2024-08-14 Nr. AB-11732-3-61-3-01386-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2012-502/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01386-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. (I. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 24S88638 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

2. Pareiškėja skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėja paaiškino, kad kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kaip aukštos kvalifikacijos darbą dirbti ketinantis asmuo, pateikė reikiamus duomenis bei dokumentus, kuriuos įvertinęs atsakovas išdavė leidimą, galiojantį iki 2025 m. balandžio 22 d. Su uždarąja akcine bendrove „Arsmeda“ (toliau – ir Bendrovė) buvo sudaryta darbo sutartis, kurioje nustatyta, kad pareiškėja dirbs rinkodaros specialiste, darbo forma – mišri (dalis laiko – iš ofiso, dalis – iš kitos, jos pasirinktos, vietos; nuotolinis darbas). Pareiškėja turi du vaikus, todėl ji kartais darbo funkcijas atlikdavo nuotoliniu būdu, t. y. nuvykusi į Baltarusijos teritoriją (ne daugiau nei tris kartus). Faktiškai dirbti pareiškėja pradėjo 2023 m. kovo 3 d., jai buvo mokamas atlyginimas.

2.2. Pareiškėja apie Sprendimą informavo Bendrovę. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenis nustatyta, kad darbdavys pateikė pranešimą apie dirbančius užsieniečius 2023 m. kovo 16 d., kuris buvo priimtas, tačiau VSDFV informavo, kad pranešimas pateiktas pavėluotai. Pareiškėja nurodė, kad konkreti forma VSDFV objektyviai negalėjo būti pateikta prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios, nes darbo sutarties įsigaliojimas buvo siejamas su leidimo laikinai gyventi gavimu. Todėl negalėjo būti pranešama apie asmens, kuris dar neturi minėto leidimo, darbą.

2.3. Pareiškėja nežinojo, kad jos darbdavys neatliko darbo sutarties registravimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir VSDFV IS), ji taip pat neturėjo galimybės patikrinti, ar darbdavys atliko būtinus veiksmus. Pareiškėja neturi patirti neigiamų pasekmių dėl darbdavio pareigų neatlikimo.

2.4. Pranešimo pateikimas VSDFV patvirtina, kad Bendrovė atliko visus būtinus pareiškėjos įdarbinimo veiksmus, tačiau formaliai pavėluotai. Darbo santykiai tarp Bendrovės ir pareiškėjos faktiškai egzistavo, ji dirbo nuotoliniu būdu, jai buvo mokamas atlyginimas, už ją buvo mokami mokesčiai, buvo teikiamos visos būtinos deklaracijos. Pagal VSDFV konsultaciją, siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo ir dėl pareiškėjos nuotolinio darbo, socialinio draudimo mokesčiai už ją buvo mokami Baltarusijoje. Galbūt dėl to atsakovas nerado duomenų apie darbdavio įmokas už pareiškėją, tačiau Bendrovė tinkamai vykdė visas mokestines prievoles, o už darbo santykių kontrolę atsakingos institucijos nenustatė įdarbinimo procedūrų pažeidimų.

2.5. Bendrovėje pareiškėja dirba iki šiol, todėl ji negali būti laikoma bedarbe. Pareiškėja deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje, jos šeimos nariams yra išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, vaikų vardu sudaromos sutartys su ugdymo bei mokymosi įstaigomis, taigi, šeima integruojasi ir kuria gyvenimą Lietuvoje.

2.6. Atsakovas, nustatęs Sprendime nurodytas aplinkybes, nesuteikė galimybės pareiškėjai jų paaiškinti, todėl neįvertino individualios situacijos ir priėmė nepagrįstą Sprendimą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja periodiškai atvyksta į Lietuvos Respubliką (užfiksuoti 5 valstybės sienos kirtimo atvejai), tačiau, pagal VSDFV duomenis, su Bendrovė darbo sutarties ji nesudarė ir Lietuvos Respublikoje nedirba. Informaciją apie pareiškėjos neįdarbinimą patvirtina ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 8 d. raštas. Todėl konstatuota, kad pareiškėja pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes jos deklaruojamas tikslas nėra darbas Lietuvos Respublikoje. Už pareiškėją darbdavio mokami mokesčiai valstybei nepaneigia pareiškėjos neįdarbinimo.

4.2. Pareiškėjai anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, tačiau tris kartus buvo išduotos Šengeno vizos, ji Lietuvos Respublikoje nedirbo, todėl konstatuota, kad ji neturi ryšių Lietuvos Respublikoje. Nors Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjos, jos sutuoktinio ir vaikų gyvenamosios vietos deklaruotos Lietuvos Respublikoje, jie turi leidimus laikinai gyventi, tačiau vaikams šie leidimai buvo išduoti pareiškėjos leidimo laikinai gyventi pagrindu. Šiuo metu vaikams išduoti leidimai laikinai gyventi yra panaikinti. Todėl ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pareiškėja neturi.

4.3. Leidimas buvo išduotas darbo tikslu, tačiau nustačius, kad pareiškėja nedirba, neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, turi bedarbio statusą ilgiau nei 6 mėnesius, atsakovui atsirado imperatyvus pagrindas leidimą panaikinti. Pareiškėja nėra pateikusi prašymo išduoti naują leidimą gyventi Lietuvoje, nors žino, kad Sprendimu leidimas panaikintas. Pareiškėja nenurodė konkrečių aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kurios lemtų Sprendimo panaikinimą.

II. 5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjos I. S. skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pareiškėjai iš atsakovo priteisė 1 265,78 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6. Teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:

6.1. Pareiškėja 2022 m. gruodžio 29 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydama, kad yra aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotoja, ketina dirbti Bendrovėje (toliau – ir Prašymas). Bendrovė tarpininkavimo rašte nurodė, kad numatoma pareiškėją įdarbinti rinkodaros specialiste (vadybininke), mokėti jai 2 700 Eur darbo užmokestį. 2022 m. gruodžio 2 d. pareiškėjos su Bendrove pasirašytoje darbo sutartyje nurodyta, kad sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti kitą dieną po „Europos Sąjungos mėlynosios kortelės“, kuri išduodama aukštos kvalifikacijos darbuotojams, išdavimo dienos; jeigu darbuotojas pradeda dirbti vėliau, darbo sutartis įsigalioja nuo tos dienos, kurią darbuotojas faktiškai pradeda dirbti.

6.2. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs minėtą prašymą ir tarpininkavimo rašte nurodytą informaciją, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 41 punktu ir 441 straipsnio 1 dalimi, 2023 m. vasario 9 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2025 m. balandžio 22 d (toliau – ir Leidimas).

6.3. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2024 m. kovo 27 d. patikrino VSDFV duomenis ir nustatė, kad pareiškėja su Bendrove darbo sutarties nesudarė, jokiose kitose įmonėse nedirba, todėl konstatavo, kad pareiškėjos deklaruojamas tikslas nėra darbas Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto nuostatas, ir ji, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis atsakovas nustatė, kad pareiškėja periodiškai atvyksta į Lietuvos Respubliką ir po kelių dienų išvyksta į Baltarusijos Respubliką ar kitą, ne Šengeno erdvės šalį (nuo leidimo įteikimo iki 2023 m. spalio 21 d. užfiksuoti 5 Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo atvejai). Nors nustatyta, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – jos vaikams ir sutuoktiniui išduoti leidimai laikinai gyventi, jų deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, tačiau Sprendime konstatuota, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Kadangi pareiškėjos vaikams leidimai laikinai gyventi išduoti pareiškėjai išduoto leidimo pagrindu, bus sprendžiamas klausimas dėl jų leidimų laikinai gyventi panaikinimo.

6.4. Įvertinęs suriktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (paaiškėjus, kad yra Įstatymo 35 str. 1 d. nustatyti pagrindai), 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) ir 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu (pareiškėja turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės), atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėja teismui pateikė, be kita ko, Bendrovės VSDFV 2023 m. kovo 16 d. pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią (forma 1-SD), kuriame nurodoma pareiškėja; Metinę gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaraciją (forma GPM312), iš kurios matyti, kad 2023 m. pareiškėjai buvo priskaičiuota 18 000 Eur išmokų, Bendrovės banko sąskaitos išrašą (laikotarpis nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2024 m. balandžio 4 d.), patvirtinantį, kad pareiškėjai kiekvieną mėnesį buvo pervedamos 2 160 Eur piniginės lėšos. Teismo teigimu, pateikti duomenys patvirtina, jog Bendrovė 2023 m. kovo 16 d. Pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią (forma 1-SD), pranešdama apie pareiškėjos įdarbinimą, VSDFV pateikė pavėluotai ir buvo informuota apie pavėluotą pateikimą, tačiau ši aplinkybė, vertinant ją kartu su įrodymais apie pareiškėjai iš Bendrovės mokamas pinigines lėšas ir Metinę gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaraciją (forma GPM312), neleidžia daryti išvados, kad pareiškėja, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi, galėjo pateikti neatitinkančius tikrovės duomenis.

8. Teismas nustatė, kad Bendrovė yra gavusi VSDFV paaiškinimą, kad pareiškėjos įdarbinimo atveju turėtų būti taikomi Baltarusijos teisės aktai, o Lietuvos darbdavys (Bendrovė) socialinio draudimo įmokas turėtų mokėti Baltarusijoje. Minėtos aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas, patikrinęs VSDFV IS, už pareiškėją mokamų įmokų nematė, nes jos, pagal minėtą paaiškinimą, buvo mokamos ne Lietuvos Respublikoje. Dėl tos pačios priežasties VSDFV Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 8 d. raštu atsakovą informavo apie pareiškėjos neįdarbinimą.

9. Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas Sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas, prieš priimdamas neigiamas pasekmes pareiškėjai sukeliantį Sprendimą, būtų suteikęs jai galimybę paaiškinti aplinkybes dėl galbūt tikrovės neatitinkančių duomenų, todėl Sprendimo priėmimo procedūros neatitiko gero administravimo principo.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas Sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostata, pagal kurią leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu užsienietis turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės. Tačiau minėtu pagrindu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti panaikintas tik jei yra nustatoma, kad: 1) užsienietis yra nustatyta tvarka įgijęs bedarbio statusą; 2) bedarbio statusą užsienietis turi ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės. Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 22 straipsnio 3 dalį asmuo, kuris atitinka Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas, bedarbio statusą įgyja nuo jo įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka momento. Migracijos departamentas Sprendime nenurodė, kad buvo tikrinamas pareiškėjos bedarbio statuso įregistravimas Užimtumo tarnyboje, į bylą šį faktą patvirtinančių įrodymų taip pat nepateikta, taip pat atsakovas šiuo aspektu pareiškėjos neapklausė.

11. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimą priėmė tinkamai nenustatęs, jog pareiškėja Sprendimo priėmimo metu buvo ilgiau nei 6 mėnesius iš eilės įsiregistravusi Užimtumo tarnyboje (t. y. turėjo bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės), ir neturėdamas pakankamų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, taip pat prieš priimant Sprendimą nesuteikęs pareiškėjai galimybės pareikšti savo nuomonę dėl faktinio darbo Bendrovėje. Tokiu būdu Migracijos departamentas, pažeidęs gero administravimo principą, priėmė realių faktinių aplinkybių neatitinkantį, nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą. Likusius ginčo šalių argumentus teismas laikė neaktualiais, todėl plačiau dėl jų nepasisakė.

12. Taip pat įvertinęs pareiškėjos prašymą atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jį pagrindžiančius dokumentus, taip pat įvertinęs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pareiškėjai iš atsakovo priteisė 1 265,78 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

III. 13. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjos skundą atmesti.

14. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėja neginčijo, jog, turėdama išduotą leidimą laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje negyveno, dirbo gyvendama Baltarusijos Respublikoje, o išduotą leidimą naudojo tik tam, kad galėtų kartais atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Europos Sąjungos valstybes tam tikroms funkcijoms atlikti (vykti į seminarus, konferencijas).

14.2. Migracijos departamentas neturi pagrindo abejoti oficialiais valstybės institucijos duomenimis, o ir pati pareiškėja neginčijo, kad ji Bendrovėje nebuvo įdarbinta. Be to, nei Bendrovės tarpininkavimo rašte, nei prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nebuvo nurodyta, kad pareiškėja neketina gyventi Lietuvos Respublikoje, kad ji dirbs nuotoliniu būdu kilmės šalyje. Pareiškėjos prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ji pažymėjo, kad jai yra žinoma, kad leidimą laikinai gyventi turintis užsienietis, jeigu jis pakeičia asmens tapatybę ar pilietybę patvirtinančius dokumentus arba gyvenamąją vietą arba pasikeičia jo šeiminė padėtis, per 7 dienas privalo apie tai pranešti Migracijos departamentui per Lietuvos migracijos informacinę sistemą. Tačiau, gavusi leidimą laikinai gyventi, pareiškėja Migracijos departamento apie tai, kad ji realiai gyvena Baltarusijos Respublikoje, neinformavo ir tokių neinformavimo priežasčių nepaaiškino. Tai patvirtina, kad pareiškėja leidimu laikinai gyventi naudojosi ne tuo tikslu, kuriam jis buvo išduotas (darbui Lietuvoje, kurioje būtų mokami mokesčiai į valstybės biudžetą).

14.3. Išdėstytų argumentų nepaneigia teismo nurodyti VSDFV ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos paaiškinimai. Tiek pareiškėjos užklausa, tiek pateikti atsakymai buvo bendro pobūdžio, pateikti vertinant nurodytas hipotetines situacijas, o pačiuose paaiškinimuose buvo nurodyta, kad yra teikiama preliminari nuomonė dėl nurodytų situacijų, kadangi nėra pateikta pakankamai duomenų vienareikšmiškam atsakymui. Taip pat minėtos institucijos nesprendžia užsieniečių teisinės padėties klausimų, todėl jų atsakymai nesuteikia užsieniečiams teisės nesilaikyti specialaus Įstatymo sąlygų ir reikalavimų. Be to, pateikti atsakymai nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje negyveno ir neketino gyventi, o turimą leidimą laikinai gyventi naudojo kitu tikslu, nei jis buvo išduotas.

14.4. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nesutinka su vertinimu, kad šiuo atveju jis privalėjo apklausti pareiškėją, prieš priimdamas Sprendimą, kadangi tokios pareigos teisės aktai nenustatė. Pirmosios instancijos teismas nekonkretizavo, kokias aplinkybes pareiškėja galėtų paaiškinti ir kurios galėtų sudaryti pagrindą kitokiam Migracijos departamento sprendimui. Sprendimo išvados yra paremtos oficialiais valstybės institucijų duomenimis, kurie buvo pakankami sprendimui pagrįsti, o pati pareiškėja ir teismo posėdžio metu neginčijo, kad ji Lietuvos Respublikoje negyvena ir dirba Baltarusijos Respublikoje, t. y. leidimą laikinai gyventi naudoja tuo tikslu, kad galėtų trumpam atvažiuoti į Lietuvos Respubliką ar kitas Europos Sąjungos valstybes. Leidimas laikinai gyventi yra išduodamas konkrečiam Įstatyme įtvirtintam tikslui. Tuo atveju, jeigu užsienietis neketina gyventi Lietuvos Respublikoje, o siekia tik kartais atvykti trumpam laikui, šiam tikslui jis turėtų kreiptis dėl kitokio dokumento (vizos) išdavimo. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

14.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas turėjo vertinti, ar pareiškėja yra įsiregistravusi Užimtumo tarnyboje, o to nenustatęs, neturėjo teisės panaikinti išduotą leidimą. Atsakovas pabrėžia, kad Užimtumo įstatymas užsieniečiui teisinės padėties nereglamentuoja, tuo labiau, nenustato užsieniečiams išduotų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja specialus teisės aktas – Įstatymas, kuris nenustato, kad bedarbio statusas šio įstatymo kontekste yra suprantamas taip, kaip jis suprantamas Užimtumo įstatyme. Tai lemia, kad Įstatyme vartojami žodžiai „turi bedarbio statusą“ aiškinami plačiąja prasme, atsižvelgiant į nuostatos, kurioje yra vartojami šie žodžiai, esmę.

14.6. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2021/1883 2021 m. spalio 20 d. dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą sąlygų, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2009/50/EB (toliau – Direktyva (ES) 2021/1883) nustato, kad leidimas laikinai gyventi, išduotas aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo pagrindu, panaikinamas, kai šio leidimo turėtojas faktiškai nedirba ir toks nedarbo laikotarpis trunka nustatytą laiką. Jokių sąlygų, reikalaujančių, kad nedarbo laikotarpis turi būti siejamas su oficialiu bedarbio statuso įgijimu, įsiregistruojant už užimtumą atsakingoje institucijoje, direktyva nenustato, o leidimo gyventi panaikinimo pagrindą sieja būtent su faktiniu nedarbu. Atitinkamos aplinkybės buvo nustatytos ir nagrinėjamoje byloje – pareiškėja Lietuvos Respublikoje nėra įdarbinta ir faktiškai nedirba. Priešingas (pirmosios instancijos teismo išdėstytas) teisės aktų aiškinimas reikštų, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi galėtų būti panaikintas tik tuo jeigu jis užsiregistruoja Užimtumo tarnyboje, o tuo atveju, kai užsienietis realiai nedirba ir Užimtumo tarnyboje nesiregistruoja kaip bedarbis, Migracijos departamentas net neturėtų galimybių panaikinti tokiam užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi.

15. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pareiškėja taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėja pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei pažymi, kad:

16.1. Pareiškėja neslėpė, kad jos darbo modelis bus mišrus, t. y. dalinai – nuotolinis, tai buvo nurodyta ir jos darbo sutartyje. Ši aplinkybė atsakovui buvo žinoma. Jeigu ši darbo sąlyga būtų netinkama, atsakovas galėjo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau šis leidimas buvo išduotas. Pareiškėja turėjo teisę dirbti nuotoliniu būdu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 52 str. 2 d.). Pareiškėja dirbo Bendrovėje ir buvo įsitikinusi, kad darbdavys vykdo visus formalumus.

16.2. Pareiškėja nesutinka su atsakovo argumentais, kad ji turėjo ne tik dirbti, bet ir gyventi Lietuvoje. Pareiškėja pabrėžia, kad Sprendime nurodyta, jog vienas iš leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindų yra tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas. Todėl šiuo atveju reikia vertinti, kokius duomenis pareiškėja teikė ir ar jie atitinka tikrovę. Taip pat argumentas, kad pareiškėja turėjo gyventi Lietuvoje, Sprendime nenurodomas ir yra naujas. Atsakovas neįrodė, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

16.3. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažeidė gerojo administravimo principą, prieš priimdamas Sprendimą nesuteikęs pareiškėjai galimybės duoti paaiškinimų.

16.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-904-968/2024 išaiškino, kad asmens bedarbio statusas turi būti registruotas Užimtumo tarnyboje ir tik tuomet gali būti konstatuojama, kad asmuo yra bedarbis. Tačiau nagrinėjamoje byloje ne tik nenustatyta, kad pareiškėja tokį statusą faktiškai turi, bet ir atsakovas nepateikė duomenų, kad jis yra kreipęsis į Užimtumo tarnybą, siekdamas gauti duomenis apie pareiškėjos statusą (ar ji įsiregistravusi bedarbe, ar ne). Todėl nenustačius ir net netikrinus, ar pareiškėja turi bedarbio statusą, leidimo laikinai gyventi panaikinimas tuo pagrindu, kad pareiškėja turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėja, ketindama dirbti Bendrovėje aukštos kvalifikacijos darbuotoja, 2022 m. gruodžio 29 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. vasario 9 d. jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760224123, galiojantis iki 2025 m. balandžio 22 d. (Leidimas).

19. Ginčijamu Sprendimu leidimas buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto (leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 str. 1 d. nustatyti pagrindai), 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto (užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto (leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu užsienietis turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) pagrindu. Pažymėtina, kad leidimui laikinai gyventi Lietuvoje panaikinti yra pakankama nustatyti vieną iš Įstatyme nustatytų pagrindų, todėl nustačius vieną iš pagrindų nėra teisiškai reikšminga vertinti kito pagrindo egzistavimą.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino, priėjęs prie išvados, kad byloje esančių įrodymų visumą nepatvirtina, kad pareiškėja, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi, galėjo pateikti neatitinkančius tikrovės duomenis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje naikinti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas, įvertinęs Užimtumo įstatyme įtvirtintas bedarbio statusui įgyti nustatytas sąlygas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, pažymėjo, kad Migracijos departamentas Sprendime nenurodė ir į bylą nepateikė įrodymų, jog buvo tikrinamas pareiškėjos bedarbio statuso įregistravimas Užimtumo tarnyboje. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje naikinti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu. Teismas taip pat pabrėžė, kad prieš priimant Sprendimą atsakovas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjai galimybės pareikšti savo nuomonę dėl faktinio darbo Bendrovėje ir kitų Sprendimui priimti reikšmingų aplinkybių, tokiu būdu Migracijos departamentas, pažeidęs gero administravimo principą, priėmė realių faktinių aplinkybių neatitinkantį, nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą.

21. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamento apie tai, kad ji neketina gyventi Lietuvoje neinformavo ir tokių neinformavimo priežasčių nepaaiškino, nors tokią pareigą turėjo (Prašyme pažymėjo, kad jai yra žinoma, kad be kita ko pasikeitus gyvenamajai vietai per 7 dienas privalo informuoti Migracijos departamentą). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja Lietuvoje negyveno, dirbo gyvendama Baltarusijoje, todėl leidimu laikinai gyventi Lietuvoje naudojosi ne tuo tikslu, kuriam jis buvo išduotas (darbui Lietuvoje, kurioje būtų mokami mokesčiai į valstybės biudžetą). Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino Įstatyme vartojamus žodžius „turi bedarbio statusą“. Pirmosios instancijos teismo aiškinimas reikštų, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi galėtų būti panaikintas tik jeigu jis užsiregistruoja Užimtumo tarnyboje, o tuo atveju, kai užsienietis realiai nedirba ir Užimtumo tarnyboje nesiregistruoja kaip bedarbis, Migracijos departamentas net neturėtų galimybių panaikinti tokiam užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi.

22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad pirmiausia yra tikslinga pasisakyti dėl Sprendime nurodyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrįstumo.

24. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o šio straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

25. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

26. Atkreiptinas dėmesys, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.). Taip pat paminėtina, jog Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje galiojantis darbuotojų laisvo judėjimo principas suteikia darbuotojams teisę laisvai pasirinkti Europos Sąjungos valstybę narę, kurioje įsidarbinti. Tačiau darbuotojų laisvo judėjimo principas galioja tik tam tikrų asmenų grupėms. Kiti darbuotojai, pavyzdžiui, trečiųjų šalių piliečiai, šio principo suteikiamomis teisėmis naudotis negali. Tokiu būdu asmenims, nesinaudojantiems darbuotojų laisvo judėjimo principo suteikiamomis teisėmis, gali būti nustatomi kiti (papildomi) ir (ar) griežtesni reikalavimai įsidarbinant Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-511/2023).

27. Įstatyme nustatyta: leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas dirbti) – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę dirbti Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką (2 str. 13 d.); leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką (2 str. 14 d.); užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu užsienietis neatvyksta į Lietuvos Respubliką ir ketina dirbti nuotoliniu būdu pagal darbo sutartį, sudarytą su įmone, vykdančia veiklą Lietuvos Respublikoje (58 str. 17 p.); užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą (58 str. 4 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-511/2023 konstatuota, kad Įstatymo 58 straipsnio 17 punktas, be kita ko, reiškia, kad užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu užsienietis neatvyksta į Lietuvos Respubliką ir ketina visą darbo laiką dirbti nuotoliniu būdu pagal darbo sutartį, sudarytą su įmone, vykdančia veiklą Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs minėtą reglamentavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką labai panašios bylos kontekste (pareiškėjos sutuoktinio), padarė išvadą, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje trečiųjų šalių piliečiams, ketinantiems dirbti pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą, gali būti išduodamas tik tada, jeigu jie iš esmės visą laiką gyventų faktiškai Lietuvoje ir tik tada būtų galima laikyti, kad jie dirba Lietuvoje (kad ir nuotoliu iš kitos vietos Lietuvoje negu užsieniečio darbovietė) (žr. 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2046-815/2024). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nemato pagrindo nukrypti nuo šių išaiškinimų.

28. Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas, vykdydamas asmens kontrolę ir patikrinęs VSDFV IS duomenimis, nustatė, kad darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta. Byloje pateiktas VSDFV IS išrašas patvirtina, kad nėra duomenų apie pareiškėjos draudėjus. Duomenys iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos patvirtina, kad pareiškėja, kaip ir jos sutuoktinis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2046-815/2024), tik periodiškai atvykdavo į Lietuvos Respubliką. Nuo leidimo laikinai gyventi įteikimo – 2023 m. kovo 2 d. iki 2023 m. spalio 21 d. – užfiksuoti 5 atvejai kai pareiškėja kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirtimo atvejai (fiksuoti 5 trumpalaikiai atvykimai, nuo 1 iki 7 dienų). Išklausiusi teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme garso įrašą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja iš esmės neginčija, kad iki šiol vizitai į Lietuvą buvo trumpalaikiai. Pareiškėja teismo posėdžio metu, teismo paklausta apie nuolatinę gyvenamąją vietą, nurodė, kad planuoja / svarsto galimybę persikelti nuolat gyventi į Lietuvą, ieško tinkamos mokyklos ir darželio savo vaikams. Taigi konstatuotina, kad iki šiol pareiškėja negyveno ir nedirbo Lietuvoje.

29. Atsižvelgusi į šios nutarties 27 – 28 punktuose aptartą teisinį reguliavimą, teismo praktiką bei nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami konstatuoti, kad pareiškėja, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis. Prašymas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu tokią išvadą, kad asmuo gyvens ir dirbs Lietuvoje, suponuoja, todėl nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėja Lietuvoje negyveno ir nedirbo (nutarties 28 p.) ir neketino to daryti, patvirtina, kad pareiškėjos duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Šių išvadų nepaneigia bylos medžiaga (darbo sutartis, Bendrovės pateikti duomenys VSDFV, nei VSDFV ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos duomenys, banko sąskaitų išrašai apie pareiškėjai atliktus Bendrovės mokėjimus).

30. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais. Minėta išvada yra pakankama konstatuoti, jog ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teisėjų kolegija kitus pagrindus laiko pertekliniais ir neturinčiais teisinės reikšmės bei plačiau dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto, kurį atsakovas taip pat taikė pareiškėjai panaikinant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nepasisako.

31. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad neapklausdamas pareiškėjos Migracijos departamentas pažeidė gero administravimo principą.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1811-556/2024; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; kt.).

34. Atsižvelgusi į šios nutarties 32 – 33 punktuose aptartą teismo praktiką, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas pažeidė gero administravimo principą. Pažymėtina, kad be kita ko atsižvelgus į šios nutarties 29 punkte padarytas išvadas, pirmosios instancijos teismas nenustatė kokias aplinkybes pareiškėja galėjo paaiškinti, kokius įrodymus pateikti, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio Sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi priėmimą.

35. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl atsakovo Migracijos departamento apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – atmesti pareiškėjos skundą.

36. Kadangi teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos I. S. (I. S.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Dalia Višinskienė