8d6ccf74-2e09-405d-9813-2e247f4e75ae · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-111-157/2015Teismo proceso Nr. 2-06-3-087-55-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos:50.10.;63.2.;116.1. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. vasario 10 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės PiÅ¡kinaitės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Astron Baltic“ apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje N. 2-533-479/2014 pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Astron Baltic“ ieÅ¡kinį atsakovui akcinei bendrovei SEB lizingui (jo teisių perėmėjas akcinė bendrovė SEB bankas) dėl neteisėto lizingo sutarčių nutraukimo, pripažinimo apsimestinėmis bei atsakovo akcinės bendrovės SEB banko prieÅ¡ieÅ¡kinį ieÅ¡kovui uždarajai akcinei bendrovei „Astron Baltic“ dėl skolos, palÅ«kanų ir delspinigių priteisimo, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims Vidmantui Ramanauskui, Ritai Ramanauskienei ir uždarajai akcinei bendrovei „Turto nuoma“.              Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :I.

Ginčo esmė IeÅ¡kovas UAB „Astron Baltic“ kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį patikslinęs prašė pripažinti Lizingo sutarčių Nr. L2007-090151, Nr. L2007-100107 (toliau ir Lizingo sutartys, Sutartys) vienaÅ¡aliÅ¡kÄ nutraukimÄ neteisėtu; Lizingo sutartis pripažinti apsimestinėmis bei negaliojančiomis nuo jų sudarymo ir nustatyti, kad tarp Å¡alių buvo sudarytos kredito, o ne Lizingo sutartys; pripažinti negaliojančiomis ab initio Å¡alių 2007-11-30, 2008-04-17 sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis ieÅ¡kovas atsakovui pardavė dvi gamybos patalpas, esančias Å ilutės pl. 79, Klaipėdoje, taikyti restitucijÄ ir atsakovui parduotÄ turtÄ pripažinti ieÅ¡kovo nuosavybe.

IeÅ¡kinyje nurodė, kad atsakovui AB SEB lizingui, kurio teises perėmė AB SEB bankas, 2007-11-12, 2008-04-17 pirkimo–pardavimo sutartimis pardavė dvi gamybos patalpas, esančias Å ilutės pl. 79, Klaipėdoje. Å alių 2007-11-12 Finansinio lizingo sutartimis Nr. L 2007-100107, Nr. L 2007-090151, Å¡ios 602 409,64 eurų vertės ir 556 070 eurų vertės patalpos buvo perduotos ieÅ¡kovui. Lizingo sutartimis Å¡alys susitarė, kad ieÅ¡kovui sumokėjus visÄ Sutartyse nustatytÄ kainÄ , turtas pereis jo nuosavybėn. Lizingo sutartys bei jų įvykdymo terminai buvo keičiami papildomais susitarimais.

Atsakovas su trečiaisiais asmenimis V. Ramanausku ir R. Ramanauskiene 2007-11-12 sudarė Laidavimo sutartis Nr. LS L 2007-100107, Nr. LS L 2007-090151, kuriomis tretieji asmenys įsipareigojo su ieÅ¡kovu solidariai atsakyti atsakovui, jeigu ieÅ¡kovas neįvykdys prievolių. Atsakovas ieÅ¡kovÄ ir laiduotojus 2012-05-09 įspėjo dėl netinkamo Lizingo sutarčių vykdymo ir kad nuo 2012-05-17 nutraukia Lizingo sutartis. IeÅ¡kovo teigimu, Lizingo sutartys buvo apsimestiniai sandoriai, nes ieÅ¡kovas kreipėsi į atsakovÄ dėl ieÅ¡kovo veiklos kreditavimo valdomo turto pagerinimui, komercinės veiklos vystymui.

IeÅ¡kovas neketino turto perleisti ir naudotis tik nuomos teisėmis su galimybe ateityje jį iÅ¡sipirkti, nes tokio sandorio sudarymas ieÅ¡kovui buvo nenaudingas. Å alys derėjosi dėl kredito sutarčių, tačiau sudarė Lizingo sutartis. Atsakovas nuo Sutarčių sudarymo pradžios buvo nesÄ Å¾iningas ir siekė sudaryti tokio pobÅ«džio sandorius, kurie labiau atitiktų atsakovo interesus, o ne tikruosius Å¡alių ketinimus. Lizingo sutarčių sudarymas apribojo ieÅ¡kovui galimybę sudaryti refinansavimo sutartis, nes pagal Å¡alių sandorius turtas nuosavybės teise priklausė atsakovui.

IeÅ¡kovas iÅ¡ esmės pagerino atsakovui priklausantį turtÄ , investavo dideles lėšas. IeÅ¡kovo nuomone, Lizingo sutartys nepagrįstai vienaÅ¡aliÅ¡kai nutrauktos, kadangi lizingo gavėjas nepadarė esminio sutarčių pažeidimo, jo įsiskolinimas atsakovui, lyginant su bendra turto verte, buvo nedidelis. Atsakovas AB SEB lizingas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismÄ dokumentinio proceso tvarka, praÅ¡ydamas iÅ¡ ieÅ¡kovo ir laiduotojų solidariai priteisti 5 525,41 Lt nesumokėtų turto vertės dengimų, 25 362,25 Lt nesumokėtų palÅ«kanų, 539,75 Lt nesumokėtų draudimo įmokų, 60 700,82 Lt nesumokėtų palÅ«kanų pagal skolos mokėjimo grafikus, 1 254,41 Lt nesumokėtos skolos dalies pagal mokėjimo grafikus, 15 603,36 Lt delspinigių, iÅ¡ viso dėl 108 986 Lt skolos ir procesinių palÅ«kanų priteisimo.

IeÅ¡kinį grindė netinkamu Lizingo ir Laidavimo sutarčių vykdymu.   Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 5 d. preliminariu sprendimu AB SEB lizingo ieÅ¡kinį patenkino. IeÅ¡kovas ir laiduotojai – tretieji asmenys V. Ramanauskas bei R. Ramanauskienė pateikė prieÅ¡taravimus dėl minėto preliminaraus sprendimo. Vilniaus miesto apylinkės teismui praÅ¡ant, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 17 d. nutartimi sujungė Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamÄ civilinę bylÄ Nr. 2-1143-479/2013 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylÄ Nr. 2-17899-535/2013, prijungiant civilinę bylÄ Nr. 2-17899-535/2013 prie civilinės bylos Nr. 2-1143-479/2013, ir perdavė jas kartu nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. preliminarų sprendimÄ paliko nepakeistÄ , o ieÅ¡kovo UAB „Astron Baltic“ ieÅ¡kinį atsakovui AB SEB bankui atmetė. Teismas nesutiko su ieÅ¡kovo argumentais, kad Lizingo sutarys apsimestinės ir kad ieÅ¡kovas siekė kredito sutarčių sudarymo, kadangi ieÅ¡kovas dėl sandorių sudarymo kreipėsi į lizingo bendrovę, kuri teikė tik finansinio lizingo, iÅ¡perkamosios nuomos ir veiklos nuomos paslaugas.

IeÅ¡kovas pripažįsta, kad laisva valia užpildė lizingo paraiÅ¡kÄ ir, teismo vertinimu, Å¡ios aplinkybės patvirtina tai, jog jam buvo žinomas sudaromų sandorių pobÅ«dis ir jų pasekmės. Teismas taip pat nesutiko su ieÅ¡kovo argumentais, kad buvo suklaidintas atsakovo, kadangi ieÅ¡kovas yra verslo subjektas, pardavė atsakovui savo patalpas ir turėjo suprasti teisinius santykius dėl parduoto turto grÄ Å¾inimo valdyti ieÅ¡kovui pagal Lizingo sutartis, todėl sprendė, jog ieÅ¡kovas neįrodė apsimestinių sandorių egzistavimo fakto.

Teismo vertinimu, ieÅ¡kovas taip pat neįrodė atsakovo nesÄ Å¾iningumo. Kadangi atsakovas pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo iÅ¡ ieÅ¡kovo nekilnojamÄ jį turtÄ , šiuos sandorius laikė teisėtais, nes ieÅ¡kovas sutiko su turto pardavimu, jo kainomis ir gavo lėšas už parduotÄ turtÄ . Sandorius dėl turto pardavimo patvirtino notaras ir tai įrodo, jog Å¡alims buvo iÅ¡aiÅ¡kinta sandorių esmė ir tikslas. Teismas, įvertinęs Å¡ias aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti ieÅ¡kovo ginčijamus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius ieÅ¡kovo nurodomu pagrindu.

Teismas taip pat atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas nepagrįstai vienašališkai nutraukė Lizingo sutartis, ir kad nebuvo esminio šių Sutarčių pažeidimo, kadangi ieškovas nemokėjo pradelstų įsipareigojimų bei priskaičiuotų delspinigių. Nurodė, kad atsakovas siekė išsaugoti Sutartis, nes 2009-10-22, 2010-08-25, 2011-03-31, 2011-11-30 tarp šalių buvo sudaryti susitarimai dėl pradelstų įsiskolinimų sumokėjimo terminų pratęsimo, tačiau ieškovas nevykdė įsipareigojimų ir gavęs pranešimus dėl galimo Sutarčių nutraukimo.

Sutarčių nutraukimo metu ieÅ¡kovo skola atsakovui virÅ¡ijo 100 000 Lt, ir tokia skola, teismo vertinimu, laikytina didele. VienaÅ¡aliÅ¡kas Sutarčių nutraukimas buvo numatytas Lizingo sutartyse, todėl sprendė, jog vienaÅ¡alis atsakovo Sutarčių nutraukimas įstatymui neprieÅ¡taravo. Kadangi nei pagrindinis skolininkas, nei laiduotojai nevykdė prievolių, teismas laikė juos pažeidusiais prievoles, todėl sprendė, kad yra pagrindas iÅ¡ ieÅ¡kovo ir laiduotojų solidariai atsakovui priteisti skolÄ .

Teismas, spręsdamas dėl priteistinų delspinigių dydžio, konstatavo, jog Å¡alys susitarė dėl 0,1 procento delspinigių už praleistÄ dienÄ sumokėti skolÄ , delspinigiai apskaičiuoti už 6 mėnesius, atsakovas reikalauja tik 15 603,36 Lt delspinigių sumos, kuri palyginti su 93 382,64 Lt skola, nėra didelė, todėl padarė iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindo mažinti atsakovui priteistinus delspinigius. II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovas UAB „Astron Baltic“ praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Dėl Sutarčių kvalifikavimo ir pripažinimo apsimestinėmis. Teismas netinkamai įvertino Å¡alių valiÄ sudarant ginčo Sutartis, nenustatė Å¡alių tikslo, kurio jos siekė, neįvertino Å¡alių elgesio ginčo Sutarčių vykdymo metu. Tarp Å¡alių faktiÅ¡kai susiklostė ne lizingo, o kreditavimo teisiniai santykiai, kadangi ieÅ¡kovas į atsakovÄ kreipėsi, siekdamas sudaryti ne lizingo, o kredito sutartis. IeÅ¡kovas įmonės veiklai siekė gauti kreditÄ , už kurį galėtų suremontuoti turimÄ pastatÄ , ir nors Å¡alys derėjosi dėl kredito sutarties sudarymo, atsakovas pateikė sudarymui Lizingo sutartis, kurių esmės ir pasekmių ieÅ¡kovas sandorio sudarymo metu ne visiÅ¡kai suprato.

Apelianto nuomone, atsakovas buvo nesÄ Å¾iningas ir siekė sudaryti tokio pobÅ«džio sandorius, kurie jam leistų gauti kuo didesnę naudÄ , visiÅ¡kai neatsižvelgdamas į kitos Å¡alies interesus. Å iuo atveju susiklostė tokia padėtis, kad ieÅ¡kovas atsakovui pardavė savo turtÄ faktiÅ¡kai už tris kartus mažesnę, nei jų vertė, kainÄ , o gautÄ pinigų sumÄ panaudojo tų pačių patalpų pagerinimui. IeÅ¡kovui nebuvo sumokėta kaina už parduotÄ turtÄ , nes ji buvo įskaityta į pradinę įmokÄ pagal Lizingo sutartis.

Å iuo metu ieÅ¡kovas neturi nei tariamai atsakovo sumokėtos kainos už turtÄ , nei kredito, nei patalpų, t. y. faktiÅ¡kai padovanojo atsakovui turtÄ ir dar papildomai susimokėjo palÅ«kanas. Be to, Lizingo sutarčių sudarymas ieÅ¡kovui apribojo galimybę sudaryti refinansavimo sutartis. AB SEB bankas ir UAB „SEB lizingas“ – tai faktiÅ¡kai vienas ir tas pats juridinis asmuo, o Å¡iuo metu lizingo bendrovė prijungta prie akcininko AB SEB bankas. Todėl akivaizdu, kad sandoriai yra apsimestiniai, tačiau pirmosios instancijos teismas nesuprato, kokius teisinius santykius nagrinėjo.2.

Dėl vienaÅ¡aliÅ¡ko Lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktais argumentais, nepaisydamas skolininko interesų, nevertino, koks buvo ginčo turto vertės ir ieÅ¡kovo pradelstos skolos santykis, ar Sutarčių nutraukimo metu dar buvo galima iÅ¡saugoti sutartinius santykius. Å iuo metu ieÅ¡kovas yra pajėgus tinkamai vykdyti prievoles atsakovui, susitarus su juo dėl protingo termino pradelstam įsiskolinimui grÄ Å¾inti, tačiau atsakovas atsisako bendradarbiauti.

Teismas nevertino, kad toks atsakovo elgesys yra nesÄ Å¾iningas ir pažeidžia ieÅ¡kovo interesus. Tuo tarpu sutartiniuose santykiuose prioritetas turi bÅ«ti teikiamas sutarties iÅ¡saugojimui, o ne jos nutraukimui. Lizingo sutartimi Nr. L2007-090151 ieÅ¡kovui perduoto turto vertė sudarė 602 409,64 eurų, o Lizingo sutartimi Nr. L2007-100107 – 556 070,44 eurų. Tuo tarpu pradelstas įsiskolinimas Sutarčių nutraukimo dienÄ buvo tik 42 298,52 Lt pradelstų įmokų, 38 675,81 Lt delspinigių. Tokio dydžio įsiskolinimas sudarė tik nedidelę dalį ieÅ¡kovo turto vertės ir nesuteikė atsakovui pagrindo manyti, jog Lizingo sutartys apskritai nebus įvykdytos.

IeÅ¡kovas pagal savo finansines galimybes vykdė įsipareigojimus, o atsiradus bet kokiems finansiniams sunkumams, bendradarbiaudavo su atsakovu. Tuo tarpu atsakovas atsisakė geranoriÅ¡kai iÅ¡spręsti iÅ¡kilusį ginÄÄ ir siekia perimti vertingÄ turtÄ . Tokie atsakovo veiksmai laikytini nesÄ Å¾iningais.

3. Dėl skolos priteisimo. Teismas nepagrįstai paliko nepakeistÄ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. preliminarų sprendimÄ , kadangi atsakovas neatsisakė vykdyti savo prievolių. Teismui patenkinus ieÅ¡kovo reikalavimus, ieÅ¡kovui atsirastų objektyvi galimybė padengti įsiskolinimÄ atsakovui, nes jis turėtų galimybę parduoti dalį ginčo nekilnojamojo turto, arba sudaryti refinansavimo sutartis ir taip atsiskaityti su atsakovu.

4. Dėl delspinigių dydžio. Teismas civilinę atsakomybę taikė silpnesnei Å¡aliai, stipresniosios Å¡alies naudai, neatsižvelgė į tai, kad dėl paties atsakovo nesÄ Å¾iningų veiksmų ir ekonominės krizės ieÅ¡kovas negalėjo tinkamai vykdyti Lizingo sutarčių, todėl buvo visi pagrindai sumažinti atsakovo reikalaujamÄ netesybų dydį, bei priteisti tik 3 120,67 Lt delspinigių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad protingas ir pagrįstas delspinigių dydis yra 0,02 procentai. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ atsakovas AB SEB bankas praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais: 1. Dėl Sutarčių kvalifikavimo ir pripažinimo apsimestinėmis. Sutarčių sudarymo metu ieÅ¡kovui nekilo jokių abejonių dėl Å¡ių sandorių teisėtumo, o ginčas kilo tik dėl to, kad nutraukus Lizingo sutartis ieÅ¡kovas suprato, kad jam nenaudingos Sutarčių nutraukimo teisinės pasekmės. Tačiau Å¡i aplinkybė nesudaro pagrindo laikyti negaliojančiais ir naikinti praÅ¡omus sandorius. Be to, teismas teisingai konstatavo, kad ieÅ¡kovas aiÅ¡kiai suvokė ginčijamų Lizingo sutarčių sudarymo teisines pasekmes ir jų sÄ moningai siekė, t. y. perleido atsakovui nuosavybės teisę į lizinguojamus daiktus.

Byloje yra pateikta paties ieÅ¡kovo užpildyta paraiÅ¡ka, kurioje ieÅ¡kovas aiÅ¡kiai nurodė, jog pageidauja gauti ne kreditÄ , bet lizingÄ . Ä®statymas leidžia finansuoti klientÄ sudarant ne tik kredito, bet ir lizingo sutartis, todėl tai, kad ginčijamose sutartyse egzistavo ir finansavimo elementas, nesudaro pagrindo kitaip kvalifikuoti Å¡ių sandorių. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieÅ¡kovas atsakovui padovanojo turtÄ ir dar papildomai susimokėjo palÅ«kanas, kadangi 2008-04-17 pirkimo – pardavimo sutartimi, ieÅ¡kovo turtas buvo parduodamas už 1 920 000 Lt, iÅ¡ kurių 744 00 Lt buvo užskaityti kaip pradinė įmoka pagal Lizingo sutartį Nr.1, 8 760 Lt buvo skirti notaro atlyginimui, o 1 167 240 Lt buvo pervesti ieÅ¡kovui.

Pagal 2007-11-30 pirkimo-pardavimo sutartį, ieÅ¡kovas atsakovui pardavė turtÄ už 2 080 00 Lt, iÅ¡ kurių 806 000,02 Lt buvo užskaityta kaip pradinė įmoka, atlyginimas notarui sudarė 10 630 Lt, o likę – 1 261 289,98 Lt buvo pervesti ieÅ¡kovui. Lizingo sutarčių 15 straipsnis numatė ieÅ¡kovo teisę anksčiau laiko iÅ¡sipirkti lizinguotÄ turtÄ , todėl ieÅ¡kovas turėjo refinansavimo galimybes.

2. Dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu. IeÅ¡kovas pažeidė esmines Sutarčių sÄ lygas, todėl atsakovas turėjo teisę vienaÅ¡aliÅ¡kai anksčiau laiko jas nutraukti. IeÅ¡kovas tvirtina, jog Sutarčių nutraukimo metu buvusi skola jam buvo nedidelė, tačiau Å¡ios skolos iki Å¡ios dienos nėra sumokėjęs. IeÅ¡kovui 2010-08-25 Sutarties pakeitimu Nr. 3, buvo atidėti 100 procentų turto vertės dengimai nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2011 m. sausio mėn.; 2011-03-31 Lizingo sutarčių pakeitimu Nr. 4 – 100 procentų turto vertės dengimai nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2011 m. rugsėjo mėn.;

Lizingo Sutarčių pakeitimu Nr. 5 – turto vertės dengimai nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012 m. balandžio 30 d. Net ir tuo laikotarpiu, kai ieÅ¡kovui buvo leista mokėti tik palÅ«kanas ir draudimo įmokų kompensavimÄ , o turto vertės dengimai buvo atidėti ir turėjo bÅ«ti mokami tik nuo 2012 m. gegužės mėn., ieÅ¡kovas nemokėjo net ir tokių sumažintų mokėjimų. Toks ieÅ¡kovo elgesys sudarė pagrindÄ atsakovui nesitikėti Lizingo sutarčių vykdymo ateityje, todėl jos buvo vienaÅ¡aliÅ¡kai nutrauktos.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pajėgus mokėti atsakovui įmokas, kadangi praÅ¡yme atidėti / atleisti nuo žyminio mokesčio apeliantas pats patvirtina aplinkybę, kad jei jam tektų sumokėti pirmosios instancijos teismo priteistÄ daugiau 100 000 Lt sumÄ , jis bankrutuotų. Per 5 metus, kol galiojo Lizingo sutartys, ieÅ¡kovas iÅ¡pirko tik nedidelę dalį lizinguoto turto, todėl atotrÅ«kis tarp pažadėto ir realaus Sutarčių vykdymo yra labai didelis, dėl to teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl Lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu.3.

Dėl delspinigių dydžio. Ieškovas nėra silpnesnioji sutartinių santykių šalis, kadangi Lizingo sutartis sudarė du privatūs juridiniai asmenys (verslininkai), todėl tai, kad ieškovas nesiderėdamas sutiko su delspinigių dydžiu, nesudaro pagrindo vėliau, kai būtent ieškovas netinkamai vykdė savo prievoles, keisti jų dydį. Be to, prašomus priteisti delspinigius atsakovas paskaičiavo tik už 6 mėnesius, nors prašoma priteisti pagrindinė skola nemokama jau daugiau kaip 2 metus, todėl ieškovo argumentai dėl pernelyg didelių delspinigių laikytini nepagrįstais.

Tretieji asmenys atsiliepimų nepateikė. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.              Tarp šalių kilo ginčas dėl apelianto ginčijamų Lizingo sutarčių kvalifikavimo, jų vienašališko nutraukimo teisėtumo, delspinigių dydžio ir pagal ginčijamas Sutartis atsakovui skolos priteisimo pagrįstumo. Apeliantas siekia ginčijamas Sutartis panaikinti CK 1.87 straipsnyje nustatytu sandorių negaliojimo pagrindu.             Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad Lizingo sutarys laikytinos apsimestinės (CK 1.87 straipsnis), ir kad ieškovas siekė kredito sutarčių sudarymo, kadangi ieškovas dėl sandorių sudarymo kreipėsi į lizingo bendrovę, kuri teikė tik finansinio lizingo, išperkamosios nuomos ir veiklos nuomos paslaugas.

Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės liudija, kad ieškovui buvo žinomas sudaromų sandorių pobūdis ir jų pasekmės. Tuo tarpu apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesuprato, kokius teisinius santykius nagrinėjo, neįvertino šalių valios, sudarant ginčo Sutartis, šalių elgesio jų vykdymo metu, nenustatė tikslo, kurio šalys siekė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais ir pirmiausia pasisako dėl ginčijamų Sutarčių kvalifikavimo.

             Dėl Sutarčių kvalifikavimo ir pripažinimo apsimestinėmis              Nuosekliai formuojamojoje teismų praktikoje pasisakyta, kad teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantÄ . Å i jų laisvė gali bÅ«ti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti vieÅ¡uosius, t. y. visos visuomenės, interesus, vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ .

Civilinių santykių subjektų elgesio dispozityviÅ¡kumas, be kita ko, pasireiÅ¡kia per sutarties laisvės principÄ (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiÅ«ra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieÅ¡tarauja įstatymui. CK 6.157 straipsnis apibrėžia sutarties laisvės principo ir įstatymo santykį. Bet kuris teisės principas nėra absoliutus, ribas turi ir sutarties laisvė.

Jas nustato imperatyviosios teisės normos, taip pat teisės principai, vieÅ¡osios tvarkos ir geros moralės reikalavimai. Å alys, sudarydamos sutartis, yra laisvos tiek, kiek jos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų.              CK 6.881 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sÄ lygomis pinigines lėšas (kreditÄ ), o kredito gavėjas įsipareigoja gautÄ sumÄ grÄ Å¾inti kreditoriui ir mokėti palÅ«kanas.

Tuo tarpu lizingo sutarties apibrėžties Civilinis kodeksas nepateikia, palikdamas Å¡alims teisę, naudojantis CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarties laisvės principu ir neiÅ¡einant už įstatymo normų, modifikuoti lizingo sutarties sÄ lygas ir jose nusistatyti savo teises bei pareigas.              CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena Å¡alis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iÅ¡ trečiojo asmens kitos Å¡alies (lizingo gavėjo) nurodytÄ daiktÄ ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sÄ lyga, kad sumokėjus visÄ lizingo sutartyje numatytÄ kainÄ daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Prie finansinio lizingo sandorių priskiriamos ir vadinamojo grįžtamojo lizingo sutartys, pagal kurias lizingo davėjas lizingo dalykÄ gauna ne iÅ¡ trečiojo asmens, o iÅ¡ lizingo gavėjo, tai yra daikto pardavėjas tampa lizingo gavėju. Å iai lizingo rÅ«Å¡iai bÅ«dingos esminės finansinio lizingo savybės. Skirtumas tik tas, kad pagal grįžtamojo lizingo sandorį lizingo davėjo atliekamos finansavimo funkcijos esmė – ne daikto įsigijimo finansavimas, bet lizingo gavėjui reikalingų lėšų suteikimas.

Kaip matyti, lizingo teisinių santykių paskirtis, tikslas yra finansinės paslaugos suteikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-301/2012; 2014 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-778/2014).              Taigi, teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad Å¡alys, remdamosi sutarties laisvės principu, gali modifikuoti lizingo sutarties sÄ lygas ir jose nustatyti savo teises ir pareigas.

Tuo tarpu sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iÅ¡ tikrųjų siekė sandorio Å¡alys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – Å¡alių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje iÅ¡reikÅ¡toji valia neatitinka tikrųjų Å¡alių ketinimų (CK 1.87 straipsnis).             Pirmiau Å¡ioje nutartyje jau buvo minėta, kad pagal nagrinėjamos bylos medžiagÄ ieÅ¡kovas 2007-11-12 ir 2008-04-17 pirkimo–pardavimo sutartimis atsakovui pardavė dvi gamybos patalpas, esančias Å ilutės pl. 79, Klaipėdoje.

Å alių 2007-11-12 Finansinio lizingo sutartimis Nr. L 2007-100107, Nr. L 2007-090151, Å¡ios 602 409,64 eurų vertės ir 556 070 eurų vertės minėtos patalpos buvo perduotos ieÅ¡kovui. Lizingo sutartimis Å¡alys susitarė, kad sumokėjus visÄ Lizingo sutartyse nustatytÄ kainÄ , turtas pereis ieÅ¡kovo nuosavybėn (Sutarčių bendrųjų sÄ lygų 12, 16 punktai). Lizingo sutartys bei jų įvykdymo terminai buvo keičiami papildomais susitarimais (1 t., 15-18, 21-25, 30-36 b. l.).              Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad Å¡alys buvo sudariusios Finansinio lizingo, o ne kredito sutartis, kadangi ieÅ¡kovas, neturėdamas pakankamai apyvartinių lėšų savo veiklai, bet turėdamas turto, gavo tai, ko ir siekė, tai yra reikalingų lėšų atnaujinti gamybos patalpas (pastatÄ ) bei galimybę savo Å«kinėje komercinėje veikloje toliau naudotis minėtomis patalpomis ir iÅ¡ to gauti naudÄ , bei teisę, tinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, minėtas gamybines patalpas susigrÄ Å¾inti nuosavybėn. Lizingo sutartyse Å¡alys iÅ¡samiai aptarė ir ieÅ¡kovo, kaip lizingo gavėjo, teisių valdyti ir naudotis turtu sÄ lygas (Lizingo sutarčių bendrosios dalies 6.1–6.2.9, 7.1.1–7.1.5, 8.1.1–8.1.22.5 punktai), taip pat sÄ lygas, kada ieÅ¡kovas galės įgyti nuosavybės teisę į ginčo turtÄ (Lizingo sutarčių bendrosios dalies 12.1–12.2, 15.1–15.7, 16.1–16.4 punktai).

Kaip teisingai nurodo atsiliepime atsakovas, apelianto nurodytas aplinkybes dėl siekio sudaryti kredito, o ne lizingo sutartis paneigia ir tai, kad atsakovas AB „SEB lizingas“, kaip lizingo bendrovė, neteikia kreditų ar paskolų, o jo teikiamos paslaugos apsiriboja tik finansinio lizingo, iÅ¡perkamosios nuomos ir veiklos nuomos sutarčių sudarymu. Be to, ieÅ¡kovas, užpildydamas lizingo paraiÅ¡kÄ verslo klientams, nurodė, kad kreipiasi į atsakovÄ ne dėl kredito, o dėl lizingo teisinių santykių sukÅ«rimo, paraiÅ¡koje taip pat nurodydamas, jog turi 36 458 Lt įsipareigojimÄ pagal kredito sutartį AB SEB Vilniaus bankui (1 t., 161 b. l.).

Taigi, apeliantas aiÅ¡kiai suvokė, jog kreipėsi ne dėl kredito, o dėl Finansinio lizingo sutarčių sudarymo, todėl teismas teisingai kvalifikavo tarp Å¡alių susiklosčiusius santykius, teisingai įvertino Å¡alių valiÄ sudarant ginčo Sutartis. Apeliacinio skundo motyvas, kad AB SEB bankas ir UAB „SEB lizingas“ – tai faktiÅ¡kai vienas ir tas pats juridinis asmuo, o Å¡iuo metu lizingo bendrovė prijungta prie akcininko AB SEB bankas etc., – nesuteikia pagrindo sutikti su jo tvirtinimu, jog sutarčių sudarymo metu Å¡ios abi bendrovės veikė iÅ¡vien prieÅ¡ ieÅ¡kovo interesus, ir nepaneigia teismo iÅ¡vadų teisingumo (CPK 185 straipsnis.).Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentÄ , kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesirėmė jo argumentais, jog jam nebuvo sumokėta visa turto kaina pagal pirkimo-pardavimo sutartis (CPK 178 str.).

Byloje nustatyta, kad 2008-04-17 pirkimo-pardavimo sutartimis ieÅ¡kovo turtas buvo parduodamas už 1 920 000 Lt, iÅ¡ kurių 744 00 Lt buvo užskaityti kaip pradinė įmoka pagal Lizingo sutartį Nr.1, 8 760 Lt buvo skirti notaro atlyginimui, o 1 167 240 Lt buvo pervesti ieÅ¡kovui. Pagal 2007-11-30 pirkimo-pardavimo sutartį ieÅ¡kovas atsakovui pardavė turtÄ už 2 080 00 Lt, iÅ¡ kurių 806 000,02 Lt buvo užskaityti kaip pradinė įmoka, atlyginimas notarui sudarė 10 630 Lt, o likę 1 261 289,98 Lt buvo pervesti ieÅ¡kovui.

Siekiant gauti finansavimÄ nekilnojamojo turto pagerinimui, ieÅ¡kovas laisva valia prisiėmė įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo kainas nustatė atsakovas. Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Å¡i aplinkybė nesuteikia pagrindo iÅ¡vadai, kad tai ieÅ¡kovas turėjo besÄ lygiÅ¡kai sutikti su tokiais atsakovo veiksmais ir jo nustatytomis kainomis. Visų pirma byloje nėra jokių įrodymų, kad ieÅ¡kovas tam bÅ«tų prieÅ¡taravęs ar iki sudarant sutartis, ar jas pasiraÅ¡ydamas.

Antra, byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad nuo 2007-2008 m., kai buvo sudarytos Å¡ios sutartys, iki sutartinių teisinių santykių nutraukimo (2012 m.), ieÅ¡kovas, kaip juridinis asmuo bÅ«tų ėmęsis ginti savo, kaip teigiama, pažeistas teises įstatymo nustatyta tvarka. Taigi Å¡i aplinkybė taip pat neleidžia sutikti su apelianto motyvu, kad Lizingo sutarčių sudarymas jam buvo nenaudingas nei finansine, nei turto valdymo prasme.              Kasacinio teismo ne kartÄ nurodyta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa.

Pirma, Å¡is institutas skirtas siekti, kad civiliniuose santykiuose bÅ«tų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymo nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais siekiama užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumÄ . Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitÄ paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumÄ , įgytų teisių ilgaamžiÅ¡kumÄ ir jų gerbimÄ . Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieÅ¡tarautų Å¡iam stabilumo tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007 ir kt.).

Bylos duomenys liudija, kad ieÅ¡kovas ieÅ¡kinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.87 straipsnio pagrindu pareiÅ¡kė tik po to, kai atsakovas dėl netinkamai vykdomų mokėjimų nutraukė su juo sudarytas Lizingo sutartis. Kaip jau minėta, Sutarčių sudarymo metu ieÅ¡kovui nekilo jokių abejonių dėl Å¡ių sandorių teisėtumo, o ginčas kilo tik tada, kai apeliantas dėl savo kaltės prarado teisinę galimybę toliau naudotis lizingo dalyku, ir teisę ateityje susigrÄ Å¾inti jį nuosavybėn. Taigi įvertinus byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, bei vadovaujantis pirmiau aptarta teismų praktika ir motyvais, tokiu atveju nėra teisinio pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.87 straipsnio pagrindu.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl atsakovo nesÄ Å¾iningumo, jog atsakovas siekė sudaryti tokio pobÅ«džio sandorius, kurie jam leistų gauti kuo didesnę naudÄ , visiÅ¡kai neatsižvelgiant į kitos Å¡alies interesus. SÄ Å¾iningumas – tai vertybinis asmens elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Nei pagal vienÄ iÅ¡ kriterijų negalima identifikuoti nesÄ Å¾iningumo lizingo davėjo, kuris įsigijo ieÅ¡kovo naudai bÅ«tent tÄ turtÄ , kuris pastarajam buvo reikalingas su atpirkimo teise, kadangi, visų pirma, ieÅ¡kovas, siekdamas gauti finansavimÄ savo nekilnojamojo turto pagerinimui, laisva valia prisiėmė įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis.

Å iuo aspektu pažymėtina, kad abi ginčijamų sandorių Å¡alys yra pelno siekiantys juridiniai asmenys. IeÅ¡kovui, kaip ir kiekvienam verslo subjektui, buvo keliami padidinti atidumo ir rÅ«pestingumo reikalavimai, sudarant Lizingo sutartis, vertinant ateities verslo perspektyvas bei galimÄ rizikÄ , neįvykdžius prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Lizingas yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, kad Å¡is galėtų valdyti ir naudoti daiktÄ , gaudamas iÅ¡ to naudÄ ir prisiimdamas su tuo susijusiÄ rizikÄ .

IeÅ¡kovo verslo rizikos pasekmės, nulemtos pasirinkto verslo finansavimo bÅ«do bei galbÅ«t nepalankiai susiklosčiusios ekonominės situacijos, negali paneigti antrosios sandorio Å¡alies sÄ Å¾iningumo ar teisėtų lÅ«kesčių padengti savo nuostolius, dėl lizingo gavėjo kaltės nutraukus Lizingo sutartis. Atsakovas, sudarydamas ginčijamas sutartis, negalėjo numatyti lizingo gavėjo finansinių sunkumų. Bylos medžiaga liudija, kad ginčijamos sutartys buvo keičiamos papildomais susitarimais atidedant pagrindinių mokėjimų terminus, pratęsiant Å¡iuos terminus, siekiant iÅ¡saugoti Lizingo sutartis, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieÅ¡kovas neįrodė atsakovo nesÄ Å¾iningumo sudarant ginčo Sutartis.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo minėtas sutartis kvalifikuoti kitaip nei jas kvalifikavo šalys ir pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu (CPK 178 straipsnis). Dėl vienašališko Lizingo sutarčių nutraukimo ir skolos priteisimo              Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvadomis, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė Lizingo sutartis. Pasak apelianto, teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktais argumentais, nepaisydamas skolininko interesų, neįvertino aplinkybės, jog nebuvo esminio Finansinio lizingo sutarčių pažeidimo – neapmokėtos skolos sumos santykis nebuvo didelis, palyginti su visa lizingo suma, todėl apelianto nuomone, atsakovas neturėjo CK 6.217 straipsnyje numatyto pagrindo nutraukti Sutartis anksčiau nustatyto termino.

Teisėjų kolegija atmeta Å¡iuos apelianto argumentus.              Bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) įpareigoja sutarties Å¡alis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiÅ¡kai suderinta valia (sutartimi). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiÅ¡kia sutarties pažeidimÄ , už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties Å¡alis.

Tinkamu sutarties vykdymu laikytinas ir Å¡alies atsiskaitymas sutartyje numatytais terminais. Sutarties Å¡aliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties Å¡alis įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo bÅ«dais. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties Å¡alims susitarti dėl galimybės vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį joje nustatytomis sÄ lygomis, jeigu jos neprieÅ¡tarauja imperatyviosioms teisės normoms. Pasinaudoti vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo galimybe Å¡alis gali esant esminiam sutarties pažeidimui.             Pagal bendrųjų Finansinio lizingo sutarčių 18 punktÄ , atsakovas turėjo teisę vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti ginčo sutartis anksčiau termino, jeigu atsirado bent viena Å¡iame punkte nurodytų sÄ lygų, be kita ko, jeigu ieÅ¡kovas ilgiau, kaip per 20 kalendorinių dienų nesumoka, pagal sutartį jam tenkančių mokėjimų (Sutarties 18.1.2 punktas).

             Byloje nustatyta, kad ginčijamos Sutartys sudarytos 2007-11-12; 2007-11-12 Lizingo sutartys buvo papildytos sÄ lyga, leidžiančia subnuomoti atsakovui perleistas ginčo patalpas. Kaip teisingai atsiliepime nurodo atsakovas, 2009-10-22 Sutarčių pakeitimu Nr. 2, atsakovas ieÅ¡kovui atidėjo 100 procentų turto vertės dengimo mokėjimÄ nuo 2009 m. gegužės mėn., vieneriems metams (3 t., 44–46 b.l.); 2010-08-25 Sutarčių pakeitimu Nr. 3, atsakovas ieÅ¡kovui atidėjo 100 procentų turto vertės dengimus nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2011 m. sausio mėn. (3 t., 49–50 b. l.); 2011-03-31 Sutarčių pakeitimu Nr. 4 – 100 procentų turto vertės dengimus nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2011 m. rugsėjo mėn. (3 t., 51–52 b. l.);

Sutarčių pakeitimu Nr. 5 – 100 procentų turto vertės dengimus nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012-04-30 (3 t., 53–55 b. l.). Taigi, ieÅ¡kovas turto vertės dengimus pagal Sutartis turėjo mokėti tik kelis mėnesius iki Sutarčių nutraukimo ir visÄ laikotarpį iÅ¡ esmės turėjo mokėti tik palÅ«kanas ir turto draudimo įmokų kompensavimÄ . Kaip teisingai nurodo atsiliepime atsakovas, iÅ¡ AB „SEB lizingas“ praneÅ¡imo Nr. 02-03-02-2700, kuriuo buvo nutrauktos ginčo Sutartys ir iÅ¡ atsakovo buhalterinės apskaitos programos iÅ¡raÅ¡o matyti, kad Sutarčių nutraukimo metu apelianto skola Bankui sudarė 42 298,52 Lt (neskaičiuojant 38 675,81 Lt delspinigių), nesumokėti turto vertės dengimai sudarė 5 525,41 Lt, o nesumokėtos palÅ«kanos – 25 362,25 Lt; draudimo įmokų kompensavimo skola sudarė 539,75 Lt, o skola už restruktÅ«rizuotas palÅ«kanas 10 250,16 Lt ir 620,95 Lt skola už restruktÅ«rizuotus kitus mokėjimus.

Minėti Lizingo sutarčių pakeitimai, mokėjimų atidėjimai leidžia spręsti apie tinkamÄ atsakovo bendradarbiavimÄ su ieÅ¡kovu, siekiant iÅ¡saugoti ginčo sutartis ir suteikti ieÅ¡kovui galimybę susigrÄ Å¾inti lizingo bendrovei perleistÄ ieÅ¡kovo turtÄ . Aplinkybė, kad tokį ilgÄ laikotarpį ieÅ¡kovas neturėjo galimybių sumokėti net ir palÅ«kanų, draudimo kompensavimo, iÅ¡ tiesų sudarė pagrindÄ atsakovui nesitikėti tinkamo ginčo Sutarčių vykdymo ateityje. Todėl esant esminiam Sutarčių pažeidimui, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas pagrįstai pasinaudojo galimybe vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti ginčo Sutartis.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria atsakovo pozicijai, kad apelianto nurodytos aplinkybės, praÅ¡ant atidėti žyminio mokesčio sumokėjimÄ už apeliacinį skundÄ , paneigia apelianto argumentus dėl galimybių vykdyti ginčo Sutartis (CPK 185 straipsnis).              Vadovaujantis pirmiau nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko nepakeistÄ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. preliminarų sprendimÄ , kuriuo iÅ¡ lizingo gavėjo ir laiduotojų teismas priteisė atsakovui skolÄ , kildinamÄ iÅ¡ neįvykdytų ginčo Sutarčių.

Dėl delspinigių dydžio Apelianto teigimu, teismas civilinę atsakomybę taikė silpnesnei Å¡aliai, stipresniosios Å¡alies (lizingo bendrovės (jos teisių perėmėjo – Banko)) naudai, neatsižvelgė į tai, kad dėl paties atsakovo nesÄ Å¾iningų veiksmų ir ekonominės krizės, ieÅ¡kovas negalėjo tinkamai vykdyti Lizingo sutarčių, todėl buvo visi pagrindai sumažinti atsakovo reikalaujamÄ netesybų dydį, bei priteisti tik 3 120,67 Lt delspinigių. Pasak apelianto, teismų praktikoje pripažįstama, kad protingas ir pagrįstas delspinigių dydis yra 0,02 procentai, todėl pirmosios instancijos teismo priteisti delspinigiai turėtų bÅ«ti sumažinti iki 0,02 procento.

Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iais apelianto argumentais.             Byloje nustatyta, kad pagal Lizingo sutarčių bendrųjų sÄ lygų 17.2.2. punktÄ , už laiku nesumokėtas sumas ieÅ¡kovas atsakovui įsipareigojo mokėti 0,1 procento delspinigius (1 t., 12–14, 19–21 b. l.).              Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, kuri sistemiÅ¡kai taikoma su CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, netesybos gali bÅ«ti mažinamos, jeigu jos neprotingai didelės, jeigu įvykdyta dalis prievolės. Teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje nėra įtvirtinto konkretaus dydžio, kuris reikÅ¡tų, kad netesybos atitinka teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo principus, kiekvienu atveju bylÄ nagrinėjantis teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendžia, ar netesybos mažintinos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl teismas, vertindamas netesybų dydį ir jo atitiktį CK 6.73 straipsnio 2 daliai ir 6.258 straipsnio 3 daliai, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiÅ¡kai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad bÅ«tų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl konkrečių netesybų dydžio, atsižvelgtina į tokius kriterijus: sutarties dalyko vertę, sutartinių santykių pobÅ«dį (komercinis ar nekomercinis), neįvykdytos prievolės terminÄ , priskaičiuotÄ delspinigių (netesybų) sumÄ , Å¡alių sÄ Å¾iningumÄ ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1190/2003). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kriterijų sÄ raÅ¡as nėra baigtinis ir negali bÅ«ti vertinama, kad suformuotoje praktikoje nustatytas konkretus priteisiamų netesybų tarifas; sutartinių netesybų mažinimas nereiÅ¡kia jų priteisimo konkrečiu 0,02 procento tarifu.

Taigi, kilus sutarties šalių ginčui dėl netesybų dydžio atitikties protingumo reikalavimams, vertintina ne sutarties sudarymo metu, o ginčo metu esanti situacija, teismų praktikoje nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010). Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį.

Teismas neturėtų iÅ¡ esmės paneigti Å¡alių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.).             Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo motyvai ir iÅ¡vados, susijusios su atsisakymu mažinti netesybų (delspinigių už prievolės termino praleidimÄ ) dydį, yra teisiÅ¡kai pagrįsti.

Apeliacinis teismas pažymi, kad ginčo Sutartys sudarytos šalių laisva valia, tarp dviejų pelno siekiančių privačių juridinių asmenų, kurios, atsižvelgiant į ieškovo interesus ir galimybes, tinkamai vykdyti prievoles, buvo keičiamos ir papildomos daug kartų. Keičiant ir pildant Sutartis, ieškovas nekėlė delspinigių dydžio klausimo, ir dėl nustatytų 0,1 procentų delspinigių dydžio reikalavimus iškėlė tik tuomet, kai Lizingo sutartys atsakovo vienašališkai jau buvo nutrauktos.

Sutarčių keitimas ir pildymas liudija, kad ieÅ¡kovas puikiai suvokė savo teises derėtis su atsakovu dėl Sutarčių sÄ lygų, iÅ¡lygų, mokėjimų atidėjimo ir pan., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas negali bÅ«ti pripažintas silpnesne ginčijamų sandorių Å¡alimi. IeÅ¡kovas turėjo patirties verslo bei derybų srityje, galėjo numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirinkti sutarties sÄ lygas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, be kita ko, ir į pirmiau nurodytus motyvus dėl atsakovo sÄ Å¾iningumo ir bendradarbiavimo, taip pat įvertinęs negrÄ Å¾intÄ 93 382,64 Lt skolos dydį (be delspinigių), sprendžia, kad ieÅ¡kovo reikalaujama 0,1 procento dydžio delspinigių suma (15 603,36 Lt), pritaikius 6 mėnesių ieÅ¡kinio senaties terminÄ delspinigių skaičiavimui iki kreipimosi į teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl skolos priteisimo, taikant Lizingo sutartyse nustatytÄ delspinigių dydį, nėra per didelė, atitinka teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principus ir nesudaro pagrindo paneigti jį nustačiusių Lizingo sutarčių Å¡alių valios, todėl tenkinti apelianto skundo ir mažinti juos pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo.

             Apibendrinus tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, Å¡alių valiÄ sudarant ginčo Sutartis, teisingas jas kvalifikavo, taip pat tinkamai taikė materialinės ir civilinio proceso teisės normas; apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).             Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama, kaip reikalavimas iÅ¡samiai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , kadangi apeliacinės instancijos teismas nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, – pritaria skundžiamo teismo sprendimo motyvams bei iÅ¡vadoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

             Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų              Apeliacinės instancijos teismas apeliantui priėmė nepalankų procesinį sprendimÄ , todėl valstybei iÅ¡ apelianto priteistina 43 010 Lt (12 456,55 eurų) žyminio mokesčio dalis už apeliacinį skundÄ , kurio sumokėjimas apeliantui buvo atidėtas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartimi iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (4 t., 183-184 b. l.) (CPK 93 straipsnis).             Atsakovas nepraÅ¡o priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme ir nepateikė raÅ¡ytinių įrodymų, patvirtinančių turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nesprendžia (CPK 93 straipsnis).                            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

             Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .             Valstybei iÅ¡ ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Astron Baltic“ (juridinio asmens kodas 110800319) priteisti 12 456,55 eurų (43 010 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ . Teisėjos                                                                 Virginija Čekanauskaitė                                                                                                                                                             Dalia Kačinskienė                                                                  Nijolė PiÅ¡kinaitė Â