A-492-2495-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2495/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01295-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2; 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjai G. D.,

pareiškėjos atstovui A. P.,

atsakovo atstovei Renatai Romančikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. D. ir atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėja G. D. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–4) ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2011 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. 4K-39 „Dėl G. D. atleidimo iš pareigų“, grąžinti ją į Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas bei priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir 43 straipsnio 1 dalį, nes prieš atleisdamas pareiškėją iš pareigų nesiūlė jai Pilietybės reikalų skyriuje buvusios laisvos žemesnės kategorijos pareigybės. Nurodė, kad ši pareigybė buvo patvirtinta nuo 2011 m. gegužės 2 d. įsigaliojus Departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymui Nr. 3K-58, todėl prieš atleidžiant ją iš pareigų jau buvo žinoma apie laisvą žemesnės kategorijos pareigybę. Akcentavo, kad naujos pareigybės sukūrimas taip pat kelia abejonių dėl atsakovo struktūrinės reformos realumo. Aiškino, kad sprendžiant dėl jos atleidimo teisėtumo, turi būti įvertinti panaikintos ir naujai įsteigtos pareigybės aprašymai. Teigė, kad iš 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 3K-58 patvirtinto Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo (6.1–6.7 p.) ir 2009 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 3K-99 patvirtinto vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo (6.1–6.7 p.) matyti, kad pareiškėja atitinka naujai įsteigtos pareigybės specialiuosius reikalavimus, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi turėjo būti paskirta į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas. Teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 135 straipsnį turėjo pirmenybės teisę būti palikta dirbti. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai nesiūlė jai vyriausiojo specialisto pareigų Pilietybės reikalų skyriuje ir be jokio teisinio pagrindo, neatsižvelgęs į aukštesnę pareiškėjos kvalifikaciją, pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymą ir DK nuostatas, šias pareigas pasiūlė J. K.. Pareiškėjos atstovas prašė, nesant galimybės grąžinti G. D. į pareigas, pripažinti ją atleistą teismo sprendimu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą (I t., b. l. 48–51) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą

Paaiškino, kad Migracijos departamento direktorius, vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. sausio 26 d. nutarimą Nr. 93 ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 1V-795, nuo 2011 m. gegužės 2 d. turėjo panaikinti 27 pareigybes, iš jų ir pareiškėjos eitas Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos). Teigė, kad minėta pareigybė panaikinta, nes jos pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos (pareigybės aprašymo 7.1, 7.5, 7.8, 7.11, 7.12 p.) sutapo su skyriaus vedėjo (pareigybės aprašymo 7.3, 7.4, 7.6 p.), vedėjo pavaduotojo (pareigybės aprašymo 7.3, 7.4, 7.5 p.) arba jų abiejų funkcijomis.

Aiškino, kad Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.7 punkte nurodyta funkcija nebuvo vykdoma, o 7.13 ir 7.14 punktuose nurodytos funkcijos nebuvo savarankiškos. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2011 m. gegužės 2 d. panaikintame Migracijos departamento Pasų skyriuje vyriausiosios specialistės pareigas ėjo J. K.. Tuo metu ji augino vaiką iki trejų metų, t. y. 2011 m. gegužės 2 d. jam buvo 2 metai ir 2 mėnesiai, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalį, draudžiama dėl pareigybės panaikinimo atleisti valstybės tarnautoją, auginantį vaiką iki trejų metų.

Vadinasi, toks valstybės tarnautojas turi pirmenybę, palyginti su kitais asmenimis, pretenduoti į po struktūrinio pertvarkymo egzistuojančias pareigas. Pažymėjo, kad Migracijos departamento direktorius 2011 m. balandžio 19 d. pranešimu Nr. (15-01)10K-11804 pasiūlė J. K. nuo 2011 m. gegužės 2 d. eiti Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigas ir ji sutiko. Paaiškino, kad G. D. atleidimo dieną (2011 m. gegužės 1 d.) buvo laisva Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto (A lygio 8 kategorijos) pareigybė, kurios nuo 2011 m. gegužės 2 d. neliko.

Taip pat paaiškino, kad nuo 2011 m. gegužės 2 d. taip pat buvo panaikintos ir Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto (A lygio 8 kategorijos) pareigos, kurias ėjo A. S.. Nurodė, kad atsakovas 2011 m. balandžio 19 d. raštu pasiūlė A. S. nuo 2011 m. gegužės 2 d. eiti Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Teigė, kad vadovaujantis DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktu tiek pareiškėja, tiek ir A. S. turėjo pirmenybės teisę būti paliktos dirbti, tačiau siūlant Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas A.

S., atsižvelgta į jos kvalifikaciją bei profesinius gebėjimus. Atsakovo teigimu, A. S. turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis sudarė pagrindą pripažinti, kad ji yra tinkamesnė eiti laisvas pareigas nei pareiškėja. Paaiškino, kad ji turi daugiau nei dešimties metų nepertraukiamą darbo stažą Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriuje, didelę patirtį sprendžiant užsieniečių teisinės padėties klausimus, jos veikla ne vieną kartą vertinta labai gerai. Todėl A. S. turėjo pirmenybės teisę būti palikta dirbti minėtose pareigose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu (II t., b. l. 52–60) pareiškėjos skundą tenkino: pripažino, kad pareiškėja iš Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigų Migracijos departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 4K-39 atleista neteisėtai; panaikino Migracijos departamento 2011 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 4K-39 „Dėl G. D. atleidimo iš pareigų“ dalį, kuria pareiškėja nuo 2011 m. gegužės 1 d. atleista iš Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigų ir nusprendė laikyti pareiškėją atleistą iš Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigų pagal DK 297 straipsnio 4 dalį (teismo sprendimu) nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė iš atsakovo Migracijos departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; nusprendė vidutinio darbo užmokesčio dydį už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuoti nuo pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio sumos, t. y. 3 647,35 Lt (suma nurodyta neatskaičius fizinių asmenų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių); priteisė pareiškėjai iš Migracijos departamento 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, įvertinęs atliktus vidinius partvarkymus, akivaizdžiai sumažėjusį Departamente dirbančių asmenų skaičių, padarė išvadą, kad Departamento struktūriniai pertvarkymai buvo realūs. Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad jos pareigybė panaikinta nepagrįstai. Įvertinęs panaikintos vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigybės aprašymą ir naujai įsteigtos vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybės aprašymą teismas nesutiko su argumentu, kad realiai pareigybė nebuvo panaikinta, nes iš esmės tapačios funkcijos numatytos įsteigtos pareigybės aprašyme. Pažymėjo, kad nors šių pareigybių paskirtis ir veiklos sritis sutampa, o specialieji reikalavimai skiriasi tik tuo aspektu, kad naujai įsteigtai vyriausiojo specialisto pareigybei numatytas 1 metų darbo patirties reikalavimas (panaikintoje pareigybėje buvo numatytas trejų metų darbo patirties reikalavimas), pareigybėms nustatytos funkcijos ir jų pobūdis skiriasi iš esmės. Sistemiškai įvertinęs pareigybės aprašymuose nustatytas funkcijas, teismas padarė išvadą, kad priskirtos funkcijos kokybiškai skiriasi: panaikintai vyriausiojo specialisto pareigybei iš esmės buvo priskirtos kontrolinio ir organizacinio pobūdžio funkcijos, teisė deleguoti užduotis ne tik skyriaus, bet ir kitų tarnybų tarnautojams, taip pat tvirtinti (vizuoti) ir pasirašyti skyriaus darbuotojų ir tarnautojų parengtus aktų ar kitų dokumentų projektus, teisė atstovauti Migracijos departamento interesams, o naujai įsteigtos pareigybės funkcijos iš esmės yra vykdomojo pobūdžio, nesuteikiant teisės priimti ir tvirtinti galutinius sprendimus. Įvertinęs visa tai, teismas konstatavo, kad Migracijos departamente vykdyti struktūriniai pokyčiai ir Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygio 13 kategorijos) panaikinimas buvo realūs, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti šią pareigybę užimančio tarnautojo atleidimo klausimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Teismas nustatė, kad pranešimo apie pareigybės panaikinimą įteikimo pareiškėjai dieną (2011 m. vasario 28 d.), taip pat ir pareigybės panaikinimo dieną (2011 m. gegužės 1 d.) buvo laisvos Pilietybės reikalų skyriaus vyresniojo specialisto (A lygio 7 kategorijos) pareigos. Taip pat nustatė, kad nuo 2011 m. gegužės 2 d. vietoje šių pareigų buvo įsteigta vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybė. Akcentavo, kad atsakovas neginčija, jog pareiškėja atitiko šiai pareigybei keliamus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus. Nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-795 nuo 2011 m. gegužės 2 d. patvirtinus naują Departamento struktūrą, Migracijos departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 3K-59 buvo patvirtintas pareigybių sąrašas, kuriuo naujai įsteigtame Bendrųjų reikalų skyriuje nuo 2011 m. gegužės 2 d. sukurta 10 pareigybių. Teismas pažymėjo, kad įsakymas dėl minėtų pareigybių įsteigimo, priimtas 2011 m. balandžio 18 d., t. y. iki įsakymo dėl pareiškėjos atleidimo priėmimo (2011 m. balandžio 26 d.). Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja atitiko nuo 2011 m. gegužės 2 d. Bendrųjų reikalų skyriuje įsteigtai vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus ir vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad iki G. D. atleidimo dienos realiai egzistavo pareiškėjai teisėtų lūkesčių prasme svarbi informacija. Konstatavo, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, G. D. galėjo būti siūlomos Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigos, Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) ir (A lygio 9 kategorijos) pareigos. Tačiau teismas pažymėjo, jog atsakovas neįrodė, kad pareiškėjai būtų siūlomos po Departamento struktūrinio pertvarkymo naujai įsteigtos pareigybės.

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje tiesiogiai nustatytas draudimas dėl pareigybės panaikinimo iš pareigų atleisti valstybės tarnautoją, auginantį vaiką (vaikus) iki trejų metų, turi prioritetinę reikšmę prieš DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą garantiją, todėl pripažino, kad pareiškėja neturėjo pirmumo teisės palyginti su J. K. būti perkelta į kitas valstybės tarnautojo pareigas. Tačiau teismas konstatavo, kad nepaisant to, negali būti teigiama, jog atsakovas nepasiūlęs pareiškėjai minėtų pareigų, nepažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų esminių atleidžiamo valstybės tarnautojo garantijų. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodydamas, jog J. K. turėjo būti siūlomos Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigos, neatsižvelgė į tai, kad jai galėjo būti siūlomos ir nuo 2011 m. gegužės 2 d. įsteigtos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigos, ir tokių savo argumentų niekaip nepagrindė. Nenurodė, kodėl nuspręsta J. K. siūlyti būtent pareigas skyriuje, iš kurio buvo atleista pareiškėja, kuri pagal turimą kvalifikaciją, dalykines savybes bei patirtį Pilietybės reikalų skyriuje neabejotinai galėjo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė duomenų, įrodančių, jog pareiškėjai negalėjo būti siūlomos Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigos, kodėl J. K. negalėjo būti siūlomos kitos pareigos, sudarant galimybę pareiškėjai tęsti tarnybą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nebuvo suteikta informacija apie naujai steigiamą vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybę, taip eliminuojant jos galimybę dalyvauti pareigybės panaikinimo procese. Nustatė, kad nuo pranešimo apie pareigybės panaikinimą pareiškėjai įteikimo dienos iki pareigybės panaikinimo dienos pareiškėjai nebuvo suteikta būtina informacija apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą, taip visiškai eliminuojant jos dalyvavimą pareigybės panaikinimo procese. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nebuvo sudarytos objektyvios galimybės ne tik pretenduoti į naujai steigiamas Bendrųjų reikalų skyriaus ir Pilietybės reikalų skyriaus pareigybes, bet ir pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo, taigi buvo pažeistas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas. Nurodė, kad tinkamai neužtikrinus Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, kyla pagrindas pripažinti, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą. Teismas pripažino, kad nesiūlant pareiškėjai nuo 2011 m. gegužės 2 d. Migracijos departamente įsteigtų pareigybių, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus ji atitiko, buvo pažeistos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantijos.

Įvertinę, kad pareiškėjos iki atleidimo užimta pareigybė buvo panaikinta, Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybė yra užimta, atsakovo teigimu, šiuo metu laisvų pareigybių, kurių specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitiktų, Departamente nėra, teismas nusprendė taikyti DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas – pripažinti, kad pareiškėja iš pareigų atleista šiuo teismo sprendimu, nuo jo įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad pareiškėjai taip pat priklauso išeitinė išmoka, kurią teismas nurodė skaičiuoti nuo jos vidutinio darbo užmokesčio – 3 647,35 Lt.

III. Pareiškėja G. D. padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 62–67), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir grąžinti G. D. į valstybės tarnybą, paskiriant ją į Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Nesutinka su teismo išvada, kad Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigybės panaikinimas buvo realus. Pažymi, kad jau kitą dieną Pilietybės reikalų skyriuje įsteigta nauja vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybė. Mano, kad sprendžiant klausimą, ar buvo Pilietybės reikalų skyriuje panaikinta A lygio 13 kategorijos pareigybė ir vietoje jos įsteigta A lygio 9 kategorijos pareigybė, ar jos skiriasi tik tuo, kad vienu atveju panaudotos bendresnio pobūdžio formuluotės toms pačioms funkcijoms aprašyti, protingas kriterijus būtų įvertinti ar pareiškėją paskyrus į A lygio 9 kategorijos pareigybę, ji turėtų atlikti kitokias funkcijas, nei vykdė iki atleidimo, ar nesikeistų jos pavaldumas. Pažymi, kad panaikintos ir naujai įsteigtos pareigybės paskirtis yra identiška, šioms pareigybėms yra keliami identiški uždaviniai toje pačioje veiklos srityje, nustatytas tas pats pavaldumas. Todėl mano, kad vykdyti struktūriniai pokyčiai Migracijos departamente neužkirto galimybės grąžinti pareiškėją į pareigas, pagal DK 197 straipsnio 3 dalį.

2. Mano, kad tai, jog atsakovas nepateikė įrodymų apie J. K. atitikimą Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, leidžia konstatuoti, kad J. K. nurodytų reikalavimų neatitiko ir vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi užimti šią pareigybę turėjo būti siūloma pareiškėjai.

3. Teigia, kad teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalies normą, todėl padarė neteisingą išvadą, jog J. K. (auginusi vaiką iki trijų metų) galėjo būti atleista iš pareigų Pasų skyriuje ir turėjo pirmenybės teisę, lyginant su pareiškėja, būti paskirta į Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigas. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju J. K. negalėjo būti atleista iš pareigų Pasų skyriuje ir negalėjo būti perkelta į Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigas, vadinasi pareiškėja buvo vienintelė galima pretendentė į šias pareigas. Pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalis nekonkuruoja su DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktu, todėl pareiškėja turėjo pirmumo teisę, palyginti su J. K., būti perkelta į nurodytas pareigas, todėl teismas turėjo grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą pagal DK 297 straipsnio 3 dalį.

6. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. AI43-1371/2011 bei Nr. A62-l367/201, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės, todėl nurodyti sprendimai neturi precedentinės reikšmės, sprendžiant pareiškėjos grąžinimo į pareigas klausimą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 148–153) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai sutapatina panaikintą pareigybę su įsteigta nauja pareigybe. Nurodo, kad pagal panaikintos pareigybės aprašymą, šiai pareigybei nebuvo priskirtos funkcijos nei nagrinėti prašymus / dokumentus, nei rengti teikimus / sprendimų projektus / kitus dokumentus / atsakymus paklausimus, priešingai nei yra priskirtos funkcijos Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigas einančiam valstybės tarnautojui (J. K.). Pažymi, kad pareiškėja, ėjusi Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigas nesprendė klausimų, susijusių su teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimu, neterminuotu išsaugojimu, Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimu, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimų išdavimu (keitimu), Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimu, vaikų, gyvenančių užsienyje, Lietuvos Respublikos pilietybe. Pažymi, kad nors pareiškėja nurodo, jog jai ėjus Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigas, tam tikros funkcijos pagal šios pareigybės aprašymą visiškai sutampa su funkcijomis, priskirtomis naujai įsteigtai Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybei, tačiau atsakovas akcentuoja, kad tai bendro pobūdžio funkcijos, kurios yra priskirtos visoms Pilietybės reikalų skyriaus pareigybėms. Teigia, kad įsteigus naują pareigybę, J. K. atitiko šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui nustatytus specialiuosius reikalavimus, ir ji, auginanti vaiką iki trejų metų, turėjo pirmenybę palyginti su pareiškėja pretenduoti į po struktūrinio pertvarkymo įsteigtą naują ir vienintelę laisvą Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis, 9 kategorija) pareigybę.

IV. Atsakovas Migracijos departamentas taip pat padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 73–79), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Nesutinka su teismo išvada, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo prasme buvo pažeistas šioje teisės normoje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas. Teigia, kad Migracijos departamento direktorius užtikrino šios teisės realizavimą t. y. per laiko tarpą nuo pranešimo pareiškėjai apie jos užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos jai, kaip ir kitiems atleidžiamiems valstybės tarnautojams, buvo surengtos konsultacijos apie jų teises ir garantijas, mokymai, suteikta visa (išsami) informacija apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigybes, kurias numatoma įsteigti vykdant Migracijos departamento struktūrinius pertvarkymus. Nurodo, kad pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos dalyvauti jos užimamos pareigybės panaikinimo procese, t. y. šiame procese pareiškėja objektyviai turėjo galimybę pretenduoti į naujai steigiamas Migracijos departamento pareigybes bei pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo. Tačiau pareiškėja šiame procese buvo neaktyvi.

2. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjai turėjo būti pasiūlyta Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos), Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) ar Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybė. Nurodo, kad naujai įsteigta Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybė yra visiškai nauja pagal nustatytas funkcijas ir jų pobūdį, tuo tarpu Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) ir / ar Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybės išliko po padarytų Migracijos departamento struktūrinių pokyčių. Akcentuoja, kad nors pareiškėja atitiko A lygio 13 ir 9 kategorijų Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiesiems specialistams keliamus specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybių aprašymuose, tačiau šiuos reikalavimus atitiko ir į pareigas paskirtos L. B. bei E. K., jos taip pat turėjo pirmenybės teisę būti paliktos dirbti, nes turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą Migracijos departamente. Aiškino, kad L. B. ir E. K. kvalifikacija užtikrinant Migracijos departamento archyve saugomų dokumentų apskaitą ir operatyvią jų paiešką, griežtą dokumentų apskaitą ir operatyvią jų paiešką kompiuterinių ir archyvinių kartotekų duomenų atitiktį, yra aukštesnė nei pareiškėjos.

3. Taip pat paaiškina, kad vadovaujantis racionalumo, ekonomiškumo, naudingumo, protingumo principais, J. K. buvo tikslingiau siūlyti visiškai naują pareigybę su naujomis funkcijomis nei siūlyti užimti po Migracijos departamento struktūrinių pakeitimų išlaikytą su dokumentų valdymu susijusią pareigybę, tuo pačiu atleidžiant iš valstybės tarnybos šias pareigas nepriekaištingai ėjusį aukštos kvalifikacijos specialistą. Pažymi, kad J. K. buvo pasiūlyta laisva pareigybė ir jai sutikus eiti siūlomas pareigas, dėl to nereikėjo atleisti iš valstybės tarnybos kvalifikuoto darbuotojo, prieš tai ėjusio tas pačias pareigas.

4. Teigia, kad pareiškėja, prieš atleidimą iš valstybės tarnybos turėjusi vyriausiojo specialisto (A 13) pareigybę, negalėjo pretenduoti į Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo reikalų skyriaus vedėjo (A 16) ar jo pavaduotojo (A 14) pareigybę. Pareiškėja, neatitiko specialiųjų reikalavimų, keliamų minėto skyriaus vyriausiojo specialisto (A 13), vyriausiojo specialisto (A 11), vyriausiojo specialisto (A 10) pareigybių aprašymuose įtvirtintam specialiajam reikalavimui mokėti anglų kalbą B2 lygiu – ji mokėjo anglų kalbą tik pradedančiojo vartotojo A.2.2 lygiu. Pareiškėja taip pat neatitiko specialiojo reikalavimo, nustatyto minėto skyriaus vyriausiojo specialisto (A 13) ir vyriausiojo specialisto (A 11) pareigybėms, – turėti ne mažesnę kaip 1 metų personalo administravimo srities darbo patirtį.

5. Nurodo, kad nors pareiškėja ir atitiko Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A 12) specialiuosius reikalavimus bei pagal savo didesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą Migracijos departamente turėjo pirmenybės teisę būti paliktai dirbti lyginant su palikta dirbti šiose pareigose A. U., tačiau A. U. ženkliai aukštesnė teisinio darbo kvalifikacija nulėmė tai, kad būtent A. U. buvo pasiūlyta tęsti tarnybą bei toliau eiti pareigas, kurias būtent ji iki šiol ir ėjo.

Pareiškėja G. D. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 143–147) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime paaiškina, kad naujų didelės apimties įrodymų pateikimas tik apeliacinės instancijos teismui gali būti vertinamas kaip atsakovo pripažinimas, kad pirmojoje teismo instancijoje atsakovas savo teiginių nebuvo pagrindęs. Mano, kad apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės ir pridėti nauji įrodymai (kurių atsakovas nepateikė pirmosios instancijos teismui) apeliaciniame procese negali būti tiriami bei vertinami, todėl negali būti skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. pareiškėjos G. D. ir atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 93 nuo 2011 m. gegužės 2 d. Migracijos departamente patvirtinta 80 (vietoj anksčiau numatytų 111) valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių. Atsižvelgiant į tai, vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-795 nuo 2011 m. gegužės 2 d. buvo nustatyta nauja Migracijos departamento administracijos struktūra, t. y. Departamento struktūroje neliko Administravimo ir Pasų skyrių ir buvo įsteigtas Bendrųjų reikalų skyrius, Teisės ir tarptautinių ryšių skyrius pertvarkytas į Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyrių (I t., b. l. 127–128). Departamento direktoriaus 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 3K-73 nuo 2011 m. gegužės 1 d. buvo panaikintos Administravimo ir Pasų skyriuose įsteigtos pareigybės, taip pat trys Departamento direktoriaus pavaduotojų (A lygio 17 kategorijos) pareigybės (I t., b. l. 158–159, 162). Atsakovo 2011 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 3K-18 nuo 2011 m. gegužės 1 d. papildomai nuspręsta panaikinti dar 11 valstybės tarnautojų pareigybių (I t., b. l. 160–161).

Migracijos departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 3K-59 nuo 2011 m. gegužės 2 d. Departamente patvirtintos 74 valstybės tarnautojų ir 6 darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybės (I t., b. l. 165–170). Departamento struktūroje atlikti vidiniai pertvarkymai (Administravimo ir Pasų skyriaus panaikinimą, Bendrųjų reikalų skyriaus įsteigimą, Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus įsteigimą, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičiaus įvairiuose skyriuose mažinimą), akivaizdžiai sumažėjęs Departamente dirbančių asmenų skaičius, patvirtina, kad Departamento struktūriniai pertvarkymai buvo realūs.

Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad jos pareigybės panaikinimas nebuvo realus, nes nuo 2011 m. gegužės 2 d. Pilietybės reikalų skyriuje vietoj buvusios laisvos vyresniojo specialisto (A lygio 7 kategorijos) pareigybės buvo įsteigta vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybė, kurių funkcijos iš esmės tapačios. Iki 2011 m. gegužės 1 d. Pilietybės reikalų skyriuje buvusios laisvos vyresniojo specialisto (A lygio 7 kategorijos) pareigybės vietoje nuo 2011 m. gegužės 2 d. buvo įsteigta vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybė, kuri numatyta nuo 2011 m. gegužės 2 d. galiojančiame Departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d.

įsakymu Nr. 3K-59 patvirtintame pareigybių sąraše (I t., b. l. 165–170). Minėtos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas patvirtintas Departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 3K-58 (I t., b. l. 62–64). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs panaikintos vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigybės aprašymą (I t., b. l. 56–58) ir naujai įsteigtos vyriausiojo specialisto (A lygio 9 kategorijos) pareigybės aprašymą (I t., b. l. 59–61), padarė išvadą, kad nors šių pareigybių paskirtis ir veiklos sritis sutampa, o specialieji reikalavimai skiriasi tik tuo aspektu, kad naujai įsteigtai vyriausiojo specialisto pareigybei numatytas 1 metų darbo patirties reikalavimas (panaikintoje pareigybėje buvo numatytas trejų metų darbo patirties reikalavimas), pareigybėms nustatytos funkcijos ir jų pobūdis skiriasi iš esmės. Pareiškėja apeliaciniame skunde su teismo sprendimo argumentais nesutinka, teigia, kad lyginant naujai patvirtintos pareigybės (A lygio 9 kategorijos) aprašymą su panaikintos pareigybės (A lygio 13 kategorijos) aprašymu, matyti, kad šių pareigybių paskirtis identiška, joms keliami tie patys uždaviniai toje pačioje veiklos srityje, nustatytas toks pats pavaldumas; mano, kad tai tos pačios pareigybės aprašymas su redakciniais pataisymais.

Šie pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais, nes pirmosios instancijos teismas įvertino visus reikšmingus šių pareigybių skirtumų ir panašumo aspektus, teisėjų kolegija su teismo sprendimo motyvais visiškai sutinka ir jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad panaikintai vyriausiojo specialisto pareigybei iš esmės buvo priskirtos kontrolinio ir organizacinio pobūdžio funkcijos, teisė deleguoti užduotis ne tik skyriaus, bet ir kitų tarnybų tarnautojams, taip pat tvirtinti (vizuoti) ir pasirašyti skyriaus darbuotojų ir tarnautojų parengtus aktų ar kitų dokumentų projektus, teisė atstovauti Migracijos departamento interesams, o naujai įsteigtos žemesnės kategorijos pareigybės funkcijos iš esmės yra vykdomojo pobūdžio, nesuteikiant teisės priimti ir tvirtinti galutinius sprendimus.

Teismo nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad Migracijos departamente vykdyti struktūriniai pokyčiai ir Pilietybės reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygio 13 kategorijos) panaikinimas buvo realūs, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti šią pareigybę užimančio tarnautojo atleidimo klausimą pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių nėra ir valstybės tarnautojas sutinka – į žemesnės kategorijos pareigas. Kadangi valstybės tarnybos įstatymas išsamiai nereglamentuoja pirmenybės teisės pasilikti darbe, kai mažinamas tarnautojų skaičius, kartu taikytinas Darbo kodekso 135 straipsnis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Departamente buvo realiai atlikti pertvarkymai, panaikintas Administravimo ir Pasų skyrius, įsteigtas Bendrųjų reikalų skyrius ir naujai pertvarkytas Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyrius, sumažintas valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičius įvairiuose skyriuose. Departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 3K-58 buvo patvirtinti naujų pareigybių aprašymai nuo 2011 m. gegužės 2 d. (Departamento direktoriaus pavaduotojo, Bendrųjų reikalų skyriaus, Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus, Imigracijos reikalų skyriaus, Užsieniečių reikalų skyriaus pareigybių) (I t., b. l.7–8).

Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėjai nebuvo suteikta visa būtina informacija, nesudarytos objektyvios galimybės pretenduoti į naujai steigiamas pareigybes, konstatavo, kad nebuvo tinkamai užtikrintos VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos bei buvo pažeistos pagrindinės procedūros – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą, ir tai laikė pakankamu pagrindu panaikinti įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos; rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A143-1371/2011, Nr. A62-1367/2011, kuriose nurodoma, kad teisminio ginčo dėl valstybės tarnautojo atleidimo nagrinėjimas negali būti laikomas administracinės procedūros tąsa, nes teismo užduotis yra patikrinti ir teisės taikymo požiūriu įvertinti jau priimto administracinio sprendimo (kartu ir šio sprendimo priėmimo procedūros) teisėtumą ir pagrįstumą, todėl, nustačius, kad buvo pažeistos VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, aplinkybių dėl galėjimo (negalėjimo) pretenduoti į įsteigtas pareigas bei pirmumo teisės būti paliktam dirbti tyrimas nėra reikšmingas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta teismų praktika nagrinėjamoje byloje pritaikyta netinkamai, nes ji suformuota valstybės tarnybos ginčų bylose, kuriose faktinės aplinkybės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (Nr. A143-1371/2011, Nr. A62-1367/2011) buvo susiklosčiusi faktinė situacija, kai nebuvo galimybės nustatyti, kas iš paliktų dirbti ar naujai priimtų į tarnybą asmenų užėmė pareiškėjos pareigybę. Nagrinėjamoje byloje pareigybės, į kurias pareiškėja galėtų pretenduoti, buvo įsteigtos Departamento direktoriaus įsakymais iki jos atleidimo iš tarnybos, todėl yra objektyvi galimybė vertinti, ar pagrįstai atsakovas nesiūlė pareiškėjai kitų pareigų, ar pareiškėja turėjo pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnyje nustatytus kriterijus užimti pareigas valstybės tarnyboje po atliktų pertvarkymų ir valstybės tarnautojų skaičiaus sumažinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika atleidimo iš valstybės tarnybos ginčuose orientuojama į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnyje nustatytų garantijų tinkamo įgyvendinimo išsamų patikrinimą bylos nagrinėjimo metu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-346/2011, 2012 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-348/2012, 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1689/2012). Formalaus administracinės procedūros pažeidimo konstatavimas, kai nėra įvertinami konkretūs faktai, patvirtinantys / paneigiantys pareiškėjos pirmenybės teisę pasilikti tarnyboje, yra nepakankamas priimant sprendimą dėl pažeistų teisių gynimo skunde nurodytu būdu – grąžinti į tarnybą. Tik išimtinais atvejais gali būti taikoma DK 297 straipsnio 4 dalyje numatyta alternatyva. Tačiau ir taikant alternatyvų pažeistų teisių gynimo būdą, turi būti nustatyti konkretūs faktai, identifikuoti darbdavio neteisėti veiksmai, nes išimtinai formalių pažeidimų nustatymas negali būti pakankamas pagrindas ir atsakovo teisinei atsakomybei.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad pareiškėjai nebuvo suteikta visa būtina informacija, nebuvo sudarytos galimybės užimti laisvas pareigybes, neatitinka faktinių aplinkybių, nes Migracijos departamente 2011 m. vasario 25 d. buvo surengtos konsultacijos dėl numatomo grupės darbuotojų atleidimo, tai patvirtina protokolas Nr. 15/7-6 (II t., b. l. 80–81). Pasiūlyti kitas pareigas pareiškėjai atsakovo teigimu nebuvo galimybės. Šias aplinkybes pagrindžiančius argumentus atsakovas išdėstė apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismui kartu su šiais procesiniais dokumentais pateikė naujus įrodymus – dokumentus, kuriais siekė patvirtinti savo teiginius.

Pareiškėja savo pirmumo teisę pasilikti tarnyboje ir užimti Pilietybės reikalų skyriuje vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos pareigybę grindė argumentu, kad ji atitinka (tai pripažino ir atsakovas) šiai pareigybei keliamus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, turi didesnį negu dešimties metų tarnybos stažą. Šios pareigos buvo pasiūlytos valstybės tarnautojai, kurios pareigybės neliko panaikinus visą Pasų skyrių ir turinčiai VTĮ 44 straipsnio 6 dalyje numatytą garantiją. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad ši tarnautoja turėjo pirmenybės teisę pareiškėjos atžvilgiu likti tarnyboje, netyrė aplinkybės, ar pirmenybės teisę turėjusiai tarnautojai negalėjo būti po pertvarkymo kituose skyriuose siūlomos pareigos, kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus ji atitiktų, o iš tarnybos atleidžiamas asmuo neturėtų pirmenybės teisės pareiškėjos atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į aplinkybę, kad buvo panaikinta ne viena ar kelios pareigybės Departamente, bet buvo panaikinti ir pertvarkyti keli skyriai, tokiu atveju sumažinus darbuotojų skaičių, dėl pirmenybės teisės likti darbe taikant DK 135 straipsnyje numatytas garantijas reikia spręsti visos įstaigos ar jos atitinkamai pertvarkytos dalies mastu. Be to, sprendžiant dėl asmens galimybės užimti vienas ar kitas pareigas, dėl jo atitikimo bendriesiems ir specialiesiems pareigybės reikalavimas, reikia atsižvelgti į tokių reikalavimų pagrįstumą ir realumą, nes dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje. Tik toks vertinimas gali užtikrinti veiksmingą, o ne formalų, teisės aktuose valstybės tarnautojams numatytų garantijų įgyvendinimą. Nustačius, kad asmuo atleistas iš tarnybos pažeidžiant jo pirmumo teisę, jis gali būti grąžintas į pareigas nepaisant aplinkybės, kad jos yra užimtos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje šiuo aspektu yra pabrėžiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta karjeros tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti. Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neatlikti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms. Tai lemia, kad tais atvejais, kai karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio tarnautojo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar šie specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka, yra esminiai, t. y. ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje A138-1743/2009).

Kita vertus, teisėjų kolegija negali vertinti atsakovo argumentų ir juos pagrindžiančių duomenų, kuriais grindžiami teiginiai apie tai, kad pareiškėjai nebuvo objektyvios galimybės siūlyti kitas pareigas, nes pateiktų apeliacinės instancijos teismui įrodymų vertinimas ir jų pagrindu faktinių aplinkybių nustatymas iš esmės apribotų vėliau vienos ar kitos šalies teisę į apeliaciją, t. y. proceso šalis netektų galimybės pateikti skundą dėl nepalankaus teismo sprendimo. Teisėjų kolegija, remdamasi aptartais argumentais ir atsižvelgdama į reikalavimą, kad teismų priimami sprendimai nebūtų pagrįsti formaliu teisėtumu, bet būtų iš esmės teisingi, siekdama užtikrinti abiejų proceso šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, skundžiamą teismo sprendimą naikina ir grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos G. D. ir atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė