2019-08-07 Nr. AB-15224-3-64-3-00021-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1766-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00021-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. D. (toliau – ir pareiškėjas) skunde, kurį patikslino, prašė teismo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Be to, dalį kamerų ploto užėmė jose esantys įvairūs baldai, sanitarinis mazgas. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo veidrodžio, spintelės, nebuvo oro šalinimo sistemos, apgyvendinimo kamerose nebuvo įrengti pagalbos signalizacijos mygtukai, duše maudydavosi tik vieną kartą per savaitę, tik 15 minučių, duše nebūdavo karšto vandens, taip pat buvo kitų pažeidimų. Dėl Šiaulių TI administracijos tokių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 4 000 Eur.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Nors Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų planas pripažintas netekusiu galios, vis dėlto teismai laikosi nuostatos, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus 3,6 kv. m plotas nepažeidžia suimtųjų bei nuteistųjų teisių.

5. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. buvo laikomas kamerose Nr. 10, 43, 64, 101, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 6 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,65 kv. m iki 11,17 kv. m gyvenamojo kameros ploto. Visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

6. Šiaulių TI dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (suvestinė redakcija nuo 2016 m. sausio 28 d.) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris).

Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

7. Dėl Šiaulių TI įrengimo nurodė, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (suvestinė redakcija nuo 2016 m. sausio 28 d.) 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Dėl sąlygų asmens higienai nurodė, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kameroje, maudymosi po dušu skaičiaus yra nepagrįstos, kadangi Šiaulių TI veikė pagal teisės aktus.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui E. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

9. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, teismas nurodė, kad pagal naujausią EŽTT praktiką, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas. Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. kamerose Nr. 10, 43, 64, 101, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 6 asmenų. Pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,65 kv. m iki 11,17 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto). Teismas, remdamasis Šiaulių TI pateiktais duomenimis, t. y. 2017 m. birželio 1 d. „San. mazgų zonų kamerose lentelė“ Nr. 62/08-168, nustatė, kad pareiškėjui (vienam kalinamam asmeniui) teko nuo 3,30 kv. m iki 10,86 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą). Iš šio laikotarpio 28 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 43, 101, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo nuo 3,30 kv. m iki 3,36 kv. m). Teismas konstatavo, kad šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl pažeidė teisės aktus.

11. Iš Šiaulių TI pateiktos 2018 m. sausio 31 d. pažymos Nr. 60/09-4291 bei atsakovo pateiktų duomenų, t. y. 2017 m. birželio 1 d. „San. mazgų zonų kamerose lentelė“ Nr. 62/08-168 teismas nustatė, kad pareiškėjui (vienam asmeniui) atskirais laikotarpiais (10 dienų), kai buvo laikomas kamerose Nr. 43, 101, teko atitinkamai nuo 3,30 kv. m iki 5,60 kv. m kameros ploto (be sanitarinio mazgo). Teismas kritiškai vertino teismui atsakovo pateiktoje 2018 m. sausio 31 d. pažymoje Nr. 60/09-4291, kurioje yra nurodyti laikomų asmenų skaičiai dienos pradžioje bei dienos pabaigoje, duomenis, kadangi iš pateiktos pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą) iš viso 38 dienas.

12. Teismas įvertino tai, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimus dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nurodė, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Šiaulių departamento 2017 m. balandžio 18 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-101 (patikrinimas atliktas 2017 m. balandžio 4 d.) matyti, kad kameroje Nr. 10 oro temperatūra atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Šiaulių departamento 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-113 (patikrinimas atliktas 2017 m. balandžio 25 d.) matyti, kad kameroje Nr. 101 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, santykinės oro drėgmės vertės atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus, ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nenustatyta. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

14. Teismas nurodė, kad Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. pažymoje Nr. 62/08-2 nurodyta, jog daugelyje kamerų 2017 m. buvo atliktas remontas – išklijuotos plytelės, sienos ištinkuotos bei išdažytos, lubų hidroizoliacija, demontuoti sanitariniai mazgai, įrengti nauji klozetai, nauji vamzdžiai sumontuoti, pervedžiota elektros instaliacija, atlikti kiti darbai.

15. Teismas taip pat nurodė, kad detalias taisykles, susijusias su kalinamų asmenų buitiniu aprūpinimu, nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos. Šis teisės aktas, be kita ko, nustato laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Gyvenamojoje patalpoje turi būti lova, spintelė, stalas, taburetė arba stalo ilgio suoliukas ir kiti būtini baldai bei inventorius. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, tai atitinkamai ir užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą. Teismas su tokia atsakovo išvada nesutiko ir nurodė, kad atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, jog kamerose sanitariniai mazgai iš vienos pusės yra atitverti sienele, iš kitos – užuolaida. Iš byloje esančių įrodymų nematyti, kad sanitarinis mazgas turėtų atskirą oro šalinimo sistemą.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl pagalbos mygtuko kameroje, nurodė, kad atsakovas savo atsiliepime teigė, jog reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Jokie teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Teismas pažymėjo, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai.

17. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos ir deratizacijos, teismas nurodė, kad byloje yra atsakovo pateikti Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybos parengti patalpų higienos-dezinfekcijos planai. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Šiaulių departamento 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-113 (patikrinimas atliktas 2017 m. balandžio 25 d.) matyti, kad nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų nuolatinį stebėjimą ir naikinimą vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė UAB „Profilaktinė dezinfekcija“. Atlikti profilaktikos ir naikinimo darbai registruojami kenkėjų kontrolės stebėjimų, darbų atlikimo žurnale. Bendrojo naudojimo vietose esantys įrenginiai ir inventorius patikrinimo metu buvo švarūs. Šiaulių TI laikomiems asmenims valymo priemonės (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai, valikliai) yra. Valymo inventorius laikomas gyvenamosiose patalpose arba specialiai tam skirtose vietose (uždarose spintose ar patalpose) kiekviename aukšte. Teismas nurodė, kad pagal bylos duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių TI, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

18. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su naudojimosi dušu, nurodė, kad atsakovas savo atsiliepime teigė, jog dezinfekcija prausimosi-švarinimosi patalpoje vykdoma tinkamai, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl dušų yra nepagrįstos ir nevertintinos. Taip pat pažymėjo, kad kiekvieną kartą einant praustis duše yra karštas vanduo, kurio temperatūros reguliuoti individualiai kiekvienam asmeniui nėra galimybės, nes 2 prausimosi patalpose kiekvienoje įrengta po 8 dušo ragelius. Į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji ne rečiau kaip kartą per savaitę. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Šiaulių departamento 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-113 matyti, kad dušų patalpų ir persirengimo kambarių dezinfekcija atliekama po kiekvieno maudymosi „Microbac forte“ 2 proc. darbiniu tirpalu pagal gamintojo pateiktą naudojimo instrukciją. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta teisė praustis duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl nelaikė, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę. Teismas nenustatė, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

19. Teismas nurodė, kad atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, nurodė, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus. Įvertinęs rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (atskirais laikotarpiais nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d.), pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 13-A/2017/2463 įrašus bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl aukščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

20. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, vertintina, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Teismas sprendė, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose bei nurodytų Lietuvos higienos normų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

21. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo dėl asmeniui tenkančio mažo ploto trukmę (38 dienos), į kitus byloje nustatytus pažeidimus, į vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose neturtinei žalai atlyginti pareiškėjui priteistina 350 Eur suma.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti 4 000 Eur suma. Pabrėžė, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

III. 23. Pareiškėjas E. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas vertino atsakovo veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl nepagrįstai nenustatė konkrečiu atveju teisės aktų reikalavimų pažeidimų ir viešojo administravimo subjekto kompetencijos viršijimo, neatsižvelgė į skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu. Teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį.

25. Pareiškėjas teigia, kad neturi pareigos ir neprivalo įrodinėti dokumentais padarytų pažeidimų bausmės atlikimo laikotarpiu, nes tokią pareigą turi atsakovas - Šiaulių TI. Atsakovas privalo užtikrinti žmogaus orumo nepažeidžiančias ir saugias kalinimo sąlygas bei tuo pasirūpinti. Ne pareiškėjo pareiga kreiptis į atitinkamas institucijas, kad būtų patikrinta jo gyvenamosios vietos aplinka, o Šiaulių TI pareiga pateikti duomenis, kokiose sąlygose buvo kalinamas pareiškėjas ir taip paneigti ar pripažinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Todėl negali būti reikalaujama iš pareiškėjo pateikti rašytinius įrodymus dėl keliamų pretenzijų, susijusių su jo kalinimo sąlygomis.

26. Nurodo, kad teismas neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, neatsižvelgė, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista visą dieną, o ne kaip nurodė atsakovo atstovas. Teismas vadovavosi dokumentais, kurie gerina atsakovo padėtį ir yra netikslūs, nenustatė, kad nėra galimybės nustatyti tikslų kalinamųjų skaičių minėtą dieną minėtoje gyvenamojoje patalpoje, todėl apskaičiavimas galimas tik pagal miegamas vietas. Teismas pakankamai neanalizavo ir nedarė išvados dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdo ir tinkamumo vienam kalinamajam, t. y. eliminavus visų baldų ir sanitarinio mazgo užimamus plotus. Nesprendė, koks tai yra gyvenamasis plotas mažoje patalpoje su neproporcingai daug asmenų, kuriame pareiškėjas galėtų laisvai judėti ir kas yra priskiriama laisvam judėjimui minėtoje patalpoje, kad nebūtų pažeidžiamos asmens orumo ribos. Teismas nevertino ir niekaip nepasisakė dėl gyvenamojo ploto išgryninimo, t. y., vadovaujantis tarptautiniais teisės aktais kalinamajam turi būti skaičiuojamas gyvenamojo ploto laisvas grindų plotas. Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 58 punktu, kuriuose nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas neanalizavo pareiškėjo pateiktų įrodymų skundžiamuoju laikotarpiu, t. y. į Šiaulių TI pristatytų asmenų skaičiaus (priimta 2 011 asmenų), kurie parodo, kad vyksta nuolatinis ir nenutrūkstamas kalinamų asmenų kilnojimas iš vienos kameros į kitą, kurie nėra fiksuojami rytinio ir vakarinio skaičiavimo duomenimis, todėl neaišku, kiek kiekvienas iš kalinamųjų ir šiuo atveju pareiškėjas laiko praleido su tam tikru asmenų skaičiumi uždaroje mažoje patalpoje (kameroje) skundžiamuoju laikotarpiu kiekvieną dieną nuo rytinio iki vakarinio patikrinimo.

27. Teismas neanalizavo ir nieko nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų nenuginčijamų įrodymų, įrenginėjant perteklines miegamas vietas izoliatoriuje. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas suteikė tinkamai saugią, švarią ir higienos normas atitinkančią kamerą pareiškėjui. Minėta kamera negali būti įvardijama kaip higienos normas atitinkanti patalpa, nes ji yra per maža dideliam asmenų skaičiui laikyti ir be to, konstatuojant Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą dėl gyvenamojo ploto trūkumo, antisanitarinė aplinka yra neatsiejama priežastis konstatuoti nehigieniškas gyvenamąsias kameras Nr. 10, 43, 64, LSP-5, 101. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad pareiškėjas nesikreipė į Nacionalinės visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nepagrįstai nepripažino nurodytų pažeidimų, kadangi atsakovas turi pareigą suteikti tinkamas kalinimo sąlygas, organizuoti reguliarius ir nuolatinius patikrinimus. Teismas turėjo vertinti tą aplinkybę, kad įkalinimo įstaigos yra specialiosios paskirties pastatai, laikomi joje asmenys yra atitinkamai atskiriami/izoliuojami nuo visuomenės dėl padarytų teisės pažeidimų.

28. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino kaip pažeidimo pareiškėjui suteiktos teisės vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kadangi Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijose valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių nurodyta, jog atitinkamų vonios ir dušo įrengimų skaičius turi būti pakankamas, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti. Šiaulių TI savo veikloje turi vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais, bet ir įsigaliojusiomis, ratifikuotomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Suteikiama teisė vieną kartą pareiškėjui pasinaudoti dušu per savaitę, pažeidžia ne tik loginės sampratos koncepcijas, tinkamos higienos priežiūros būtinumo aplinkybes, kai yra nustatytas labai didelis galimas ligų protrūkis ir antisanitarinės sąlygos. Atsakovas turi užtikrinti teisę pareiškėjui pasinaudoti dušu tiek kartų, kad jis galėtų jaustis oriai, švarioje aplinkoje.

29. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepasisakė dėl atsakovo tyčinės kaltės, neužtikrinant teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas pateikė patvirtinančius įrodymus, kad atsakovas yra supažindintas su teismų sprendimais nuo 2009 metų dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir jokių veiksmų pažeidimams pašalinti nesiėmė. Toks veiksmas yra konstatuotinas kaip tyčinis ir sąmoningas veiksmas, sukeliantis atsakovui dar didesnę atsakomybę ateityje. Teismas nepasisakė dėl skirtingų teisinių reguliavimų, nustatant gyvenamojo ploto dydį vienam asmeniui kamerų tipo patalpose. Nustatant pareiškėjo neturtinės žalos dydį, turėtų būti atkreipiamas dėmesys ne tik į teismų praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, tačiau ir į tai, kad atsakovas nesiėmė jokių veiksmų minėtoms netinkamoms kalinimo sąlygoms pakeisti po įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriais buvo pripažintos kankinančios ir nežmoniškos kalinimo sąlygos, todėl nėra pagrindo pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti mažesne nei pareiškėjo nurodyta suma.

30. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

31. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai.

32. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; ar veiksmai buvo vienkartiniai ar pasikartojantys; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui; ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

33. Nurodo, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nei vienos šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad išskaičius sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjas 28 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,30 kv. m iki 3,36 kv. m, be to, pasisakė, kad iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus pažymos negalima tiksliai nustatyti, su kiek asmenų kamerose buvo laikomas pareiškėjas, todėl neaiškumus vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad pareiškėjui iš viso 38 dienas nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas. Įvertinus tai, kad net iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui mažiausias tekęs plotas buvo 3.3 kv. m, t. y. daugiau nei 3 kv. m, atsakovas mano, jei apeliantas ir patyrė neigiamus išgyvenimus, jie buvo minimalūs, todėl priteistos neturtinės žalos dydis tikrai nėra per mažas. Pareiškėjas į įstaigos direktorių su skundais dėl skunde nagrinėjamų netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.

34. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką, net ir pažeidus vienam asmeniui nustatyto ploto normą ir pripažinus, jog tokios aplinkybės galėjo jam sukelti tam tikrą diskomfortą, turi būti vertinama, ar nustatytas pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Teismas pažymėjo, jog byloje nepateikta duomenų, kad atsakovas, nesilaikydamas Higienos normos nuostatų, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Taip pat nenustatyta, kad būtent šie pažeidimai būtų pakenkę pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, to nepatvirtino ir bylos duomenys. Todėl teismas konstatavo, kad toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

35. Nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad vien netinkamo ploto vienam asmeniui suteikimas savaime reiškia ir antisanitarines sąlygas. E. D. tekęs plotas atitiko teisės normų reikalavimus, o kamerų atitikimą higienos normų reikalavimams teismas išsamiai įvertino išnagrinėjęs teismui pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus. Pareiškėjas nesutinka, kad vedimas į dušą vieną kartą per savaitę nepažeidė jo teisių. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių TI šių nuostatų nepažeidė. Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Nors į gyvenamąsias kameras karštas vanduo netiekiamas, asmenys turi galimybę apsiprausti šaltu vandeniu. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, todėl pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos.

36. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais dėl iškvietimo mygtuko įrengimo, kamerų atitikimo higienos normoms. Apelianto teiginiai abstraktūs, nepagrįsti jokiomis aplinkybėmis, kurios nebūtų įvertintos pirmosios instancijos teismo ir kurios pagrįstų per mažos neturtinės žalos priteisimą šiuo atveju. Pareiškėjo argumentas dėl kameros Nr. 101 neatitikimo higienos reikalavimams visiškai nepagrįstas. Be to, apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl naujai nurodomos aplinkybės dėl LSP-5 atitikimo higienos normoms nevertintinos. Teismas įvertino bylos aplinkybes bei pateiktą medžiagą, bei, atsižvelgdamas į tai, nustatė ir neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl pareiškėjo skundas atmestinas. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenustatė, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo sveikata. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, neužtikrinant teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d., atlyginimo.

38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad atsakovas 38 dienas neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose vienam asmeniui nustatytos 3,6 kv. m ploto normos, tinkamo sanitarinio mazgo ir oro šalinimo sistemos įrengimo, iškvietimo mygtukų įrengimo, todėl pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas ir pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 350 Eur suma, kurią priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš kameros ploto neatėmė sanitarinio mazgo bei baldų užimamo ploto, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, juos nepagrįstai vertino atsakovo naudai, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, nepasisakė dėl perteklinių miegamųjų vietų įrengimo, taip pat neteisingai įvertino patirtą neturtinę žalą.

40. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su vienam asmeniui tenkančio kameros ploto apskaičiavimu, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, pažymi, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus. Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

43. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu įvertinti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas. Todėl pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.

44. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06).

45. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose Nr. 10, 43, 64, LSP-5 ir 101 kartu su pareiškėju buvo laikomi 3–6 asmenys, vienam asmeniui atitinkamai teko nuo 3,66 kv. m iki 6,11 kv. m kameros ploto (neatėmus sanitarinių įrenginių užimamo ploto), todėl minimalaus ploto norma, tenkanti vienam asmeniui (3,6 kv. m), pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui tenkantį kameros plotą apskaičiavo iš kameros ploto atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą, todėl nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu konstatavo minimalaus kameros ploto reikalavimo pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nustatytas nepagrįstai, taip pat nenustatyti ir kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, išskyrus sanitarinio mazgo ir oro šalinimo sistemos bei pagalbos iškvietimo mygtuko įrengimą, todėl nėra jokio pagrindo spręsti dėl Konvencijos 3 straipsnio pareiškėjo atžvilgiu pažeidimo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nurodytu klausimu yra nepagrįsti ir atmestini.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje neužtikrinimo, nepagrįstai vienam asmeniui tenkantį kameros plotą apskaičiavo atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą ir nustatė pažeidimą, tačiau šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas.

47. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodinėjimo naštos perkėlimu, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais. Priešingai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovui nepaneigus pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, susijusių su ploto vienam asmeniui reikalavimu, sanitarinio mazgo ir pagalbos mygtukų įrengimo, nurodytas aplinkybės vertino pareiškėjo naudai. Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl higienos reikalavimų pažeidimų, kadangi objektyvių duomenų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus duomenis pareiškėjo ginčijamu klausimu, byloje nėra pateikta, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl ventiliacijos, apšvietimo, pelėsio, grybelio, drėgmės, atitinkamai pareiškėjo teiginiai, susiję su įrodinėjimo naštos jam perkėlimu, yra nepagrįsti.

48. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

49. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė savo poziciją dėl bylos aplinkybių vertinimo, tačiau proceso šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomas. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktais įrodymais. Aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina teismo atliktas įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas įrodymus įvertino netinkamai ar atsakovo naudai, o pareiškėjas apeliaciniame skunde savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.

50. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

51. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui 38 dienas buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto vienam asmeniui pažeidimo, sanitarinio mazgo, jo oro šalinimo sistemos ir pagalbos mygtukų neįrengimo, nenustatęs kitų pažeidimų, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 350 Eur suma ir priteisė šią sumą iš atsakovo.

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis medicininės pagalbos dėl kalinimo sąlygų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Tačiau, kaip jau buvo minėta, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Milda Vainienė