2017-10-16 Nr. AB-18628-2-68-3-25904-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1285-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-68-3-25904-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 18.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Ž. G. ir advokatui Linui Makaveckui,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui L. L., trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei A. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos žydų religinės bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos žydų religinės bendrijos prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, valstybės įmonei Turto bankui dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos žydų religinė bendrija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 63–66), prašydamas atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kartu su priklausiniu – kiemo statiniais (kiemo aikštele, tvora), esančiais (duomenys neskelbtini), taip pat buvusį rabino namelį su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas nurodė, jog įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais buvo konstatuota, kad iki nacionalizacijos du gyvenamuosius namus ir sinagogos pastatą, buvusius valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise valdė bendrija, vadinama Šančių žydų Sinagoga, kuri dar buvo vadinama Šančių žydų bendruomenės Sinagoga ir Naująją Šančių žydų Sinagoga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 693 šis turtas perduotas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (toliau – ir Žemės ūkio ministerija). Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. sausio 26 d. kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją, prašydamas grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau Žemės ūkio ministerija informavo, jog minėtas nekilnojamasis turtas 2014 m. buvo perduotas valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Valstybės turto fondui (po reorganizavimo VĮ Turto bankas (toliau – ir Turto bankas).

3. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Atkūrimo tvarkos įstatymas) 2 straipsnį nekilnojamąjį turtą susigrąžinti turi tos religinės bendrijos, kurios veikė Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. liepos 21 d. ir kurių turtas buvo nusavintas, taip pat religinės bendrijos, pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis. Pažymėjo, kad Šančių žydų Sinagogos bendrija nėra išlikusi, o pareiškėjas yra šios bendrijos teisių perėmėjas. Nurodė, jog įstatyme nustatytą vienerių metų terminą prašymui dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikti praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. tik 2012 m. pabaigoje baigėsi teisminiai ginčai dėl minėto nekilnojamojo turto nuosavybės, po kurių nuspręsta šį turtą iš Kauno žydų bendruomenės sugrąžinti valstybės nuosavybėn. Iki pat 2012 m. pabaigos šį turtą nuosavybės teise valdė Kauno žydų bendruomenė, o tai visiškai atitiko didžiosios daugumos Lietuvos žydų bendruomenių, įskaitant ir pareiškėjo, interesus, todėl Lietuvos žydų religinei bendrijai iki tol nebuvo pagrindo prašyti minėtą turtą grąžinti natūra būtent jai. Be to, 2012 m. rugpjūčio mėn. sunkiai susirgo Lietuvos žydų religinės bendrijos buvęs vadovas S. A., kuris 2014 m. kovo mėn. mirė, jį pakeitė S. L. (S. L.), kuris naujuoju Lietuvos žydų religinės bendrijos vadovu viešame registre buvo įregistruotas tik 2015 m. sausio mėn.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepime (I t., b. l. 83–85) su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. birželio 19 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas religinių bendrijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, gali nustatyti konstituciškai pakankamus (protingus) religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus, tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti to, kad nepagrįstai ilgi religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo terminai gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą ir, remiantis minėtu nutarimu, Atkūrimo tvarkos įstatymu įtvirtinto vienerių metų termino atnaujinimas apskritai negalimas. Pažymėjo, kad pareiškėjas terminą prašymui pateikti praleido dėl to, kad elgėsi pasyviai ir savo teisėmis naudojosi nerūpestingai. Sergant Lietuvos žydų religinės bendrijos vadovui S. A., jį galėjo pavaduoti kiti šios bendrijos nariai, suteikiant jiems atitinkamus įgaliojimus, be to, pareiškėjas galėjo susirasti atstovą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepime (I t., b. l. 95–98) su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Pažymėjo, jog pareiškėjo negalima laikyti bendrijos Šančių žydų Sinagoga teisių perėmėju, nes pareiškėjo teismui pateikta pažyma nelaikytina dokumentu, įrodančiu šios bendrijos, kaip teisių perėmėjos, statusą. Pabrėžė, kad pareiškėjas, žinodamas apie sunkią Lietuvos žydų religinės bendrijos vadovo ligą, kuri tęsėsi beveik dvejus metus, nesiėmė aktyvių veiksmų šiai situacijai pakeisti, t. y. vadovybei pakeisti.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turto bankas atsiliepime prašė pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra (I t., b. l. 72–73).

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu (I t., b. l. 187–189) pareiškėjo Lietuvos žydų religinės bendrijos prašymą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad pagal Atkūrimo tvarkos įstatymo, įsigaliojusio nuo 1995 m. kovo 29 d., 5 straipsnį religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtame įstatyme šių terminų atnaujinimo galimybė nėra nustatyta. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 19 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją gali nustatyti pakankamą (protingą) terminą asmenų prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti ir, jei tai nustato, neprivalo nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismai galėtų atnaujinti šį terminą tiems asmenims, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra jį praleidę, o šiuo atveju Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas pakankamas (protingas) terminas religinių bendrijų prašymams atkurti nuosavybės teisę pateikti, joje nustatytu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos užtikrinti, kad religinių bendrijų nuosavybės teisės atkūrimo terminai neiškreiptų paties nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo instituto, nėra paneigiami konstituciniai asmenų lygybės ir teisinės valstybės principai, nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsaugos garantijos. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas nepagrįstas.

III. 11. Pareiškėjas Lietuvos žydų religinė bendrija apeliaciniu skundu (I t., b. l. 191–193) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 19 d. nutarime nekonstatavo, jog terminas negali būti atnaujintas, tik nurodė, kad įstatymo leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, pagal Konstituciją gali nustatyti pakankamą (protingą) terminą asmenų prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti ir, jei tai nustato, neprivalo nustatyti jokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismai galėtų atnaujinti šį terminą asmenims, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra jį praleidę. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog nei Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straipsniuose taip pat nėra tiesiogiai nustatyta, jog tam tikra tvarka gali būti atnaujinamas praleistas vienerių metų prašymo atkurti nuosavybės teisę pateikimo terminas, per kurį turi būti pateikti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinantys dokumentai nei įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straipsniuose nėra tiesiogiai nustatyta, kad religinės bendrijos, praleidusios įstatyme nustatytą terminą prašymams pateikti, netenka teisės į nuosavybės teisės atkūrimą pagal įstatymą. Taigi, pareiškėjo vertinimu, teismas pateikė klaidingą Konstitucinio Teismo nutarimo interpretaciją, todėl ir sprendime padarytos išvados, neva nesant nustatytos galimybės tokį terminą atnaujinti, pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, yra nepagrįstos.

11.2. Bylos duomenys patvirtina, jog iki pat 2012 metų pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė Kauno žydų bendruomenė, o pastarajai nuosavybės teises į šį išlikusį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikos vardu 1992 m. buvo atkūrusi Žemės ūkio ministerija. Taigi pati valstybė 1992 m. perdavė šį religinės paskirties turtą (sinagogos pastatą ir kitus su sinagoga funkciškai susijusius statinius) Kauno žydų bendruomenei.

11.3. Atkūrimo tvarkos įstatymo esmė yra teisingumo vykdymas ir neteisėtai atimto turto grąžinimas. Terminų neatnaujinimas be priežasties būtų dar viena nacionalizacija, tuo tarpu dėl svarbios priežasties praleisto termino atnaujinimas suteiktų galimybę bendruomenei atkurti savo pažeistas teises. Šioje byloje nustatyta, kad iki 2012 metų pabaigos šį turtą nuosavybės teise valdė Kauno žydų bendruomenė, kas visiškai atitiko didžiosios daugumos Lietuvos žydų interesus, todėl Lietuvos žydų religinei bendrijai iki to momento nebuvo pagrindo prašyti minėtą turtą grąžinti natūra būtent jai. Tačiau Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1013-153/2011 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-544/2012 buvo nuspręsta šį turtą iš Kauno žydų bendruomenės sugrąžinti valstybės nuosavybėn.

11.4. Pareiškėjas pagrįstai teigia, kad neturėjo teisinio pagrindo kreiptis dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo anksčiau negu 2012 m. pabaigoje. Be to, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog tuometinis bendrijos vadovas S. A. 2012 m. sunkiai sirgo ir 2014 m. kovo 27 d. mirė, laikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, kurios kliudė pareiškėjui laiku kreiptis dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti (II t., b. l. 2–3). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Lietuvos žydų religinė bendrija 2015 m. kovo 16 d. prašymu kreipėsi į Turto banką, prašydama grąžinti sinagogos pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (archyvinės bylos Nr. 19/16257, pastatas pažymėtas plane lG2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 616,36 kv. m), kiemo statinius, priklausančius minėtam pastatui. Taigi terminas pareiškėjui pateikti prašymą dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo buvo praleistas nuo 1996 m. kovo 21 d.

12.2. Lietuvos žydų religinė bendrija, nurodydama, kad terminą praleido dėl pateisinamų priežasčių, nes jos buvęs vadovas S. A. sunkai sirgo nuo 2012 m. rugpjūčio iki 2014 m. kovo 27 d., nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Byloje nebuvo pateikta ligos kortelės išrašų, gydytojų išvadų, kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių Lietuvos žydų religinės bendrijos buvusio vadovo S. A. sunkią ligą. Byloje buvo pateikta Lietuvos žydų religinės bendrijos 2015 m. kovo 16 d. pažyma Nr. 4 bei 2015 m. sausio 23 d. pažyma Nr. 2, kurios neturi jokios įrodomosios vertės dėl Lietuvos žydų religinės bendrijos buvusio vadovo S. A. sunkios ligos ir turėtų būti vertintinos ne kaip įrodymai, o kaip rašytiniai paaiškinimai.

12.3. Lietuvos žydų religinė bendrija nepateikė įrodymų, pagrindžiančių delstą laiko tarpą nuo jos buvusio vadovo S. A. 2014 m. kovo 27 d. mirties iki 2015 m. kovo 16 d., kai Lietuvos žydų religinė bendrija kreipėsi į Turto banką. Lietuvos žydų religinė bendrija terminą prašymui pateikti praleido dėl to, jog savo teisėmis naudojosi nerūpestingai, pasyviai. Sergant Lietuvos žydų religinės bendrijos vadovui S. A., jį galėjo pavaduoti kiti šios bendrijos nariai, suteikiant jiems atitinkamus įgaliojimus, taip pat nenurodyta kokių kliūčių buvo pareiškėjui susirasti atstovą.

12.4. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į teismą dėl ginčo statinių (Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1013-153/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-544/2012). Pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausę valstybei nuosavybės teise, buvo perduoti Kauno žydų bendruomenei pažeidžiant įstatymus, taip buvo pažeistas viešasis interesas. Kauno žydų bendruomenei ginčo pastatai žemės ūkio ministro pirmojo pavaduotojo 1992 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 469 perduoti neteisėtai, nes įsakymas prieštarauja 1990 m. vasario 14 d. įstatymui „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Atkūrimo tvarkos įstatymo nustatyta, kad nacionalizuotas turtas turėjo būti grąžintas religinėms bendruomenėms, tačiau Kauno žydų bendruomenė, kuriai buvo perduoti pastatai, įregistruota po to kai įsigaliojo minėtas įstatymas – 1992 m. sausio 31 d., ir ši bendruomenė nėra religinė bendruomenė.

12.5. Dėl praleisto termino atnaujinimo galimumo Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad panašios paskirties viešosios teisės akte – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme – yra numatyta galimybė teismo tvarka piliečiams, praleidusiems šiame įstatyme nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą, dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, jį atnaujinti. Tačiau, priešingai negu prieš tai aptartame įstatyme, Atkūrimo tvarkos įstatyme tokia galimybė nėra numatyta. Kauno apygardos administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir prašė ištirti, ar Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (t. y. ar tai, jog nėra numatyta galimybė šiame straipsnyje nustatyto termino atnaujinti) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nei Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straipsniuose nėra expressis verbis nustatyta, jog tam tikra tvarka gali būti atnaujinamas praleistas vienerių metų terminas religinių bendrijų prašymams dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikti (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarimą).

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti (I t., b. l. 7–10). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Lietuvos žydų religinė bendrija 2015 m. kovo 16 d. prašymu kreipėsi į Turto banką, prašydama grąžinti sinagogos pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (archyvinės bylos Nr. 19/16257, pastatas pažymėtas plane lG2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 616,36 kv. m), kiemo statinius, priklausančius minėtam pastatui. Taigi terminas pareiškėjui pateikti prašymą dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo buvo praleistas nuo 1996 m. kovo 21 d.

13.2. Iš Lietuvos žydų religinės bendrijos teismui teiktos medžiagos nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos žydų religinė bendrija yra pripažinta atkuriamos religinės bendrijos teisių perėmėja. Lietuvos žydų religinės bendrijos prie pareiškimo pateikta bendrijos 2015 m. kovo 16 d. pažyma Nr. 3 negali būti laikoma dokumentu, įrodančiu šios Lietuvos žydų religinės bendrijos, kaip teisių perėmėjos, statusą. Minėtoji pažyma, vadovaujantis Atkūrimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio nuostatais, galėtų būti laikoma kaip atitinkamą statusą patvirtinantis dokumentas, tačiau dokumentų, įrodančių Lietuvos žydų religinės bendrijos kaip Šančių žydų sinagogos teisių perėmėjos statusą, nėra pateikta.

13.3. Pareiškėjo argumentas, jog iki pat 2012 metų pabaigos turtą nuosavybės teise valdė Kauno žydų bendruomenė ir tai visiškai atitiko didžiosios daugumos Lietuvos žydų (įskaitant ir bendrijas / bendruomenes) interesus, nėra pagrįstas faktiniais įrodymais ir yra deklaratyvaus pobūdžio.

13.4. Dėl pareiškėjo argumentų susijusių su Lietuvos žydų religinės bendrijos vadovo sunkia būkle, nurodo, kad, vadovaujantis Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, su prašymu dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo kreipiasi atitinkamai religinė bendrija, o ne jos vadovas asmeniškai. Be to, žinodama apie sunkią Lietuvos žydų religinės bendrijos vadovo ligą (kuri, kaip teigia Lietuvos žydų religinė bendrija, tęsėsi beveik dvejus metus), Lietuvos žydų religinė bendrija nesiėmė veiksmų vadovybę pakeisti.

13.5. Terminas prašymui dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo pateikti yra praleistas ilgą laiko tarpą, o pareiškėjo nurodomos priežastys negali pateisinti tokio ilgo termino praleidimo laikotarpio. Termino atnaujinimas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų įstatymo leidėjo ketinimui ir teisės aktų, reglamentuojančių tokius terminus, tikslams.

13.6. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teismas pateikė klaidingą Konstitucinio Teismo nutarimo interpretaciją. Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarime yra kalbama apie pakankamą (protingą) terminą asmenų prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti. Terminas prašymui dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo pateikti yra praleistas ilgą laiko tarpą, todėl nei pareiškėjo pateikti argumentai, nei protingumo principas nesuponuoja galimybės šį terminą atnaujinti.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turto bankas prašo pareiškėjo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra, administracinę bylą nagrinėti Turto banko atstovui nedalyvaujant (II t., b. l. 12–14). Atsiliepime pažymima, kad, atsižvelgiant į tai, jog pagal Atkūrimo tvarkos įstatymo 8 ir 9 straipsnius, religinių bendrijų prašymus nagrinėja ir sprendimus priima dėl išlikusio nekilnojamojo turto, esančio valstybinių įmonių, įstaigų, organizacijų žinioje, – ministerija, kurios reguliavimo sričiai priklauso šios organizacijos arba turtas, ir į tai, kad Turto banko savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Turto bankas minėtus Lietuvos žydų religinės bendrijos prašymus persiuntė nagrinėti Finansų ministerijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.)

16. Byloje sprendžiamas klausimas dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kartu su priklausiniu – kiemo statiniais (kiemo aikštele, tvora), esančiais (duomenys neskelbtini), taip pat buvusį rabino namelį su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), atnaujinimo pareiškėjui.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė kaip netenkintiną, iš esmės konstatavęs, jog Atkūrimo tvarkos įstatymas nenumato pagrindo atnaujinti šiame įstatyme numatytą prašymų pateikimo terminą, o byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas praleido minėto įstatymo 5 straipsnyje numatytą prašymo pateikimo terminą.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingas materialiosios teisės normas.

19. Įvertinusi byloje taikytiną reguliavimą ir joje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.

20. Atkūrimo tvarkos įstatymo (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šis įstatymas reglamentuoja religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus, taip pat ir tą turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, atkūrimo tvarką ir sąlygas. Šios įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad nekilnojamąjį turtą susigrąžinti turi teisę tos religinės bendrijos, kurios veikė Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. liepos 21 d. ir kurių turtas buvo valstybės nusavintas; tokią pat teisę turi religinės bendrijos, pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis. Šis statusas turi būti aprobuotas atitinkamos religinės bendrijos vyriausiosios vadovybės; ginčas dėl nustojusios veikti religinės bendrijos veiklos ir teisių perėmimo sprendžiamas teisme.

21. Atkūrimo tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, jog religinėms bendrijoms atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį Lietuvos teritorijoje nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas iš religinių bendrijų be jų valios. Nuosavybės teisė atkuriama: 1) grąžinant išlikusį religinių bendrijų nekilnojamąjį turtą natūra; 2) išperkant išlikusį nekilnojamąjį turtą šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyta tvarka.

22. Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinti prašymų dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo pateikimo tvarka ir terminai nurodant, kad religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, o nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos.

23. Atkūrimo tvarkos įstatymas įsigaliojo 1995 m. kovo 29 d. (Valstybės žinios, 1995, Nr. 27-600).

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su prašymu dėl aptariamo turto grąžinimo į Žemės ūkio ministeriją kreipėsi 2015 m. sausio 27 d. (t. I, b.l. 45-47), taigi, pasibaigus Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje numatytam terminui.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo momento galiojo 1990 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ (Vyriausybės žinios, 1990, Nr. 8-196). Šiuo įstatymu, be kita ko, buvo panaikintas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 metų birželio 19 dienos įsakas „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“ (1 straipsnis); rajonų ir miestų Liaudies deputatų tarybos įpareigotos sesijose apsvarstyti nacionalizuotų maldos namų bei kitų pastatų grąžinimą religinėms bendruomenėms bei su tuo susijusių valstybinių, visuomeninių įstaigų ir organizacijų, gyventojų socialinių, kultūrinių, buitinių bei kitų problemų sprendimą (2 straipsnis); rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų valdymo organams, ministerijoms ir žinyboms, įmonėms bei organizacijoms, kurios turėjo savo žinioje nacionalizuotus kulto pastatus, vienuolynų ir religinių bendruomenių namus, pavesta iki 1990 m. liepos l d. suderinti su religiniais centrais bei bendruomenėmis ir numatyti pastatų grąžinimo terminus arba lėšų kompensavimą, kitų pastatų perdavimą, pastatymą arba kitas priemones, kurios įgalintų palaipsniui sugrąžinti bažnyčiai ir religinėms organizacijoms priklausiusias patalpas (3 straipsnis).

26. Atkūrimo tvarkos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos sprendimai dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo arba lėšų kompensavimo religinėms bendruomenėms pagal 1990 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nepriimami, o pareiškimai dėl turto grąžinimo arba jo išpirkimo nagrinėjami šio įstatymo nustatyta tvarka.

27. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Atkūrimo tvarkos įstatyme nėra numatyta galimybė atnaujinti šio įstatymo 5 straipsnyje numatytus terminus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Atkūrimo įvarkos įstatymo 5 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarimą ir faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas praleido Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta terminą, padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą prašymui paduoti negali būti tenkinamas.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino 2012 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir LRKT) nutarimą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

29. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoje konstitucinės justicijos byloje Kauno apygardos administracinis teismas kėlė Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą tuo aspektu, kad pastarasis straipsnis nenumatė galimybės atnaujinti jame įtvirtintą terminą pateikti prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo. Pareiškėjo minėtoje konstitucinės justicijos byloje teigimu, teisiniu reguliavimu, nustatytu Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, susiaurinamos religinių bendrijų teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, paneigiami dalies visuomenės narių teisėti lūkesčiai gauti teisingą nusavinto nekilnojamojo turto atlyginimą, kadangi religinė bendrija, per metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos nepateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises, nebeturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą; minėtos konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas rėmėsi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, jog valstybė turi pareigą veikti taip, kad nuosavybės teisės savininkams būtų atkurtos; savininkai turi teisėtą lūkestį, kad jų nuosavybės teisės į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus bus atkurtos; šį jų teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija.

30. 2012 m. birželio 19 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 27-600) 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

31. LRKT minėtame nutarime, be kita ko, nurodė, kad „ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatytas konkretus (fiksuotas) vienų metų terminas religinių bendrijų prašymams dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikti, t. y. religinių bendrijų galimybė teikti minėtus prašymus siejama su vienų metų trukme, skaičiuojama nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos. <...> Pažymėtina, kad nei Įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straipsniuose nėra expressis verbis nustatyta, jog tam tikra tvarka gali būti atnaujinamas praleistas vienų metų terminas religinių bendrijų prašymams dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikti. <...> Pažymėtina ir tai, kad nei Įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straipsniuose taip pat nėra expressis verbis nustatyta, jog tam tikra tvarka gali būti atnaujinamas praleistas vienų metų nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę pateikimo terminas, per kurį turi būti pateikti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinantys dokumentai.“

32. LRKT minėtame nutarime taip pat nurodė, kad „nei Įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straipsniuose nėra expressis verbis nustatyta, kad religinės bendrijos, praleidusios Įstatyme nustatytą terminą prašymams pateikti, netenka teisės į nuosavybės teisės atkūrimą pagal Įstatymą. Visuminis teisinis reguliavimas, įtvirtintas cituotose Įstatymo, inter alia jo 15 straipsnio 2 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija), 3 dalies, nuostatose, suponuoja tai, kad:

– ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas prašymų, atitinkančių Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintus turinio reikalavimus, atkurti nuosavybės teisę pateikimo terminas, nėra absoliutus visose Įstatyme numatytose religinių bendrijų nuosavybės teisės atkūrimo situacijose, inter alia susijusiose su nekilnojamojo turto grąžinimu natūra išimtiniais atvejais, „kai išnyksta šio įstatymo 4 straipsnyje numatytos aplinkybės“ (15 straipsnio 2 dalis (2002 m. liepos 4 d. redakcija); iš Seimo 2002 m. liepos 4 d. priimto Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 11 ir 15 straipsnių papildymo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, jog šiais pakeitimais, atsižvelgiant į daugkartinius religinių bendrijų prašymus grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, buvo siekiama nustatyti, kad išnykus aplinkybėms, dėl kurių išlikęs nekilnojamasis turtas buvo priskirtas prie valstybės išperkamo, „prašymo pateikimo terminas netaikomas“;

– religinės bendrijos prašymus dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo galėjo teikti dar iki ginčijamo (nurodyta apimtimi) įstatymo įsigaliojimo, t. y. pagal 1990 m. vasario 14 d. įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, o šiuos prašymus papildyti – pagal ginčijamo įstatymo nuostatas.

4. Vertinant, ar Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną:

– kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą; kai įstatymo pagrindu nuosavybės teisės yra atkurtos, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos; valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

– visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; diskriminaciniams ribojimams nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

4.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog tai, kad jis pagal Konstituciją nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų, nereiškia, kad tam tikrais atvejais teisės aktų (jų dalių) nesuderinamumas negali suponuoti jų (ar kai kurių iš jų) prieštaravimo Konstitucijai ir kad Konstitucinis Teismas tam tikromis aplinkybėmis negali to konstatuoti; tokiais atvejais turi būti vertinama pareiškėjo prašymo argumentų visuma (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai).

4.2. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo aktuose (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimuose) yra suformuota plati oficialioji konstitucinė piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina, kuri grindžiama inter alia nuostatomis, kad:

– Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; tokį pasirinkimą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės; įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį);

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti inter alia prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas);

– tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę; minėtą teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija; kartu valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas;

– konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai; taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai tęsti šį procesą; dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

5. Sprendžiant, ar Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad oficialioji konstitucinė piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina, inter alia joje atskleisti reikalavimai piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminams, mutatis mutandis taikytina religinių bendrijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniam reguliavimui, inter alia religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminų nustatymui.

Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas religinių bendrijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, turi diskreciją nustatyti inter alia konstituciškai pakankamus (protingus) religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo terminai gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą.

6. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nurodyta apimtimi ginčijamą reglamentavimą, susijusį su religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teisę pateikimo terminu:

– nustatė praėjus penkeriems metams nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, t. y. 1995 m.;

– susiejo su vienų metų „nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos“ terminu minėtam prašymui pateikti (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis) ir su vienų metų „nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos“ terminu nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti (Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis);

– susiejo ir su tais religinių bendruomenių prašymais dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo, kurie galėjo būti pateikti dar iki ginčijamo (nurodyta apimtimi) įstatymo įsigaliojimo (t. y. pagal 1990 m. vasario 14 d. įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“), tuo aspektu, kad tokie anksčiau pateikti prašymai galėjo būti papildyti pagal ginčijamo įstatymo nuostatas (6 straipsnio 3 dalis), o prašymas dėl tam tikro nekilnojamojo turto grąžinimo natūra gali būti teikiamas, „kai išnyksta šio įstatymo 4 straipsnyje numatytos aplinkybės“ (15 straipsnio 2 dalis (2002 m. liepos 4 d. redakcija).“

33. Be to minėtame nutarime LRKT expressis verbis pažymėjo, kad „įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, pagal Konstituciją gali nustatyti pakankamą (protingą) terminą asmenų prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti ir, jei tai nustato, neprivalo nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismai galėtų atnaujinti šį terminą tiems asmenims, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra jį praleidę. Vien tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas piliečių nuosavybės teisių atkūrimą ir įgyvendindamas savo diskreciją, nustato galimybę teismams atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą tiems piliečiams, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra jį praleidę, savaime nereiškia, kad tapatų teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo įtvirtinti ir tame įstatyme, pagal kurį atkuriamos religinių bendrijų – juridinių asmenų, kurie pagal galimybes įgyvendinti savo teises iš esmės skiriasi nuo piliečių, – nuosavybės teisės. Iš Konstitucijos, inter alia jos 23, 29 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo, nekyla įstatymų leidėjo pareigos expressis verbis nustatyti tokį religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reguliavimą, inter alia religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą, kuris atitiktų nustatytą piliečių nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reguliavimą, inter alia piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą (ir galimybę jį atnaujinti). <...> Taigi nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, ginčijamu (nurodyta apimtimi) religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo teisiniu reguliavimu, nustatytu nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo prabėgus penkeriems metams, t. y. 1995 m., įtvirtindamas vienų metų terminą religinių bendrijų prašymams atkurti nuosavybės teisę pateikti, pagal Konstituciją esą privalėjo ar dabar privalo expressis verbis įtvirtinti praleisto šio vienų metų termino atnaujinimo teisinį reguliavimą, juo labiau tokį, kuris nuo 2004 m. spalio 12 d. įtvirtintas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme<...>.“

34. Taigi apibendrintai galima teigti, jog minėtame nutarime LRKT aiškiai nurodė, kad:

1) nei Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straipsniuose nėra expressis verbis nustatyta, jog tam tikra tvarka gali būti atnaujinamas praleistas vienų metų terminas religinių bendrijų prašymams dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikti. LRKT taip pat tiesiogiai nurodė, kad jei įstatymų leidėjas nustatė protingą terminą asmenų prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti, jis neprivalo nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismai galėtų atnaujinti šį terminą tiems asmenims, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra jį praleidę;

2) įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, įskaitant ir prašymų pateikimo terminus, o jis nustatė būtent tokį reguliavimą, kuris šiuo metu įtvirtintas Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje;

3) tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę; minėtą teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija; valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas;

4) Atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio ar kitos šio įstatymo nuostatos teismams nesuteikia galių atnaujinti 5 straipsnyje įtvirtintą prašymų pateikimo terminą ir toks reguliavimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja.

35. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (konkrečiai, LAT Civilinių bylų skyriaus 2006 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2006), kurioje nurodoma, jog praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, nes minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl termino atnaujinimo pateikti piliečių prašymą atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, t. y. įstatymą, kuriame tiesiogiai numatyta teismų teisė atnaujinti panašaus pobūdžio terminus.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad termino neatnaujinimas be priežasties būtų dar viena nacionalizacija, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos vardu nuosavybės teisės į pastatus buvo atkurtos 1992 m. Kauno miesto žydų bendruomenei, kuri šį turtą valdė iki 2012 m., o tai visiškai atitiko didžiosios daugumos Lietuvos žydų (įskaitant ir Lietuvos žydų religines bendrijas/bendruomenes) interesus.

37. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjo nustatytas reguliavimas pareiškėjui nustatė pakankamai ilgus terminus kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises į byloje minimus pastatus, tokia galimybė buvo nustatyta dar 1990 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Pareiškėjas neteigia, kad jis pagal šį ar vėliau priimtą Atkūrimo tvarkos įstatymą per jame numatytus terminus būtų kreipęsis į valstybės institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šiuos pastatus ar dėl savo pažeistų teisių gynybos.

38. Nors pareiškėjas nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimas į pastatus Kauno miesto žydų bendruomenei 1992 m. visiškai atitiko didžiosios daugumos Lietuvos žydų (įskaitant ir Lietuvos žydų religines bendrijas/bendruomenes interesus), toks teiginys nėra visiškai pagrįstas.

39. Iš įsiteisėjusio Kauno miesto apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1013-153/2011 matyti, jog su prašymu į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, be kita ko, dėl teisės aktų, kuriais nuosavybės teisės į pastatus buvo perleistos Kauno miesto žydų bendruomenei, kreipėsi Kauno žydų religinė bendruomenė, šioje civilinėje byloje ji buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir tiek pirmosios instancijos, tiek apeliaciniame teisme nuosekliai palaikė ieškovo poziciją, kad minėti administraciniai aktai turi būti panaikinti, nes būtent jai turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į pirmiau minėtus pastatus.

40. Iš bylos medžiagos (t. II, b.l. 112, 123) taip pat matyti, kad Kauno žydų religinė bendruomenė 2013 m. birželio 13 d. ir 2013 m. rugsėjo 9 d. raštais kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pirmiau minėtus pastatus šios bendruomenės vardu, tačiau 2013 m. spalio 30 d. raštu (t. II, b.l. 75) informavo Žemės ūkio ministeriją, kad siekio atkurti nuosavybės teises į minėtus pastatus atsisako.

41. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš įsiteisėjusio Kauno miesto apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1013-153/2011 matyti, jog vykstant ginčui dėl to, kurios bendrijos vardu turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į aptariamus pastatus, pareiškėjas šiame ginče nedalyvavo, savo pozicijos nereiškė.

42. Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą. Įvertinus 2012 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus darytina išvada, jog Atkūrimo tvarkos įstatymo nuostatos teismams nesuteikia galių atnaujinti šio teisės akto 5 straipsnyje įtvirtintą prašymų pateikimo terminą.

43. Kita vertus Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 19 d. nutarime pabrėžė įstatymų leidėjo diskreciją reguliuoti religinių bendrijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, taigi, be kita ko, nustatyti konstituciškai pakankamus (protingus) religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši diskrecija apima ir teisės teismams spręsti dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises ir juos pagrindžiantiems dokumentams įtvirtinimą įstatymu, tačiau, kaip minėta, įstatymų leidėjas tokia savo diskrecija iki šiol nėra pasinaudojęs.

44. Dėl pirmiau nurodytų argumentų darytina išvada, kad pagrindo naikinti pirmosios instancijo teismo sprendimą nėra, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Lietuvos žydų religinės bendrijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis