2022-03-02 Nr. AB-4811-3-61-3-01768-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-32-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01768-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 5-TE-280 „Dėl D. Ž. veiksmų įvertinimo“ (toliau – ir Įsakymas) bei priteisti iš atsakovo patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki atleidimo iš tarnybos jis ėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK) (duomenys neskelbtini) pareigas nuo 2015 m. kovo 18 d. iki 2019 m. spalio 30 d. Įsakymu pareiškėjas (kartu su kitu policijos pareigūnu) buvo pripažintas savo veiksmais pažeminęs pareigūno vardą. Pareiškėjo vertinimu, jis nepažemino pareigūno vardo ir nepadarė jokio pažeidimo, todėl Įsakymas yra neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas ir buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog kasmetinių atostogų metu 2019 m. liepos 21 d. jis kartu su tuo metu atostogavusiu kolega G. S. ir advokatu G. D. nuskrido į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2019 m. liepos 22 d. advokato G. D. buvo informuotas, kad advokatui reikia apžiūrėti jo atstovaujamai įmonei nuosavybės teise priklausantį namą, kuris galbūt yra užgrobtas kitų asmenų. Visi asmenys kartu nuvyko prie to namo. Kartu su advokatu namo apžiūroje dalyvavo ir namo savininkės (duomenys neskelbtini) įmonės „Rarkarpis SL“ direktorė K. G.. Namą galbūt buvo užgrobę nepažįstami žmonės, su kuriais bendravo advokatas G. D. ir K. G.. Nei pareiškėjas, nei jo kolega G. S. su name buvusiais asmenimis nebendravo, iš jų nieko nereikalavo ir neprašė, o atvykę (duomenys neskelbtini) pareigūnai nereiškė priekaištų ar pastabų nei pareiškėjui, nei kolegai. Pareiškėjas minėtame name buvo ne tarnybos metu, policininko statuso niekam neatskleidė, su kitais name buvusiais asmenimis nebendravo ir jokių reikalavimų niekam nereiškė, durų ir spynų nelaužė, tiesiog buvo patalpose ir stebėjo, kad nebūtų fiziškai užpultas jo pažįstamas advokatas, kuris tuo metu atliko savo profesines pareigas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Policijos departamentas) Imuniteto valdybos 2020 m. balandžio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 5-IS-4 „Dėl Kauno apskr. VPK pareigūnų G. S. ir D. Ž. veiksmų“ (toliau – ir Išvada) nustatyta, jog nebuvo gauta jokių duomenų apie pareiškėjo patekimą į vilą jėga ar piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba policijos pareigūno statusu. Išvadoje taip pat nebuvo nustatyti ir jokie kartu buvusių advokato G. D. bei „Rarkarpis SL“ direktorės K. G. neteisėti veiksmai, o tai aiškiai patvirtina, jog D. Ž. neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nepadarė jokių pažeidimų, nepažemino pareigūno vardo, o tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas remiantis žiniasklaidoje pasirodžiusiais užsakomaisiais straipsniais, kuriuose buvo nurodytos tikrovės neatitinkančios ir tendencingos aplinkybės. Nėra aišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo gauti K. Č., R. A. (R. A.) ir K. G. paaiškinimai, kurie pateikiami Išvadoje (žodžiu ar raštu tarnybinį patikrinimą atlikusiam pareigūnui, ar remiamasi žiniasklaidoje pasirodžiusiais perpasakotais asmenų paaiškinimais, ar galbūt (duomenys neskelbtini) policijai duotais paaiškinimais). Atsakovas remiasi tik subjektyviais kitų asmenų, galbūt neteisėtai užgrobusių namą (net ir užsieniečių, nekalbančių lietuviškai), paaiškinimais apie tai, kad jie 2019 m. liepos 22 d. išsigando pareiškėjo ir G. S. buvimo name, kuris teisėtai nuosavybės teise priklauso bendrovei „Rarkarpis SL“. Pareiškėjas pažymėjo, jog tuo metu name buvo „Rarkarpis SL“ vadovė, tačiau ji nereiškė jokių pretenzijų dėl pareiškėjo buvimo ar elgesio. Išvadoje pateikiami minėtų asmenų paaiškinimai nėra tinkamai, teisėtai ir leistinai surinkti įrodymai. Išvadoje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad D. Ž. kaip nors būtų naudojęsis savo pareigomis geriems ryšiams su advokatu gauti, nėra nustatyti jokie netinkami ar neteisėti pareiškėjo veiksmų motyvai bei tikslai, taip pat nėra jokių duomenų, kad D. Ž. (ar G. S.), 2019 m. liepos 22 d. būdami name (duomenys neskelbtini), siekė gerų ryšių su advokatu ar kokių nors kitų neteisėtų tikslų, tai yra tik tarnybinį patikrinimą atlikusio pareigūno pateikta prielaida ar spėjimas.

5. Pareiškėjas teigė, kad Išvadoje yra nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 518 straipsnis, kuriame įtvirtintas savavaldžiavimo administracinis nusižengimas, tačiau šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo padarytas nusižengimas, kadangi nei pareiškėjas, nei G. S. nėra patraukti (ar traukiami) administracinėn atsakomybėn už tokio nusižengimo padarymą, nėra ir jokių Lietuvos Respublikoje ar (duomenys neskelbtini) inicijuotų procesų dėl galimo nusižengimo. Tokie teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Netinkamu pareiškėjo elgesiu iš esmės buvo pripažintas pats vykimo į (duomenys neskelbtini) faktas, tačiau pareiškėjas (taip pat ir jo kolega) į (duomenys neskelbtini) vyko atostogauti, o ne tarnybos metu. Pareiškėjui nebuvo draudžiama keliauti į užsienio šalis. Išvadoje netgi pripažinta, kad nėra duomenų, jog D. Ž. arba G. S. būtų brovęsi į namą, panaudoję jėgą, piktnaudžiavę tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu.

6. Pareiškėjas nurodė, jog Išvadoje nepagrįstai teigiama, kad, jam ir G. S. vykstant į (duomenys neskelbtini), buvo siekiama užtikrinti advokato, neturinčio teisės legaliai veikti (duomenys neskelbtini), apsaugą. Toks teiginys neatitinka tikrovės. Tiek kitų Europos Sąjungos šalių advokatai turi teisę laikinai teikti teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, tiek ir Lietuvos Respublikos advokatai turi teisę laikinai teikti teisines paslaugas kitose Europos Sąjungos šalyse, vadovaudamiesi Europos Bendrijos steigimo sutarties 50 straipsniu bei Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 63 straipsniu. Lietuvoje veiklą įregistravę advokatai taip pat gali naudotis laisvo asmenų ir darbo judėjimo Europos Sąjungos šalyse teisėmis, jiems galioja Europos Sąjungos advokatų profesinės etikos kodeksas.

7. Pareiškėjas teigė, kad Išvadoje nėra nurodyta, kokia konkreti veika, žeminanti pareigūno vardą, buvo padaryta ir koks teisės aktas, jo dalis buvo pažeistas. Nors Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 2 straipsnio 4 punktą ir 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tačiau nėra įvardintos jokios konkrečios veikos, žeminančios pareigūno vardą, o nurodytos Lietuvos Respublikos policijos įstatymo bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-706 patvirtinto Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) nuostatos yra deklaratyvios. Pareiškėjas nesuprato, kaip jis galėjo veikti, pažeisdamas pareigą saugoti profesinę garbę, kai atostogavo (duomenys neskelbtini), o ne vykdė tarnybos pareigas. Informacija, kuri buvo pateikta žiniasklaidos priemonėse, negali būti laikoma pagrindu konstatuoti, kad pareiškėjas akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromitavo. Pareiškėjo kaltės formos (nei tyčios, nei neatsargumo) nėra, o, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareigūno vardo pažeminimo sudėtį sudarantys požymiai turi būti akivaizdūs.

8. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 27 punkto nuostata, jog dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno, kuris pažemino pareigūno vardą, gali būti priimamas tik įsakymas pripažinti pareigūną pažeminus pareigūno vardą, ir nurodė, kad Įsakyme jokios tarnybinės nuobaudos neturi ir negali būti nurodomos ar skiriamos. Tai reiškia, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuria siūloma pripažinti iš tarnybos atleistą pareigūną pažeminus pareigūno vardą, jokios tarnybinės nuobaudos negali būti siūlomos, o toks įsakymas apskritai negali būti priimamas.

9. Pareiškėjas teigė, kad Išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, Įsakymas turėtų būti panaikintas, nes jis neatitinka individualiam administraciniam aktui Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 2 punkto bei 8 straipsnio 1 dalies keliamų reikalavimų.

10. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Atsakovas nurodė, kad, gavus informacijos apie visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą straipsnį „Į kovą dėl milijonieriaus R. K. palikimo įsivėlę ir aukšti pareigūnai“ (toliau – ir Publikacija), Policijos departamento Imuniteto valdybai 2020 m. vasario 4 d. buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą, kurį atlikus buvo konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Lietuvos policijos generalinis komisaras Įsakymu, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 27 punktu ir atsižvelgęs į Išvadą bei tai, kad pareiškėjas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 5-TE-207 2020 m. vasario 26 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, pripažino, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Įsakymo priėmimo dieną pareiškėjas jau buvo atleistas iš vidaus tarnybos, todėl, vadovaujantis Tvarkos aprašo 27 punkto norma, buvo priimtas įsakymas ne dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, bet įsakymas dėl pareigūno, atleisto iš vidaus tarnybos, pripažinimo pažeminusiu pareigūno vardą. Nagrinėjant kilusį ginčą, išlieka aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir išaiškinimai dėl Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šiomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Pareigūno atsakomybė pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių.

12. Atsakovas teigė, jog nagrinėjamu atveju yra pakankamai akivaizdu, kad paaiškinimai buvo gauti tarnybinio patikrinimo metu, o tai, kad Išvadoje nėra nurodyta, kada ir kaip jie buvo pateikti, neturi juridinės reikšmės ginčui. Tarnybinio patikrinimo metu paaiškinimai buvo gauti iš visų įvykyje dalyvavusių asmenų (išskyrus advokatą) ir tai akivaizdžiai atsispindi Išvadoje – visi jie yra įvardyti ir aprašyti šiame dokumente. Nebuvo nustatyta prieštaravimų dėl esminių faktinių aplinkybių. Vertinant, ar tam tikri veiksmai (neveikimas) lėmė akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto pažeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą, nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo su uniforma.

13. Atsakovas nurodė, jog, vadovaujantis aktualia teismų praktika, pareigūno vardo pažeminimo konstatavimas nereikalauja formalaus veikos kvalifikavimo. Pareigūno vardo pažeminimo konstatavimui būdingas vertinamasis kriterijus, t. y. nustatyto pareigūno kalto veikimo ar neveikimo įvertinimas visuomenėje galiojančių moralės nuostatų bei visuomenės teisėtų lūkesčių kontekste. Išvadoje nurodyta, kad pareigūnas, be kita ko, nusižengė Etikos kodekse nustatytiems principams, taigi, yra aiškiai atskleista, kad nustatytas pareigūno kaltas veikimas ir (ar) neveikimas buvo įvertintas moralinių orientyrų, kaip atitinkančių visuomenėje galiojančias moralės nuostatas bei teisėtus visuomenės lūkesčius, laikymosi kontekste. Pagal visuotinai priimtinas elgesio normas, kiekvienoje konkrečioje situacijoje turėtų būti pasirenkamas teisingas ir etiškas elgesio modelis.

14. Pasak atsakovo, valstybės tarnyboje galiojantis lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinis imperatyvas kelia ypatingus reikalavimus, o sisteminė Policijos įstatymo 5 straipsnio ir 25 straipsnio nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad policijos pareigūnas turi atlikti savo tarnybą, taip pat elgtis ir ne tarnybos metu taip, kad būtų užtikrinti minėto įstatymo 5 straipsnyje policijos veiklai keliami uždaviniai. Policijos pareigūnų elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu, be kita ko, reguliuoja Etikos kodeksas, kuriame nurodyta, kad policijos pareigūnas turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims.

15. Atsakovas teigė, kad Išvadoje buvo konkrečiai aptarti ir išsamiai įvertinti visi pareiškėjo veiksmai (neveikimas). Pareiškėjo ir G. S. patekimas į objektą, nesant aiškių pagrindų, buvimas jame, nors ir pasyvus, ir atsisakymas jas palikti, dėl pagrįstų ir suprantamų priežasčių ten esantiems asmenims (vienas jų buvo nepilnametis) kėlė abejonių dėl nepageidaujamų asmenų ketinimų ir nusiteikimo bei kėlė baimę, nesaugumo jausmą. Toks pareigūnų pasyviai agresyvus elgesys buvo įvertintas kaip neatitinkantis pareigūnams keliamų moralinių orientyrų. Nors preziumuotina, kad teisėta įmonės atstovė įgaliojo advokatą atlikti tam tikrus veiksmus (turto apžiūrą ar panašiai) profesinio atstovavimo pagrindu, toks įgaliojimas buvo suteiktas konkrečiai advokatui, o ne kartu vykusiems pareigūnams. Tokie pareiškėjo veiksmai nėra suderinami su pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais bei griežtesniais reikalavimais. Esminis elementas, suponuojantis nurodyto atleidimo iš tarnybos pagrindo taikymą, yra visuomenės požiūris į atitinkamą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai yra tiesiogiai susiję su sistemos autoritetu ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu sistema.

16. Atsakovas vertino, jog pareiškėjas aiškiai žinojo ir suprato jo vykimo į vilą ir buvimo joje tikslą (padėti išlydėti viloje buvusius asmenis, perimti vilą), antraip būtų visiškai nesuvokiamas jo pakankamai ilgai trukęs pasyvus elgesys, atsisakymas vykdyti tiek viloje apsistojusių (advokatui jokios grėsmės nekėlusių) asmenų prašymus, tiek vietinių pareigūnų reikalavimus palikti teritoriją. Paties pareiškėjo nurodytas tikslas, jog jis kartu su advokatu vyko į vilą stebėti ir užtikrinti, kad advokatas nebūtų užpultas, aiškiai nesiderina su jo, kaip policijos pareigūno, statusu. Pareiškėjas suvokė, kad jo elgesys nėra absoliučiai skaidrus ir teisėtas, kadangi tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareigūnas stengėsi slėpti savo veidą, vengė pateikti dokumentus. Pareiškėjas privalėjo suprasti, kad jis neturi formalių įgaliojimų vykdyti advokato apsaugos, todėl jo elgesys laikytinas sąmoningu valiniu pasirinkimu, atitinkamai jo kaltė konkrečioje situacijoje turi būti kvalifikuojama kaip tyčia. Šiuo atveju egzistuoja visi Statuto 2 straipsnio 4 dalies, 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir Tvarkos aprašo 27 punkto elementai. Savo veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad statutiniai valstybės pareigūnai gali elgtis neatsakingai, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje, akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos autoritetą, ją kompromituoja, pareiškėjo veiksmai laikytini pareigūno vardo pažeminimu.

17. Atsakovas nurodė, jog nustatyti pareiškėjo veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip akivaizdžiai žeminantys pareigūno vardą. Pripažinimas, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, yra imperatyvi teisės aktuose nustatyta teisinė pasekmė; kadangi pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jos trukmė, nei kitiems pareigūnams taikytos skirtingos tarnybinės nuobaudos neturi įtakos šiai pasekmei taikyti. Atsakovui nustačius, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, jo pripažinimas pažeminusiu pareigūno vardą buvo vienintelė teisės aktuose numatyta teisinė priemonė, kurią Policijos departamentas privalėjo taikyti nagrinėjamu atveju.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo D. Ž. skundą atmetė.

19. Teismas nustatė, kad 2020 m. vasario 1 d. visuomenės informavimo priemonėse buvo paskelbta Publikacija, kurioje skelbiama, kad mūšis dėl verslininko R. K. šimtamilijoninio palikimo užvirė jam dar gyvam esant. Publikacijoje taip pat nurodyta, kad tam buvo pasitelkti ir du aukšti policijos pareigūnai, kurie vyko į (duomenys neskelbtini) ir bandė perimti prabangią vilą, kartu su vilniečiu advokatu į (duomenys neskelbtini) nuvyko tuometis Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) G. S. ir Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) D. Ž., kuris buvo išėjęs tėvystės atostogų. Policijos departamento Imuniteto valdybai 2020 m. vasario 4 d. buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl dienraščio „Lietuvos rytas“ tinklalapyje paskelbtoje Publikacijoje nurodytos informacijos apie galbūt neteisėtus policijos pareigūnų G. S. ir D. Ž. veiksmus. Pareiškėjui buvo įteiktas 2020 m. kovo 4 d. pranešimas apie galimą pareigūno vardo pažeminimą, kuriame nurodyta, kad 2019 m. liepos 21 d. kartu su advokatu G. D., atstovaujančiu kliento interesus, ir G. S. jis nuvyko į (duomenys neskelbtini), 2019 m. liepos 22 d. galbūt jėga (išlaužę spyną) įsibrovė į kitiems asmenims priklausantį būstą (vilą), padėjo advokatui G. D. vykdyti jo darbo funkcijas. Pranešime nurodyta, kad tokie veiksmai nesiderina su Lietuvos policijos pareigūno statusu, policijai keliamais uždaviniais bei nustatytomis vykdyti funkcijomis ir akivaizdžiai prieštarauja Policijos įstatyme įtvirtintiems bendriesiems policijos veiklos principams, Etikos kodekse policijos pareigūnų elgesiui keliamiems reikalavimams ir žemina pareigūno vardą. Pranešime taip pat nurodyta, kad dėl neteisėtų veiksmų ir nesuderinamo su etikos reikalavimais elgesio paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse sumenkino policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų prestižą visuomenėje bei pakenkė policijos autoritetui.

20. Teismas nurodė, kad, atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo nustatyta, jog pareiškėjas ir G. S., būdami policijos pareigūnais, kurie prieš pradėdami eiti pareigas prisiekė šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui, aptartais savo veiksmais, padarytais tyčia (dėl savo vadovo statuso, teisinio reguliavimo išmanymo ir tarnybinės patirties suprato savo veikos žalingumą ir numatė galimus padarinius), ne tik nusižengė Policijos įstatyme bei Etikos kodekse nustatytiems principams, bet ir akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą statutine įstaiga bei ją sukompromitavo, t. y. pažemino pareigūno vardą. Jų veiksmais išreikštas požiūris į tarnybos policijoje specifiką bei jiems, kaip policijos pareigūnams, keliamus aukštesnius elgesio ir skaidrumo reikalavimus, akivaizdžiai nesiderina su jų eitomis pareigomis ir kertasi su visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų. Pareiškėjo ir G. S., tuo metu ėjusių aukštas pareigas policijoje, neteisėtų veiksmų, dėl kurių į vilą buvo iškviesti (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai, paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse – dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir TV3 televizijos laidoje „Prieš srovę“ – menkina policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų prestižą, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į policijos veiklą, policijos pareigūno statusą, jo įgaliojimų ribas, o policijos pareigūnus apibūdina kaip neprincipingus, nepaisančius įstatymų reikalavimų, galinčią tenkinti kiekvieno asmens, pageidavimus. Lietuvos policijos generalinis komisaras, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 27 punktu, atsižvelgęs į Išvadą bei tai, kad pareiškėjas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 5-TE-207 „Dėl D. Ž. atleidimo iš vidaus tarnybos“ 2020 m. vasario 26 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, Įsakyme pripažino, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdyje laikėsi pozicijos, jog esminis jo kelionės tikslas buvo atostogos, jų metu G. D. pasiūlė kartu užeiti į namą, kuriame turi atlikti profesines pareigas, bei galbūt tik juokais paprašė jį apsaugoti. Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2020 m. kovo 12 d. paaiškinime gana plačiai aptarta ginčo dėl namo situacija, jame nurodyta, kad namas galbūt buvo užgrobtas kitų asmenų ir G. D., baimindamasis dėl savo saugumo, paprašė pabūti su juo, patekus į namą. Teismo posėdyje pareiškėjas laikėsi švelnesnės pozicijos, t. y. kad G. D. kelionės pradžioje buvo užsiminęs, jog turi profesinių pavedimų, o iš vakaro pasiūlė važiuoti į (duomenys neskelbtini), kurioje tuos pavedimus turės atlikti, galbūt juokais pasiūlė užeiti į namą. K. G. (pasitelkusios G. D.) paaiškinime taip pat yra nurodyta, kad G. D., baimindamasis dėl saugumo, paprašė pabūti pareiškėjo ir jo kolegos. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo teismo posėdyje teiktas paaiškinimas, jog G. D. galbūt juokavo, nėra pakankamas, jog paneigtų pradinę pareiškėjo įvykių eigos versiją, t. y. kad į namą jis ėjo G. D. prašymu užtikrinti jo apsaugą.

22. Teismas pažymėjo, kad įvykių eiga rodo apie tikslą veikti G. D. pavedimu. Į kelionę pakvietė G. D., pareiškėjas su kitais asmenims atvyko dviem su puse dienoms (kaip pats nurodė), iš kurių vieną dieną turėjo skirti G. D. pavedimui vykdyti. Teismas nustatė, kad G. S. Regionų apygardos administracinio teismo byloje Nr. eI3-4937-554/2020 paaiškino, jog už lėktuvo bilietus mokėjo G. D.. Pasak pareiškėjo, į (duomenys neskelbtini) važiavo 20–30 km nuo apsistojimo vietos, vyko vienu automobiliu, kurį vairavo G. D.. Į vilą reikėjo vykti į dar kitą miestelį. G. D. vairavo automobilį, todėl dienotvarkė dėliojosi pagal jo planus ir pareigas. Teismas akcentavo, kad nėra jokių racionalių paaiškinimų apie savarankiškus tikslus pareiškėjui ir G. S. būti (duomenys neskelbtini) miestelyje (pvz., apžiūrėti kokius nors svarbius objektus). Teismas sprendė, kad šios aplinkybės taip pat patvirtinta, jog kelionės tikslas (galbūt kartu su poilsiu) buvo G. D. reikalų tvarkymas.

23. Teismas vertino, jog tai, kad reikės patekti į gyvenamąsias patalpas su kitais asmenimis, pareiškėjas galėjo žinoti iš to, jog, kaip pats nurodė paaiškinime, patalpas galbūt buvo užgrobę kiti asmenys. Patikrinimo metu buvo nustatyta ir dėl to nekilo ginčas, kad tuo metu, kai pareiškėjas su kitais asmenimis užėjo į patalpas, ten buvo apsistoję kiti žmonės, t. y. pareiškėjas su palyda įėjo į kitų žmonių gyvenamąjį būstą. Teismas nurodė, jog tai, kad gyvenančius žmones buvo siekiama iškraustyti, įrodo tiek K. Č., tiek ir K. G. paaiškinimai, kuriuose nurodyta, jog gyvenantiems asmenims buvo duoti nurodymai išsikraustyti, taip pat asmenims pateiktas advokato pranešimas. Pareiškėjas nurodė, kad su tais žmonėmis nebendravo, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog D. Ž. taip pat teigė, kad negavo jų sutikimo įeiti ir būti patalpoje. Teismas įvertino, kad iš pareiškėjo 2020 m. kovo 12 d. paaiškinimo matosi, jog jis buvo pakankamai gerai susipažinęs su ginčo dėl turto aplinkybėmis. Šis paaiškinimas buvo pateiktas, atsakant į pareiškėjui 2020 m. kovo 4 d. pateiktą pranešimą apie galimą pareigūno vardo pažeminimą. Iš jo galima suprasti ir pareiškėjui (įvertinus pareigas bei patirtį) turėjo būti aišku, kad prašoma paaiškinti savo veiksmus ir jų motyvaciją dėl 2019 m. liepos 22 d. įvykių. Teismas nenustatė pagrindo šiuos paaiškinimus traktuoti kaip nurodančius aplinkybes, kurios įvykių metu buvo žinomos kitiems asmenims ar tik po šių įvykių tapo žinomos pareiškėjui. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nurodė aplinkybes, kurios jam buvo žinomos jau 2019 m. liepos 22 d., todėl pareiškėjui dar prieš patenkant į namą, turėjo būti žinoma, jog yra ginčo situacija ir bus susidurta su asmenimis, kurių interesai yra priešingi. Teismas vertino, kad teismo posėdyje pateikti pareiškėjo paaiškinimai apie apsisprendimą eiti į vilą nebuvo nuoseklūs (iš pradžių jis teigė, kad G. D. galbūt juokais paprašė jį apsaugoti, vėliau nurodė, kad, laukiant lauke prie vilos, pats pareiškėjas su G. S. paklausė, ar gali eiti kartu, nes buvo įdomu).

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo suprasti, jog dalyvaus ginčo ar konflikto sprendime, patalpose jau gyvena kiti žmonės, konflikte dalyvaus kitos šalies akivaizdoje kaip vienos iš šalių palyda. Pareiškėjas galėjo ir turėjo suprasti, kad kartu su kolega gali būti atpažinti kaip aukšto rango policijos pareigūnai ir dėl to žmonėms (pirmiausia tiems, kurie tiesiogiai dalyvauja įvykyje) pagrįstai susidarys įspūdis, jog visa policijos sistema neoficialiai palaiko vieną iš šalių (o tai ir įvyko, kadangi ten buvę žmonės jį atpažino). Teismas vertino, kad vien tik aukštų policijos pareigūnų pasirodymas kitos šalies akivaizdoje kaip atstovo palyda, net ir neatliekant jokių veiksmų ir nekalbant, sudarytų psichologinį spaudimą kitai šaliai. Teismas nurodė, kad nėra abejonės dėl vienos iš šalių atstovo tikslo ir motyvo siekti, kad taip ir įvyktų. Jeigu pareiškėjas to iš anksto nežinojo (nors, teismo vertinimu, pakanka įrodymų, kad jis tai žinojo), po to, kai jis pateko į namą, jis galėjo suprasti, kad jame gyvena kiti žmonės, kad vyksta ginčas (pareiškėjas teismo posėdyje neneigė, kad tai suprato). Teismas nurodė, kad, pareiškėjui būnant namo viduje, 3 kartus atvyko policija, pareiškėjas pagal pareigas ir patirtį galėjo suprasti, jog konfliktas įvyko dėl atvykėlių buvimo name, kadangi policija atvyko ne į viešą vietą, o į būstą. Susidariusi konfliktinė situacija tęsėsi ilgai (pasak dalyvavusių asmenų, apie 2–3 valandas), pareiškėjui galėjo kilti bent abejonių, ar jo buvimas gyvenantiems name asmenims yra pageidaujamas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas galėjo pasidomėti savo pažįstamo G. D. (kuris, tikėtina, geriau žinojo apie situaciją) ar kitų asmenų (ypač apsigyvenusių name), ar jų buvimas netrukdo, tačiau to nedarė (kaip paaiškino pareiškėjas, jis nekreipė dėmesio į viloje buvusius asmenis, su niekuo nebendravo, išskyrus G. S.). Jeigu pareiškėjas sąžiningai suklydo dėl patekimo į patalpas, būtent tokie veiksmai, kaip atitinkantys visuomenėje nusistovėjusias geros moralės, etikos, padorumo taisykles, galėjo iš dalies pateisinti jo veiksmus, tačiau pareiškėjas jų neatliko, o tai reiškia, kad, jeigu pareiškėjas būtų sąžiningai norėjęs išvengti savo siejimo su viena iš ginčo šalių, jis galėjo tai išvengti.

25. Teismas nesutiko su teiginiu, kad pareiškėjas tik pasyviai stebėjo situaciją ir pažymėjo, jog vien tai, kad patenkama į kitų žmonių būstą (privačią erdvę, nesvarbu, kokiais pagrindais ir ar teisėtai jie ten gyvena), yra aktyvus veiksmas.

26. Teismas sprendė, kad pareiškėjo veika pasireiškė tyčia – jis suvokė, jog, esant konfliktinei situacijai, pasirodydamas ir patekdamas į privatų būstą, jis gali būti identifikuotas kaip vienas iš aukštų policijos pareigūnų, jis to siekė arba sąmoningai sudarė sąlygas tokioms pasekmėms atsirasti.

27. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo vaidmuo šioje situacijoje buvo skirtingas nei G. S.. Iš pareiškėjo ir G. S. paaiškinimų teismas nustatė, kad būtent pareiškėjas tarėsi su G. S. dėl jo vykimo į (duomenys neskelbtini), todėl darė išvadą, jog pareiškėjas įtraukė G. S. į aptartą situaciją. Atsižvelgiant į tai, kad G. S. buvo vienos iš Kauno AVPK (duomenys neskelbtini), t. y. pavaldus pareiškėjui, teismas pažymėjo, jog jam galėjo būti sunku atsisakyti veikti kartu su D. Ž. (tiek vykstant į kelionę, tiek apsisprendžiant patekti į būstą), o pareiškėjas galėjo ir turėjo tai suprasti. Teismas priėjo prie išvados, jog šis aspektas papildomai rodo D. Ž. veikos sunkumą.

28. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas vadovavosi tuo, jog dalis atsakovo įrodymų nėra tinkami, kadangi nėra tinkamai autorizuoti (K. Č. ir R. A. paaiškinimai), tačiau vertino, kad šie įrodymai buvo vertinti visų įrodymų kontekste. Juose nurodytos esminės aplinkybės (D. Ž. su kitais asmenimis pateko į būstą, kad jame buvo apsigyvenę kiti žmonės, kad buvo siekiama juos iškraustyti, iškviesta policija) sutampa su kitais įrodymais. Teismas priėjo prie išvados, jog vien formalūs trūkumai nepaneigia šių įrodymų turinio dėl esminių bylos aplinkybių.

29. Teismas sprendė, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas dėl savo kaltų veiksmų ne tarnybos metu atliko veiką, kuri yra akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti, t. y. pažemino pareigūno vardą, kaip tai apibrėžta Statuto 2 straipsnio 4 dalyje, o, nustatęs tokį faktą, pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, atsakovas turėjo atleisti pareigūną iš tarnybos. Teismas pažymėjo, kad Įsakymą priėmė įgaliotas subjektas, Išvadoje yra nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, jos išdėstytos suprantamai, remtasi teisės aktais, todėl konstatavo, kad šis sprendimas tiek pagal formą, tiek pagal turinį atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus, atsakovas rinko įrodymus, nėra pagrindo konstatuoti, kad būtų buvę padaryti esminiai procedūros pažeidimai, dėl kurių galėjo būti priimtas neobjektyvus ir nepagrįstas sprendimas.

30. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir jo prašymo dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo.

III. 31. Pareiškėjas D. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo pridėti prie bylos įrodymus – Kauno apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 9 d. posėdžio garso įrašą administracinėje byloje Nr. eI-3-4937-554/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-402-538/2021, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2019 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. 5S-12797 ir 2020 m. sausio 14 d. Europolo apsikeitimo informacija pranešimus su vertimu į lietuvių kalbą, apklausti byloje liudytojus G. S. ir G. D., priteisti iš atsakovo jo patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas.

32. Pareiškėjas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas akcentuoja, kad Išvadoje nustatyta, jog nebuvo gauta jokių duomenų apie pareiškėjo ar G. S. patekimą į vilą jėga ar piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, policijos pareigūno statusu. Išvadoje nenustatyti su pareiškėju buvusių advokato G. D. ir įmonės „Rarkarpis SL“ direktorės K. G. neteisėti veiksmai, atsakovas nepateikė jokių prieštaravimų dėl tokios pozicijos. Pareiškėjas pažymi, kad į (duomenys neskelbtini) vyko oficialių atostogų metu ir nepažeidė pareigūnams keliamų reikalavimų. Teismo posėdyje atsakovo atstovė neginčijo faktų dėl įmonės „Rarkarpis SL“ vilos nuosavybės teisės, „Rarkarpis SL“ direktorės K. G. įgaliojimų ir teisės įmonės vardu įgyvendinti nuosavybės teisę viloje, taip pat neginčijo Išvadoje nustatytų faktų, kad nėra jokių duomenų apie pareiškėjo ar G. S. patekimą į vilą jėga, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu, kokius nors galbūt neteisėtus G. D. ir įmonės „Rarkarpis SL“ direktorės K. G. veiksmus ir panašiai. Teismui paprašius nurodyti, kokius konkrečiai netinkamus / neteisėtus veiksmus pareiškėjas atliko viloje, atsakovo atstovė negalėjo jų nurodyti, tai negalėjo padaryti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 9 d. posėdyje (byloje pagal G. S. skundą dėl Išvados ir analogiško įsakymo) apklausta atsakovo atstovė E. B., atlikusi tarnybinį patikrinimą ir surašiusi Išvadą.

33. Pareiškėjas teigia, kad teismas neanalizavo visų reikšmingų jo ir G. S. parodymų bei paaiškinimų, sprendime rėmėsi tik Policijos departamentui palankiomis aplinkybėmis, nors tiek iš šioje byloje esančių duomenų, tiek iš Kauno apygardos administracinio teismo byloje pagal G. S. skundą esančių garso įrašų yra aiškiai matomas pareiškėjo ir G. S. parodymų nuoseklumas. Išvadoje pateiktas vertinimas, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, yra neobjektyvus, deklaratyvus ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad, būdamas viloje, jis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų atskleisti savo, kaip pareigūno, statusą, jo, kaip pareigūno, statusas nebuvo atskleistas kitiems asmenims, kiti asmenys neatpažino pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, todėl nesutinka su teismo argumentais, jog dėl pareiškėjo, kaip pareigūno, statuso tuo metu viloje buvusiems asmenims galėjo susidaryti įspūdis, kad pareigūnai vykdo vienos iš šalių pavedimus.

34. Pareiškėjas nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, neobjektyviai, rėmėsi išankstiniu neigiamu nusistatymu prieš jį, o ne objektyviais bylos duomenimis (ar jų nebuvimu), aplinkybes nustatinėjo iš prielaidų, spėjimų ar logikos klaidų, o tai yra absoliučiai neleistina ir daro sprendimą visiškai nepagrįstu bei neteisėtu.

35. Pareiškėjas apeliacinį skundą taip pat grindžia argumentais, kad Išvadoje remiamasi tik subjektyviais K. Č. ir R. A. paaiškinimais apie tai, jog jie išsigando pareiškėjo ir G. S. buvimo name, nors Išvadoje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas ar G. S. būtų atlikę kokius nors netinkamus veiksmus, piktnaudžiavę tarnyba ar naudoję pareigūno vardą. Byloje nėra K. Č. pasirašyto dokumento, kuriame būtų nurodytos įvykio aplinkybės, o atsakovas rėmėsi tik elektroniniu laišku ir, kaip teigiama, vykusiu telefoniniu pokalbiu, kurio metu nebuvo įsitikinta dėl pašnekovės tapatybės. Byloje nėra jokių duomenų ir apie R. A. paaiškinimo gavimo šaltinį, nenustatyta paaiškinimą davusio asmens tapatybė, o pats paaiškinimas yra prieštaringas, nepateiktas jo originalas. Šios aplinkybės patvirtintos ir Kauno apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 9 d. posėdyje.

36. Pareiškėjas pažymi, kad tiek jis, tiek kartu su juo buvęs G. S. paliudijo, jog patalpose buvo du suaugę vyrai, nėra surinkta duomenų apie patalpose tuo metu buvusį nepilnametį R. A. sūnų. Taai patvirtino ir G. S. Kauno apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. posėdyje (garso įrašo 32.10–32.50 min.). R. A. paaiškinime teigiama, kad jo sūnus darė įvykio vaizdo įrašą, tačiau jokio įrašo Policijos departamentas negavo, jis į bylą nepateiktas. R. A. paaiškinime taip pat buvo nurodyta, kad įvykio metu jis apie įvykį informavo apsaugą, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog į vietą būtų atvykę apsaugos darbuotojai. Šie prieštaravimai liko nepašalinti, atitinkami asmenys nebuvo kviesti į apklausą, nebuvo apklausti pagal teisės aktų reikalavimus, nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp šių asmenų paaiškinimų, o tai kelia pagrįstų abejonių, jog minėtų asmenų parodymai paprasčiausiai galėjo būti suklastoti, todėl teismo turėjo būti vertinami itin kruopščiai ir kritiškai. Pareiškėjo nuomone, negalima teigti, kad Išvadoje nurodomi asmenų paaiškinimai yra tinkami, teisėtai ir leistinai surinkti įrodymai, kurie galėtų turėti teisinę reikšmę tarnybinio patikrinimo metu. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, be kita ko, neanalizavo ir K. G. paaiškinimų, neapklausė G. D., nors jis galėjo paliudyti bylai reikšmingas aplinkybes, neįvertino G. S. paaiškinimų. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas nurodo, kad kyla būtinybė apeliacinės instancijos teismo prašyti liudytojais byloje apklausti G. S. ir G. D., kurie žino ir galėtų paaiškinti aplinkybes dėl susijusio įvykio, galėtų išsklaidyti kilusias abejones ir paneigti teismo sprendime neteisingai nustatytas faktines aplinkybes bei jų nepagrįstą vertinimą.

37. Dėl tariamos pagalbos advokatui pareiškėjas akcentuoja, kad Išvadoje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog jis kaip nors būtų naudojęsis savo pareigomis.

38. Pareiškėjas pažymi, kad Išvadoje yra nurodyta apie ANK 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą (savavaldžiavimą), tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad padarytas minėtas nusižengimas. Pareiškėjo žiniomis, nei jis, nei G. S. nėra patraukti (ar traukiami) administracinėn atsakomybėn už tokio nusižengimo padarymą, nėra ir jokių Lietuvos Respublikoje ar (duomenys neskelbtini) inicijuotų procesų dėl galimo nusižengimo. Taigi Išvada negalėjo būti grindžiama tariamu savavaldžiavimu, o su tuo susiję Išvados teiginiai yra visiškai deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Ši Išvados dalis yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neteisėta.

39. Tiek skunde teismui, tiek apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo argumentus, jog Išvados teiginiai, kad buvo siekiama padėti neteisėtai veikusiam advokatui, yra nepagrįsti ir neteisėti.

40. Pareiškėjas teigia, kad Išvadoje nėra nurodyta, kokio konkrečiai teisės akto ir kokią nuostatą jis pažeidė ir kokią įstatyme nustatytą veiką, sudarančią pareigūno vardo pažeminimo požymius, padarė. Atsakovas tai nepagrindė ir teisme. Tiek Išvada, tiek ja remiantis priimtas Įsakymas neatitinka imperatyvių Tvarkos aprašo 24 punkto reikalavimų, todėl laikytini neteisėtais. Nei Išvadoje, nei atsakovo atsiliepime nėra paaiškinta, kokius konkrečiai veiksmus, prieštaraujančius žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo, pavyzdingumo principams, atliko pareiškėjas, viešėdamas (duomenys neskelbtini) ir pasyviai stebėdamas situaciją name, kurio teisėtas savininkas (bendrovės „Rarkarpis SL“ direktorė) neprieštaravo dėl jo buvimo name. Policijos departamentas taip pat nepaaiškino, kaip pareiškėjas pažeidė pareigą saugoti profesinę garbę (kai (duomenys neskelbtini) buvo net ne tarnybos metu, o teisėtų atostogų metu), kaip savo elgesiu ar veiksmais jis galėjo diskredituoti savo vardą, policijos pareigūno statusą ir policijos autoritetą (Išvadoje buvo nustatyta, kad pareiškėjas nenaudojo pareigūno vardo ar statuso ir name jokių veiksmų neatliko). Išvados argumentai yra deklaratyvūs ir neatitinka tikrovės.

41. Pareiškėjo įsitikinimu, žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija negali būti laikoma akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti. Tokia informacija taip pat negali būti pagrindu laikyti pareiškėją kaip nors netinkamai veikus ar pažeidus kokius nors vidaus tarnyboje keliamus reikalavimus. Pareiškėjas akcentuoja, kad Išvadoje nėra jo kaltės (nei tyčios, nei neatsargumo).

42. Pareiškėjas nurodo, kad Išvados rezoliucinėje dalyje pasiūlyta ne tik jį ir G. S. pripažinti pažeminus pareigūno vardą, bet ir juos atleisti vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nepaisant to, kad, pagal Tvarkos aprašo 27 punktą, toks įsakymas apskritai negalėtų būti priimamas. Išvadoje pateiktas pasiūlymas, kuris negali būti įgyvendintas, yra aiškiai neteisėtas.

43. Pareiškėjas teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog Išvadoje ir Įsakyme nėra pateikti pakankami motyvai, nenurodyti jokie objektyvūs duomenys (faktai) ar teisės aktų normos, kuriais remiantis pareiškėjas buvo pripažintas pažeminusiu pareigūno vardą, Įsakymas laikytinas neatitinkančiu viešojo administravimo subjekto priimamam individualiam administraciniam aktui keliamų VAĮ 3 straipsnio 2 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad Įsakymas yra nepagrįstas, neteisėtas, nemotyvuotas ir buvo priimtas pažeidžiant Tvarkos aprašo 24 ir 27 punktų bei VAĮ 3 straipsnio 2 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, skunde nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

44. Atsakovas Policijos departamentas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

45. Policijos departamentas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačias argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Išvados rezoliucinėje dalyje expressis verbis (tiesiogiai) nebuvo siūlyta pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos. Tarnybinio patikrinimo išvada įstaigos vadovui yra tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kuris pats savaime pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia. Išvada yra Įsakymo motyvuojamoji dalis, o Įsakyme, kuris ir yra ginčo dalykas, yra aiškiai nurodyta, jog sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Išvadą bei vadovaujantis Tvarkos aprašo 27 punktu, nustatančiu, kad vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, atsižvelgdamas į Išvadoje konstatuotus pareigūno padarytus teisės aktų pažeidimus, priima įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo arba dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, o dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno – įsakymą dėl pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, ar dėl pripažinimo pažeminusiu pareigūno vardą.

46. Policijos departamentas akcentuoja, jog byloje nėra ginčo dėl bylai reikšmingų esminių faktinių aplinkybių, skiriasi tik šalių teikiama pozicija dėl jų vertinimo Statuto 2 straipsnio 4 dalies ir 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas kvestionuoja Išvadoje nurodytų įvykyje dalyvavusių asmenų (konkrečiai K. Č. ir R. A.) paaiškinimų teisėtumą bei leistinumą, pareiškėjas iš esmės nepaneigia juose nurodytų esminių faktinių aplinkybių, tik pateikia savo vertinimą.

47. Atsakovas pažymi, kad argumentų, jog pareiškėjas vėliau neakcentavo, kad nebendravo su konflikte dalyvavusiais asmenimis, nieko iš jų nereikalavo, neatliko jokių aktyvių veiksmų, patalpose, dėl kurių įvyko konfliktas, buvo ne tarnybos metu, policijos pareigūno statuso niekam neatskleidė, tiesiog buvo patalpose ir stebėjo, kad nebūtų fiziškai užpultas pažįstamas advokatas, ir teikė versiją, jog viduje buvę asmenys maloniai bendravo, netgi siūlė vandens, arbatos, niekas neprašė jų palikti patalpų, vyko civilizuotas bendravimas (nors tuo pačiu pripažįsta, kad pokalbių nesuprato). Policijos departamentas atkreipia dėmesį į pareiškėjo paaiškinimų nenuoseklumą.

48. Atsakovas nesutinka, kad, tarnybinio patikrinimo metu nenustačius pareiškėjo patekimo į vilą jėga ar kitais neteisėtais būdais ir priemonėmis (nesant teisinio ar kito teisėto pagrindo) arba piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu, nėra galima išvada dėl pareigūno vardo pažeminimo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje bylų kategorijoje suformuota teismų praktika, teisės aktai pareigūnams nustato aukštesnius drausmės, moralės ir garbės standartus, nei eiliniams piliečiams, jų teisiniam statusui yra būdinga ypatinga drausmė, pareigūnų elgesys turi nekelti abejonių dėl jo atitikties tiek bendrosioms etikos normoms, tiek tarnybinės etikos taisyklėms, tiek ir kitiems reikalavimams.

49. Atsakovo nuomone, turėtų būti atmesti pareiškėjo argumentai dėl sprendimo neteisėtumo dėl to, kad atsakovui apie aptariamą „išvyką“ jau buvo žinoma anksčiau, nei informacija pasirodė žiniasklaidoje, tai patvirtina Policijos departamento Imuniteto valdybos raštas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybai bei Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos atsakymas į šį raštą, Europolo pranešimas. Atsakovas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu yra teikęs paaiškinimą, jog buvo gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie galimą įsilaužimą, kuriame dalyvavo policijos pareigūnai, tačiau, patikrinus šią informaciją, nebuvo gauta duomenų apie (duomenys neskelbtini) pradėtus tyrimus. Atitinkamai nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pradėti tyrimą (tarnybinį patikrinimą), tačiau toks pagrindas atsirado ir tyrimas (tarnybinis patikrinimas) turėjo būti pradėtas, pasirodžius informacijai visuomenės informavimo priemonėse. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 6 punktu, pareigūną į pareigas skiriančiam centrinės statutinės įstaigos vadovui gavus visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą ar kitokią informaciją apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą, pradedamas tarnybinis patikrinimas.

50. Policijos departamento nuomone, pareiškėjo argumentas, jog Išvada neatitinka reikalavimų ir dėl to laikytina neteisėta, kadangi joje yra nurodyti tik apibendrinti ir deklaratyvūs teiginiai apie pažeistus tarnybos ir etikos principus, tačiau nenurodyta, kokia konkrečiai veika, žeminanti pareigūno vardą, buvo padaryta ir koks teisės aktas, jo dalis buvo pažeisti, yra nepagrįstas. Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos. Pareiškėjas galbūt klaidingai mano, kad jis buvo atleistas už tarnybinį nusižengimą, todėl turėjo būti nurodyta, kokius tarnybą reguliuojančius teisės aktus, jų nuostatas jis pažeidė bei kokią įstatyme numatytą veiką, sudarančią pareigūno vardo pažeminimo požymius, jis padarė. Vadovaujantis aktualia teismų praktika, pareigūno vardo pažeminimo konstatavimas nereikalauja formalaus veikos kvalifikavimo.

51. Atsakovas pažymi, kad pareigūnai, einantys itin atsakingas, aukštas ((duomenys neskelbtini)) pareigas, privalo laikytis aukščiausių etikos bei skaidrumo standartų, įskaitant būtinybę vengti bet kokio netoleruotino, su policijos pareigūno statusu nesuderinamo elgesio ar net jo regimybės. Policijos departamento nuomone, aptarti pareiškėjo veiksmai nėra suderinami su pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais bei griežtesniais reikalavimais, be kita ko, ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų reputacinių standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams. Atsakovas laikosi pozicijos, kad aptarti pareigūnų veiksmai akivaizdžiai turėjo neigiamos įtakos policijos įvaizdžiui visuomenėje. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo argumentai, jog niekas iš viloje buvusių asmenų jo, kaip pareigūno ar aukšto rango policijos pareigūno, neatpažino, neatitinka faktinės situacijos.

52. Atsakovas akcentuoja, kad nustatyti pareiškėjo veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip akivaizdžiai žeminantys pareigūno vardą, todėl atleidimas iš tarnybos (Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu), pripažinimas, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą (Tvarkos aprašo 27 punkto pagrindu) yra imperatyvios teisės aktuose numatytos teisinės pasekmės, kurios negali būti keičiamos kitomis alternatyviomis priemonėmis. Kadangi pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jos trukmė, nei kitiems pareigūnams taikytos skirtingos tarnybinės nuobaudos negali turėti įtakos šiai priemonei taikyti. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad pareigūno vardą pažeminęs asmuo būtų nubaustas drausmine tvarka, bet ir tam, jog tokiu būdu būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Atsakovo nuomone, nustačius, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, jo pripažinimas pažeminusiu pareigūno vardą buvo vienintelė teisės aktuose numatyta teisinė priemonė, kurią Policijos departamentas privalėjo taikyti nagrinėjamu atveju.

53. Atsakovas pažymi, kad tai, jog teismo sprendime nėra aprašyti visi G. S. parodymai, nereiškia, kad teismas jų nevertino. Atsakovo nurodo, kad nėra suprantama, ką papildomai G. S. gali paliudyti šioje byloje, ją nagrinėjant apeliacine tvarka. Dėl liudytojo advokato G. D. apklausos atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nėra teikęs tokio pašymo nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje. Atsakovo nuomone, šalių pozicijos ir vertinimai yra išsamiai išdėstyti procesiniuose dokumentuose, papildomuose paaiškinimuose, šalys buvo iš esmės išklausytos teismo posėdyje. Pareiškėjo teiginiai, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai, kad sprendime neteisingai nustatytos esminės bylos aplinkybės, padaryta daug motyvacijos ir logikos klaidų, yra subjektyvūs ir teisiškai bei faktiškai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 54. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. 5-TE-280 „Dėl D. Ž. veiksmų įvertinimo“, kuriuo buvo pripažinta, kad pareiškėjas D. Ž. savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, teisėtumo ir pagrįstumo.

55. Pareiškėjas, kuris buvo atleistas iš vidaus tarnybos, Įsakymu pripažintas pažeminęs pareigūno vardą už tai, kad jis 2019 m. liepos 21 d. kartu su advokatu G. D., atstovaujančiu kliento interesus, ir G. S. nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur 2019 m. liepos 22 d. pateko į kitiems asmenis priklausantį būstą (vilą), nepakluso vietos pareigūnų reikalavimui palikti vilos teritoriją.

56. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog D. Ž. ne tarnybos metu atliko veiką, kuri akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituoja, t. y. jis pažemino pareigūno vardą, kaip tai apibrėžta Statuto 2 straipsnio 4 dalyje. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad atsakovas negalėjo elgtis kitaip, kaip pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą atleisti pareigūną iš tarnybos. Teismas atmetė pareiškėjo skundą.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nepažeidė pareigūnams keliamų reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas neanalizavo visų reikšmingų jo ir G. S. parodymų bei paaiškinimų, sprendime rėmėsi tik Policijos departamentui palankiomis aplinkybėmis, nepašalino prieštaravimų tarp asmenų paaiškinimų, išnagrinėjo bylą šališkai.

58. Pareiškėjas prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus: Kauno apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 9 d. posėdžio garso įrašą administracinėje byloje Nr. eI-3-4937-554/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-402-538/2021, Policijos departamento Imuniteto valdybos 2019 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. 5-S-12797, 2020 m. sausio 14 d. Europolo apsikeitimo informacija pranešimus su vertimu į lietuvių kalbą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso šalys turi teisę teikti įrodymus teismui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prašomų pridėti prie bylos įrodymų turinį, patenkina pareiškėjo prašymą iš dalies ir prideda prie bylos Kauno apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 9 d. posėdžio garso įrašą administracinėje byloje Nr. eI-3-4937-554/2020 ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-402-538/2021. Kiti pareiškėjo prašomi pridėti įrodymai (Policijos departamento Imuniteto valdybos 2019 m. gruodžio 18 d. raštas Nr. 5-S-12797, 2020 m. sausio 14 d. Europolo apsikeitimo informacija pranešimai su vertimu į lietuvių kalbą) jau yra byloje (el. b. l. 30–35), todėl jų pateikimas nevertinamas kaip naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimas.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2034-968/2021). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

60. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma.

Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., 2015 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1445-756/2018). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Ši proceso norma įpareigoja ginčą nagrinėjantį administracinį teismą, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes, neapsiriboti vien tik šalių paaiškinimais bei jų pateiktais įrodymais, tačiau suponuoja jo pareigą atlikti visus būtinus procesinius veiksmus, kad visapusiškai ir objektyviai būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-442/2015).

Pagal ABTĮ 86 straipsnį, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

61. Skundžiamas Įsakymas grindžiamas Statuto 2 straipsnio 4 dalimi, Tvarkos aprašo 27 punktu. Jis priimtas remiantis Išvada, kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis, joje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas. Konstatavus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas ar pareigūno vardą žeminanti veika, išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas ar veika, žeminanti pareigūno vardą, padaryti (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis, jo dalis, punktas ar papunktis), padarymo laikas, priežastys, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, tikrinamo pareigūno kaltės forma (tyčia ar neatsargumas), padarytos žalos pobūdis ir dydis, tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančios veikos padariniai, tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės bei duomenys apie ankstesnę tikrinamo pareigūno tarnybą (tarnybinė charakteristika, paskatinimai ir apdovanojimai bei galiojančios tarnybinės nuobaudos) ir pasiūlymas dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn, taip pat prireikus pasiūlymai pašalinti tarnybinio nusižengimo priežastis (Tvarkos aprašo 24 p.).

62. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog tiek Išvada, tiek Įsakymas yra neteisėti, nepagrįsti ir nemotyvuoti, priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad Išvadoje nustatyta, jog negauta jokių duomenų apie pareiškėjo patekimą į vilą jėga, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu, nenustatyti pareiškėjo netinkamai atlikti veiksmai. Pareiškėjas reiškė abejones dėl surinktų paaiškinimų patikimumo, teigė, jog Išvadoje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad jis kokiu nors būdu būtų naudojęsis savo pareigomis geriems ryšiams su advokatu gauti. Išvadoje pateikiami deklaratyvūs ir nepagrįsti argumentai dėl savavaldžiavimo, siekio padėti neteisėtai veikusiam advokatui, teiginiai apie pažeistus tarnybos ir etikos principus, tačiau nenurodyta, kokia konkrečiai veika, žeminanti pareigūno vardą, buvo padaryta, ir kokio teisės akto straipsnis, jo dalis, punktas ar papunktis yra pažeisti. Pareiškėjas pažymėjo, kad nėra jo kaltės bei akivaizdžių pareigūno vardo pažeminimo sudėtį sudarančių požymių.

63. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad teismas neišanalizavo visų byloje surinktų įrodymų, neatsakė į esminius klausimus, kuriuos skunde kėlė pareiškėjas (pvz., dėl tarnybinio patikrinimo neteisėtumo, pažeidimų nekonkretumo, neakivaizdumo, teisės principų (objektyvumo, proporcingumo, gero viešojo administravimo, nepiktnaudžiavimo valdžia) pažeidimo), iš esmės rėmėsi tik proceso šalių ir kitų asmenų paaiškinimais, nevertino kitų byloje surinktų rašytinių įrodymų, dėl jų nepasisakė, nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis jis konstatavo buvusias tam tikras faktines aplinkybes (pvz., kad į namą 3 kartus buvo atvykusi policija, konfliktinė situacija tęsėsi ilgai, name buvę žmonės atpažino pareiškėją). Taigi darytina išvada, kad skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas neišnagrinėjus visų byloje surinktų įrodymų. Šie procesiniai pažeidimai laikytini esminiais, sudarančiais pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą.

64. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalis byloje esančių dokumentų (atsiliepimo priedai) yra surašyti nelietuvių kalba, nepateikti kai kurių dokumentų vertimai į lietuvių kalbą. Byloje nėra pirmosios instancijos teismo patvarkymo dėl šių dokumentų pridėjimo (nepridėjimo) prie bylos. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi galimybių įvertinti, kokiais dokumentais buvo remiamasi priimant teismo sprendimą (minėta, kad teismas nenurodė konkrečių dokumentų, kurie patvirtintų atitinkamas sprendime konstatuotas faktines aplinkybes), ar buvo remiamasi dokumentais, kurie nėra išversti į lietuvių kalbą.

65. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priimti naują sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pagal ABTĮ, apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 56 str. 7 d., 80, 86 str.). Apeliacinio skundo reikalavimas negali būti tenkinamas visa apimtimi, nes pareiškėjo skunde nurodytų argumentų ir byloje esančių įrodymų įvertinimas apeliacinės instancijos teisme, nesant tokio įvertinimo pirmojoje instancijoje, reikštų, kad šalys (tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas) prarastų teisę į apeliaciją. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 2 d. nutartyje iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. eA-85-575/2022, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl G. S. veiksmų ir su jais susijusių administracinių aktų teisėtumo, konstatavo, kad, priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą, buvo padaryti esminiai procesiniai pažeidimai, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

66. Perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šioje proceso stadijoje nesprendžiami pareiškėjo prašymai dėl liudytojų G. D. ir G. S. apklausos, šie prašymai spręstini pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, be kita ko, šia teismo nutartimi prie bylos pridėtus įrodymus. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje taip pat nesprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė