2013-07-22 Nr. AB-3762-3-61-3-01085-2011-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1108/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01085-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-8), kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1D-2867(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir VRM 2011 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. 1D-2867(2)); 2) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos

Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, numatančios valstybinių pensijų mažinimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 11SP-2821 jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (toliau – ir valstybinė pensija) - 2 980,19 Lt per mėnesį. Pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo mokama sumažinta valstybinė pensija - 2 227,68 Lt per mėnesį. Pareiškėjas 2011 m. kovo 21 d. kreipėsi į atsakovą, kuris 2011 m. balandžio 20 d. rašte Nr. 1D-2867(2) nurodė, kad pareiškėjo pensija sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis jam nebus grąžinta (b. l. 12-13).

Pareiškėjas, nesutikdamas su paskirtos valstybės pensijos sumažinimu, teigė, kad pensijos sumažinimą nustatęs teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją. Įstatymu numatyta ir paskirta valstybinė pensija turi būti mokama. Teisinis reguliavimas, numatantis paskirtos pensijos ribojimą, pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, nepagrįstai riboja konstitucinę teisę į nuosavybę. Valstybei nustačius pensijos dydį ribojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas teisinis reguliavimas valstybės nebūtų buvęs nustatytas. Kadangi nurodytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai, pareiškėjas teigė, kad šioje byloje yra galima Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 ir 6.249 straipsniais pareiškėjas nurodė, kad neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai lėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolių, kurių dydis lygus negautoms pajamoms.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19-20, 50-51) paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kuriuo remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, o kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją, tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Pareiškėjui valstybinė pensija perskaičiuota ir VRM 2011 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. 1D-2867(2) priimtas galiojančiu įstatymu, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai ir skundžiamas sprendimas yra teisėti. Pagal CK 6.271 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 55-57) paaiškino, kad pareiškėjui 2009 m. gruodžio 17 d. nuo 2009 m. sausio 1 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą neterminuotai (2980, 19 Lt per mėnesį) su sąlyga, kad pensijos dydis ribojamas vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalį R. M. nuo 2009 m. gruodžio 1 d. mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (toliau – ir BD priedas) – 360 Lt.

Paskirta pensija su BD priedu – 3340,19 Lt. Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ( įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) pensijos dydis vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. 2009 m. III ketvirčio šalies ūkio vidutinis bruto darbo užmokestis buvo 2142 Lt (Statistikos departamento 2009 m. lapkričio 25 d. informacinis pranešimas), todėl R.

M. pensijos dydis 2010 m. sausio mėnesį negalėjo viršyti 2784,60 Lt (2142 x 1,3), nors apskaičiuotas pensijos dydis su mokamu BP priedu yra 3340,19 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustato valstybinių pensijų (tarp jų – pareigūnų ir karių) perskaičiavimą ir mokėjimą. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Pagal šią formulę apskaičiuotas R. M. paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius šį koeficientą, perskaičiuotas pareiškėjo pensijos dydis su BP priedu - 2227,68 Lt (apribotas iki 1,3 dydžio mokamos pensijos dydis - 2784,60 Lt x 0,8). Taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį apribota ir taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota pensija pareiškėjui buvo mokama už 2010 m. sausio -2010 m. sausio – 2010 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijai. Minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, todėl ši įstatymo norma ir toliau buvo taikoma (šios normos galiojimas buvo pratęstas). Vykdant minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, 2012 m. birželio 30 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas, kurie įsigaliojo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Atsižvelgiant į tai, R. M. pensija nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojama ir mokama vadovaujantis šiuo teisiniu reguliavimu. Galiojančio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytinos ir toliau. Tarnyba neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui 3340,19 Lt pensiją bei parengti sprendimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 7 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą kol įsigalios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (b. l. 36-37), o įsigaliojus šiam nutarimui atnaujino bylą (b. l. 39).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu (b. l. 70–75) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 10 774,24 Lt valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 11SP-2821 pareiškėjui buvo paskirta 2 980,19 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 2009 m. gruodžio 1 d. neterminuotai. Sprendime nurodė, kad pensijos dydis ribojamas vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (b. l. 11, 23). Pareiškėjas dėl jam mokamos sumažintos valstybinės pensijos 2011 m. kovo 21 d. prašymu kreipėsi į VRM (b. l. 25), prašydamas mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką. VRM 2011 m. balandžio 20 d. rašte Nr. 1D-2867(2) nurodė, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pagal 1 priede nurodytą formulę. Taip pat nurodė, kad Laikinajame įstatyme nenumatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą nėra pagrindo (b. l. 12-13, 27-28). Iš 2012 m. lapkričio 14 d. pažymos Nr. 11D(P)-5476 apie pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėtą valstybinę pensiją (b. l. 45-46, 58-59) teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. apribotas remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi.

Iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojančioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcijoje pensijos maksimalus dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, todėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pateikė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu, tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas, į pareiškėjo iškeltus reikalavimus ir konstatavo, kad pareiškėjo teisė gali būti apginta išmokėjus valstybinės pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas valstybinių pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, todėl laikytina, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, taigi neįvykdyti, todėl pareiškėjas turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą.

Atsižvelgdamas į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nėra pateisinamas ir dėl to pareiškėjui neišmokėta valstybinės pensijos dalis - 10 774,24 Lt (b. l. 45-46, 58-59) turi būti grąžinta, o pareiškėjo valstybinės pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet atitinkami valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Ginčas kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti taikomos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

Pareiškėjo reikalavimą dėl VRM 2011 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 1D-2867(2) panaikinimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad atsakovui 2011 m. balandžio 20 d. nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo Skundžiamu sprendimu Vidaus reikalų ministerija, atsakė į pareiškėjo prašymą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais pagrįstai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 81–82) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą ta apimtimi, kuria pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Prie atsakovų apeliacinio skundo prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (b. l. 88).

Pareiškėjas R. M. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b.l.98) prašo apeliacinį skundą atmesti arba jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, patenkinti visiškai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad Vidaus reikalų ministerija nuo 2010 m. sausio 1 d. ribojo pareiškėjui R. M. paskirtos nuo 2009 m. gruodžio 1 d. neterminuotai ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, remdamasi dviem įstatymų numatytais teisiniais pagrindais, įsigaliojusiais nuo 2010 m. sausio 1 d.: Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-531 ir 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. XI-1124 redakcijos, galiojusios iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) ir Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 4 straipsnio 1 dalimi. Teismas priteisė pareiškėjui už 2010 m. sausio -2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį tą jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kurios pareiškėjas negavo atsakovui pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. įstatymas Nr. XI-531 ir 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymas Nr. XI-1124), kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu tiek, kiek joje nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimą, atliktą atsakovui pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu bei teisėtu, todėl nepriteisė šiuo teisiniu pagrindu susidariusius pensijos nepriemokos.

Apeliantai, remdamiesi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, mano, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, įsigaliojusiu nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kadangi ginčo teisiniai santykiai susiklostė iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Be to, nurodo, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimui taikyta Valstybinių pensijų įstatymo redakcijos 3 straipsnio 3 dalis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Apeliantų, prie kurių prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, nuomone, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas visiškai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose, kurių aplinkybės dėl valstybinių pensijų nepriemokų grąžinimo yra tapačios arba labai panašios (pavyzdžiui, LVAT nutartys administracinėse bylose Nr.A261-860/2013, Nr.A502-931/2013, Nr.A552-958/2013, Nr.A261-1091/2013, Nr.A552-1109/2013, Nr.A552-1202/2013, Nr.A502-1261/2013, Nr. A552-1318/2013, Nr.A662-1260/2013, Nr.A520-1301/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatų, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje iš esmės analogiškoje pirmiau minėtoms byloje dėl valstybinių pensijų neišmokėtos dalies grąžinimo neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl valstybinės pensijos apribojimo iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nebuvo susiformavę galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes atsakovui savo sprendimu atsisakius grąžinti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs termino reikalauti neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Ši aplinkybė taip pat pagrindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo taikymą sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. liepos - 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu negavo atitinkamos jam paskirtos valstybinės pensijos dalies dėl to, kad įstatymų leidėjas Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d. įstatymas Nr. XI-531 ir 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymas Nr. XI-1124) nustatė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą pagal kurį valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir Statistikos departamento paskelbtas šalies ūkio VMDU) 1,3 dydžio.

Iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisinio reguliavimo galiojusioje Valstybių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (iki 2010 m. galiojusios įstatymo redakcijos) taip pat buvo numatytas valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui ribojimas, kuris buvo susietas su užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, tačiau jis buvo susietas su Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio VMDU 1,5 dydžiu.

Konstitucinis Teismas ištyrė tokio teisinio reguliavimo atitikimą Konstitucijai ir 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio VMDU 1,5 dydžiu, neprieštaravo Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą pareigūnams ir kariams už tarnybą ir mokamą iš valstybės biudžeto, turi diskreciją nustatyti maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį.

Svarbu, kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo imperatyvas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, kuriam už tarnybą bus skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iš anksto žino, kokios yra šios pensijos mokėjimo ir skyrimo sąlygos bei dydžiai. Vidaus reikalų ministerijos sprendime, kuriuo pareiškėjui nuo 2009 m. gruodžio 1 d. paskirta valstybinė pensija neterminuotai (2980,19 Lt per mėnesį) nurodyta, kad pensijos dydis ribojamas vadovaujantis Valstybinių pesnijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (nuoroda į iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusią įstatymo redakciją, numačiusią ribojimą Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio VMDU 1,5 dydžiu).

Taigi valstybinės pensijos dydžio bei tam pačiam asmeniui mokamų pensijų bendros sumos ribojimas Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalimi buvo numatytas ir tuo laiku, kai pareiškėjui buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau ribojimas buvo atitinkamai mažesnis, nei buvo nustatytas nuo 2010 m. sausio 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalimi, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos; šis teisinis reguliavimas tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, pripažintas nukrypstančiu nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravusiu (-aujančiu) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl apeliantų nurodytos aplinkybės, kad minėtas teisinis reguliavimas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr.XI-2196), teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien tik minėtų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (pensijos dalies netekimas) liko egzistuoti, šios antikonstitucinės įstatymo normos pagrindu pareiškėjui neišmokėta paskirtos valstybinės pensijos dalis nebuvo grąžinta.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija), kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo pareiškėjui kilę padariniai (turtinis praradimas) gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina.

Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių (turtinio praradimo), reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, dar nėra išsisprendę galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo priimti sprendimai nelaikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atsakovų apeliacinio skundo argumentus, esą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas nagrinėjamo ginčo santykiams, atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagrįstai ir iš esmės teisingai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui valstybinė pensija Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu buvo perskaičiuota teisėtai, o šiuo teisiniu pagrindu neišmokėta pensijos dalis negali būti grąžinta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį, kurios jis negavo 2010 m. sausio -2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu atsakovui pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį – 10 774,24 Lt. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi (administracinė byla A552-519/2013) formuojamą praktiką analogiško pobūdžio byloje, pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoka priteista iš tinkamo atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovų apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas