2022-06-29 Nr. AB-17774-3-61-3-04098-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2934-881/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04098-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vilijos Mikuckienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. E. H. (H. E. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. E. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas H. E. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas), Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) patyrė persekiojimą dėl gėdos nusikaltimo, kurio padarymu buvo nepagrįstai apkaltintas. Asmeninė patirtis, įskaitant patirtus grasinimus ir diskriminacinius veiksmus, yra pagrindas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, remdamasis subjektyviomis prielaidomis, pažeisdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam Migracijos departamentas atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos. Pareiškėjas pažymėjo, jog yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturi gyvenimiškos patirties, teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Būtent atsakovas privalėjo tinkamai teisiškai kvalifikuoti šias aplinkybes.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad persekiojimas gali kilti iš gyventojų, kurie nesilaiko atitinkamos šalies įstatymų nustatytų standartų. Aplinkybė, kad pareiškėjas iki šiol tiesiogiai nesusidūrė su smurtu, nereiškia, jog tokia grėsmė negali kilti ateityje. Pareiškėjas jau sulaukė grasinimų, todėl pabėgo iš šalies. Tai leidžia spręsti, kad situacija yra rimta, suponuoja persekiojimo, didelės žalos, smurto grėsmę ateityje. Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupės (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, todėl spręstinas klausimas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jautė grėsmę iš kaimyno, kuris pareiškėją kaltino užtraukus negarbę jo dukrai, vietos policija nepadėjo, nieko nedarė, jog apsaugotų pareiškėją nuo kaimyno. Pareiškėjas nekonkretizavo, kokios jo asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias išvadas jos paneigia. Iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją, pareiškėjui buvo užduodami klausimai apie jo faktinę patirtį, o Migracijos departamentas vertino ir kvalifikavo pateiktus duomenis. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (kaimynas) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas pagrįstas konfliktu su kaimynu, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių prieš jį nukreipto fizinio smurto veiksmų, be to, nesistengė šio konflikto išspręsti savo kilmės valstybėje ir nepasinaudojo savo šalies apsaugos ir teisiniais mechanizmas. Įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją, pateiktus paaiškinimus bei surinktą kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas nenustatė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, žeminantis elgesys, taip pat nepatvirtinta, kad grįžus į kilmės šalį jam nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jo gebėjimus ar jis bus diskriminuojamas, nėra pagrįstos tikimybės, kad šalies kontekstas sąlygotų pareiškėjo diskriminavimą visuomenėje. Atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus, jis visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), Kurdistane, yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, savęs neidentifikuoja kaip išsiskiriančio kultūriniame šalies kontekste.

6. Migracijos departamentas pažymėjo, kad nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Vadovaujantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) (dabar – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (toliau – ir ESPA)) pateikiamais naujausiais duomenimis, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) provincijos (duomenys neskelbtini) mieste – beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta. Departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų pasikeitusi iš esmės, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta. Departamentas atkreipė dėmesį, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo H. E. H. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo 3 ir 4 punktus, atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, nustatė, kad 2021 m. gruodžio 6 d. nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo 2 punkto galiojimą – nustoja galioti įsiteisėjus šiam teismo sprendimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1351-629/2022 minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo H. E. H. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo 3 punktą, jį išdėstydamas taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo 4 punktą, jį išdėstydamas taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trims) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento komisijos 2021 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 6K-1306 dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog atvyko į Lietuvos Respubliką dėl to, jog kaimynas jam grasino, be to, turi problemų su tėvu, nes pamilo krikščionę moterį. Apklausos Migracijos departamente metu nurodė, kad yra kilęs iš (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini), kaimynas jam grasino dėl to, jog kaltino pareiškėją užtraukus negarbę jo dukrai, tačiau tai neatitinka tikrovės. 2021 m. spalio 12 d. atliktos apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad yra kurdas, politinėms partijoms nepriklauso, jis jautė grėsmę iš kaimyno, kuris kaltino jį „užtraukus negarbę“ jo dukrai. Pareiškėjas neigė savo kaltę, nurodė, kad vietos policija nepadeda, nieko nedaro, jog apsaugotų jį nuo kaimyno pavojaus.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme pareiškėjo duotus paaiškinimus bei visą Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti persekiotojai nėra valstybiniai subjektai (kaimynas), todėl galimas persekiojimas nėra sąlygotas konvencinių priežasčių. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių aplinkybių, kurios rodytų, kad jo kaimynas galėtų daryti realią įtaką valdžios institucijų veiklai. Pareiškėjas savęs nepriskiria ir kokia nors persekiojamai socialinei grupei. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėtų būti priskirtas moralės kodeksų nesilaikančiai grupei, nes toks priskyrimas turėtų remtis tam tikrais nekeičiamais įsitikinimais, o šiuo atveju jo įvardintas konfliktas vyko ne dėl įsitikinimų. Pareiškėjo pasakojimas buvo neišsamus ir nedetalus. Pareiškėjas negalėjo detaliai paaiškinti, kaip jam buvo grasinama. Teisme jis nurodė, kad kaimynas buvo tris kartus atėjęs, tai vyko apie 1,5 mėn. iki atvykimo. Pareiškėjo teigimu, jis kreipėsi į policiją, tačiau ši nepadėjo, jeigu išvytų kitur į (duomenys neskelbtini) arba Turkiją, jį vis tiek surastų. Iš esmės pareiškėjo vienintelis argumentas – tai jo nesutarimas su kaimynu dėl kaltinimo „užtraukus negarbę“, tačiau pasakodamas apie grasinimus, jis teikė abstrakčius paaiškinimus, vengė detalumo, kalbėjo bendromis frazėmis, jo teiginiai, kad (duomenys neskelbtini) arba Turkijoje jį surastų yra deklaratyvūs ir abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė, kad jo atžvilgiu buvo fizinių smurtinių veiksmų. Pareiškėjas konfliktą turėjo spręsti savo kilmės valstybėje, tačiau nėra objektyvių duomenų, kad valstybės institucijos būtų atsisakiusios jam padėti. Tarptautinė apsauga galėtų būti suteikiama tik tuo atveju, kai kilmės šalies institucijos būtų atsisakiusios arba būtų nepajėgios suteikti apsaugą pareiškėjui. Nors pareiškėjas argumentuoja, kad asmens baimė dėl persekiojimo gali remtis jo artimų giminaičių patirtimi, tačiau jis pats neįrodė, kad kas nors iš jų būtų tiesiogiai nukentėjęs ar susidūręs su persekiojimu ar kad jam ateityje grėstų realus persekiojimas. Teismas laikė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimo nedetalumas neleidžia identifikuoti, kad pareiškėją persekiojo asmenys, nuo kurių gali būti suteikiama tarptautinė apsauga.

12. Taip pat teismas sprendė, kad byloje nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Atsakovas surinko duomenis apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) , pagal kuriuos matyti, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Ši informacija pateikta 2021 m. EPPB ataskaitoje, kurioje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

13. Tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, 5 metų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nėra proporcingas, ir nusprendė, kad būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat yra pagrindas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjime dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 14. Pareiškėjas H.as E. H. apeliaciniu skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą ir skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

16. Pareiškėjas nurodo, kad jis negali pasilikti kilmės šalyje dėl garbės nusikaltimo. Nepaisant (duomenys neskelbtini) valdžios pastangų ir taikomų priemonių, nusikaltimai dėl garbės tebėra plačiai paplitę ir dažnai juos padarę asmenys lieka nenubausti. Be to, nužudymai dėl garbės dažnai nuslepiami ir pateikiami kaip savižudybė ar nelaimingi atsitikimai. Nurodyta informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę patvirtina, kad asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimus, gresia susidorojimas. Atsižvelgiant į pareiškėjo išdėstytą informaciją bei paties atsakovo surinktą informaciją, laikytina, kad dėl pareiškėjo priklausymo asmenų, įvykdžiusių garbės nusižengimą, socialinei grupei, kurios atžvilgiu buvo ir yra (duomenys neskelbtini) naudojama prievarta, atsakovas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą.

17. Be kita ko, nurodo, kad pagal kilmės šalies informaciją pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai gyventojai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų.

18. Nurodo, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

22. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvuoja. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra motyvuojamas, konstatuojama, jog pareiškėjas nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

24. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 25. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui H. E. H. nesuteiktas prieglobstis bei papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, taip pat Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo minėtas migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimas paliktas nepakeistas, pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau nustatė nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl sutrumpino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

28. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

29. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

30. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat turi atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

32. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

33. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjo apeliacinis skundas.

35. Byloje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjas grindė tuo, kad jam grasino kaimynas, kaltindamas pareiškėją, jog jis užtraukė negarbę savo santykiais su kaimyno dukra. Taip pat pareiškėjas teigė, kad jis įsimylėjo moterį, išpažįstančią krikščionybę, tačiau tėvas dėl to pyko ir norėjo, jog pareiškėjas vestų musulmonę.

36. Apeliaciniame skunde pareiškėjas laikosi pozicijos, jog atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybe.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo padėties kilmės valstybėje tyrimą ir priėjo pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Byloje esantys duomenys nepatvirtina faktinių aplinkybių, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas, turėdamas pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti paaiškinimuose iškilusius neaiškumus bei prieštaravimus, nepateikė nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių jo prieglobsčio prašymo motyvų tikrumą, apklausos metu neįrodinėjo aplinkybės, kad kilmės valstybėje būtų sulaukęs grasinimų ar persekiojimų, o prašymą grindė tik lakonišku, nedetaliu pasakojimu, kad jis už užtraukė negarbę kaimyno dukrai, kartu teigdamas dar ir tai, kad tėvas prieštaravo pareiškėjo santykiams su krikščione mergina.

Nors apeliaciniame skunde akcentuojama grėsmė pareiškėjui dėl nusikaltimų dėl garbės plataus taikymo ir nebaudžiamumo (duomenys neskelbtini), tačiau apklausų metu pareiškėjas nenurodė ir niekaip nepagrindė, kad realiai būtų susidūręs su grėsme iš kaimyno. Apskritai, pareiškėjo pasakojimas dėl kaimyno grasinimų yra nedetalus, be esminių detalių – nėra visiškai aišku, kodėl kaimynas dėl santykių su jo dukra kaltino būtent pareiškėją, o teiginys, kad policija (duomenys neskelbtini) niekuo negali padėti nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, todėl vertintinas kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė.

Vien pareiškėjo apeliacinio skundo paaiškinimai apie kaimyną ir paties pareiškėjo tėvą, nepateikiant jokių konkrečių ir individualių argumentų, kurie suteiktų pagrindą spręsti apie konkrečiai pareiškėjui kilmės valstybėje dėl minėtų aplinkybių kylančią grėsmę, savaime nepatvirtina, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra pagrįsta. Abejones dėl pareiškėjo nurodomo pasakojimo ir neva galimos grėsmės patvirtina ir tai, kad pareiškėjas dar 2019 metais siekė gauti vizą į Jungtinę Karalystę (siekė nuvykti pas merginą, su kuria susipažino internetu), tačiau iš jo pateiktų dokumentų matyti, kad prašymas 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo atmestas.

Taip pat pareiškėjas apklausos metu teigė, kad jis prieš atvykdamas į Lietuvos Respubliką buvo Turkijoje, iš kurios atvyko į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad Turkijoje dėl prieglobsčio nesikreipė, nes ten jis nesijautė saugus. Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantui nepavykus gauti vizos į Jungtinę Karalystę, jis pasirinko nelegalios migracijos kelią, jog bet kokiomis priemonė pasiektų Europą.

38. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, nenurodė ir nedetalizavo, į kokias asmenines pareiškėjo savybes atsakovas neatsižvelgė, kokių įrodymų nesurinko ar neištyrė. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas detaliai vertino pareiškėjo prieglobsčio prašymo, skundo motyvus, teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, atsižvelgė į atsakovo atsiliepimo argumentus, vertino byloje esančius duomenis ir priėjo bylos faktais ir galiojančios teisės normomis pagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kurie jo skundo argumentai buvo pirmosios instancijos teismo neaptarti ar neįvertinti, nenurodo jokių motyvų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl pareiškėjo paaiškinimų, deklaruojamų siekių ir baimės grįžti į kilmės valstybę.

39. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę nėra pagrįsta (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktas). Atsakovas surinkti duomenys apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos (2021 m. ESPA ataskaita).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Nors pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Ne Migracijos departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, yra nepagrįstas. Dėl to, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino visapusiškai, objektyviai ir priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pažymėtina, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus skundo argumentu, nesuteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas Migracijos departamento sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki 2 metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

42. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

pareiškėjo H. E. H. (H. E. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vilija Mikuckienė

Skirgailė Žalimienė