8d67eaee-5602-4489-b566-3cf2f3ce46cb · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-470-516/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01096-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.; 2.6.11.5. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. liepos 13 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Rasos GudžiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danguolės Martinavičienės,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo E. V. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3635-585/2016 pagal ieÅ¡kovo E. V. ieÅ¡kinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmėIeÅ¡kovas E. V. kreipėsi į teismÄ ir, pakeitęs ieÅ¡kinio dalykÄ , prašė:

1) pripažinti, kad ieÅ¡kovo ir atsakovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Kauno energija“ sudaryta Å¡ilumos energijos tiekimo ir vartojimo sutartis yra nesÄ Å¾ininga nuo 2009 m. sausio 27 d. ir nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d.;

2) įpareigoti AB „Kauno energija“ sutvarkyti Å¡ilumos ir karÅ¡to vandens apskaitÄ ;

3) įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už Å¡ilumos energijÄ ir iÅ¡taisyti netinkamai iÅ¡raÅ¡ytas sÄ skaitas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 27 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos;

4) įpareigoti AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už Å¡ilumÄ karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikyti ir iÅ¡taisyti netinkamai iÅ¡raÅ¡ytas sÄ skaitas už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos;

5) panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimÄ . IeÅ¡kovas teisme (2016 m. kovo 31 d. posėdyje) pareiÅ¡kė, kad atsisako ieÅ¡kinio antrojo ir penktojo reikalavimų.IeÅ¡kovas nurodė, kad Å¡ilumos energijos tiekimo ir vartojimo sutartis buvo nutraukta 2010 m. spalio mėn., kada ieÅ¡kovas teisės aktų nustatyta tvarka atjungė buto Å¡ildymo sistemÄ nuo centralizuotos Å¡ildymo sistemos ir įsirengė vietinę Å¡ildymo sistemÄ . IeÅ¡kovo teigimu, atsakovė netinkamai skirstė Å¡ilumos energijÄ , skirtÄ bendrosioms reikmėms.

Pirma, daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose nėra Å¡ildymo prietaisų, todėl bendrosioms reikmėms apskritai nėra vartojama Å¡ilumos energija. Antra, pasirinktas netinkamas Å¡ilumos paskirstymo metodas, kadangi atsakovė taikė penktÄ jį Å¡ilumos paskirstymo metodÄ , nors turėjo taikyti deÅ¡imtÄ jį metodÄ . Trečia, daugiabučiame name yra kitos asmeninio naudojimo patalpos, kurioms nėra priskiriama Å¡ilumos energijos, skirtos bendrosioms patalpoms Å¡ildyti, dalis. IeÅ¡kovas taip pat paaiÅ¡kino, kad jam nekyla pareiga mokėti už Å¡ilumos energijÄ , skirtÄ karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikyti, nes jis nevartoja centralizuotai tiekiamo karÅ¡to vandens.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė ir priėmė E. V. reikalavimų įpareigoti AB „Kauno energija“ sutvarkyti Å¡ilumos ir karÅ¡to vandens apskaitÄ bei panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimÄ atsisakymÄ ir Å¡ioje dalyje bylÄ nutraukė.Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011, kuriuo, be kita ko, nustatyta, kad E. V. 2009 m. spalio 19 d. neteisėtai atjungė ginčo patalpos Å¡ildymo sistemÄ nuo centralizuotos namo Å¡ildymo sistemos, bylos Å¡alims turi prejudicinę galiÄ .

Teismo vertinimu, prejudicijos nepaneigia aplinkybė, kad yra atnaujintas bylos, kuri baigta 2011 m. vasario 10 d. sprendimu, procesas.Remdamasis nustatytu teisiniu reguliavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendime (bylos Nr. I438-35/2012) pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais, teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovo nurodoma 2010 m. spalio 1 d. deklaracija apie statybos užbaigimÄ nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos Å¡ildymo sistemos atjungimÄ nuo centralizuotos namo Å¡ildymo sistemos ir kartu pripažinti Å¡ilumos energijos pirkimo–pardavimo santykių tarp Å¡alių pabaigÄ .

Teismas nurodė, kad neįrodė, jog deklaracijos suraÅ¡ymo dienÄ buvo gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos Å¡ilumos įrenginių techninės bÅ«klės patikrinimo aktÄ -pažymÄ , buvo pasiraÅ¡ytas triÅ¡alis (ieÅ¡kovo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir atsakovės, kaip Å¡ilumos tiekėjos) atjungimo aktas, o ieÅ¡kovui neįrodžius Å¡ių faktinių aplinkybių, nėra pagrindo pripažinti, kad jis 2010 m. spalio 1 d. įteisino ginčo patalpos Å¡ildymo sistemos atjungimÄ nuo centralizuotos namo Å¡ildymo sistemos, kartu nėra pagrindo konstatuoti, jog 2010 m. spalio 1 d. pasibaigė Å¡ilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog patalpos Å¡ildymo sistema deklaracijos suraÅ¡ymo dienÄ buvo faktiÅ¡kai atjungta nuo centralizuotos sistemos, nereiÅ¡kia, kad tÄ dienÄ pasibaigė centralizuotai tiekiamos Å¡ilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis.Teismas nurodė ir tai, kad ieÅ¡kovo akcentuojamu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu (bylos Nr. I858-13/2014) nenustatytas retrospektyvus (nukreiptas į praeitį) Å¡io sprendimo pasekmių taikymas, todėl tiek Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas, kuriuo atitinkamos taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, yra neaktualÅ«s ginčo klausimui (ieÅ¡kovui 2010 m. spalio 1 d. suraÅ¡ant deklaracijÄ apie statybos užbaigimÄ ) spręsti.

Be to, teismo vertinimu, Å¡io klausimo iÅ¡sprendimas nekistų, jeigu ir bÅ«tų nustatytas retrospektyvus 2014 m. spalio 31 d. sprendimo pasekmių taikymas, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „StatybÄ leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dienÄ ) 6 priedo 6.3 punktas numatė, jog statybÄ leidžiantis dokumentas – raÅ¡ytinis pritarimas paprastojo remonto apraÅ¡ui – yra privalomas, įrengiant, pertvarkant, iÅ¡montuojant pastato Å¡ildymo ir elektros bendrÄ sias inžinerines sistemas, o ieÅ¡kovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis turėjo tokį statybÄ leidžiantį dokumentÄ .

Vadinasi, deklaracija apie statybos užbaigimÄ bet kuriuo atveju nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos Å¡ildymo sistemos atjungimÄ nuo centralizuotos namo Å¡ildymo sistemos.Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas reikalauja pripažinti, jog Å¡ilumos tiekimo ir vartojimo (pirkimo–pardavimo) sutartis yra nesÄ Å¾ininga nuo 2009 m. sausio 27 d. (patalpos įsigijimo dienos), tačiau nekonkretizuoja, kokios sutarties sÄ lygos, jo vertinimu, yra nesÄ Å¾iningos. Teismas akcentavo, kad teismas turi pagrindÄ Ä¯sikiÅ¡ti į sutartinius teisinius santykius, jeigu egzistuoja bÅ«tinybė ginti sutarties Å¡alies teises ir (ar) teisėtus interesus, tačiau ieÅ¡kovas aiÅ¡kiai ir tiesiogiai neįvardijo, koks yra reikalavimo pripažinti Å¡ilumos tiekimo ir vartojimo sutartį nesÄ Å¾ininga tikslas.

Kitaip tariant, kokių teisinių pasekmių ieÅ¡kovas siekia, reikÅ¡damas tokį materialinį subjektinį reikalavimÄ . Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovo siekiamo Å¡ilumos energijos kiekio perskirstymo ir mokėjimų už Å¡ilumos energijÄ (retrospektyviai) perskaičiavimo teisinių pasekmių neatsirastų, jeigu ir bÅ«tų pagrindas sutarties 1.1.1, 1.2.2 ir 5.4.1 punktų nuostatoms pripažinti nesÄ Å¾iningomis ir negaliojančiomis. Teismas pastebėjo, kad Å¡ilumos tiekimo ir vartojimo sutartis yra pasibaigusi, jos sÄ lygos nebeturi jokios įtakos ieÅ¡kovo teisėms ir pareigoms į ateitį, taip pat neaiÅ¡ku, kokiÄ Ä¯takÄ tokių sÄ lygų (ne)galiojimas turi ieÅ¡kovo reikalavimų dėl sutartinių santykių nutraukimo momento ir prievolės mokėti už Å¡ilumos energijÄ nebuvimo pripažinimo iÅ¡sprendimui, dėl to Å¡ie ieÅ¡kovo reikalavimai negali bÅ«ti iÅ¡spręsti skirtingai, priklausomai nuo to, galioja ieÅ¡kovo nurodomos sutarties sÄ lygos, ar negalioja.

Todėl, teismo įsitikinimu, Å¡ių sutarties sÄ lygų atitikties nesÄ Å¾iningumo kriterijams vertinimas neturi teisinės reikÅ¡mės.Atsakydamas į ieÅ¡kovo reikalavimÄ perskaičiuoti mokėjimus už Å¡ilumos energijÄ , teismas nurodė, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose (laiptinėje) nėra Å¡ildymo prietaisų, kuriais bÅ«tų tiesiogiai Å¡ildomos Å¡ios patalpos, kita vertus, nereiÅ¡kia, jog Å¡ios patalpos, nesant Å¡ildymo prietaisų, apskritai nėra Å¡ildomos ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to Å¡ilumos energijos iÅ¡laidų.

Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovo nurodytos kasacinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013, kuri, pasak ieÅ¡kovo, patvirtina, jog bendrosioms reikmėms nėra vartojama Å¡ilumos energija, jeigu bendrojo naudojimo patalpose nėra Å¡ildymo prietaisų, ir Å¡iuo metu nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa, kadangi kasacinio teismo nagrinėtos bylos procese buvo teismų procesiniais sprendimais, priimtais kitos bylos procese, nustatytas prejudicinis faktas, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos yra neapÅ¡ildomos, tuo tarpu daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, bendrojo naudojimo patalpos (laiptinė) yra Å¡ildomos, nepaisant Å¡ildymo prietaisų nebuvimo.Teismas nustatė, kad atsakovė iki 2013 m. gruodžio mėn., skirstydama Å¡ilumos energijÄ , taikė ketvirtÄ jį Å¡ilumos paskirstymo metodÄ , nuo 2013 m. gruodžio mėn. – ketvirtÄ jį ir penktÄ jį metodus.

Teismui nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad Å¡ilumos energijos vartotojai pasinaudojo jiems suteikta teise ir priėmė sprendimÄ dėl Å¡ilumos paskirstymo metodo pasirinkimo. Teismas pažymėjo, kad Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktas numato, jog, kai ties tiekimo-vartojimo riba pastato individualaus Å¡ilumos punkto įvade įrengtas Å¡ilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrÄ viso pastato suvartotÄ Å¡ilumos kiekį, taikomas Å¡ilumos paskirstymo metodas Nr.

4. Jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kita), taikomas metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr.

5. Taigi ketvirtasis Å¡ilumos paskirstymo metodas, teismo įsitikinimu, pagrįstai taikomas, nes įvadinis Å¡ilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrÄ visÄ daugiabučiame name, kuriame yra ginčo patalpa, suvartotÄ Å¡ilumos energijos kiekį. Be to, visų daugiabučio namo vartotojų butai ir patalpos iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo Å¡ildomos centralizuotai tiekiama Å¡iluma be individualios apskaitos. Penktojo Å¡ilumos paskirstymo metodo taikymas, teismo vertinimu, nėra siejamas su Å¡ildymo prietaisų, skirtų bendrojo naudojimo patalpoms Å¡ildyti, buvimu.

Poreikis papildomai taikyti šį Å¡ilumos paskirstymo metodÄ kyla todėl, kad, ieÅ¡kovui atjungus ginčo patalpos Å¡ildymo sistemÄ nuo centralizuotos Å¡ildymo sistemos, kitaip nebÅ«tų galimybės nustatyti, koks yra ieÅ¡kovui tenkančios Å¡ilumos energijos, skirtos bendrosioms reikmėms tenkinti, kiekis, nes visas daugiabučiame name suvartotas Å¡ilumos energijos kiekis yra apskaitomas vienu (įvadiniu) Å¡ilumos apskaitos prietaisu.Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas teigdamas, jog kartu su ketvirtuoju Å¡ilumos paskirstymo metodu turėtų bÅ«ti taikomas deÅ¡imtasis metodas, niekaip nepagrindžia, kodėl jis turėtų bÅ«ti taikomas.Teismas konstatavo, kad nepagrįstas yra ieÅ¡kovo argumentas, jog Å¡ilumos energija yra skirstoma pagal patalpų plotÄ , nes atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog Å¡ilumos energija yra skirstoma pagal patalpų tÅ«rį.

Teismas atmetė ir ieÅ¡kovo argumentÄ , kad atsakovė Å¡ilumos energijai paskirstyti naudojo netinkamus ginčo patalpos parametrus, kadangi, teismo vertinimu, bÅ«tent ieÅ¡kovui teko pareiga informuoti atsakovę apie ginčo patalpos duomenų, reikÅ¡mingų mokėjimams už Å¡ilumÄ apskaičiuoti, pasikeitimÄ po kapitalinio remonto, savo ruožtu ieÅ¡kovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis informavo atsakovę, kad sumažėjo ginčo patalpos plotas ir atitinkamai tÅ«ris, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė dar 2010 metais žinojo arba turėjo žinoti, kad pasikeitė patalpos parametrai.Teismas pažymėjo, kad jam nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog atsakovė buvo tinkamai informuota apie ieÅ¡kovo nurodomas kitas asmeninio naudojimo patalpas, kurioms nėra priskiriama Å¡ilumos energijos, skirtos bendrosioms patalpoms Å¡ildyti, dalis, todėl, teismo įsitikinimu, ieÅ¡kovas negali remtis, kaip jis nurodo, netinkamu Å¡ilumos paskirstymu – Å¡ilumos nepaskirstymu kitoms asmeninio naudojimo patalpoms – tiek, kiek jis pats ir (ar) kiti daugiabučio namo patalpų savininkai savo neveikimu – duomenų apie tokias patalpas nepateikimu – sudarė sÄ lygas taip skirstyti Å¡ilumÄ .

Be to, ieÅ¡kovas neįrodė, kad jo nurodomos patalpos yra Å¡ildomos patalpos, todėl atsakovė, teismo nuomone, pagrįstai kitoms asmeninio naudojimo patalpoms nepriskiria Å¡ilumos energijos, skirtos bendrosioms reikmėms tenkinti. Teismas pastebėjo, kad pats ieÅ¡kovas valdo ginčo patalpos priklausinį – rÅ«sį ir jis niekaip nepagrindžia, kaip Å¡ilumos energijos nepriskyrimas kitoms asmeninio naudojimo patalpoms, tarp jų – ir ieÅ¡kovo valdomam rÅ«siui, pažeidžia jo materialines subjektines teises.Atsakydamas į ieÅ¡kovo reikalavimÄ Ä¯pareigoti perskaičiuoti mokėjimus už Å¡ilumos energijÄ karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikyti, teismas nurodė, kad nėra ginčo, jog karÅ¡to vandens temperatÅ«ros palaikymo funkcija vykdoma, naudojantis bendrais daugiabučio namo inžineriniais tinklais, kas yra kaip vienas įrenginys, skirtas viso daugiabučio namo nepertraukiamam aprÅ«pinimui Å¡iluma ir karÅ¡tu vandeniu užtikrinti, todėl, remiantis materialinės teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, konstatuotina, jog ieÅ¡kovas, nepaisant tos aplinkybės, kad jis faktiÅ¡kai negavo Å¡ilumos energijos, skirtos karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikyti, privalo prisidėti prie namo bendrųjų konstrukcijų (inžinerinių tinklų) iÅ¡laikymo.III.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiIeÅ¡kovas E. V. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pripažinti, kad ieÅ¡kovo ir atsakovės AB „Kauno energija“ sudaryta konkliudentinė vieÅ¡oji Å¡ilumos ir karÅ¡to vandens tiekimo ir vartojimo sutartis yra nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d.; įpareigoti atsakovę perskaičiuoti Å¡ilumos paskirstymÄ ieÅ¡kovo daugiabutyje name ir iÅ¡taisyti neteisingai iÅ¡raÅ¡ytas sÄ skaitas nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo Å¡ioje byloje įsiteisėjimo;

įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už Å¡ilumÄ karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikyti ir iÅ¡taisyti neteisingas sÄ skaitas nuo 2010 m. spalio iki sprendimo Å¡ioje byloje įsiteisėjimo; kreiptis į Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Lietuvos Respublikos Å«kio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl Å¡ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktas, nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo Å¡ilumos įrenginius nuo pastato Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte nustatytÄ tvarkÄ iÅ¡lieka Å¡ių sistemų tiekiamos Å¡ilumos buitinis Å¡ilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieÅ¡tarauja CK 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.248 straipsnio 1 dalies normai, 6.247 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai ir CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai; kreiptis į Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų Å¡ilumos paskirstymo metodų patvirtinimo“ Nr. O3-19 6.2.1. ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad Å¡ilumos energija, suvartota karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikyti, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotÄ , neprieÅ¡tarauja CK 4.76 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigÄ apmokėti iÅ¡laidas jam iÅ¡laikyti ir iÅ¡saugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Nesutiktina su teismo motyvais, kad prejudicijos nepaneigia ta aplinkybė, jog yra atnaujintas bylos, kuri baigta 2011 m. vasario 10 d. sprendimu, kuriame teismas pripažino, jog E. V. 2009 m. spalio 19 d. neteisėtai atjungė ginčo patalpos Å¡ildymo sistemÄ nuo centralizuotos namo Å¡ildymo sistemos. procesas. Å iuos ieÅ¡kovo argumentus patvirtina kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2009. Taigi aplinkybė dėl Å¡ildymo bÅ«do pakeitimo neteisėtumo nėra nustatyta, nes Kauno apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimas yra panaikintas atnaujinus procesÄ , kurį užbaigus, bus priimtas naujas teismo sprendimas.Nors ieÅ¡kovas nėra iki Å¡iol gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos Å¡ilumos įrenginių techninės bÅ«klės patikrinimo akto-pažymos ir nėra pasiraÅ¡ytas triÅ¡alis (ieÅ¡kovo, daugiabučio namo administratoriaus ir atsakovės) atjungimo aktas, teismas, pats sau prieÅ¡taraudamas, nurodė, kad ginčo patalpos Å¡ildymo sistemos atjungimas nuo centralizuotos Å¡ildymo sistemos buvo įteisintas 2013 m. gruodžio 18 d.

Teismas nenurodo jokių ieÅ¡kovo papildomų veiksmų, kuriuos jis bÅ«tų atlikęs po 2010 m. spalio, įteisindamas Å¡ildymo bÅ«do pakeitimÄ , todėl iÅ¡ sprendimo visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kodėl esant toms pačioms aplinkybėms 2010 m. spalį Å¡ildymo budo pakeitimas yra neteisėtas, o 2013 m. gruodį Å¡ildymo bÅ«do pakeitimas laikomas teisėtu.IeÅ¡kovas nesutinka su teismo motyvais, kad ieÅ¡kovas privalo atgaline tvarka įforminti bendro naudojimo patalpų atjungimÄ . IeÅ¡kovas teisėtai ir laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų įteisino savo buto Å¡ildymo bÅ«dÄ 2010 m. spalį.

Teismas visiÅ¡kai neįvertino, kad ieÅ¡kovas byloje siekia ne įrodyti, jog statybos darbai atlikti po SÄ® pakeitimo įsigaliojimo (2010-10-01), o tik siekia apginti savo teisę pagal nuo 2010 m. spalio galiojančiÄ SÄ® redakcijÄ Ä¯teisinti statybos darbus, kurie buvo atlikti 2009 metais, galimai pažeidžiant Å¡iuo metu nebegaliojančių arba pripažintų neteisėtomis teisės normų reikalavimus.Atsakovė 2015 m. liepos 28 d. teismo posėdžio metu pripažino aplinkybę, kad Å¡ilumos energija nebuvo patiekta į ieÅ¡kovo butÄ , nes jis yra atjungtas nuo centralizuoto Å¡ildymo tinklų.

Kasacinis teismas byloje Nr. 3K-3-155/2005 pažymėjo, kad jeigu atsijungiant nuo įrenginių, tiekiančių Å¡ilumos energijÄ , teises aktais nustatytų reikalavimų nebuvo laikytasi, tai atsijungimas ir sutarties dėl tiekimo ir vartojimo nutraukimas yra neteisėtas, tačiau tokiu atveju tiekėjas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimÄ , bet negali toliau reikalauti apmokėti už paslaugÄ ar produktÄ , kurio nesuteikė ir kuris atsijungusiojo nuo Å¡ilumos tiekimo buvusio abonento jau nebuvo vartojamas.

Byloje yra pateikti įrodymai (buto kadastravimo byla, deklaracija apie statybos darbų užbaigimÄ , VÄ® Registrų centro iÅ¡raÅ¡as apie ieÅ¡kovo buto vietinį Å¡ildymo bÅ«dÄ ), kad ieÅ¡kovo butas yra atjungtas nuo centralizuoto Å¡ilumos tiekimo sistemų, kai buvo užbaigti buto Å¡ildymo bÅ«do pakeitimo paprastojo remonto darbai. Užbaigus minėtus Å¡ildymo bÅ«do pakeitimo paprastojo remonto darbus ieÅ¡kovo bute buvo atlikti kadastriniai matavimai ir užpildyta deklaracija apie statybos darbų užbaigimÄ , kuri buvo oficialiai įregistruota registre.

Nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame Statybos įstatyme statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus pakeitė deklaracijos apie statybos darbų užbaigimÄ . Todėl ŠŪĮ 29 straipsnio 3 dalis turėtų bÅ«ti taikoma mutatis mutandis, pripažįstant, kad nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimÄ užpildymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių Å¡ildymo bÅ«das pakeistas, savininkų ir Å¡ilumos ir (ar) karÅ¡to vandens tiekėjo sutartys. AnalogiÅ¡kas ginčas buvo iÅ¡nagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2A-254-823/2012, kurioje teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad Å¡ilumos tiekėjas nepagrįstai teigia, kad pagal įstatymÄ atsakovas privalėjo įrodyti, jog jo buto Å¡ildymo sistema nuo centrinio Å¡ildymo sistemos atjungta teisėtai.AnalogiÅ¡koje byloje 3K-3-608/2013 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad faktas, jog namo bendrojo naudojimo patalpos neapÅ¡ildomos, yra pagrindas spręsti, kad ieÅ¡kovo reikalavimas priteisti mokestį iÅ¡ atsakovų už Å¡ių patalpų Å¡ildymÄ yra nepagrįstas, nes pagal ŠŪĮ 25 straipsnį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas, nepriklausomai nuo to, kokiu bÅ«du Å¡ildomos jam priklausančios patalpos, turi pareigÄ apmokėti jam tenkančiÄ dalį už suvartotÄ Å¡ilumÄ daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms Å¡ildyti.

CK taip pat numato, kad vartotojas privalo apmokėti už faktiÅ¡kai gautÄ energijos kiekį, o esant atsakovo patalpoms atjungtoms nuo Å¡ilumos energijos perdavimo tinklų joks centralizuotos energijos perdavimas yra neįmanomas. Å ioje byloje susidarė padėtis, kurioje abi Å¡alys pripažįsta, kad Å¡ilumos energija faktiÅ¡kai nebuvo tiekiama į ieÅ¡kovo patalpas, ginčo energijos kiekį gavo ieÅ¡kovo kaimynai, o teismo ekspertizė nustatė, jog ieÅ¡kovas negavo jokios Å¡ilumos energijos bendro naudojimo patalpoms Å¡ildyti, tačiau atsakovas reikalauja iÅ¡ ieÅ¡kovo apmokėjimo už ieÅ¡kovo kaimynams, o ne pačiam ieÅ¡kovui faktiÅ¡kai patiektÄ Å¡ilumos energijÄ , tik todėl, kad atsakovo nuomone ieÅ¡kovas 2010 m. spalį neteisėtai pakeitė patalpų Å¡ildymo bÅ«dÄ , o Komisijos metodai nenumato jokių iÅ¡imčių tokiais atvejais.

IÅ¡ esmės atsakovė, pripažindama, kad ieÅ¡kovo kaimynai sumokėjo už mažesnį Å¡ilumos kiekį, nei jie faktiÅ¡kai suvartojo, reikalauja likusio apmokėjimo iÅ¡ ieÅ¡kovo kaip subsidiaraus skolininko deliktinės atsakomybės pagrindu, remdamasi Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 263 punktu, nustatančiu subsidiariÄ atsakomybę poįstatyminio teisės akto pagrindu, pažeidžiant CK 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatas, jog subsidiari atsakomybė galima tik pagal įstatymÄ ar sutartį.

Nors teismas konstatavo, kad prievolė mokėti už Å¡ilumos energijÄ , kurios vykdymo atsakovė reikalavo, sutartinio pobÅ«džio, akivaizdu, jog esant sutartinio pobÅ«džio prievolei, pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, taigi vartotojo prievolė mokėti už prekę, kuri jam nėra perduota, yra galima tik vieninteliu atveju – esant deliktinei atsakomybei arba subsidiariai atsakomybei. Taigi yra pagrindas kreiptis į Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ .BylÄ nagrinėjęs teismas netinkamai taikė savavaliÅ¡kos statybos darbų padarinių paÅ¡alinimÄ reglamentuojančius teises aktus.

Byloje nustatyta, jog ieÅ¡kovas Å¡ildymo bÅ«dÄ pakeitė 2010 m. spalį, todėl ginčo teisiniam santykiui spręsti teismai turėjo taikyti 2010 m. liepos 2 d. redakcijos SÄ® 28 straipsnio nuostatas, įsigaliojusias 2010 m. spalio 1 d., įvertindami, ar pagal SÄ® reikalavimus ieÅ¡kovė paÅ¡alino savavaliÅ¡kos statybos padarinius, nors Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens ruoÅ¡imo bÅ«do pakeitimo paprastojo remonto darbai buvo atlikti anksčiau, kaip analogiÅ¡komis aplinkybėmis iÅ¡aiÅ¡kino Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1513-259/2011.

Be to, apeliacinis teismas turėtų pasisakyti, ar teismai gali remtis kitose bylose suformuota praktika, paremta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažintomis netaikytinomis tam tikromis Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis, jei ginčui spręsti apskritai taikyti nebegalima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažintas netaikytinomis tam tikras Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisykles. Pirmos instancijos teismas taip pat nepagrįstai nusprendė, kad ieÅ¡kovas 2010 m. spalį privalėjo laikytis Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „StatybÄ leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 6.3 priedo reikalavimų, kurie įsigaliojo tik 2011 m. liepos 1 d.

Teismas, taikydamas įstatymo analogijÄ , netinkamai pritaikė CPK 3 straipsnį ir pažeidė bendrÄ jį teisės principÄ , jog įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Nors kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013 iÅ¡aiÅ¡kino, kad pagal 2010 m. spalį galiojusį statybos teisinių santykių reglamentavimÄ paprasto remonto darbams, prie kurių priskiriami inžinerinės sistemos įrengimo, pertvarkymo, iÅ¡montavimo darbai, nebuvo reikalingas raÅ¡ytinis pritarimas, Å¡ioje byloje pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad toks raÅ¡ytinis pritarimas buvo privalomas, remdamasis normomis, galiojusiomis nuo 2011 m. liepos 1 d.Teismas negalėjo remtis vien tik teisiniu purizmu, visiÅ¡kai ignoruodamas ne tik primygtinį socialinį poreikį apginti pažeistas vartotojų teises, bet ir pamindamas bet kokius teisingumo principus, kai ieÅ¡kovas nurodė teismui esminės svarbos teisminei sistemai turinčias įstatymų leidybos klaidas, kurios pateisina nukrypimÄ nuo teisinio tikrumo principo – tai Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d.

įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 panaikino kaip prieštaraujančius konstituciniam teisinės valstybės principui, ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių“ nuostatos, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu byloje Nr. I438-35/2012 panaikino kaip prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams.

Teismas neįvertino, kad prieÅ¡ieÅ¡kinio ginčo laikotarpiu minėtos taisyklės nebegaliojo, jos buvo panaikintos bylos nagrinėjimo metu. Lex retro non agit turi tam tikrų taikymo iÅ¡imčių. Å is principas nėra taikomas pasikeitusiam teisiniam reguliavimui, kuriuo palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams.Byloje nėra ginčo, kad ieÅ¡kovo butas nuo 2010 spalio yra atjungtas nuo pastato Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens tiekimo sistemų ir į butÄ nėra tiekiamas karÅ¡tas vanduo ir jame nėra nei cirkuliacinių stovų, nei vonios Å¡ildytuvų.

Tačiau ieÅ¡kovui mokestis už Å¡ilumÄ karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikyti, apskaičiuotas pagal lygiavos principÄ , taikytas kaip buto ir kitų patalpų savininkui, nes name yra sumontuota karÅ¡to vandens tiekimo sistema su karÅ¡to vandens cirkuliacija. Jei Å¡iluma, suvartota karÅ¡to vandens temperatÅ«ros palaikymui, yra priskiriama prie bendro turto iÅ¡laikymo iÅ¡laidų, tuomet Å¡i Å¡ilumos energija turi bÅ«ti skirstoma proporcingai pagal butų plotus, o ne lygiavos principu pagal butų skaičių, nes toks skirstymas tiesiogiai prieÅ¡tarauja CK 4.76 straipsniui, todėl ieÅ¡kovas praÅ¡o kreiptis į Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Metodo Nr. 4 6.2.1. ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad Å¡ilumos energija, suvartota karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikyti, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotÄ , neprieÅ¡tarauja CK 4.76 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigÄ apmokėti iÅ¡laidas jam iÅ¡laikyti ir iÅ¡saugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

Jei Å¡is mokestis nėra priskiriama prie bendro turto iÅ¡laikymo iÅ¡laidų, kaip tvirtina ieÅ¡kovas, tuomet Å¡i Å¡ilumos energija gali bÅ«ti skirstoma lygiavos principu, tačiau tokiu atveju Å¡io mokesčio neturėtų mokėti tie butų savininkai, kurie nėra karÅ¡to vandens vartotojai. Teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad Å¡iluma karÅ¡to vandens temperatÅ«rai (cirkuliacijai) palaikyti yra skiriama bendro naudojimo patalpų Å¡ildymui ar namo inžinerinių sistemų apsaugai arba priežiÅ«rai, o ne karÅ¡to vandens vartotojams tiekiamo karÅ¡to vandens kaip prekės kokybei užtikrinti.

Teismas nesugebėjo atriboti, kurios iÅ¡laidos yra skirtos bendram turtui iÅ¡laikyti ir iÅ¡saugoti kaip priežiÅ«ros mokesčiai, kurie turi bÅ«ti skirstomi tik proporcingai pagal turimų patalpų plotÄ , o kurios – butų savininkų asmeniniams poreikiams tenkinti kaip vartojimo mokesčiai, kurie gali bÅ«ti skirstomi pagal faktines sÄ naudos ir lygiavos principo pagrindu. Pastaruoju atveju tai bÅ«tų paslaugų vartojimo santykiai, kuriuos reglamentuoja ne daiktinės (CK ketvirtoji knyga), o prievolių teisės normos.Namo rÅ«syje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), kurioms nėra priskiriama jokia dalis Å¡ilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų Å¡ildymui, nes Å¡ie sandėliukai yra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos.

Visos asmeninio naudojimo rÅ«sio patalpos nėra centralizuotai Å¡ildomos, tačiau atsakovė nepagrįstai priskiria ieÅ¡kovui dalį namo bendro naudojimo patalpų Å¡ildymui suvartotos Å¡ilumos, nors ieÅ¡kovo kaimynams tokia pati dalis už jų turimus sandėliukus nėra priskiriama. Taigi, Å¡ilumos tiekėja netinkamai skirsto Å¡ilumos energijÄ , pažeisdama namo butų ir kitų patalpų savininkų prievolei mokėti bendro naudojimo objektų Å¡ildymÄ proporcingumo principÄ . Atsakovė privalėjo dalį Å¡ilumos energijos bendroms reikmėms priskirti ginčo namo sandėliukų savininkams pagal Å¡ių sandėliukų atitinkamÄ plotÄ , kuris nėra vienodas.

Jei Å¡iems sandėliukams bÅ«tų priskirta dalis Å¡ilumos bendroms reikmėms, ieÅ¡kovams priskirtinos Å¡ilumos energijos kiekis bÅ«tų mažesnis.IeÅ¡kovas, tvirtindamas, kad neprivalo apmokėti už Å¡ilumos energijÄ , kuri nebuvo suvartota bendro naudojimo patalpose, nes tokių Å¡ildomų patalpų name nėra, savo teiginius grindžia ne tik byloje atlikta teismo ekspertize, bet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 suformuotu iÅ¡aiÅ¡kinimu, kad vartotojams negali bÅ«ti paskirstyta Å¡ilumos energija, kuri faktiÅ¡kai nebuvo suvartota bendro naudojimo patalpose.

IÅ¡ skundžiamo teismo sprendimo apskritai neaiÅ¡ku, kuo kasacinio teismo iÅ¡nagrinėtos bylos Nr. 3K-3-608/2013 aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių – abejose bylose buvo daugiabutis namas, kuriamas dalis patalpų buvo atjungtos nuo centralizuoto Å¡ildymo, ir name buvo neÅ¡ildoma laiptinė, vadinama bendro naudojimo patalpomis, už kurių Å¡ildymÄ Å¡ilumos tiekėjas reikalavo apmokėjimo. IeÅ¡kovas pateikė įrodymus, kad ieÅ¡kovo namo bendro naudojimo patalpos nėra Å¡ildomos centralizuotai, nes yra Å¡ildomos tik Å¡iluma, kuriÄ gauna iÅ¡ butų, kurie yra Å¡ildomi vietiniu bÅ«du ir centralizuotai.

Todėl atsakovė pritaikė netinkamÄ Å¡ilumos paskirstymo metodÄ , nes metodas Nr. 4 yra skirtas tik namams, kurių visos asmeninio ir bendro naudojimo patalpos yra Å¡ildomos centralizuotai, tačiau nėra taikoma namams, kurių dalis butų ir bendro naudojimo patalpos nėra Å¡ildomi centralizuotai. Atsakovė AB „Kauno energija“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:IeÅ¡kovas praÅ¡o perskaičiuoti mokesčius visam namui, tačiau veikti visų namo bendraturčių vardu ir kleti tokį reikalavimÄ raÅ¡ytinių įgaliojimų jis neturi.

Atsakovės nuomone, ieÅ¡kovo pateikta 2010 m. spalio 1 d. statybos darbų užbaigimo deklaracija suraÅ¡yta atbuline data, siekiant pateisinti neteisėtÄ buto Å¡ilumos tiekimo atsijungimÄ . IeÅ¡kovas tik 2012 m. gegužės 9 d. raÅ¡tu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, praÅ¡ydamas pritarti paprastajam remontui, kai atsijungiama nuo centralizuoto Å¡ilumos tiekimo. Savivaldybės administracija raÅ¡tiÅ¡kÄ pritarimÄ statinio projektui suteikė tik 2013 m. gruodžio 9 d., todėl atsakovė abejoja, kad ieÅ¡kovo statybos darbų užbaigimo deklaracija pagrįstai suraÅ¡yta 2010 m. spalio 1 d.

Be to, Å¡ios deklaracijos suraÅ¡ymas nėra pakankamas pagrindas laikyti Å¡ilumos atjungimÄ teisėtu. IeÅ¡kovas nepateikė statinio pripažinimo tinkamu naudotis dokumento.Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 18 d. iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ Nr. 2-132-3025/2013 pagal E. V. ieÅ¡kinį atsakovei AB „Kauno energija“, kurioje ieÅ¡kovas be kita ko prašė pripažinti, kad centralizuotos Å¡ilumos vartojimo santykiai tarp Å¡alių yra nutraukti nuo 2009 m. spalio 19 d. atlikto ieÅ¡kovo Å¡ildymo bÅ«do pakeitimo.

IeÅ¡kinys buvo atmestas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-360/2014 paliktas nepakeistas. Å ie teismų sprendimai ieÅ¡kovui turi prejudicinę galiÄ .IeÅ¡kovas vadovaujasi kasacinio teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr, 3K-3-155/2005, tačiau nutyli apie naujai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotÄ praktikÄ tais pačiais klausimas (Nr. 3K-7-359/2007, 3K-3-259/2012, 3K-3-277/2012 ir 3K-3-592/2013), kuriose teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad Å¡ilumos vartotojas, atjungęs Å¡ilumÄ ne pagal norminių aktų reikalavimus, lieka Å¡ilumos vartotoju.IeÅ¡kovas, atjungdamas savo butÄ nuo Å¡ilumos tiekimo sistemos daro įtakÄ Å¡ildymo sistemai, kuri priklauso visiems namo bendraturčiams, todėl jis, kaip asmuo darantis įtakÄ bendro naudojimo objektui, turi pareigÄ Ä¯rodyti, kad jo veiksmai nepadarys žalos ir Å¡i įrodinėjimo pareiga negali bÅ«ti perkelta Å¡ilumos teikėjai.Sutiktina su teismo motyvais, kad ieÅ¡kovas privalo už namo bendro naudojimo patalpų Å¡ildymÄ mokėti pagal ŠŪĮ 25 ir 29 straipsnių nuostatas.

Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012 iÅ¡aiÅ¡kino, kad butų savininkai yra susieti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, todėl kiekvienas butų savininkas proporcingai savo daliai turi atsakyti už namui bendro naudojimo patalpoms teikiamÄ Å¡ilumos energijÄ . Todėl nepaisant to, kad bendro naudojimo patalpose nėra Å¡ildymo prietaisų ar Å¡ilumos tiekimas nutrauktas, vartotojai turi pareigÄ apmokėti susidariusius sÄ skaitas. AnalogiÅ¡kas nuostatas kasacinis teismas iÅ¡dėstė civilinėse bylose Nr. 3K-3-401-248/2015, 3K-3-553-421/2016.Nesutiktina su byloje atliktos techninės ekspertizės rezultatais dėl bendro naudojimo patalpų Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens cirkuliacijos temperatÅ«rai palaikyti.

Ekspertas nenurodė, kokia metodika buvo vadovautasi atliekant ekspertizę. Ekspertas turėjo atlikti įvairius matavimus, tačiau jis neapžiÅ«rėjo namo ir ieÅ¡kovo buto Å¡ilumos tiekimo sistemos, neatliko jokių Å¡ilumos tiekimo vamzdžių diametrų ir ilgių matavimų, spinduliuojamos į aplinkÄ Å¡ilumos kiekio matavimo. Namui nebuvo atliktas energetinis auditas. Neturėdamas minėtos informacijos, ekspertas negalėjo atlikti skaičiavimų, kiek namo Å¡ilumos tikimo sistema iÅ¡spinduliuoja Å¡ilumos į aplinkÄ , t.y. namo bendriems poreikiams tenkinti ir padaryti iÅ¡vados, kad namo bendro naudojimo patalpos Å¡iluma nėra naudojama ir karÅ¡to vandens tiekimo sistemoje Å¡iluma vandens temperatÅ«rai palaikyti nėra naudojama.Nei inventorizacijÄ atliekantis asmuo, nei VÄ® Registrų centras nevertina buto Å¡ildymo bÅ«do pakeitimo teisėtumo, o tik konstatuoja faktinę padėtį bute.

Aplinkybė, kad VÄ® Registrų centras iÅ¡davė iÅ¡raÅ¡Ä , kuriame nurodyta, jog ieÅ¡kovo buto Å¡ildymas yra vietinis centrinis, neturi jokios teisinės reikÅ¡mės, be to, iÅ¡raÅ¡e nėra jokio įraÅ¡o apie statybos darbų užbaigimÄ 2010 m. spalio 1 d. deklaracijos pagrindu.IeÅ¡kovo name yra sumontuota karÅ¡to vandens tiekimo sistema su karÅ¡to vandens cirkuliacija. Atjungus karÅ¡to vandens fizinį naudojimÄ (nupjovus karÅ¡to vandens vamzdį), sistemoje lieka karÅ¡to vandens cirkuliacija, už kuriÄ skaičiuojami mokesčiai.

Norint nemokėti karÅ¡to vandens cirkuliacijos mokesčio reikia visame name panaikinti karÅ¡to vandens cirkuliacijos sistemÄ , o ieÅ¡kovas tokių veiksmų neatliko. Kasacinis teismas byloje Nr. 3K-3-197-313/2016 iÅ¡aiÅ¡kino, kad atjungus karÅ¡to vandens naudojimÄ vartotojas privalo mokėti karÅ¡to vandens cirkuliacijos mokestį. PrieÅ¡ingai nei nurodo ieÅ¡kovas, atsakovė, pripažindama butui tiekiamos Å¡ilumos atjungimÄ nuo 2013 m. gruodžio 9 d. ir toliau skaičiuoja ieÅ¡kovui mokesčius už Å¡ilumÄ karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikyti (karÅ¡to vandens cirkuliacija).Kol vartotojai pasirenkÄ metodÄ , taikomas pastato Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemÄ bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

Atsakovė ieÅ¡kovo namui taiko Å¡ilumos paskirstymo metodÄ Nr. 4 su metodu Nr.

5. Byloje nėra duomenų, kad ginčo namo gyventojai pasirinko kitus, nei taiko atsakovė, metodus. Atsakovei netaikant metodo Nr. 5 nebÅ«tų galimybės nustatyti, koks Å¡ilumos kiekis bendro naudojimo patalpoms Å¡ildyti turi bÅ«ti priskirtas ieÅ¡kovui. Nei ieÅ¡kovas, nei ginčo namo gyventojai, nei administratorius atsakovei nepateikė jokios informacijos apie namo rÅ«syje esančius sandėliukus, jų plotus ir priklausomybę. IeÅ¡kovas tik nurodo, kad name tokie sandėliukai yra, tačiau nepateikia informacijos apie jų plotus, asmeninę priklausomybę ir savo pareigÄ patiekti informacijÄ bando perkelti atsakovei.

Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a :IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Dėl raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų priėmimo2017 m. liepos 4 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieÅ¡kovo raÅ¡ytiniai paaiÅ¡kinimai, kuriuose ieÅ¡kovas papildė savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, atsižvelgdamas į po apeliacinio skundo pateikimo kitose iÅ¡nagrinėtose bylose suformuotÄ teismų praktikÄ .Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad CPK ne tik nenumato proceso dalyviams galimybės teikti raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus apeliacinės instancijos teismui dėl atsiliepime į apeliacinį skundÄ iÅ¡dėstytų argumentų, bet ir imperatyviai draudžia papildyti bei keisti apeliacinį skundÄ , pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui (CPK 323 straipsnis).Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad apeliacinio skundo padavimo terminas yra pasibaigęs, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ieÅ¡kovo 2017 m. liepos 4 d. pateiktų raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų nepriima ir nepasisako dėl juose nurodytų aplinkybių bei ieÅ¡kovo papildomų argumentų.Dėl prejudicinių faktųApeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-154-435/2011 nustatytos aplinkybės, visų pirma tai, jog E. V. ginčo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Å¡ildymo sistemÄ nuo centralizuotos namo Å¡ildymo sistemos 2009 m. spalio 19 d. atjungė neteisėtai, turi prejudicinių faktų galiÄ Å¡iuo metu nagrinėjamos bylos Å¡alims, kadangi Å¡iuo metu yra atnaujintas bylos, kurioje buvo nustatytas pirmiau minėtas faktas, procesas ir, ieÅ¡kovo įsitikinimu, 2011 m. vasario 10 d. sprendimas, atnaujinus procesÄ , yra panaikintas.Nesutikdama su apelianto argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė atsakovė, Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-360/2014, nagrinėtoje tarp tų pačių Å¡alių, ieÅ¡kovui jau buvo iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog nei praÅ¡ymas atnaujinti procesÄ , nei proceso atnaujinimas savaime nesudaro pagrindo ar prielaidų ignoruoti toje bylos priimto ir įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo prejudicialumÄ , nes, atsižvelgiant į nurodyto proceso atnaujinimo stadijÄ (trečia stadija – atnaujintos bylos nagrinėjimas iÅ¡ esmės), minėtas sprendimas dar nėra panaikintas ar pakeistas.

Kaip matyti iÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, civilinė byla Nr. A2-578-896/2017 iki Å¡iol nėra iÅ¡nagrinėta iÅ¡ esmės ir nėra priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo bÅ«tų panaikintas (priėmus naujÄ sprendimÄ ) ar pakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimas, kaip to reikalauja CPK 371 straipsnis, todėl Å¡iuo metu, prieÅ¡ingai nei interpretuoja ieÅ¡kovas, nėra jokio teisinio pagrindo nesivadovauti pirmiau nurodytame 2011 m. vasario 10 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kaip prejudicinėmis.Å ių iÅ¡vadų niekaip nepaneigia ir ieÅ¡kovo nurodyta kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2009, tuo labiau, kad minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apskritai nepasisakė dėl galimybės vadovautis sprendime, dėl kurio procesas yra atnaujintas, nustatytais faktais.Ä®vertinusi visas pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad aplinkybė, jog ieÅ¡kovas 2009 m. spalio 19 d. atjungė savo buto Å¡ildymo sistemÄ nuo centralizuotos sistemos neteisėtai yra nustatyta ir Å¡ioje byloje iÅ¡ naujo nevertintina bei nenustatinėtina.Dėl atsijungimo nuo 2010 m. spalio 1 d. teisėtumo (įteisinimo) ir reikalavimo pripažinti centralizuoto Å¡ildymo sutartį nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d.IeÅ¡kovo įsitikinimu, 2010 m. spalio 1 d. suraÅ¡ius deklaracijÄ apie statybos užbaigimÄ , pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojusį reglamentavimÄ buvo įteisintas ginčo patalpų atjungimas nuo centralizuotos Å¡ildymo sistemos ir nuo to momento turėjo bÅ«ti nutraukta centralizuoto Å¡ildymo sutartis su atsakove.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2010 m. spalio 1 d. deklaracija apie statybos darbų užbaigimÄ nėra savaime pakankama ginčo patalpų Å¡ildymo sistemos atjungimui įteisinti ir pripažinti Å¡ilumos energijos pirkimo–pardavimo santykių tarp ginčo Å¡alių pabaigÄ .Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylos medžiagÄ , neturi pagrindo nesutikti su pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada.Lietuvos Respublikos teisiniame reguliavime (CK 6.390 straipsnis, Å Ä® 29 straipsnis) nustatyta butų savininkų teisė atjungti savo buto Å¡ildymo ir (ar) karÅ¡to vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo Å¡ildymo ir (ar) karÅ¡to vandens sistemų, tačiau įgyvendindami Å¡iÄ teisę pastarieji turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadaryti žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartÄ buvo pažymėta, kad savininkas, kuris savo patalpų Å¡ilumos ir karÅ¡to vandens sistemas nuo pastato Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų atjungia, pažeisdamas teisės aktais nustatytÄ tvarkÄ , iÅ¡lieka Å¡ių sistemų tiekiamos Å¡ilumos buitinis vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013; iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017; kt.).Pagal ieÅ¡kovo nurodytos deklaracijos suraÅ¡ymo metu galiojusiÄ Åªkio ministro 2003 m. birželio 30 d.

įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcijÄ , atjungimo procedÅ«ra turėjo bÅ«ti vykdoma pagal Taisyklių 250–264 punktų nuostatas ir buto Å¡ilumos įrenginiai pripažįstami atjungti nuo atjungimo akto pasiraÅ¡ymo datos, jeigu Å¡ilumos vartojimo sutartyje nenustatyta kitaip (260 punktas). Be to, pagal nurodytas nuostatas, baigęs darbus apeliantas privalėjo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos Å¡ilumos įrenginių techninės bÅ«klės patikrinimo aktÄ -pažymÄ ir Å¡ildymo bei karÅ¡to vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo pripažinimo tinkamais naudoti aktÄ ir jų kopijas pateikti Å¡ilumos tiekėjui ir kito pasirinkto Å¡ilumneÅ¡io ar energijos rÅ«Å¡ies tiekėjui (259 punktas).

Tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, įrodymų, kad 2010 m. spalio 1 d. užpildydamas deklaracijÄ , ieÅ¡kovas laikėsi pirmiau nurodytų reikalavimų, apeliantas į bylÄ nepateikė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai priėjo iÅ¡vadÄ , jog nėra pagrindo konstatuoti atlikto atjungimo teisėtumÄ (įteisinimÄ ) nuo 2010 m. spalio 1 d., tuo labiau konstatuoti savavaliÅ¡kos statybos darbų įteisinimÄ SÄ® 28 straipsnio pagrindu, kaip kad skunde nurodo apeliantas.Aplinkybę, kad ir pats ieÅ¡kovas akivaizdžiai suvokė 2010 m. spalio 1 d. deklaracijos, kaip tokios, nepakankamumÄ jo dar 2009 metais atliktam atsijungimui nuo centralizuotos Å¡ildymo sistemos įteisinti, patvirtina ir apelianto elgesys, kadangi 2012 m. gegužės 9 d., t. y. praėjus pusantrų metų nuo minėtos deklaracijos užpildymo, ieÅ¡kovas raÅ¡tu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, praÅ¡ydamas pritarti paprastajam remontui, kurio metu atsijungiama nuo centralizuotos Å¡ildymo sistemos.

Å iame kontekste pažymėtina, kad tik 2013 m. gruodžio 9 d. savivaldybės administracija iÅ¡davė raÅ¡tiÅ¡kÄ pritarimÄ statinio projektui, o 2013 m. gruodžio 18 d., kaip nurodė skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, ieÅ¡kovas, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorius ir atsakovė pasirašė Å¡ilumos objekto tikrinimo aktÄ , todėl atsakovo argumentai, jog visiÅ¡kai nėra aiÅ¡ku, kodėl, neva esant toms pačioms aplinkybėms, 2010 m. spalį Å¡ildymo budo pakeitimas yra neteisėtas, o 2013 m. gruodį jis buvo pripažintas teisėtu, atmestini, kaip nepagrįsti, kadangi, kaip nurodyta pirmiau, ieÅ¡kovas nepateikė jokių duomenų, kad įvykdė bÅ«tent 2010 m. spalio 1 d. galiojusių teisės aktų reikalavimus, susijusius su atlikto atjungimo įteisinimu, savo ruožtu atjungimo teisėtumo pripažinimas 2013 m. gruodį Å¡ioje byloje nebuvo ginčijamas ir todėl plačiau nenagrinėtinas.Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , be kita ko akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime ir pirmiau Å¡ioje nutartyje nurodytos Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės nagrinėjamam ginčui neturi bÅ«ti taikomos (kaip ir teismų praktika, kurioje Å¡iomis normomis buvo vadovaujamasi), nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 jas panaikino.

Nesutikdama su apelianto pozicija, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013, vertindamas minėtÄ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimÄ , iÅ¡aiÅ¡kino, jog atitinkamos normos buvo pripažintos prieÅ¡taraujančiomis Å ilumos Å«kio, Statybos įstatymui ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad jas priėmę subjektai neturėjo teisės aiÅ¡kinti tam tikrų teisės normų, todėl yra susidaręs tam tikras teisinis vakuumas, ir pažymėjo, jog nuo 2011 m. liepos 29 d.

įsigaliojo Taisyklių pakeitimai, pagal kurių nuostatas apie sprendimÄ atjungti įrenginius privaloma informuoti savivaldybės institucijÄ ir karÅ¡to vandens tiekėjÄ , kartu pateikiant jam ir praÅ¡ymÄ nutraukti karÅ¡to vandens tiekimo sutartį, nurodant techninius, ekonominius bei teisinius argumentus, įrenginių projektavimo, įrengimo ir kiti atjungimo darbai atliekami teisės aktų, tarp jų STR 1.11.01:2010 „StatybÄ leidžiantys dokumentai“, nustatyta tvarka: įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir karÅ¡to vandens tiekėjo įgaliotam atstovui, tačiau įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimÄ patvirtinančio akto pasiraÅ¡ymo.

Nurodytoje kasacinio teismo byloje teisėjų kolegija pažymėjo, kad atliekant atjungimo nuo Å¡ildymo sistemos procedÅ«rÄ , esant minėtam vakuumui, taip pat turėjo bÅ«ti laikomasi tapačios atjungimo tvarkos ir pripažino, jog, neatlikus teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, Å¡ilumos tiekimo santykiai nėra nutrÅ«kę, todėl kyla pareiga atlyginti už tiektÄ Å¡ilumÄ . Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus iÅ¡aiÅ¡kinimus, pripažintina, kad net ir esant pirmiau nurodytam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsijungimo darbai atgaline data galėtų bÅ«ti įteisinti nuo 2010 m. spalio 1 d., nors pagal tuo metu galiojančius reikalavimus ieÅ¡kovas neatliko visų bÅ«tinų veiksmų.

Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-862-196/2016, kt.).Pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo niekaip nepaneigia ir ta aplinkybė, kad Taisyklių nuostatos, reglamentavusios Å¡ildymo bÅ«do keitimÄ , Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. I858-13/2014 buvo pripažintos prieÅ¡taraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui.

Å iame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nurodytos Taisyklių nuostatos netaikytinos tik nuo 2014 m. spalio 31 d., t. y. nuo paties sprendimo įsiteisėjimo, todėl, kaip analogiÅ¡ku klausimu jau buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-128-178/2016, nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimas panaikino nuostatas galiojusias iki 2014 m. spalio 31 d., t. y. nuostatas, kuriomis turėjo vadovautis ieÅ¡kovas, siekdamas atjungimo nuo centralizuotos Å¡ildymo sistemos darbų įteisinimo.Reikalavimo dėl sutarties nutraukimo nuo 2010 m. spalio 1 d. nagrinėjimo kontekste papildomai pastebėtina ir tai, kad net ir tuo atveju, jei bÅ«tų pripažinta, jog ieÅ¡kovo atliktiems atsijungimo nuo centrinio Å¡ildymo sistemos darbams įteisinti SÄ® ir ŠŪĮ prasme pakanka vien ieÅ¡kovo akcentuojamos deklaracijos užpildymo, tai savaime nereikÅ¡tų ieÅ¡kovo ir atsakovės santykių nutraukimo nuo 2010 m. spalio 1 d., nes Å¡ilumos tiekimo sutartis yra dviÅ¡alis sandoris, kuriam nutraukti yra bÅ«tina abiejų Å¡alių valia, o byloje nėra jokių įrodymų, jog ieÅ¡kovas, užpildęs minėtÄ deklaracijÄ , informavo atsakovę apie tokio veiksmo atlikimÄ (apie, jo manymu, įvykusi atsijungimo įteisinimÄ ).

Pats ieÅ¡kovas savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad apie sutarties nutraukimÄ informavo atsakovę tik 2010 m. sausio mėnesį, t. y., kaip matyti pagal datÄ , dar iki jo akcentuojamos deklaracijos suraÅ¡ymo, kai ieÅ¡kovo atliktas atsijungimas, kaip konstatavo Kauno miesto apylinkės teismas minėtoje byloje Nr. 2-154-435/2011, negalėjo bÅ«ti pripažintinas teisėtu, savo ruožtu apie vėliau užpildytÄ , apelianto nuomone, sutarties užbaigimo naujÄ pagrindÄ (deklaracijÄ ), ieÅ¡kovas atsakovės neinformavo.Atsižvelgdama į pirmiau Å¡ioje nutartyje iÅ¡dėstytus teisinius ir faktinius aspektus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai atsisakė tenkinti ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl sutarties nutraukimo nuo 2010 m. spalio 1 d.Papildomai pastebėtina, kad, kaip jau buvo minėta, kasacinio teismo praktikoje yra ne kartÄ iÅ¡aiÅ¡kinta, kad buto savininkui teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus savo buto Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų atjungimo nuo bendrų namo Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemų, buto savininkas lieka Å¡ilumos vartotoju ir paslaugos tiekėjas neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto Å¡ilumos kiekio paskirstymo (iÅ¡dalijimo) vartotojams tvarkos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2013).

Dėl reikalavimo įpareigoti perskaičiuoti mokėjimus už Å¡ilumos energijÄ Apeliantas, nurodydamas tiek ŠŪĮ, tiek CK normas, pagal kurias, apelianto vertinimu, daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas (vartotojas) turi pareigÄ apmokėti jam tenkančiÄ dalį tik už suvartotÄ , t. y. faktiÅ¡kai (realiai) gautÄ , Å¡ilumÄ (energijÄ ) bendrojo naudojimo patalpoms Å¡ildyti, ginčija pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ dėl ieÅ¡kovo prievolės mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms, kuriose nėra įrengti Å¡ildymo prietaisai (radiatoriai), tenkančiÄ Å¡ilumos energijÄ .Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga.

IÅ¡ esmės taip pat bendrosios dalinės nuosavybės objektus apibrėžia ir Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 punktas, pagal kurį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai yra pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise.Pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiÅ«rėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, o pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigÄ apmokėti iÅ¡laidas jam iÅ¡laikyti ir iÅ¡saugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

Kaip iÅ¡aiÅ¡kino kasacinis teismas, prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendrojo naudojimo patalpoms Å¡ildyti sunaudotÄ Å¡ilumos energijÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017).ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas Å¡ilumos vartotojas, visas pastate suvartotas Å¡ilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų Å¡ilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtÄ Å¡ilumos kiekį, iÅ¡matavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota Å¡ilumos kiekio dalis tenka tam Å¡ilumos vartotojui.

ŠŪĮ redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., atsiskaitymÄ už bendrojo naudojimo patalpas reglamentavo Å¡io įstatymo 25 straipsnis, nustatęs, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančiÄ dalį Å¡ilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms Å¡ildyti, nesvarbu, kokiu bÅ«du Å¡ildomos jam priklausančios patalpos.Atsižvelgiant į pirmiau nurodytÄ teisinį reguliavimÄ bei vadovaujantis kasacinio teismo praktika, pripažintina, kad ta aplinkybė, jog byloje konstatuota, kad ginčo pastato bendrojo naudojimo patalpose, konkrečiai laiptinėje, iÅ¡ tikrųjų nėra Å¡ildymo prietaisų, o ieÅ¡kovas faktiÅ¡kai jau buvo atsijungęs nuo centralizuotos Å¡ildymo sistemos, prieÅ¡ingai nei interpretuoja apeliantas, nereiÅ¡kia, jog atsakovė, nustatydama mokesčius už bendrojo naudojimo patalpoms tiekiamÄ Å¡ilumos energijÄ ir ieÅ¡kovui, reikalauja iÅ¡ apelianto apmokėjimo už ieÅ¡kovo kaimynams, o ne pačiam ieÅ¡kovui, suteiktÄ energijÄ , nes, kaip iÅ¡aiÅ¡kino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, bendrojo naudojimo objektų Å¡ildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų Å¡ildymÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017), kadangi Å¡ilumos vamzdynu tekantys Å¡ilumos energijos srautai apÅ¡ildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukÅ¡to grindų iki virÅ¡utinio aukÅ¡to lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553-421/2016; kt.).Be to, įvertinus teismų praktikoje pateikiamus iÅ¡aiÅ¡kinimus dėl bendrojo naudojimo objektų Å¡ildymo bÅ«do, apimties (ne tik konkrečiais Å¡ildymo prietaisais (radiatoriais), bet ir vamzdyno iÅ¡spinduliuojama energija), sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ta aplinkybė, jog ekspertas, techninėje ekspertizėje, kaip kad akcentuoja ieÅ¡kovas, nurodė, jog ieÅ¡kovas negavo Å¡ilumos energijos bendrojo naudojimo patalpoms Å¡ildyti, nepaneigia apelianto prievolės mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms tenkančiÄ Å¡ilumos energijÄ , nes ekspertas pirmiau nurodytÄ iÅ¡vadÄ padarė remdamasis tik tuo, kad bendrojo naudojimo patalpose nėra Å¡ildymo prietaisų ir ieÅ¡kovas atsijungęs nuo centralizuotos Å¡ildymo sistemos, tačiau, kaip pagrįstai pastebėjo atsakovė, ekspertas neatliko vamzdžių į aplinkÄ , t. y. namo bendriems poreikiams tenkinti, spinduliuojamos Å¡ilumos kiekio matavimo.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad Å¡iuo atveju negalima remtis ieÅ¡kovo nurodoma civiline byla Nr. 3K-3-608/2013 kaip precedentu, nes, kaip matyti iÅ¡ kasacinio teismo minėtoje byloje priimtos nutarties turinio, reikalavimo priteisti mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų Å¡ildymÄ nepagrįstumas buvo kasacinio teismo konstatuotas, jam atsižvelgus į jau įsiteisėjusiais sprendimais kitoje byloje konstatuotÄ prejudicinį faktÄ , jog bendrojo naudojimo patalpos nėra Å¡ildomos, t. y. kasaciniam teismui konstatavus draudimÄ iÅ¡ naujo vertinti, ar Å¡ilumos energijos vamzdynu tekantys Å¡ilumos energijos srautai apÅ¡ildo (ar ne) visas namo konstrukcijas ir kitas ertmes.

Savo ruožtu Å¡iuo metu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors laiptinėse ir nėra Å¡ildymo prietaisų, tai, atsižvelgiant į namo bei pačių vamzdynų, jų konstrukcijos ypatybes, neleidžia teigti, jog namo bendrojo naudojimo patalpos apskritai neÅ¡ildomas ir Å¡ių patalpų Å¡ildymui nėra naudojama Å¡ilumos energija, kaip kad buvo konstatuota pagal prejudicinį faktÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013, todėl Å¡ių bylų faktinės aplinkybės akivaizdžiai skiriasi.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, nėra pagrindo nesutikti su atsakovės nurodytu bei pirmosios instancijos teismo patvirtintu argumentu, kad atsakovė visiÅ¡kai pagrįstai iki 2013 m. gruodžio mėn. taikė ketvirtÄ jį Å¡ilumos paskirstymo metodÄ , o nuo 2013 m. gruodžio mėn. – ketvirtÄ jį kartu su penktuoju.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ir ko neginčijo apeliantas, įvadinis ginčo pastato Å¡ilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrÄ name, kuriame yra ieÅ¡kovui priklausantis butas (patalpos), suvartotÄ Å¡ilumos kiekį, o Å¡ilumos energijos vartotojai (namo butų savininkai) tuo metu nebuvo pasirinkę Å¡ilumos paskirstymo metodo, savo ruožtu, prieÅ¡ingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieÅ¡kovas, byloje nustatyta aplinkybė, kad bendrojo naudojimo patalpos, nors ir nesant laiptinėse radiatorių, vis dėlto buvo centralizuotai Å¡ildomos, todėl, iki apeliantas teisės aktų nustatyta tvarka įteisino jo atliktÄ atsijungimÄ nuo centralizuotos Å¡ildymo sistemos, atsakovė pagrįstai taikė metodÄ Nr. 4, o ieÅ¡kovui teisėtai atjungus savo patalpas nuo centralizuotos sistemos (2013 m. gruodžio 18 d.) – metodÄ Nr. 4 kartu su Nr. 5 (penktojo Å¡ilumos paskirstymo metodo, patvirtino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41, 1.4 punktas).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta ir ieÅ¡kovo argumentÄ , kad Å¡ilumos tiekėja netinkamai skirsto Å¡ilumos energijÄ , pažeisdama proporcingumo principÄ , nes nepriskiria dalies bendroms reikmėms skirtos Å¡ilumos energijos kitiems namo butų savininkams pagal pastarųjų turimų asmeninio naudojimo sandėliukų, esančių rÅ«syje, plotÄ .Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių 2016 m. spalio 11 d.

VÄ® Registrų centro duomenų, namo rÅ«sio sandėliukai nei iÅ¡raÅ¡o suformavimo metu, nei anksčiau, t. y. laikotarpiu, už kurį ieÅ¡kovas siekia perskaičiuoti mokesčius, nebuvo užregistruoti kaip atskiri, namo butų savininkams priklausantys konkretÅ«s objektai, butų savininkai sandėliukų nebuvo atsidaliję į atskirus kadastrinius vienetus ir jų neįregistravo įstatymo nustatyta tvarka kaip konkrečių dalinės nuosavybės dalių registre.Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktu, duomenis, reikalingus mokėjimams už Å¡ilumos energijÄ apskaičiuoti, Å¡ilumos tiekėjui privalo pateikti namo butų ir kitų patalpų savininkai, o pagal iki 2010 m. spalio 25 d. galiojusiÄ Taisyklių redakcijÄ â€“ pastato valdytojas (administratorius).

Be to, namo butų ir kitų patalpų savininkai, kaip suinteresuoti asmenys, kuriems žinoma apie tai, kad į šį registrÄ Ä¯raÅ¡yti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu Å¡ie duomenys buvo įraÅ¡yti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir iÅ¡taisytų arba neiÅ¡samius papildytų (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnis). Å i nuosavybės teisių įteisinimo pareiga, kaip iÅ¡aiÅ¡kino kasacinis teismas, negali bÅ«ti perkelta iÅ¡ namo savininkų Å¡ilumos energijÄ teikiančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017)Ä®vertinus pirmiau nustatytas aplinkybes dėl ginčo laikotarpiu registre buvusių duomenų, taip pat atsižvelgus į tai, kad ieÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), jog jis ar kiti asmenys buvo tinkamai informavę atsakovę apie ieÅ¡kovo minimus sandėliukus, jų priklausomybę ir plotÄ , nėra jokio teisinio ir (ar) faktinio pagrindo pripažinti, kad paslaugos tiekėja (atsakovė) Å¡ilumos energijÄ , skirtÄ bendroms reikmėms, skirstė neproporcingai.Apibendrindama visus pirmiau nurodytus faktinius ir teisinius aspektus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priėjo iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas neįrodė netinkamo Å¡ilumos energijos ir mokesčių už jÄ skirstymo, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti ieÅ¡kovo reikalavimÄ perskaičiuoti mokėjimus už Å¡ilumos energijÄ .Dėl reikalavimo įpareigoti perskaičiuoti mokėjimus už Å¡ilumos energijÄ , skirtÄ karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikytiIeÅ¡kovas apeliaciniame skunde, akcentuodamas, kad jis yra atsijungęs nuo karÅ¡to vandens tiekimo sistemų ir į jo butÄ nėra tiekiamas karÅ¡tas vanduo bei patalpose nėra vonios Å¡ildytuvo, nurodo, kad tuo atveju, jei Å¡iluma, suvartota karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikyti, priskiriama prie bendro turto iÅ¡laikymo iÅ¡laidų, tuomet Å¡i Å¡iluma turi bÅ«ti skirstoma pagal butų plotus, o ne pagal butų skaičių, tuo tarpu jeigu Å¡is mokestis nepriskiriamas prie bendro turto iÅ¡laikymo iÅ¡laidų, tuomet šilumos energija gali bÅ«ti skirstoma lygiavos principu, bet Å¡io mokesčio neturėtų mokėti tie bÅ«tų savininkai, kurie, kaip ieÅ¡kovas, nėra karÅ¡to vandens vartotojai. Apelianto įsitikinimu, Å¡is mokestis skirtas vandens, kaip prekės, kokybei užtikrinti, todėl ieÅ¡kovas, atsijungęs nuo karÅ¡to vandens ir Å¡ilumos tiekimo sistemų, Å¡io mokesčio mokėti neturi.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su ieÅ¡kovo pozicija, visų pirma pažymi, kad apeliantas neginčija aplinkybės, jog name, kuriame yra jam priklausančios patalpos, yra sumontuota karÅ¡to vandens tiekimo sistema su karÅ¡to vandens cirkuliacija.

Kaip matyti iÅ¡ 2016 m. sausio 27 d. techninės ekspertizės analitinės dalies 15.3 punkto, centralizuoto karÅ¡to vandens sistemos padavimo ir cirkuliacinis vamzdžiai įrengti ir ieÅ¡kovo buto atitvaruose.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas karÅ¡to vandens temperatÅ«ras palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio klausimÄ , yra pasisakęs, kad aiÅ¡kinant karÅ¡to vandens temperatÅ«ros palaikymo (cirkuliacijos) sistemos paskirtį ir priklausymÄ , svarbus ne tik cirkuliacijos sistemos vartotojų iÅ¡skyrimas, bet ir cirkuliacijos sistemos, kaip pastato inžinerinės konstrukcijos, įvertinimas.

Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas nustato, kad bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, Å¡ilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, Å¡ilumos punktÄ , Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankÅ¡luosčių džiovintuvus) yra pastato bendrojo naudojimo objektai (2 straipsnio 15 dalies 2 punktas).

Atsižvelgdama į tai, iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad karÅ¡to vandens temperatÅ«ros palaikymo sistema daugiabučiame name, nepriklausomai nuo to, ar ja naudojasi visi daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai, yra statinio inžinerinės sistemos dalis (Statybos įstatymo 2 straipsnio 61 dalis), užtikrinanti Å¡ių patalpų funkcionavimÄ ir tenkinanti jų naudotojų poreikius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 62 dalis). Pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017)Kaip pažymėjo minėtoje byloje kasacinis teismas ir kÄ akcentavo atsakovė bylos nagrinėjimo metu, daugiabučiame name paprastai nėra techninės galimybės, atskiram butui atsijungus nuo centralizuoto Å¡ilumos ir karÅ¡to vandens tiekimo sistemos, atsisakyti ir karÅ¡to vandens temperatÅ«ros palaikymo (cirkuliacijos) konstrukcijos, taigi, kaip nurodė paslaugos tiekėja, norint nemokėti karÅ¡to vandens cirkuliacijos mokesčio, reikia panaikinti vandens cirkuliacijos sistemÄ visame name, kas Å¡iuo atveju padaryta nebuvo, o nesant techninių galimybių visiÅ¡kai eliminuoti į atsijungusių nuo centralizuoto Å¡ildymo ir karÅ¡to vandens tiekimo sistemų daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkų patalpas bei bendrojo naudojimo patalpas patenkantį pastato karÅ¡to vandens temperatÅ«ros palaikymo sistemos energijos kiekį, nėra teisinio pagrindo ir visiÅ¡kai atleisti daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkus nuo pareigos mokėti už karÅ¡to vandens temperatÅ«ros palaikymÄ , kaip daugiabučio namo inžinerinės konstrukcijos padarinį.

Atsižvelgiant į tai, atmestini ieškovo argumentai, kad jam, kaip atsijungusiam nuo karšto vandens ir šilumos tiekimo sistemos, negali būti skaičiuojamas karšto vandens cirkuliacijos mokestis.Pažymėtina, kad pirmiau nurodytoje kasacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė ir dėl šiuo metu nagrinėjamoje byloje apelianto keliamo klausimo, kad tuo atveju, jei cirkuliacijos mokestį turėtų mokėti ir ieškovas, kaip namo ir jo konstrukcijų bendraturtis, mokesčio apskaičiavimas turėtų būti vykdomas pagal buto plotus, o ne butų skaičių.

IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi esantį teisinį reguliavimÄ , pirmiau nurodytoje byloje iÅ¡aiÅ¡kino, kad cirkuliacijos mokestis priklauso tik nuo cirkuliacijos sistemos konstrukcijos, t. y. nuo stovo įrengimo vietos ir tipo (ilgio, storio ir pan.), todėl mokestis skaičiuojamas atsižvelgiant į Å¡iuos rodiklius, o ne į daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų dalį, kuri yra bendroji dalinė nuosavybė. Nesant galimybių cirkuliacijos mokestį iÅ¡skaidyti priklausomai nuo to, kuri jo dalis skirta cirkuliacijos sistemos vartotojų poreikiams tenkinti ir kuri dalis – cirkuliacijos sistemai, kaip bendrojo naudojimo objektui, nėra ir teisinio pagrindo apskaičiuoti cirkuliacijos mokestį buto savininkui, vadovaujantis CK 4.82 straipsnio tvarka.Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija priėjo iÅ¡vadÄ , kad neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už Å¡ilumos energijÄ karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikyti, panaikinant ieÅ¡kovui, kaip atsijungusiam nuo sistemos, Å¡io mokesčio mokėjimo prievolę.Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ IeÅ¡kovas apeliaciniame skunde taip pat pateikė praÅ¡ymÄ kreiptis į Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktas, nustatantis, ieÅ¡kovo nuomone, deliktinę atsakomybę, neprieÅ¡tarauja CK 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.248 straipsnio 1 dalies normai, 6.247 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai ir CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai; taip pat su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų Å¡ilumos paskirstymo metodų patvirtinimo“ Nr. O3-19 6.2.1. ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad Å¡ilumos energija, suvartota karÅ¡to vandens temperatÅ«rai palaikyti, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotÄ , neprieÅ¡tarauja CK 4.76 straipsniui.Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau Å¡ioje nutartyje cituotus kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus dėl karÅ¡to vandens cirkuliacijos mokesčio ypatumų, nebėra aktuali Å¡ilumos paskirstymo metodų atitiktis apeliantų nurodytai teisės normai, todėl nėra pagrindo Å¡iuo klausimu kreiptis į Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ .

Be to, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ne kartÄ detaliai iÅ¡aiÅ¡kinus, kad vartotojai, neteisėtai atjungę buto Å¡ildymo sistemÄ nuo bendrų Å¡ildymo įrenginių, iÅ¡lieka Å¡ilumos vartotojais ir jiems tenka pareiga mokėti už Å¡ilumos energijÄ , apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo į Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ kreiptis ir dėl ieÅ¡kovo keliamo Å ilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nebegaliojančių punktų teisėtumo klausimo, todėl ieÅ¡kovo praÅ¡ymai netenkinami.Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikÅ¡mės sprendžiant Å¡ios bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako, atsižvelgdama į tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ ir atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).Remdamasi pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti iÅ¡ esmės teisingÄ ir teisėtÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , todėl jis paliktinas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .              Teisėjai                                                                                                        Rasa GudžiÅ«nienė Konstantinas Gurinas                                                                                                                      Danguolė Martinavičienė