelaikytina jo (pareiškėjo) piktnaudžiavimu teise. Savo ruožtu, be kita ko, paisant pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų iš gero administravimo principo kylančių reikalavimų, pripažintina, kad ginčo atveju atsakovas negalėjo atmesti (atsisakyti nagrinėti) pareiškėjo prašymo vien remdamasis aplinkybe, jog aptariamas prašymas buvo pateiktas ne per Apraše nurodytą ir (tik) prašymo priėmimo klausimą sprendžiančią migracijos tarnybą, o tiesiogiai tokius prašymus nagrinėjančiam ir sprendimą priimančiam Migracijos departamentui.

20. Be to, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, vien tai, kad pareiškėjas pateikė ne Aprašo 1 ar 2 priede nustatytos, bet laisvos formos prašymą dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, savaime negali paneigti Migracijos departamento pareigos nagrinėti tokio prašymo, ypač jei jame nurodyti visi esminiai duomenys (informacija), reikalingi šiam prašymui išnagrinėti ir sprendimui priimti.

21. Galiausiai dėl atsakovo Rašto argumentų, susijusių su reikalingų (Apraše nurodytų) dokumentų (ne)pateikimu, akcentuotina, jog pareiškėjas prašyme yra nurodęs konkrečias aplinkybes, dėl kurių jis negali pateikti minėtų dokumentų, tačiau šių aplinkybių atsakovas, priėmęs pareiškėjo prašymą ir pradėjęs administracinę procedūrą, visiškai nenagrinėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstą išvadą, kad Rašto dalis, susijusi su pareiškėjo prašymo išsprendimu, yra neteisėta ir naikintina, o atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 22 d. prašymą išduoti jo šeimos nariams. leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu iš naujo. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė