2022-09-14 Nr. AB-22681-3-62-3-00453-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3725-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00453-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis, prieglobsčio prašytojas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 21S48908 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė tokius argumentus:

2.1. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) buvo įkalintas jo tėvas, kuris vėliau dingo. Pareiškėjo mama ištekėjo už kito vyro, kuris prieš jį smurtaudavo, įžeidinėdavo ir mušdavo. Nepaisant šių aplinkybių, pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvoje.

2.2. Pareiškėjas teigė, kad nurodė realias individualias aplinkybes, dėl kurių negali pasilikti kilmės šalyje ir dėl ko kyla grėsmė jo gyvybei ir sveikatai. Atsakovas neįvertino individualios pareiškėjo ekonominės būklės ir jo padėties kilmės valstybėje, neatskyrė ekonominio migranto nuo prieglobsčio prašytojo.

2.3. Atsakovas neįvertino, kad pareiškėjas yra jauno amžiaus, neturintis išsilavinimo, gyvenantis kilmės valstybėje su smurtaujančiu patėviu, neištyrė, ar pareiškėjas gali sulaukti realios apsaugos iš valstybės institucijų kilmės valstybėje jei būtų grąžintas, ar pareiškėjo situacijoje nėra aplinkybių, kilmės valstybės poveikio priemonių ir politikos (tame tarpe ir neoficialios), dėl kurios pareiškėjui būtų daromas poveikis, ar realu, jog grąžinus pareiškėją į kilmės šalį jis nepatirs persekiojimo / kankinimo ir kitokio nežmoniško elgesio.

2.4. Pareiškėjui nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis, atsakovas nepagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, o nustatyti draudimo atvykti terminai – neproporcingi.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių nuostatų.

3.2. Atsakovas teigė, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės buvo siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar pareiškėjo asmeninėmis savybėmis. Pažymėjo, kad pareiškėjo kelionės tikslas nėra Lietuva, jis nori nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini) pas dėdę, kuris jį kvietė. Noras gyventi kitoje valstybėje nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statusui suteikti.

3.3. Pažymėjo, kad pareiškėjo istorija apie tariamą patėvio (privataus asmens) smurtą savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Vertinant pareiškėjo individualią situaciją, nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės šalyje jis asmeniškai susidurs su persekiojimo veiksmais.

3.4. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti sprendimo teisėtumą.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė tokias aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2021 m. spalio 18 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad yra nepilnametis, (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) kaime. 2016 m. (duomenys neskelbtini) jo tėvas buvo įkalintas galbūt dėl to, kad fotografavo šalyje vykusias demonstracijas. Nuo to laiko pareiškėjas apie jį nieko negirdėjo. Jo motina ištekėjo už kito vyro. Patėvis mušdavo pareiškėją, smurtaudavo, sakydamas, kad jis yra kito vyro sūnus ir jis turi palikti namus. 2018 m. pareiškėjas išvyko į (duomenys neskelbtini), kur dirbo ir buvo gavęs „kažkokį popierių“, kad galėtų čia gyventi. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jo dėdė, kuris kvietėsi pas save, tik atvykti jis negalėjo, nes tuo metu buvo (duomenys neskelbtini). Teigė negalintis ir nenorintis grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten neturi su kuo gyventi ir ten jam nėra saugu, nes yra nepilnametis.

5.2. Pareiškėjas teigė esantis nepilnametis, gimęs (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė asmens dokumentų nuotraukas. Dokumente, išduotame (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nurodoma, kad pareiškėjas yra gimęs (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui buvo atliktas amžiaus nustatymo testas ir parengta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo amžius yra 22–26 m. imtinai. Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas Migracijos departamente buvo vertinamas kaip pilnamečio asmens.

5.3. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6. Teismas byloje vadovavosi 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies, Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 1–3 dalių, 88 straipsnio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 22 ir 99 punktų nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Teismas nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas dėl jam kylančios grėsmės nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, buvo neišsamus ir abstraktus. Pareiškėjas nurodė, kad patėvis jį mušdavo, smurtaudavo sakydamas, kad pareiškėjas yra kito vyro sūnus ir jis turi palikti namus, grįžus į (duomenys neskelbtini), jo gyvenimas visiškai sugrius, nes mamos vyras jo nemyli, nemėgsta. Pareiškėjas nesileido į detales apie jam realiai gresiantį pavojų, tik minėjo, kad dėl patėvio smurtavimo išvyko iš kilmės valstybės, nepateikė detalių, kurios galėtų būti patikrintos, jo pasakojimas nepagrįstas objektyviais įrodymais. Remdamasis bendro pobūdžio teiginiais, pareiškėjas kartojo, kad patėvis nemėgsta pareiškėjo. Pareiškėjo istorija apie tariamą patėvio (privataus asmens) smurtą savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjo kelionės tikslas nėra Lietuva, nes jis nurodė, kad nori nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini) pas dėdę, kuris jį kvietė. Teismas pažymėjo kad noras gyventi kitoje valstybėje nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui.

8. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas klaidino tyrimą prisistatydamas esantis nepilnametis, todėl teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas dėl tariamo persekiojimo vertintinas kaip turintis žemą įrodomąją galią.

9. Pareiškėjas, teismo manymu, jam kylančias grėsmes siejo su šeimos konfliktu (smurtu), dėl kurio jam sudaromos nepalankios sąlygos gyventi. Teismo nuomone, tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjui kilmės šalyje kyla reali persekiojimo grėsmė. Pareiškėjo mamos vyras (patėvis) nėra valstybinis subjektas ir nėra duomenų, kad jis darytų įtaką valdžios institucijoms. Asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu savaime nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Tariamai gresiantis persekiojimas nėra nulemtas pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Teismas pažymėjo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo.

10. Taip pat teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį, taip pat tai, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, tačiau laikė, kad nustatytas draudimo atvykti terminas (5 metus į Lietuvos Respubliką) yra neproporcingas, todėl sutrumpino jį iki 3 metų. Taip pat, teismo vertinimu, Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra proporcinga ir teisėta bei priimta individualaus įvertinimo pagrindu.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

13. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai pažymint:

13.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

13.2. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad šalyje didelę įtaką turi radikalios (duomenys neskelbtini) karinės grupuotės ir organizacijos, kurių veikla nukreipta į demonstrantų prieš (duomenys neskelbtini) valdžią ir asmenų bent kiek susijusių su vakarų kultūra ir vertybėmis persekiojimą. (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui dėl jo darbo (duomenys neskelbtini) prekybos versle kilo reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą. Kadangi pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga.

13.3. Europos prieglobsčio paramos biuro 2021 m. ataskaita yra informacinio pobūdžio, joje užfiksuoti duomenys yra pasenę.

13.4. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsakovas atsiliepime remiasi argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymint:

14.1. Kadangi pareiškėjas klaidino tyrimą, prisistatydamas esantis nepilnametis, jo pasakojimas dėl tariamo persekiojimo vertintinas kaip turintis žemą įrodomąją galią. Be to, tariamas grasintojas (patėvis) nėra valstybinis subjektas. Taip pat apklausos metu pareiškėjas neužsiminė, ar kreipėsi į teisėsaugos ar kitokias institucijas kilmės valstybėje.

14.2. Migracijos departamentas surinko aktualią ir išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, detaliai išdėstyta Sprendime.

14.3. Atsakovo atliktas tyrimas buvo išsamus ir tinkamas, padarytų išvadų pareiškėjas nepaneigė, nustatytą terminą atvykti į Lietuvos Respubliką pirmosios instancijos teismas net sutrumpino, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

14.4. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad 2022 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas, turintis judėjimo teisės Lietuvos Respublikos teritorijoje, pasišalino iš apgyvendinimo vietos ir negrįžo iki leistino nustatyto laiko. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų grįžęs/grąžintas į apgyvendinimo vietą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 21S48908, kuriuo, be kita ko, atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjęs, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, minėtą terminą, skaičiuojamą nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpino iki trejų metų.

17. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reikalavimus, teigia teismo išvadas dėl jo neatitikimo Įstatymo reikalavimams, keliamiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti, esant nepagrįstas dėl netinkamo jų nurodytų aplinkybių išnagrinėjimo ir informacijos apie saugumo padėtį kilmės valstybėje vertinimo. Teismas neįvertino, kad atsakovas neįvykdė pareigos tyrimą dėl pareiškėjo prašymo atlikti atidžiai, jo nurodytas aplinkybes įvertinti naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

19. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, jog ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

21. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

22. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

23. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

24. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

25. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

26. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

27. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

28. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad kilmės šalyje buvo įkalintas jo tėvas, o motina gyveno su vyru, kuris skriaudė ir mušė pareiškėją. Todėl apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl to, kad pavojus pareiškėjui kilmės šalyje kilo dėl jo turimo darbo, nagrinėjamu atveju neaktualūs.

31. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, apklausos metu nurodytas aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu nagrinėjamos situacijos vertinimu. Pirmiausiai pažymėtina, kad tariamas persekiotojas (pareiškėjo patėvis) nėra valstybinis subjektas, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Be to, pareiškėjas nenurodė konkrečių persekiojimo veiksmų, tik abstrakčiai teigė jautęs grėsmę iš patėvio. Apklausos metu atsakovo darbuotojas klausė pareiškėjo apie grėsmes kilmės valstybėje, tačiau kitų, nei minėtos, pareiškėjas nepateikė.

32. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo papasakota istorija, kodėl jis išvyko iš kilmės šalies, buvo abstrakti ir neišsami, taip pat nepasižymėjo nuoseklumu – atsakovo darbuotojui paklausus, ar pareiškėjas nebandė gyventi savarankiškai, susirasti darbą, pareiškėjas atsakė, kad: „Vaikas, kuriam (duomenys neskelbtini), kiek gali taip gyventi ir pratęsti savo ten gyvenimą?“, tačiau prieš tai nurodė, kad neteisėtai išvyko dirbti į (duomenys neskelbtini), kai jam buvo 14 metų. Be to, pareiškėjas konkrečiai nepaaiškino, kaip, būdamas nepilnametis, išvyko į kitą šalį ir ten dirbo, tik nurodė, kad „Man davė kažkokį popierėlį, kad galėčiau ten gyventi“. Be to, Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialistas nustatė, kad pareiškėjo biologinis amžius – 22–26 m., nors pareiškėjas tikino, kad yra nepilnametis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių persekiojimo, kaip jis suprantamas prieglobsčio teisės kontekste, veiksmų kilmės valstybėje, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka prieglobsčio suteikimo pagrindų, įtvirtintų Įstatymo 86 straipsnyje.

33. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Nenustačius realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Remiantis atsakovo surinkta informacija, ne vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

34. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog Migracijos departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės šalyje ir jo gyvenamojoje vietoje. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

35. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas laikotarpį uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sutrumpino iki trejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti terminas turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė