2017-12-13 Nr. AB-23424-3-61-3-02367-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3235-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02367-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinės žalos atlyginimą po 50 Eur už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą parą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Teigė, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų, dėl to nebuvo galimybės judėti, nuolat kildavo konfliktai. Be to, pažymėjo, kad kamerose buvo įsiveisęs pelėsis, trūko oro, vyravo šaltis ir drėgmė, į lovą nuo lubų krito dažai, buvo tamsu, trūko kėdžių. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad naudodamasis sanitariniu mazgu nuolat būdavo stebimas. Kartu akcentavo, kad atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir daiktų krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai oro temperatūrai, jis buvo verčiamas nusirengti iki apatinio trikotažo, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų patyrė nepatogumus, dvasinius ir emocinius išgyvenimus, t. y. patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 10–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 10,02 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. galiojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatė minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose laikomiems asmenims, tokios normos nenustato ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m.

– vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K taip pat akcentavo asmenų apžiūros sąlygas ir paaiškino dėl asmenų stebėjimo kamerose. Kartu nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Lukiškių TI-K, be kita ko, vadovaudamasis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, papildomai nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 10,02 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu (II t., b. l. 3–8) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 1 464 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas numato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, o teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Tuo tarpu iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. birželio 19–22 d., 2015 m. birželio 24–30 d., 2015 m. lapkričio 29 d., 2015 m. gruodžio 1–2 d., 2015 m. gruodžio 7 d., 2015 m. gruodžio 23–24 d., 2016 m. sausio 13–14 d., 2016 m. sausio 16–21 d., 2016 m. sausio 30 d.–2016 m. vasario 3 d., 2016 m. vasario 5 d.–2016 m. kovo 17 d., 2016 m. kovo 19–20 d., 2016 m. kovo 23–25 d., 2016 m. balandžio 15–24 d., 2016 m. balandžio 26 d.–2016 m. gegužės 29 d. buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Įvertinęs aplinkybę, kad vienam asmeniui tenkantį plotą papildomai mažino kamerose įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis pareiškėjas turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

7. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus kamerose ir nustatė, jog kameroje Nr. 376 ties langu yra pelėsio, nėra dalies grindų plytelių, prie durų sienos dalis yra įtrūkusi, atsilupęs dažų sluoksnis, paviršiai nepritaikyti lengvai valyti, kameroje Nr. 111 nuskilęs plytelės kampas ir vietomis prie įėjimo suskilusios plytelės ant sienelės, kuri skiria gyvenamąjį plotą nuo sanitarinio mazgo, taip pat šie paviršiai nepritaikyti lengvai valyti, kameroje Nr. 117 langai vizualiai nešvarūs, kameroje Nr. 139 ant sienų ir lubų yra pelėsio, virš unitazo ir praustuvės atšokę ir atsilupę sienų dažai, kameroje Nr. 220 per žema oro temperatūra, atšokę ir atsilupę sienų dažai, paviršiai nepritaikyti lengvai valyti. Taigi, teismas akcentavo, kad nurodytos kameros patikrinimo metu neatitiko Higienos normos HN 76:2010 26, 28, 54 ir 56 punktuose nustatytų reikalavimų. Tačiau teismas pabrėžė, kad kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nebuvo nustatyti. Nors pareiškėjas teigė, kad kamerose trūko oro, teismas akcentavo, jog Higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl teismas minėtą pareiškėjo teiginį atmetė. Kita vertus, atsižvelgęs į atsakovo atstovo paaiškinimą, jog Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, teismas vertino, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio tualetu, privatumą, todėl laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu. Teismas taip pat pabrėžė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai turėjo pareigą atlikti visuminę (išrengiant) kratą pareiškėjo atžvilgiu jam atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K, todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

8. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K 122 dienas teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme Nr. V-124. Taigi, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, o dėl laikymo sąlygų visumos patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.

Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, jų trukmę, taip pat į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas kartu nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo atstovas nurodė, jog esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis.

Be to, teismas pabrėžė, kad konstatuoti higienos normų pažeidimai nustatytu laiku buvo pašalinti. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus įvertinti po 50 Eur už parą, nes tai akivaizdžiai neadekvatu patirtiems neturtiniams praradimams. Teismas nurodė, kad gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams. Taigi, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs tai, kad pažeidimas dėl ploto trūkumo nebuvo intensyvus, nes vyko su didelėmis pertraukomis, kadangi pareiškėjas nuolat buvo perkeliamas į kameras, kur ploto užteko, taip pat į tai, kad higienos normų pažeidimai nebuvo esminiai ir nustatytu laiku buvo pašalinti, vadovaudamasis teisingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis, darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygomis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1 464 Eur sumos priteisimas.

9. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šias išlaidas. Be to, akcentavo, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 68 straipsnio 3 dalyje. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (rėmėsi LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

III. 10. Pareiškėjas A. V. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 14–15), kuriame nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimu, prašo atsakingai, objektyviai, skaidriai ir nešališkai įvertinti visas bylos aplinkybes ir tenkinti jo skundą visa apimtimi, priteisiant jam iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą po 50 Eur už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą parą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai, visapusiškai, išsamiai ir nešališkai neįvertino visų jo skunde išdėstytų aplinkybių. Pažymi, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų buvo padarytas negrįžtamas poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatos būklei. Todėl pareiškėjas teigia, kad teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus jo patirtai neturtinei žalai.

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 18–22) prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

13. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

14. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o jo pateiktas apeliacinis skundas yra tik bendro pobūdžio, jame pareiškėjas nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių. Šiame kontekste kartu akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.

15. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju teismo jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus jo patirtai neturtinei žalai, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją).

16. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pažeidimai nebuvo nepertraukiami, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nepaisant kalėjimų perpildymo priežasčių, valstybės privalo organizuoti savo kalinimo įstaigų sistemą taip, kad užtikrintų pagarbą kalinamų asmenų orumui, neatsižvelgiant į finansinius ir logistinius sunkumus (žr., pvz., EŽTT 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Mamadova prieš Rusiją, Nr. 7064/05; 2010 m. spalio 7 d. sprendimą byloje Skachkov prieš Rusiją, Nr. 25432/05 ir kt.), Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, jog esant perpildytoms kameroms stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Atitinkamai byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų (suimtųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo (suėmimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms būtent dėl jo laikymo sąlygų.

Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K taip pat nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

17. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius