2021-03-31 Nr. AB-6627-3-61-3-03689-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-970-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03689-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.8; 12.13.1.1;

12.13.1.2; 12.13.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (28.19) FR0682-104 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 68-95 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. S-126 (7-102/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 4) atleisti pareiškėją nuo visų paskaičiuotų mokesčių bei su mokesčiais susijusių sumų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad:

1.1. Klaipėdos AVMI patikrino laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo mokėtinų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą. Mokestinis patikrinimas atliktas nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. sausio 22 d., tačiau buvo sustabdytas nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d. dėl papildomos informacijos gavimo iš užsienio valstybių mokesčių administratoriaus ir kitų institucijų. Klaipėdos AVMI pareiškėjui papildomai apskaičiavo 9 962,05 Eur GPM ir 3 982,85 Eur PSD įmokų. Visgi buvo nuspręsta atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 15 d. iki 2019 m. vasario 25 d. Klaipėdos AVMI atliko pakartotinį mokestinį patikrinimą ir Klaipėdos AVMI priėmė 2019 m. vasario 25 d. patikrinimo aktą Nr. (28.1) FR0680-55 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui priskaičiuota 9 804,80 Eur GPM ir 3 921,88 Eur PSD įmokų. Klaipėdos AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

1.2. Klaipėdos AVMI pakartotinį patikrinimą atliko neišsamiai, pakartotinio patikrinimo metu nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, neištyrė visų apmokestinimui svarbių aplinkybių, dokumentų ir duomenų, todėl Patikrinimo aktas akivaizdžiai pažeidžia Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalies nuostatas.

1.3. Nors Klaipėdos AVMI nurodė, kad K. P. 2009 m. nesilankė Lietuvos Respublikoje, papildomai pateikta medžiaga akivaizdžiai patvirtina, kad K. P. 2009 m. ne vieną kartą lankėsi Lietuvos Respublikoje. Pakartotinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI nesiėmė jokių veiksmų, kad patikrintų pareiškėjo pateiktą informaciją apie tai, jog K. P. į Lietuvos Respubliką iš Rusijos Federacijos atvykdavo per Suomiją.

1.4. Nors Klaipėdos AVMI nurodė, kad K. P. neturėjo pajamų, iš kurių galėjo suteikti paskolą pareiškėjui, tačiau Patikrinimo akte nurodytos 2010 m. pajamos, kurios yra visiškai neaktualios vertinant, ar K. P. galėjo suteikti paskolą pareiškėjui, kadangi paskola buvo suteikta 2009 m. Pareiškėjo pateikta tarp Č. K. O. (paskolos davėjo) ir K. P. (paskolos gavėjo) 2009 m. sausio 31 d. sudaryta paskolos sutartis neginčijamai įrodo, kad K. P. turėjo piniginių lėšų, iš kurių suteikė paskolą pareiškėjui. Taip pat Rusijos Federacijos institucijos pateikė atsakymą, kad apie K. P. pajamas duomenų neturi. Tačiau Klaipėdos AVMI, vadovaudamasi vien tik šiuo Rusijos Federacijos institucijų atsakymu, kuris akivaizdžiai yra neišsamus ir neaktualus, padarė išvadą, kad K. P. neturėjo lėšų, iš kurių galėjo suteikti paskolą pareiškėjui.

1.5. Klaipėdos AVMI nepagrįstai neatsižvelgė į trečiųjų asmenų paaiškinimus: UAB „Jūrasmiltė“ direktoriaus (duomenys neskelbtini) paaiškinimus dėl paskolos sutarties su pareiškėju sudarymo aplinkybių; į K. P. paaiškinimus dėl paskolos sutarties su pareiškėju sudarymo aplinkybių.

1.6. Klaipėdos AVMI skirtingai vertina dvi pareiškėjo sudarytas paskolos sutartis. Klaipėdos AVMI pripažįsta pareiškėjo su Z. ir D. Ž. sudarytos paskolos sutarties realumą, nors ši paskolos sutartis buvo sudaryta praktiškai identiškomis sąlygomis kaip ir pareiškėjo su K. P. sudaryta paskolos sutartis.

1.7. Klaipėdos AVMI neatsižvelgia į kitas mokestiniam patikrinimui svarbias faktines aplinkybes. Nėra atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas pasiskolintas lėšas tiek Z. ir D. Ž., tiek K. P. grąžino dar 2010 m. Nuo to laiko pareiškėjas neįgijo jokio didelės vertės turto. Be to, ir iki 2009 m. nevykdė jokių didelės vertės sandorių ar kitos veiklos, iš kurios pareiškėjas galėjo gauti pajamų, kurių nedeklaravo.

1.8. Nei Klaipėdos AVMI, nei VMI, nei MGK neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktas aplinkybes bei argumentus, nepagrindė nesutikimo su jais pagrindų. VMI ir MGK sprendimuose nėra pagrįstų argumentų, apsiribojama bendro pobūdžio atsikirtimais.

2. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Nustatyta, kad pareiškėjas valdė 100 proc. UAB „Jūrasmiltė“ akcijų. Pagal 2009 m. spalio 28 d. kasos pajamų orderį serija AAA Nr. 02 į šios bendrovės kasą pareiškėjas grynaisiais pinigais įnešė 200 000 Lt, o pagal 2009 m. spalio 30 d. kasos pajamų orderį serija AAA Nr. 000003/1 – 200 000 Lt. Nurodytas pagrindas – akcininko įnašas dalies pastato ir dalies kitų statinių pirkimui. UAB „Jūrasmiltė“ pagal 2010 m. rugpjūčio 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. 24 grąžino pareiškėjui paskolas 190 000 Lt grynaisiais pinigais ir pagal 2010 m. spalio 25 d. kasos išlaidų orderį Nr. 28 – 210 000 Lt. Pareiškėjas suteiktas paskolas grindė gautomis paskolomis iš fizinių asmenų, t. y. Z. Ž. ir D. Ž. bei K. P. Patikrinimo metu pareiškėjas pateikė 2009 m. spalio 9 d. paskolos sutartį, pagal kurią Z. ir D. Ž. pareiškėjui suteikė 150 000 Lt paskolą grynaisiais pinigais, už kurią palūkanų mokėjimas nebuvo numatytas. Mokesčių administratorius operatyvaus patikrinimo metu vertino Z. ir D. Ž. pateiktas deklaracijas, vykdytus nekilnojamojo turto pirkimo (pardavimo) sandorius, suteiktas ir gautas paskolas bei padaryta išvada, kad Z. ir D. Ž. turėjo pakankamai lėšų 150 000 Lt paskolai pareiškėjui suteikti, dėl to patikrinimo metu pripažinta, kad paskola buvo realiai suteikta.

2.2. Pareiškėjas pateikė 2009 m. spalio 24 d. paskolos sutartį, pagal kurią K. P. (Rusijos federacijos pilietis) pareiškėjui grynaisiais pinigais paskolino 250 000 Lt. Mokesčių administratorius nepripažino, kad K. P. pareiškėjui suteikė 250 000 Lt paskolą ir savo poziciją pagrindė ginčijamuose sprendimuose (Patikrinimo akte) išdėstytais argumentais. Taigi mokesčių administratorius patikrinimo metu pagrįstai nepripažino, jog K. P. suteikė pareiškėjui paskolos sutartyje nurodytą 250 000 Lt sumą. Tai patvirtina ir Komisijos sprendime nurodyti argumentai. Pareiškėjas, siekdamas objektyviai ir per kuo trumpesnį laiką išspręsti mokestinį ginčą, privalėjo laikytis ir MAĮ 40 straipsnyje numatytų mokesčių mokėtojo pareigų ir pateikti visus papildomus dokumentus bei įrodymus, galinčius turėti įtakos jo mokestinės prievolės dydžiui.

3. Atsakovas Klaipėdos AVMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad mokestinio patikrinimo metu, išsamiai ištyrus visas apmokestinimui reikšmingas aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas įnašams į UAB „Jūrasmiltė“ kasą panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos ir deklaruotos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, Klaipėdos AVMI mokestines prievoles apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), taikant išlaidų metodą. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, pareiškėjui apskaičiuota 9 804,80 Eur GPM, 4 807,68 Eur GPM delspinigių, 1 960 Eur GPM bauda, 3 921,88 Eur PSD įmokų, 1 925,83 Eur PSD įmokų delspinigių, 784 Eur PSD įmokų bauda.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl to, kad Klaipėdos AVMI, VMI ir Komisija nepripažino pareiškėjo turėtomis pajamomis iš K. P. grynaisiais pinigais gautos 250 000 Lt sumos, kuria jis siekė pagrįsti įnašus į UAB „Jūrasmiltė“ kasą.

7. Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į biudžetą 9 804,80 Eur GPM ir 3 921,88 Eur PSD įmokas, taip pat apskaičiuota 4 807,68 Eur GPM delspinigių, 1 925,83 Eur PSD įmokų delspinigių bei skirta 1 960 Eur GPM bauda ir 784 Eur PSD įmokų bauda. Pirminio ir pakartotinio mokestinio patikrinimo metu Klaipėdos AVMI nustatė, kad pareiškėjo patirtos išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu (2009 m.) viršijo gautas pajamas ir pareiškėjas įnašams į UAB „Jūrasmilė“ kasą panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos ir deklaruotos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nėra teikęs vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos ir metinės pajamų deklaracijos už 2009 m. Mokestinės prievolės pareiškėjui apskaičiuotos vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių nuostatomis, taikant išlaidų metodą. Pareiškėjas, siekdamas pateisinti turėtas pajamas įnašams į UAB „Jūrasmiltė“ kasą, mokesčių administratoriui pateikė su K. P. sudarytą 2009 m. spalio 24 d. paskolos sutartį lietuvių kalba, pagal kurią K. P. grynaisiais pinigais be palūkanų suteikė pareiškėjui 250 000 Lt paskolą. Paskolos sutartyje padarytas įrašas rusų kalba apie tai, kad K. P. atgavo 250 000 Lt sumą (data nenurodyta). Klaipėdos AVMI iš surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumos padarė išvadą, kad vien formalaus įrodymo, t. y. paskolos sutarties pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, nepatvirtina pagal šią sutartį pareiškėją gavus 250 000 Lt sumą, kuria pareiškėjas grindė savo išlaidas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos AVMI sprendimu, su skundu kreipėsi į VMI, vėliau į Komisiją. Komisija sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teiktuose paaiškinimuose mokesčių administratoriui nurodė prieštaringas aplinkybes dėl paskolos iš K. P. gavimo aplinkybių. 2014 m. lapkričio 24 d. paaiškinime nurodė, kad 2009 m. spalio 24 d. K. P. jam paskolino iš karto visą sumą (250 000 Lt) UAB „Jūrasmiltė“ patalpose, pinigai buvo perduoti dalyvaujant įmonės direktoriui. 2017 m. sausio 16 d. paaiškinimuose pareiškėjas jau nurodė priešingas aplinkybes, teigdamas, jog 2008–2011 m. K. P. atvažiuodavo į Lietuvą per mėnesį po 2–3 kartus ir, kadangi tais laikais pareiškėjas turėjo pinigų stygių, K. P. daug kartų jam skolino pinigų sumas nuo 5 000 Lt iki 8 000 Lt, o susidarius 250 000 Lt sumai, įformino paskolą. UAB „Jūrasmiltė“ direktorius 2018 m. sausio 19 d. paaiškinime nurodė, kad akcininkas (pareiškėjas) skolinosi pinigus iš Rusijos piliečio, tačiau paaiškinime nenurodė jokių aplinkybių, kaip buvo suteikta paskola, kas ir kur ją suteikė, kokia suma buvo suteikta.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2009 m. sausio 1 d.) ne banke piniginių lėšų neturėjo, piniginių lėšų likutis banke 2009 m. sausio 1 d. buvo 619,71 Lt, 2009 m. gruodžio 31 d. – 1 077,64 Lt, pareiškėjo darbo užmokestis BĮ Klaipėdos „Viesulas“ sporto centre per 2009 m. (atskaičius mokesčius) sudarė 33 211,78 Lt. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius negalėjo mokestinių prievolių dydžio nustatyti įprastine, t. y. atitinkamų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti 250 000 Lt pajamų gavimo būtent pagal 2009 m. spalio 24 d. paskolos sutartį faktą, o tai atitinka MAĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygas. Teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad mokesčių administratorius neleistinai taikė specialų mokesčio apskaičiavimo būdą, įtvirtintą MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje.

10. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrindė piniginių lėšų gavimo (perdavimo) realumo pagal įformintą 2009 m. spalio 24 d. paskolos sutartį. Mokesčių administratorius išvadą dėl sandorio vertinimo padarė išsamiai ir visapusiškai įvertinęs paties sandorio (paskolos sutarties) turinį, sudarymo ir vykdymo aplinkybes, asmenų paaiškinimus, surinkęs galimus duomenis apie neva kreditoriaus pagal paskolos sutartį K. P. finansines galimybes. 2017 m. vasario 21 d. buvo išsiųstas paklausimas Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui, gautas atsakymas, kad K. P. per apklausą pripažino, jog pareiškėją pažįsta, susipažino 2005–2007 m. sporto renginyje ir patvirtino, kad skolino pareiškėjui 250 000 Lt dydžio sumą dalimis, du kartus per mėnesį 2009 m. Lietuvoje. Pinigų perdavimo dokumentų neišsaugojo. Pinigus įvežė į Lietuvą per muitinę dalimis. Mažų sumų iki 10 000 Eur deklaruoti neprivalėjo, dokumentų, patvirtinančių pinigų perdavimą ir įvežimą į Lietuvą, neišsaugojo. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. sausio 24 d. atsakyme (2017 m. sausio 24 d. rašte Nr. (20.2/16)3B-867) nurodė, kad muitinės duomenų bazėse nėra informacijos apie K. P. deklaruotas grynųjų pinigų sumas 2009 m. Taip pat mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo pateiktą 2009 m. sausio 31 d. paskolos sutartį, pagal kurią Č. K. O. paskolino K. P. 150 000 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių grynaisiais pinigais su 20 proc. metinių palūkanų, pagristai jos kontekste vertindamas pareiškėjo su K. P. sudarytą paskolos sutartį kaip nepagrindžiančią 250 000 Lt sumos 2009 m. gavimo. Teismas pripažino, kad beprocentinės paskolos pareiškėjui suteikimas, kai pats kreditorius turėjo mokėti 20 proc. dydžio metines palūkanas, buvo akivaizdžiai finansiškai jam nenaudingas.

11. Teismas pabrėžė, kad nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai apie paskolų sutarčių (tarp pareiškėjo ir Z. ir D. Ž. bei pareiškėjo ir K. P.) nemotyvuotą skirtingą teisinį vertinimą bei K. P. turtinės padėties ir galimybių suteikti pareiškėjui nurodyto dydžio paskolą netinkamą vertinimą. Ginčijamuose sprendimuose nuosekliai, logiškai buvo išanalizuota faktinė situacija, susijusi su sandorių sudarymu, įvertintos sandorių realų vykdymą pagrindžiančios faktinės aplinkybės (jų nebuvimas), išreikalauti duomenys apie kreditoriumi nurodyto asmens turtinę padėtį, finansines galimybes suteikti pareiškėjui jo nurodyto dydžio paskolą. Mokesčių administratorius (tiek teritorinis, tiek centrinis) bei Komisija pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė 250 000 Lt dydžio pajamų kilmės ir šaltinio. Nustačius, kad paskola nebuvo suteikta pareiškėjui, mokesčių administratorius pagrįstai aptariamas šioje byloje pinigines lėšas pripažino pareiškėjo gautomis kitomis pajamomis ir jas apmokestino. Todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo skundą tenkinti ir naikinti teisėtus ir pagrįstus ginčijamus Klaipėdos AVMI, VMI ir Komisijos sprendimus.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde. Papildomai pažymi, kad tiek VMI, tiek ir teismas nurodė, jog visas šio ginčo nagrinėjimui svarbias aplinkybes turi įrodyti būtent pareiškėjas. Šiuo atveju pareiškėjas visiškai neturi galimybės pateikti daugiau įrodymų, negu jų pateikta. Pareiškėjas neturi galimybės kreiptis į valstybių sienas kontroliuojančias institucijas, negali patikrinti K. P. paso ir išsiaiškinti, kada išties K. P. buvo atvykęs į Lietuvą. Pareiškėjas jau įrodė, kad yra galimybė, jog K. P. Lietuvoje lankėsi daugiau kartų, negu nurodė VMI, kadangi mokesčių administratorius nevisiškai ištyrė visus įrodymus. Šiuo atveju VMI nevisiškai ištyrė visas šiam ginčui svarbias aplinkybes bei iš esmės pareiškėjui neįvykdoma įrodinėjimo pareiga buvo perkelta būtent jam. Pareiškėjo manymu, tokiu būdu pažeidžiama jo teisė į teisingumą.

14. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad teismas priėmė išsamiai ir motyvuotai pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVPK, VMI ir Komisijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Klaipėdos AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuotas 9 804,80 Eur GPM ir 3 921,88 Eur PSD įmokos, taip pat, iš dalies atleidusi nuo delspinigių mokėjimo, apskaičiavo 4 807,68 Eur GPM delspinigių, 1 925,83 Eur PSD įmokų delspinigių bei skyrė 1 960 Eur GPM baudą ir 784 Eur PSD įmokų baudą. VMI sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą, o Komisija patvirtino VMI sprendimą.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas, paduotas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kuriais būtų galima paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, papildomai išnagrinėjusi bylą teisės taikymo ir bylai reikšmingų duomenų nustatymo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms dėl ginčijamų Klaipėdos AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo ir skundžiamame teismo sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nebekartoja. Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai (ABTĮ 56 str. 1, 7 d.).

22. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

23. Pagal minėtame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1812-442/2019).

24. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog, pasirinkdamas pajamas (pinigines lėšas) gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų (piniginių lėšų) gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigų sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2809-968/2020).

25. Dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų (piniginių lėšų) realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos (pinginės lėšos) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1152-438/2020).

26. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šio straipsnio įgyvendinimo tvarka detalizuota Taisyklėse, kurių 6.3 punkte nustatyta, kad mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą gali būti atliekamas, be kita ko, išlaidų metodu (6.3.3).

27. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu ir Taisyklių nuostatomis, t. y. atlikdamas mokesčių apskaičiavimą pagal įvertinimą išlaidų metodu, nustatė, kad pareiškėjas, patyręs daugiau išlaidų, nei gavo iš nustatytų šaltinių pajamų, 2009 m. gavo 225 691 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir neindividualios veiklos pajamų, t. y., kitaip tariant, pajamas iš nenustatytų šaltinių.

28. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti minėtų patirtų išlaidų šaltinį, nurodė, kad jam 250 000 Lt paskolą suteikė K. P. (paskola įforminta 2009 m. spalio 24 d. paskolos sutartimi). Visgi pareiškėjas nenurodė nei aiškių, vienareikšmiškų aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos įtikinamomis (pvz., pareiškėjas pateiktuose paaiškinimuose mokesčių administratoriui (2014 m. lapkričio 24 d. ir 2017 m. sausio 16 d.) pateikė prieštaringą informaciją dėl paskolos suteikimo aplinkybių, t. y. pirminiame paaiškinime nurodė, kad K. P. paskolino visą sumą iš karto, antrajame paaiškinime nurodė, kad K. P. skolino pinigus daug kartų mažomis sumomis), nei duomenų, kad įrodytų, jog K. P. realiai jam buvo perdavęs iš viso 250 000 Lt sumą ar bent dalį jos (vien paskolos sutarties pateikimas, nesant įrodymų, kurie patvirtintų 250 000 Lt sumos pagal minėta sutartį realų perdavimą, nėra pakankamas pagrįsti, kad pareiškėjas realiai gavo iš K. P. 250 000 Lt sumą). Mokesčių administratoriaus surinkti duomenys (pvz., nenustatyta, kad K. P. būtų deklaravęs į Lietuvą įvežamas grynųjų pinigų sumas) tik patvirtina pareiškėjo siekiamos įrodyti aplinkybės apie iš K. P. 2009 m. gautą 250 000 Lt suma nepagrįstumą.

29. Tad konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog mokesčių administratorius nepagrįstai apskaičiavo GPM ir PSD įmokas, taip pat tuo pagrindu netinkamai apskaičiavo su šiais mokesčiais susijusius delspinigius ir skyrė baudas pareiškėjui. Mokesčių administratoriui tinkamai pagrindus apskaičiuotus GPM ir PSD įmokas, t. y. tinkamai įvykdžius MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, pareiškėjas tinkamai neįvykdė jam tenkančios MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, t. y. nepagrindė, kad mokesčiai apskaičiuoti nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, šios bylos kontekste vertintini kaip niekuo nepagrįsti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad VMI nevisiškai ištyrė visas šiam ginčui svarbias aplinkybes ir neįvykdoma įrodinėjimo pareiga buvo perkelta būtent jam. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas