2021-04-07 Nr. AB-6926-3-61-3-01291-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2024-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01291-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovams Lietuvos kariuomenei ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. L. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. ATRS-240 „Dėl sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos“ (toliau – ir Tarnybos Sprendimas) ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2020 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 12-01-469 „Dėl 2020 m. kovo 3 d. gauto skundo“ (toliau – ir Ministerijos Sprendimas); įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo patikslintą prašymą, kuris 2020 m. kovo 6 d. buvo pateiktas Ministerijai, ir priimti naują sprendimą; priteisti visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nustatytu terminu pateikė Tarnybai dokumentus dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (toliau – ir Privalomoji karo tarnyba) atidėjimo. Priimant dokumentus jam žodžiu buvo pasakyta, kad tuo atveju, jei kokių nors dokumentų pritrūktų, su juo būtų susisiekta ir nurodyta pateikti juos papildomai. Tačiau Tarnyba, nesusisiekusi su juo ir nepaprašiusi pateikti jokių papildomų dokumentų, nepagrįstai priėmė sprendimą neatidėti Privalomosios karo tarnybos. Tarnyba, konstatavusi, kad jo prašymas atidėti Privalomąją karo tarnybą yra nepagrįstas, priėmė jį nagrinėti, pažeisdama teisės aktais nustatytą reguliavimą, gero viešojo administravimo principą, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą.

Pareiškėjo manymu, Tarnyba turėjo iš jo pareikalauti papildomų dokumentų ir nustatyti terminą jiems pateikti, ir tik jų nepateikus – atsisakyti nagrinėti prašymą. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtinto Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos aktyviajame kariuomenės personalo rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 27 punktu ir darė išvadą, kad jo prašymas buvo išnagrinėtas neišsamiai, formaliai ir nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

Kadangi Tarnyba neteisėtai priėmė nepagrįstą sprendimą nagrinėti jo pateiktą prašymą, taip pat jį neteisėtai ir pažeisdama nustatytas procedūras išnagrinėjo, pareiškėjo manymu, toks Tarnybos Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir turi būti grąžintas Tarnybai pakartotiniam nagrinėjimui. Tarnyba, nustačiusi, jog dalis prašymo yra nepagrįsta, pareiškėjo teigimu, turėjo bent dėl tos prašymo dalies kreiptis į jį ir įpareigoti pateikti papildomus dokumentus (pavyzdžiui, dėl jo motinos sveikatos būklės, jos darbo grafiko ir pan.), tačiau to nepadarė.

Pareiškėjo manymu, tiek Tarnyba, tiek ir Ministerija neteisėtai taikė papildomus kriterijus nagrinėjant jo prašymą, nes Apraše nėra nurodytas reikalavimas pagrįsti žalos mastą, priežastinį ryšį ir žalos pobūdį, todėl tiek Ministerija, tiek Tarnyba neteisėtai reikalavo papildomo ir gilesnio pagrindimo.

3. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 5 d. Tarnybai pateikė prašymą atidėti Privalomąją karo tarnybą, nes, kaip nurodė, atliekant tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jei tarnybą atliktų kitu metu. Tarnybos Atrankos komisija, vadovaudamasi teisės aktais ir atsižvelgusi į pareiškėjo išdėstytus motyvus bei juos pagrindžiančius dokumentus, 2020 m. vasario 19 d. išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir priėmė sprendimą neatidėti tarnybos.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teisinis reguliavimas nurodo, jog pareiga įrodyti neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu, tenka karo prievolininkui. Teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu.

Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas, manydamas, jog tarnyba sukels jam neproporcingai didelę žalą, turėjo Tarnybai pateikti pagrįstą prašymą ir neproporcingą žalą patvirtinančius įrodymus, tačiau tai nebuvo padaryta.

Atsakovo manymu, prašymo pateikimo metu nebuvo apribota pareiškėjo teisė ir galimybė teikti išsamius argumentus, motyvus ir juos patvirtinančius įrodymus, o vertinant prašyme ir skunde išdėstytus argumentus matyti, kad pareiškėjas iš esmės juose nurodo tas pačias aplinkybes, jas grindžia tais pačiais argumentais ir įrodymais, savaip interpretuodamas nurodytų duomenų įrodomąją reikšmę. Atsakovo manymu, pareiškėjo ginčijami sprendimai priimti tinkamai įvertinus jo pateiktus įrodymus nagrinėto prašymo ir skundo kontekste, todėl pagrįstai buvo prieita prie išvados, jog pareiškėjo nurodyta žala ir rizika vykdomo verslo tęstinumui (nors tos pačios rūšies verslą tame pačiame objekte vysto ne tik pareiškėjas, bet ir jo mama), neigiama įtaka karjeros pradžiai naujoje darbovietėje ir ūkio subjektui (darbdaviui) sukeliami nepatogumai (nors pareiškėjas įsidarbino žinodamas, kad yra šaukiamojo amžiaus karo prievolininkas, kuriam anksčiau tarnyba jau buvo vieną kartą atidėta), taip pat galimas darbo vietos, kvalifikacijos, konkurencingumo darbo rinkoje praradimas, karjeros galimybių sumažėjimas yra tik menama ir nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.

Atsakovo manymu, pareiškėjo turimas darbas savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos jo interesams fakto, dėl kurio įstatyme numatytos tarnybos atlikimas būtų negalimas; tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus duomenų (įrodymų), iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės pareiškėjas patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks jo ar jo artimųjų ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei ir pan. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti tokio masto žalai asmeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti Privalomąją karo tarnybą.

Pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad jo brolis, pabaigęs profesinę mokyklą ir įsidarbinęs, galės prisidėti prie šeimos verslo, atsakovas vertino kaip menamą, abstrakčią ir sudarančią prielaidas išvengti prievolės atlikti Privalomąją karo tarnybą. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas, siekdamas atidėti Privalomosios karo tarnybos atlikimą, turi nurodyti išskirtines, realias ir galinčias būti pagrindu atidėti tarnybos atlikimą priežastis, tačiau, atsižvelgus į pareiškėjo turimą darbą, kurį galima vertinti kaip nuolatinio arba ilgai trunkančio pobūdžio aplinkybę, ir į tai, kad darbo sutartis pasirašyta 2019 m. gruodžio 4 d., būtų neįmanoma užtikrinti pareiškėjo tarnybos atlikimo kitu metu įgyvendinimo (2021 m. pareiškėjui sukaks 23 metai, t. y. paskutiniai karo prievolės atlikimo metai), o pareiškėjas turėjo pakankamai laiko priimti sprendimams sumažinti jam galimai kilsiančią žalą, kadangi jis pradėtas šaukti atlikti tarnybą dar nuo 2019 m. sausio 10 d.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad darbas ir turimi finansiniai įsipareigojimai bei vystomas verslas savaime negali būti vertinami kaip neproporcingai didelė žala asmeniniams interesams ir galimybė nevykdyti konstitucinės pareigos, t. y. atlikti karo prievolės. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių svarių duomenų, įrodančių, kad praras turimą kvalifikaciją, jam nebus leista atgal grįžti į jau turimą darbą, taip pat, kad pagal verslo liudijimus vystomo apgyvendinimo verslo negalės tarnybos laikotarpiu perimti mama.

Kadangi šaukimai atlikti tarnybą atnaujinti dar 2015 m., todėl prieš planuojant karjerą ir asmeninį gyvenimą, prisiimant atitinkamus įsipareigojimus ir sprendimus dėl verslo, atsakovo manymu, pareiškėjas turėjo įvertinti galimą riziką patekti į šauktinių sąrašus ir galimybę atlikti tarnybą savo noru pasirenkant tarnybos vietą ir laiką. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jo pateiktų aplinkybių vertinimas buvo tik formalus, kadangi sprendimuose aptartos visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia neproporcingai didelę žalą.

5. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo manymu, Tarnybos sprendime pasisakyta dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei motyvų. Karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tarnyba pareiškėjo prašymą vertino, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus (t. y. prašymas atidėti Privalomąją karo tarnybą nelaikytas nepagrįstu iš esmės), tačiau pareiškėjo pateiktų argumentų nepakako, kad būtų galima konstatuoti, jog atliekant Privalomąją karo tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu tarnybą jis atliktų kitu metu. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant tokio pobūdžio skundams keliamų nagrinėjimo procedūrų reikalavimų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nurodo tik menamą žalą, t. y. neįrodo jos realumo, be to, nepateikia motyvų, įrodančių tokią žalą, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose numatytą pareigą atlikti Privalomąją karo tarnybą, todėl nurodytos aplinkybės negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti, kad pareiškėjas, atlikdamas tarnybą, patirtų neproporcingai didelę žalą. Atsakovas pabrėžė, kad karo tarnyba negali būti atidedama vien tik remiantis abstrakčiais pareiškėjo teiginiais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas rėmėsi Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Aprašo 4, 5 punktais ir darė išvadą, kad teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu. Diskrecijos teisė nuspręsti, ar tokios žalos pobūdis yra toks, kuris galėtų nusverti konstitucinę karo prievolininko pareigą atlikti Karo prievolės tarnybą, palikta Tarnybai.

9. Teismas pažymėjo, kad, nors teisės aktuose tiesiogiai nėra įtvirtinta, jog pareiškėjas turi pagrįsti žalos mastą, priežastinį ryšį tarp jo pašaukimo atlikti tarnybą ir žalos atsiradimo bei pan., tačiau akivaizdu, kad tai yra neatsiejamai susiję su teisės aktuose įtvirtintu „neproporcingai didelė žala pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu“ turinio atskleidimu. Teismas neturėjo pagrindo teigti, kad atsakovai įvedė kokius nors papildomus žalos kriterijus, kurie nėra įtvirtinti teisės aktuose, ir darė išvadą, kad atsakovai tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, susijusius su „neproporcingai didelės žalos pareiškėjo asmeniniam ar visuomeniniams interesams“ pagrindimu.

10. Vertindamas, ar pareiškėjo 2020 vasario 5 d. prašymą nagrinėjusios institucijos pagrįstai jame nurodytų priežasčių, dėl kurių privalomoji pradinė karo tarnyba turėtų būti atidėta, nevertino kaip galimai galėsiančių sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ir visuomeniniams interesams, ir kurios (žalos) būtų galima išvengti, jeigu pareiškėjas tarnybą atliktų kitu metu, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsniu, Karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, 5 straipsnio 2, 3 dalimis, nustatė, kad pareiškėjas savo 2020 m. vasario 5 d. prašymą Tarnybai argumentavo tuo, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neigiama įtaka jo šeimos verslo tęstinumui, taip pat karjeros pradžiai tarptautinėje įmonėje informacinių technologijų sektoriuje, dėl ko darbdaviui papildomai tektų ieškoti pakaitinio darbuotojo ir dėl ko nebus pasiekti naujai suburtos komandos tikslai; šeimos verslas turizmo srityje reikalauja nuolatinės priežiūros, jo motina dėl savo sveikatos būklės ir darbo grafiko viena nepajėgtų juo pasirūpinti; verslas negeneruoja tiek pajamų, jog būtų galimybė pasamdyti kitus asmenis; šiame versle po tėvo mirties dirba tik pareiškėjas ir jo motina; pareiškėjas neseniai įsidarbino programinės įrangos inžinieriumi uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Telia Global Services Lithuania“, kurioje šiuo metu vyksta jo apmokymai, truksiantys 7–8 mėnesius, tad jam atliekant tarnybą darbdaviui tektų ieškoti naujo pakaitinio darbuotojo; šeimos verslas, t. y. kaimo turizmo sodyba, reikalauja daug priežiūros.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jau 2019 m. vasario 8 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu atidėti jam privalomąją pradinę karo tarnybą, kadangi yra informacinių technologijų specialistas ir užima svarbias pareigas įmonėje, taip pat nurodė, kad dirba ne su vienu projektu ir jo nėra kuo pakeisti. Kartu su prašymu pareiškėjas buvo pridėjęs 2017 m. balandžio 27 d. darbo sutartį, iš kurios matyti, kad tuo metu dirbo informacinių technologijų inžinieriumi UAB „Atea“. Tarnyba 2019 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. ATRS-846 nusprendė atidėti pareiškėjui tarnybą iki 2019 m. gruodžio 31 d., taip suteikdama jam papildomai laiko pasiruošti atlikti Privalomąją karo tarnybą vėlesniu metu.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme Tarnybai ir skunde teismui išdėstytus argumentus, pažymėjo, kad pareiškėjas savo prašymą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir ankstesnį prašymą, dėl kurio jau vieną kartą jam buvo atidėta tarnyba; pareiškėjui atidėjus tarnybą buvo suteikta galimybė per vienerius metus pasiruošti jai, tačiau pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, kad galėtų atlikti tarnybą kitu metu.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėjas ankstesniame 2019 m. vasario 8 d. prašyme nurodė, kad užima svarbias pareigas UAB „Atea“, taip pat pateikė duomenis dėl jo 6 mėnesius trukusių apmokymų, tačiau jau 2019 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas sudarė darbo sutartį su UAB „Telia Global Services Lithuania“, taip pat nurodė, kad vyksta jo apmokymai, truksiantys 7–8 mėnesius. Teismas pažymėjo, kad galimų nuostolių riziką prisiėmė pats pareiškėjas, sudarydamas naują darbo sutartį, kadangi ją sudarė jau būdamas pašauktas atlikti Privalomąją karo tarnybą, kuri 2019 m. jam buvo atidėta. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad darbdaviui reikėtų ieškoti naujo darbuotojo, pareiškėjui išėjus atlikti tarnybą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama, kokia neproporcingai didelė žala dėl karo tarnybos būtų padaryta pareiškėjo, o ne jo darbdavio asmeniniams ar visuomeniniams interesams.

14. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis, net ir praradęs turimą darbą, negalės surasti panašaus, jo kvalifikaciją ir gebėjimus, taip pat finansinius poreikius atitinkančio darbo. Teismas rėmėsi Darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalimi, Karo prievolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad po Privalomosios karo tarnybos atlikimo pareiškėjui nebūtų sudarytos kliūtys grįžti į tą pačią darbo vietą ir tęsti pradėtus darbus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl jo kvalifikacijos praradimo pagrįsti tik prielaidomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas Tarnybai 2020 m. kovo 2 d. teiktame skunde nurodė, jog jo šiuo metu užimama pozicija (informacinių technologijų specialistas) yra labai paklausi, konkurencinga ir pageidaujama tarp programuotojų. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo darbinių pareigų neatlikimas 9 mėnesius nelaikytina neproporcingai didele žala, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas vykdytų savo konstitucinę pareigą valstybei.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jo brolis ateityje padės šeimos versle, yra tik pareiškėjo prielaidos, be to, pareiškėjui teikiant 2019 m. prašymą atidėti tarnybą priežastys, susijusios su šeimos verslu, jau egzistavo, todėl pareiškėjas turėjo laiko pasiruošti tarnybai ir išspręsti visus klausimus, susijusius su šeimos verslu, jo vykdymu ir pan. Šių priežasčių teismas nelaikė galinčiomis padaryti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams.

16. Teismas rėmėsi Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjui kartą jau buvo atidėta tarnyba, todėl jis turėjo visas galimybes pasirūpinti, jog šiais metais jam atliekant tarnybą būtų išvengta jo nurodomos žalos. Teismo vertinimu, pareiškėjui atidėti dar kartą Privalomąją karo tarnybą nėra jokio pagrindo, nes nėra jokių garantijų, kad kitais metais situacija būtų kitokia.

17. Teismas konstatavo, kad atsakovai, priimdami ginčijamus sprendimus, iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo argumentus ir pateiktus įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodyta žala – galimas darbo vietos, kvalifikacijos, konkurencingumo darbo rinkoje praradimas, karjeros galimybių sumažėjimas, būsimi darbdavio nuostoliai, galimai žlugęs šeimos verslas – yra tik menama, t. y. neįrodė jos realumo, be to, pareiškėjas neįrodė neproporcingai didelės žalos atsiradimo tikimybės jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kad jos būtų išvengta tarnybą atidėjus dar vieniems metams.

18. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodomų procedūrinių pažeidimų, priimant ginčijamus sprendimus, teismas rėmėsi Aprašo 5, 8 punktais ir darė išvadą, kad minėtas teisinis reguliavimas nedraudžia Tarnybai iš karto vertinti pareiškėjo motyvus ir pridėtus įrodymus bei priimti sprendimą dėl prašymo atmetimo, jeigu jo prašymas nėra nepagrįstas iš esmės, tačiau jis grindžiamas tam tikromis aplinkybėmis, kurios nesudaro pagrindo tarnybos atidėjimui. Šiuo atveju tai ir buvo padaryta, todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad Tarnyba buvo pasyvi ir nesilaikė gero administravimo principo, atmetė kaip nepagrįstus.

19. Teismas nurodė, kad nebuvo pagrindo dar papildomai iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, kadangi pareiškėjas krašto apsaugos ministrui 2020 m. kovo 2 d. teiktame skunde detaliai išdėstė aplinkybes apie jo mamos sveikatos būklę ir darbo grafiką, taip pat pridėjo visus įrodymus, kuriais grindė savo argumentus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė dėl įrodymų pateikimo iš esmės buvo įgyvendinta tinkamai, jo teisės dėl to nebuvo pažeistos, todėl teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad buvo padarytas esminis procedūrinis pažeidimas, kuris galėtų lemti skundžiamų sprendimų panaikinimą.

20. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos viršininko 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-1030 patvirtintų Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos atrankos komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) skelbimas Teisės aktų registre nėra privalomas, nes jis yra vidaus administravimo (organizacinio tvarkomojo pobūdžio) aktas. Tad vien tai, jog jis nebuvo paskelbtas minėtame registre jo nedaro negaliojančiu. Teismas rėmėsi Nuostatų 6, 10, 11.1, 11.4 punktais ir darė išvadą, kad Atrankos komisijos posėdžiai visada vyksta nuotoliniu būdu, išskyrus tam tikrus išskirtinius atvejus, kurie nurodyti Nuostatų 11.1 punkte. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo jokių išskirtinių aplinkybių, kurios būtų lėmusios būtinumą pareiškėjo prašymą nagrinėti susirinkimo būdu. Teismas nurodė, kad Tarnyba turėjo teisę pareiškėjo prašymą nagrinėti nuotoliniu būdu, ir tai, kad pareiškėjas pageidavo ar būtų norėjęs, jog jo prašymas būtų nagrinėtas susirinkimo būdu, Tarnybos niekaip neįpareigojo, o Tarnyba, nepasirinkdama tokios pareiškėjo pageidautos posėdžio formos, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų.

21. Teismas nurodė, kad atsakovų skundžiami sprendimai iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatą, nes iš jų turinio matyti, kad jie yra pagrįsti objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, matyti, kokias teisines pasekmes jie sukelia pareiškėjui, jame aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjektų valia.

22. Teismas konstatavo, kad tiek Tarnyba, tiek ir Ministerija visiškai pagrįstai ginčijamais sprendimais pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepripažino kaip galinčių sukelti neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, jeigu tarnyba nebūtų atidėta kitiems metams, o ją atidėjus – tokios žalos būtų išvengta; Tarnybos ir Ministerijos sprendimai priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir tinkamai įvertinus faktines ginčo aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių administracinių aktų, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, teismas neturėjo teisinio pagrindo. Administracinius aktus pripažinus teisėtais, teismas netenkino ir pareiškėjo išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atidėti jam Privalomosios karo tarnybos atlikimą.

III. 23. Pareiškėjas V. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo: išreikalauti iš Lietuvos kariuomenės nuasmenintą ir trumpai aprašytą sąrašą atvejų, esant kokioms aplinkybėms Privalomoji karo tarnyba kitiems šauktiniams 2020 metais buvo atidėta dėl neproporcingai didelės žalos; iki bus priimtas teismo sprendimas, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir šaukimo procedūras jo atžvilgiu sustabdyti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (žyminius mokesčius).

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvadomis dėl pareiškėjo prašyme atidėti tarnybą nurodytų duomenų pakankamumo atsakovų sprendimams priimti, atkreipia dėmesį, kad standartinėje prašymo formoje dėl tarnybos atidėjimo nereikia įrodinėti neproporcingai didelę žalą, o tik pagrįsti, kad egzistuoja aplinkybės, galinčios tokią žalą sukelti. Todėl Lietuvos kariuomenė vertino pareiškėjo prašymą, taikydama visiškai kitus, iš anksto neatskleistus kriterijus pateiktiems prašymams. Pareiškėjas pažymi, kad jo analogiško turinio prašymas 2019 metais buvo tenkintas, tačiau lygiai tokioje pačioje situacijoje pateikus prašymą 2020 metais nepagrįstai buvo iškelti papildomi, teisės aktuose neįtvirtinti, kriterijai.

25. Pareiškėjo manymu, teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog Privalomosios karo tarnybos atlikimas gali būti atidėtas tik vieną kartą, vienerių metų laikotarpiui, kadangi toks apribojimas nėra įtvirtintas teisės aktuose. Tai, kad Privalomoji karo tarnyba jau buvo vieną kartą atidėta, pareiškėjo teigimu, nereiškia, jog ji negali būti atidėta pakartotinai, jei neproporcingai didelės žalos aplinkybės nenustojo savo galios ir vis dar egzistuoja arba atsirado naujos aplinkybės, kuriomis remiasi šauktinis.

26. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į kriterijus, kurie vertinami nustatant neproporcingai didelės žalos buvimą. Pareiškėjo manymu, unikali ir išskirtinė galimybė jam įsidarbinti bei įgyti apmokymus UAB „Telia Global Services Lithuania“ pripažintina tokia žala, kadangi tokio pobūdžio mokymai atliekami retai, nes darbdaviui kainuoja labai brangiai; darbo vieta konkurencinga; atlikus tarnybą, pareiškėjas nebegalėtų įgauti tokios darbo patirties, nes būtų perkeltas į kitą skyrių, kadangi draudimas taikomas tik darbuotojų atleidimui, bet ne darbo funkcijų keitimui, todėl vietoje pareiškėjo dabartinėje jo darbo vietoje dirbtų kitas darbuotojas, kuris turėtų šias išskirtines ir unikalias žinias. Tokios galimybės praradimas, pareiškėjo manymu, pripažintinas neproporcingai didele žala. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog šis darbas yra niekuo neišskirtinis, kadangi rinkoje tokio pobūdžio mokymų įsigyti nėra įmanoma, ši programavimo patirtis perduodama žodžiu ir praktiškai dirbant kartu su kitu programuotoju, o pačiai kompanijai tokio lygio mokymai kainuoja daug, dėl ko organizuojami itin retai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, spręsdamas dėl pripažinimo neproporcingai didele žala, nepagrįstai vertino darbą pas darbdavį, o ne mokymus, kuriuos pareiškėjas įgis darbo pas darbdavį metu, taigi vertino ne pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kaip sudarančias neproporcingai didelės žalos pagrindą.

27. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo brolis nebuvo apklaustas teismo posėdžio metu, todėl teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra jokių garantijų, kad pareiškėjo brolis ateityje iš tiesų padės šeimos versle (sodybos priežiūroje, nuomoje). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas jo skunde krašto apsaugos ministrui nurodytų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų nevertino, todėl jo išvada dėl neįrodytos neproporcingai didelės žalos padaryta atsietai nuo byloje esančių aplinkybių.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvada, kad Tarnyba neprivalėjo pareikalauti iš jo jokių papildomų dokumentų ir/ar nustatyti termino tokiems dokumentams pateikti, atkreipia dėmesį, kad Ministerija pakeitė savo poziciją, pateikdama gero viešojo administravimo principą atitinkantį išaiškinimą, jog komisija, nagrinėjanti šauktinių prašymus dėl tarnybos atidėjimo, negali nusišalinti nuo įrodymų rinkimo proceso.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Lietuvos kariuomenė neturėjo pareigos kviesti jo į žodinį posėdį ir jį apklausti, kadangi viešojo administravimo subjektai prašymus turi nagrinėti ne formaliai, o išsamiai ir visapusiškai. Komisijos nariams turėjo kilti klausimų, kodėl pareiškėjo mama negali vietoje jo prižiūrėti verslo, nuvykti į sodybą, ją sutvarkyti ir priimti svečių. Pareiškėjo manymu, komisijos nariai neįgyvendino jiems suteiktos kompetencijos ir, neapklausdami pareiškėjo, nepagrįstai nusprendė, jog jo mama turi galimybes prižiūrėti sodybą ir organizuoti šeimos verslą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje nebuvo pateiktas joks balsavimo protokolas ar siūlymas balsuoti dėl žodinio posėdžio, ar aptarimas taikytų priemonių minėtai abejonei pašalinti, todėl, pareiškėjo manymu, tai yra komisijos darbo trūkumas ir kompetencijos pažeidimas, dėl kurio priimtas Tarnybos Sprendimas turėtų būti panaikintas.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvada, jog jo teisės dėl įrodymų pateikimo, būti išklausytam iš esmės buvo įgyvendintos tinkamai, kadangi visus turimus įrodymus ir aplinkybes pareiškėjas nurodė, pateikdamas skundą krašto apsaugos ministrui, nurodo, kad krašto apsaugos ministras nenagrinėja skundų iš naujo, o tik patikrina, ar skundas atitinka formalius kriterijus, Ministerijos Sprendime nurodyta, kad nauji įrodymai nebus vertinami ir į naujus įrodymus nebus atsižvelgiama, taigi, jo skunde krašto apsaugos ministrui nurodytos papildomos aplinkybės nebuvo įvertintos. Pareiškėjo manymu, Ministerijos Sprendimas naikintinas dėl neatitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, kadangi nėra tinkamai motyvuotas, nes nėra aišku, kokiu pagrindu galima nepripažinti neproporcingai didelės žalos kilimo, jeigu niekas negali pasirūpinti šeimos verslu ir sodyba. Pareiškėjo manymu, sodybos bankrotas ir veiklos nutraukimas turėtų būti prilyginamas neproporcingai didelei žalai.

31. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovas nepagrįstais vertina pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas netinkamai įvertino arba visai nevertino jo nurodytų aplinkybių, susijusių su jo šeimos verslu, šio verslo perdavimo broliui, kad laikinas (tarnybos laikotarpiui) darbo santykių nutraukimas įmonėje ir mokymų praradimas jo asmeniniams interesams sukeltų neproporcingai didelę žalą. Atsakovo manymu, pareiškėjo nurodyta galimai Krašto apsaugos ministerijos ištrauka iš sprendimo, priimto dėl kito asmens, ir pateikiami argumentai, kad Krašto apsaugos ministerijos nuomonė dėl įrodymų rinkimo ir išsireikalavimo iš karo prievolininko yra kitokia nei Tarnybos, turi būti atmesti, kadangi jie yra abstraktūs ir nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku, be to, jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame teisme teikia naują prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų išreikalavimo iš Lietuvos kariuomenės, nenurodydamas priežasčių, sutrukdžiusių šį prašymą pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šis prašymas turi būti atmestas. Atsakovas nepagrįstu laiko pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - šaukimo procedūras jo atžvilgiu sustabdyti, kadangi šis prašymas buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo įsiteisėjusia 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi, kuria šis prašymas buvo atmestas.

33. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

34. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo naujas prašymas dėl papildomų įrodymų pateikimo bei naujai pateiktas dokumentas – su broliu pasirašytas susitarimas dėl sodybos priežiūros, turėtų būti atmesti, kadangi pareiškėjas nepasisakė, kodėl tokio prašymo bei papildomo įrodymo negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovas pažymi, kad neturėtų būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir šaukimo (atlikti karo tarnybą) procedūras jo atžvilgiu sustabdyti, kadangi šis prašymas buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme, o apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų aplinkybių, kurios suponuotų tokio reikalavimo nagrinėjimą naujai.

Atsakovas remiasi Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Aprašo 4, 5 punktais ir daro išvadą, kad pareiga įrodyti neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu, tenka karo prievolininkui, todėl neturi pagrindo sutikti su pareiškėju, kad atsakovai įvedė kokius nors papildomus žalos kriterijus, kurie nėra įtvirtinti teisės aktuose. Atsakovas laikosi pozicijos, kad prašymo pateikimo metu nebuvo apribota pareiškėjo teisė ir galimybė teikti išsamius argumentus, motyvus ir juos patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei pateiktų dokumentų, atsakovo manymu, nepakanka konstatuoti tokio masto žalai asmeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą. Pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad brolis pabaigęs profesinę mokyklą galės prisidėti prie šeimos verslo, atsakovas vertino kaip menamą, abstrakčią ir sudarančią prielaidas išvengti prievolės atlikti privalomąją karo tarnybą. Atsakovo nuomone, atsižvelgus į pareiškėjo turimą darbą, kurį galima vertinti kaip nuolatinio arba ilgai trunkančio pobūdžio aplinkybę, ir į tai, kad darbo sutartis pasirašyta 2019 m. gruodžio 4 d., būtų neįmanoma užtikrinti įstatymo nuostatos dėl karo tarnybos atlikimo kitu metu įgyvendinimo, be to, 2021 m. pareiškėjas jau sukanka 23 m., t. y. paskutiniai karo prievolės atlikimo metai, ir jis turėjo pakankamai laiko priimti sprendimams sumažinti jam galimai kilsiančią žalą, kadangi šaukimai į Privalomąją karo tarnybą atnaujinti 2015 m., o pareiškėjas jau pradėtas šaukti atlikti tokią tarnybą dar nuo 2019 m. sausio 10 d.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jis, net ir praradęs turimą darbą, negalės surasti panašaus, jo kvalifikaciją ir gebėjimus, taip pat finansinius poreikius atitinkančio darbo, nes ir pats pareiškėjas nurodė, kad jo turima kvalifikacija darbo rinkoje yra itin paklausi. Atsakovo manymu, Tarnyba, nepasirinkusi pareiškėjo pageidautos posėdžio formos, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Dėl brolio apklausos teismo posėdžio metu, atsakovas laikosi pozicijos, kad pats pareiškėjas dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo elgtis rūpestingai, teikti teismui visus savo turimus įrodymus, kurie pagrįstų jo skundo reikalavimus, kviesti liudyti bet kurį asmenį (tiek mamą ar brolį), kuris teismui perteiktų savo turimą bylai svarbią informaciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarnybos ir Ministerijos sprendimų, kuriais nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas dėl Privalomosios karo tarnybos atidėjimo, teisėtumo bei pagrįstumo.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Karo prievolės įstatymo bei Aprašo nuostatas, jį atmetė. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo išreikalauti iš Lietuvos kariuomenės nuasmenintą ir trumpai aprašytą sąrašą atvejų, esant kokioms aplinkybėms Privalomoji karo tarnyba kitiems šauktiniams 2020 metais buvo atidėta dėl neproporcingai didelės žalos. Atsižvelgiant į tai, kad toks sąrašas nėra šios administracinės bylos ginčo dalykas, šis pareiškėjo prašymas nėra tenkinamas. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

38. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į apeliacinio skundo motyvus.

40. Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

41. Įstatymų leidėjas konstitucinę diskrecijos teisę nustatyti atleidimo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos, realizavo, be kita ko, Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (ginčui aktuali nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 2 skyriaus 2 skirsnio nuostatose. Privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo bendra tvarka sąlygos yra nustatytos minėto įstatymo 14 straipsnyje, o privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimas individualia tvarka yra reguliuojamas Karo prievolės įstatymo 15 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka, todėl yra aktualios Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio nuostatos.

42. Pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jeigu atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. Privalomosios karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu atveju tvarką nustato krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtintas Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos aktyviajame kariuomenės personalo rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašas. Pagal Aprašo 4 punktą karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą prašymą atidėti tarnybą. Karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nepagrįsti prašymai nenagrinėjami. Jei nepagrįsta tik prašymo dalis, nagrinėjama pagrįsta dalis (Aprašo 5 p.). Aprašo 11 punkte įtvirtinta, kad prašymus nagrinėja Tarnybos atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.

43. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi nurodyti, jog nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir įrodyti, kad tarnybą atliekant kitu metu, žalos bus išvengta, t. y. pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytos sąlygos – neproporcingai didelė žala ir karo tarnybos atlikimas kitu metu nėra alternatyvios, todėl atidėjus karo tarnybą, ją privaloma atlikti kitu metu. Pažymėtina, kad teisės aktai konkretaus sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele, neįtvirtina, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-556/2021).

44. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo teiginius dėl standartinės prašymo formos ydingumo, kadangi, kaip matyti, joje prašomi užpildyti laukeliai leidžia įgyvendinti visas Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintas sąlygas, t. y. nurodyti, jog Privalomosios karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą ir, pridedant atitinkamus dokumentus, įrodyti, kad žalos būtų galima išvengti tarnybą atliekant kitu metu. Iš pareiškėjo 2020 m. vasario 5 d. prašymo Tarnybai dėl tarnybos atidėjimo matyti, kad pareiškėjas tinkamai užpildė standartinę Aprašo 1 priede įtvirtintą formą, išsamiai išdėstė aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro neproporcingai didelę žalą, pridėjo tai pagrindžiančius įrodymus, t. y., pildydamas formą, turėjo visas galimybes nurodyti, jog nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą ir, pateikiant atitinkamus įrodymus, įrodyti, kad tarnybą atliekant kitu metu, žalos bus išvengta. Tiek Tarnyba, tiek Lietuvos kariuomenė, nagrinėdami pareiškėjo prašymą, atliko jame nurodytų aplinkybių vertinimą, neišeidami už Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinto reglamentavimo ribų. Todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl iš anksto neatskleistų kriterijų taikymo vertinant jo prašymą. Kaip matyti, pareiškėjas pateikė Tarnybai prašymą su išsamiai užpildytais visais reikalaujamais prašymo formos laukeliais, pridėjo įrodymus, todėl nagrinėjamu atveju kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai dėl Tarnybos pareigos prašyti pareiškėjo papildomų dokumentų ar rengti žodinį prašymo nagrinėjimą.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Tarnyba, nagrinėdama karo prievolininkų prašymus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, tiek Ministerija, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl Tarnybos Sprendimo, privalo, be kita ko, vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais, pagal kuriuos valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Tai, visų pirma, reiškia, kad atsakovų sprendimai dėl tokių karo prievolininkų prašymų, be kita ko, turi būti motyvuoti, motyvų išdėstymas juose turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tiek iš Tarnybos Sprendimo, tiek iš Ministerijos Sprendimo matyti, kad atsakovai išsamiai išnagrinėjo visas pareiškėjo prašymuose nurodytas aplinkybes ir dėl jų pasisakė, savo išvadas pagrindė objektyviais duomenimis, susietais su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, todėl atmestini pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad Tarnyba ir Ministerija nesilaikė gero administravimo principo.

46. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu Tarnyba 2019 m. kovo 22 d. priėmė sprendimą Nr. ATRS-846, kuriuo Privalomoji karo tarnyba pareiškėjui jau vieną kartą buvo atidėta iki 2019 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Privalomosios karo tarnybos atlikimas gali būti atidėtas ne vieną kartą, visgi pažymėtina, kad paskesnio prašymo atidėti Privalomąją karo tarnybą vertinimas negali būti atsietas nuo prieš metus pateikto ir patenkinto prašymo, kuriuo tokia tarnyba jau buvo atidėta. Tai reiškia, kad, kaip teisingai nurodė ir pats pareiškėjas apeliaciniame skunde, paskesniame prašyme turi būti nurodomos naujai atsiradusios aplinkybės, kuriomis remiantis įrodinėjamos Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintos sąlygos. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo paskesnį prašymą grindė iš esmės tapačiais argumentais, kaip ir ankstesnį prašymą, dėl kurio jau vieną kartą jam buvo atidėta Privalomoji karo tarnyba (neigiama įtaka šeimos verslui, taip pat karjeros pradžia naujoje darbovietėje). Kaip matyti, Tarnybai 2019 m. kovo 22 d. sprendimu nusprendus atidėti pareiškėjui Privalomąją karo tarnybą iki 2019 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas per jam suteiktą papildomą laiką pasiruošti atlikti Privalomąją karo tarnybą vėlesniu metu neatliko jokių veiksmų, kad tai galėtų padaryti.

47. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme nurodomos aplinkybės dėl jo įsidarbinimo ir apmokymo UAB „Telia Global Services Lithuania“ pačios savaime neįrodo žalos išvengimo tarnybą atidedant vėlesniam laikui. Atkreiptinas dėmesys, kad Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nėra numatoma neproporcingai didelės žalos kilimas darbdaviui. Vertinant pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl žalos Bendrovei per visuomeninių interesų prizmę, pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė tokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jam atliekant karo tarnybą, UAB „Telia Global Services Lithuania“ kiltų tokia žala, kuri iš esmės pažeistų visuomeninius interesus. Nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai dėl užimamų pareigų praradimo, kadangi, remiantis Darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalimi, draudžiama atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Įvertinus tai, darytina išvada, kad Privalomosios karo tarnybos atlikimas pareiškėjui nesudarys problemų grįžti į tą pačią darbo vietą.

48. Atkreiptinas dėmesys, kad nors Privalomosios karo tarnybos atlikimas gali sukelti tam tikrų nepatogumų, tačiau šie nepatogumai ir patiriama žala turi būti vertinami atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolės pareigą, valstybės gynybos interesus ir padidėjusią grėsmę šiems interesams. Teisėjų kolegija sutinka su institucijų vertinimu, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė, jog Privalomosios karo tarnybos atlikimas jam sukeltų tokio masto žalą asmeniniams ir visuomeniniams interesams, kuri būtų pagrindu dar kartą atidėti Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą.

49. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, nekartodama sprendime išdėstytų motyvų iš naujo bei neaptarinėdama kitų apeliacinio skundo argumentų, neturinčių reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

50. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones jau buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi, o apeliaciniame skunde naujai pateiktame prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nenurodomos jokios naujos esminės aplinkybės, sudarančios pagrindą šį prašymą tenkinti. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė