2026-01-07 Nr. AB-1246-3-61-3-05056-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1395-552/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05056-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.6.5

(N)

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Y. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2025 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. 25S192673 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Pareiškėjas bijo būti persekiojamas Baltarusijoje dėl (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Kaip nustatė ir Migracijos departamentas, pareiškėjas (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo nestebino kilmės valstybės patvirtinta informacija, kad (duomenys neskelbtini) identifikavimą ir nubaudimą Baltarusijos režimas vykdo iki šiol. Pareiškėjo asmens byloje surinkti duomenys patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (tokie faktai prieglobsčio byloje yra nustatyti paties atsakovo, taip pat įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl atsakovui yra žinomi kaip pareiškėjo asmens bylos faktai). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas žinojo (duomenys neskelbtini), todėl suvokė, jog likęs Baltarusijoje jis bus sulaikytas, mušamas, jam bus keliamos administracinės ar baudžiamosios bylos, todėl jis susisiekė su nevyriausybine organizacija „Dapamoga“ ir po kelių valandų išvyko link Baltarusijos – Lietuvos pasienio. Visą kelionės laiką pareiškėjas susirašinėjo su „Dapamoga“ atstovais, taip pat ir tuo metu, kai Baltarusijos pasienio pareigūnai jo nenorėjo praleisti. Tačiau pareiškėjas buvo praleistas ir, pasinaudodamas „Dapamoga“ pagalba, Lietuvos inicijuotu humanitariniu koridoriumi 2020 m. (duomenys neskelbtini) atvyko į Lietuvą, jam buvo išduota C tipo viza humanitariniais pagrindais. Pareiškėjas, atvykęs į Lietuvą, viešai papasakojo savo persekiojimo Baltarusijoje ir atvykimo į Lietuvą istoriją Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laidoje, vėl davė interviu „(duomenys neskelbtini)“, kuris 2020 m. (duomenys neskelbtini) buvo publikuotas. Taigi, pareiškėjas į Lietuvą atvyko teisėtai bei Lietuvos valstybės institucijoms pripažįstant, kad jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas.

2.2. Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 23S57419, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu jį apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-9858-931/2023 minėtas Migracijos departamento sprendimas buvo panaikintas, o Migracijos departamentas įpareigotas bylą nagrinėti iš naujo. Atsakovas 2024 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 24S89499, kuriuo vėl nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos).

Pareiškėjas, nesutikdamas su pastaruoju sprendimu jį apskundė teismui, tačiau tiek Regionų administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jo skundus atmetė. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2144-463/2024 yra galutinė, pareiškėjas prarado prieglobsčio prašytojo statusą. Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą Nr. 24S214731, kuriuo įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 kalendorinių dienų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, jį apskundė, o Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-16415-816/2024 pareiškėjo skundą tenkino ir Migracijos departamento sprendimą panaikino. Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 11 d. buvo sulaikytas, o sulaikymo metu jam įteiktas Migracijos departamento 2024 m. spalio 24 d. priimtas sprendimas Nr. 24S238095, kuriuo nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos neįvykdžius sprendimo Nr. 24S214731. Pareiškėjas, nesutikdamas su pastaruoju sprendimu, jį apskundė, o Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-4422-641/2025 jį panaikino.

Pareiškėjas, remdamasis Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI3-16415-816/2024 pateiktu vertinimu, kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Tačiau nuvykus į Migracijos departamentą paskirtu laiku pareiškėjo prašymą priimti buvo atsisakyta, nes priimta galutinė teismo nutartis – grąžinimas. Pareiškėjas 2025 m. vasario 7 d. Migracijos departamentui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė aplinkybes dėl kurių jis negali grįžti į kilmės valstybę, remdamasis Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendime pateiktu išaiškinimu, kad jo išvykimo klausimas galėjo būti svarstomas, jei nėra kitų pareiškėjo prašymų dėl buvimo Lietuvoje įteisinimo, taip pat prašė leisti pateikti dokumentus leidimui gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.

Migracijos departamentas, atsakydamas į pastarąjį prašymą, nurodė, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu galėtų būti priimtas tik tuo atveju, jeigu Migracijos departamentui būtų pateikta informacija, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija tarpininkauja dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, o įstatyminio reikalavimo pateikti tarpininkavimo rašto, teikiant dokumentus pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nėra. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 30 d. buvo supažindintas su 2025 m. balandžio 22 d.

Migracijos departamento sprendimu Nr. 25S97196, kuriuo jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukiamas įspėjimas į SIS sistemą 1 metams. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, jį skundė teismui, tačiau Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-12381-764/2025 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o pareiškėjas jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pastaruoju laikotarpiu Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas išsiųsti pareiškėją ir kreipėsi į Baltarusijos ambasadą.

Pareiškėjui 2025 m. birželio 19 d. buvo nurodyta užpildyti klausimyną, skirtą gauti laikiną kelionės dokumentą, kurį pildydamas pareiškėjas pažymėjo, kad jam pavojinga grįžti į kilmės valstybę, tačiau VSAT tęsė procedūras. Su minėtu klausimynu Baltarusijos ambasadai buvo pateikti pareiškėjo asmens duomenys, adresas Lietuvoje ir telefono numeris, o 2025 m. liepos 16 d. VSAT informavo pareiškėją, kad jis 2025 m. liepos 22 d., t. y. nesulaukus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, bus išsiųstas į Baltarusiją.

Todėl pareiškėjas 2025 m. liepos 18 d. kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT), kuris 2022 m. birželio 21 d., remdamasis 39 Taisykle, pritaikė pareiškėjui laikinąsias apsaugos priemones, apie kurias pareiškėjo advokatė nedelsiant informavo VSAT. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2349-575/2025 tenkino pareiškėjo skundą: panaikino Migracijos departamento 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 25S97196 ir įpareigojo Migracijos departamentą priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas 2025 m. rugsėjo 1 d. buvo supažindintas su Sprendimu, kuriuo jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukiamas įspėjimas į SIS sistemą 1 metams.

2.3. Skundžiamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė remdamasis Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, nors minėti sprendimai buvo priimti pareiškėjo bylose, susijusiose su jo prašymu suteikti prieglobstį. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas ignoruoja ir neigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. sprendimo išvadą, jog „<...> egzistuoja labai didelė tikimybė, jog apeliantas grąžintas į Baltarusiją bus sulaikomas, teisiamas už politines pažiūras ir kankinamas. Tokiu būdu, teismo nuomone, apeliantas įrodė, kad jį grąžinus į kilmės valstybę, jam kiltų reali grėsmė patirti elgesį, prieštaraujantį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui.“.

2.4. Atsakovo prieglobsčio procedūroje nustatytos aplinkybės (t. y. (duomenys neskelbtini)) ir kitos pareiškėjo asmens byloje nustatytos faktinės aplinkybės turėjo būti pakartotinai vertinamos negrąžinimo principo kontekste, tačiau Sprendime to padaryta nebuvo, net po Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. ir 2025 m. sausio 29 d. bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. sprendimų ir juose pateiktų išaiškinimų.

2.5. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nevertino naujausios ir aktualiausios informacijos, susijusios su pareiškėjo situacija, kuri yra nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. sprendime, be to, nevertino informacijos, pateiktos kituose teisminiuose procesuose, kuriais Migracijos departamento sprendimai buvo panaikinti, susijusiuose su pareiškėjo išsiuntimu, o tai reiškia, kad atsakovo priimtas Sprendimas yra tinkamai nepagrįstas, jame buvo ignoruota visa naujausia ir aktuali valstybės kilmės informacija bei ankstesniuose teismo sprendimuose konstatuotos aplinkybės, taigi, atsakovas rėmėsi pasenusiais, jam patogiais teismų procesiniais sprendimais. Pasak pareiškėjo, neskundžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. sprendimą skundžiamame Sprendime Migracijos departamentas ginčija ir teigia, kad jis yra neteisėtas, taigi, Sprendimu Migracijos departamentas ne taiso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo identifikuotas klaidas, o naudojasi kaip apeliacine instancija ginčydamas minėto 2025 m. liepos 30 d. sprendimo teisėtumą. Pareiškėjas tvirtino, kad nauja kilmės valstybės informacija rodo, jog jo teiginiai dėl pagrįstos baimės būti persekiojimam nėra hipotetiniai ar deklaratyvūs.

2.6. Pareiškėjo atžvilgiu buvo vertinama, ar jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei Lietuvos Respublikoje. Kadangi Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau – ir BK) aiškiai apibrėžia, kokios nusikalstamos veikos yra laikomos sunkiomis, apysunkėmis, todėl Migracijos departamentas nepagrįstai Sprendime nurodė, kad pareiškėjas laikomas nuteistu už sunkų nusikaltimą, taip pat neįsigilino ir klaidingai įvertino Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvadoje pateiktą informaciją, kad pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas nusikaltimas kvalifikuojamas kaip apysunkis nusikaltimas, todėl toks klaidingas Migracijos departamento vertinimas lėmė tai, jog pareiškėjo atlikta nusikalstama veika buvo vertinama vadovaujantis ne Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 „Dėl Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 13.1 papunkčiu, bet 12.1 papunkčiu. Tokiu būdu atsakovas tik konstatavo faktą dėl pareiškėjo atliktos nusikalstamos veikos sunkumo ir nevertino bei neįrodinėjo, ar dėl minėtos nusikalstamos veikos atlikimo pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) baustas už rengimąsi padaryti (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso (toliau – ir (duomenys neskelbtini) BK) 285 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau ne už nusikaltimo padarymą. Migracijos departamentas neįvertino, kad visos 15 baudų už administracinius nusižengimus jau yra sumokėtos ir ne visi Policijos departamento rašte nurodyti nusižengimai kelia grėsmę viešajai tvarkai. Pareiškėjas kėlė klausimą, ar jo atlikti administraciniai nusižengimai ir nusikaltimas prieš 3–4 m. esamuoju laikotarpiu kelia realią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

3.1. Pareiškėjas 2020 m. (duomenys neskelbtini) atvyko į Lietuvos Respubliką nacionalinės „C“ tipo vizos pagrindu, kuri galiojo nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 21 d., o laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d. jam išduota nacionalinė „D“ tipo viza, kurios galiojimas 2021 m. spalio 6 d. buvo pratęstas iki 2021 m. spalio 29 d. taigi, nuo 2021 m. spalio 30 d. iki 2022 m. kovo 17 d. pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtas. Pareiškėjas 2022 m. kovo 18 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, tačiau Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 23S57419 nesuteikti jam prieglobsčio, kartu sprendžiant jo išsiuntimo ir uždraudimo klausimus.

Pareiškėjas su pastaruoju sprendimu nesutiko ir jį apskundė pirmosios instancijos teismui, kuris 2023 m. liepos 14 d. pareiškėjo skundą tenkino: panaikino minėtą Migracijos departamento sprendimą ir įpareigojo jį išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 30 d. priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria atmetė Migracijos departamento apeliacinį skundą. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 24S17592 nutraukti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nes nepavyko su juo susisiekti, o 2024 m. sausio 19 d. pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir tą pačią dieną Migracijos departamentas sprendimu Nr. 24GD30143 tenkino jo prašymą.

Migracijos departamentas 2024 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 24S89499 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, tačiau pareiškėjas su juo nesutiko ir jį apskundė pirmosios instancijos teismui, kuris 2024 m. birželio 19 d., išnagrinėjęs užsieniečio skundą, atmetė jį kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti minėtą Migracijos departamento sprendimą. Įsigaliojus Migracijos departamento 2024 m. kovo 29 d. sprendimui Nr. 24S89499, pareiškėjas prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje, todėl atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, atsakovas nurodė, kad turi būti sprendžiamas klausimas dėl jo grąžinimo arba išsiuntimo į kilmės valstybę.

Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 24S214731 įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ir nusprendė neuždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, įspėti asmenį, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Pareiškėjui apskundus nurodytą sprendimą, pirmosios instancijos teismas 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu jo skundą tenkino.

Kadangi pareiškėjas neįvykdė minėto Migracijos departamento sprendimo, Migracijos departamentas 2024 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S238095, kuriuo nusprendė išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pavesti VSAT vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką.

Tačiau pirmosios instancijos teismas 2025 m. sausio 29 d., išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento priimto sprendimo Nr. 24S238095, jį tenkino. Minėtas teismo sprendimas apskųstas nebuvo, o 2024 m. spalio 24 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. 24S238095 išsiųsti užsienietį į Baltarusijos Respubliką buvo panaikintas. Migracijos departamentas iš naujo atliko vertinimą dėl pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos. pareiškėjas 2025 m. sausio 31 d. el. paštu buvo informuotas apie tai, kad jis neturi teisės likti Lietuvos Respublikoje, todėl iš naujo yra sprendžiamas klausimas dėl jo grąžinimo į kilmės / užsienio valstybę, o jam nesutikus bus sprendžiama dėl jo išsiuntimo į kilmės valstybę.

Pareiškėjo taip pat buvo paprašyta pateikti išsamius paaiškinimus, įskaitant paaiškinimus dėl socialinių, ekonominių ar kt. ryšių su Lietuvos Respublika, dėl kurių, jo nuomone, jis negalėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas 2025 m. vasario 7 d. pateikė prašymą vertinti individualias aplinkybes bei leisti pateikti prašymą leidimui gyventi humanitariniu pagrindu, kuriame nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, dėl kurių jis negali grįžti į kilmės šalį, be to, prašė vertinti jo individualias aplinkybes ir jam kylančias grėsmes Baltarusijos Respublikoje remiantis Įstatymo 128 ir 130 straipsniais bei vadovautis negrąžinimo principu.

Pareiškėjui Migracijos departamento 2025 m. kovo 1 d. raštu Nr. 25SD4347 buvo atsakyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi įsiteisėjo 2024 m. kovo 29 d. Migracijos departamento priimtas sprendimas atsisakyti jam suteikti prieglobstį, kuriame jau buvo įvertintos Įstatymo 128 ir 130 straipsnio įvardintos aplinkybės. Pareiškėjui ir vėl atsisakius savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 25S97196 išsiųsti jį į Baltarusijos Respubliką.

Pareiškėjas su minėtu sprendimu nesutiko ir jį apskundė pirmosios instancijos teismui, kuris 2025 m. birželio 20 d., išnagrinėjęs jo skundą, atmetė jį kaip nepagrįstą. Pareiškėjui pastarąjį sprendimą apskundus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 30 d. jo apeliacinį skundą tenkino ir panaikino 2025 m. balandžio 22 d. Migracijos departamento priimtą sprendimą. Kadangi pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dar yra neteisėtai, buvo iš naujo sprendžiamas klausimas dėl jo išsiuntimo, kuriuo metu atliktas vertinimas dėl jo paties nurodytų aplinkybių, Migracijos departamento nustatytų aplinkybių ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paskutiniame sprendime nurodytos kilmės valstybės informacijos ir aplinkybių, o atlikus minėtą vertinimą, priimtas ginčijamas Sprendimas.

3.2. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neapsiribojo vien prieš tai priimtais sprendimais ar jų turiniu, tačiau atliko naują vertinimą, t. y. atsižvelgdamas į paskutinį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, įvertino jame nurodytą kilmės valstybės informaciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2349-575/2025 46 punkto a–e papunkčiai). Nurodytos informacijos tyrimo metu nustatyta, kad ji apima tik bendrą žmogaus teisių padėties vertinimą Baltarusijos Respublikoje t. y. kartu su pareiškėjo minėtoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu nurodytuose šaltiniuose jokia apimtimi ir forma nebuvo pateikiama informacija apie pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ir t.t. Šaltiniuose pateikta informacija niekaip nesusijusi su konkrečiai pareiškėjui kylančia individualia grėsme patirti persekiojimą kilmės valstybėje, be to, tyrimo metu buvo nustatyta, kad minėta informacija savaime nėra nauja ar paneigianti Migracijos departamento anksčiau surinktą kilmės valstybės informaciją, priešingai, joje nurodyto pobūdžio informacija Migracijos departamentui buvo žinoma ir įvertinta, tačiau ji nustatyta kituose šaltiniuose. Tiek Migracijos departamento anksčiau surinktos kilmės valstybės informacijos, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytos informacijos turinys esmingai nesiskiria, šaltiniuose prieinama prie tapačių išvadų, tik tapačios išvados atkartojamos vėlesne data išleistuose informacijos šaltiniuose. Taigi, nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta ir nustatyta, jokių aplinkybių ar įrodymų, kurie esmingai keistų pareiškėjo padėtį ir dėl kurių labai padidėja tikimybė, kad pareiškėjas patirtų persekiojimą, pareiškėjas iš esmės išreiškė tik deklaratyvų nesutikimą su tokiu vertinimu, tačiau nepateikė jokių išsamių ir konkrečių paaiškinimų ar įrodymų, kurie paneigtų tokį vertinimą.

3.3. Ginčijamame Sprendime buvo pateikta Policijos departamento išvada ir surinkta informacija, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra nuteistas pagal (duomenys neskelbtini) BK 285 straipsnio 2 dalį, ir jam yra skirta 5 000 Eur bauda. Migracijos departamentas nurodė, kad Sprendime nėra ginčijama ir neigiama, kad pagal Lietuvos BK pareiškėjo padarytas nusikaltimas vertintinas kaip apysunkis, t. y. Sprendime akcentuota, jog pagal (duomenys neskelbtini) BK toks nusikaltimas yra vertintinas kaip sunkus, bet ne pagal Lietuvos teisės aktus. Pareiškėjo keliama grėsmė buvo vertinama pagal Aprašo 13.1 papunktį, o Policijos departamentas, kaip įstatymo įgaliota institucija, atlikusi pareiškėjo veiksmų ir nusikaltimų vertinimą, pagrįstai sprendė, kad jis ne tik gali kelti grėsmę, o akivaizdžiai kelia grėsmę viešajai tvarkai. Be to, Migracijos departamentas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo polinkio nesilaikyti teisės aktų, kuris pasireiškia jo nuolatiniu nusikaltimų pasikartojimu, o aplinkybė, jog tokie nusikaltimai yra padaryti 2021–2022 m., nesumažina pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai. EŽTT 2025 m. rugpjūčio 1 d. priėmė sprendimą, kuriuo byloje Y.N. prieš Lietuvą (peticijos Nr. (duomenys neskelbtini)) panaikino laikinąsias apsaugos priemones.

3.4. Migracijos departamentas, remdamasis Įstatyme pateikta užsieniečio šeimos narių apibrėžtimi, tvirtino, kad pareiškėjo nurodytas asmuo (S. K.) nėra šeimos narys, kaip jį apibrėžia specialusis teisės aktas, o teiginiai, jog jis gyvena faktinėje santuoka su minėtu asmeniu, nėra prilyginami ar tapatūs šeimos nario apibrėžimui. Pareiškėjas santykius su Lietuvos Respublikos piliete pradėjo 2024 m. vasarą, t. y. jau po Migracijos departamento sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta suteikti vizą, leidimą laikinai gyventi ir nesuteiktas prieglobstis. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu, Migracijos departamentas teigė, kad pareiškėjo santykių negalima vertinti kaip nuolatinių ar ilgalaikio pobūdžio, o vien tik nuomos sutarties pasirašymas nepagrindžia jų šeiminio ryšio, kaip jį apibrėžia Konstitucinis Teismas minėtame nutarime. Migracijos departamentas vertino, kad vien pareiškėjo faktinis gyvenimas su Lietuvos Respublikos piliete nereiškia, jog Sprendimas, kuriuo pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, automatiškai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnį. Be to, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo tariamas santykis su Lietuvos piliete sukurtas 2024 m. vasarą, jo viza baigė galioti 2021 m. spalio 29 d., Lietuvoje jis neteisėtai nuo 2021 m. spalio 30 d., o 2024 m. kovo 29 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S89499 pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento nuomone, tariama šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, jog šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, o vadovaujantis EŽTT praktika, tai reiškia, kad pareiškėjo išsiuntimas sudarytų EŽTK 8 straipsnio pažeidimą tik išimtinėmis aplinkybėmis.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas, apžvelgęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2020 m. (duomenys neskelbtini) užsienietis atvyko į Lietuvos Respubliką per Medininkų pasienio kontrolės punktą ir jam buvo išduota „C“ tipo viza, galiojusi iki 2020 m. rugsėjo 21 d., vėliau jam buvo išduota nacionalinė „D“ tipo viza, kuri galiojo nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d., tačiau užsieniečiui pateikus antrą prašymą išduoti nacionalinę „D“ tipo vizą, Migracijos departamentas jo prašymo netenkino. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2021 m. rugsėjo 9 d. iki 2022 m. kovo 18 d., kai jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį, buvo neteisėtas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas apklausos Migracijos departamente metu patvirtino, jog prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo metu buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) dėl darbo (nors buvo informuotas, kad prieglobsčio procedūros Lietuvoje metu jis negali palikti Lietuvos Respublikos teritorijos), o Migracijos departamentas kreipėsi konsultacijos į Policijos departamentą, kuris informavo, kad 2023 m. kovo 7 d. patikrinus Europos nuosprendžių registrų informacinę sistemą (toliau – ir ECRIS), buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 20 d. (duomenys neskelbtini) prokuratūros sprendimu pripažintas kaltu pagal (duomenys neskelbtini) BK 285 straipsnio 2 dalį. Kadangi 2024 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, teismas sprendė, kad nuo tada, kai įsiteisėjo Migracijos departamento sprendimas nesuteikti prieglobsčio, t. y. nuo 2024 m. rugsėjo 19 d., užsienietis nebėra prieglobsčio prašytojas ir Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai.

6. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Policijos departamento išvada Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, be to, nurodė, jog Policijos departamentas per ECRIS iš (duomenys neskelbtini) gavo pažymą apie pareiškėjo teistumą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad jis 2022 m. rugsėjo 20 d. (duomenys neskelbtini) prokuratūros sprendimu už nusikaltimo, numatyto (duomenys neskelbtini) BK 285 straipsnio 2 dalyje padarymą, buvo nuteistas 5 000 Eur bauda, taigi, pagal minėto įstatymo 7 straipsnio 4 dalį pareiškėjas (duomenys neskelbtini) įvykdė sunkų nusikaltimą. Teismas nurodė, kad Policijos departamentui patikrinus Administracinių nusižengimų registre esančius duomenis, nustatyta, jog pareiškėjas 2021–2022 m. 15 kartų buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už įvairius, kurių dauguma susiję su kelių eismo taisyklių pažeidimu, administracinius nusižengimus. Kadangi administraciniai nusižengimai, kurie padaromi vairuojant transporto priemones, neturint tokios teisės, sukeliant eismo įvykį ir iš jo pasišalinant, perduodant vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturinčiam asmeniui pagal savo pobūdį laikytini keliančiais realią grėsmę viešajai tvarkai, žmonių sveikatai, gyvybei ir turtui, todėl teismas sprendė, kad apibūdinami kaip šiurkštūs administraciniai nusižengimai.

7. Teismas vertino, kad informacija gauta iš (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos apie pareiškėjo padarytą apysunkį nusikaltimą, susijusį su neteisėtu asmenų gabenimu per šalies valstybinę sieną, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, o informacija, esanti administracinių nusižengimų registre, leidžia konstatuoti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę visuomenei bei viešajai tvarkai. Įvertinęs, jog pareiškėjo padarytų administracinių nusižengimų pakartotinumas, taip pat ir šiurkščių administracinių nusižengimų darymas, rodo, kad jie nėra atsitiktiniai, paskirtos baudos tikslo – paveikti jį, jog laikytųsi įstatymų – nepasiekė, teismas darė išvadą, jog vertinant riziką ateities požiūriu, pagrįstai galima teigti, jog yra reali tikimybė, kad pareiškėjas ir ateityje gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti prevencines priemones ir siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, apriboti pareiškėjui, kaip riziką keliančio užsieniečio, laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje galimybę.

8. Teismas, vertindamas aplinkybes, susijusias su tuo, kad pareiškėjas nuo 2024 m. vasaros gyvena su Lietuvos Respublikos piliete, o Migracijos departamentas 2024 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 24S89499 atmetė pareiškėjo prieglobsčio prašymą, be to, pastarojo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą 2024 m. rugsėjo 18 d. patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas t. y. pareiškėjas kūrė romantinius santykius su Lietuvos Respublikos piliete tuo metu, kai jis neturėjo teisės tikėtis, kad jam bus suteikta teisė apsigyventi Lietuvos Respublikoje, pažymėjo, jog pareiškėjas ir Lietuvos Respublikos pilietė nėra ir nebuvo sudarę santuokos ar registruotos partnerystės, taip pat neturi bendrų vaikų ar jungtine nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenimis, nerasta duomenų, kad pareiškėjas šiuo metu dirba ar vykdo savarankišką veiklą, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas išlaikytų ar reikšmingai prisidėtų prie Lietuvos Respublikos pilietės išlaikymo ar dengtų bendro gyvenimo išlaidas, taip pat teismas akcentavo, kad nenustatyta, jog pareiškėjas būtų Lietuvos Respublikos pilietės globėjas (rūpintojas).

Teismas vertino, jog minėtų asmenų romantiniai santykiai formavosi laikotarpiu, kai pareiškėjui buvo žinoma, kad jis neturi teisės tikėtis, jog jam bus suteikta teisė likti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, be to, pareiškėjas kartu su Lietuvos Respublikos piliete nėra sudarę santuokos ar partnerystės, neturi bendrų vaikų ar nekilnojamojo turto, o patys santykiai formuojasi trumpą laiko tarpą, todėl nebus pažeistas proporcingumas bei balansas tarp individo teisių ir visuomenės intereso, ypač atsižvelgus į tai, kad užsienietis prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką (duomenys neskelbtini), kuri kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas.

Teismas akcentavo, kad nei išvykimas ir grįžimas, nei laikas, būtinas gyvenimo Lietuvos Respublikoje legalizavimui, nelaikytini faktoriais, kurie sutrikdytų prieglobsčio prašytojo ryšius su Lietuvos Respublikos piliete, be to, nurodė, jog prieglobsčio prašytojui išvykus iš Lietuvos bei tvarkantis dokumentus dėl gyvenimo Lietuvoje įteisinimo, prieglobsčio prašytojo kontaktas su Lietuvos Respublikos piliete gali būti išlaikomas pasitelkiant elektroninio ryšio priemones ir tokiu būdu nenutrūktų. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos pilietės ryšys nelaikytinas šeimyniniu ryšiu, kaip jis suprantamas pagal Įstatymo 2 straipsnio 22 ir / ar 26 dalį.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teisė dirbti buvo suteikta atsižvelgiant į jo teisinį statusą (prieglobsčio prašytojas), tačiau nėra duomenų, jog asmuo būtų pasinaudojęs teise dirbti, o Migracijos departamento atlikto tyrimo metu patikrinus Sodros informacinę sistemą nebuvo rasta duomenų apie pareiškėjo teisėtai vykdytus darbo santykius ar individualią veiklą, mokėtas socialinio draudimo įmokas. Teismas sprendė, kad duomenų apie reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, kuriuos turėtų pareiškėjas, kurie būtų išskirtinės svarbos bei sudarytų pakankamą pagrindą neišsiųsti užsieniečio iš Lietuvos Respublikos, jos teritorijoje esant neteisėtai, tyrimo metu nebuvo nustatyta.

10. Teismas darė išvadą, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės nesudaro savarankiško pagrindo nevykdyti asmens išsiuntimo į Baltarusijos Respubliką, o pareiškėjo išsiuntimas nebūtų neproporcingas bei nepažeistų balanso tarp individo bei visuomenės intereso.

11. Teismas akcentavo, kad iš VSAT pareigūno pateikto tarnybinio rašto akivaizdu, jog pareiškėjas su VSAT tinkamai nebendradarbiavo, t. y. neatsiliepė į skambučius, nereagavo į laiškus ir tik po kreipimosi į pareiškėjo advokatę, ji atsiuntė EŽTT sprendimą dėl laikinųjų apsaugų. Todėl teismas vertino, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai apie jo ar atstovės siekį bendradarbiauti su institucijomis, be to, teismas atkreipė dėmesį, kad EŽTT 2025 m. rugpjūčio 1 d. priėmė sprendimą, kuriuo byloje Y.N. prieš Lietuvą (peticijos Nr. (duomenys neskelbtini)) panaikino laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sprendė, kad nėra teisinio bei faktinio pagrindo naikinti skundžiamų Migracijos departamento sprendimų.

12. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti, be to, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Taigi, teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, nenustatyta kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, pripažinti, jog Baltarusijos piliečiui (pareiškėjui) turi būti išduotas leidimas gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui tokį leidimą gyventi per teismo nustatytą terminą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepateikta jokių motyvų dėl nagrinėjamos bylos esmės, t. y. dėl pareiškėjui jo kilmės valstybėje kylančių grėsmių vertinimo, nes tokių aplinkybių vertinimas, kurį eksplicitiškai įpareigoja atlikti Įstatymo 130 straipsnis, liko už bylos nagrinėjimo ribų, o tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atskleista bylos esmė. Nevertindamas pareiškėjui jo kilmės valstybėje kylančių grėsmių, teismas nesilaikė iš EŽTK 3 straipsnio kylančių tokios grėsmės vertinimo standartų, taip pat neatliko pareiškėjo individualių aplinkybių savarankiško vertinimo, o tik atkartojo atsakovo argumentus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą, todėl neteisėtai ir nepagrįstai, nesivadovavo 2025 m. liepos 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nustatytu prejudiciniu faktu, jog apeliantas negali būti grąžinamas į kilmės valstybę, dėl to, kad jis gali būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, o taip pat, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad grąžintas į Baltarusiją pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

13.2. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime jokiais motyvais neįvertinti pareiškėjo išsamūs argumentai dėl to, kad atsakovas tik formaliai Sprendime nurodė, jog naujausia kilmės valstybės informacija yra bendro pobūdžio, todėl neva neaktuali pareiškėjo atveju ir kad tokiu būdu išsamaus kilmės valstybės informacijos vertinimo pagal pareiškėjo profilį atsakovas neatliko.

13.3. Migracijos departamentas nepateikė teismui visos su ginču susijusios medžiagos, nors pirmosios instancijos teismas atsakovą įpareigojo tai padaryti. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas 2025 m. spalio 17 d. pateikė į bylą papildomus paaiškinimus, prašydamas pakartotinai įpareigoti Migracijos departamentą pateikti pareiškėjo asmens bylą, tačiau toks prašymas teismo posėdyje buvo atmestas. Tai, kad teismas neišsireikalavo visos su ginču susijusios medžiagos (pareiškėjo asmens bylos), patvirtina, jog teismas neatliko visapusiško ir išsamaus su bylos nagrinėjimo esme susijusių aplinkybių ir įrodymų vertinimo. Atsakovas, grįsdamas savo atsiliepimą, pateikė tik fragmentiškus duomenis ir įrodymus, nepateikė medžiagos, įrodančios pareiškėjo patirtą persekiojimą kilmės valstybėje, taip pat nepateikti Lietuvos migracijos informacinės sistemos sistemos įrašai apie pareiškėjo pateiktus prašymus dėl jo teisinės padėties, kitų institucijų raštai ir kiti įrodymai, kurie turi įtakos Įstatymo 130 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių vertinimui. Atsakovas, nepateikęs pareiškėjo asmens bylos, o teismas, nesiėmęs veiksmų, kad visa pareiškėjo asmens bylos medžiaga būtų pateikta, pažeidė pareiškėjo procesines teises, ribojo teisę į efektyvią gynybą ir neužtikrino išsamaus ir visapusiško su ginčo esme susijusių įrodymų vertinimo. Todėl pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teikia jo turimus dokumentus, patvirtinančius jam kylančias grėsmes, be to, pažymi, jog tai tik dalis dokumentų, kurie yra pareiškėjo asmens byloje, tačiau atsakovo Sprendime nebuvo vertinti. Pasak pareiškėjo, minėtais dokumentais tokios organizacijos kaip (duomenys neskelbtini), bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija nurodo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

13.4. Tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje pareiškėjas teikė išsamius argumentus dėl negražinimo principo veikimo ir taikymo tarptautinės apsaugos bei užsieniečio grąžinimo atvejais, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime su tuo susiję argumentai nebuvo įvertinti ir jokio savarankiško pareiškėjui kylančių grėsmių vertinimo skundžiamame sprendime nepateikta, nors bylos esmę sudaro negrąžinimo principo taikymas pareiškėjo atžvilgiu.

13.5. Pirmosios instancijos teismas ir Migracijos departamentas neatsižvelgė į pareiškėjo individualias aplinkybes, atliko tik formalų vertinimą dėl pareiškėjo tariamos grėsmės viešajai tvarkai, o tai lėmė neteisėtą sprendimą išsiųsti jį į kilmės šalį. Policijos departamento 2023 m. kovo 20 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Raštas) pareiškėjas pripažintas grėsme viešajai tvarkai. Teismas tik atkartojo tai, ką konstatavo Policijos departamentas Rašte, nepateikė jokio motyvuoto vertinimo dėl pareiškėjo argumentų, jog atsakovas, priešingai nei nurodyta Rašte, Sprendime nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas įvykdė sunkų nusikaltimą, taigi, toks prieštaravimas sprendime nebuvo motyvuotai pašalintas. Atsakovas tik konstatavo faktą dėl pareiškėjo atliktos nusikalstamos veikos sunkumo ir nevertino bei neįrodinėjo, ar dėl minėtos nusikalstamos veikos atlikimo pareiškėjas faktiškai gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjo nusižengimai nepatenka į Įstatymo 130 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų veikų ir aplinkybių sąrašą, todėl jokia apimtimi nedaro įtakos Įstatymo 130 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintam draudimui užsienietį išsiųsti.

13.6. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad pareiškėjas tariamai nebendradarbiauja su valstybės institucijomis yra nepagrįstas, o reikalavimas iš anksto informuoti apie inicijuotus teisinius procesus EŽTT kelia pagrįstų abejonių dėl suderinamumo su EŽTK 13 straipsniu ir jo taikymo praktika EŽTT.

13.7. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių, nes nėra sudaręs santuokos ar registruotos partnerystės, be to, santykius pradėjo kurti tuo metu, kai neturėjo teisės tikėtis, kad jam bus suteikta teisė apsigyventi Lietuvos Respublikoje, prieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktikai. Pareiškėjas ilgiau nei 5 metus gyvena Lietuvoje, jau ilgiau nei metai jis gyvena faktinėje santuokoje su Lietuvos piliete, šeima kartu gyvena ir veda bendrą ūkį. Nors ankstesniuose teismų sprendimuose, teismai laikėsi pozicijos, kad minėti pareiškėjo santykiai su Lietuvos Respublikos piliete turi būti įvertinti kaip numato Įstatymo 128 straipsnis, tačiau skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas atkartojo atsakovo poziciją, jog tai ne šeima, nes nėra oficialiai įregistruotos santuokos ar partnerystės. Nei skundžiamame teismo sprendime, nei Migracijos departamento Sprendime tokia pozicija nėra argumentuota, be to, atsakovas nebandė susisiekti nei su pareiškėjo partnere, nei su jos tėvu, nors kontaktai yra nurodyti. Tiek teismas, tiek atsakovas, vertindami pareiškėjo socialinius, ekonominius ir kitus ryšius Lietuvoje, iš esmės vertino tik pareiškėjo darbo Lietuvoje faktą, nors teismui ir atsakovui žinoma, kad pareiškėjas neturi leidimo dirbti Lietuvoje iki bus išspręstas jo teisinio statuso Lietuvoje klausimas, todėl šiuo metu dirbti jis negali dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė įrodymą, patvirtinantį jo ketinimą ir galimybes įsidarbinti uždaroje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, kuris yra antrasis įrodymas, teiktas atsakovui, patvirtinantis pareiškėjo dalyvavimą pokalbiuose su potencialiais darbdaviais ir gaunamus pasiūlymus įsidarbinti, taip pat pareiškėjo norą įsidarbinti ir galėjimą dirbti, nors tam neturi teisės.

13.8. Atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimą byloje C-556/17 Torubarov v. Vengriją bei kitą ESTT jurisprudenciją, pareiškėjas mano, kad teismas turėtų pats priimti sprendimą jo byloje, tokiu būdu užtikrindamas tinkamą procesą bei įgyvendindamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 straipsnyje įtvirtintą veiksmingos teisminės gynybos principą. Nagrinėjamu atveju yra pažeidžiama pareiškėjo teisė pasinaudoti efektyvia teisine gynyba, kadangi jis nuo 2023 m. yra nuolatiniuose teisminiuose procesuose Migracijos departamentui nesugebant tinkamai įvertinti jo atvejo. Situacija, kai Migracijos departamentas sistemingai ignoruoja Lietuvos teismų sprendimus, o vienintelė teisinė pasekmė Migracijos departamento atžvilgiu yra jo sprendimo panaikinimas su galimybe pakartotinai priimti pareiškėjo atžvilgiu neigiamą sprendimą, nepaisant teismų išaiškinimų, sukuria iliuziją, jog pareiškėjas gali veiksmingai ginti savo teises, nors tai prieštarauja EŽTK ir Chartijos nuostatoms.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai, neva Migracijos departamentas nepateikė teismui visos su ginču susijusios medžiagos. Nagrinėjamoje byloje yra ginčijamas Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl pirmosios instancijos teismui buvo pateikti būtent Sprendimo priėmimui reikšmingi dokumentai. Pareiškėjas nei teismo posėdyje, nei teikdamas papildomus paaiškinimus, nesugebėjo įvardyti jokių konkrečių dokumentų, kurie, jo teigimu, neva nebuvo pateikti teismui ir kurie būtų reikšmingi nagrinėjamai bylai. Priešingai, pareiškėjo atstovė apsiribojo tik abstrakčiu ir turinio neatskleidžiančiu „asmens bylos“ paminėjimu, nepateikdama jokių argumentų ar duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad esminė medžiaga galėjo būti nepateikta. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių paaiškinimų, kodėl pats negalėjo teismui pateikti trūkstamų dokumentų. Pareiškėjo nurodyta ir jo prašoma pateikti bylos medžiaga yra susijusi su jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimu, o tokia medžiaga buvo pateikta kitose administracinėse bylose, kuriose ginčai buvo būtent dėl jo prieglobsčio prašymo.

14.2. Nagrinėjamu atveju buvo įvertinta pareiškėjo individuali situacija, įvertintos visos žinomos, surinktos ir gautos aplinkybės, susijusios su pareiškėju nustatant, ar neatsirado naujų aplinkybių, kurios iš esmės keistų Migracijos departamento išvadas ir tyrimo rezultatus, kurie buvo atlikti ir teismo įvertinti priimant sprendimą Nr. 24S89499. Pareiškėjo pozicija pakartotinai ir iš naujo įvertinti jau anksčiau nagrinėtas aplinkybes, be naujų ir esminių duomenų, kurie patvirtintų situacijos pokytį, yra savitikslis ir neturi jokios pridėtinės vertės.

14.3. Nagrinėjamu atveju buvo įvertintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Pareiškėjas siekia sumenkinti atliktus veiksmus, kuriuos Policijos departamentas vertino, kaip keliančius grėsmę viešajai tvarkai, tačiau toks jo siekis jokiu būdu neeliminuoja pačių veiksmų fakto ir nesudaro pagrindo jų vertinti kitaip, negu jie jau yra įvertinti byloje. Praėjusio laiko faktas nepanaikina konstatuotų pažeidimų, kurie savo pobūdžiu ir turiniu lieka reikšmingi vertinant, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Kiti pareiškėjo ryšiai su Lietuva apsiribojo tik deklaratyviu noru ir siekiu ateityje įsidarbinti. Tokie pareiškėjo teiginiai nepaneigia, o tik patvirtina ginčijamame Sprendime nustatytą faktinę aplinkybę, kad šiuo metu su Lietuva jo nesieja jokie realūs socialiniai ar ekonominiai ryšiai. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, neva pirmosios instancijos teismas ir Migracijos departamentas vertino tik jo darbo Lietuvoje faktą (jo nebuvimą), tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų, kurie leistų teigti, jog egzistuoja kitokio pobūdžio ryšiai su Lietuva – socialiniai, kultūriniai, bendruomeniniai ar kitokie stabilūs saitai, galintys patvirtinti jo integraciją ir įsitvirtinimą šalyje. Pareiškėjui anksčiau buvo išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas su teise dirbti, tačiau jis šia teise visiškai nepasinaudojo. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių paaiškinimų, kodėl turėdamas visas teisines galimybes dirbti ir tokiu būdu kurti ekonominius ryšius su Lietuva, jis to nedarė, o tai tik patvirtina, kad pareiškėjo vėlesni teiginiai apie ketinimą dirbti yra deklaratyvūs ir nėra paremti jokiais realiais veiksmais ar ankstesne elgsena.

14.4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde reiškiamais naujais reikalavimais, kurie nebuvo teikti pirmosios instancijos teismui, t. y. pripažinti, jog pareiškėjui turi būti išduotas leidimas gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jam tokį leidimą gyventi per teismo nustatytą terminą. Nauji reikalavimai ar naujo pobūdžio prašymai, nepateikti žemesnės instancijos teismui, negali būti nagrinėjami apeliacinėje stadijoje. Toks ribojimas užtikrina proceso koncentraciją, teisinį tikrumą ir neleidžia šalims piktnaudžiauti procesu, keičiant savo poziciją tik apeliacinio nagrinėjimo metu. Įstatymo leidėjas nenumatė rezoliucinėje dalyje pasisakyti dėl įpareigojimų, kuriais yra apribojamos Migracijos departamento kompetencijos nagrinėjant prieglobsčio bylas esant naujai informacijai. Be to, tai prieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai.

14.5. Pareiškėjo nurodytoje ESTT C-556/17 Torubarov v. Vengriją byloje nurodomos faktinės aplinkybės reikšmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių ir pareiškėjo individualaus atvejo, nes šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo, o ne dėl prieglobsčio prašymo. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas jau buvo išnagrinėtas. Pagal nurodytą ESTT bylą, tam kad teismas įgytų tokią teisę savarankiškai suteikti prieglobsčio prašytojui prieglobstį, pirmosios instancijos teismas turi išsamiai ir ex nunc (nuo dabar; ateityje) išnagrinėti visas tarptautinės apsaugos prašytojo pateiktas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes.

14.6. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. 25S192673, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas ir išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, be kita ko, nenustatęs kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad nebuvo tinkamai įvertinta jo individuali situacija, skundžiamame sprendime nepateikta jokių motyvų dėl nagrinėjamos bylos esmės, neatliktas individualus situacijos vertinimas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai, mano, jog teismo argumentai dėl tariamo jo nebendradarbiavimo su valstybės institucijomis yra ne tik nepagrįsti, tačiau savo esme pažeidžiantys EŽTK 13 straipsnį. Pasak pareiškėjo, teismas netinkamai vertino jo šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teisme buvo pažeidžiama jo teisė pasinaudoti efektyvia teisine gynyba, atsisakyta išreikalauti papildomus įrodymus.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priimti ir prie bylos prijungti naujai teikiamus dokumentus, t. y. organizacijų (duomenys neskelbtini) bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos išduotas pažymas. Pareiškėjas nurodo, kad šie dokumentai buvo atsisakyti priimti pirmosios instancijos teisme.

20. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, apeliacinėje instancijoje nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, ji užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

21. Atsižvelgiant į tai, kad byloje kilęs ginčas dėl atsakovo 2025 m. rugsėjo 1 d. Sprendimo, o pareiškėjo teikiami įrodymai išduoti 2021–2022 m., jau vertinti kitose administracinėse bylose, kuriose pareiškėjas ginčijo Migracijos departamento sprendimus atsisakyti suteikti prieglobstį, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo priimti ir prie bylos prijungti papildomus įrodymus.

22. Akcentuotina, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teikia prašymus pripažinti, kad jam turi būti išduotas leidimas gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui tokį leidimą gyventi per teismo nustatytą terminą. Tokių reikalavimų pareiškėjas nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismo proceso metu. Šie reikalavimai taip pat nepripažintini neatsiejamai susijusiais su pradiniu skundo reikalavimu, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija minėtų pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų nenagrinės.

23. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad Migracijos departamentas jau 2025 m. balandžio 22 d. buvo priėmęs sprendimą Nr. 25S97196 išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, jį apskundė pirmosios instancijos teismui, kuris 2025 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 30 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento sprendimą Nr. 25S97196. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 30 d. sprendime, be kita ko, atsižvelgdamas į individualias apelianto aplinkybes, t. y. kad (duomenys neskelbtini), sprendė, kad egzistuoja labai didelė tikimybė, jog apeliantas grąžintas į Baltarusiją bus sulaikomas, teisiamas už politines pažiūras ir kankinamas. Tokiu būdu, teismas vertino, jog apeliantas įrodė, kad jį grąžinus į kilmės valstybę, jam kiltų reali grėsmė patirti elgesį, prieštaraujantį EŽTK 3 straipsniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime konstatavo, jog apeliantas negali būti grąžinamas į kilmės valstybę dėl to, kad jis gali būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, o taip pat, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad grąžintas į Baltarusiją pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

24. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, nurodydamas, jog sprendimas išsiųsti pareiškėją į Baltarusijos Respubliką priimtas, nes įsiteisėjus Migracijos departamento sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo, pareiškėjas prarado teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo išsiuntimas į Baltarusijos Respubliką sąlygos 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 3 ir / ar 8 straipsnio pažeidimą ar prieštaraus Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ar 4 dalims.

25. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

26. Įstatymo 130 straipsnyje nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 d.); užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 d.). Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (3 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (4 d.).

27. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs šios direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo ar grąžinimo, privalo būti vertinamos aplinkybės, numatytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės gali būti nevertinamos ir nenustatinėjamos, jei užsienietis dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3557-556/2018; 2023 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1692-789/2023).

29. Taigi, atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti, ar nagrinėjamu atveju nėra Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aplinkybių, kurios užtikrina negrąžinimo principo taikymą. Iš skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad atsakovas, vertindamas Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, be ankstesniuose sprendimuose jau nustatytų ir nagrinėtų aplinkybių, papildomai vertino iš esmės tik Policijos departamento išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir sprendė, jog Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės nesudaro savarankiško pagrindo nevykdyti asmens išsiuntimo į Baltarusijos Respubliką, nes pareiškėjo išsiuntimas nebūtų neproporcingas bei nepažeistų balanso tarp individo bei visuomenės intereso, o tyrimo metu nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos savaime sąlygotų EŽTK 8 straipsnio pažeidimą. Taip pat Migracijos departamentas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. sprendime cituojamą informaciją (žr. sprendimo 46 p. a–e papunkčius) teiktą pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu bei viešai prieinamų duomenų bazėse teikiamos informacijos rezultatus, sprendė, jog tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjui grįžimo į kilmės valstybę atveju kiltų reali grėsmė patirti elgesį, prieštaraujantį Konvencijos 3 straipsniui, persekiojimo veiksmus numatytus Įstatymo 86 straipsnyje ar didelę žalą, numatytą Įstatymo 87 straipsnyje t. y. užsienietis neatitinka Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų sąlygų, dėl kurių draudžiama išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas procesiniuose dokumentuose laikosi pozicijos, kad jo pareiga buvo tik patikrinti, ar neatsirado naujų aplinkybių, kurios būtų neįvertintos priimant sprendimą Nr. 24S89499, nors šis Migracijos departamento sprendimas nagrinėjo tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui klausimą, o skundžiamu šioje byloje Migracijos departamento Sprendimu buvo sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį klausimas.

30. Teisėjų kolegija, remdamasi ABTĮ 15 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pažymi, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Šios įstatymo nuostatos bei oficialioji konstitucinė doktrina suponuoja teismo, nagrinėjančio bylą, pareigą remtis analogiškose ar labai panašiose bylose suformuota teisės aiškinimo bei taikymo praktika.

31. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3147-662/2019), teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų, iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas); taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr.eA-2349-575/2025 buvo nagrinėjama iš esmės tapati situacija, kai pareiškėjas Migracijos departamento sprendimu grąžinamas į kilmės valstybę. Šiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nustatytos aplinkybės, kad egzistuoja labai didelė tikimybė, jog pareiškėjas grąžintas į Baltarusiją bus sulaikomas, teisiamas už politines pažiūras ir kankinamas; <...> pareiškėjas įrodė, kad jį grąžinus į kilmės valstybę, jam kiltų reali grėsmė patirti elgesį, prieštaraujantį EŽTK 3 straipsniui, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo prezumpciją pareiškėjo atžvilgiu. Įvertinusi skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas Sprendime iš esmės nesutiko su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjui kylančios realios grėsmės grąžinimo į kilmės valstybę atveju, tačiau Sprendime tik deklaratyviai išdėstė su tuo susijusius formalius nesutikimo argumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo Sprendime papildomai pateikti duomenys ir išdėstytos aplinkybės nepaneigia įsiteisėjusiame apeliacinės instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių, taip pat nepatvirtina, kad situacija pareiškėjo atžvilgiu būtų esmingai pasikeitusi ir tokie pasikeitimai lemtų kitokį situacijos vertinimą. Be kita ko, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai nevertino ir nepasisakė dėl Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aplinkybių vertinimo, nors tokios aplinkybės buvo ne kartą nurodytos paties pareiškėjo. Atsižvelgiant į tai, šioje konkrečioje byloje nustatyti Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių skundžiami pirmosios instancijos teismo sprendimas ir Migracijos departamento Sprendimas negali būti pripažinti pagrįstais.

33. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai ir visuomenei, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis VAĮ 3 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, t. y. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr. 2012 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.). Priemonės, kurių imtasi dėl visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu; buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastis, atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1048-624/2017; kt.).

34. Įvertinus Sprendime išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad Sprendime iš esmės nėra išsamiai, detaliai ir individualizuotai pasisakyta, kodėl veika, už kurios padarymą pareiškėjas buvo nuteistas, ir jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog pareiškėjo atžvilgiu nebeturėtų būti taikomos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalys. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra jokių kitų duomenų apie tai, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, jis nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Taigi, pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurias turi atitikti užsienietis, kuomet gali būti nenustatinėjamos ir nevertinamos Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, o Sprendime neįvertinta reali pareiškėjo grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei pagal faktines aplinkybes, laikantis proporcingumo principo, nustatyto VAĮ 3 straipsnyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

35. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę, ginčijamame Sprendime neįvykdė pareigos individualiai įvertinti pareiškėjo situaciją, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių (faktų), kurias būtina įvertinti, priimant tokio pobūdžio sprendimą, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. sprendime pateiktus aktualių teisės normų išaiškinimus, taikytinus šiai situacijai, todėl skundžiamas atsakovo Sprendimas ir, atitinkamai, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas paliktas galioti, negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas, panaikinant skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo Y. N. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Y. N. skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. 25S192673.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė