2016-01-05 Nr. BB-88-1-33-1-01652-2012-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-70-976/2016

Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01652-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.3.2;

1.1.4.5.1;

1.2.28.4;

2.1.4.10.2;

2.1.7;

2.1.15.1.2;

2.3.2.2.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Masioko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu I. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, I. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant ją per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir tęsti darbą. Iš nuteistųjų I. S., A. U. ir G. V. solidariai nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Š. priteista 24 278,09 Lt (7031,42 Eur) turtinei, 90 000 Lt (26 065,80 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Lt (434,43 Eur) proceso išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistosios I. S. ir jos gynėjo advokato Deivido Ivanausko apeliacinius skundus, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo pakeista, sumažinant iš nuteistųjų I. S., A. U. ir G. V. solidariai nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Š. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 8688,60 Eur (30 000 Lt); panaikinant nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų I. S., A. U. ir G. V. solidariai nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Š. priteista 24 278,09 Lt (7031,42 Eur) turtinei žalai atlyginti; iš nuteistųjų I. S., A. U. ir G. V. solidariai nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Š. priteisiant 605,81 Eur (2091,75 Lt) išlaidoms vaistams ir medicininėms priemonėms atlyginti; pripažįstant nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Š. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą kitai turtinei žalai (negautoms pajamoms) atlyginti, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš nuteistųjų I. S., A. U. ir G. V. lygiomis dalimis nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Š. priteista 100 Eur išlaidų advokato paslaugoms atlyginti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. U. ir G. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. I. S. nuteista už tai, kad ji, A. U. ir G. V., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, naudodami psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį T. Š., savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams:

2012 m. lapkričio 5 d., apie 20.00 val., I. S., A. U. ir G. V., iš anksto susitarę ir veikdami kartu, atvyko į butą, (duomenys neskelbtini), kuriame pagal išankstinį susitarimą nukentėjusysis T. Š. laukė I. S., tačiau, nukentėjusiajam atrakinus duris, į butą įsibrovė ir G. V. bei A. U.. G. V. sugriebus T. Š. už rūbų, jėga įstūmus jį į kambarį ir kartu su A. U. reikalaujant iš jo pinigų, grasinant, kad jeigu jis kreipsis į policiją, jie jį „nuveš ir pakas“, I. S. pildė atsineštus du vekselius. G. V., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, toliau grasino nukentėjusiajam, sakydamas „niekur tu nepasislėpsi, surasim, nuvešim, pakasim“, ir vieną kartą kumščiu smogė nukentėjusiajam į kairį apatinį žandikaulį, po to išsiėmė atsineštą peilį ir, jį nukreipęs T. Š. į kojas, grasino jam, sakydamas „subadysiu tau kojas“. I. S., užpildžiusi du 10 000 Lt (2896,20 Eur) sumos vekselius, nors T. Š. jai buvo skolingas 3000 Lt (868,86 Eur), nurodė nukentėjusiajam pasirašyti vekseliuose ir juose nurodytą reikalavimą įvykdyti per savaitę. Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, I. S. su A. U., nurodę G. V. pasilikti su T. Š. bute ir laukti jų sugrįžtant, išėjo iš buto, užrakindami jo duris ir taip atimdami nukentėjusiajam laisvę, dėl to nukentėjusysis, siekdamas pabėgti, iš devintame aukšte esančio balkono bandė perlipti į aštuntame aukšte esantį balkoną, tačiau nukrito ant žemės ir susižalojo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nutartyje pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusysis dėl įvykio metu patirtų traumų jų gydymui išleido 2091,75 Lt (605,81 Eur), tą patvirtina pateikti kvitai už vaistus, tvarsčius ir kitus medikamentus, konstatavo, kad šis dėl nuteistųjų veiksmų patirtos turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam priteistas pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam negautas pajamas, rėmėsi tik jo civiliniame ieškinyje įvardyta negautų pajamų suma, nenurodydamas, kokiu būdu negautos pajamos apskaičiuotos, ir konstatavo, kad byloje nėra įrodymų civiliniam ieškiniui pagrįsti dėl negautų pajamų atlyginimo, be papildomos medžiagos negalima spręsti, kokio dydžio turtinė žala dėl negautų pajamų padaryta nukentėjusiajam, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam iš nuteistųjų priteisto 24 278,09 Lt (7031,42 Eur) turtinės žalos atlyginimo panaikino, nukentėjusiajam pripažindamas teisę į civilinio ieškinio patenkinimą dėl negautų pajamų atlyginimo, jo dydžio klausimą perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Be to, šis teismas, nutartyje pažymėjęs, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas padarytos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.282 straipsnio nuostatas, t. y. į nukentėjusiojo asmens kaltę (paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti), ir teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, nusprendė sumažinti iš nuteistųjų solidariai priteisto nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 8688,60 Eur (30 000 Lt).

2. Kasaciniu skundu nuteistoji I. S. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme bei atmesti civilinį ieškinį.

Kasatorė, skunde išdėsčiusi 2012 m. lapkričio 5 d. įvykio aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų rezoliucinių dalių turinį, jos apeliacinio skundo argumentus, nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus.

2.1. Kasatorė, nurodžiusi BPK 20 straipsnio 3–5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.7, 3.1.8 punktų nuostatas, kasacinio teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006) dėl nuosprendžio surašymui ir įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl veikos padarymo bendrininkų grupe yra nepagrįsta, neatitinka faktinių aplinkybių. Pasak kasatorės, byloje nėra objektyvių įrodymų, kad ji, A. U. ir G. V. buvo iš anksto susitarę naudoti psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį bei padaryti didelę žalą jo teisėtiems interesams – tą vakarą viskas vyko neplanuotai – tai pats nukentėjusysis kvietė ją atvykti pas jį, rašinėjo jai bauginančias žinutes ir kad penktą dieną geria, todėl ji, bijodama viena vykti pas neblaivų nukentėjusįjį, paskambino A. U.; tiek ji, tiek G. V. vienas kito nepažinojo ir matėsi pirmąkart, ji G. V. nekvietė ir jo pagalbos neprašė. Kasatorė pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs buvusį kaltinamųjų susitarimą – tyčios kryptingumą, o tai yra tiesioginės tyčios požymis, nenustatė kaltinamųjų tyčios rūšių.

2.2. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad savavaldžiavimas padaromas, turint tiesioginį kėslą, ji tokių kėslų neturėjo. Ji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nukentėjusysis pinigus skolinosi ir jų neatiduodavo ne tik jai, bet ir kitiems, yra notariškai patvirtintas skolos raštelis, nukentėjusysis dėl to buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnį.

2.3. Kasatorė teigia, kad nuosprendis yra pagrįstas tik nukentėjusiojo, jo motinos A. Š. ir sesers E. D. parodymais bei daliniu G. V. prisipažinimu, nors giminaičių parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jų įvykio vietoje nebuvo, o parodymus jie davė tik remdamiesi nukentėjusiojo žodžiais. Kasatorės manymu, G. V. parodymai, nukreipti prieš jį patį, buvo išgauti jam darant psichologinį poveikį ikiteisminio tyrimo metu, nors įstatymas reikalauja, kad kaltinamojo prisipažinimas turi būti patvirtintas įrodymų, surinktų byloje, visuma. Jos kaltė byloje neįrodyta, nuteistųjų A. U. ir G. V. parodymai nepaneigti.

2.4. Kasatorės manymu, priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir pasekmių (nukentėjusiojo sunkaus kūno sužalojimo) nėra, nes ji nukentėjusiajam negrasino ir iš balkono jo neišmetė, tai buvo jo neadekvataus elgesio pasekmė. Kasatorės teigimu, jam būnant balkone, niekas netrukdė kreiptis pagalbos ir iškviesti policiją turint prie savęs telefoną. Kasatorė, nesutikdama su teismo išvada dėl nukentėjusiojo neblaivumo vertinimo, teigia, kad nukentėjusysis turėjo pagirių sindromą arba stiprias alkoholines haliucinacijas. Teismas neįvertino liudytojos I. F. parodymų, jog nukentėjusysis, būdamas neblaivus, yra labai agresyvus. Be to, teismas nenustatė, kada ir kokį alkoholio kiekį suvartojo nukentėjusysis, neatliko psichologinės ir psichiatrinės, genetinės ekspertizių, netyrė savižudybės versijos. Teismo medicinos ekspertizė buvo atlikta tik pagal medicininius dokumentus, neapžiūrint nukentėjusiojo. Pagal šios ekspertizės išvadas kategoriškai nenustatyta, kokiu daiktu buvo padarytas kūno sužalojimas ant lūpos, tik padaryta prielaida, kad sužalojimas galėjo būti padarytas stipriu smūgiu kumščiu, tačiau, kasatorės tvirtinimu, nuo tokio smūgio kumščiu į dantis ant kaltinamojo kumščio ir nukentėjusiojo veido turėjo likti trenkusiojo epitelio pėdsakai, o apžiūrint įvykio vietą, ant buto grindų, ant kaltinamojo G. V. rūbų kraujo nerasta.

2.5. Kasatorė nurodo ir tai, kad CK 6.250, 6.251, 6.282, 6.283 straipsnių nuostatos taikomos tik asmens kaltės atveju, o jos kaltės teismas neįrodė.

2.6. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismas, nesilaikydamas BPK 255 straipsnio nuostatų, iš anksto neperspėjęs, nedavęs laiko pasiruošti gynybai dėl naujo kaltinimo, jai pareikštą kaltinimą pagal BK 181 straipsnio 2 dalį perkvalifikavo į BK 294 straipsnio 2 dalį. Dėl to, kasatorės manymu, buvo pagrindas nušalinti teisėją nuo bylos nagrinėjimo, o esant tokiam pagrindui – nutartis turi būti naikinama.

2.7. Kasatorė teigia, kad teismas padarė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies, BPK 268 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus, nes prašymą jos atstovu pagal BPK 55–56 straipsnius pripažinti L. J. (L. J.), turintį aukštąjį teisinį išsilavinimą, protokoline nutartimi atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas jos skundą dėl šio sprendimo grąžino, nurodydamas, kad teismo protokoliniai sprendimai neskundžiami.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios I. S. kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad kasatorės teiginiai dėl nepagrįsto jos veikos kvalifikavimo kaip padarytos bendrininkų grupe neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir yra išimtinai paremti byloje nustatytų palankių kasatorei įrodymų dalimi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad I. S. kreipėsi į A. U., kuris pasikvietė G. V., dėl skolos iš nukentėjusiojo atsiėmimo; jiems besikalbant automobilyje I. S. verkė, aiškino, kad T. Š. prieš ją smurtavo, paliko ją be santaupų, t. y. visi nuteistieji suvokė, kad nuvykus pas T. Š. bus įgyvendinama I. S. realiai priklausanti teisė ir A. U. su G. V. padės tokią teisę įgyvendinti. Pasak prokuroro, tolesni nuteistųjų veiksmai (I. S. surašant vekselius, A. U. apieškant nukentėjusiojo butą, kartu su G. V. grasinant nukentėjusiajam, o G. V. suduodant į veidą ir grasinant peiliu) rodo, kad visi trys nuteistieji, atlikdami skirtingus veiksmus, įgyvendino I. S. priklausančią teisę, t. y. veikė bendrai – iš anksto susitarusių bendrininkų grupe. Prokuroras pažymi ir tai, kad bendrininkų grupės požymio nešalina kasatorės skundo teiginiai, kad ji neprašė A. U. ir G. V. naudoti smurto prieš nukentėjusįjį, nes jau iš anksto buvo susitarta vykti atsiimti skolos iš T. Š., G. V. buvo pakviestas dėl to, kad nukentėjusysis juos pamatęs suprastų, jog I. S. turi užtarėjų. Prokuroras pažymi ir tai, kad I. S. nestabdė G. V., naudojančio smurtą prieš nukentėjusįjį, taip pritardama smurto naudojimui.

3.2. Prokuroras teigia, kad teismai išvadą dėl kasatorės kaltės padarė, išanalizavę ir įvertinę ne tik teisminio nagrinėjimo metu, bet ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Nukentėjusiojo artimųjų parodymais teismas rėmėsi tiek, kiek jie atitinka ir neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Byloje taip pat nėra nustatyta jokių duomenų, kad G. V. prisipažinimas buvo išgautas naudojant psichologinį poveikį.

3.3. Prokuroras, nesutikdamas su kasacinio skundo teiginiais dėl neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo (netirta nukentėjusiojo savižudybės versija, nenustatyta, kokį kiekį alkoholio jis buvo išgėręs, neatlikta nukentėjusiojo teismo psichologinė-psichiatrinė ir kitos ekspertizės), nurodo, kad galimų įvykio versijų tikrinimas nereiškia, kad turi būti keliamos ir tikrinamos visos įmanomos, jokiais faktais nepagrįstos versijos ar turi būti atlikti visi įmanomi tyrimo veiksmai. Be to, kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikti, sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras, organizuojantis ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo pradžioje nustatytos pirminės įvykio aplinkybės nedavė pagrindo manyti, kad nukentėjusysis norėjo nusižudyti ar kad jo iškritimas iš balkono buvo neadekvataus jo elgesio pasekmė. Šią, jokiais duomenimis nepagrįstą versiją iškėlė tik I. S.. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama ir pagal nuteistosios I. S. bei jos gynėjo skundus, tačiau jie neprašė atlikti įrodymų tyrimo.

3.4. Prokuroras nurodo ir tai, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismas pranešė apie galimybę kvalifikuoti veiką pagal kitą BK straipsnį, perskaitė savavaldžiavimo sudėtį, paskelbė pertrauką pasiruošti gynybai. Apklausiant I. S. dėl padarytos lengvesnės nusikalstamos veikos, ji liko prie savo ankstesnių parodymų ir nuomonės. Dėl to, anot prokuroro, BPK 255–256 straipsnių, reglamentuojančių nagrinėjimo teisme ribas bei kaltinimo kvalifikavimo pakeitimą, reikalavimai nebuvo pažeisti, I. S. įstatymų garantuojamos teisės taip pat nebuvo pažeistos.

3.5. Atsiliepime nesutinkama ir su kasatorės argumentais dėl nepagrįsto I. S. prašymo pripažinti jos atstovu asmenį, turintį aukštąjį teisinį išsilavinimą, atmetimo. Prokuroras nurodo, kad pagal BPK 17 straipsnio nuostatas gynėju gali būti advokatas ir įstatymų numatytomis sąlygomis – advokato padėjėjas. Ikiteisminio tyrimo metu I. S. buvo įtariamoji, todėl teismas pagrįstai atsisakė tenkinti jos prašymą leisti jai turėti atstovą BPK 55–56 straipsniuose nurodytais pagrindais, nes BPK 55 straipsnyje yra kalbama apie nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo, liudytojo, užstato davėjo, asmens, kurio nuosavybės teisės laikinai apribotos ar konfiskuotas turtas, kurį siekiama įpareigoti atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, atstovą, tačiau ne apie įtariamojo atstovą.

4. Nuteistosios I. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių BPK pažeidimų

5.1. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismas, nesilaikydamas BPK 255 straipsnio nuostatų, iš anksto neperspėjęs, nedavęs laiko pasiruošti gynybai dėl naujo kaltinimo, I. S. pareikštą kaltinimą pagal BK 181 straipsnio 2 dalį perkvalifikavo į BK 294 straipsnio 2 dalį.

Bylos medžiaga, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, rodo, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva atnaujino įrodymų tyrimą (T. 3, b. l. 186–187) ir įspėjo kaltinamuosius, kad jų veika gali būti kvalifikuota pagal BK 294 straipsnį (T. 3, b. l. 183). Teismas padarė pertrauką gynybai pateikti poziciją dėl kaltinamųjų veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnį, po pertraukos teismas išklausė kaltinamųjų nuomonę dėl naujo kaltinimo. Darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje buvo laikytasi kaltinimo keitimo procedūrų.

5.2. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino I. S. prašymo jos atstovu, remiantis BPK 55–56 straipsniais, pripažinti L. J., turintį aukštąjį teisinį išsilavinimą.

Šioje baudžiamojoje byloje I. S. buvo įtariamoji (ikiteisminio tyrimo metu), o teisme įgijo kaltinamosios statusą. BPK 55 straipsnyje yra kalbama apie nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo, liudytojo, užstato davėjo, asmens, kurio nuosavybės teisės laikinai apribotos ar konfiskuotas turtas, asmens, kurį siekiama įpareigoti atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, atstovą pagal įgaliojimą, kuris šiems proceso dalyviams teikia teisinę pagalbą. Teisininkui, teikiančiam teisinę pagalbą įtariamajam (kaltinamajam) ir padedančiam įgyvendinti jo konstitucinę teisę į gynybą, keliami aukšti kvalifikaciniai reikalavimai (pagal BPK 17 straipsnį, 47 straipsnio 1 ir 2 dalis, gynėju gali būti tik advokatas ar BPK nurodytais atvejais ir sąlygomis – advokato padėjėjas) ir jam, skirtingai nuo atstovo, suteikiamas autonomiškas – gynėjo statusas (BPK 48 straipsnis). Pažymėtina, kad I. S. byloje turėjo gynėją – advokatą D. Ivanauską, todėl teismas pagrįstai ir motyvuotai atsisakė tenkinti jos prašymą leisti jai turėti atstovą BPK 55–56 straipsniuose nurodytais pagrindais (T. 3, b. l. 94).

5.3. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas nuteistojo G. V. parodymų, kuriais jis iš dalies pripažįsta kaltę, patikimumas ir leistinumas; taip pat liudytojų A. Š. ir E. D. parodymų patikimumas, nurodant, kad nukentėjusiojo giminaičių parodymai turi būti vertinami kritiškai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliaciniame skunde iškeltą kasatorės versiją dėl to, kad nuteistasis G. V. apkalbėjo kitus nuteistuosius ir save dėl patirto pareigūnų psichologinio spaudimo, išsamiai ištyrė G. V. parodymų davimo aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad šie parodymai buvo gauti pažeidžiant BPK nuostatas, pats G. V. ir vėliau procese jį gynęs advokatas taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti parodymų leistinumu. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo G. V. parodymus, kuriais jis iš dalies pripažino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, patvirtina kiti byloje surinkti duomenys.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis ir liudytojų E. D. bei A. Š. parodymais, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, nes vien tai, kad liudytojos yra nukentėjusiojo sesuo ir motina, ir tai, kad jos liudijo ir apie tai, ką joms pasakojo nukentėjusysis, nedaro jų parodymų nepatikimų ar neleistinų. Pažymėtina, kad jų parodymai neprieštarauja bylos medžiagai.

5.4. Kasacinio skundo teiginiai dėl neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo, t. y. dėl nukentėjusiojo savižudybės versijos neištyrimo, dėl nukentėjusiojo teismo psichologinės-psichiatrinės ekspertizės bei kitų tyrimo veiksmų neatlikimo, yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakydamas į panašius apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad išsamus bylos aplinkybių tyrimas nereiškia, kad turi būti keliamos ir tikrinamos visos įmanomos, jokiais faktais nepagrįstos versijos, ar turi būti atlikti visi įmanomi tyrimo veiksmai. Prokuroras, organizuojantis ikiteisminį tyrimą, kartu su ikiteisminio tyrimo pareigūnais kiekvienu atveju sprendžia, kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikti. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą gynyba, nors ir iškėlė pirmiau minėtą versiją, nereiškė prašymo atlikti įrodymų tyrimo.

5.5. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų esminių BPK pažeidimų.

Dėl bendrininkavimo savavaldžiaujant

6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų išvados dėl veikos padarymo bendrininkų grupe yra nepagrįstos, neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Pasak kasatorės, byloje nėra objektyvių įrodymų, kad ji, A. U. ir G. V. buvo iš anksto susitarę naudoti psichinę bei fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį ir padaryti didelę žalą jo teisėtiems interesams.

6.1. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų požymių (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose.

Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Pabrėžtina, kad, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.

Kasacinio teismo nutartimis formuojama praktika, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestais, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011).

Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-295/2012, 2K-254/2013).

6.2. Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai motyvuotai pripažino, kad I. S. veikė sutartinai su kitais bendrininkais, kartu su jais siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį. Kaip jau minėta, tai, kad tarp bendrininkų nebuvo išankstinio išsamaus susitarimo dėl nusikalstamos veikos detalių, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė. Nagrinėjamoje byloje teismų sprendimais nustatyta, kad net jei dėl konkrečių veiksmų iš anksto nebuvo susitarta, visi nuteistieji savo elgesiu pritarė vienas kito veiksmams, visi bendrai tęsė savo nusikalstamą veiką nepaisant to, kokius veiksmus pasirinko atlikti kiekvienas bendrininkas.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai baigiamuosiuose aktuose, priešingai nei tvirtina kasatorė, nurodė, kokiais veiksmais ji realizavo jai inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius ir kokį vaidmenį atliko. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą, pagrįstai nurodė, kad nors kiekvienas iš nuteistųjų atliko tam tikrus skirtingus veiksmus (I. S. surašė vekselius ir davė pasirašyti nukentėjusiajam; A. U. apieškojo butą, taip pat kartu su G.

V. nukentėjusiajam grasino; G. V. sudavė jam į veidą, po to išsitraukė peilį ir juo grasino sužaloti nukentėjusįjį; I. S. ir A. U., išeidami pas T. Š. seserį, liepė G. V. likti su nukentėjusiuoju ir išeidami užrakino butą), tačiau, įvertinus jų pritarimą vienas kito neteisėtiems veiksmams, pripažintina, kad visi trys nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-79/2012, 2K-295/2012, 2K-254/2013).

Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad ta aplinkybė, jog I. S. ir A. U. nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusįjį, neturi reikšmės inkriminuojant I. S. nusikalstamą veiką. Šiuo atveju nuteistųjų bendrininkavimą parodo kiekvieno iš jų konkliudentiniai veiksmai, kuriais I. S. ir A. U. išreiškė pritarimą G. V. smurtiniams veiksmams ir patys, kaip vykdytojai, dalyvavo realizuojant tą patį nusikalstamą ketinimą (savavaldžiavimą). Pažymėtina ir tai, kad būtent pati I. S. pakvietė A. U. kartu vykti pas nukentėjusįjį ir pareikalauti grąžinti pinigus ir jos daiktus.

6.3. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai padarė pagrįstą išvadą dėl I. S., kaip vienos iš bendravykdytojų, dalyvavimo savavaldžiaujant ir jos veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Dėl kaltės sunkaus sveikatos sutrikdymo atžvilgiu

7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nenustatė priežastinio ryšio tarp kasatorės veiksmų ir padarinių, o būtent – nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo. Kasatorė teigia, kad ji iš balkono nukentėjusiojo neišmetė, tai buvo neblaivaus asmens neadekvataus elgesio pasekmė. Kasatorė nurodo ir tai, kad žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik nustačius asmens kaltę, o jos kaltės teismai neįrodė.

7.1. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje veika kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, teismams nustačius, kad prieš nukentėjusįjį nuteistieji panaudojo psichinę ir fizinę prievartą: reikalaudami grąžinti I. S. daiktus ir pasirašyti 10 000 Lt (2896,20 Eur) vekselius, jie grasino „išvežti ir pakasti“, peiliu „perbadyti kojas“, jei nukentėjusysis kreipsis į teisėsaugos institucijas, sukėlė fizinį skausmą, G. V. smūgiavus nukentėjusiajam į veidą, neteisėtai atėmė nukentėjusiajam laisvę, užrakindami bute. Šie nuteistųjų veiksmai teismų sprendimuose konstatuoti išsamiai išnagrinėjus ir juos pagrindus nukentėjusiojo T. Š. parodymais, iš dalies nuteistojo G. V. parodymais, specialisto išvada Nr. G 216/13 (03) (T. 1, b. l. 50–51) ir teismo eksperto G. P. paaiškinimais, duotais teisme, kuriais jis patvirtino specialisto išvadą (T. 3, b. l. 151–152), liudytojų parodymais. Kaip teisingai konstatavo teismai, tokie nuteistųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip savavaldžiavimas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam (BK 294 straipsnio 2 dalis).

Iš teismų sprendimų matyti, kad jie, įvertinę pirmiau nurodytas įvykio aplinkybes, padarė išvadą, kad šie nuteistųjų veiksmai sukūrė tokią bauginančią situaciją, iš kurios nukentėjusysis T. Š., likęs savo bute su G. V., matė išeitį tik pabėgti per balkoną – išlipti iš savo buto, kuris yra devintame aukšte, įstiklinto balkono ir įlipti į aštuntame aukšte esančio buto balkoną. T. Š., iškritusiam iš balkono, buvo konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas (specialisto išvada Nr. G 216/13(03) (T. 1, b. l. 51), dėl kurio iš nuteistųjų apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo priteista atlyginti 8688,60 Eur neturtinės žalos, 605,81 Eur išlaidoms vaistams bei medicininėms priemonėms atlyginti ir pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą kitai turtinei žalai (negautoms pajamoms) atlyginti, o jo dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

7.2. Nuteistųjų ir nuteistosios I. S. gynėjo apeliacinių skundų argumentus, kad nukentėjusiajam padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą lėmė ne nuteistųjų veiksmai, bet paties T. Š. neatsargus elgesys; kad jis įvykio metu buvo neblaivus ir dėl to elgėsi neprognozuojamai, apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip deklaratyvius, nurodydamas, kad priežastinis ryšys tarp nuteistųjų veiksmų ir sunkaus sveikatos sutrikdymo (kilusio dėl nukentėjusiojo iškritimo iš balkono) nustatytas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į skundų argumentus dėl nuteistųjų kaltės padarinių atžvilgiu, nutartyje taip pat nurodė, kad nuteistųjų kaltė dėl kilusių padarinių – T. Š. sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra neatsargumas, pasireiškęs nusikalstamu nerūpestingumu, nes jie nenumatė, kad dėl jų veikimo gali atsirasti tokie padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

7.3. Priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kaltė – subjektyvusis: taigi jų nustatymas turėtų vykti būtent tokia tvarka: tik nustačius objektyviuosius požymius, gali būti nustatytas psichinis asmens santykis su jais, t. y. pavojinga veika, įstatyme numatytais pavojingais padariniais ir priežastiniu ryšiu. Taigi, tik nustačius priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarinių, galima spręsti apie asmens psichinį santykį su padariniais, pasireiškiantį tyčia ar neatsargumu. Kita vertus, tiek sprendžiant priežastinio ryšio buvimo klausimą, tiek sprendžiant kaltės klausimą, svarbu nustatyti tai, ar asmens veiksmai lėmė pasekmes, ar jo veiksmai tik sudarė prielaidas nukentėjusiajam rizikingai elgtis savo gyvybės (sveikatos) atžvilgiu – tokiu atveju asmeniui negali būti inkriminuojamos nukentėjusiojo pasirinkto rizikingo elgesio pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-47/2011).

7.4. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, remiantis tyčinės kaltės samprata, veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), būtina nustatyti ne tik tyčią veikos atžvilgiu, bet ir tyčią padarinių atžvilgiu. BK 294 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), todėl inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ne tik tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, bet ir tai, kad jis šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012, 2K-159/2014). Taigi nagrinėjamoje byloje nuteistųjų veiką kvalifikavus kaip savavaldžiavimą, turėjo būti nustatyta tyčia (tiesioginė ar netiesioginė) ir visų jiems inkriminuotų padarinių atžvilgiu. Teismų sprendimais nustatyta, kad, I. S. ir A. U. išėjus, bute kartu su nukentėjusiuoju liko G. V.. Jiems abiem parūkius balkone, G. V. grįžo į kambarį, nukentėjusysis liko balkone. T. Š., būdamas nemažo svorio ir vartojęs alkoholio (0,5 promilės), nusprendė nelaukti, kol I. S. ir A. U. sugrįš iš jo sesers, kuri, kaip žinojo nukentėjusysis, neturi I. S. žiedo ir USB laikmenos, kurių jie nuėjo pasiimti, ir, išsigandęs galimo smurto prieš jį, nusprendė perlipti iš savo buto įstiklinto balkono į aštuntame aukšte esančio buto balkoną. Kaip nurodo pats nukentėjusysis, I. S. ir A. U., išeidami iš buto nurodė G. V. jo nemušti; G. V., likęs su juo bute daugiau negrasino, jam pradėjus lipti per balkoną G. V. tai matė, bet nieko nesakė. Bylos duomenys taip pat rodo, kad nors I. S. išeidama užrakino buto duris, vėliau G. V., paėmęs prie durų kabėjusius kitus raktus, atsirakino ir išėjo iš buto.

7.5. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad teismai, remdamiesi byloje nustatytomis aplinkybėmis, negalėjo konstatuoti tyčios (nei tiesioginės, nei netiesioginės) šių padarinių – nukentėjusiojo išlipimo per balkoną – atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas, tiesa, ne spręsdamas kaltės, o neturtinės žalos dydžio klausimą, konstatavo, kad nors baudžiamojoje byloje neginčijamai įrodyta, jog nuteistieji neteisėtai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą teisę reikalauti skolos, tačiau nukentėjusysis neįvertino, kad dėl savo svorio, buto padėties (devintas aukštas) ir balkono langų rėmų (balkonas įstiklintas), toks jo elgesys – lipimas per balkoną – buvo labai rizikingas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad paties nukentėjusiojo rizikingas elgesys akivaizdžiai neatitiko protingo, apdairaus ir atidaus elgesio standarto.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisingai nustatę faktines įvykio aplinkybes teismai netinkamai jas įvertino teisiniu požiūriu. Teismai, konstatavę, kad nukentėjusiojo elgesys, t. y. sprendimas išlipti per įstiklintą balkoną iš buto, esančio devintame aukšte, neatitiko protingo, apdairaus ir atidaus elgesio standarto, taigi negalėjo būti prognozuojamas kitų asmenų, šiuo atveju nuteistųjų, vis tiek pripažino, kad sunkus sveikatos sutrikdymas, sukeltas kritimo iš balkono, turi būti inkriminuotas kaip savavaldžiavimo padarinys. Teismai, padarę tokią išvadą, kartu turėjo pripažinti, kad nuteistieji numatė tokius padarinius ir jų norėjo arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti – nes kaip jau minėta pirmiau, savavaldžiavimo, t. y. tyčinio nusikaltimo, kurio sudėtis yra materialioji, padarymo atveju padarinių atžvilgiu turi būti nustatyta tyčia.

7.6. Nagrinėjamoje byloje taip pat svarbu, kad, kvalifikuojant veiką pagal konkretų baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnį, asmeniui gali būti inkriminuojama tik tokia veika ir padariniai, kurie atitinka to straipsnio dispozicijoje numatytos pavojingos veikos ir padarinių turinį; atitinkamai tik tarp šių konkretaus BK straipsnio dispozicijoje nurodytų elementų turi būti nustatomas priežastinis ryšys ir vėliau asmens psichinis santykis su šiais elementais. BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padariniai gali būti ir sveikatos sutrikdymas, tačiau sunkus sveikatos sutrikdymas negali būti inkriminuotas kaip BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padariniai, nekvalifikuojant jų atskirai (iš sutapties) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70/2009). Įvertinus tai, kad byloje yra paduotas tik nuteistosios I. S. kasacinis skundas, jokie sprendimai, galintys pasunkinti nuteistosios teisinę padėtį nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, yra negalimi.

7.7. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius kasatorės, taip pat ir kitų nuteistųjų A. U. ir G. V. (BPK 376 straipsnio 2 dalis), tyčios dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo (atsiradusio dėl nukentėjusiojo išlipimo per balkoną) kaip savavaldžiavimo padarinio ir nesant galimybių pasunkinti kasatorės bei kitų nuteistųjų padėties šioje byloje (galbūt inkriminuojant padarinius iš sutapties su kita veika, numatyta BK), ši aplinkybė yra šalinama iš inkriminuotos nuteistiesiems nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai keistini, iš jų šalinant aplinkybę, kuri nurodyta konstatuojant nuteistųjų padarytos veikos padarinius, susijusius su nukentėjusiojo iškritimu iš balkono, o būtent šią: „dėl to nukentėjusysis, siekdamas pabėgti, iš devintame aukšte esančio balkono bandė perlipti į aštuntame aukšte esantį balkoną, tačiau nukrito ant žemės ir susižalojo“.

7.8. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmiau minėtos aplinkybės pašalinimas iš nuteistųjų veikos aprašymo, jų veikos kvalifikavimui įtakos neturi.

Be būtinų kvalifikuoto savavaldžiavimo požymių, t. y. psichinės ar fizinės prievartos panaudojimo, kurie nagrinėjamoje byloje yra nustatyti išsamiai ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, taikant baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą, kaip jau minėta pirmiau, būtina nustatyti pasekmes – t. y. didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012). Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012). Kaip teisingai konstatavo abiejų instancijų teismai, nagrinėjamoje byloje nuteistųjų psichinis spaudimas (agresija) nukentėjusiajam, reikalaujant grąžinti I. S. daiktus ir pasirašyti 10 000 Lt (2896,20 Eur) vekselius, grasinimai „išvežti ir pakasti“, peiliu „perbadyti kojas“, jei nukentėjusysis kreipsis į teisėsaugos institucijas, fizinio skausmo sukėlimas (smūgis į veidą), neteisėtas laisvės atėmimas (užrakinimas bute) rodo apie tokios bauginančios situacijos sukūrimą ir jų siekį padaryti nuteistojo teisėms didelę žalą, t. y. sukurti tokią situaciją, kurioje nukentėjusysis prarastų saugumo jausmą ir patirtų sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą. Skirtingai nei teigia kasatorė, fizinės prievartos panaudojimas (t. y. smūgio į nukentėjusiojo veido sritį) ir jos pasekmės (žandikaulio lūžis) byloje taip pat yra nustatytos. Apeliacinės instancijos teismas sprendime išsamiai ir motyvuotai atsakė į apeliacinio skundo argumentą, kad smūgio, kurį T. Š. sudavė G. V., neva nebuvo. Teismai, remdamiesi nukentėjusiojo parodymais, specialisto išvada bei teismo eksperto paaiškinimais, duotais teisme, padarė motyvuotą išvadą, kad G. V. sudavė T. Š..

7.9. Teisėjų kolegijai šia nutartimi konstatavus, kad sunkus sveikatos sutrikdymas negali būti inkriminuotas kaip savavaldžiavimo padariniai, keistini ir teismų sprendimai dėl civilinio ieškinio.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl išlaidų vaistams ir medicininėms priemonėms atlyginti (605,81 Eur) ir sprendimas pripažinti T. Š. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą kitai turtinei žalai (negautoms pajamoms) atlyginti, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, naikintini, nes priteista žala yra susijusi išimtinai su sunkiu sveikatos sutrikdymu iškritus iš balkono. T. Š. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos, susijusios su minėtu sveikatos sutrikdymu, paliekamas nenagrinėtas.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra keistinas. Įvertinus tai, kad civilinis ieškinys nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pareikštas išimtinai dėl žalos, susijusios su sunkiu sveikatos sutrikdymu (T. 3, b. l. 64–71), teismai savo sprendimuose, priteisdami neturtinę žalą, taip pat atitinkamai analizavo ir vertino aplinkybes, daugiausia susijusias su sunkiu sveikatos sutrikdymu, priteistas neturtinės žalos dydis yra mažinamas. Remiantis teismų nustatytomis aplinkybėmis bei teismų praktika panašiose bylose, t. y. nustatant neturtinės žalos, padarytos dėl BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos, dydį, neturtinės žalos, patirtos dėl savavaldžiavimo, dydis yra mažinamas iki 1000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-634/2007, 2K-499/2009, 2K-45/2012, 2K-182/2011, 2K-291/2012, 2K-604/2012, 2K-177/2013, 2K-351/2014).

Civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo patirtos turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su sunkiu sveikatos sutrikdymu, atsiradusiu iškritus iš devinto aukšto balkono, ieškovas turi teisę pareikšti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartį:

Pašalinti iš nuosprendžio ir nutarties teismų nustatytus šiuos I. S., A. U. ir G. V. savavaldžiavimo padarinius: „nukentėjusysis, siekdamas pabėgti, iš devintame aukšte esančio balkono bandė perlipti į aštuntame aukšte esantį balkoną, tačiau nukrito ant žemės ir susižalojo“.

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutarties dalis dėl T. Š. civilinio ieškinio:

T. Š. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos palikti nenagrinėtą.

Neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Š. solidariai priteistą iš I. S., A. U. bei G. V. sumažinti iki 1000 eurų.

Kitas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas

Rima Ažubalytė