2017-12-06 Nr. AB-22671-3-62-3-00965-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2321-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00965-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–7), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 23 d. buvo kalinamas Alytaus PN perpildytose patalpose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų. Be to, teigė, kad pasimatymų kambariuose yra tarakonų, kuriuos administracija naikina tik po pakartotinių prašymų. Taip pat pabrėžė, kad patalpose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad tokios laikymo sąlygos yra nežmoniškos, prilygsta kankinimui, sukelia neigiamas pasekmes gyvenimo kokybei. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pažymėjo, kad dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais, t. y. patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Alytaus PN nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 26 d. pareiškėjas buvo laikomas įvairiuose bendrabučio tipo miegamuosiuose, kuriuose vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas svyravo nuo 3,031 kv. m iki 3.34 kv. m. Šiame kontekste pabrėžė, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Atitinkamai Alytaus PN laikomi nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje tiek lauke, tiek viduje, sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio aikštėse, užsiimti kita leistina veikla. Alytaus PN taip pat akcentavo, kad miegamieji, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, buvo aprūpinti kietuoju inventoriumi. Be to, paaiškino, kad pagal sudarytą sutartį su V. M. IĮ įstaigoje pagal poreikį atliekami dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai, o Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus PN, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) pažeidimų nenustatė. Tuo tarpu pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, o jam diagnozuotos ligos yra tipinės, kuriomis serga ir laisvėje esantys žmonės. Atsižvelgęs į tai, atsakovo atstovas tvirtino, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimo sąlygos buvo žeminančios ir nežmoniškos, yra nepagrįsti, grindžiami tik abstrakčiais teiginiais, prielaidomis, o pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt tik siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu (b. l. 49–54) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. kovo 7 d. buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Tuo tarpu iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas Alytaus PN nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 2 d. ir nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. buvo paskirtas į 7 būrį 1 bendrabučio tipo miegamąjį, kuris yra 44,37 kv. m ploto, jame įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,16 kv. m; nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. spalio 22 d.

– į 12 būrio 33,49 kv. m ploto 2 miegamąjį, kuriame įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,34 kv. m; nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. kovo 7 d. – į 20 būrio 30,31 kv. m ploto 6 miegamąjį, kuriame įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,031 kv. m; nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. – į 16 būrio 45,15 kv. m ploto 2 miegamąjį, kuriame įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,22 kv. m; nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės10 d. – į 19 būrio 44,76 kv. m ploto 2 miegamąjį, kuriame įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,19 kv. m,; nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. birželio 1 d.

– į 19 būrio 44,57 kv. m ploto 4 miegamąjį, kuriame įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3.18 kv. m. Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti patalpoje esančių baldų, inventoriaus užimamą plotą. Taigi, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui ginčui aktualiu laikotarpiu labai nežymiai buvo pažeista tik nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. kovo 7 d., kai vienam asmeniui teko 3,031 kv. m, t. y. pareiškėjas 4 mėnesius ir 17 dienų praleido patalpose, kurių plotas buvo mažesnis, nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.

Teismas pabrėžė, kad toks Taisyklių 111.1 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Tačiau šiuo aspektu teismas akcentavo bausmės atlikimo pataisos įstaigoje bendrąsias sąlygas, t. y., kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę gyvendamas bendrabučio tipo patalpose ir turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji, gyvendami bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, gali sportuoti, lankyti biblioteką, koplyčią, užsiimti kita leistina veikla.

Taigi, pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. kovo 7 d. pareiškėjui miego metu tekusį nežymiai mažesnį, nei nustatyta teisės aktuose, gyvenamąjį plotą kompensavo jam suteikta judėjimo laisvė. Be to, teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

7. Teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl pataisos įstaigos pasimatymų patalpose buvusių parazitų (tarakonų). Teismas taip pat nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (tarakonų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Tuo tarpu atsakovo atstovo į bylą pateikta tarp V. M. IĮ ir Alytaus PN sudaryta sutartis Nr. 39, pagal kurią skiriamos lėšos deratizacijos ir dezinsekcijos darbams, teismui nekelia abejonių, jog pataisos įstaigoje, esant poreikiui, yra atliekamas kenkėjų naikinimas. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nepateikti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys, jog nurodytos sutarties šalys nesilaiko šios sutarties, todėl pareiškėjo teiginiai dėl buitinių parazitų buvimo pripažintini deklaratyviais ir nepagrįstais. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė tik deklaratyvius ir abstrakčius teiginius dėl netinkamos apšvietos, į bylą nepateikdamas jokių įrodymų, patvirtinančių, kad patalpose, kuriose jis buvo apgyvendintas, neužtikrinamas tinkamas apšvietimas. Tuo tarpu iš Alytaus visuomenės sveikatos centro atliktų tikrinimų aktų matyti, kad Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai nenustatyti, todėl konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą šiuo aspektu nėra pagrindo. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

8. Nors byloje pateiktame pataisos įstaigos gydytojo 2016 m. birželio 22 d. Medicinos pažymėjime nurodyta, kad pareiškėjas sirgo lėtiniu gastritu, lėtiniu bronchitu, miego sutrikimu, teismas pažymėjo, jog tokio pobūdžio susirgimai nėra reikšmingi sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, kadangi teismas nenustatė duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į psichologinę tarnybą dėl psichologinių, emocinių problemų ar gyvenimo sąlygų. Taigi, įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Alytaus PN, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo tik nežymiai mažesnis, nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, bei į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Alytaus PN laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į pataisos įstaigos administraciją, nesant byloje įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendė, jog šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. kovo 7 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 9. Pareiškėjas Ž. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 58), kuriame nurodo, kad nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimu ir prašo nuodugniai peržvelgti bei išanalizuoti jo pateiktą informaciją ir priimti sąžiningą sprendimą, nepažeidžiant jo teisių bei interesų. Pareiškėjas pažymi, kad apie pasimatymų kambariuose esančius tarakonus gali paliudyti ten dirbantis nuteistasis. Taip pat nurodo, jog pamiršo paminėti, kad ilgalaikių pasimatymų kambariuose esančiuose dušuose nėra pakabų drabužiams, rankšluosčiui, nėra užuolaidėlės tarp dušo ir sanitarinio mazgo, todėl trūksta privatumo, tai kelia diskomfortą bei orumo pažeminimą. Be to, duše nėra dušo laikiklio, todėl viena ranka reikia laikyti dušą, o kita ranka praustis, nėra lentynėlių dušo reikmenims susidėti, todėl juos tenka dėti ant grindų, tai sukelia nepatogumus. Pareiškėjas nesutinka su teiginiu, kad jis nesikreipė dėl sveikatos. Šiuo aspektu paaiškina, kad buvo uždaroma sena ligoninė ir atidaroma nauja, tačiau jam buvo sakoma, jog ji nedirba, nes nėra gydytojų ir seselių. Pareiškėjo teigimu, duomenys, kad nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. 7 būrio 1 bendrabučio tipo miegamajame buvo įrengta 14 miegamųjų vietų, neatitinka tikrovės, nes tuo metu buvo įrengta 20 miegamųjų vietų, o miegamųjų vietų sumažinta iki 14 buvo tik 2016 m. vasarą.

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 65–67) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo laikomas Alytaus PN neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

12. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

13. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Atitinkamai Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo motyvams, jų nebekartoja.

14. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad apie pasimatymo kambariuose esančius tarakonus gali paliudyti ten dirbantis nuteistasis, teisėjų kolegija pabrėžia, jog tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų ir objektyviais rašytiniais byloje esančiais įrodymais patvirtintų aplinkybių, jog tarp Alytaus PN ir V. M. IĮ yra sudaryta sutartis Nr. 39, pagal kurią skiriamos lėšos deratizacijos ir dezinsekcijos darbams bei periodiškai ir pagal poreikį atliekamas kenkėjų naikinimas, o konkrečiai pasimatymų kambariuose numatyta, kad dezinsekcija atliekama tris kartus per mėnesį (b. l. 35–39).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra duomenų, jog minėta sutartis nebūtų vykdoma, taip pat nenustatyta, kad pats pareiškėjas dėl tarakonų pasimatymų kambariuose ginčo laikotarpiu su atitinkamais prašymais ar skundais buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas tarnybas ir į tokius pareiškėjo prašymus (skundus) nebuvo reaguojama. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teiginius dėl buitinių parazitų (tarakonų) buvimo pasimatymų kambariuose pripažino nepagrįstais. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių (b. l. 16–21).

Juolab kad pareiškėjas nepateikė jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. 7 būrio 1 bendrabučio tipo miegamajame buvo įrengta 20 miegamųjų vietų, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, jo prašymu, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl ir šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai vertintini kritiškai ir atmestini.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai dėsto aplinkybes dėl dušų ir sanitarinių mazgų ilgalaikių pasimatymų kambariuose, pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui šių aplinkybių nebuvo nurodęs ir šiais aspektais savo skundo bei prašomos priteisti neturtinės žalos negrindė. Atitinkamai pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo šiuo aspektu nagrinėti pareiškėjo skundą, o remiantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina.

15. Papildomai pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo (dėl teisės aktais reglamentuoto vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamosios patalpos ploto), teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

16. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju šioje konkrečioje byloje buvo nustatytas tik Taisyklių 111.1 punkto pažeidimas, kadangi nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. kovo 7 d., t. y. 4 mėnesius ir 17 dienų, pareiškėjui būnant paskirtam į 20 būrio 6 miegamąjį teko 3,031 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, šiuo atveju Taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta minimali pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turinti tekti gyvenamųjų patalpų ploto norma buvo pažeista itin nežymiai – pareiškėjui trūko tik 0,069 kv. m. Taip pat, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta, jog Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Alytaus PN laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi, pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo (dėl minimalios gyvenamojo ploto normos) taip pat nenustatyti. Kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė.

17. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

18. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Ž. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius