A-552-2692-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-2692/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02629-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija: 76

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei advokatei Neringai Pašukinskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos E. S. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovams Viešųjų pirkimų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 „Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos struktūros pakeitimo, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo pakeitimo, valstybės tarnautojų pareigybių naikinimo, įsteigimo ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų patvirtinimo” (toliau – ir Įsakymas dėl struktūros pakeitimo) 1.1 punktą; 2) panaikinti atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1K-254 „Dėl E. S. atleidimo” (toliau – ir Įsakymas dėl atleidimo) ir grąžinti ją į iki atleidimo eitas pareigas; 3) iš atsakovo priteisti 10 000 litų neturtinę žalą; 4) iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 65-71) pareiškėjos E. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Tarnybos direktoriaus Įsakymo dėl struktūros pakeitimo 1.1 punktą ir 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1K-254 „Dėl E. S. atleidimo”; priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešųjų pirkimų tarnybos, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė.

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba apeliaciniu skundu (II t., b. l. 78-84) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjos skundas ir panaikintas Įsakymo dėl struktūros pakeitimo 1.1 punktas bei pareiškėjos naudai iš atsakovo priteista 5 000 Lt dydžio neturtinė žala, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – nurodytus pareiškėjos skundo reikalavimus atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartimi (b. l. 113–118) atsakovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria panaikintas Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 „Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos struktūros pakeitimo, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo pakeitimo, valstybės tarnautojų pareigybių naikinimo, įsteigimo ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų patvirtinimo” 1.1 punktas ir šioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Likusią teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su Tarnybos pertvarkymais, kadangi juos atlikdamas atsakovas įstatymų ar kitų teisės aktų nepažeidė, administravimo subjektas (atsakovas) neviršijo kompetencijos, o priimto Įsakymo dėl struktūros pakeitimo 1.1 punktas neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas ir dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeitė.

II. 2012 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos E. S. prašymas (II t., b. l. 169-171) išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį bei jos vykdymo tvarką.

Pažymi, kad pagal paliktą galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį yra susidariusi tokia situacija, kai pareiškėjos atleidimas iš pareigų yra pripažintas neteisėtu, t. y. iš pareigų pareiškėja nėra atleista, tačiau atsakovo įsakymu yra panaikinta pareigybė, kurioje ji dirbo iki išeidama nėštumo ir gimdymo, vėliau vaiko priežiūros atostogų. Šiuo metu jai yra suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti iki 2013 m. kovo 8 d., t. y. iki kol vaikui sueis vieneri metai. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus tik vienerius metus po vaiko gimimo yra mokama pilna kompensuojamąjį užmokestį siekianti pašalpa. Suėjus šiam laikotarpiui pareiškėja ketina pasinaudoti teise grįžti į darbą, tačiau mano, kad be specialaus teismo sprendimo išaiškinimo pasinaudojimas šia teise yra komplikuotas dėl situacijos dviprasmiškumo. Valstybės tarnybos įstatymas pareiškėjai garantuoja atleidimo iš užimamų pareigų draudimą iki vaikui sueis treji metai (Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalis), o tuo pačiu ir jos tarnybinio statuso valstybės tarnyboje, gaunamo darbo užmokesčio dydžio ir kitų su šiuo statusu susijusių socialinių garantijų apsaugą. Tačiau atsakovo įsakymo dėl pareigybės panaikinimo, kurioje ji dirba, pripažinimas teisėtu, tačiau nesant atsakovo, kaip institucijos ar įstaigos likvidavimo situacijos, daro neaiškų teismo sprendimo (ypač dėl jo dalies, kuri pakeista apeliacinės instancijos teismo nutartimi) įvykdymą. Pareiškėjos nuomone, tiek jai, tiek atsakovui turi būti aišku kaip po to, kai vaikui sueis vieneri metai ir pasibaigus pilno kompensuojamojo dydžio pašalpos mokėjimui pareiškėjai grįžus į darbą Tarnyboje, turi būti įgyvendinama Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje jai suteikta garantija bei kaip turi būti pagal šioje byloje priimtų procesinių sprendimų visumą įgyvendinamos jos darbinės valstybės tarnyboje teisės bent iki tol, kol vaikui sueis treji metai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs klausimas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutarties, kuria buvo pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, išaiškinimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas. Pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl, sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo rezoliucinės dalies (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, publikuota biuletenyje „Administracinė justicija“ Nr. 18, p. 315–318 , LVAT 2011 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-363/2011, LVAT 2012 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-720/2012).

Iš E. S. apeliacinės instancijos teismui pateikto prašymo išaiškinti teismo sprendimo vykdymo tvarką argumentų matyti, kad pareiškėja nesiekia, jog jai būtų išaiškintas neaiškus ar dviprasmiškas motyvacijos požiūriu teismo sprendimas, o prašo teismo nurodyti, kaip bus įvykdyta pirmosios instancijos teismo sprendimo bei apeliacinės instancijos teismo nutarties visuma apibrėžta jos ateities galimybė grįžti į ankščiau užimtas pareigas valstybės tarnyboje, nusprendus jai nutraukti vaiko priežiūros atostogas. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir prašomo išaiškinti teismo procesinio sprendimo ( tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nutarties) rezoliucinės dalies turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad šis sprendimas jo vykdymo požiūriu yra nedviprasmiškas ir pakankamai aiškus: pareiškėjai priteistas neturtinės žalos atlyginimas bei teismo išlaidos, panaikintas atsakovo įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos bei paliktas galioti atsakovo įsakymas dėl Tarnybos struktūros pakeitimų. Pareiškėja iš esmės siekia, kad jai būtų paaiškinta, kaip ateityje gali būti toliau vykdomas teismo sprendimas, tuo tarpu teismas hipotetinių situacijų, kurios gali kilti ateityje, nesprendžia. Taigi toks pareiškėjos prašymas siejamas ne su nepakankamu teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumu, o su siekiu, kad būtų išaiškinta tolimesnė situacija teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu, vienaip ar kitaip susiklosčius faktinėms aplinkybėms, susijusioms tiek su pareiškėjos, tiek su atsakovo veiksmais. Vadovaujantis aukščiau minėta teismų praktika, toks teismo sprendimo išaiškinimas ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies pagrindu negalimas.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos E. S. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutarties išaiškinimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė