2017-10-31 Nr. AB-19888-3-61-3-03767-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-885-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03768-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų sąlygų jis patyrė jam kalint Lukiškių TI-K nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Gyvenimo sąlygos neatitiko apšvietimo reikalavimų, sienos, lubos buvo padengtos pelėsiu. Pabrėžė, jog kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas jautėsi žeminamas, išgyveno emociškai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 6–11) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas pateikė pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K atlieka teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos. Taip pat pažymėjo, kad stengiasi, jog asmenys, kurie laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, jose būtų kuo trumpesnį laiką. Nurodė, kad administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas atliekamas pagal turimus išteklius. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti. Nurodė, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia tik abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė K. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 60 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 52–55).

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d., viso 14 parų.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis. Pabrėžė, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

8. Teismas atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 194, 111.2 punktą. Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 14 parų. Iš jų tik 2012 m. rugpjūčio 23 d. vakare pareiškėjui teko praleisti perpildytoje kameroje, t. y. pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m.) vienam asmeniui reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, kad į šių taisyklių 111.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

9. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams (higienos reikalavimų neatitinkantis apšvietimas, sienos ir lubos padengtos pelėsiu) pažymėta, kad įrodinėjimo našta pagrįsti savo dėstomus argumentus, pagal bendrąją taisyklę, tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareigą paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovui.

10. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). Šios Normos 62 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

11. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatyta, kad atsakovas 2012 m. rugpjūčio 27 d. atlikęs patikrinimą kameroje Nr. 254, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d., užfiksavo ant sienų ir lubų matomas dėmes, taip pat ant sienų atsilupusių dažų ir tinko plotus. Atsakovas šioje kameroje atlikęs patikrinimą 2012 m. rugsėjo 5 d. taip pat nustatė, kad šioje kameroje naktinis dirbtinis apšvietimas neatitiko higienos reikalavimų. Kitų pažeidimų nustatyta nebuvo. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam kalint Lukiškių TI-K nevisiškai buvo užtikrintos tam tikros higienos sąlygos ir tuo buvo pažeistos jo teisės, iš esmės vertintini pareiškėjo naudai. Pareiškėjo naudai vertinti ir argumentai dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kamerų Nr. 109 ir 252. Atsakovo atstovas dėl šių kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams pareiškėjo teiginių nepaneigė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjo subjektinė teisė kalėti teisės aktų nuostatas atitinkančiose kamerose buvo pažeista dėl to, kad pareiškėjui pusę paros teko kalėti perpildytoje kameroje bei, kad kameroje Nr. 254 buvo užfiksuoti tam tikri higienos reikalavimų pažeidimai (higienos normų neatitinkantis naktinis apšvietimas bei dėmės ant lubų ir sienų; patikrinimo aktais pelėsis kameroje nebuvo užfiksuotas), todėl sutikta su pareiškėju, kad kalėjimas perpildytoje ir tam tikrų higienos reikalavimų neatitinkamoje kameroje pareiškėjui galėjo sukelti tam tikrų nepatogumų ir todėl buvo pažeista jo subjektinė teisė. Pažymėta, jog pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus nustatytas aplinkybes, daryta išvada, kad yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas tam tikrą laiką buvo kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

13. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažinta atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteista 60 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 14. Pareiškėjas K. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą pakeisti – pripažinti, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo pažeista Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta teisė nepatirti žiauraus, nežmoniško, žmogišką orumą žeminančio elgesio, ir tenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 62–64).

15. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė 3,6 kv. m ploto normą. Pareiškėjo teigimu, ši norma prarado savo teisinį pagrindą priėmus Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimą. Be neišvengiamo būtinumo taikoma 3,6 kv. m ploto norma pati savaime yra žmogaus teisių pažeidimu. Be to, teismas padarė klaidingą išvadą, kad teisės aktai nenumato, jog į minimalią vienam asmeniui tenkančią ploto normą turi būti neįskaičiuojamas patalpoje esančių įrenginių plotas.

16. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Sanitariniai mazgai nėra atskirti nuo gyvenamojo ploto, nei įrengti atskirose patalpose.

17. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimai, nėra apgintos jo pažeistos teisės, nėra atlyginta padaryta žala.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti (b. l. 72–75).

19. Atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui.

20. Pažymi, kad kai kuriose bylose reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

22. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui K. P. už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

23. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui pusę paros teko kalėti perpildytoje kameroje bei kameroje Nr. 254 buvo užfiksuoti tam tikri higienos reikalavimų pažeidimai (netinkamas naktinis apšvietimas bei dėmės ant lubų ir sienų), kitus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir nusprendė, kad pareiškėjui priteistina 60 Eur kompensacija jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

25. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, tačiau, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su jo atveju taikyta 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto norma. Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Ši norma ginčo laikotarpiu buvo ir šiuo metu yra galiojanti, taigi taikytina nagrinėjamu atveju. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtinta minimalaus ploto norma nebetaikytina nuo 2014 m. liepos 22 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 740, niekuo nepagrįsti, be to, šiuo atveju ir neaktualūs, kadangi nagrinėjamoje byloje vertinamas ginčo laikotarpis yra 2012 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn.

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog šiuo atveju kameroje esančių įrenginių plotas, apskaičiuojant pareiškėjui tekusį plotą, neturėjo būti įskaičiuotas, pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Pažymėtina, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Todėl baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

28. Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, pažymėtina, jog pareiškėjas savo skunde buvo nurodęs tik lakonišką ir abstrakčią frazę, kad neatskirtas tualetas, tokio teiginio nedetalizuodamas ir nenurodydamas, kurioje būtent kameroje sanitarinis mazgas buvo netinkamas. Individualių, būtent pareiškėjo atveju buvusių sąlygų dėl sanitarinio mazgo įrengimo Lukiškių TI-K pareiškėjas nedetalizavo ir apeliaciniame skunde. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą buvo nurodęs, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K taip pat pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, be kita ko, priimtus patikrinus kamerą Nr. 254, kurioje didžiąją dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas pareiškėjas, kuriuose nurodyta, kad kameroje Nr. 254 sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas betonine sienele ir užuolaida (b. l. 18, 24). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl neatskirto tualeto nepagrįsti.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 60 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

30. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų trukmę ir intensyvumą bei kitų pirmiau aptartų aplinkybių visumą, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas bei teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už neturtinę žalą laikytina 100 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui priteistą 60 Eur neturtinės žalos dydį padidinant iki 100 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjui K. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė