8d8f0e01-e466-4735-b21c-9a42da78b4f6 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-775-186/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01387-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. gruodžio 21 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių L.

P. ir Z. P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovų L. P., Z. P., R. Z., J. J. S. ir R. S. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegija nustatė: I. Ginčo esmė IeÅ¡kovai L. P., Z. P., R. Z., J. J. S. ir R. S. patiksliname ieÅ¡kinyje prašė pripažinti negaliojančiomis Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, kurias jie sudarė su atsakove BAB banku SNORAS (toliau ir – Bankas); taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovų sumokėtas pagal Å¡ias sutartis sumas ieÅ¡kovų lėšomis jų asmeninėse sÄ skaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ (toliau – IÄ®IDÄ®).IeÅ¡kovai nurodė, kad nei vienam iÅ¡ jų nebuvo paaiÅ¡kinta, kad toks Banko siÅ«lomas produktas, kaip obligacijos, yra rizikingesnis už terminuotÄ jį indėlį ir, kad jam negalioja įstatymuose numatytas indėlių draudimas; nebuvo realiai įteikti obligacijų emisijos prospektai ar jų santraukos, taip pat nebuvo pateikti ir kiti dokumentai, iÅ¡vardyti neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“.

IeÅ¡kovai apie tai, kad jų lėšos yra neapdraustos, sužinojo tik po Banko bankroto. IeÅ¡kovai Å¡ias sutartis suprato ir laikė indėlio sutartimis, o perduotas lėšas – kaip savo indėlius Banke. Banko darbuotojai ieÅ¡kovams teigė, kad Å¡i investicija yra visiÅ¡kai apsaugota valstybės, kad ji yra apdrausta. Sutartyse aiÅ¡kiai nenurodyta, kad lėšoms nebus taikomas indėlių draudimas pagal IÄ®IDÄ®. Nei vienas iÅ¡ ieÅ¡kovų neturėjo pakankamai įgÅ«džių ir patirties, kad galėtų įvertinti rizikÄ .

Niekur nebuvo skelbiama apie Lietuvos banko nustatytus pažeidimus, kurių atsakovė ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo iÅ¡taisiusi. Tokie Banko veiksmai nulėmė ieÅ¡kovų esminį suklydimÄ dėl ginčijamų sandorių, atsakovė apgaule siekė prisivilioti kuo daugiau lėšų iÅ¡ neprofesionalių klientų, sÄ moningai nutylėdama savo veiklos trÅ«kumus, todėl ieÅ¡kovai Å¡iuos sandorius prašė pripažinti negaliojančiais Civilinio kodekso ­(toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais, konstatavo, kad ieÅ¡kovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IÄ®IDÄ®, nustatytas draudimas (apsauga). Teismas nustatė, kad Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse ieÅ¡kovai pasiraÅ¡ytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasiraÅ¡ytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ ir kitus dokumentus.

Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse ieÅ¡kovai (iÅ¡skyrus L. P.) atsisakė pateikti duomenis apie save, todėl atsakovė, neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieÅ¡kovus, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. IeÅ¡kovė L. P. turi aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , kiti ieÅ¡kovai yra įgiję specialybes. IeÅ¡kovai buvo sudarę mokėjimo sÄ skaitos sutartis, didžioji dalis ieÅ¡kovų iki Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių buvo sudarę ne vienÄ terminuotojo banko indėlio sutartį (pvz., J.

J. S. – 18, Z. P. – 2, R. Z. – 30). IeÅ¡kovai buvo sudarę Naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis arba nurodė, kad turi galimybė nuolatos naudotis interneto ryÅ¡iu (iÅ¡skyrus Z. P.). Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad visi ieÅ¡kovai atitinka vidutinio vartotojo kategorijÄ , todėl teismas sprendė, kad ieÅ¡kovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumÄ ir didesnį rizikingumÄ . Neatidumas ir (ar) nerÅ«pestingumas neatitinka suklydimo sampratos.

Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovės bankroto ieÅ¡kovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad sutartys neatitiko ieÅ¡kovų valios, nebuvo pareiÅ¡kę, ieÅ¡kinys teisme gautas 2015 m. liepos 10 d. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad Å¡ioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieÅ¡kinyje nurodytos aplinkybės (Prospektuose nurodyti skaičiai apie Banko turtÄ ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sÄ lyga ieÅ¡kovams priimant sprendimÄ dėl sandorių sudarymo. Dėl Å¡ių aplinkybių teismas darė iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieÅ¡kovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sÄ lygų), t. y. pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį.Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palÅ«kanų norma bÅ«tų didesnė nei rinkos vidurkis, ir tai, kad Bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė iÅ¡saugoti savo konkurencingumÄ , savaime neįrodo, jog Bankas apgaudinėjo klientus.

IeÅ¡kovų pateikti argumentai apie Banko turtÄ ir įsipareigojimus iÅ¡ bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiÅ¡kia, kad Bankas ieÅ¡kovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siÅ«lyti obligacijų, nurodyti jų pranaÅ¡umus, kaip antai, didesnes palÅ«kanas. Ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje Bankui buvo iÅ¡kelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama konstatuoti, kad Banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklÄ , tuo labiau apie veiklÄ 2009, 2010 metais, yra akivaizdžiai melagingi.

IeÅ¡kovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, kad per metų ar pusės metų laikotarpį Banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės, argumentai apie darbuotojų suklaidinimÄ , nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovės nesÄ Å¾iningų ir neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius ir pagal CK 1.91 straipsnį. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai IeÅ¡kovės L.

P. ir Z. P. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jų ieÅ¡kinio reikalavimai, ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti visiÅ¡kai. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla C-671/13), dėl kurio buvo kreiptasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, neatsakyta, kaip turėtų bÅ«ti taikoma Investuotojų direktyva, kai vertybinių popierių emitentas kartu yra ir investicinė įmonė, todėl Å¡iuo atveju svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sÄ lygų iÅ¡aiÅ¡kinimo Investuotojų direktyvos kontekste.Teismas nepagrįstai pareigÄ susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sÄ lygas perkėlė neprofesionaliems investuotojams (ieÅ¡kovams), nepaisant to, jog nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su obligacijų sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiÅ¡kiai (kaip to reikalauja IÄ®IDÄ® 13 straipsnis) nurodyta, jog ieÅ¡kovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga.

Tokia informacija nebuvo pateikta nei teismo nurodytame Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme, nei kituose dokumentuose. Be to, visi ieškovai patvirtino, jog Banko darbuotojai žodžiu nurodė, kad obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė. Teismas nepagrįstai ieškovus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, be to, nepagrįstai sprendė, kad draudimo apsauga ieškovams nebuvo svarbi aplinkybė sudarant sutartį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad už obligacijas siūlomos palūkanos nebuvo tokios didelės, palyginti su indėliais, kad jas įsigyjant būtų verta rizikuoti savo gyvenimo santaupomis.

Be to, nebuvo įvertinta ta aplinkybė, kad obligacijų palūkanos buvo kur kas mažesnės už ankstesniais metais siūlytas indėlių palūkanas, todėl logiška, jog ieškovai nesiejo didesnių obligacijų palūkanų su didesniu rizikingumu ir manė, kad indėliai ir obligacijos yra lygiaverčiai produktai saugumo prasme.Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad pasirašydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovai nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį.

Å i aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos aiÅ¡kiai ir lengvai suprantamai iÅ¡aiÅ¡kinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas.IeÅ¡kovai byloje nesiekė įrodyti, kad sutarčių sudarymo dienÄ Bankas buvo nemokus. IeÅ¡kovai įrodinėjo, kad apgaulė pasireiÅ¡kė tuo, jog atsakovė save pristatinėjo kaip patikimÄ , teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį bankÄ (akcentuodavo, jog yra iÅ¡rinktas geriausiu banku Lietuvoje), ir nevykdė pareigos praneÅ¡ti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiÅ¡kai prieÅ¡inga.

Baziniuose prospektuose atsakovė nurodė, kad esminių įvykių, susijusių emitentu, kurie turi esminės reikÅ¡mės vertinant emitento nemokumÄ , nėra. Teismas visiÅ¡kai nevertino, ar ieÅ¡kovų nurodomÄ informacijÄ apie Lietuvos banko nustatytus veiklos ribojimus ir teisės aktų pažeidimus, kurių atsakovė neiÅ¡taisė, galima laikyti esmine informacija ir ar atsakovė nepažeidė Vertybinių popierių įstatymo nuostatų, tokios informacijos nesuteikdamas ieÅ¡kovams.Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose praÅ¡o ieÅ¡kovių apeliacinį skundÄ atmesti ir skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Nurodo Å¡iuos argumentus:Iki apeliacinio skundo pateikimo ieÅ¡kovės neteigė, kad tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi bÅ«ti priskirtina prie draudimo objektų, kuriems turi bÅ«ti taikoma kompensavimo sistema pagal IÄ®IDÄ®, ir nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT, todėl apeliacinis skundas negali bÅ«ti grindžiamas Å¡iomis aplinkybėmis (CPK 306 str. 2 d.).Situacija, kai investicinė įmonė negali grÄ Å¾inti klientui priklausančių vertybinių popierių (Å¡iuo atveju obligacijų) ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos, nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferÄ ir Å¡ios direktyvos apsauga nagrinėjamu atveju negali bÅ«ti taikoma.PareigÄ kreiptis į Europos SÄ jungos teisminę institucijÄ , iÅ¡kilus Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo ir galiojimo klausimui, turi tik teismas, kuris yra galutinė instancija konkrečioje byloje (CPK 3 str. 5 d.).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas nėra galutinė instancija byloje. Kreipimasis į ESTT turi bÅ«ti paremtas iÅ¡kilusiu tam tikros Europos SÄ jungos teisės normos aiÅ¡kinimo ir (ar) galiojimo klausimu, bet ne siekiu nuginčyti jau esantį, Å¡aliai nepalankų Europos SÄ jungos teisės normų aiÅ¡kinimÄ ir taikymÄ .IÅ¡skyrus teiginius apie apeliantų iÅ¡silavinimÄ , profesijÄ , socialinę padėtį ir amžių, byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys galėtų bÅ«ti pripažintos negaliojančiomis.

Apeliantai neįrodė, nei kad atsakovė juos suklaidino, nei kad nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes. Tam tikrų Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRÄ®) ar kitų susijusių teisės aktų reikalavimų pažeidimas negali bÅ«ti laikomas pagrindu pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį ar 1.91 straipsnį.Vidutinio vartotojo sÄ vokos atitikimas neprofesionalaus vartotojo sÄ vokai nėra akcentuojamas kaip esminis sprendžiant analogiÅ¡kas bylas, nes formalus Å¡ių sÄ vokų gretinimas nėra reikÅ¡mingas nustatinėjant tikruosius Å¡alių ketinimus ir valiÄ , sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio ar 1.91 straipsnio pagrindu.

Kita vertus, teismų praktikoje analogiÅ¡kose bylose vidutinio vartotojo sÄ voka yra taikoma apibÅ«dinant neprofesionalų investuotojÄ jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos ir fiksuotų palÅ«kanų obligacijos.Ekonominio ar teisinio iÅ¡silavinimo nebuvimo aplinkybė ir L. P. garbus amžius nesudaro pagrindo teigti, kad Apeliantai, bÅ«dami veiksniais asmenimis, neturėjo pakankamai gyvenimiÅ¡kos patirties suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sÄ lygų bei savo veiksmų galimų padarinių.

Apeliantai nepaaiškino, dėl kokių objektyvių priežasčių jie neįžvelgė skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sandorio, kurie iš esmės skiriasi ne tik turiniu, bet ir pasirašomų dokumentų kiekiu ir apimtimi.Nesuprantama, kodėl apeliantės, ketindamos sudaryti terminuotojo indėlio sutartis, domėjosi Banko siūlomomis palūkanomis už kitus finansinius produktus, kurių jos net neketino pirkti. Apeliančių teiginys, kad Banko darbuotojai obligacijas pristatė kaip analogiškus produktus indėliams, nepagrįstas jokiais įrodymais (CPK 178 str.).Ieškovai nepateikė įrodymų apie tai, kad Banko būklė ginčijamų Obligacijų pasirašymo sutarčių ar obligacijų bazinių prospektų paskelbimo metu neatitiko Banko viešai skelbiamos.

Byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovės faktiškai domėjosi atsakovės finansine padėtimi (analizavo finansinių ataskaitų rinkinius, obligacijų prospektus ir pan.), todėl Banko turtinė padėtis apskritai nelaikytina esmine aplinkybe, dėl kurios apeliantės galėjo būti apgautos.Teisėjų kolegija konstatuoja: IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijomsAplinkybė, kad Bankas, platindamas savo išleistas obligacijas, veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, buvo akcentuota tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir kitose analogiškose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).

Kasacinis teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad įgydamas obligacijÄ asmuo prisiima obligacijÄ iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikÄ . Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sÄ lygas, nėra pagrindo teigti, kad Å¡i rizika bÅ«tų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panaÅ¡ios, todėl Å¡iuo aspektu kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams.Dėl Obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindaisApeliantės ginčija su Banku sudarytas Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais, t. y. kaip sudarytas dėl apgaulės ir / arba dėl esminio suklydimo.

Vertinant, ar sudarydamas ginčijamÄ sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės bÅ«du (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trÅ«kumų, t. y. ar asmuo bÅ«tų sudaręs tokį sandorį, jeigu bÅ«tų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečiÄ informacijÄ , ieÅ¡kovas sandorį bÅ«tų vis vien sudaręs, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Apeliantės įrodinėja, kad Bankas jų tinkamai neinformavo apie rizikÄ , susijusiÄ su investavimu į obligacijas, o pagal savo iÅ¡silavinimÄ ir patirtį jos pačios to nesuvokė. Be to, atsakovė sÄ moningai nuslėpė informacijÄ apie Lietuvos banko nustatytus trÅ«kumus, kurie nebuvo iÅ¡taisyti sudarant ginčijamus sandorius. Jeigu bÅ«tų tai žinojusios, apeliantės ginčijamų sandorių nebÅ«tų sudariusios.

Teisėjų kolegija su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.Pirmiausia pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog apeliantė Z. P. buvo sudariusi ir terminuotųjų indėlių sutarčių, taigi, jai turėjo bÅ«ti žinoma, kaip atrodo terminuotojo indėlio sutartis, kokia jos sudarymo procedÅ«ra ir pan. Kitai apeliantei L. P., turinčiai aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , taip pat turėjo bÅ«ti žinoma apie terminuotÄ jį indėlį. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties turinys, joje vartojamos sÄ vokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sÄ vokų (indėlininkas, bankas ir kt.).

Pagal Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties 1.22 punktÄ , investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iÅ¡ Å¡ios sÄ lygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų bÅ«ti pagrindas pripažinti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį negaliojančia dėl suklydimo.

Apeliantams renkantis iÅ¡ investavimo bÅ«dų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo bÅ«ti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad Banko siÅ«lomos didesnės palÅ«kanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantes apie tai, jog įsigytoms obligacijoms taikoma draudimo apsauga pagal IÄ®IDÄ® (CPK 178 str.). Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sÄ lygose taip pat nėra jokių nuostatų, kad obligacijoms yra taikomas draudimas pagal IÄ®IDÄ®.

Jeigu prieÅ¡ pasiraÅ¡ydamos ginčijamas sutartis apeliantės jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiÅ¡kino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali bÅ«ti vertinamas kaip turintis esminės reikÅ¡mės, nes tokiu atveju Å¡iÄ rizikÄ apeliantės prisiėmė pačios dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).Apeliantės akcentuoja, kad kartu su Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartimis jos sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kuriose yra nurodyta, kad Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad minėta nuostata, nors ir nėra klaidinga, neatitinka aiÅ¡kumo ir nedviprasmiÅ¡kumo reikalavimų. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamÄ praktikÄ ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).

Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobÅ«džio ir įgijus obligacijÄ lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingÄ sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad Bankas bankrutavo, o ieÅ¡kovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad jos gali bÅ«ti priskiriamos vidutinių vartotojų kategorijai.

Apeliančių teigimu, teismas neatsižvelgė į jų situacijÄ individualizuojančias aplinkybes, neįvertino, kad apeliantės neturi specialių žinių apie investavimo rinkos produktus. Å ie skundo argumentai, viena vertus, paneigiami pirmiau jau aptartais argumentais dėl didelio pačių apeliančių nerÅ«pestingumo ir neapdairumo, kita vertus, apeliantės neginčija, kad pagal FPRÄ® jos yra priskirtinos neprofesionalių investuotojų kategorijai, o pagrindo dėl jų amžiaus, iÅ¡silavinimo ar kitų asmeninių savybių neprilyginti jų vidutiniams vartotojams teisėjų kolegija neįžvelgia.Pažymėtina ir tai, kad vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir iÅ¡silavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikÅ¡mės analogiÅ¡ko pobÅ«džio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė Z. P. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1–F pažymėjo, kad atsisako suteikti Bankui FPRÄ® 22 straipsnio 7 dalyje nurodytÄ informacijÄ , pasiraÅ¡ytinai patvirtindama, kad tokio atsisakymo padariniai jai yra suprantami. Apeliantė L. P., nors ir nepažymėjo minėto anketos langelio, bet jokios informacijos nenurodė. Taigi Bankas, neturėdamas pakankamai iÅ¡samios informacijos apie Å¡iuos asmenis, objektyviai negalėjo individualizuoti apeliančių, kaip klienčių, investavimo poreikių.Pasak apeliančių, apgaulė Å¡iuo atveju pasireiÅ¡kė tuo, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimÄ ir geriausiÄ bankÄ Lietuvoje, bet sudarant Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis nepranešė apeliantėms apie esminį įvykį – Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytus trÅ«kumus, kurie tuo metu dar nebuvo iÅ¡taisyti, kaip paaiÅ¡kėjo iÅ¡ vėliau Lietuvos banko pateiktų praneÅ¡imų.

Dėl Å¡io argumento pažymėtina, kad informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. priimtÄ nutarimÄ buvo paskelbta vieÅ¡ai, o apeliantės Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis su atsakove sudarė po kelių mėnesių (atitinkamai 2011 m. kovo 22 d. ir 2011 m. balandžio 15 d.). Tai, kad Lietuvos bankas minėtu nutarimu pripažino tam tikrus Banko veiklos trÅ«kumus ir perspėjo dėl galimų likvidumo problemų, nereiÅ¡kia, jog Bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siÅ«lyti obligacijų, nurodyti jų pranaÅ¡umus.

Teismų praktikoje jau konstatuota, kad Å¡i aplinkybė nereiÅ¡kia, jog Bankas apgaudinėjo klientus ir siekė Å¡iais nesÄ Å¾iningais veiksmais iÅ¡gauti žmonių lėšas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (dabartinis bylos Nr. 2A-3-516/2017, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4).Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieÅ¡kovų reikalavimus pripažinti Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 ir 1.91 straipsnius, priėmė teisingÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , atitinkantį aukÅ¡tesnės instancijos teismų praktikÄ analogiÅ¡kose bylose.

Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius jokių CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                                     Rasa GudžiÅ«nienė                                                                                                         Alvydas PoÅ¡kus                                                                                                         Egidijus Žironas