2022-12-14 Nr. AB-30584-3-62-3-01751-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4135-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01751-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. T. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. T. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. T. L. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 21S43512 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu. Teigė, kad ji nurodė atsakovui realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, todėl atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jai turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, tačiau negali pasilikti ar sugrįžti į savo kilmės šalį, nes ji buvo persekiojama savo tėvo, kuris vertė ją ištekėti už vyresnio vyro. Persekiojimas prasidėjo (duomenys neskelbtini) metais, nes pareiškėja nenorėjo tekėti už tėvo išrinkto vyro, todėl tai supykdė jos tėvą ir jis pradėjo su pareiškėja blogai elgtis, neišleisdavo jos iš namų, jai grasindavo. Pareiškėjos motina, brolis ir sesuo ją palaikė, padėjo jai išvykti į (duomenys neskelbtini), iš kurios pareiškėja nelegaliai pateko į Lietuvą. Nei Lietuvoje, nei Europos Sąjungoje negyvena pareiškėjos artimieji, giminaičiai ar pažįstami asmenys. Į Lietuvą ji pateko, norėdama saugumo bei siekdama išvengti grėsmės savo sveikatai ir gyvybei.

5. Pareiškėjos teigimu, ji nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti savo kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Pareiškėja mano, kad atsakovas neatsižvelgė į jos nurodytas svarbias išvyko iš kilmės šalies priežastis (persekiojimas su grasinimais), todėl nepagrįstai sprendė, kad ji neįrodė jai kylančios individualios grėsmės. Pareiškėjos manymu, atsakovas Sprendime nenurodė jokių konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių prieglobsčio prašymo atmetimą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjai nekyla grėsmė dėl jos persekiojimo. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos.

6. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjos teigimu, ji dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko siekdama apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jos veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėja laikėsi nustatytų tvarkų, o jos išvykimas iš kilmės valstybės buvo siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja teigė, jog jos tėvas norėjo ją priverstinai ištekinti už vyresnio vyro, kad į kilmės valstybę ji grįžti negali, nes ji nepakluso tėvui ir gali būti, kad jos tariamas būsimas sutuoktinis ir toliau jos ieškos bei norės priversti ją ištekėti arba net ją nužudys. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos pasakojimui trūksta konkrečių detalių ir tikslumo, o tam tikri pasakojimo epizodai yra akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio. Tyrimo metu, įvertinus pareiškėjos pasakojimo turinį, buvo vertinama, kad pareiškėja teikė bendro pobūdžio abstrakčią informaciją, nėra duomenų, kad jos nurodytas tariamas persekiotojas veiktų valstybės vardu ar valstybė pareiškėjos nenorėtų apsaugoti dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių. Atsakovas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojos istorija apie tėvo grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo. Pareiškėjos pateikti paaiškinimai, jų visuma nepagrindė išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nesusijusios su Konvencijoje nurodytais pagrindais, be to, prieglobstis suteikiamas asmeniui, siekiant jį apsaugoti nuo pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, o šiuo atveju pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais, todėl jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

10. Atsakovas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, remiantis turima informacija pareiškėjos kilmės šalyje, jos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl ko vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Taigi pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Atsakovas nurodė, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką ji atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas, todėl tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo, pareiškėja gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti jai savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

12. Atsakovas pažymėjo, kad priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Šiuo atveju pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvą atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Be to, nustatytas draudimo atvykti terminas neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjos E. T. L. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 21S43512 rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; kitą skundą dalį teismas atmetė.

14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė argumentais, jog iš kilmės valstybės išvyko, nes dėl tariamo jos nenoro ištekėti už vyresnio vyro, sulaukė grasinimų iš savo tėvo. Teismas, įvertinęs pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvus, darė išvadą, kad pareiškėjos pagrindinė išvykimo iš kilmės valstybės priežastis buvo prastos gyvenimo sąlygos kilmės valstybėje, t. y. ekonominės priežastys.

15. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktą medžiagą, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą apie priežastis, privertusias ją išvykti iš kilmės valstybės, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojai jos gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, lyties, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas tyrimo metu nerado ir pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jai buvo grasinama, kad ji buvo persekiojama ar kažkaip diskriminuojama. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė ir konstatavo, jog prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie jos padėtį kilmės valstybėje buvo abstraktus, nedetalus, nenuoseklus, pareiškėja nesileido į detales, vengė tikslių, konkrečių atsakymų, jos atsakymai buvo bendro pobūdžio, todėl pasakojimas apie patirtą grasinimą pagrįstai kėlė abejonių dėl jo tikrumo, pateikti duomenys negalėjo būti pripažinti patikimais ir laikomi nustatytais faktais. Atsakovas nenustatė galimų grėsmių pareiškėjos kilmės valstybėje, o ir pati pareiškėja nurodė, kad kilmės valstybėje nebuvo patyrusi persekiojimo, nes su valstybinėmis institucijomis ji iš esmės nekonfliktavo. Prieglobsčio prašytoja taip pat nėra pažeidžiamas asmuo, ji yra darbingo jauno amžiaus moteris, visą gyvenimą praleidusi (duomenys neskelbtini), yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra. Įvertinęs surinktą informaciją, teismas sprendė, kad nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių prieglobsčio prašytojai gresia pavojus, o pareiškėjos nurodyti motyvai savaime nesudarė pagrindo suteikti jai pabėgėlio statusą, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėja pagrįstai pripažinta neatitinkančia Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius dėl papildomos apsaugos jai suteikimo nurodė, kad pareiškėja ne tik nenurodė individualių priežasčių, atitinkančių Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus kriterijus, bet ir nedetalizavo beatodairiško smurto aplinkybių kilmės valstybėje. Teismas nurodė, kad pagal byloje sutrinktus duomenis nenustatyta, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojai turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

17. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl ginčijamo Sprendimo dalies išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjai termino savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjos pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko nelegaliai kirsdama valstybės sieną, ji neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti, todėl jai pagrįstai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai grįžti į kilmės šalį.

18. Dėl pareiškėjos argumentų, kuriais ji nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nurodė, kad pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvą šiuo atveju yra neproporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, jog pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvoje būtų padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, teismas sprendė, kad šiuo atveju būtų proporcinga nustatyti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvą 3 metų laikotarpį nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

19. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime pagrįstai nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 20. Pareiškėja E. T. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21. Pareiškėjos teigimu, tiek atsakovas, tiek teismas turėjo pripažinti, jog jos pateiktas pasakojimas apie tai, kad ją tėvas norėjo priverstinai ištekinti už vyresnio vyro, o į kilmės valstybę pareiškėja grįžti negali, nes ji nepakluso tėvui ir gali būti verčiama tekėti arba bus ketinama ją nužudyti, yra patikimas įrodymas, ir šis pasakojimas turi būti vertinamas kaip nustatytas faktas. Pasak pareiškėjos, vien aplinkybė, kad atsakovas tyrimo metu nerado ir pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jai buvo grasinama, savaime nereiškia, jog pareiškėjos pasakojimas neatitinka tikrovės ir kad jai nekyla jokių grėsmių kilmės šalyje. Pareiškėja mano, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjos pagrindinė išvykimo iš kilmės valstybės priežastis buvo prastos gyvenimo sąlygos kilmės valstybėje, t. y. ekonominės priežastys.

22. Pareiškėja nurodo, kad teismas nevertino jos nurodytų argumentų priverstinės santuokos aspektu. Pareiškėja buvo nurodžiusi, jog UNICEF vaikų apsaugos specialistų ir nevyriausybinių organizacijų duomenimis vaikų santuokos, nepaisant įstatyminio draudimo, daugelyje (duomenys neskelbtini) valstybių yra populiari praktika. Tradicinės praktikos labiausiai diskriminuoja moteris, tačiau priverstinės santuokos gali paliesti ne tik nepilnametes moteris, bet ir nepilnamečius vyrus.

23. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas nesurinko ir Sprendime nepateikė jokių duomenų, kurie būtų leidę atsakovui ir teismui spręsti, kad pareiškėja kilmės valstybėje gali tikėtis veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio jos kilmės valstybės apsaugos. Tokios išvados buvo grindžiamos tik prielaidomis, o įrodinėjimo našta dėl negalėjimo gauti veiksmingos ir efektyvios kilmės valstybės apsaugos perkelta pačiai pareiškėjai. Pareiškėjos teigimu, jos pasakojimas turėjo būti pripažintas kaip nustatytas faktas, patvirtinantis pareiškėjos teisę į pabėgėlio statuso suteikimą. Jeigu, kaip teigė atsakovas ir teismas, pareiškėjos patirtas persekiojimas nėra susijęs su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytomis konvencinėmis priežastimis, tada jis tikrai yra susijęs su papildomos apsaugos suteikimo pagrindais (Įstatymo 87 str. 1 d.), kurie taip pat nebuvo tinkamai įvertinti.

24. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai ir gyvybei. Teismo sprendime yra konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuos, tačiau teismas sprendime nevertino pareiškėjos Migracijos departamentui nurodytų aplinkybių, sąlygojančių papildomos apsaugos suteikimą.

25. Pareiškėja pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui nusprendus tenkinti jos apeliacinį skundą ir nusprendus panaikinti teismo sprendimą bei atsakovo Sprendimo dalis dėl prieglobsčio nesuteikimo, atitinkamai turi būti panaikinamas tiek teismo sprendimo, tiek atsakovo Sprendimo dalys dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir uždraudimo atvykti bei perspėjimo įvedimo.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovo teigimu, pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas. Nors pareiškėja nurodo, kad nepagrįsta jos pasakojimą laikyti nepatikimu dėl to, jog ji nepateikė jokių įrodymų, tačiau, atsakovo teigimu, persekiojimas yra galimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių ir turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Pasak atsakovo, pareiškėjos abstraktūs teiginiai bei surinkta informacija neleido jos nurodytų aplinkybių kvalifikuoti pagal pabėgėlio statuso taikymo nuostatas, t. y. jos nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėją pabėgėle, kaip tai apibrėžta 1951 m. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso.

28. Atsakovas pažymi, kad rinko tiek informaciją pagal pareiškėjos prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo jai būtinybės. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėja skunde nepateikė, o vien tai, kad pareiškėjos netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjos prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai. Migracijos departamento tyrimo metu įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją nenustatyta, kad ji patvirtintų, jog pareiškėja turi individualias savybes, dėl kurių ji gali būti persekiojama.

29. Atsakovas teigė, kad tyrimo metu taip pat nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) – nėra smurto, dėl kurio vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Taigi pareiškėja taip pat neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

30. Atsakovas nurodo, kad skundžiamame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėja skunde nepateikė. Atsakovas mano, kad tiek jis, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš prancūzų kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad ji norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 21S43512 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų.

37. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog jos pateiktas pasakojimas yra patikimas įrodymas ir šis pasakojimas turėjo būti vertinamas kaip nustatytas faktas. Teigia, kad vien aplinkybė, jog atsakovas tyrimo metu nerado ir pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jai buvo grasinama, savaime nereiškia, jog pareiškėjos pasakojimas neatitinka tikrovės ir kad jai nekyla jokių grėsmių kilmės šalyje. Pažymi, kad atsakovas ir teismas nevertino jos nurodytų argumentų priverstinės santuokos aspektu. Pareiškėja mano, kad atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė jos sveikatai ir gyvybei. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų neištaisė.

38. Pareiškėja pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – sveikatos pažymą ir prašymą pridėti šiuos įrodymus prie bylos medžiagos, kaip pagrindžiančius jos prieglobsčio prašymo pagrįstumą.

39. Vertindama pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas ir siekdama visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti bylą, nutaria pridėti prie bylos medžiagos pareiškėjos pateiktus naujus įrodymus.

40. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

41. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

42. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

43. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

44. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

45. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

46. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

47. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

48. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

49. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

50. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).

51. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė argumentais, kad jos tėvas norėjo ją priverstinai ištekinti už vyresnio amžiaus vyro. Pareiškėja tėvui nepakluso, todėl tai supykdė jos tėvą ir jis pradėjo su pareiškėja blogai elgtis, neišleisdavo jos iš namų, jai grasindavo. Pareiškėja teigė, kad jos motina, brolis ir sesuo ją palaikė, padėjo jai išvykti į (duomenys neskelbtini), iš kurios pareiškėja nelegaliai pateko į Lietuvą. Tvirtino, kad po jos išvykimo iš kilmės šalies, jo tėvas išvijo pareiškėjos motiną, sesę ir brolį iš namų, o vyras, už kurio, pareiškėjos teigimu, ji buvo verčiama ištekėti, išvarė pareiškėjos tėvą ir namų ir atėmė pažadėtas žemes. Pareiškėja taip pat teigė, jog jos motina ir sesuo po išvarymo iš namų buvo išprievartautos (duomenys neskelbtini) grupuotės, o brolis sumuštas. Pareiškėja tvirtino negalinti grįžti į kilmės valstybę, nes vyras, už kurio ji buvo verčiama ištekėti, galimai jos ieškos, vers ją už jo ištekėti ar net ją nužudys, be to, ji nebežino, kur šiuo metu yra jos šeima, kilmės šalyje ji nebeturi kur gyventi.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, Migracijos departamento atliktą tyrimą, nustatė, kad Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjai klausimą, tyrimą atliko paviršutiniškai, netinkamai įgyvendindamas pareigą bendradarbiauti su prieglobsčio prašytoja. Atsakovas ginčijamą Sprendimą iš esmės grindė argumentais, kad pareiškėjos persekiotojas nėra valstybinis subjektas, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai kyla reali persekiojimo rizika, jos pasakojimas savaime nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą, todėl pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir prieglobsčio prašytoja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų pabėgėlio statusui gauti.

53. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių atsakovo argumentų, pažymi, kad remiantis Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsniu persekiojimo vykdytojais gali būti taip pat ir nevalstybiniai subjektai, taigi šis faktas savaime nepaneigia visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlygos, kaip ši sąlyga suprantama pagal Įstatymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovas formaliai konstatavo, kad pareiškėjos persekiotojas nėra valstybinis subjektas, tačiau neįvertino to, jog pareiškėjos prašymas yra grindžiamas priverstinės santuokos aspektu, t. y. kad ji (duomenys neskelbtini) metais, kai jai buvo (duomenys neskelbtini) metų, tėvo buvo verčiama ištekėti už vyresnio vyro; pareiškėja priverstinei santuokai priešinosi, todėl teigė, jog jai dėl sulaužytų genties papročių grįžimo į kilmės valstybę atveju gresia pavojus (nužudymas). Teisėjų kolegija pastebi, kad iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas nerinko kilmės valstybės informacijos, susijusios su priverstine santuoka (duomenys neskelbtini), atsakovas apsiribojo aktualios informacijos rinkimu apie saugumo padėti (karinius konfliktus) atskiruose (duomenys neskelbtini) regionuose, todėl iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjos prašymo.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, pareiškėjos pasakojimą vertindamas kaip nepatikimą įrodymą dėl nustatytų pasakojimo trūkumų, visiškai nemotyvavo, kokie pasakojimo trūkumai buvo nustatyti, nepagrindė nustatytų tyrimo aplinkybių, kurios, atsakovo vertinimu, nepagrindė prielaidos, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai kyla reali persekiojimo rizika. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėja dėl jos paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojama savo kilmės valstybėje. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pritardamas Migracijos departamento padarytoms išvadoms, taip pat neanalizavo pareiškėjos prašymo pagrindinių aspektų, susijusių su priverstine santuoka. Teismas pareiškėjos prieglobsčio prašymą vertino tik ekonominio pobūdžio priežasčių kontekste.

55. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Migracijos departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas panaikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos E. T. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 21S43512 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės E. T. L. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė