2015-10-14 Nr. AB-20018-3-61-3-03788-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1249-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03788-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo ir trečiojo suinteresuoto asmens V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. G. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, V. M. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja K. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–4), kurį patikslino (I t., b. l. 51–53), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas) 2014 m. birželio 9 d. sprendimą, kuris įformintas registro įrašu; 2) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. cspr1-189.

Pareiškėja nurodė, kad Komisija 2014 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. cspr1-189 paliko galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą (kuris įformintas registro įrašu) – įregistruoti trečiojo suinteresuoto asmens V. M. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) nuosavybės teisę į 959/10000 dalį negyvenamosios patalpos – neįrengtos palėpės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu: (duomenys neskelbtini), 2005 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 9268 ir 2014 m. birželio 6 d. asmens prašymo Nr. 6757978 pagrindu.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. birželio 9 d. sprendimas įformintas formaliai registro įrašu, neturi motyvų ir argumentų. 2005 m. spalio 28 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis neteisėtai įvardyta kaip registracijos pagrindas, nes iš sutarties turinio akivaizdžiai matyti, jog V. M. pagal sutarties 1–4 punktus įgijo nuosavybės teisę į 24,99 kv. m butą, kurio unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), su šiomis bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis: (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini).

Iš sutartyje aptarto įgyjamo nuosavybės teise objekto matyti, kad prie bendrų patalpų negyvenamoji patalpa – neįrengta palėpė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esanti adresu: (duomenys neskelbtini), nenurodyta, t. y. nebuvo nupirkta. Komisija sprendimą grindė argumentais, kad palėpė Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2010 m. birželio 23 d., palėpės duomenys užfiksuoti 2005 m. balandžio 26 d. kadastro duomenų byloje, V. M. įregistruota nuosavybės teisė į 959/10000 palėpės atitinka dalis, nurodytas UAB „IVNT“ 2007 m. rugsėjo 12 d. palėpės dalių apskaičiavimo projekte.

Pareiškėja nurodė, kad kadastrinių matavimų bylos sudarymas nėra tolygus nekilnojamojo daikto suformavimui, nes joks teisės aktas nenustato, kad bendrojo naudojimo patalpų statusą gali pakeisti vien tik kadastrinių matavimų bylos sudarymo faktas. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad negyvenamoji patalpa – neįrengta palėpė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre kaip turtas įregistruota 2005 m. balandžio 28 d., t. y. iki 2005 m. spalio 28 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

Komisija sprendime neatsižvelgė į savo pačios įraše nustatytą pirminę nekilnojamojo daikto suformavimo datą – 2005 m. balandžio 28 d., ir nepaaiškino, kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, turintis jį identifikuojančius duomenis – unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), galėjo būti perleistas 2005 m. spalio 28 d. buto pirkimo–pardavimo sutartimi kaip bendro naudojimo patalpa. 2010 m. birželio 23 d. buvo įregistruota (išviešinta) ne palėpė, o UAB „Ida Basar“ nuosavybės teisė į 6427/10000 palėpės dalį.

Nors įregistravimo pagrindu nurodyta 2005 m. balandžio 26 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, tačiau iš Komisijos sprendimo argumentų akivaizdu, kad kadastrinių matavimų bylos sudarymas nėra tolygu nekilnojamojo daikto suformavimui, nes daiktas buvo suformuotas 2005 m. balandžio 28 d. pagal viešo registro duomenis. Atsakovas V. M. nuosavybės teisę grindė ne notarinės sutarties turiniu, bet buvusios sutuoktinės R. M. iniciatyva parengtu UAB „IVNT“ 2007 m. rugsėjo 12 d. palėpės dalių apskaičiavimo projektu, kuris negali būti pripažintas oficialiu dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teisės įgijimą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 59–61) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nėra 959/10000 dalies palėpės nuosavybės teisės turėtoja, ji nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos nuosavybės teisės į paminėtą palėpės dalį atsiradimą bei V. M. nuosavybės teisės pasibaigimą, todėl nėra tinkamas subjektas teikti prašymą išregistruoti V. M. nuosavybės teises iš Nekilnojamojo turto registro. Vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.82 straipsnio 1 dalimi, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir Bendrijų įstatymas) 2 straipsnio 15 dalies 3 punktu, palėpė yra namo bendro naudojimo patalpa, kuri nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams.

CK 4.82 straipsnio 7 dalis numato, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. V. M. yra butų savininkas, nuosavybės teisę į butus jis įsigijo 2005 m. spalio 28 d. buto pirkimo–pardavimo sutartimi, reg. Nr. 9268. Ši sutartis patvirtina ne tik V. M. nuosavybės teisę į butus, bet ir jo nuosavybės teisę į dalį bendro naudojimo patalpos – palėpės, todėl yra tinkamas ir teisėtas pagrindas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti V.

M. nuosavybės teisę į palėpės dalį. Naujas butų savininkas įgijo į perduotus butus tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvę butų savininkai (CK 4.48 str. 2 d.). Buvusiems butų savininkams nuosavybės teise priklausanti bendro naudojimo patalpos – palėpės – dalis, perdavus butus, perėjo naujo savininko V. M. nuosavybėn (tuo metu palėpė nebuvo suformuota ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre). Butų savininkui (savininkams) priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis apskaičiuota UAB „Ida Basar“ 2010 m. birželio 22 d.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateiktame UAB „IVNT“ 2007 m. rugsėjo 12 d. parengtame 107,76 kv. m ploto neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), dalių paskaičiavimo projekte (toliau – ir Dalių paskaičiavimo projektas). UAB „Ida Basar“ 2010 m. birželio 22 d. į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą kreipėsi su prašymu įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – palėpę – Nekilnojamojo turto registre ir jos nuosavybės teises į ją. Kartu su prašymu pateikė 2005 m. balandžio 28 d. parengtą palėpės kadastro duomenų bylą (kadastro duomenų nustatymo data 2005 m. balandžio 26 d.), Dalių paskaičiavimo projektą, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2010 m. birželio 7 d. raštą Nr. RA(12.5.1.32.)-18243 „Dėl duomenų pateikimo“ su priedu (pastato butų (patalpų) savininkų sąrašu, adresuotu UAB „Ida Basar“).

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas patenkino paminėtą prašymą ir Nekilnojamojo turto registre 2010 m. birželio 23 d. įregistravo nekilnojamąjį daiktą – palėpę, bei UAB „Ida Basar“ nuosavybės teisę į jos 6427/10000 dalį. Nors pareiškėja ir teigė, kad Nekilnojamojo turto registre palėpė įregistruota 2005 m. balandžio 28 d., tačiau iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo su istorija 10.1 punkto matyti, jog palėpė įregistruota 2010 m. birželio 23 d. Pareiškėjos nurodyta data – 2005 m. balandžio 28 d.

– yra registro sudarymo data, bet ne nekilnojamojo turto – palėpės – įregistravimo Nekilnojamojo turto registre data. Pareiškėjos teiginys, kad, dar nesant sudarytai palėpės kadastro duomenų bylai, palėpė jau buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, yra nepagrįstas, nes Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą, o ne duomenų paketo parengimas, yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu. Kadangi Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys – V.

M. nuosavybės teisė į 959/10000 dalis palėpės – atitinka registravimui pateiktus dokumentus (2005 m. spalio 28 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 9268, Dalių paskaičiavimo projektą, 2014 m. birželio 6 d. prašymą Nr. 6757978), techninių klaidų nėra, todėl yra teisingi ir išsamūs bei keisti juos nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos prašoma registro duomenų taisymo procedūra, kuria siekiama išregistruoti V. M. nuosavybės teises, gali pažeisti trečiojo suinteresuoto asmens teisėtus interesus, todėl negalima.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras (toliau – ir VĮ Registrų centras) atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 91) nesutiko su skundu. Komisijos 2014 m. liepos 21 d. sprendime Nr. cspr1-189 išdėstytais motyvais prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 85–89) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

V. M. nurodė, kad pareiškėja nenurodė nei vieno Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1–9 punktuose nustatyto pagrindo, kodėl vietinis registratorius nebūtų galėjęs registruoti jo daiktinių teisių į 959/10000 palėpės dalį. Aplinkybė, kad anksčiau jo daiktinės teisės į 959/10000 palėpės dalį nebuvo registruotos, neturi įtakos jo daiktinėms teisėms į palėpės dalį. Jam pagal 2005 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį, įsigijus butus, esančius (duomenys neskelbtini), perėjo ir nuosavybės teisė į proporcingą dalį namo bendrojo naudojimo patalpų, šiuo atveju palėpės (CK 4.82 str.). Todėl paminėta sutartis Nekilnojamojo turto registre pagrįstai nurodoma įregistravimo pagrindu. Pareiškėja nepagrįstai palėpę kvalifikuoja kaip atskirą, su butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybe nesusijusį, turtinį vienetą. Palėpės (kaip ir rūsiai, terasos, lodžijos ir pan.) yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinių daiktų priklausiniai (CK 4.19 str. 1 d.), kurie butų ir kitų patalpų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, kadangi CK 4.82 straipsnyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos ir kt. Pažymėjo, kad, 2007 m. rugsėjo 12 d. sudarant palėpės dalių apskaičiavimo projektą, tiek jo (959/10000 dalis), tiek daiktinių teisių pareiškėjai perleidėjos UAB „Ida Basar“ (6427/10000 dalis) ir kitų butų bei kitų patalpų savininkų dalys palėpėje buvo skaičiuojamos proporcingai pagal pagrindinių daiktų plotą pagal CK 4.82 straipsnio ir kt. nuostatas. Pareiškėja nepatenka nei į vieną iš prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamąjį daiktą kategorijų, nes ji neturi jokių daiktinių teisių į jam nuosavybės teise priklausančią 959/10000 palėpės dalį. Po Komisijos 2014 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. cspr1-189 pareiškėjos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje niekaip nepasikeitė, ji nuosavybės teise turėjo ir toliau turi 1817/2500 (arba 7268/10000) palėpės dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu (I t., b. l. 164–170) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą, kuris įformintas registro įrašu, ir Komisijos 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. cspr1-189.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo, kuris įformintas registro įrašu, kuriuo Nekilnojamojo turto registre įregistruota V. M. nuosavybės teisė į 959/10000 dalį negyvenamosios patalpos – neįrengtos palėpės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu: (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, 5 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 1 dalimi, 14, 15 straipsniais, CK 4.262 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti tam tikrus duomenis į Nekilnojamojo turto registrą ar įregistruoti daiktines teises.

Teismas nustatė, kad UAB „Ida Basar“ 2010 m. birželio 22 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – palėpę – Nekilnojamojo turto registre ir jos nuosavybės teises į ją. Kartu su prašymu pateikė 2005 m. balandžio 28 d. parengtą palėpės kadastro duomenų bylą (kadastro duomenų nustatymo data 2005 m. balandžio 26 d.), Dalių paskaičiavimo projektą, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2010 m. birželio 7 d. raštą Nr. RA(12.5.1.32.)-18243 „Dėl duomenų pateikimo“ su pastato butų (patalpų) savininkų sąrašu, adresuotu UAB „Ida Basar“. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas patenkino paminėtą prašymą ir Nekilnojamojo turto registre 2010 m. birželio 23 d. įregistravo nekilnojamąjį daiktą – palėpę – bei UAB „Ida Basar“ nuosavybės teisę į jos 6427/10000 dalį (Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo su istorija 4.10 ir 10.1 p.). Taigi nors pareiškėja ir teigė, kad Nekilnojamojo turto registre palėpė įregistruota 2005 m. balandžio 28 d., tačiau iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo su istorija 10.1 punkto matyti, jog palėpė įregistruota 2010 m. birželio 23 d. Pareiškėjos nurodyta data – 2005 m. balandžio 28 d. – yra registro sudarymo data, bet ne nekilnojamojo turto – palėpės – įregistravimo Nekilnojamojo turto registre data. Pabrėžė, kad palėpės kadastro duomenys į Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyti 2010 m. birželio 23 d., gavus UAB „Ida Basar“ 2010 m. birželio 22 d. prašymą ir 2005 m. balandžio 28 d. parengtą palėpės kadastro duomenų bylą.

Teismas vadovavosi Bendrijų įstatymo (2004 m. sausio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 4, 8 dalimis, 2 straipsnio 5 dalies 3 punktu, CK 4.82 straipsnio 1, 2, 7 dalimis. Pažymėjo, jog bendroji disponavimą bendrojo naudojimo patalpomis reglamentuojanti taisyklė – bendroji dalinė nuosavybė į bendrojo naudojimo patalpas negali būti perleidžiama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, t. y. naujajam patalpų savininkui kartu pereina visos buvusio savininko turėtos bendrosios dalinės nuosavybės teisės į namo bendrojo naudojimo patalpas. Šios taisyklės išimtis – bendrąja daline nuosavybe esantis daiktas gali būti naudojamas arba, jį pertvarkius, galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti kitų butų ar kitų patalpų pagal paskirtį.

Teismas nurodė, kad ar konkretus nekilnojamasis daiktas atitinka teisės aktų reikalavimus ir gali būti suformuojamas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, nustatoma teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis atlikus kadastrinius matavimus ir suformavus kadastrinių matavimų bylą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 str. 1 d., 8 str. 3 d. 15 p.). Įstatyme įtvirtinta, kad jeigu bendrojo naudojimo patalpos negalima suformuoti kaip atskiro nekilnojamojo daikto, tai ji negali būti atskiru Nekilnojamojo turto kadastro objektu (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 2 d.). Taigi pagrindas spręsti, jog bendrosios dalinės nuosavybės objektu esančios bendrojo naudojimo patalpos gali būti naudojamos kaip savarankiškas daiktas, atsiranda nustačius, kad patalpos suformuotos ar gali būti suformuojamos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas akcentavo, kad šioje byloje kilo ginčas dėl daugiabučio namo negyvenamosios patalpos – pastogės (palėpės) dalies – registracijos Nekilnojamojo turto registre teisėtumo bei pagrįstumo. Daugiabučio namo palėpės priskiriamos prie bendrojo naudojimo patalpų (Bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. 3 p.) ir valdomos namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.82 str. 1 d.), todėl joms taikomi visi CK 4.82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti perleidimo atskirai nuo nuosavybės teisės į butus ar kitas patalpas draudimai, išskyrus atvejus, kai nustatomos pirmiau aptartos išimtys. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 153 punkto pastabą, teismas nurodė, kad, siekiant palėpę – bendrojo naudojimo patalpą, valdomą bendrosios dalinės nuosavybės teise – suformuoti atskiru nekilnojamojo turto objektu, būtina atlikti jos kadastrinius matavimus ir suformuoti kadastrinių matavimų bylą.

Teismas pažymėjo, jog CK normose ir kitų aptartų teisės aktų nuostatose, reglamentuojančiose daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, nenurodyti asmenys, kurie turi teisę kreiptis dėl bendrojo naudojimo patalpų atskirais nekilnojamojo turto objektais suformavimo ir tokio kreipimosi tvarkos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Kadastro nuostatai) 18 punktu, Taisyklių 10 punktu, CK 4.75, 4.76 straipsniais, teismas padarė išvadą, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti bendrąją dalinę nuosavybę, taip pat inicijuoti procesą dėl bendrojo naudojimo patalpų suformavimo atskiru daiktu, tačiau tiek, kiek tai leidžia teisės aktai, nepažeidžiant kitų bendraturčių teisių į bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų visų ar dalies bendrojo naudojimo patalpų suformavimas ir įregistravimas atskiru turtiniu vienetu yra šių patalpų teisinės padėties pakeitimas (disponavimas bendrąja daline nuosavybe), todėl yra galimas tik visų bendraturčių sutarimu (CK 4.75 str.). Nesant bent vieno bendraturčio sutikimo įregistruoti bendrojo naudojimo patalpas atskiru daiktu, reiškia šio bendraturčio teisių disponuoti bendrąja daline nuosavybe (nuosavybės teisių) apribojimą. Taigi, priešingai nei nurodė atsakovas, įregistravus palėpę (neįrengtą pastogę) atskiru nekilnojamuoju daiktu, jos teisinis statusas pasikeičia – ji nebėra daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpa, o atskiras nuosavybės teisės objektas, valdomas jo savininkų pagal nustatytas dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-413/2014). Atsakovas netinkamai aiškino bendraturčių teises, disponuojant bendrąja daline nuosavybe, reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai nurodė, kad vienas ar dalis namo bendraturčių, neturint (nesant) visų bendraturčių sutikimo (susitarimo), turi teisę įregistruoti namo palėpę atskiru daiktu.

Teismas nustatė, kad palėpės kadastro duomenys į Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyti 2010 m. birželio 23 d., gavus UAB „Ida Basar“ 2010 m. birželio 22 d. prašymą ir 2005 m. balandžio 28 d. parengtą palėpės kadastro duomenų bylą. UAB „Ida Basar“ kreipėsi VĮ Registrų centro Vilniaus filialą dėl palėpės įregistravimo, neturėdama visų namo bendraturčių rašytinio susitarimo dėl bendrojo naudojimo patalpų (neįrengtos pastogės – palėpės) suformavimo ir įregistravimo atskiru daiktu. Atsižvelgdamas į šias bylos aplinkybes ir aptartų teisės aktų, reglamentuojančių bendrojo naudojimo patalpų kaip atskirų daiktų suformavimą, reikalavimus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, nesant visų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų rašytinio susitarimo, atlikęs ginčo pastogės, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, formavimo procedūrą ir įregistravęs ją kaip atskirą daiktą bei UAB „Ida Basar“ nuosavybės teisę į palėpės 6427/10000 dalį, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Tačiau, vertindamas aptartas byloje nustatytas faktines aplinkybes, konkrečiai tai, kad patalpų ir butų savininkai, būdami namo patalpų bendraturčiai, neginčijo palėpės registravimo atskiru daiktu teisėtumo, teismas konstatavo, kad jų veiksmai patvirtina, jog jie pripažino atsakovo veiksmus dėl palėpės teisinės padėties pakeitimo teisėtais ir sutiko, kad palėpė būtų įregistruota atskiru turtiniu vienetu pagal nustatytas visų namo bendraturčių nuosavybės dalis į palėpę (neįrengtą pastogę), t. y. nelaikė, kad pažeistos jų teisės į bendrąją dalinę nuosavybę. Todėl nagrinėjamu konkrečiu atveju teismas nusprendė, kad nors namo bendraturčių rašytinis susitarimas dėl palėpės įregistravimo atskiru daiktu nebuvo sudarytas, tačiau butų savininkai, neginčydami atliktos registracijos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, pripažino registraciją teisėta.

Teismas nurodė, kad pareiškėja ginčija VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą, kuris įformintas registro įrašu, kuriuo Nekilnojamojo turto registre įregistruota V. M. nuosavybės teisė į 959/10000 dalį palėpės. Byloje neginčijamai nustatyta, kad V. M. nepateikė atsakovui daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų rašytinio susitarimo įregistruoti nuosavybės teises į jam priklausančią nuosavybės dalį, todėl Nekilnojamojo turto registre įregistruota V. M. nuosavybės teisė į 959/10000 dalį palėpės negali būti pripažinta teisėta dėl anksčiau nurodytų motyvų. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo ir Centrinio registratoriaus sprendimai turi tiesioginę įtaką pareiškėjos nuosavybės teisėms, nes Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-613-934/2014 nagrinėjamas ginčas, būtent, dėl aptariamo nekilnojamojo turto, t. y. negyvenamosios patalpos – neįrengtos palėpės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2012 m. spalio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, todėl teismas atmetė atsakovo argumentą, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas patenkino pareiškėjos skundą, o skundžiamus sprendimus panaikino (ABTĮ 88 str. 2 p.).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 176–180) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą 50 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių teises ir pareigas, registruojant nuosavybės teisę į jiems pagal įstatymą priklausančias palėpės dalis. Vadovaujantis CK 4.75 straipsniu, visų bendraturčių sutarimas reikalingas tik keičiant bendro naudojimo patalpų teisinę padėtį – bendro naudojimo patalpas formuojant ir įregistruojant Nekilnojamojo turto registre atskiru nekilnojamuoju daiktu. Tai pažymėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014, kurią teismas nurodė skundžiamame sprendime. Po patalpos įregistravimo Nekilnojamojo turto registre kiekvienas bendraturtis įgyja teisę kreiptis su prašymu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nuosavybės teisę į jam priklausančią palėpės dalį, t. y. kai jau yra suformuotas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas (dėl kurio registracijos teisėtumo šioje byloje ginčo nėra), nuosavybės teisių į jį registravimui namo butų ir kitų patalpų savininkų rašytinis susitarimas nereikalingas. Nuosavybės teisės registruojamos į bendraturčiui pagal įstatymą tenkančias palėpės dalis; pateikęs prašymą Nekilnojamojo turto registre paviešinti turimą iš įstatymo kylančią savo teisę į namo bendro naudojimo patalpas, asmuo tik privalo įrodyti esantis butų ar kitų patalpų, esančių tame name, savininkas. Namo bendro naudojimo patalpų bendraturčių dalių dydį ir jų nustatymo tvarką reglamentuoja ne namo butų ir kitų patalpų savininkų valia, o specialioji teisės norma. CK 4.82 straipsnio 7 dalis (iki 2013 m. sausio 1 d. – 4.82 str. 5 d.) vienareikšmiškai nurodo, kokios konkrečiai namo bendrojo naudojimo patalpų dalys priklauso kiekvienam namo bendraturčiui (butų ir kitų patalpų savininkams). Šios įstatymo nustatytos dalys buvo pateiktos Dalių paskaičiavimo projekte. Reikalavimas pateikti namo bendraturčių rašytinį susitarimą įregistruoti V. M. nuosavybės teisę į jam pagal įstatymą priklausančias 959/10000 palėpės dalis reikštų nepagrįstą teisės normų ginamos nuosavybės teisės suvaržymą.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjos skųsti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimai turi tiesioginę įtaką jos nuosavybės teisėms, atmetė atsakovo argumentą, jog pareiškėja šioje byloje neturi reikalavimo teisės, pripažino tinkama pareiškėja, todėl nepagrįstai patenkino jos skundą. Pareiškėja neįrodė, kuo V. M. nuosavybės teisių į 959/10000 dalis palėpės, atsiradusių 2005 m. spalio 28 d., kai ji neturėjo nuosavybės teisių į jokius butus ar patalpas name, įregistravimas pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus. Nenustačius materialiųjų teisių pažeidimo aplinkybių, kurios sąlygotų pareiškėjos kreipimąsi į teismą, skundas turėjo būti atmestas. Pareiškėja nuosavybės teisę į palėpės dalis įsigijo iš kitų namo bendraturčių, iš viso 7268/10000 arba 1817/2500 dalis palėpės, todėl jos teisių į palėpę gynimas būtų galimas tik šia apimtimi, jei jos kokiu nors būdu būtų pažeidžiamos. Teismo išvada, kad pareiškėjos reikalavimo teisė šioje administracinėje byloje gali būti kildinama iš jos dalyvavimo civilinės bylos Nr. 2-613-934/2014 nagrinėjime, yra visiškai neteisinga ir nepagrįsta. Ginčas civilinėje byloje buvo kilęs ne dėl nuosavybės teisės į 959/10000 dalis palėpės (kurių įregistravimo teisėtumą ginčija pareiškėja šioje administracinėje byloje), o dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo į 6427/10000 dalis palėpės, kurias pareiškėja, nebūdama ginčo patalpų bendraturtė, įsigijo iš UAB „Ida Basar“. Pareiškėja elgėsi nesąžiningai šioje administracinėje byloje nurodydama aplinkybes kitaip, nei jas nurodė paminėtoje išnagrinėtoje civilinėje byloje, bandydama paneigti civilinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teritorinis registratorius neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti įregistruoti V. M. nuosavybės teises į 959/10000 dalis palėpės arba jas išregistruoti pareiškėjos prašymu, kuri nepaneigė trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisių į palėpę bei nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos nuosavybės teisės įsigijimą bei V. M. nuosavybės teisės pasibaigimą į nurodytas 959/10000 palėpės dalis. Nesilaikydamas ABTĮ 3 straipsnio nuostatų, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas pažeidė įstatymus ir išplėtė Nekilnojamojo turto registro įstatymo apibrėžtos Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencijos ribas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (I t., b. l. 184–188) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir nutraukti bylą arba priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Šiuo atveju ginčas yra ne tarp pareiškėjos ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo, o tarp nekilnojamojo daikto bendraturčių, kuris spręstinas bendrosios kompetencijos teisme. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nevertina civilinių teisinių santykių tarp nekilnojamojo daikto bendraturčių, o juo labiau neturi kompetencijos spręsti nekilnojamojo daikto bendraturčių ginčų dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą. Atsižvelgtina į Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutartį byloje Nr. T-80/2014. Teismas nepagrįstai ėmėsi spręsti ginčą tarp pareiškėjos ir V. M. dėl šio daiktinių teisių į 959/10000 palėpės dalis bei nepagrįstai nusprendė, kad daiktinės teisės į 959/10000 palėpės dalis įregistruotos nepagrįstai.

2. Nei pareiškėja, nei teismas nenurodė nė vieno Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1–9 punktuose numatyto pagrindo, kodėl vietinis registratorius nebūtų galėjęs registruoti apelianto daiktinių teisių į 959/10000 palėpės dalis. Aplinkybė, kad anksčiau V. M. daiktinės teisės į 959/10000 palėpės dalis nebuvo registruotos, neturi jokios įtakos jo daiktinėms teisėms į palėpės dalį. V. M. pagal 2005 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijus butus, jam perėjo ir nuosavybės teisė į proporcingą dalį namo bendrojo naudojimo patalpų, šiuo atveju palėpės (CK 4.82 str.). Todėl Nekilnojamojo turto registre jo daiktinių teisių į 959/10000 palėpės dalis įregistravimo pagrindu pagrįstai nurodoma 2005 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Ši sutartis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota dar 2005 m. lapkričio 15 d. Teismas nepagrįstai palėpę kvalifikavo kaip atskirą, su butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybe nesusijusį, turtinį vienetą, taip pat nepagrįstai nurodė, kad jis nepateikė daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų rašytinio susitarimo įregistruoti nuosavybės teises į jam priklausančią nuosavybės dalį. Palėpės kadastriniai matavimai buvo atlikti 2005 m. balandžio 26 d. ir sudaryta nekilnojamojo daikto kadastrinių duomenų byla. 2007 m. rugsėjo 12 d. buvo sudarytas Dalių paskaičiavimo projektas, pagal kurį dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje buvo paskirstytos proporcingai pagal butų ir kitų patalpų plotą 849,06 kv. m. Dalių paskaičiavimo projektas ir yra bendraturčių susitarimas dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, kuris nenuginčytas. Pagal šiame projekte nustatytas dalis buvo sudaromi vėlesni palėpės dalių perleidimo sandoriai. Apeliantui registruojant daiktines teises į 959/10000 palėpės dalis jokio atskiro susitarimo su palėpės bendraturčiais nereikėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014 yra neutrali šiai administracinei bylai, kadangi bylų ratio decidendi iš esmės skiriasi. 2014 m. birželio 9 d. nebuvo registruojama palėpė kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, o buvo išviešintos apelianto daiktinės teisės į jau įregistruoto nekilnojamojo daikto – palėpės – 959/10000 dalis. Pareiškėja neturi teisės paduoti prašymo dėl nuosavybės teisės į V. M. nekilnojamąjį daiktą išregistravimo.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinius skundus (II t., b. l. 1–7) prašo: 1) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti; 2) priteisti iš apeliantų jos naudai 1 000,00 Lt patirtas bylinėjimosi išlaidas; 3) pridėti prie bylos medžiagos V. M. atstovo 2014 m. birželio 11 d. pareiškimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. protokolinės nutarties vykdymo ir 2014 m. rugsėjo 4 d. advokatės prašymą dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Apeliaciniame skunde atsakovas pasinaudojo savo paties atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, kuriuos teismas nurodė aprašomojoje sprendimo dalyje, o ne pagrįstai konstatavo motyvuojamojoje sprendimo dalyje. 2005 m. spalio 28 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi negalėjo būti perleistas daiktas kaip bendro naudojimo patalpa, kuris jau buvo suformuotas kaip atskiras daiktas, turintis identifikuojančius nekilnojamojo daikto duomenis. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas plečiamai aiškina nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, iškraipo sutarties šalių valią bei prieštarauja paties turimiems registruotiems viešiems duomenims, tačiau nesugeba pripažinti, jog padarė klaidą, priešingai interpretuoja savitai teismo sprendime padarytas išvadas. 2005 m. balandžio 28 d. yra registro sudarymo diena, t. y. nekilnojamasis daiktas registre suformuotas iki V. M. įsigyjant butus, todėl šio daikto perleidimas turėjo būti aptartas nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje. Įregistravus daugiabučio palėpę (neįrengtą pastogę) atskiru nekilnojamuoju daiktu, jos teisinis statusas pasikeičia. Nors ir nebuvo bendraturčių rašytinio susitarimo, neginčydami šio fakto, jie pripažino registraciją teisėta. Bendraturčių susitarimo, kuriuo būtų aptartos dalys, formuojant atskirą objektą – palėpę, V. M. pateikti negali, nes tuo laikotarpiu jis neturėjo nuosavybės teisės ir nebuvo namo gyventojas, t. y. įstatymo pagrindu palėpė jam pereiti negalėjo, o sutarties pagrindu – nebuvo perleista. Pareiškėja sąžiningai ir aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, o atsakovo argumentai dėl jos nesąžiningumo eskaluojami visiškai nepagrįstai. Kol V. M. nebuvo atlikęs teisinės registracijos (CK 1.75 str. 2 d.), tol net ieškinio pareikšti kaip bendraturtis (CK 4.79 str.) neturėjo teisės.

2. Ginčo dėl nuosavybės teisės nėra, nes pagal trečiojo suinteresuoto asmens V. M. turimus nuosavybės teisės dokumentus – nuosavybės nėra, o Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo neteisėtas sprendimas negali sukurti nuosavybės teisės ir privalomumo ją ginčyti civiline tvarka. Iš esmės trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo dalyje dėl skundo nepagrįstumo tik perrašomi subjektyviai vertinami teismo sprendimo argumentai. Visi susitarimai dėl nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą turi privalomąją notarinę sandorių formą (patikrinama nuosavybės teisė, asmens ir parašų tapatumas), nes priešingu atveju jie negali būti registruojami. Specialistų parengtas projektas negali būti prilyginamas bendraturčių susitarimui, kadangi Dalių paskaičiavimo projekto pagrindu negali atsirasti nuosavybės teisė.

Atsakovas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (II t., b. l. 14–16) sutinka su apeliaciniu skundu. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai sutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nors pareiškėja ginčija Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimus, tačiau iš tikrųjų tai yra ginčas tarp palėpės (kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto) bendraturčių, nes pareiškėja ginčija apelianto V. M. daiktines teises į 959/10000 dalis palėpės, nurodydama, kad apeliantas neturi nuosavybės teisės į palėpės dalis, bei taip siekdama išsaugoti savo nuosavybės teises į 6427/10000 dalis palėpės, įgytas 2012 m. spalio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, V. M. pareiškus ieškinį dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Pareiškėja iš esmės kelia ginčą, susijusį su daiktinėmis teisėmis, o tai yra civilinio teisinio pobūdžio klausimas, reguliuojamas daiktinės teisės normų, todėl ginčas negalėjo būti sprendžiamas administraciniame teisme.

2. Pareiškėjos teiginiai, kad V. M. neturėjo jokių daiktinių teisių į dalį palėpės, todėl jo daiktinės teisės į 959/10000 dalis palėpės Nekilnojamojo turto registre 2014 m. birželio 9 d. buvo įregistruotos nepagrįstai, nėra pagrįsti. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-613-934/2014 nustatė, kad V. M. yra palėpės bendraturtis pagal CK 4.72 straipsnio prasmę. Pareiškėja negalėjo įgyti daugiau teisių į palėpę, negu jų turėjo palėpės kaip bendrojo naudojimo patalpos savininkai. Reikalavimas pateikti namo bendraturčių rašytinį susitarimą įregistruoti V. M. pagal įstatymą tenkančias palėpės dalis reikštų nepagrįstą teisės normų ginamos trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisės suvaržymą, nepagrįstą apribojimą Nekilnojamojo turto registre paviešinti jo turimas daiktines teises. Skundžiamame teismo sprendime nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) skiriasi. Pareiškėja nėra tinkamas subjektas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į V. M. priklausančią palėpės dalį išregistravimo. Nenustačius materialiųjų teisių pažeidimo aplinkybių, kurios sąlygotų pareiškėjos kreipimąsi į teismą, skundas turėjo būti atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo registro įrašu įforminto 2014 m. birželio 9 d. sprendimo, kuriuo Nekilnojamojo turto registre įregistruota trečiojo suinteresuoto asmens V. M. nuosavybės teisė į 959/10000 dalį negyvenamosios patalpos – neįrengtos palėpės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu: (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

Šį administracinį ginčą inicijavusi pareiškėja (pagal byloje esančius ir šioje byloje nekvestionuojamus Nekilnojamojo turto registro duomenis) yra paminėtos palėpės dalies – 1817/2 500 (arba 7268/10 000) – savininkė. Pastarosios faktinės bylos aplinkybės kontekste pažymėtina, kad (kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo su istorija) paminėta pareiškėjos nuosavybės teisė (į ginčo palėpės 7268/10000 dalį) buvo įregistruota keturių pirkimo - pardavimo sutarčių pagrindu: 1) su UAB „IDA BASAR“ (pardavėju) 2012 m. spalio 12 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 1959, 2) su A. P. (pardavėja) 2013 m. vasario 28 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 283, 3) su R. A. V. (pardavėja) 2013 m. kovo 13 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 335, 4) su R. V. (pardavėju) 2013 m. birželio 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2450 (I t., b. l. 62-65).

Kalbant apie išvardytas pirkimo - pardavimo sutartis, pažymėtina, kad pirmoji iš jų (su UAB „IDA BASAR“ 2012-10-12 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1959) trečiojo suinteresuoto asmens V. M. buvo ginčijama bendrosios kompetencijos teisme. Tačiau, pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu V. M. pareikštas ieškinys buvo atmestas. Pastebėtina, kad šiame ieškinyje trečiasis suinteresuotas asmuo ginčijo paminėtą palėpės dalies pirkimo - pardavimo sutartį tik tuo aspektu, kad reikalavo perkelti jam pirkėjo teises į šia sutartimi parduotą (6247/10000) palėpės dalį, kaip turinčiam pirmenybės teisę nupirkti ją iš pardavėjo UAB „IDA BASAR“. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kitos ginčo palėpės dalių pirkimo - pardavimo sutartys ir nuosavybės teisės pagal visas išvardytas sutartis įregistravimas Nekilnojamojo turto registre buvo (yra) kvestionuojami teismine tvarka. Todėl, vertindama byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, kolegija, laikydamasi šios administracinės bylos nagrinėjimo ribų, neturi teisinio pagrindo kvestionuoti paminėtų Nekilnojamojo turto registre užfiksuotų faktinių duomenų apie nuosavybės teisę į ginčo palėpę, o, priešingai, turi laikyti juos teisingais ir išsamiais (CK 4.262 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.).

Pasisakydama dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, kad, pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, 7 dalį (2012-05-10 įstatymo Nr. XI-2005 redakcija) bei Bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, visa ginčo palėpė laikytina šiame name esančių butų ir patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe, o šiems savininkams priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dalys laikytinos lygiomis jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingo ploto ir gyvenamojo ploto santykiui. Trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M. (vienam iš paminėto namo butų savininku) pagal tokį (CK 4.82 str. 7 d. apibrėžtą) santykį priklauso būtent 959/10000 ginčo palėpės dalis. Todėl nagrinėjamoje byloje yra būtina atsakyti į klausimus, ar šios trečiojo suinteresuoto asmens dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje užfiksavimas Nekilnojamojo turto registre yra leidžiamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo taikymo prasme, ar toks atsakovo atliktas ir pareiškėjos skundžiamas veiksmas (sprendimas) nepažeidžia kitos ginčo palėpės bendraturtės – pareiškėjos - teisių ar įstatymų saugomų interesų ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Atsakydama į pirmąjį iš nurodytų klausimų, kolegija pažymi, kad ginčo palėpė, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, suteikus jai atskirą unikalų numerį. Tai matyti iš paminėto Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo su istorija, kurio duomenys (kaip jau buvo pasakyta) negali būti kvestionuojami šioje administracinėje byloje. Esant tokiai registracijai atsakovas, kaip registro tvarkytojas, spręsdamas trečiojo suinteresuoto asmens V. M. 2014 m. birželio 6 d. jam paduoto prašymo pagrįstumo klausimą, turėjo patikrinti, ar ginčo palėpė turi paminėto namo butų ir patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės statusą, ar trečiasis suinteresuotas asmuo yra vienas iš namo butų savininkų, ir, tiesiogiai taikant paminėtą CK 4.82 straipsnio 7 dalies nuostatą apie dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje dydžio nustatymą, patikrinti, ar trečiojo suinteresuoto asmens nurodyta ginčo palėpės dalis (959/10000) atitinka šioje straipsnio dalyje pateiktą apskaičiavimą. Nustatydamas šias ginčo registracijai reikšmingas faktines aplinkybes, atsakovas neturėjo pagrindo ir pareigos vertinti trečiojo suinteresuoto asmens 2005 m. spalio 28 d. sudarytos buto (Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo - pardavimo sutarties kitaip, negu tai buvo būtina jo (V. M.) prašomai atlikti palėpės dalies registracijai Nekilnojamojo turto registre. Jis (registro tvarkytojas) neturėjo vertinti šios pirkimo - pardavimo sutarties ir pareiškėjos teismui nurodytais aspektais, kurie, kolegijos nuomone, yra (gali būti) reikšmingi tik bendrosios kompetencijos teismui, tikrinant šio sandorio reikšmę nuosavybės į tam tikrą palėpės dalį atsiradimo (ar neatsiradimo) prasme. Tai reiškia, kad būtent šiuo palėpės dalies registravimui Nekilnojamojo turto registre reikšmingu aspektu nurodyta 2005 m. spalio 28 d. buto pirkimo - pardavimo sutartis turėjo būti vertinama ir teismo šioje administracinėje byloje.

Kolegija taip pat pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašytas nuosavybės teisės į ginčo palėpės 959/10000 dalį įregistravimas negali būti tapatinamas su šią dalį atitinkančios palėpės patalpos (patalpų), kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, įregistravimu Nekilnojamojo turto registre CK 4.82 straipsnio 2 dalyje nurodytos išimties taikymo prasme. Tai reiškia, kad, spręsdamas šį ginčą, pirmosios instancijos teismas neturėjo aiškinti su šios išimties taikymu siejamų aplinkybių, tarp jų ir klausimo dėl kitų palėpės bendraturčių sutikimo būtinumo. Todėl kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas šį ginčą, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CK 4.82 straipsnio 2 dalies nuostatas bei nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-413/2014.

Pasisakydama antruoju iš pirmiau nurodytų nagrinėjami bylai reikšmingų klausimų (dėl pareiškėjos teisių gynimo ABTĮ taikymo prasme), kolegija pažymi, kad pareiškėja turi Nekilnojamojo turto registre įregistruotą (užfiksuotą) nuosavybės teisę į 1817/2500 (arba 7268/10000) ginčo palėpės dalį. Todėl kito palėpės bendraturčio – trečiojo suinteresuoto asmens - jam priklausančios dalies nuosavybės į ginčo palėpę (o ne šią dalį atitinkančio atskiro nekilnojamojo turto objekto) įregistravimas (užfiksavimas) Nekilnojamojo turto registre, kolegijos manymu, niekaip nepažeidžia pareiškėjos teisių ar įstatymų saugomų interesų ABTĮ taikymo prasme. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėja, kvestionuodama trečiojo suinteresuoto asmens teisę į tam tikrą palėpės dalį, gali inicijuoti ginčą dėl teisės bendrosios kompetencijos teisme, o ne administraciniame teisme.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė byloje nagrinėjamai situacijai materialinės teisės normas. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas (ABTĮ 143 str.), o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atsakovo apeliaciniame skunde pareikštas prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo yra pagrįstas, todėl kolegijos tenkintinas (ABTĮ 45 str.).

Kolegija šiuo sprendimu nesprendžia trečiojo suinteresuoto asmens V. M. prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo, nes šis prašymas savo turiniu neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų (prašyme nėra pateiktas išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos K. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui iš pareiškėjos K. G. keturioliką eurų ir 48 euro centų (50 Lt) teismo išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė