2017-03-29 Nr. AB-7279-3-61-3-03833-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-945-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03833-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT, Tarnyba, atsakovas) 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. SS-1417 „Dėl V. U. specialiųjų poreikių“; 2) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. S-187 „Dėl V. U. specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti NDNT iš naujo atlikti specialiųjų nuolatinės priežiūros (pagalbos) ir transporto išlaidų poreikių vertinimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo socialinė ir materialinė padėtis skundžiamais sprendimais buvo bloginama nustačius, kad jo sveikata pagerėjo, nors jam invalidumas buvo nustatytas neterminuotai. Pareiškėjas prašė teismo atstatyti transporto išlaidų kompensavimą bei šalpos išmoką, kuri buvo mokama iki 2015 m. sausio 1 d. Kadangi pareiškėjui neterminuotai buvo nustatyta II invalidumo grupė, įstatyme buvo įtvirtinta, kad tokiu atveju tai prilyginama vidutinių specialiųjų poreikių lygiui. Pareiškėjas nebuvo informuotas kodėl jam buvo nutrauktas išmokų mokėjimas, nors jo sveikatos būklė pablogėjo, atsirado naujų ligų. Pareiškėjas nurodė, jog jam nesuprantama, kodėl jis buvo siunčiamas pakartotiniam įvertinimui. Pareiškėjas teigė, kad šalpos išmoka pareiškėjui buvo mokama nuo 2008 m. ir, pareiškėjo manymu, ji turėjo būti mokama neterminuotai.

Atsakovas NDNT pateiktame atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad specialieji poreikiai vertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtintu Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašu (toliau – ir Kriterijų sąrašas), tuo pačiu įsakymu patvirtintu Tvarkos aprašu. Remdamasis Tvarkos aprašo 6 punktu paaiškina, kad visais atvejais nustatant asmeniui specialųjį poreikį ar kelis specialiuosius poreikius sprendimas turi būti pagrįstas nurodant kriterijų ar kriterijus iš Kriterijų sąrašo, kuriuos pritaikius ir nustatomas specialusis poreikis. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimui esminę įtaką daro diagnozės, kurios yra susijusios su judėjimo funkcijos sutrikimu. Specialieji poreikiai galėtų pareiškėjui būti nustatyti tik tuo atveju, jeigu būtų diagnozuoti ryškūs įvairios kilmės judėjimo funkcijos sutrikimai ir asmens savarankiškumas tam tikrais atvejais Bartelio indeksu būtų įvertintas ne didesne nei 40 balų suma. Pareiškėjo savarankiškumas Bartelio indeksu vertinamas 80 balų suma, todėl nėra galimybės nustatyti specialųjį poreikį.

Atsakovas paaiškino, kad NDNT specialiuosius poreikius senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims, vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. A1-220/V-505, nustato tik nuo 2010 m. liepos 1 d. Iki to laiko specialiuosius poreikius nustatydavo asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje asmuo yra prisiregistravęs, gydytojų konsultacinė komisija. Dėl to, atsakovo teigimu, jis negalėjo pasisakyti dėl pareiškėjo specialiųjų poreikių vertinimo aplinkybių iki 2010 m. liepos 1 d., nes tokiais duomenimis nedisponavo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Viešosios įstaigos „Vilkijos pirminės sveikatos priežiūros centras“ 2015 m. balandžio 14 d. siuntimu į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nr. 18 (toliau – ir Siuntimas) nurodė, jog V. U., gimęs 1939 (duomenys neskelbtini), siunčiamas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą dėl specialiųjų poreikių nustatymo asmeniui reikalaujant (Siuntimo 9 p.). Siuntime aprašyta išsami ligos diagnozė, taikytas gydymas, bendra būklė, sveikatos būklės aprašymas (4 p.), Bartel indeksas (Bartel indeksas), pagrindinė diagnozė, kitos diagnozės. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 15 d. padavė prašymą Tarnybai nustatyti specialiuosius poreikius atgaline data nuo 2014 m. gruodžio 18 d., nurodė, kad iki šios datos specialieji poreikiai buvo tenkinami. NDNT Kauno III teritorinio skyriaus 2015 m. balandžio 16 d. Bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo aktu Nr. SP-1190 (2015 m. balandžio 16 d. aktas) nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis pagal specialiųjų poreikio nustatymo kriterijų sąrašo 4.2. punktą nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. balandžio 14 d. Nenustatyti kiti specialieji poreikiai. Nurodyta, kad Bartel indeksas 80 balų.

Teismas nurodė, jog Komisijos sprendimas grindžiamas ir tuo, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis negalėjo būti nustatytas, nes sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.14 punkto dispozicijos, kuri reikalauja, kad Bartelio indeksas būtų nuo 25 iki 40 balų, o pareiškėjui nustatytas 80 balų indeksas. Sprendime pateikiami motyvai, kodėl pareiškėjui nenustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ši sprendimo dalis grindžiama Kriterijų sąrašo 1.9.2 punktu, nurodoma, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nenustatytas nes pareiškėjo sveikatos būklė neatitiko Kriterijų sąrašo 2.13.1 punkto, 2.14 punkto reikalavimų, t. y. sprendime aptariami visi teisės aktuose nustatyti specialieji poreikiai ir motyvuojama, kodėl nėra pagrindo juos nustatyti ar netgi vertinti (lengvojo automobilio įsigijimo), todėl sprendimą laikė motyvuotu. Teismas tik vertino, ar pagrįstai priimtas sprendimas, pakeičiantis Kauno III teritorinio skyriaus sprendimą.

Teismas pažymėjo, jog vertindamas neįgaliųjų asmenų specialiųjų poreikių tenkinimą atsakovas pagrįstai vadovavosi Kriterijų sąrašo ir Tvarkos aprašo redakcija, galiojusia pareiškėjo prašymo nagrinėjimo laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad nustatant specialiuosius poreikius didelę reikšmę turi Tvarkos aprašo 9 punkte nurodyti dokumentai, kuriuos gydantis gydytojas su siuntimu pateikia NDNT. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju NDNT nesikreipė į siuntimą išdavusią įstaigą, o tai reiškia, jog gauti dokumentai buvo išsamūs ir jų pakako. Tvarkos aprašo 13.3 punkte nustatyta, kad esant pagrįstų abejonių dėl Bartelio indekso nustatymo, NDNT specialistai, turintys teisę vertinti Bartelio indeksą, įvertina asmens savarankiškumą ir tai pažymi Specialiųjų poreikių vertinimo akte. Nagrinėjamu atveju nebuvo duomenų, kad tokių abejonių buvo, NDNT nagrinėdama pareiškėjo skundą, patvirtino tą patį Bartelio indeksą, kuri nustatė šeimos gydytojas – 80 balų ir kuris buvo nustatytas Kauno III teritoriniame skyriuje.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunduose teismui aprašė sunkią savo sveikatos būklę, tačiau neginčijo nei savarankiškumo balo nustatymo teisingumo (Bartel indeksas 80 balų), nei kitų diagnozių ar funkcinių sutrikimų, kurie konstatuoti siutime ir prie jo pridedamuose medicininių dokumentų išrašuose. Įvertinęs NDNT sprendimų kontrolės skyriaus aktą ir sprendimą, Ginčų komisijos prie SADM sprendimą, teismas priėmė išvadą, kad jie grindžiami tomis diagnozėmis ir funkciniais sutrikimais, kurie buvo nustatyti medicininiuose dokumentuose ir siuntime bei Kriterijų sąrašo reikalavimais, todėl nustatė, kad nėra pagrindo sprendimus naikinti.

Taip pat teismas akcentavo, jog Kriterijų sąrašo 2 punkte nustatyta, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatomas asmenims, kuriems dėl labai didelių organizmo funkcijos sutrikimų reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra (pagalba) namuose, tvarkant asmeninį ir socialinį gyvenimą, pagal šiame punkte išvardinamus kriterijus. Kriterijų sąrašo 2.1., 2.2., 2.4., 2.5., 2.6., 2.7.4., 2.13.1., 2.14., 2.21. punktai pareiškėjui negalėjo būti taikomi nes jie reikalauja, kad Bartelio indeksas būtų nuo 40 iki 50 balų. Kadangi pareiškėjo Bartel indeksas 80 balų, nepaisant jam nustatytų diagnozių, nurodyti punktai negalėjo būti taikomi. Likę 2 punkto papunkčiai pareiškėjui negalėjo būti taikomi, nes neatitiko jo sveikatos būklės, aprašytos siuntime ir NDNT 2015 m. gegužės 14 d. akte Nr. SP-1154 7 ir 8 jo punktuose. 2.14 punkte minimi labai ryškūs koordinacijos sutrikimai, nurodoma (duomenys neskelbtini), hiperkinezija ir kt., tačiau šios diagnozės būtų reikšmingos tik tuo atveju, jeigu Bartel indeksas būtų nuo 25 iki 40 balų. Taigi, nors siuntime ir minimas galvos svaigimas, sumėtimas į šonus (koordinacijos sutrikimai), tačiau pagal Bartel indeksą ir Kriterijų sąrašo 2 punktą pareiškėjo būklė neatitiko, todėl jam negalėjo būti nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

Teismo teigimu, pareiškėjui yra nustatytos atitinkamos diagnozės (T90.5, G44.3), tačiau nei siuntime, nei NDNT sprendimų kontrolės skyriaus akte ataksijos terminas ar kodas nebuvo minimas. Šis terminas nurodytas tik NDNT Kauno III teritorinio skyriaus 2015 m. balandžio 16 d. akte Nr. SP-1190 (9 punkte) kaip: „kitos patikslintos (duomenys neskelbtini) ligos ((duomenys neskelbtini))“. Niekur nebuvo nenurodyta ryški ar ne (duomenys neskelbtini) nustatyta pareiškėjui, o Kriterijų sąrašas reikalauja, kad būtų ryški (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad šis klinikinis požymis yra vertinamasis ir sprendimuose turi būti tokio vertinimo motyvavimas. NDNT SKS sprendime pažymėta, kad specialiajam transporto išlaidų kompensacijos poreikiui būtina diagnozuoti ryškią (duomenys neskelbtini), tačiau ryški (duomenys neskelbtini) nebuvo nustatyta. Dėl šių motyvų NDNT sprendimų kontrolės skyrius konstatavo, kad Kauno III teritorinis skyrius nepagrįstai nustatė specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį pagal Kriterijų sąrašo 4.2 punktą. Teismas pabrėžė, jog tai, kad NDNT padarė pagrįstą išvadą, galima spręsti iš Kauno III teritorinio skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. akto 10 punkto, kuriame pateikiami duomenys apie sveikatos būklę ir organizmo funkcijų sutrikimų aprašymas specialiesiems poreikiams nustatyti, ir kur aprašyta, kad rankų ir kojų refleksai simetriški, piršto-nosies mėginį atlieka kiek netiksliai, Rombergo pozoje nestabilus (tai neurologinis ištyrimas, įvertinant tam tikrą stovėseną užsimerkus). Atsižvelgęs į šiuos duomenis, teismas priėmė išvadą, kad NDNT pagrįstai įvertino, kad esant tokiam sveikatos būklės ir funkcijų aprašymui, susijusiam su judesių koordinacija, nėra pagrindo daryti išvadą, kad tokį nežymų raumenų koordinacijos sutrikimą galima įvertinti kaip ryškų.

Teismas nurodė, kad teisės aktai tik nuo 2010 m. liepos 1 d. nustatė pareigą Tarnybai nustatinėti specialiuosius poreikius senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims, o iki tos datos specialiuosius poreikius nustatinėjo asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kuriose asmuo prisiregistravęs, gydytojų konsultacinės komisijos (SADM ir SAM 2010 m. birželio 4 d. įsakymas Nr. A1-220/V-505). Pareiškėjas byloje neskundė sprendimų dėl išmokų mokėjimo jam nutraukimo, todėl teismas neanalizavo, kokiu pagrindu pareiškėjui buvo nustatyti specialieji poreikiai ir jis gaudavo atitinkamas išmokas, kokiu pagrindu tų išmokų mokėjimas buvo nutrauktas. Teismas konstatavo, kad pagal pareiškėjui išduoto siuntimo duomenis, nebuvo pagrindo jam nustatyti specialiuosius poreikius, dėl to skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pagrindo nėra.

III. Pareiškėjas V. U. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjas nesupranta, kodėl nustačius invalidumą be termino, šalpos išmoka ir transporto išlaidų kompensacija buvo paskirtos terminuotai. Nurodo, kad kitiems asmenims tokios išmokos buvo paskirtos neterminuotai. Nesutinka su teiginiu, kad išmokos be termino paskirtos tiems, kam buvo atliktos pakartotinės ekspertizės ir priklausomai nuo amžiaus, kadangi jam ekspertizė buvo atlikta kelis kartus ir jo amžius yra didesnis nei jam žinomų asmenų. Be to, išmokos turėjo būti mokamos nuo poreikių atsiradimo dienos, o ne tam tikrą laikotarpį. Pareiškėjas nurodo, jog jo sveikatos būklė pablogėjo, todėl jis prašo skirti komisiją ar atlikti tyrimą, kuri nustatytų dėl kol nutrauktas jam mokėtų išmokų mokėjimas. Jo nuomone, nutraukus išmokų mokėjimą buvo pažeistas Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, draudžiantis pabloginti materialinę ir socialinę neįgaliųjų padėtį. Taip pat tokiais veiksmais pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių konvencija (toliau – ir Konvencija, EŽTK) bei teisingumo ir protingumo principai.

Atsakovas NDNT pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi tais pačiais argumentais ir įrodymais, naujų įrodymų nepateikia, naujų reikalavimų nekelia, todėl, atsakovo teigimu, nėra tikslinga kartoti nesutikimo su skundo motyvus, išsamiai išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl NDNT 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. SS-1417 „Dėl V. U. specialiųjų poreikių“ bei Ginčų komisijos 2015 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. S-187 „Dėl V. U. specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių“, kuriais pareiškėjui nebuvo nustatyti specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) ir transporto išlaidų kompensacijos poreikiai, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareigojimo NDNT iš naujo atlikti specialiųjų nuolatinės priežiūros (pagalbos) ir transporto išlaidų poreikių vertinimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde prašė panaikinti NDNT 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. SS-1417 „Dėl V. U. specialiųjų poreikių“ bei Ginčų komisijos 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. S-187 „Dėl V. U. specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių“ bei įpareigoti NDNT iš naujo atlikti specialiųjų nuolatinės priežiūros (pagalbos) ir transporto išlaidų poreikių vertinimą, kadangi, pareiškėjo teigimu, specialieji poreikiai jam nenustatyti nepagrįstai.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, vertino, kad pareiškėjas neatitinka Kriterijų apraše nustatytų kriterijų, kuriais remiantis būtų nustatyti specialieji poreikiai, todėl sprendė, kad specialieji poreikiai pareiškėjui nenustatyti pagrįstai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis ir teigia, kad neįgalumas jam nustatytas neterminuotai, todėl ir specialieji poreikiai turėjo būti nustatyti be termino, juolab, kad kitiems asmenims jie buvo nustatyti neterminuotai.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgiant į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nenustatęs pagrindo, vadovaudamasis ABTĮ 136 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, juos papildo.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad kitiems asmenims, kuriems neįgalumas nustatytas neterminuotai, specialieji poreikiai taip pat nustatyti neterminuotai, pažymi, jog pirmiausiai tam, kad asmeniui būtų nustatyti specialieji poreikiai, jis turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui specialieji poreikiai buvo nustatyti iki 2014 m. gruodžio 18 d., jis 2015 m. balandžio 14 d. kreipėsi į NDNT, kuriai teisės aktais tik nuo 2010 m. liepos 1 d. nustatyta pareiga spręsti dėl specialiųjų poreikių nustatymo senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims, dėl specialiųjų poreikių jam nustatymo, o kadangi pareiškėjui nustatytos ir 2015 m. balandžio 14 d. VšĮ Vilkijos pirminės sveikatos priežiūros centro siuntime nurodytos diagnozės neatitiko Kriterijų sąrašo nuostatų, kuriais remiantis galėtų būtų nustatomi specialieji poreikiai, NDNT pareiškėjo prašymo netenkino ir specialiųjų poreikių nenustatė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjui nuo 2015 m. sausio 1 d. buvo nutrauktas iki šio laiko nustatytas specialiųjų poreikių apmokėjimo kompensavimas, tačiau pareiškėjas sprendimų neskundė, todėl teismas pagrįstai nevertino anksčiau jam nustatytų specialiųjų poreikių pagrindų. Akcentuotina, kad specialieji poreikiai asmenims yra nustatomi įvertinus gydančio gydytojo siuntime nurodytą medicininę informaciją, kuri kiekvieno asmens yra individuali, bei atsižvelgiant į nustatytų medicininių kriterijų visumą, kompleksiškai. Nagrinėjamu atveju NDNT bei Ginčų komisija pagrįstai spendė, kad pareiškėjas neatitinka Kriterijų sąrašo nuostatų, todėl jam specialieji poreikiai negali būti nustatyti.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kaip pagrįstai sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad pasikeitus pareiškėjo sveikatos būklei, funkcijų sutrikimams taip, kad tai atitiktų kriterijus, kuriais priimdama sprendimą vadovavosi NDNT, pareiškėjas turi teisę kreiptis į jį gydantį gydytoją dėl naujo siuntimo į NDNT gavimo.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Tvarkos aprašo nuostatų prieštaravimu Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, pažymi, kad atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus bei vadovaudamasi teismui suteikta diskrecija spręsti dėl byloje taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str.), neįžvelgia būtinumo iškelti šioje administracinėje byloje klausimus dėl aptartų Tvarkos aprašo nuostatų atitikimo Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui arba jų atitikimo Konstitucijai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė