2022-04-27 Nr. AB-11454-3-62-3-03574-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2188-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03574-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. I. I. I. ir D. J. J. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. I. I. I. ir D. J. J. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. I. I. I., D. J. J. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 21M43778 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 6K-2476 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini), nepriklausė jokiai partijai ar politinei organizacijai. Prieglobsčio prašytojai buvo persekiojami savo pačių giminaičių. Pareiškėjai 2012 m. balandžio 1 d. sudarė santuoką ir kartu gyvena jau apie dešimt metų. Konfliktas su giminaičiais kilo dėl to, kad žmonos šeima prieštaravo jų santuokos sudarymui, šeima norėjo moterį sutuokti su kitu vyru, bet ji nesutiko, todėl buvo mušama. Sutuoktinis taip pat buvo persekiojamas, jam buvo grasinama, buvo sulaužyta jo koja, sudegintas jo automobilis. Sutuoktiniai buvo verčiami išsiskirti, tačiau jie nesutiko skirtis ir liko gyventi drauge. Jie buvo priversti išvykti iš savo šalies. Pareiškėjai teigė, kad 2021 m. liepos 25 d. jie išvyko iš savo šalies į (duomenys neskelbtini), o 2021 m. liepos 31 d. nelegaliai kirto Lietuvos valstybinę sieną. Norėdami saugumo bei siekdami išvengti grėsmės savo sveikatai ir gyvybei, prašė prieglobsčio Lietuvoje.

3. Pareiškėjai nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu, manė, kad nurodė realias aplinkybes, nurodė priežastį – persekiojimą su grasinimais ir dėl to galimą pavojų gyvybei, pagrindė savo prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjai nurodė, kad grasinimus patyrė dėl svarbių priežasčių. Nurodė, kad moters šeimos narių grasinimai ir persekiojimai buvo realūs ir pagrįsti. Manė, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė į šias aplinkybes bei nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai neįrodė jiems kylančios individualios grėsmės. Pareiškėjų manymu, jie nurodė konkrečias individualias aplinkybes, kad dėl gautų grasinimų jie negalėjo pasilikti kilmės šalyje, nes kilo grėsmė jų saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas Sprendime nenurodė jokių konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių prieglobsčio prašymo atmetimą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjams nekyla grėsmės dėl gyvenimo kilmės šalyje, ir priėmė nepagrįstą Sprendimą, kurį pareiškėjai prašo panaikinti.

4. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjų išsiuntimo rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, nors šios išimties pareiškėjų atveju nėra. Teigė, kad savo elgesiu pareiškėjai niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjai bendradarbiavo su institucijomis nustatant prieglobsčio motyvus, nepadarė tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jų pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjai visą laiką buvo geranoriški, todėl nebuvo jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jie savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pabrėžė, kad sprendimai negalėjo būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje 2008/115/EB nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos.

5. Pareiškėjai manė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjų teigimu, jie dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko siekdami apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jų veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjai laikėsi nustatytų tvarkų, o jų išvykimas iš kilmės valstybės buvo siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo. Pareiškėjų manymu, jiems prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjų prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos. Todėl teigė, kad Sprendimas turi būti panaikintas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo ir sprendimo formos bei turinio trūkumų.

6. Pareiškėjai nesutiko ir su Komisijos sprendimu. Nesutiko, kad pareiškėjai skunde nepateikė pagrįstų motyvų dėl žodinio skundo nagrinėjimo. Pareiškėjai pažymėjo, kad Komisija neįsigilino ir tinkamai neįvertino motyvų dėl pareiškėjų išsiuntimo bei draudimo atvykti. Komisijos sprendimas yra neišsamus, nepagrįstas, iš esmės nesigilinta į skunde pateiktus motyvus ir nesutikimo priežastis, nepateikti išsamūs motyvai dėl pareiškėjų skundo argumentų, taigi jis naikintinas kaip nepagrįstas.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjams ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remdamasis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjai neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjų skundą nagrinėjusi Migracijos departamento sudaryta Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų būtinas žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir patys pareiškėjai, o vien tai, kad pareiškėjų skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudarė pagrindo vertinti, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

9. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė šeimos narių grasinimais, nes jie nepritarė pareiškėjų sudarytai santuokai, t. y. pareiškėjams tariamai gresiantis persekiojimas nebuvo sąlygotas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjai neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų ir jiems pagrįstai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjų istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo, kadangi pareiškėjų įvardijamas persekiotojas – šeimos nariai – nėra valstybinis subjektas.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Atsakovo vertinimu, pareiškėjų pasakojimai apie šeimos narių grasinimus buvo abstraktūs, nedetalūs bei nenuoseklūs, neturėjo aiškios sekos laike, įvykiai buvo keičiami pasakojimo eigoje.

Pareiškėjai, atsakinėdami į papildomus klausimus, vengė tikslių, konkrečių atsakymų, apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais. Pažymėjo ir tai, kad, anot pareiškėjų, jie sudarė santuoką dar 2012 m. balandžio 1 d., t. y. beveik prieš 10 metų, tačiau pareiškėjai iki šiol nepatyrė jų nurodytos realios grėsmės (būti nužudytiems). Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjų deklaruojama baimė yra išimtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjų deklaruojamos baimės nepagrįstumą patvirtina ir tokios pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas 2015 m. (duomenys neskelbtini) prašė prieglobsčio, o, gavęs neigiamą atsakymą, grįžo gyventi į (duomenys neskelbtini).

Taigi labai tikėtina, kad pareiškėjų istorija buvo pramanyta bei neatskleidė tikrųjų pareiškėjų išvykimo iš kilmės šalies motyvų. Kadangi tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, atsakovo nuomone, pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjai neatitiko papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Tikėtina, jog pareiškėjai, vengdami grąžinimo, galėtų pasislėpti. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymėjo, kad draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjų prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka) 5 punktas nustato, kad, įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie draudimo laikotarpiai, nei Tvarkoje numatyti, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę, o nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai legaliai atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

11. Atsakovas sprendė, kad Migracijos departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjams gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius, su šiomis išvadomis sutiko ir Komisija, nagrinėdama pareiškėjų skundą dėl ginčijamo Sprendimo. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Migracijos departamento vertinimu, deklaratyvūs pareiškėjų skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjų prašymą, o sprendimai yra neteisėti ar nepagrįsti, nesant šiuos teiginius galinčių pagrįsti dokumentų, t. y. iš esmės vien pareiškėjų nesutikimas su priimtais sprendimais nesudarė pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neišsamiais, nepagrįstais ar naikintinais. Atsakovas manė, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, jį išdėstė taip: „Uždrausti A. I. I. I., D. J. J. J. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, atmetė kitą pareiškėjų skundo dalį.

13. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad:

13.1. Valstybės apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. liepos 31 d. sulaikė grupę asmenų, neteisėtai kirtusių Lietuvos Respublikos sieną, tarp kurių buvo ir pareiškėjai. 2021 m. spalio 19 d. pareiškėjai išreiškė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

13.2. Pareiškėjai apklausos metu nurodė, kad siekia prieglobsčio, nes (duomenys neskelbtini)nėra saugu gyventi. Apklausos metu pažymėjo, kad gyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini), nepriklausė jokiai partijai ar politinei organizacijai. Prieglobsčio prašytojai buvo persekiojami savo pačių giminaičių. Pareiškėjai 2012 m. balandžio 1 d. sudarė santuoką ir kartu gyvena jau apie dešimt metų. Konfliktas su giminaičiais kilo dėl to, kad žmonos šeima prieštaravo jų santuokos sudarymui, šeima norėjo moterį sutuokti su kitu vyru, bet ji nesutiko, todėl buvo mušama. Sutuoktinis taip pat buvo persekiojamas, jam buvo grasinama, buvo sulaužyta jo koja, sudegintas automobilis. Sutuoktiniai buvo verčiami išsiskirti, tačiau jie nesutiko skirtis ir liko gyventi drauge. Jie buvo priversti išvykti iš savo šalies. Pareiškėjai teigė, kad 2021 m. liepos 25 d. jie išvyko iš savo šalies į (duomenys neskelbtini), o 2021 m. liepos 31 d. nelegaliai kirto Lietuvos valstybinę sieną. Norėdami saugumo bei siekdami išvengti grėsmės savo sveikatai ir gyvybei, prašė prieglobsčio Lietuvoje, todėl nelegaliai kirto Lietuvos valstybinę sieną. Į Lietuvą atvyko dėl to, kad bijojo savo šeimos narių persekiojimo.

13.3. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13.4. Pareiškėjai su skundu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydami panaikinti Sprendimą, įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį. Komisija sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas sprendime vadovavosi bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Tvarkos aprašu, Įstatymu, Tvarka, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija), Direktyva 2008/115/EB, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) bei Europos paramos prieglobsčio biuro (toliau – ir EPPB) gairėmis.

15. Teismas darė išvadą, kad pagrindinė pareiškėjų išvykimo iš kilmės valstybės priežastis buvo prastos gyvenimo sąlygos kilmės valstybėje, atsiradusios dėl kilmės valstybės vietinės šeimos papročių teisės ir tradicijos, t. y. iš esmės ekonominės priežastys.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimus, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjai neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

17. Teismas nurodė, kad apklausų bei teismo posėdžio metu pareiškėjai negrindė prašymo suteikti prieglobstį tuo, kad jiems buvo grasinama dėl kokių nors politinių motyvų, priklausymo partijoms, rasės, dėl kokių nors konfliktų ar nesutarimų su kilmės šalies valstybinėmis institucijomis. Tyrimo metu Migracijos departamentas pagrįstai nustatė ir konstatavo, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimai apie jų padėtį kilmės valstybėje buvo abstraktūs, nedetalūs, nenuoseklūs, pareiškėjai vengė tikslių, konkrečių atsakymų, jų atsakymai buvo bendro pobūdžio, todėl pasakojimai apie patirtą grasinimą pagrįstai kėlė abejonių dėl jų tikrumo, pateikti duomenys negalėjo būti pripažinti patikimais ir laikomi nustatytais faktais. Migracijos departamentas nenustatė galimų grėsmių pareiškėjų kilmės valstybėje, o ir patys pareiškėjai nurodė, kad kilmės valstybėje nebuvo patyrę persekiojimo, nes jie iš esmės nekonfliktavo su valstybinėmis institucijomis. Migracijos departamento tyrimo metu surinkta informacija buvo įvertinta, atsižvelgus į individualią pareiškėjų situaciją. Įvertinus surinktą informaciją, nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių prieglobsčio prašytojams gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

18. Teismo vertinimu, pagal byloje sutrinktus duomenis nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nebuvo pagrindo išvadai, kad, išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Byloje taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjams kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jiems gali būti įvykdyta mirties bausmė. Teismo vertinimu, pareiškėjai neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

19. Taigi pareiškėjų skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjams papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nebuvo pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

20. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjų atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Pažymėjo, kad Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl buvo būtina uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Teismas pareiškėjų atžvilgiu nenustatė išimtinių aplinkybių, kurios leistų jiems taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negalėjo būti laikomas proporcingu ir protingu.

21. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Teismas pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Atsižvelgęs į šias Tvarkos aprašo nuostatas, teismas nurodė, kad pareiškėjų prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvo privalomas Komisijai. Be to, pareiškėjai savo skunde nenurodė, o Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

23. Dėl kitų pareiškėjų argumentų dėl Komisijos sprendimo teismas atskirai nepasisakė, kadangi jie buvo iš esmės analogiški pareiškėjų argumentams dėl Sprendimo.

24. Teismas, nenustatęs pagrindų panaikinti Sprendimą ir Komisijos sprendimą, atmetė išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 25. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėjai taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

27. Pareiškėjų vertinimu, atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtino, jog pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam, apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas visapusiško įrodymų ištyrimo.

28. Pareiškėjų nuomone, teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinka informacija apie pareiškėjų kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Kraujo kerštas yra vis dar aktualus pareiškėjų kilmės šalyje, ypatingai kai tai susiję su garbės nusikaltimais. Šiuo atveju nei teismas, nei atsakovas nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjų kilmės šalyje vis dar aktualius garbės nusikaltimus, taip pat informacijos, kokių pasekmių sulaukia moteris, atsisakiusi tekėti už jai parinkto vyro. Be to, abu pareiškėjai jau sulaukė fizinio smurto – vyrui buvo sulaužyta koja, sudegintas jo automobilis, moteris buvo mušama. Mano, jog pareiškėjai, patyrę tokius išgyvenimus, pagrįstai bijo dėl savo gyvybių, tačiau teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes.

29. Pareiškėjai konstatuoja, kad prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

30. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Be to, panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

32. Migracijos departamentas akcentuoja, kad tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjams kilmės valstybėje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamento vertinimu, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Taip pat pažymi, kad, Migracijos departamentui priimant Sprendimą, buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjų situacija bei nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, padidinančios tokią riziką, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

33. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Tačiau skunde pareiškėjai deklaratyviai formuluoja tariamus Migracijos departamento sprendimų trūkumus, nekonkretizuojant, kokios pareiškėjų asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjų atveju priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su ginčijamais sprendimais nedaro jų nepagrįstais ir negaliojančiais.

34. Migracijos departamento nuomone, aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjai vengdami grąžinimo gali pasislėpti. Atsakovas pažymi, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atkreiptas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

35. Atsakovo vertinimu, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo Sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. balandžio 25 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga atnaujinti praleistą terminą ir priimti atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą (ABTĮ 66 str. 3 d.).

38. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

39. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti, nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

40. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjų prašymas netenkinamas.

42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjams atvykti, todėl teismas sutrumpino minėtą terminą iki 3 metų.

43. Pareiškėjai, apeliaciniame skunde nesutindami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad prieglobstis ir papildoma apsauga jiems nesuteikti nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo surinkti informaciją iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

44. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 86 straipsnyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.

46. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).

47. Aiškindamas minėtas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA‑2557‑624/2017).

48. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

49. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

50. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas, individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėjant kiekvieną atvejį, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą, prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis, prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.

51. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

52. Prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjai motyvavo tuo, kad jie sulaukė grasinimų iš savo giminaičių. Konfliktas su giminaičiais kilo dėl to, kad žmonos šeima prieštaravo pareiškėjų santuokos, įvykusios 2012 m. balandžio 1 d., sudarymui, moters šeima norėjo pareiškėją sutuokti su kitu vyru, todėl abu sutuoktiniai, t. y. pareiškėjai, sulaukė iš giminaičių grasinimų bei smurto.

53. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamais pagrįstumą bei nurodė, kad pareiškėjų pasakojimai apie grasinimus yra abstraktūs, nedetalūs bei nenuoseklūs, neturi aiškios sekos, įvykiai buvo keičiami pasakojimo eigoje, pareiškėjai, atsakinėdami į papildomus klausimus, vengė tikslių, konkrečių atsakymų, apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais. Migracijos departamentas sprendė, kad, atsižvelgus į asmenų pasakojimų trūkumus (pasakojimai abstraktūs, bendro pobūdžio, neišsamūs), labai tikėtina, kad jų istorija yra pramanyta bei neatskleidžia tikrųjų prieglobsčio prašytojų išvykimo iš kilmės šalies motyvų, todėl pasakojimai nelaikyti patikimais įrodymais, pagrindžiančiais tariamai kilusios grėsmės realumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad pagrindinė pareiškėjų išvykimo iš kilmės valstybės priežastis buvo prastos gyvenimo sąlygos kilmės valstybėje, atsiradusios dėl kilmės valstybės vietinės šeimos papročių teisės ir tradicijos, t. y. iš esmės ekonominės priežastys.

54. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį, byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje ir individualios aplinkybės nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį iš esmės siejo su tariamu šeimos narių persekiojimu, su bendra padėtimi pareiškėjo kilmės valstybėje, o ne su tuo, kad jiems gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, minėto pobūdžio galimos persekiojimo grėsmės nenurodė ir pareiškėjai, teikdami paaiškinimus Migracijos departamentui ir pirmosios instancijos teismui.

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

56. Pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Migracijos departamentas turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjai jokiais teisiniais argumentais ir bylos faktais nepaneigė naujausių EPPB pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini). Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis. Šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1354-629/2022; taip pat 2022 m. vasario 23 d. nutartys administracinėse bylose Nr. eA-1277-520/2022, Nr. eA-1287-968/2022, Nr. eA-1299-815/2022, Nr. eA-1336-575/2022 ir kt.). Šiuo atveju taip pat pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojo pageidaujama informacija apie jo kilmės šalį.

57. Prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjai grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jiems pagrįstai nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, pagrįstos kankinimo ar mirties bausmės grėsmės nenurodė ir pareiškėjai, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, nustatyta, kad pareiškėjai gyvena (duomenys neskelbtini). Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiama informacija, įvairiuose (duomenys neskelbtini) yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

58. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑728‑415/2017).

59. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos pareiškėjai nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo jos vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais.

60. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjai išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir jiems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra nepagrįstas ir neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Migracijos departamento sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

61. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti pareiškėjams draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Sprendime nurodytą laikotarpį uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjams nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti sutrumpintas.

62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. I. I. I. ir D. J. J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė