2021-06-16 Nr. AB-13648-3-61-3-00067-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-995-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00067-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. B. 2020 m. sausio 8 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis laikotarpiu nuo 1991 m. sausio 7 d. iki 2019 m. birželio 26 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Buvo kalinamas, nesuteikiant vienam asmeniui teisės aktų nustatyto 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Dėl įrengtų baldų ir kito inventoriaus gyvenamasis plotas buvo dar mažesnis. Pareiškėjas prausdavosi duše – mažesnėje nei 8 kv. m. ploto patalpoje – su kitu nuteistuoju, duše nebuvo jokių atitvarų, kurie atskirtų jį nuo kito nuteistojo. Pareiškėjui prausiantis duše, per stebėjimo langelį jis nuolat buvo stebimas pareigūnų ar pareigūnių.

Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi jį galėjo stebėti ne tik nuteistieji, bet ir kiti prižiūrėtojai (vyrai ir moterys). Pareiškėjui naudojantis tualetu, kuris įrengtas kameroje ir atitvertas betonine pertvara, jis nuolat buvo matomas kameroje esančio kito nuteistojo bei stebimas pareigūnų, būdavo atidaromos durys. Dėl privatumo neužtikrinimo jis patirdavo emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, nuolatinę įtampą. Kamerose taip pat neveikė ventiliacija, patalpose nuolat buvo juntama drėgmė, čiužiniai puvo, nuolat užsiveisdavo parazitai, o metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės. Net ir reguliariai vėdinant kameras nebuvo išvengta nemalonaus kvapo, drėgmės kaupimosi ir pelėsio susidarymo.

Švaraus oro kiekis kamerose neatitiko oro švarumo normų, todėl kalinamiems asmenims buvo ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose nebuvo tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patekdavo į patalpas, jose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas. Kamerose buvo elektrinis apšvietimas, praktiškai visose kamerose buvo įrengtos šviesą skleidžiančios lempos, šviesa buvo labai stipri, nuo jos jam skaudėjo akis ir galvą. Nebuvo galima išjungti naktinio apšvietimo , šviesa buvo skleidžiama visą parą, dėl to pareiškėjas negalėdavo išsimiegoti, jautėsi irzlus, dėl per ryškaus dieninio apšvietimo pablogėjo regėjimas – jis buvo priverstas nešioti tamsintus akinius.

Siekdamas išsaugoti sveikatą, pareiškėjas bandė šiek tiek pridengti apšvietimą. Už tai jis buvo nubaustas drausmine tvarka kaip pažeidęs vidaus tvarkos taisykles. Visi šie pažeidimai lėmė blogas kalinimo sąlygas, jis jautė diskomfortą, emocinę depresiją, dvasines kančias ir kitus neigiamus išgyvenimus, susijusius su įkalinimu.

2.2. Pareiškėjas teismo prašė atnaujinti senaties terminą. Paaiškino, kad kalint Lukiškių TI-K nuteistiesiems asmenims buvo maksimaliai ribojamas informacijos (ne tik teisinės) susižinojimas, nes įstaigoje buvo draudžiama naudotis internetu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas negalėjo jų gauti ar žinoti apie juos. Informacija apie teises ir pareigas nebuvo pateikiama nei kameroje, nei stenduose, nei bibliotekoje.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

3.2. Vilniaus pataisos namų korpusų, esančių Lukiškių TI-K, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose buvo įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema buvo įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimas nenumatytas.

3.4. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

3.5. Dušo patalpų įrengimas atitiko HN 134:2015 reikalavimus. Dušo patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai buvo lygūs, lengvai valomi. Grindys buvo neslidžios, buvo įrengtas nuolydis į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Į dušus nuolat buvo tiekiamas karštas vanduo. Įstaigoje esančių dušų įrengimas atitiko HN 134:2015 reikalavimus.

3.6. Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose buvo įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir PĮVTT), 16.7 punktu.

3.7. Lukiškių TI-K gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx, kaip ir numatyta HN 134:2015 14 punkte. HN 134:2015 reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Lukiškių TI-K kamerų apšvietimui naudojamos lemputės buvo perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Lemputės atitiko Europos Sąjungoje numatytus kokybės standartus. „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitiko esminius Europos Sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos. Lukiškių TI-K kamerų apšvietimui buvo naudojamos lemputės, nekenksmingos sveikatai. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas.

3.8. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.

3.9. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nurodyti nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisė 31,50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.

5. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundui taikyti CK1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už atsakovo atstovo veiksmus laikotarpiu nuo 1991 m. sausio 7 d. iki 2019 m. birželio 26 d., 2020 m. sausio 8 d. pareiškėjas pateikė skundą teismui elektroninėmis ryšio priemonėmis, – praleidęs ieškinio senaties terminą.

6. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 1 dalies ir CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgė į formuojamą teismų praktiką panašiose bylose ir priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas pripažino, jog, nesant įrodymų, kad egzistuoja svarbios aplinkybės atnaujinti ieškinio senaties terminą, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo ir konstatavo, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2016 m. sausio 8 d.

7. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teismas vadovavosi CK 6.271, 6.250 straipsnio 1 dalies, 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

8. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Teisinis reglamentavimas nenustato, kad, skaičiuojant kameros plotą, tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo plotas neturi reikšmės. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2019 m. birželio 26 d., t. y., iš viso 1 236 paras, minimalus plotas pareiškėjui buvo užtikrintas visą laikotarpį, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad kameros neatitinka higienos reikalavimų, t. y. kamerose buvo drėgna, netinkamas vėdinimas ir apšvietimas, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu ir dušu, teismas išdėstė šiuos argumentus:

9.1. Iš byloje Lukiškių TI-K pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, kad juose nėra duomenų apie kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos reikalavimams. Teismas padarė išvadą, kad nėra nustatytas Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu higienos normų reikalavimų.

9.2. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl apšvietimo reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Lukiškių TI-K atsiliepime pateikė duomenis, kad apšvietimas kamerose buvo įrengtas vadovaujantis PĮVTT 16.7 punktu, atitiko HN 134:2015 reikalavimus, lemputės atitiko Europos Sąjungoje numatytus kokybės standartus, gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai. Įvertinęs šiuos argumentus, teismas konstatavo, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateikta informacija, ir atmetė pareiškėjo teiginius dėl kamerų apšvietimo kaip nepagrįstus.

9.3. HN 134:2015 nenumato sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų. Teismas įvertino Lukiškių TI-K argumentus, jog tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, tai atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus, tačiau pažymėjo, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, kai kameroje yra įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 1 236 paras, iš kurių 1 215 paras jis kalėjo vienas, teismas konstatavo, kad privatumas naudojantis tualetu pareiškėjui buvo neužtikrintas 21 parą, ir padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

9.4. Remdamasis atsiliepime pateikta informacija, jog dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teismas konstatavo, jog pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje nenustatyta, kad galimas privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

9.5. Vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigas, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo, kai naudojantis tualetu ir dušu jis galėjo būti stebimas pareigūnų.

10. Teismas atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele, šio pažeidimo trukmę (21 para), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 31,50 Eur.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti.

11.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes ir argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, papildomai nurodo, jog apeliantas nereiškė jokių pretenzijų nei įstaigai, nei kitoms institucijoms, nes siekė išlaikyti gerus santykius su įstaigos administracija bei kitu personalu (nurodo, jog apeliantui ne kartą žodžiu buvo liepiama savo parašytus skundus atsiimti, ką jis ir padarydavo būtent dėl aukščiau nurodytos priežasties).

11.2. LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, tai yra nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, tai yra vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Anot pareiškėjo, remiantis šia teismų praktika bei atsakovo atsiliepime nurodytais duomenimis, minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas nebuvo užtikrintas 21 dieną (nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. kovo 6 d. bei 2018 m. kovo 27 d.). Pareiškėjas prašo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

11.3. Pareiškėjas nurodo, jog atsakovas į bylą nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad kameros, kuriose tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas apeliantas, atitiko higienos reikalavimus, taip pat atsakovas nepaneigė apelianto nurodytų aplinkybių dėl kamerų būklės ir jų neatitikimo higienos reikalavimams, dėl to pirmosios instancijos teismas neįsigilino į atsakovo teiktų duomenų pobūdį, atsakovo teikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai nėra susiję su nagrinėjama administracine byla, todėl iš viso neturėjo būti vertinami šios bylos kontekste.

11.4. Dėl netinkamo kameros apšvietimo pareiškėjas nurodo, jog jis, siekdamas palaikyti gerus santykius su įstaigos administracija bei kitu personalu, nereiškė jokių pretenzijų nei įstaigai, nei kitoms institucijoms. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad dėl per ryškaus dieninio apšvietimo pablogėjo regėjimas – jis buvo priverstas nešioti tamsintus akinius. Siekdamas išsaugoti sveikatą ir pabandęs šiek tiek pridengti apšvietimą, pareiškėjas buvo nubaustas drausmine tvarka kaip pažeidęs vidaus tvarkos taisykles. Duomenis apie apelianto sveikatos būklę (būtent apie regėjimo pablogėjimą), kaip ir apie skirtą nuobaudą už pridengtą apšvietimą, turėtų turėti atsakovas, tačiau atsakovas jų teismui nepateikė.

11.5. Pareiškėjas teigia, jog teismas nesivadovavo principu, jog visos abejonės turi būti aiškinamos pareiškėjo naudai, dėl to kyla abejonių sprendimo pagrįstumu, nuoseklumu ir teisėtumu.

11.6. Anot pareiškėjo, teismo nustatytas žalos dydis akivaizdžiai yra neprotingas ir neproporcingas, kadangi pareiškėjo patirti neturtiniai nuostoliai yra gerokai didesni. Pareiškėjas nurodo, kad analogiško pobūdžio bylose LVAT taiko kitokius neturtinės žalos atlyginimo dydžius (vidutiniškai 2,66 Eur už vieną dieną), atitinkamai pareiškėjo neturtinė žala turėtų būti vertinama mažiausiai 55,86 Eur suma, nors pareiškėjas mano, kad atlygintina neturtinė žala turėtų būti dar didesnė.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusią su valstybės civiline atsakomybe, bei mano, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Lukiškių TI-K nuo 1991 m. sausio 7 d. iki 2019 m. birželio 26 d., atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 1991 m. sausio 7 d. iki 2016 m. sausio 8 d. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2019 m. birželio 26 d., konstatavo, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 31,50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

17. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog LVAT nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad kalinamas asmuo per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, galbūt patirtos laikotarpiu nuo 1991 m. sausio 7 d. iki 2019 m. birželio 26 d., atlyginimo į teismą kreipėsi 2020 m. sausio 8 d. Taigi pareiškėjas, prašydamas priteisti jo galbūt patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 1991 m. sausio 7 d. iki 2019 m. birželio 26 d., kreipėsi į teismą praleidęs ieškinio senaties terminą.

19. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, taip pat nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą patyrė kiekvieną dieną daugiau nei trejus metus, taigi jis turėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, bei jas atitinkamai ginti kreipdamasis į teismą. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, jog jam buvo liepiama atsiimti skundus, šios aplinkybės nedetalizuoja bei nenurodo konkrečių atvejų, kai jam buvo liepiama tai daryti. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų dalies.

21. Pirmosios instancijos teismas vertino laikotarpį nuo 1991 m. sausio 7 d. iki 2019 m. birželio 26 d., o ieškinio senatį taikė pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą, galbūt patirtą nuo 1991 m. sausio 7 d. iki 2016 m. sausio 8 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2020 m. sausio 8 d., įstatymų numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas turėjo būti taikomas laikotarpiui nuo 1991 m. sausio 7 d. iki 2017 m. sausio 8 d., o ne iki 2016 m. sausio 8 d. Taigi pirmosios instancijos teismas vertino ilgesnį laikotarpį, kuriuo galbūt buvo padaryti pažeidimai. Tačiau vadovaujantis principu non reformatio in peius, draudžiančiu apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šiuo aspektu keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

22. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, pažymi, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimus, sanitarinio mazgo patalpos ir baldų plotas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį plotą, už šiuos pažeidimus jam turėjo būti priteista kompensacija.

24. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Šiuo aspektu pažymėtina, jog net ir neįskaičiavus į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo užimamo ploto (0,56 kv. m.), visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo užtikrintas EŽTT 3 kv. m ploto standartas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jam tekusio gyvenamojo ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K minimalus plotas buvo užtikrintas visas 1 236 paras, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad, nacionaliniuose teisės aktuose nesant nustatytai pareigai įrengti pertvaras duše, jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo, t. y. tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl to toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019 ir kt.).

26. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad dušo patalpose įrengtos pertvaros. Pareiškėjas neneigė, kad dušuose įrengtos pertvaros, tačiau neturtinę žalą jis kildino būtent iš to, kad jį, besinaudojantį dušu, galėjo matyti pareigūnai. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius, todėl tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju esant įrengtoms pertvaroms, pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, nedetalizavo, kada konkrečiai pareigūnai pažeidė jo privatumą naudojantis dušu, nenurodė ir jokių netinkamo pareigūnų elgesio pavyzdžių.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, bylą nagrinėdama apeliacinio skundo ribose, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje su kitais asmenimis, buvo pažeista jo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (t. y. buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaidomis). Toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

28. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 56, 54, 80, kuriose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaidomis, ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 1 236 paras, iš kurių 1 215 parų jis kamerose buvo vienas. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas į bylą pateikė tipinės gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, nuotraukas, tačiau iš pateiktų duomenų nėra aišku, kaip sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo likusio kameros ploto būtent tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra pateikti patalpų planai, iš kurių būtų galima identifikuoti, ar pareiškėjas, naudodamasis sanitariniu mazgu, galėjo būti matomas pareigūnų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog nuo ginčijamo laikotarpio praėjo daug laiko ir nebėra įmanoma įvertinti šių aplinkybių, bei atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą, kadangi atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, kad, naudodamasis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas negalėjo būti matomas pareigūnų.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista tik tuomet, kai pareiškėjas kamerose buvo kalinamas ne vienas, nes net pareiškėjui kalint kamerose vienam, jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu (tualetu), pro apžiūros langelį duryse galėjo matyti laisvės atėmimo įstaigos pareigūnai. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą ginčui aktualų laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2019 m. birželio 26 d. (1 236 paras).

30. Nustačius, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pripažintina, kad atsakovo atstovas šiuo aspektu veikė neteisėtai (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

31. Šioje byloje konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2019 m. birželio 26 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, ilgą trukmę – 1 236 paras, iš kurių 1 215 parų jis kamerose buvo laikomas vienas ir atitinkamai 21 parą su kitais asmenimis, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais.

32. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka.

33. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteistinais neturtinės žalos dydžiais analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1898-520/2019; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2309-629/2020; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4603-968/2020, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-280-1062/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-41-552/2021 ir kt.), konstatuotina, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 200 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą, taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

34. Pareiškėjas prašo priteisti jam 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

35. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą pripažįsta iš dalies pagrįstu ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistą 31,50 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidina iki 1 200 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė