8df39f4e-5a96-41df-bc27-3339dfa91890 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                         Baudžiamoji byla Nr. 1A-508/2014                                                            Teisminio proceso Nr. 1-51-1-00226-13                                                                  Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.3.1. (S)                                     LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 24 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),teisėjų:

Viktoro Kažio, SvajÅ«no Knizlerio,sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui ArÅ«nui Vereniui, gynėjui advokatui Benediktui Paulauskui, nukentėjusiajai K. V., nuteistajam I. B. (I. B.),vertėjai Žanai Tadorovskajai,           vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiosios K. V. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu septyneriems metams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.IÅ¡ nuteistojo I. B. priteista nukentėjusiai K. V. 2 305,54 Lt turtinei ir 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 3 371,25 Lt Valstybinei ligonių kasai.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :            I. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m birželio 24 d. apie 23 val., bÅ«damas G. R. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu su pagaliu sudavė ne mažiau kaip penkis kartus nukentėjusiajam G.

R. į įvairias kÅ«no vietas, taip padarė sunkų kÅ«no sužalojimÄ , pasireiÅ¡kiantį atviru deÅ¡inės blauzdos abiejų kaulų lūžiu, abiejų alkÅ«nkaulių lūžiais, muÅ¡tinėmis žaizdomis pakauÅ¡yje, dėl ko atviras deÅ¡inės blauzdos abiejų kaulų lūžis sukėlė abipusį hipostalinį plaučių uždegimÄ ir 2013 m. liepos 21 dienÄ , 14 val. 45 min. nukentėjusysis mirė. Nukentėjusioji K. V. apeliaciniu skundu praÅ¡o Å iaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendį pakeisti ir I.

B. paskirti griežtesnę laisvės atėmimo bausmę; priteisti iÅ¡ I. B. du Å¡imtus tÅ«kstančių litų neturtinės žalos atlyginimui bei 5 procentus procesinių palÅ«kanų nuo ieÅ¡kinio pateikimo dienos iki visiÅ¡ko sprendimo įvykdymo ir Å¡eÅ¡is tÅ«kstančius devynis Å¡imtus litų advokato iÅ¡laidoms atlyginti.Apeliantė skunde analizuoja bendruosius bausmių skyrimo principus ir pažymi, kad kaltininkui paskirta bausmė turi bÅ«ti teisinga. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumÄ ir kaltininko asmenybės pavojingumÄ .

Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiÅ¡kia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡iÄ veikÄ numatytos bausmės turi bÅ«ti teisinga pusiausvyra (proporcija). Ä®statymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingÄ bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamÄ jÄ atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Tik iÅ¡imtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali iÅ¡eiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas I. B. skyrė minimaliÄ laisvės atėmimo bausmę, nors BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Nuteistasis I. B. savo kaltę pripažino tik iÅ¡ dalies, tačiau apygardos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad jis iÅ¡ esmės prisipažino sudavęs smÅ«gius lazda nukentėjusiajam, nuoÅ¡irdžiai gailisi ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Tačiau tokia iÅ¡vada yra nepagrįsta ir neteisinga. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdus gailėjimasis arba padėjimas iÅ¡aiÅ¡kinti Å¡iÄ veikÄ ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato, jog kaltininkas prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir dėl to nuoÅ¡irdžiai gailisi arba padėjo iÅ¡aiÅ¡kinti Å¡iÄ veikÄ ar joje dalyvavusius asmenis.Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas savanoriÅ¡kai,               t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos iÅ¡nagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iÅ¡ dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimÄ nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali bÅ«ti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Nustatydamas Å¡iÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylÄ Ä¯nešė į teisingo sprendimo byloje priėmimÄ . Nukentėjusiosios nuomone, nuteistasis nebuvo nuoÅ¡irdus, bandė klaidinti pareigÅ«nus. NuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padaryto nužudymo nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus, t. y. stengiasi atlyginti žalÄ , atsipraÅ¡o nukentėjusiųjų, kritiÅ¡kai vertina savo poelgį, iÅ¡gyvena dėl jo ir kt.

Be to, bÅ«tina įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoÅ¡irdus, tikras, o ne apsimestinis. Nustatant kaltininko nuoÅ¡irdų gailėjimÄ si dėl padaryto nužudymo paprastai įvertinamas jo elgesys tuoj po Å¡io nusikaltimo padarymo ir vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga“ (Baudžiamojo kodekso 129 straipsnis)“, 7 punktas). Tačiau nuteistasis I. B. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino tik iÅ¡ dalies, bandė klaidinti ikiteisminį tyrimÄ , teigė, kad pas nukentėjusįjį alkoholio nevartojo (2 t., 40-42 b. l.).

Nuteistasis bei liudytojas K. V. darė poveikį nukentėjusiajam G. R. ir prašė, kad Å¡is nesakytų tiesos apie įvykio aplinkybes. Tai patvirtino liudytoja S. R. (turėtų bÅ«ti: S. R.) (1 t., 131-133 b. l.). Be to, I. B. savo kaltę iÅ¡ dalies pripažino ne savo noru, o dėl surinktų įrodymų, nes teismo medicinos specialistai patvirtino, kad po patirtų sužalojimų nukentėjusysis negalėjo eiti. Nuteistasis po įvykio nesiėmė jokių priemonių, kad bent kiek atlygintų padarytÄ nusikalstamais veiksmais turtinę ar neturtinę žalÄ , neatsiprašė, tai bandė padaryti tik apygardos teisme, taip siekdamas suÅ¡velninti savo padėtį (Kasacinės bylos Nr. 2K- 453/2005, 2K-471/2009, 2K-276/2006, 2K-94/2010).

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę I. B. atsižvelgė į tai, kad nuteistasis turi netekusiÄ darbingumo dukrÄ . Tačiau liudytoja nuteistojo žmona S. B., parodė, kad dukrÄ augina ji, o nuteistasis tik ja rÅ«pinasi. Be to, nuteistasis nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje, buvo suplanavęs iÅ¡vykti į užsienį. Apeliantės nuomone, apygardos teismas turėjo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes bei įvertinti kiekvienos aplinkybės reikÅ¡mę, taip pat pačios bausmės tikslus ir paskirtį, kaip tai numato BK 41, 54, 61 straipsniai.Skunde pažymima, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę nuteistajam, tai ne tik jo nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltinamojo asmenybės įvertinimas, bet ir nukentėjusiųjų nuo nusikaltimo teisėtų interesų gynimas.

Pagal susiklosčiusiÄ teismų praktikÄ , teismas, vadovaudamasis teisine sÄ mone, turi tinkamai pritaikyti įstatymÄ konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirtoji bausmė bÅ«tų teisinga ir kad bÅ«tų pasiekti bausmės tikslai. Kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sÄ lyga. Ä®vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumÄ bei parinkdamas bausmės dydį, teismas turi kreipti ypatingÄ dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo.

Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad jos tėvas paskutiniu metu vengė kompanijų, o liudytojas K. V. pas tėvÄ vesdavosi iÅ¡gerti linkusius asmenis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas iÅ¡gertuvių metu, tėvas (G. R.) buvo sumuÅ¡tas pagaliu, jam padaryti daugybiniai kÅ«no sužalojimai, kaulų lūžiai. Pažymima, kad nuteistasis padarė smurtinį, tyčinį, labai sunkų nusikaltimÄ . Apeliantė mano, kad blaivus žmogus tokio dalyko nebÅ«tų padaręs, nes tėvÄ mušė net tada, kai jis negalėjo prieÅ¡intis, gulėjo ant lovos, po to jį paliko kenčiantį skausmus, tik kitÄ dienÄ buvo iÅ¡kviesta medicinos pagalba.

Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minimalų bausmės dydį I. B. neatsižvelgė į BK 61 straipsnio reikalavimÄ , kad skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Nukentėjusiosios nuomone, apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ ir nuteistajam paskyrė aiÅ¡kiai neteisingÄ , per Å¡velniÄ bausmę.Nukentėjusioji skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jai priteisė per maÅ¾Ä neturtinę žalÄ . Apeliantės nuomone, apygardos teismas nepakankamai įvertino visas aplinkybes ir nepagrįstai sumažino neturtinės žalos dydį.

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.284 straipsnį ir 6.250 straipsnį mirties atveju į neturtinės žalos atlyginimÄ turi teisę ir vaikai. Teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai sureikÅ¡mino nuteistojo I. B. turtinę padėtį. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ konstatavo, jog žalÄ padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali bÅ«ti lemiamu kriterijumi, nustatant neturtinės žalos dydį.Be to, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Tačiau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ konstatavo, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiÅ¡kas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali bÅ«ti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalÄ patyrusiam asmeniui piniginę satisfakcijÄ , kuri apskaičiuojama labai detaliai iÅ¡analizavus visÄ nukentėjusiojo patirtÄ skriaudÄ â€“ dvasinius iÅ¡gyvenimus, darbingumo sumažėjimÄ ar netekimÄ , apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius.Nukentėjusioji skunde akcentuoja tai, kad dėl padaryto smurtinio nusikaltimo neteko artimo žmogaus (tėvo), su kuriuo palaikė artimus ryÅ¡ius, dėl to patyrė dvasinius, emocinius iÅ¡gyvenimus, sukrėtimÄ , stresÄ , kitus nepatogumus, kurie jai atsilieps ateityje, o pasekmės yra negrįžtamos ir jų neįmanoma paÅ¡alinti.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į suformuotÄ teismų praktikÄ analogiÅ¡kose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panaÅ¡ios. Taip pat, priteisiant neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi bÅ«ti įvertinti sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai bei atsižvelgiama į teismų praktikÄ analogiÅ¡kose bylose (Kasacinės nutartys 2K-225/2011, 2K-118/2013).            Nukentėjusioji skunde taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jos interesus atstovaujantis advokatas rengė civilinį ieÅ¡kinį ir teikė jai visapusiÅ¡kÄ konsultacijÄ , taip pat atstovavo jos interesus pirmos instancijos teisme.

Tai patvirtina byloje esantys dokumentai (kvitai) apie turėtas iÅ¡laidas (1 t., 110 b. l., 2 t. 91 b. l.). Å ie dokumentai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas dėl to nieko nepasisakė ir Å¡ių iÅ¡laidų nepriteisė. Apeliantės nuomone, jai turi bÅ«ti priteista ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme 5 100 Lt ir 1 800 Lt iÅ¡laidos apeliacinio proceso metu patirtos iÅ¡laidos, viso 6 900 Lt.Skunde pažymima, kad teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieÅ¡kinio pagrįstumo ir dydžio, visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies patenkina pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį arba jį atmeta.

IÅ¡imtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieÅ¡kinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieÅ¡kovui teisę į ieÅ¡kinio patenkinimÄ , o klausimÄ dėl ieÅ¡kinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Jeigu proceso iÅ¡laidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo klausimai neiÅ¡spręsti teismo nuosprendyje, teismas turi teisę šį klausimÄ iÅ¡spręsti nuosprendžio vykdymo metu (BPK 361straipsnis) (Kasacinė nutartis 3K-3-157/2013). Be to, civilinėje teisėje prievolės atsiranda ne tik iÅ¡ sutarčių, tačiau ir iÅ¡ kitokių juridinių faktų, įskaitant ir nusikaltimu padarytÄ Å¾alÄ . PalÅ«kanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tÄ laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad palÅ«kanas privaloma mokėti už priteistÄ sumÄ , tai reiÅ¡kia, kad už bet kokiu pagrindu priteistÄ sumÄ , t. y. palÅ«kanos gali bÅ«ti priteisiamos ir iÅ¡ delikto kilusiÄ Å¾alÄ (Kasacinė nutartis Nr. 3K-3-373/2006). CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. Teismų praktikoje Å¡ios palÅ«kanos yra įvardijamos kaip procesinės palÅ«kanos, atliekančios kompensavimo funkcijÄ .

Akcentuojama, jog procesinės palÅ«kanos taikomos ir esant nesutartinėms prievolėms, pavyzdžiui, susijusioms su žalos atlyginimu. PalÅ«kanų dydis nustatytas CK 6.210 straipsnyje. Teismas, priteisdamas procesines palÅ«kanas, privalo nurodyti sumÄ , už kuriÄ skaičiuojamos palÅ«kanos, jų dydi ir dienÄ , nuo kurios jos skaičiuojamos. Pažymi, kad pirmosios instancijos teisme civiliniu ieÅ¡kiniu buvo praÅ¡oma priteisti 5 procentus procesinių palÅ«kanų nuo ieÅ¡kinio pateikimo dienos iki visiÅ¡ko sprendimo įvykdymo.

Tačiau apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl to nepasisakė. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014 m. liepos 14 d. raÅ¡tu Nr. (4.22.) TPA-1162 praÅ¡o BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu iÅ¡ nuteistojo I. B. priteisti 136,68 Lt antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidoms atlyginti. K. V. praÅ¡o apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokuroras praÅ¡o nukentėjusiosios apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Nuteistasis I. B. ir jo gynėjas praÅ¡o nukentėjusiosios apeliacinį skundÄ atmesti.Nukentėjusiosios K.

V. apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dalyje dėl priteisto civilinio ieÅ¡kinio ir teismo iÅ¡laidų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BPK 328 straipsnio 4 punktas).            Apygardos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį.

I. B. kaltė padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ Ä¯rodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiÅ«ri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

Å iuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikÅ¡mės bei atsižvelgiant į visÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ nuosprendį.

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad tarp nuteistojo nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Å¡ioje byloje faktinės bylos aplinkybės nėra ginčijamos, todėl Å¡i nuosprendžio dalis neperžiÅ«rima.

Nukentėjusioji skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas I. B. nepagrįstai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi. Teigia, kad nuteistasis bei liudytojas K. V. darė poveikį nukentėjusiajam G. R. ir prašė, kad Å¡is nesakytų tiesos apie įvykio aplinkybes. Be to, I. B. savo kaltę pripažino iÅ¡ dalies ne savo noru, o dėl surinktų įrodymų, nuteistasis po įvykio nesiėmė jokių priemonių turtinei ar neturtinei žalai atlyginti, neatsiprašė, tai bandė padaryti apygardos teisme, tačiau tuo siekė tik suÅ¡velninti savo padėtį.Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nukentėjusiosios K.

V. skundo argumentai teisingi tik iÅ¡ dalies.Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Ä®statymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi bÅ«ti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ .

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra iÅ¡imtinė teismo kompetencija bei viena iÅ¡ sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Å ioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiÅ¡kai bei objektyviai iÅ¡tirti baudžiamosios bylos medžiagÄ ir priimti teisėtÄ , pagrįstÄ ir teisingÄ sprendimÄ skiriant tokiÄ bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintÄ bausmės paskirtį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktrinÄ , skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumÄ bei kaltininko asmenybę, bet ir iÅ¡reiÅ¡kia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltÄ asmenį.         Apeliacinis teismas taip pat pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikÅ¡mę.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingÄ bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo virÅ¡enybę.Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamÄ jÄ atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ bei nuoÅ¡irdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti Å¡iÄ kaltininko atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir kad dėl padarytos veikos nuoÅ¡irdžiai gailisi. Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ nustatomas tada, kai asmuo savanoriÅ¡kai prisipažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , t. y. veikÄ , kuriÄ jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas.

Kaltininko nuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, iÅ¡gyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi suÅ¡velninti nusikalstamos veikos padarinius. NuoÅ¡irdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiÅ¡kimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi bÅ«ti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumÄ (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktÄ pagalbÄ ir pan.).

Pažymėtina, kad kaltininko nuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali bÅ«ti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamÄ jÄ atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylÄ nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamÄ veikÄ (Kasacinės nutartys 2K-43/2008, 2K-57/2008,                              2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos iÅ¡nagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iÅ¡ dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimÄ nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali bÅ«ti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Kadangi Å¡iÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamÄ reikÅ¡mę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylÄ Ä¯nešė į teisingo sprendimo byloje priėmimÄ .Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad nuteistasis I. B. savo kaltę pripažino iÅ¡ dalies ir parodė, kad G. R. lazda sudavė dėl to, kad pats nukentėjusysis pradėjo konfliktÄ , tačiau kiek kartų sudavė – neprisimena.

Dėl to labai gailisi ir pergyvena (2 t., 118-120 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis I. B. apklaustas kaip įtariamasis davė analogiškus parodymus, dėl to gailėjosi (1 t., 18-19, 40-42 b. l.). Apygardos teismas įvertino I. B., liudytojų K. V. ir M. P. parodymus ir nuteistajam pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo G. R. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Ši nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė neginčijama.

IÅ¡ pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad I. B. atsiprašė nukentėjusiosios, žadėjo atlyginti žalÄ (2 t., 140-141 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis I. B. ikiteisminio tyrimo metu savanoriÅ¡kai prisipažino padaręs jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , tai jis patvirtino apygardos teisme bei apeliacinio proceso metu, nuoÅ¡irdžiai dėl to gailisi, todėl apygardos teismas nuteistojo prisipažinimÄ ir nuoÅ¡irdų gailestį pagrįstai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Tai, kad I. B. savo kaltę pripažino tik iÅ¡ dalies, t. y. nenurodė suduotų smÅ«gių skaičiaus, nesiėmė priemonių bent iÅ¡ dalies atlyginti žalÄ arba dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis negalėjo paeiti, o nuteistasis nesuteikė pagalbos nukentėjusiajam negali bÅ«ti laikomos, jog nuteistasis prisipažino ne savo noru, o dėl surinktų įrodymų arba jo prisipažinimas yra nenuoÅ¡irdus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad I. B. parodymuose esantys nežymus neatitikimai bylos aplinkybėms nėra esminiai.

Pažymėtina, kad kriminalinė bausmė negali bÅ«ti laikoma kerÅ¡tu dėl padaryto nusikaltimo arba įrankiu priversti kaltininkÄ prisipažinti jį padarius. IÅ¡ liudytojos S. R. parodymų matyti, kad jai brolis (nukentėjusysis G. R.) sakė, jog nuteistasis I. B. ir liudytojas K. V. prašė jo nesakyti tiesos apie įvykio aplinkybes, t. y. meluoti (2 t., 126 b. l.). Tačiau iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nei nuteistajam I. B., nei liudytojui K. V. įtarimai dėl poveikio liudytojui (nukentėjusiajam) nebuvo pareikÅ¡ti.

Todėl laikyti, kad Å¡i aplinkybė yra reikÅ¡minga, sprendžiant klausimÄ dėl jos pripažinimo/nepripažinimo atsakomybe lengvinančia, negalima.Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apygardos teismas I. B. skirdamas bausmę skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistajam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatomas mažesnis už BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytÄ vidurkį. Tačiau, kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertinęs nuteistojo I.

B. asmenybę (neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, Å¡eiminę padėtį), padaryto nusikaltimo pobÅ«dį ir pavojingumÄ visuomenei, kaltės formÄ (netiesioginę tyčiÄ ), dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimÄ , jam paskyrė minimaliÄ laisvės atėmimo bausmę, numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formuluotė dėl laisvės atėmimo bausmės dydžio nustatymo yra prieÅ¡taringa.

Tačiau tai nėra laikoma esminiu pažeidimu, dėl ko reikėtų nuosprendį naikinti ar keisti.Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos įvertinęs visas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, nuteistajam I. B. paskyrė teisingÄ bausmę. Nukentėjusioji skunde vadovaujasi liudytojos S. B. parodymais. Tačiau pažymėtina, kad apygardos teisme liudytoja S. B. nebuvo apklausta ir jos parodymais nuosprendyje nesivadovaujama. Tačiau iÅ¡ nuteistojo I. B. parodymų apeliacinio proceso metu matyti, kad jis padeda žmonai iÅ¡laikyti negaliÄ turinčiÄ dukrÄ , kuriai nustatytas tik penkiolikos procentų darbingumas (2 t., 48 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Å iaulių apygardos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų nuteistojo I. B. atžvilgiu (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad Å¡io nusikaltimo padarymÄ labiausiai nulėmė paties nukentėjusiojo G. R. provokuojantys ir rizikingi veiksmai.

Be to, byloje nėra nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Todėl I. B. paskirta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje minimali bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiÅ¡kiai neteisinga ar per Å¡velni, jos griežtinti nėra jokio pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimÄ ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimÄ . Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys prieÅ¡ingų interesų pusiausvyrÄ , atsižvelgiant į situacijos ypatumus.

Taip pat svarbu pažymėti, kad pirmiau nurodytas įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, jÄ Ä¯vertinti palikta teismui, kuris įvertindamas neturtinę žalÄ pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Svarbu pastebėti, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus bÅ«tina atsižvelgti į Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, pasekmes, kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes, t. y. kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiÅ¡ko žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali bÅ«ti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiÅ¡kia neturtinio pobÅ«džio praradimais, kurie negali bÅ«ti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. Teismas turi pareigÄ nustatyti teisingÄ kompensacijÄ už patirtus neturtinio pobÅ«džio iÅ¡gyvenimus, praradimus ir parinkti tokiÄ piniginę satisfakcijÄ , kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtÄ dvasinį sielvartÄ , fizinį skausmÄ , kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.             Nukentėjusioji K.

V. apeliaciniu skundu praÅ¡o iÅ¡ I. B. priteisti 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentus procesinių palÅ«kanų nuo ieÅ¡kinio pateikimo dienos iki visiÅ¡ko jo įvykdymo. Skunde nurodo, kad jai priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra neteisinga, nes apygardos teismas nepagrįstai sureikÅ¡mino nuteistojo I. B. turtinę padėtį. Pažymi, kad pagal suformuotÄ teismų praktikÄ Å¾alÄ padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali bÅ«ti lemiamu kriterijumi, nustatant neturtinės žalos dydį.

Be to, apygardos teismas jai nepriteisė 5 100 Lt turėtų iÅ¡laidų už suteiktas advokato teisines paslaugas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme bei praÅ¡o priteisti 1 800 Lt atstovavimo iÅ¡laidų apeliacinio proceso metu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokiais nukentėjusiosios argumentais sutinka iÅ¡ dalies. Apeliantė teisingai pažymi, kad žalÄ padariusio asmens (kaltininko) turtinė padėtis gyvybės atėmimo bylose nėra ir negali bÅ«ti lemiamu kriterijumi, nustatant neturtinės žalos dydį.

Tačiau atkreipiamas nukentėjusiosios dėmesys į tai, kad teismai į tai atsižvelgia.Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji K. V. pareiškė 200 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentus procesinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško jo įvykdymo (1 t., 89-94 b. l.). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš nuteistojo I. B. priteisė 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į I. B. turtinę padėtį (neturi turto) bei į apeliantės ir nukentėjusiojo (tėvo G. R.) tarpusavio santykius.Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka.

Nukentėjusioji skunde teisingai nurodo ir teisėjų kolegija sutinka, kad ji neteko artimo žmogaus (tėvo), dėl to patyrė dvasinius, emocinius iÅ¡gyvenimus, sukrėtimÄ , stresÄ , kitus nepatogumus, o pasekmės yra negrįžtamos ir jų neįmanoma atstatyti. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į saugomų vertybių svarbÄ , teisingai įvertino I. B. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiosios interesus, teisingai įvertinimo neturinės žalos atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė.

Iš nukentėjusiosios K. V. parodymų apygardos teisme matyti, kad su tėvu (nukentėjusiuoju G. R.) palaikė artimus santykius, tačiau dažnai jo nelankė, ryšį palaikydavo telefonu, juo rūpinosi teta. Be to, kai tėvas gulėjo ligoninėje, jo nelankė (2 t., 120-121 b. l.). Šias aplinkybes iš dalies patvirtina liudytojos S. R. parodymai (2 t., 125-126 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, santykiai tarp K. V. ir tėvo G. R. nebuvo itin artimi ar labai glaudūs, nukentėjusioji jį tik retkarčiais aplankydavo, dažniausiai skambindavo telefonu, tačiau viskuo rūpinosi teta S. R.

Å iaulių apygardos teismas, spręsdamas su nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos vertinimu susijusius teisės klausimus, atsižvelgė ne vien į minėtų įstatymų nuostatas, bet ir į susiformavusiÄ teismų praktikÄ . Nors pagal bylos duomenis I. B. neturi turto, į kurį gali bÅ«ti nukreiptas iÅ¡ieÅ¡kojimas, tačiau yra darbingas, todėl galės ateityje atlyginti nukentėjusiajai padarytÄ neturtinę žalÄ . Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Å iaulių apygardos teismo iÅ¡vados yra teisingos, jos grindžiamos neturtinės žalos dydį lemiančiais kriterijais ir neprieÅ¡tarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams.

Pusiausvyra tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimÄ ir nuteistojo teisinės padėties, teisėtÄ jos prioritetÄ , yra iÅ¡laikyta. Esant Å¡ioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo didinti neturtinės žalos dydį K. V., todėl nukentėjusiosios skundas Å¡ioje dalyje atmestinas.Apeliantė skunde teisingai pažymi, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

Tačiau baudžiamajame procese, visų pirma, sprendžiamas asmens kaltės klausimas, žalos padarymo faktas jo neteisėtais veiksmais ir nustatomas padarytos žalos dydis. Ä®siteisėjus teismo sprendimui (nuosprendžiui), atsiranda ir prievolė atlyginti nusikaltimu padarytÄ Å¾alÄ , o procesinių palÅ«kanų paskirtis yra skatinti skolininkÄ kuo greičiau įvykdyti prievolę. Pagal teismų praktikÄ baudžiamosiose bylose, teisė reikalauti procesinių palÅ«kanų atsiranda įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam nusikaltimu padarytos žalos dydį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-234/2010, 2K-181/2010).

Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, iš nuteistojo I. B. turi būti priteistos 5 procentų metinės palūkanos, kurios turi būti skaičiuojamos nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. 2014 m. liepos 24 d.            Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka.

Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Å io straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas, susidariusias dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo, iÅ¡skyrus Å¡io kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali Å¡ių iÅ¡laidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, t. y. teismas turi teisę nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidos pripažintinos proceso iÅ¡laidomis ir priteistinos iÅ¡ nuteistojo.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliaciniame procese siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimÄ , privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos Å¡alys.

Pažymėtina, kad Å¡ioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundÄ padavė nukentėjusioji K. V. Å ioje byloje siekiant užtikrinti nuteistojo teises į gynybÄ , buvo kreiptasi į Å iaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybÄ dėl gynėjo paskyrimo nuteistajam I. B. (BPK 51 straipsnis). Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistÄ jį I. B. apeliacinio proceso metu gins tarnybos koordinatoriaus sprendimu parinktas gynėjas advokatas Benediktas Paulauskas, kuris suteikė nuteistajam antrinę teisinę pagalbÄ .

Apeliacinis teismas pažymi, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje (įstatymo Nr. XII-275 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) yra numatyta galimybė iÅ¡ nuteistojo iÅ¡ieÅ¡koti į valstybės biudžetÄ antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra bÅ«tinas. Svarbu pažymėti, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje jurisprudencijoje akcentuojama į tai, kad teismas svarstydamas klausimÄ dėl procesų iÅ¡laidų priteisimo nuteistajam, turi atsižvelgti į asmens turtinę padėtį, nes asmuo neturintis pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbÄ .IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu I.

B. gynėjas buvo paskirtas BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (2 t., 14, 15 b. l.). Å i byla apeliacinio proceso metu buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios skundÄ , todėl I. B. gynėjo dalyvavimas buvo užtikrintas BPK 322 straipsnio pagrindu. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad nuteistasis I. B. nedirba ir neturi jokio turto (2 t. 45, 47, 50-51 b. l.). Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, iÅ¡ I. B. nepriteisiamos 136,68 Lt iÅ¡laidos už gynėjo suteiktÄ valstybės garantuojamÄ antrinę teisinę pagalbÄ .Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ , iÅ¡ieÅ¡kant iÅ¡laidas, turėtas advokato paslaugoms apmokėti, bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundÄ buvo nagrinėta byla ir koks yra Å¡io apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011).IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu atstovui advokatui H.

O. už teisines paslaugas sumokėjo 5 100 Lt (1 t., 110 b. l., 2 t., 91 b. l.) bei 1 800 Lt už atstovavimÄ apeliacinio proceso metu (2 t., 163 b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas H. O. ikiteisminio tyrimo metu surinko ir pateikė teismui reikalingus dokumentus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei atstovavo jos interesus pirmosios instancijos teisme. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad advokatas H. O. dalyvavo Å iaulių apygardos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose 2014 m. vasario 10 d. (2 t., 117-126 b. l.) bei 2014 m. balandžio 14 d. (2 t., 138-141 b. l.).

Tačiau 2014 m. balandžio 18 d. į nuosprendžio paskelbimÄ nukentėjusiosios atstovas neatvyko (2 t., 141 b. l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl Å¡ių nukentėjusiosios turėtų iÅ¡laidų nieko nepasisakė. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliaciniame procese advokatas H. O. nedalyvavo dėl užimtumo kitose bylose. Teisėjų kolegijos nuomone, esant Å¡ioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad Å¡i byla nėra labai didelės apimties arba labai sudėtinga, nukentėjusiajai K.

V. advokato atstovavimo išlaidos apeliacinio proceso metu sumažinamos iki 900 Lt, todėl iš nuteistojo priteisiama iš viso 6 000 Lt.            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, BPK 328 straipsnio 4 punktu, n u t a r i a :           Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendį pakeisti:Iš nuteistojo I. B. priteisti K. V. 5 procentų metinių palūkanų nuo priteisto civilinio ieškinio sumos (60 000 Lt), jas skaičiuojant nuo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. 2014 m. liepos 24 d. iki visiško prievolės įvykdymo ir šešis tūkstančius litų teismo išlaidoms atlyginti.Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas                                                                  Kęstutis Jucys Teisėjai                                                                              Viktoras Kažys                                                                               Svajūnas Knizleris